– Gimėte ir augote Klaipėdoje, vėliau atsikraustėte į sostinę, o štai dabar pabėgote į Švenčionėlius. Ar neliūdna?

– Švenčionėliuose yra tokia įdomių žmonių bendruomenė, kuri vadinasi „Miško uostas“. Tai žmonės, atvažiavę į Švenčionėlius iš didmiesčių arba pakeliavę po pasaulį ir kuriam laikui nusėdę čia. Su jais neliūdna. Galima sakyti, jie mane čia ir atsiviliojo (juokiasi). Čia nuolat vyksta renginiai, pasakyčiau, Vilniaus skonio, taigi pagrindiniai jų lankytojai – svečiai iš sostinės, atidardėję traukiniu (labai patogu – tik valanda kelio) arba atvažiavę savo automobiliais. Aš čia tik metai. Dar neilgai. Ar nesigailiu? Na, truputį trūksta sostinės kultūrinio šurmulio, bet užtai čia viskas ranka pasiekiama: nereikia toli važiuoti iki dirbtuvių.

– Gaminate netradicinius funkcinius baldus, apie kurių gimimą dar pakalbėsime, bet pirmiau papasakokite, iš ko paveldėjote auksines rankas?

– Amato išmokau iš tėvo, kuris daug metų darė viską: dirbo ir su medžiu, ir su akmeniu, ir su keramika, bet medį iš visų medžiagų mėgo ir mėgsta labiausiai. Taigi medžio apdirbimo pradžiamokslį gavau iš jo, nors… Paradoksas, kol buvau vaikas, man šitie dalykai visiškai nerūpėjo. Augau kaip muzikantas. Muzikavo visi mano broliai, nors tėvai su muzika nebuvo susiję. Tiesa, tėvas restauruodavo muzikos instrumentus, tai šitą amatą ir aš iš jo perėmiau: pradėjau gaminti tradicinius muzikos instrumentus. Baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, buvau įstojęs į Klaipėdos universitetą. Žodžiu, nuo penkerių iki devyniolikos metų ėjau muziko keliu.

Mišinys: baldų ekspozicija „Dangaus sodų namai“ – tai geometrija, tikslumas, lietuviška šiaudinių sodų tradicija ir nagingos Mantvydo rankos. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Dabar save vadinate kuriančiu amatininku ir kuriate jau ne muzikos instrumentus, bet… baldus. Ir dar kokius!

– Kai kas mane vadina menininku. Pats savęs taip nevadinu, nedrįstu. Nesu baigęs šios srities mokslų, užtai daugybę kartų esu dirbęs su įvairiausių sričių menininkais, įgyvendinęs su jais visokiausių projektų. Net buvome įkūrę amatininkų gildiją „Krikragaa“ ir cechą Klaipėdoje, kuriame buvo keramikos, tekstilės, odos, medžio apdirbimo, instrumentų dirbtuvės. Beveik dešimt metų buvau šios gildijos prezidentu. Patys muzikuodavome, rengdavome tradicinių šokių vakarones, festivalius, edukacijas.

– Taigi pirmoji etnografinė patirtis į jūsų gyvenimą atėjo per muziką?

– Tai jau taip. Etnokultūra susidomėjau, kai man buvo gal 20 metų. Ėmiau groti tradicinių šokių klube, prasidėjo visokie etniniai ir meniniai projektai, instaliacijos, renginiai, festivaliai. Nors nepasakyčiau, kad mano šeima buvo šios srities atstovai. Gal daugiau įtakos padarė tuo laikotarpiu sutikti žmonės – etnologai, etnomuzikologai. Suradau draugų, kurie tą etnopasaulį parodė visiškai kitaip – per tyrinėjantį žvilgsnį. Žinių vis daugėjo, mane domino viskas: nuo švenčių iki tradicijų, nuo simbolių iki mitų.

– Kaip atsidūrėte Brazilijoje, kurioje gimė ir pirmasis jūsų baldas, paremtas šiaudinių sodų konstrukcija?

– Atsitiktinai. Kaip ir Švenčionėliuose (juokiasi). Likimas nuvedė.

Brazilija: Mantvydas su savo drauge Nathalija Rio de Žaneiro karnavalo siautulyje. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Norite likti paslaptingas? Man, kaip moteriai, kyla lengvas įtarimas, ar tik ne dėl meilės į tokią tolybę vyrai beldžiasi?

– Pataikėte, dėl meilės. Pamilau brazilę, vardu Nathalija, su kuria susipažinau Klaipėdoje. Ji keliavo po Europą. Susitikome ir vienas kitam patikome. Šiandien esame geri draugai, turime 3,5 metų amžiaus sūnų, tačiau gyvename atskirai. Koks vaiko vardas? Oi, ilgas… Rhavi Ugnius Krauss Vilys. Daug vardų ir daug pavardžių – Lotynų Amerikos tradicija. Nathalijos mergautinė pavardė yra Krauss, mano – Vilys,  paskui dar du vardai, nes ištarti vardą Ugnius brazilams yra per daug sudėtinga. Kodėl nebesame kartu? Gal kultūriniai skirtumai koją pakišo?..

Konstruktoriaus idėja kilo rengiant interjero parodą „Dangaus sodų namai“. Visi jos baldai pagaminti naudojant tradicinio lietuviško sodo konstrukciją.

Kai išvykau su ja į Braziliją, pasaulį užklupo pandemija. Likome ten. Gyvenome Rio de Žaneiro regione, pas kariokos žmones (taip save vadina Rio de Žaneiro gyventojai), kalnų miestelyje, nuo Rio de Žaneiro nutolusiame apie 100 km.

– Kodėl būtent Brazilijoje sugalvojote pagaminti pirmąjį baldą, kurio idėja rėmėsi tradicinio lietuviško šiaudinio sodo konstrukcija?

– Todėl, kad ten būdamas turėjau įrengti du namus, kuriems taip pat reikėjo baldų. Viskas gimė iš poreikio. Brazilijos džiunglėse auga daug įvairiausių rūšių bambukų. Jie man priminė lietuviškus šiaudus, tik buvo didesni, platesni. Gal tėvynės ilgesys suveikė, kad nusprendžiau pamėginti iš bambukų „šiaudų“ išauginti sodą. Pavyko. Tuomet išdrįsau eiti toliau ir tokiu pačiu principu suregzti baldą.

Ar esu kada rišęs tradicinį lietuvišką sodą iš šiaudų? Pabandžiau visai neseniai, kai jau ruošiausi šiai baldų parodai. Supratau, kad sunku. Mažyčiam sodui išauginti man prireikė net keturių valandų. Tokio tikrai nedrįsčiau rodyti tautodailininkėms, sodų meistrėms (juokiasi). Šiaudai lūžinėjo, plyšo, prireikė nemažai kantrybės, atsargumo… Su bambukais dirbti kur kas paprasčiau, nes taip greitai nelūžta. Medžiagos, su kuriomis esu pratęs dirbti, kur kas kietesnės. Gal ateityje ir išlavinsiu  įgūdį rišti tradicinius šiaudinius sodus, nežinau.

Pirmasis: pandemijos laikotarpį leisdamas su Nathalija Brazilijoje Mantvydas sukūrė pirmąjį šviestuvą, davusį pradžią ir visai interjero baldų parodai. / G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime į Brazilijos kalnų regioną. Ką ten veikėte – tokiam auksarankiui turbūt nagus niežtėjo dėl veiklos trūkumo: juk gyvenimas per pandemiją buvo sustojęs.

– Oi, patikėkite, man veiklos netrūko. Kai supratau, kad strigome ilgam, atsidariau ten dirbtuves. Pandeminiai suvaržymai Brazilijoje irgi buvo griežti, todėl per daug niekur negalėjome judėti. Turėjau užsakymų, padėjau draugei susitvarkyti namus. Kadangi trūko stalo – kilo mintis padaryti jį sodų principu iš bambukų; nebuvo šviestuvo – kūriau šviestuvą-sodą; reikėjo lauko pašiūrės – irgi konstravau ją iš bambukų konstrukcijų. Tos kūrybos idėjos atėjo kartu su situacijomis, kurias bandžiau išspręsti kūrybiškai.

– Keliauti po šalį, aplankyti Kristaus Atpirkėjo statulą ant Korkovado kalno, pasideginti garsiajame Kopakabanos paplūdimyje negalėjote?

– Na, Brazilijoje dar prieš pandemiją esu buvęs kartą. Iš viso – du kartus. Abu sykius patyriau, kas yra garsusis Brazilijos karnavalas, bet ne tas reklaminis. Parodomasis karnavalas vyksta su sambos mokyklų eitynėmis uždaroje arenoje, jį filmuoja įvairios televizijos. Tai duoklė pasauliui ir ekranui. Aš mačiau tikrąjį karnavalą, kuris vyksta Rio de Žaneiro skersgatviuose, blokuoja gatves, o eismas visiškai sustoja savaitei. Tarkim, muzikantų grupė užsiregistruoja miesto savivaldybėje, kad pajudės būtent tokia gatve ir judės tam tikra kryptimi. Dažniausiai atstumas būna trumpas – apie 2–3 km, tačiau judama labai lėtai, o eitynių dalyviai tuos kelis kilometrus įveikia per 6–8 valandas. Beje, eitynės gali prasidėti dalyvaujant keliems šimtams žmonių, o baigtis jau su keliais tūkstančiais.

– Koks pirmasis baldas, kurį pagaminote būtent šiaudinių sodų principu Brazilijoje?

– Šviestuvas. Brazilijoje jį vėriau būtent su siūlu, kaip lietuvišką sodą. Dar nebuvau sugalvojęs pagrindinės jungties, kurią naudoju dabar. Tiesa, kai gaminau stalą, detales jau jungiau panašia jungtimi į dabartinę. Vis dėlto šiandienių baldų jungtį atradau tik rengdamas parodą „Dangaus sodų namai“. Būtent Brazilijoje supratau, kad įmanoma tokius baldus konstruoti ir kad tai turėtų būti labai įdomus eksperimentas.

Esu dėkingas Kultūros tarybai, skyrusiai man Jaunojo menininko stipendiją net dešimčiai mėnesių. Jei ne ši programa, idėja sukurti vidaus interjerą, pagal sodų struktūrą interpretuojant jo segmentus, būtų nusikėlusi kur kas vėlesniems laikams. Stipendija padėjo susikoncentruoti prie šio projekto, kuris pareikalavo daugiau fizinių ir finansinių jėgų, nei tikėjausi.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai jau sugalvojote kurti „Dangaus sodų namus“, kur Lietuvoje radote bambukų?

– Matote, didžioji dalis baldų yra ne bambukiniai: jie pagaminti iš ąžuolo, guobos, juodojo ąžuolo. Jei parodą būčiau rengęs Brazilijoje, gal pagrindas ir būtų buvęs bambukas, tačiau Lietuvoje, pamaniau, turime savo tradicinės medienos. Be to, baldų pagrindas turi būti tvirtas, stiprus. Bambukas nevienodas, o man norėjosi gero estetinio vaizdo. Todėl tekinau vienodo storio ir dydžio lazdas, tai buvo paprasčiau ir atrodė gražiau. Beje, Lietuvoje įsigyti bambukų – tikrai ne problema. Todėl balduose rasite visokios medienos – ir bambukų.

– Kas, kuriant šiuos etnoaliuziją turinčius baldus, jums buvo sunkiausia?

– Žinote, viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita – realizuoti. Negaliu pasakyti, kurį baldą gaminti buvo sunkiausia, tačiau, jei būčiau žinojęs tiek, kiek žinau dabar, viskas būtų ėjęsi kur sklandžiau. Juk tada aš praktiškai išradinėjau dviratį! Išbandžiau daugybę jungčių variantų, kol galiausiai atradau tą vienintelę, kurią naudoju ir dabar.

– Kaip reaguoja žmonės, išvydę jūsų baldus?

– Labai žavisi, iš tiesų. Nė vienas į akis nesakė, kad tai kažkoks absurdas ar nesąmonė (juokiasi). Dar sako, kad neįprasta.

– Džiugi žinia lietuviams, kad šiaudinių sodų rišimo tradicija įtraukta į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Gal primintumėte skaitytojams, kokia buvo sodų paskirtis senovėje?

– Sodai – gana mistinis objektas, kuris pagal senąją tradiciją simbolizuoja visatos santvarką. Sukurti sodą būdavo didelė garbė, ant sodo kabindavo paukštukus – linkėjimus, kad būtų daug vaikų, kad darnos nestigtų ir turto, taip pat – taikos, ramybės. Pagal tradiciją juos kabindavo ant paties ploniausio siūlelio, o sodas turėdavo visą laiką suktis. Jeigu kažkas užėjo į svečius, o sodas nustojo suktis, tai buvo laikoma blogu ženklu. Praėjus kalendoriniams metams būdavo rišamas naujas sodas, o senasis sudeginamas.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Tiek tradicinių sodų, tiek ir jūsų baldų kūrimas, spėju, paremtas begaliniu tikslumu?

– Taip. Matematikos ir geometrijos čia labai daug. Tačiau mokykloje nebuvau didelis tiksliukas – tiksliuosius mokslus atradau vėliau, per darbą, meistrystę. Matematiką pamėgau būtent dailidės dirbtuvėse, kur prireikė ir formulių, ir skaičiavimų. Tada pagalvojau, kad mokyklos programoje galėtų būti daugiau valandų, skirtų praktikai. Jei mokiniai matytų rezultatą, t. y. kur naudojamos tos sausos formulės, gal mokytis būtų lengviau ir įdomiau?

– Kokius baldus žmonės gali išvysti jūsų parodoje, sėkmingai keliaujančioje per Lietuvą. Beje, išduokite paslaptį, ką meistraujate dabar?

– Kaip jau minėjau, šiuo metu visos mano mintys sukasi apie Rumšiškių kultūros centrą, kur, pavasariui įsibėgėjus, gegužę, atkeliaus ir mano „Dangaus sodų namų“ paroda. Tuo pačiu principu gaminsiu ir instaliacijas kultūros centro renginiui. Esu tai daręs ir anksčiau. 5 m aukščio ir 5 m pločio piramidę kaip etnografinį sodą su šviesos instaliacijomis gaminau lygiadienio šventei, kuri vyko Vilniuje. Pernai kūriau kalėdines Švenčionių miesto dekoracijas.

Šiandien „Dangaus sodų namų“ eskpoziciją rasite Švenčionėlių miesto bibliotekoje. Ką ten išvysite? Dvi viena kitą papildančias kompozicijas. Pirmoji – svetainė, kurioje yra pietų stalas, suoliukas, kėdė, dviguba kėdė. Taip pat šviestuvas ir sodas, kuris levituoja virš stalo elektromagnetinėmis priemonėmis. Antroji skirta sėdėti beveik ant grindų, kinišku stiliumi, ramiai gerti arbatą ir pan. Ją papildo ir veidrodis, kuriame gražiai žaidžia trikampio segmentai.

– 2024-uosius pradedate mokymų kelione, kurios tikslas – tyrinėti ir puoselėti lietuvių liaudies tradicijas ir geometrijos pasaulį. Edukacijų ciklą pavadinote „Dangaus sodų konstruktorius“.

– Šios edukacijos dalyviai, naudodami mano sukurtus konstruktoriaus segmentus, galės pasigaminti klasikinio šiaudinio sodo modelį, ir ne tik. Žmonių laukia kūrybinė kelionė, kaip pritaikyti geometrinių formų pagrindus įvairioms struktūroms. Vieniems tai bus pramoga, kitiems – kūrybiškumo skatinimas, tretiems – gal meditacinė praktika ar net pradinių modelių gimimas tolesniems dizaino projektams!

Beje, konstruktoriaus idėja kilo rengiant interjero parodą „Dangaus sodų namai“. Visi jos baldai pagaminti naudojant tradicinio lietuviško sodo konstrukciją, o „DS konstruktorius“ buvo kaip pagalbinė priemonė modeliuojant baldų dizainą. Iš esmės jį sudaro lazdelės ir jungtys, kurias naudodamas žmogus gali kažką susikonstruoti pats – dėžučių, šviestuvų, eglutės žaislų ir kt. Tai puiki pagalbinė priemonė mokyti vaikus geometrijos, lavinti jų erdvinį mąstymą.

G. Vaisėtaitės, M. Vilio asmeninio archyvo nuotr.

– Suprantu, kad šiandien kūrybinė amatininkystė yra tiek jūsų hobis, tiek darbas, bet vis dėlto – ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Man patinka šokti, nuo 19 iki 30 metų labai daug šokau. Klaipėdoje turėjome tradicinių šokių klubą, patys organizuodavome šokius, mokydavome jaunimą šokti. Esu dalyvavęs visų Baltijos šalių vakaronėse, naktišokiuose, festivaliuose.

Dar mėgstu groti. Esu fleitininkas. Namuose turiu gal 20 skirtingų fleitų. Kiekviena iš jų skamba vis kitaip. Groju gitara, armonika, Afrikos būgnais, kažkada netgi turėjau vaikų ansamblį. Šiandien, deja, groju labai mažai. Nėra laiko. Tiesa, dar mėgstu žaisti futbolą arba krepšinį. Švenčionėliuose yra aikštelių. Brazilijoje buvo gerai: ji juk futbolo kraštas.

Norėčiau dar ir keliauti, bet mėgstu įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, o šiuos dalykus nelengva suderinti. Man patinka tyrinėti kitų šalių tradicijas, suvokti šalies senąją kultūrą, žiūrėti, kaip ji per laiką evoliucionavo, kito. Kadangi esu muzikantas, stebiu visa tai per muziką. Kadangi dar esu ir amatininkas – stebiu ir per žmonių amatus, per jų tradicinio meno raštus, ženklus, simbolius. Didmiesčiai manęs nelabai domina. Norisi pakliūti į tokią terpę, kur galėčiau pačiupinėti tos senosios kultūros reliktus.

Tiesos balsas

Z.Kelmickaitei televizija visada atrodė magiška. Ji pamena, kai būdama vaikas televizoriaus žiūrėti eidavo pas kaimynus. „Savo televizoriaus neturėjome, – dalijasi ji. – Ir nors vaizdas buvo nespalvotas, ryškiausiai prisimenu, kaip stebėjome Jurijaus Gagarino skrydį į kosmosą. Kaip viskas tada atrodė tikroviška…“

Laidų kūrėjai televizija visada asocijavosi su žmonėmis, kurie joje dirba. „Čia turbūt dirba žmonės, kurie turėtų aiškiausiai pasakyti, kaip mums gyventi, – toks buvo vaiko įspūdis, bet, žinokite, aš ir dabar galvoju, kad televizija ir turi turėti tikrą, neapsimestinį teisybės skiepą, nes televizija gali būti ir prakilni apgaulė“, – atvirauja Z.Kelmickaitė

„Jeigu tu kažką rodai – neinterpretuok. Deramai informuoti žmones – svarbiausia“, – akcentuoja ji.

Žmonės dažnai Z.Kelmickaitės klausia, ar ji, dirbdama televizijoje, kada nors jautė baimių. Etnomuzikologė visada užtikrintai atsako: „Niekada. Aš taip norėdavau viską pasakyti – kas man rūpi, apie ką aš galvoju. Arba atvirkščiai – klausti žmogaus, kas atrodo svarbu, ko kiti nežino ir ką aš žinau. Kaip dabar atsimenu, kai amžinąjį atilsį Norbertą Vėlių, mūsų įžymųjį mitologą, kalbinau, arba Gintarą Beresnevičių… Mūsų žymiuosius artistus… Suprantate, tu įeini į jų gyvenimą ir jie pasitiki, ir va tas pasitikėjimo momentas yra labai svarbus.“

Z.Kelmickaitė sako nebesuskaičiuojanti, kiek laidų iš viso yra sukūrusi. „Per metus sukuriu 36-ias „Ryto suktinio“ laidas. Bet buvo „Gyvenimo ratu“, „Etnokultūros ratas“, buvo daugybė pavienių laidų, festivalis „Žemyna“ – nors tik pora jo laidų išėjo, nes paskui niekas nebedavė pinigų, bet man tai buvo labai svarbu, kadangi tai buvo televizijos festivalis, kuris buvo būtent su etnokultūros pakraipa“, – pabrėžia ji.

„Buvo ir įvairių laidų, skirtų kokioms nors progoms, pavyzdžiui, „Muzikai juokiasi“. Norėjau humoristinę laidą sukurti, kad žmonėms iš tikrųjų būtų pasakyta, jog, klausykite, mielieji, ne vien tik nuobodos profesionalai yra – jie irgi juokauja ir juokiasi. Buvo filmai apie Juozą Naujalį, Žemaitę… Prisilieti prie tų žmonių, ir tai yra tiesiog nenusakomas dalykas“, – savo televizijos projektus vardija daugybę Lietuvos kultūros lobių įamžinusi ir įprasminusi moteris.

Kad tik atsivertų

Z.Kelmickaitė sako, kad idėjas jos istorijoms diktuoja žmonės.

Laidos „Šeimos reikalas“ stop kadras

„Manęs klausia: „Kaip tos temos tau taip pasigamina?“. Aš klausiu: „Ar jūs išeinate į gatvę ir matote daug vaikščiojančių žmonių?“ Va čia yra vaikščiojančios temos. Tai yra jų gyvenimai, tai yra jų elgesys, jų svajonės. Viskas tau prieš nosį, tik sugebėk pamatyti, sugebėk pagauti, suprasti, kas tau įdomu ir ko tu nori. Kai kas galvoja, kad čia yra visuomeninis transliuotojas ir mums kas nors ką nors nurodo. Galiu prisiekti visais šventaisiais, kad niekada niekas nėra sakęs: padaryk tą ar aną. Tai visą laiką buvo mano apsisprendimas, mano domėjimosi sfera“, – tikina ji.

Ir dabar galvoju, kad televizija ir turi turėti tikrą, neapsimestinį teisybės skiepą, nes televizija gali būti ir prakilni apgaulė.

„Dabar ieškau vienos moters, su kuria turguje kalbėjausi. Jai virš 50 metų, pardavinėjo gėles, šnektelėjau su ja, o ji sako, kad tos gėlės padeda truputį prisidurti prie jos kelionių. Dabar, sako, važiuos į Norvegiją su motociklu. Ir pernai buvo, tada labai norėjo pamatyti banginius, o šiemet nori pasižiūrėti į baltąsias meškas. Štai tau ir tema. Ir kažkur turiu jos telefoną užsirašiusi, bet nerandu… Ieškosiu, nes man tokia moteris yra įdomi“, – pasakoja Z.Kelmickaitė.

Laidas pavykusiomis ji laiko tik tada, jei jų herojai nuoširdžiai atsiveria. „Aš su tuo žmogumi šnekuosi kaip su artimiausiu bičiuliu, kuris niekam kitam nepasakytų, tik artimiausiam draugui. Ir jeigu pavyksta, kad žmogus man atsiveria, tai yra tiesiog laimė“, – atvirauja ji.

„Bet jeigu žmogus, kurį filmuoji, pradeda maivytis ir nori pasirodyti geresnis, negu yra, arba mandresnis, negu yra, atrodo, galėčiau nežinia ką padaryti. Jau tada pykstu, stengiuosi su juo taip šnekėti, kad vis tiek atsivertų. Bet jeigu jis yra nepalenkiamas ir nesugebu jo kiauto pramušti, na, tai nurašau gyvenimo nuostoliams“, – neslepia Z.Kelmickaitė.

Tačiau tokių nuostolių patirta labai mažai. „Ne veltui moteriškė, kurios veidą kaip per miglą vis prisimenu, kai rinkau tautosaką Dzūkijos kaime, pasakė: „Vaikeli, taip moki šnekinti, kad tu iš čigonės vaiką išmonytum.“ Gal aš tą asmenį ir galiu kartais prakalbinti, nes turiu daug kantrybės ir labai noriu, kad jis atsivertų. Man nereikia jo vidinių paslapčių, bet noriu tikrumo, nuoširdumo, paprastumo, nes tų kaukių ir taip mūsų gyvenime labai daug“, – sako laidų kūrėja.

Kad tos laidos gimtų, reikia įdėti daug kasdienio darbo. „Pirmadienį filmuoju nuo 9 iki 21 val. Antradienį montuoju nuo 9 iki 16 val. arba nuo 15 val. iki vakaro. Tris dienas montuoju. Penktadienį jau turiu laiko įkvėpti oro ir pagalvoti, ką dar reikėtų padaryti, su kuo telefonu pasikalbėti. Penktadienis yra tarsi žvejojimas, o šeštadienį galvoju apie sekmadienį, nes tada laukia eteris radijuje. Taip karuselė ir sukasi“, – apie nesibaigiantį darbų ir kūrybos sūkurį pasakoja Z.Kelmickaitė.

Tikra telemanė

Žinoma laidų vedėja sako, kad laisvalaikiu ji pati televizorių žiūri labai daug. „Labai mėgstu visus Europos kanalus. Man labai įdomu, kaip žinios atrodo kitur, kaip žmonės pristato žinias, kokia žinia pasiekia žmogų, kaip keičiasi stilistika. Kaip filmuojami koncertai, kaip jie yra pristatomi, kaip nufilmuota opera – kiek įtaigumo ji praranda, o kiek ne. Įdomūs visi tarptautiniai koncertai, į kuriuos nenuvyksi. Pažiūrėkite, kiek žmonių stebėjo karalienės Elžbietos II laidotuves – negali būti nuo to atitolęs“, – nė kiek neabejoja Z.Kelmickaitė.

„Man labai įdomu, kokių formų televizijoje yra ir kaip jos veikia – ar tai būtų interviu, ar reportažas. Vienintelis žanras, kuris man svetimas, – realybės šou. Man tiesiog neįdomu. Bet visa kita, kaip ir dokumentika, man labai įdomu. Galite sakyti, kad aš esu tikra telemanė“, – prisipažįsta ji.

Z.Kelmickaitė – ne tik telemanė, bet ir muzikologė, etnomuzikologė. Jai muzikologija – viso pasaulio muzika, savyje talpinanti labai daug įvairių sluoksnių, apie kuriuos kaip pedagogė visada jautė pareigą ir džiaugsmą pasakoti tiek savo studentams, tiek savo folkloro ansamblio „Ratilio“ bendraminčiams, tiek laidų žiūrovams ar klausytojams.

„Dievulis taip surėdė, kad esu ir etnomuzikologė. Daug metų rinkau tautosaką, liaudies dainas, šokius, muziką – visko yra įrašyta, kaip tik laukia paskelbimas, tik neturiu laiko tam. Ta tradicinė kultūra, etnokultūra, padeda matyti žmogų šalia. Jei turėčiau laiko, studijuočiau antropologiją, nes tai yra studijos apie žmogų, – viskas čia labai susiję“, – dėsto ji.

„Visas pasaulis yra muzikos intonavimas, žmogaus girdėjimas, savos kultūros sustygavimas. Tu negali sakyti, kad aš šoku liaudies šokius, o jūs, gerbiamoji, tik tango. Tai ir gerai, vienas šoka linijinius šokius, kitas – kepurinę, ir mes visi galime susitarti. Pats baisiausias dalykas ne tik televizijoje, bet ir gyvenime yra, kai žmonės negali susitarti. Ir kultūroje, ir muzikoje, kai analizuoji kitus reiškinius, reikia susitarti, kaip mes tai įvardijame, kaip dabar elgsimės“, – tęsia muzikologė.

Laidas pavykusiomis ji laiko tik tada, jei jų herojai nuoširdžiai atsiveria.

Išsiniurzgėti namuose

Atrodo, kad Z.Kelmickaitė niekada neliūdi – tik šypsosi. Ir jėgų jai niekada nestinga. Ji pati sako, kad neturi kito pasirinkimo, – privalo būti tokia pozityvi.

„Kartais būna, kad jau važiuodamas iš filmavimo žinai, kad bus blogai, nes žmogus ne taip kalbėjo, išsisukinėjo, ir visa tai matyti. Galvoju, Dieve, kaip čia reikės padaryti. Bet gal dar yra galimybė tas klaidas pataisyti, gal tam žmogui reikėjo daugiau laiko atsiskleisti, gal tik pokalbio pabaigoje jam pavyko, o ilgesniam pašnekesiui mes jau neturėjome laiko? Tačiau tokie dalykai turi likti už kadro. Nemėgstu niurgzlių – neniurzgėk, išsiniurzgėk namie, norisi tokiam žmogui pasakyti. Nebūtinai turi visada žaižaruoti, bet negali savo nelaimių nešti ir rodyti kitiems, ir amžinai giedoti, kad ta kupra didėja, didėja ir didėja“, – taip pasaulį mato pašnekovė.

„Ir dabar man sunki diena – kuriu laidą apie autistišką vaiką ir galvoju, su kokiomis šilkinėmis pirštinaitėmis reikia prie tokios temos prieiti. Neturiu tokių pažįstamų, tokios patirties, vis galvoju, kaip neužgavus, parodžius žmonėms, nes daugelis net nežinome, kokie tie autizmo spektrai. Reikia parodyti, kad šeimoje auga toks vaikas, bet kaip jį parodyti taip įtaigiai, kad mes jį pažintume? Kas yra tas kitoks vaikas?“ – kūrybinėmis dilemomis dalijasi Z.Kelmickaitė.

Tokiais atvejais galvą pravėdinti padeda pasivaikščiojimai mieste. „Einu tuščiomis Vilniaus gatvėmis, bet tai reikia daryti anksti ryte, šiandien jau pramiegojau. Tada galva švari. Jeigu užeina ten mintelė – tai gerai. Jeigu neužeina, tai nors senamiestį pamatau“, – sako ji.

„Jei norisi gyvenimo šaršalo, nueinu į turgų. Ar Benedikto, ar Kalvarijų – matau kitokį gyvenimą, tada kyla visokių minčių, nes tai vienas kepšteli, tai kitas kepšteli, pamatau kitokių situacijų“, – tęsia Z.Kelmickaitė.

„Jeigu dar lieka laiko, aišku, varau per visas televizijas ir, kur ką nors aptinku, ten ir apsistoju“, – šypsosi ji.

Būtent tiek metų jiedu yra neišskiriami kūrybiniame procese, parodose, šventėse ir žavi užsidegimu, bendryste bei darbštumu. Atėjusieji į parodos atidarymą pamatys jų sukurtus Mažosios Lietuvos kraštui būdingus sietynus, taip pat A. ir. V. Raukčių pagamintas ir dekoruotas skrynias, aliejinės tapybos darbus, floristinius paveikslus.

„Mudu vienas kitam ‒ pirmieji kritikai, patarėjai ir pagalbininkai, – sakė A. Rauktienė. – Komandoje juk lengviau. Svajonių, planų yra, tik negalima jų be laiko išbarstyti.“

Nestokojantiems idėjų autoriams savo sodyboje Balčių kaime Šilutės rajone 2006 m. pavyko įkurti muziejų „Buities ir margučių palėpė“, kuriame sukaupta daugiau nei 2 000 senosios buities reikmenų – daugiausia XIX a. indų, baldų, įrankių, namų apyvokos daiktų, spaudinių. Ten pat eksponuojama gausi – net 2 400 margučių kolekcija. Jiedu kartu įgyvendino ir ne vieną proginę iniciatyvą, minėdami iškilių asmenybių – M.K.Čiurlionio, Maironio, K.Donelaičio, S.Nėries, Žemaitės – metus.

Tautodailininkai Angelė ir Vytautas Raukčiai. / Klaipėdos etnokultūros centro archyvo nuotr.

Domėjimasis Mažosios Lietuvos krašto kultūra A. ir V. Raukčiams leido atrasti ir sietynus. V. Rauktys, restauruodamas Hugo Šojaus dvare išlikusius du vestuvinius sietynus, susidomėjo jais, jų paskirtimi, istorija. „Pamario krašto lietuvininkai žvejai kurdavo šaktarpio metu, jo trukmė lemdavo ir išdrožinėtų figūrėlių gausą. Vėliau jas sujungdavo, „apgyvendindami“ sietyne, kur įtvirtindavo 12 žvakių. Sietynas būdavo pagrindinė namų puošmena per vestuvių šventę – svečiams šokant, trypiant, jų nuotaiką atliepdavo ir sietynas. Retai kuri šeima tokį turėdavo, o jei turėdavo tai skolindavo tik artimiems giminaičiams“, – priminė V. Rauktys. Meistro išmonės, fantazijos ir kruopštumo reikalaujančius sietynus bus galima pamatyti išskirtinėje parodoje Klaipėdoje.

A. ir V. Raukčiai ‒ Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai ir turi meno kūrėjo statusą. Meistrai yra aktyvūs šalies, Klaipėdos krašto parodų, švenčių, festivalių dalyviai, taip pat Žemės ūkio ministerijos konkurso 2006 m. laureatai, Šilutės rajono konkurso „Sidabrinė nendrė 2007“ laureatai, 2010 m. šalies konkurse pripažinti sėkmingiausiai dirbančiais tradiciniais amatininkais, 2012 m. A. Rauktienė išrinkta šalies tautodailės konkurso „Aukso vainikas“ laureate, 2018 m. V. Rauktys tame pačiame konkurse laimėjo antrąją vietą.

Šioji paroda abiejų tautodailininkų kūrybinėje biografijoje bus jau 22-oji. Ji turėjo vykti praėjusį pavasarį, bet dėl koronaviruso pandemijos buvo nukelta į rudenį. Parodą apžiūrėti Klaipėdos etnokultūros centre bus galima iki spalio 15 d.

Apskritai juk ar labai suklysime nedidelį greitį įvardiję nemenka prabanga. Juk kartais negali sau leisti neskubėti. O kartais atrodo – pats lyg ir judėtum iš lėto, bet matant aplinkui tiesiog skriejančią aplinką elieka nieko kito. Ir apskritai kelias – meditatyvi praktika. Kelias visada toks pats pagal modelį, bet skirtingas dėl detalių. Kelias kaip mitas – visada amžinas ir visada laikinas. Na, ir žmogus kelyje – visada pakeliui, bet niekada nebūnąs arčiau tikslo. Kelias – tai Zenono aporija.

Kelionė įsibėgėja. Ties Raseinių ir Kėdainių rajonų sankirta tolumoje nuo magistralės matyti šviečiantis Lesčių bažnyčios stogas. Lesčių bažnyčia medinė, su varpine. Paprastai medinės etninio meno bažnyčios skirstomos į bestiles ir turinčias stiliaus (baroko, istorizmo, vėliau – gotikos) bruožų. Lesčių bažnyčia lyg ir bestilė, bet kolonomis ir frontonu pabrėžtas portalas tarsi sako, kad liaudies meistras norėjo palikti laimečio žymę. Juk neatsitiktinai bažnyčia baigta 1789-aisiais, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais. Vėliau matysime, kad Lesčių bažnyčia, esanti Raseinių rajono paribyje, bemaž vienodai nutolusi nuo Kėdainių, Kauno ir Raseinių miestų, yra tam tikra kelio – nueito, einamo ir nueisimo – metafora. Bet apie viską nuo pradžių.

Prieš kelerius metus per Velykas teko vaikščioti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ten man patiko be išimties viskas – erdvės, išdėstymo koncepcija, architektūra, reljefas... Bet labiausiai akį patraukė ir peno apmąstymams sukėlė sena žemaitiška klėtis. Nesu didžiulis etninės architektūros ekspertas, bet mane patraukė viena detalė – iškirptas kampas, kuris, kaip paskui išsiaiškinau, yra vadinamas lėpiu. Lėpis – tai tokia pastogė pastato kampe, kuri kartais būdavo paremta kampine atrama, bet būdavo ir taip, kad stogo šlaitas tarsi kybąs ore. Šio kabojimo efektą sustiprindavo pati stogo tekstūra.

Lėpis – funkcionali detalė. Vasaromis ten buvo arba dirbami kokie nors stalo darbai, arba valgoma slepiantis nuo saulės ar lietaus. Kad ir kaip ten būtų, bet tokia pastato kompozicija naudota klėtyse ar numaliuose suteikdavo pastatui visai kitą estetinę ir netgi psichologinę kokybę. Kodėl psichologinę?

Vilensija / Vikipedijos nuotr.

Viena garsiausių bauhauzo architektūros, iš kurios mes linkstame kildinti savo kaunietiškąjį modernizmą, tyrinėtojų Jeannine Fiedler modernizmo architektūrinį atradimą – stiklo kampą ir kartu kampinės atramos panaikinimą – įvardijo kaip psichologiškai svarbų momentą tiek individo, tiek ir visuomenės sąmonėje.

Anksčiau pastato tvirtumą lyg ir garantuodavo kampinės atramos, o dabar staiga, 1911 m. Walteriui Gropiusui suprojektavus batų fabriko pastatą Anfielde prie Lainės upės, viso to neliko. Dabar mums stiklinis kampas yra įprastas reiškinys, kurį galime pamatyti įvairios stilistikos namuose, tačiau anuomet tai buvo didelis išradimas. Tarpukario Kaune visi norėjo turėti kampinį langą. Raseiniuose – irgi. Net jeigu tam nebuvo galimybės, lango išlenkimą interpretavo fasado kompoziciniai elementai – braukos. Tai puikiai matyti buvusios pieninės pastato architektūroje.

1911 m. Gropiuso batų fabrikas, matyt, buvo kažkas panašaus į kokius nors šiame amžiuje atsiradusius elektrinius ar hibridinius visiems prieinamus automobilius. Tarsi nepatikima, nefunkcionalu. Juk stiklo šiluminė varža nedidelė, kaip nedidelis ir elektra nuvažiuojamas atstumas kokiame nors "Nissan Leaf". Tačiau su šiuo atradimu pasaulio architektūra pasuko tam tikros architektūros dematerializacijos link. Negalime sakyti, kad minimalizmas architektūroje neegzistavo. Jis tarpo nuo Čatal Hiujuko egalitarinės socialinės struktūros ir urbanistikos iki pat XX a. klasicizmo dėmenis perėmusio istorizmo. Tačiau dabar tam atsirado medžiaginės prielaidos – būtent stiklo kaip materiją niveliuojančios medžiagos efektą vėliau jau ištobulins Ludwigas Miesas van der Rohe, kurio Lafayette'o parkas Detroite ir Ilinojaus universiteto kampusas grįš į tą patį Čatal Hiujuko užduotą egalitarizmą.

Tačiau žemaitiškas lėpis yra gerokai senesnis reiškinys nei W.Gropiuso stiklinis kampas ir kampinės atramos panaikinimas. Tai nereiškia, kad W.Gropiusas pasisavino žemaičių idėjas. Tai veikiau atspindi tą mūsų aptartą kelio amžinumą, kai visi fenomenai egzistuoja visur ir vienas kitame: Europos provincijoje ir Europos centre kartu. Tik laikas juos išblaško, paverčia seka. Kaip ir žmonės dažnai nepastebi kelio ritualo, nes siekia nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Čia prisiminkime šviesaus atminimo Gintarą Beresnevičių, kurio centro ir periferijos sąvokų aiškinimas yra vienas tų gerų skaitinių, kurių niekada nepamiršti: "Tam ir yra provincija. Centrų likimams ir kūrimams spręsti. Bet iki to laiko čia tęsiasi ilga branda (...) Pagalvokime apie Adomą Mickevičių, kuris buvo priimtas į Lenkijos sąmonės centrą iš lietuviškos Vilniaus periferijos. Apie Daukantą, atpėsčiavusį į Vilnių iš giliausios provincijos. Apie Rasputiną, kuris į Sankt Peterburgą atvyko iš Sibiro taigos glūdumos. Apie Kristų, kuris į Jeruzalę atėjo iš Galilėjos dykros. Nelyginami dydžiai, bet aš kaip tik tą ir noriu pasakyti – dydžiai nelyginami, bet fenomenas tas pats."

Geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo.

Taigi, laike nedalomas fenomenas. Iš tikrųjų tai nėra skirtingų daiktų ar skirtingų vietų. Tiesiog laikas, mums nepagavi dimensija, viską išsklaido, išblaško ir suteikia pavidalus, kuriuos mes regime. Tačiau už tų pavidalų visada yra fenomenai ir jie nekinta. Kaip ir sakėme, kad kelias nekinta, tačiau jis įvairus savo detalėse, kurios keičiasi tuo keliu judant. Lesčių bažnyčia ne tik yra tam tikro kelio žymuo, orientyras, bet ir savotiškas lietuviško pasakojimo momentas, rodytųsi, nedidelė dalis, tačiau įprasminanti visą kelią. Maždaug kaip Japonijos filosofo Kakuzo Okakuros apibrėžiamas arbatos gėrimo ritualas – lyg ir trumpas laike, bet kartu apimantis visą įmanomą apimti visatos laiką. Lesčių bažnyčia, sakytumei, – simetriška, bet zakristija pietiniame fasade įkūnija didžiajam paskojimui visada pasiruošusią pasipriešinti marginaliją. Panašiai kaip ir Milašaičių medinės bažnyčios atžveju. Būtent dėmesys detalei kaip asketiškumo imperatyvas ir lengvas nuokrypis nuo plano (tarsi suvokiant, kad žmogaus planas yra laikinas) yra Lietuvos vietos dvasią formuojantys elementai, kurių pojūtis geriausiai atsiskleidžia dvimatėse provincijų erdvėse.

Kita vertus – tai vėlgi fenomenas. Prisiminkime senovės Egipto miestus ir stambių ūkininkų namų išdėstymą tuose miestuose. Aiški planinė struktūra grindžiama griežta architektūrine simetrija, tačiau gatvėje šių namų eilės niekada nesudaro griežtos linijos. Namų tvoros niekada nesulygiuotus, jos nedaug tarsi netyčia yra nukrypusios nuo griežtos reguliacijos, ir taip yra pagrindinėse gatvėse Tebuose ar Memfyje. Taip yra todėl, kad Egipto pasaulį ir jo civilizaciją valdė kultūrinis primityvizmas, kuris yra arčiau galimybės pajausti amžina, kai civilizacija yra stratifikuotų taisyklių rinkinys, todėl visada laikina.

Taigi atvažiuokite į Lesčius arba Milašaičius, Žaiginį, Paupį ar Viduklę, jei norite pamatyti, kokiomis kultūrinėmis, visa apimančiomis normomis vadovavosi Egipto faraonai ar senovės lietuviai. Nors geriausia pradėti nuo Lesčių. Tai bemaž sakrali vieta vien jau dėl to, kad objekto ir subjekto santykis čia visiškai išvalytas nuo nepageidaujamo kultūrinio triukšmo. Lesčiai negali lygintis su, sakykime, Šventaragio slėniu Vilniuje savo politine ar istorine svarba. Bet Katedros aikštė, Vilniaus kalnai per daugelį amžių yra įgavę tiek daug sąryšių su kitais čia besiradusiais kultūriniais sluoksniais, kad noromis nenoromis žmogus imi ir pradedi galvoti apie chronologiją, priežastį ir pasekmę, ir kontempliacija nutrūksta. Štai Lesčiuose viso to nėra. Yra bažnyčia, varpinė, kapeliai. Čia galima neskubėti.

Ir vis dėlto baigti norisi dar kartą siejant lietuvišką etnokultūros tradiciją, kuri, deja, bebaigianti sunykti ir yra eliminuota iš sprendimų priėmimo galios lauko, su Egipto civilizacija. Religija ir kultūra tiek lietuvio buityje, tiek ir Egipto politiniame, ekonominiame, ūkiniame gyvenime nebuvo išskirtas reiškinys. Tai buvo centras. Todėl senovės egiptiečiui maldos ritualas ir dievai buvo tokie patys realūs kaip ir pinigai, maistas ar regimosios realybės subjektai. Darbas ir menas buvo visiškas vienis, nebuvo atskiriamas. Taip pat ir Lietuvoje, juk dainuodavome visada – būnant kasdienybėje: dirbant ir ilsintis. Tad nenuostabu, kad lietuviškos bažnyčios provaizdis yra klėtis – griežtą funkciją turintis ūkinis pastatas. Juk ir graikai savo šventovėse laikė iždą. Todėl, jei domina lėpio motyvai bažnyčios architektūroje, pasiūlyčiau nuvažiuoti į Viduklę ir gerai apžiūrėti šios bažnyčios absidę.

Gero kelio.

Glaudus ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių ir tradicijų bruožas. Visa čia persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų... Kitados žemdirbio rūpesčiai, o kartu ir pasaulėjauta labai buvo susieti su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos tūkstančiais ryšių susietos ekosistemos, kurią dvasinėje kultūroje simbolizuoja medis galiūnas. Kaip Simono Daukanto ištarta, „kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo.“

Neseniai Vilniuje įvyko konferencija, pavadinta „Medžiai milžinai atvirame kraštovaizdyje“; ji buvo skirta ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimo projektui aptarti. Įdomu buvo išgirsti apie medžių galiūnų būklę Lietuvoje, arboristų draugijos pastangas juos išsaugoti. Daug kalbėta ir apie ąžuolų drevėse gyvenantį retą bei saugotiną vabalėlį tokiu įmantriu pavadinimu: niūraspalvis auksavabalis, lotyniškai Osmoderma barnabita. Pasirodo, kad šis ąžuolų įnamis – tai bioįvairovės indikatorius; jeigu jau jis drevėje apsigyveno, tai aplinkui bus pilnas gyvybės ratas. Džiugu, kad šis auksavabalis aptinkamas Kauno ąžuolyne, jis puikiai įsikūręs ir Dūkštų ąžuolyne, nusidriekusiame netoli Vilniaus. Entomologų siekis – sudaryti niūraspavio auksavabalio plitimui palankių biologinių sąlygų tiltą Neries slėniu.

Šią dieną verta pakalbėti ir apie medžių sąsajas su etnokultūra. Juk keliaujant po Lietuvą, dar nereta pamatyti prie medžio kamieno prigludusią apsamanojusią koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle. Kelių sankryžose, buvusiose sodybvietėse, senkapiuose šitaip yra dar labiau sureikšminti, papuošti išskirtiniai medžiai. Išsiskiriantys drūtumu, amžiumi, vainiko forma; dažniausiai tai ąžuolas, liepa, uosis, pušis. Galima manyti, kad šis paprotys bus kilęs iš priešistorinės mitinės pasaulėžiūros. Medžio archetipas kadaise buvo suvokiamas kaip simbolinė pasaulio modelio ašis, per kurią malda pasiekia dievų pasaulį. Tad tautodailėje jis vadintinas Pasaulio medžiu; pagal paskirtį tai – ir Gyvybės medis. Būtent Medžio atvaizdu dažniausiai būdavo dekoruojami etnografiniai buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą, medį matome ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių.

Seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų įvairiausių medžių. Nors žemė ir brangi, ir taupytina. Medžius kaimo žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, pavėsiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų... Senų senovėje ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei tradiciniuose papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, atliepianti lietuvio pasaulėjautą. Ąžuolas – tai rūstaus Perkūno, karių globėjo medis; liepoje likimo deivė Laima gegutės balsu bylojanti; po uosiu, teisybės medžiu, žyniai pranešdavo dievų teismo ištarmę, šermukšnis gindavęs sodybą nuo blogio, eglutė priglobia pavargusį žemės artoją.

Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat dažnas turėdavo Pasaulio medžio įvaizdį. Šie paminklai, tikėtina, išsirutuliojo iš aukos medžio. Istorijos šaltiniuose minimos baltų religijos apeigos, atlikinėtos prie švento medžio ar šventoje giraitėje. Tiek išskirtinio medžio, tiek ir stogastulpio funkcinė kaip kulto objekto prasmė, keičiantis religinei sistemai, išliko nepakitusi, – tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Pamaryje išliko antkapinių paminklų, vadinamų krikštais, tradicija. Jų siluetas labai primena Pasaulio medį. Gal buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas. Štai todėl medžiais būdavo būtinai apsodinamos kaimo kapinaitės.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su medžiais.

Iš tolo jos išsiskirdavo gražiu guotu. Keistas ir nesuprantamas dabar Lietuvą siaučiantis vajus – naikinti kapinių medžius. Nesuvokiant tautinių tradicijų, bjauriausiai niokojamas kultūrinis kraštovaizdis! Skaudu žiūrėti, kai mūsų tėvų ir protėvių kapinaitės tampa tarsi kokių stepių klajoklių. O juk teisingai sakoma, kad kapinių vaizdas  geriausiai atspindi tautos kultūros lygmenį.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su medžiais. Ir mišku, kuris senovės lietuvį ir maitino, ir šildė malkomis, ir tiekė medžiagą dirbiniams. Lietuvio troba ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai. Iš medžio seniau būdavę ir darbo padargai; iš geležies tik kalavijas ir noragas, o iš akmens – girnos... Nelaimių, priešo užpuolimų metu miškas tapdavo saugia priebėga, – taip buvo nuo senų senovės iki partizaninių kovų XX amžiaus viduryje...

Tad mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžio kultūros kūrėja. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkose saugomos sengirės ir pavieniai medžiai galiūnai teskatina suvokti, kokį tėviškės gamtos turtą ir grožį turime ir kaip privalome tai išsaugoti. O pasodintas ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės, tautos ar valstybinės reikšmės įvykiui paminėti. Tautinio atgimimo ąžuolyne, patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje, šį pavasarį gražiai sulapojo Lietuvos šimtmečio giraitė...

Juolab, atkreiptų dėmesį, kad kultūriniai renginiai Naisių pavyzdžiu gali būti organizuojami blaiviai.

2016 metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės: Josvainiai (Kėdainių r.), Gelgaudiškis (Šakių r.), Miežiškiai (Panevėžio r.), Žemaičių Kalvarija (Plungės r.), Šeduva (Radviliškio r.),Pagramantis (Tauragės r.), Juknaičiai (Šilutės r.), Merkinė (Varėnos r.), Alanta (Molėtų r.), Vepriai (Ukmergės r.). 2015 metais pirmoji mažoji Lietuvos kultūros sostinė buvo Šiaulių rajone esantys Naisiai. Šįkart pristatoma viena iš mažųjų kultūros sostinių – Miežiškiai.

„Nėra čia piliakalnių, įspūdingų parkų, architektūros paminklų. Žemdirbių pilka žemė, ir tiek. Tačiau tai žemė su savo istorija ir dabartimi, su ne vienu spalvingu, nemažai nuveikusiu žmogumi ir – kas Miežiškius Panevėžio rajone ir net visoje Lietuvoje ypač išskiria – su savo gausiais ir stipriais mėgėjų meno kolektyvais“, – apie gimtuosius Miežiškius rašė garsus kalbininkas Jonas Šukys.

Išties – protėviai mums nepaliko kultūros paveldo lobių ar labai įdomios istorijos. Garsą apie Miežiškius kuria dabar juose gyvenančios kartos. Joms puikiai sekasi – apie aktyvią ir tvarią miežiškiečių kultūrinę veiklą, jų muzikantus, dainininkus Lietuvoje žino dažnas. Miežiškius garsina aukščiausių įvertinimų sulaukęs Kultūros centras, kuriame veikia vaikų muzikos studija ir dešimt mėgėjų meno kolektyvų. Net trys kolektyvai yra pelnę „Aukso paukštės“ apdovanojimus, daugelis nuolat skina laurus rajono ir šalies konkursuose. Miežiškiuose nuolat organizuojami originalūs renginiai, įgyvendinamos etnokultūros puoselėjimo iniciatyvos. Lankytojus čia kviečia vienintelis Baltijos šalyse Eglutės žaisliukų muziejus, šventės rengiamos jaukiame Angelų slėnyje, jauniausieji miestelio gyventojai šurmuliuoja vaikų žaidimų aikštelėje.

2016 m. tapsiantys viena iš mažųjų kultūros sostinių ir savo 460 metų jubiliejų minėsiantys Miežiškiai nori ne tik garsėtų kultūrine veikla, bet ir būti išskirtiniai savo kasdienybės kultūra. Siekiami tikslai: kad į gera keistųsi žmonių elgsena, kad vietos gyventojams būtų svarbu, ar tvarkingos gatvės, išpuoselėtos sodybos, ar patrauklios, patogios viešosios erdvės, kad daugėtų visapusiško aktyvumo, iniciatyvumo, kad artima taptų savanoriška veikla, bendruomeniškos iniciatyvos, tradicijų puoselėjimas.

Pažinti Miežiškius visi kviečiami įvairiuose renginiuose, planuojamos pažintinės ekskursijos po miestelį, bus pristatytas etninės kultūros paveldu paremtas folkloro spektaklis,taip pat laukia didelė Miežiškių jubiliejaus šventė, unikali moterų armonikininkių šventė-varžytuvės „Petronės armonika“, Šv. Baltramiejaus atlaidų pakermošis, Šeimos šventė, bendruomeniška Draugų diena, solidarumo maratoną „Nedelsk“ ir kt.

Kuo gyvena lietuviškas dizainas, galima pamatyti penktadienį prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“. Ten pristatomas specialus vienuoliktus metus skaičiuojančios „Dizaino savaitės“ renginys – „Lietuviško dizaino POPietė“.

„Pastebime, kad lietuvių dizaineriai atsisako blizgių, rytietiškų spalvų ir įkvėpimo semiasi iš etnokultūros, baltiškosios tradicijos. Jie mėgsta prislopintų žemės spalvų koloritą bei kurdami baldus, drabužius, interjero detales ar aksesuarus, kaip ir skandinavai, vertina natūralias medžiagas: medį, metalą, liną, drobę“, – sako viena iš „Dizaino savaitės“ organizatorių Audronė Drungilaitė.

Pasak renginio organizatorės, lietuviškas dizainas kol kas dar nėra taip plačiai matomas, kaip skandinaviško dizaino grandai. „Neteisinga būtų manyti, jog lietuviškas dizainas tampa nišiniu reiškiniu, skirtu tik saujelei žmonių ir kuriamu tik ekskliuzyvinėms parodoms. Lietuviško dizaino gaminiai prieinami ir įperkami kiekvienam“, – įsitikinusi A. Drungilaitė. Nuo „betoninių“ šviestuvų iki jūrinio mazgo rišimo „Dizaino savaitės“ metu bus pristatyta originalių lietuviškų prekės ženklų gaminių. Pavyzdžiui, betono įspūdį kuriantys modernūs šviestuvai, minimalistiniai aksesuarai, baltiškos tradicijos įkvėpti drabužiai.

Renginyje dalyvaus „INDI“, „Noema Paper House“, „Julia Janus“, „EMKO“, „Ecolinum“, „Studio Soiree“ ir kiti prekės ženklai. Dalį lietuvių dizainerių darbų šiuo metu galima įsigyti ir centre įsikūrusiose parduotuvėse. Interjero detalėmis ir aksesuarais prekiaujančios parduotuvės „ImDeco“ viena iš bendrasavininkių Kristina Aleknienė teigia, kad lietuviai šiandien vertina patogumą ir kokybę, nors dalies pirkėjų sąmonėje vis dar nėra griežtos takoskyros tarp amato ir dizaino. „Shkertik“ prekės ženklo įkūrėjas pasakos apie jūrinio mazgo rišimo ypatumus ir siūlys papuošti savo riešus spalvingomis apyrankėmis. Lino pluošto perdirbimo procesą primins ir kilimų audimo virtuvę atskleis unikalių lietuviškų kilimų gamintojai „Ecolinum“.

Laimės troškimas ir ieškojimas yra žmogaus gyvenimo variklis. Ji neatsiejama nuo namų, t.y. vietovės, šalies, iš kurios esi kilęs. Kaip šią žinią perteikti liaudies kūrybos, papročių, kitų tautos tradicijų priemonėmis, – tai pagrindiniai klausimai svarstyti šį antradienį, spalio 22 dieną, Lietuvos liaudies kultūros centre vykusiame tradicinio Lietuvos folkloro ansamblių vadovų bei etninės kultūros specialistų seminare.

„Didžiausia žmogaus gyvenimo siekiamybė – būti laimingam ir padaryti laimingais kitus. Galima sakyti, kad laimė yra visą žmogaus gyvenimą, visus jo pavidalus, veiklas integruojantis principas, suteikiantis jam vertę. Kaip ją prisišaukti ir neišleisti iš rankų, kaip sulaukti sėkmės asmeniniame gyvenime, šeimoje, ūkyje, kaip pasitikti gimstantį vaiką, kaip elgtis per vedybų, įkurtuvių apeigas, kokių papročių laikytis metinių švenčių laiku, kad išsaugotum gerovę ir išvengtum nelaimių – visa tai pripildys liepos 4 dieną sostinės Bernardinų sode bei Gedimino kalno papėdėje vyksiančią šventę. Laimės užteks kiekvienam – moterims ir vyrams, vaikams ir jaunimui, dalyviams ir žiūrovams“, - sako Dainų šventės Folkloro dienos „Laimužės lemta“ kūrybinės grupės vadovė Vida Šatkauskienė.

Folkloro dieną įvairius laimės pavidalus atpažinti koncertais, mokymais, pokalbiais, žaidimais kvies daugiau kaip keturi tūkstančiai renginio dalyvių: folkloro ansambliai, dainininkai, muzikantai, pasakotojai, liaudies meno ir amatų meistrai, tradicinių valgių gamintojai, papročių, sveikatos žinių saugotojai ir kiti.

Seminaro metu taip pat aptartas folkloro dienos sumanymas, kiti svarbūs temos atspindėjimo aspektai. Apie laimės sampratą, jos prigimtį paskaitas skaitė hab. dr., mitologė Nijolė Laurinkienė, etnologas, mitologas, žurnalo „Liaudies kultūra“ redaktorius Dainius Razauskas.

„Žodį ‚laimė‘ kalbininkai kildina iš veiksmažodžio „leisti‘, kuris galiausiai yra susijęs su veiksmažodžiu „lieti“. Iš čia atsiranda galimybė laimės sampratą susieti su liejimu, tėkme, priešingai sąstingiui, stagnacijai ir, kartu paremti tekančio vandens – upių, šaltinių įprasminimu mitologijoje bei religijoje. Tos pačios kilmės yra ir žodis ‚laisvė‘ – tai reiškia, kad ji yra būtina laimės sąlyga“, – sakė D. Razauskas.

Lietuvos dainų šventė – svarbiausias šalies kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą pasaulyje. Šalies tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2014 m. liepos 2–6 d. Vilniuje ištars „Čia – mano namai“. Birželio 28 d. Kaune, Dainų slėnyje, vyks Dainų šventės 90-mečio minėjimas. Šventė sostinės gyventojams ir svečiams pasiūlys koncertines programas, pakvies jaunus ir senus, šeimas ir vaikus aktyviai dalyvauti įvairiose pramogose, išbandyti senuosius amatus. Šis unikalus tradicinės kultūros reginys 2014-aisiais Lietuvoje bus surengtas devynioliktą kartą.