"Malonu rengti parodą galerijoje, prie kurios įkūrimo prieš 23-jus metus teko prisidėti – neįsivaizdavau LDS Kauno skyriaus dailininkų veiklos be savos parodinės erdvės. Džiugu, kad galerija taip išaugo. Per daugiau nei du "Meno parko" gyvavimo dešimtmečius tai – mano antroji personalinė paroda šiose erdvėse. Pirmoji buvo surengta lygiai prieš 20 metų, simboliška, jog taip pat rugpjūčio mėnesį", – prisimena E.Nalevaika.

Su akvarelininku kalbėjome apie besitęsiančią, sykiu besikeičiančią, draugystę su akvarele, nuolatinius ieškojimus, atrastą "mažiau yra daugiau" koncepciją ir tvirtą žinojimą, kas esi.

– Šiais metais žymite gražų – 60-ies metų jubiliejų. Ar dabartį, kurioje susikaupusi įgyta jūsų patirtis, vertinate kaip kūrybinės brandos laikotarpį? Ar vis dar svarbu būti smalsiam, ieškančiam, atrandančiam?

– Visada esu ieškojimuose. Kartais pagalvoju, jog daug lengvesnis kelias būtų suradus vieną kryptį ją vystyti giliau, plačiau. Bet man norisi kitaip. Todėl ir personalinė paroda, žyminti jubiliejų, nėra retrospektyvinė. Joje eksponuojami naujausi darbai, dauguma – šių metų kūriniai. Netgi yra paveikslų, kurie užbaigti likus vos keletui dienų iki parodos atidarymo. Retrospektyvinės ekspozicijos man yra įdomios, bet peržiūrėjęs savo darbus, nusprendžiau, kad dar per anksti rodyti ankstyvuosius kūrybinius bandymus ir ieškojimus, kurie, mano nuomone, nėra tobuli, o gal jau ir nelabai aktualūs.

– Pasakodamas apie naujausius savo kūrinius, eksponuojamus parodoje, akcentuojate, jog labai svarbu, kad "kiekvienam potėpiui būtų pasiruošta ir psichologiškai, ir fiziškai treniruojantis".

– Galvoti apie parodą ir jos koncepciją pradėjau dar praėjusiais metais. Pirminėje vizijoje ji turėjo būti kitokia, tačiau šalyje prasidėjus karantinui suvokimas, kaip turi atrodyti paroda gerokai pasikeitė. Prisiminiau kolegos iš Norvegijos, kuris dalyvavo vienoje iš bienalių "Baltijos tiltai" ir vedė meistriškumo pamoką, pastebėjimą, kad daugelis menininkų per daug dirba ir per mažai galvoja, nesusimąsto, kodėl kūrinyje potėpis yra vienoks ar kitoks, kodėl kompozicija yra būtent tokia. Jo patarimas buvo paprastas – gerai viską apgalvoti visuomet: ir renkantis spalvas, ir liejant sluoksnį po sluoksnio, ir atrenkant kūrinius ekspozicijai.

Geriau palikti dalį tuščio popieriaus ar drobės ploto, pasinaudoti minimalia spalvų palete ir suteikti erdvės žiūrovo apmąstymams.

– Kūrybinis procesas paprastai asocijuojasi su spontaniškumu, įsiklausymu į nuojautas, jausmus, o skatinimas "gerai viską apgalvoti" nuskamba gana racionaliai.

– Šį mano kolegos patarimą galima suprasti įvairiai. Jis pasakojo, jog kai dirba, pasideda baltą popieriaus lapą priešais save ir kartais valandą ar daugiau medituoja, sykiu praktikuodamas tam tikrą mostą teptuku. Pajutęs vidinę būseną, kad jau tinkamas momentas – tik tada teptuku paliečia popierių. Prisimenu savo pirmuosius bandymus, kūrybinio kelio pradžią, kai visą popieriaus lapą ar drobę norėdavosi užpildyti visomis gražiausiomis spalvomis ir dažų sluoksniais, o dabar suvokiu, kad kartais geriau palikti dalį tuščio popieriaus ar drobės ploto, pasinaudoti minimalia spalvų palete ir suteikti erdvės žiūrovo apmąstymams.

– Jūsų kūryba yra neatsiejama nuo meditatyvaus proceso. Ar kelias, vedantis iki rezultato jums yra svarbesnis nei pats rezultatas?

– Žinoma, įdomiausias yra procesas, nes kai paveikslas jau sukurtas – belieka dirbti žiūrovui. Tačiau nemažiau įdomus yra ir kūrinių eksponavimas parodoje – skirtingai erdvėje išdėliojus darbus galima pasiekti vis kitokį rezultatą. Tinkamas eksponavimas padeda atskleisti autoriaus kūrybinį sumanymą kiekviename darbe, sukurti vientisą visumą, nuosekliai vedančią parodos lankytoją nuo darbo prie darbo.

– Užsiminėte, kad visada esate ieškojimuose. Ar tai reiškia, jog kūryboje išgyvenate tam tikrus transformacijų etapus?

– Dramatiškų transformacijų, lūžių nepatiriu, nes man atrodo, jog visada esu kaitos procese. Tikriausiai tuos nuolatinius ieškojimus lėmė tai, kad baigęs Kauno dailės gimnaziją ir stodamas į Vilniaus dailės akademiją dar nelabai suvokiau, kas yra kūryba. Buvau mokomas teisingai nupiešti, suderinti spalvas ir pan., o kas yra tikroji kūryba – taip ir liko neaišku. Todėl patyriau didelį stresą, kai pirmaisiais metais į akademiją įstoti nepavyko. Dėl to kilo daug klausimų, į kuriuos norėjosi rasti atsakymus. Taip ir tęsiasi tie ieškojimai, tik klausimai jau kiti.

– Per vienus metus, kol ruošėtės į akademiją stoti antrąkart, jums pavyko rasti nemažai atsakymų. Tikslai žinojote, kur jų ieškoti?

– Akis man atvėrė puikus menininkas a.a. Alfredas Šatas. Nesinorėjo metų iki stojamųjų praleisti tuščiai, reikėjo dirbti, tobulėti, todėl suradau kelią į A.Šato studiją ir tapau jo pirmuoju mokiniu. Mes daug bendraudavome lyg kolegos, turėjau galimybę iš arti stebėti kūrybos procesą, matyti jo darbus ir per tai pradėjo ryškėti atsakymai į man iškilusius klausimus.

– Pats buvęs mokiniu dabar esate mokytojas – dėstote Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, nors sakote, kad kaip pedagogo savęs niekada neįsivaizdavote.

– Stengiuosi studentams padėti suprasti, kas yra akvarelė, tačiau tai sudėtinga, nes ji dėstoma tik pirmame ir antrame kursuose, o per tiek laiko perprasti akvarelės pagrindus yra beveik neįmanoma, juolab kad didžioji dalis studentų net su dailės pagrindais yra susipažinę minimaliai, nežino, kas yra akverelė, nėra prie jos prisilietę mokykloje. Reikia ne vienų metų įdirbio, nuolatinės praktikos, kad susidraugautum su vandeniu ir pigmentais, perprastum akvarelės technikos subtilybes, atrastum savo kūrybos braižą. Be to, reikalingas gebėjimas improvizuoti – liejant akvarelę ne visada įmanoma numatyti, kur nubėgęs vienas ar kitas vandens lašas sustos, kaip atspalvį pakeis išdžiūvęs dažas. Akvarelė – ne vien meditacija. Reikalinga kasdieninė praktika, gebėjimas ir planuoti, ir improvizuoti, susikaupimas ir greita reakcija, taip pat – įžvalgumas ir aiškus žinojimas, kokią vidinę būseną, emociją ketinama perteikti kūrinyje.

– "Meno parke" eksponuojamoje parodoje yra tik du kūrinių ciklai lieti akvarele. Kiti darbai tapyti akrilu. Vis dėlto dirbdamas akrilu taip pat išlaikote subtilų koloritą, sluoksniškumą, perregimumą, būdingą jūsų akvarelėms.

– Tikriausiai per daug metų įgyti akvarelės liejimo įgūdžiai persikėlė ir į šiuos darbus, todėl norisi akrilu ne tapyti, o lieti. Nesistengiu savo darbų įsprausti į rėmus. Galbūt vienas žiūrovas, apsilankęs šioje parodoje, juos įvardys kaip tapybą, kitam – jie primins tekstilę, o gal net grafiką. Galbūt ir galėčiau atsisakyti akvarelės liejimo, pradėti tapyti, nes mane žavi ekspresyvūs, ryškūs tapybiniai potėpiai, bet suprantu, jog jei taip padarysiu – būsiu nebe savimi, o tapsiu panašiu į kažką kitą.

Galbūt ir galėčiau atsisakyti akvarelės liejimo, pradėti tapyti, bet suprantu, jog jei taip padarysiu – būsiu nebe savimi, o tapsiu panašiu į kažką kitą.

– Ne vienas šiuolaikinis menininkas kuria keliose srityse.

– Šiuos, akrilu sukurtus darbus, galima būtų įvardyti kaip atsitraukimą nuo akvarelės, bet šis atsitraukimas nėra kardinalus, drastiškas. Norint visiškai atsiriboti nuo akvarelės reikėtų įdėti labai daug pastangų, perlipti per save. Tačiau to nenoriu ir neketinu daryti. Todėl siekiu rasti būdus, kaip išnaudoti „akvarelines savybes“ kuriant kitomis priemonėmis, integruoti akvarelę įvairiais aspektais: kurti didelio formato objektus, eksponuoti juos netradiciniais būdais ir pan.

– Ši personalinė paroda dar kartą įrodo, jog griaunate visus su akvarelės menu susijusius stereotipus. Daug prie akvarelės meno sklaidos, populiarinimo prisideda ir jūsų organizuojama tarptautinė akvarelės bienalė "Baltijos tiltai", kuri šį rugsėjį vyks 8-ą kartą. Ar jau galite džiaugtis akvarelės užimama padėtimi lietuviškame meno lauke? Ar ji pakankamai vertinama / įvertinta?

– Rengiamos bienalės jau davė rezultatą ir mes mažais, bet užtikrintais, žingsniais judame į priekį. Atsiranda jaunų kūrėjų, pasirenkančių akvarelę ir norinčių dalyvauti ne tik bienalėse, bet ir akvarelės kūrėjus vienijančioje bendruomenėje, jos veikloje. Vykstant kūrinių atrankoms į bienalės parodą esu pastebėjęs, kaip menininkai nerimauja ir rūpinasi, ar jų darbai įveiks konkursą ir bus eksponuojami didžiojoje jungtinėje ekspozicijoje, nes dalyvavimas bienalėje jiems reiškia įvertinimą. Tai džiugina, nes didina akvarelės žinomumą, stiprina menininkų savivertę, skatina kurti, tobulėti, naudojant vieną iš archajiškiausių tapybos technikų.

Kas: E.Nalevaikos kūrinių paroda "Mažiau yra daugiau".

Kur: galerijoje "Meno parkas".

Kada: veikia iki rugpjūčio 30 d.

Pasak galerijos pranešimo, šioje parodoje bus eksponuojami nauji, specialiai šiai ekspozicijai sukurti paveikslai (jų ciklai), pristatantys menininkui labiausiai būdingas abstrakčias kompozicijas.

Analizuojamos ir pristatomos kūrybos galimybės, kai tiriama, vertinama ir eksperimentuojama remiantis dviem esminėmis nuostatomis: „mažiau yra daugiau“ ir „daugiau galvoti, mažiau daryti“.

Šios nuostatos formavosi per daugiau kaip 30 metų autoriaus kūrybos patirtį ir priartino jį prie idėjos, kad ne visuomet įdėtas darbas lemia rezultatą, nes minimalistinėmis priemonėmis kartais galima pasiekti įtaigesnį rezultatą. Todėl meno kūrinio „gimimo“ eigoje labai svarbu yra laiku sustoti, atidžiai vertinant atliktus veiksmus (žingsnius) ir „nenuvarginti“ meninio rezultato, bandant jį tobulinti dar ir dar vienu sluoksnius ir / ar potėpiu.

Atsižvelgiant į akvarelės technikos, kuri E. Nalevaikai yra artimiausia, subtilybes, verta įsiklausyti į patarimą / siūlymą „daugiau galvoti – mažiau daryti“, nes pataisymai akvarelėje – neįmanomi. Kiekvienam potėpiui turėtų būti prieš tai pasiruošta, ne tik apmąstant veiksmų eigą / seką, bet ir psichologiškai, ir fiziškai „treniruojantis“ kasdien.

Parodos, kuri veiks iki rugpjūčio 30-osios, organizatoriai primena, kad dažnas iš mūsų kasdien susiduriame su fragmentavimo fenomenu: fragmentiškai prisimename savo praeitį, papasakojame istoriją, fragmentiškai regime arba pastebime aplinką. Labiausiai fragmentavimas būdingas menininkų pasaulio pajautai ir jos reiškimui. Tačiau jis visada yra nuostolingas: kažkas atrandama ir iškeliama į kūrinio paviršių, o kažkas pražūsta negrįžtamai. Nors šie nuostoliai ir nėra išvengiami,  menininkai ryžtasi surinkti / sulaikyti / išlaikyti kūrinyje viso, ne tik regimojo, bet ir jaučiamo, pasaulio grožį, dažnai „persotindami“ kūrinius detalėmis, už / tarp kurių pradingsta esmė.

Pasak galerijos pranešimo, šioje parodoje bus eksponuojami nauji, specialiai šiai ekspozicijai sukurti paveikslai (jų ciklai), pristatantys menininkui labiausiai būdingas abstrakčias kompozicijas. Analizuojamos ir pristatomos kūrybos galimybės, kai tiriama, vertinama ir eksperimentuojama remiantis dviem esminėmis nuostatomis: „mažiau yra daugiau“ ir „daugiau galvoti, mažiau daryti“.

Šios nuostatos formavosi per daugiau kaip 30 metų autoriaus kūrybos patirtį ir priartino jį prie idėjos, kad ne visuomet įdėtas darbas lemia rezultatą, nes minimalistinėmis priemonėmis kartais galima pasiekti įtaigesnį rezultatą. Todėl meno kūrinio „gimimo“ eigoje labai svarbu yra laiku sustoti, atidžiai vertinant atliktus veiksmus (žingsnius) ir „nenuvarginti“ meninio rezultato, bandant jį tobulinti dar ir dar vienu sluoksnius ir / ar potėpiu.

Atsižvelgiant į akvarelės technikos, kuri E. Nalevaikai yra artimiausia, subtilybes, verta įsiklausyti į patarimą / siūlymą „daugiau galvoti – mažiau daryti“, nes pataisymai akvarelėje – neįmanomi. Kiekvienam potėpiui turėtų būti prieš tai pasiruošta, ne tik apmąstant veiksmų eigą / seką, bet ir psichologiškai, ir fiziškai „treniruojantis“ kasdien.

Parodos, kuri veiks iki rugpjūčio 30-osios, organizatoriai primena, kad dažnas iš mūsų kasdien susiduriame su fragmentavimo fenomenu: fragmentiškai prisimename savo praeitį, papasakojame istoriją, fragmentiškai regime arba pastebime aplinką. Labiausiai fragmentavimas būdingas menininkų pasaulio pajautai ir jos reiškimui. Tačiau jis visada yra nuostolingas: kažkas atrandama ir iškeliama į kūrinio paviršių, o kažkas pražūsta negrįžtamai. Nors šie nuostoliai ir nėra išvengiami,  menininkai ryžtasi surinkti / sulaikyti / išlaikyti kūrinyje viso, ne tik regimojo, bet ir jaučiamo, pasaulio grožį, dažnai „persotindami“ kūrinius detalėmis, už / tarp kurių pradingsta esmė.

Bienalė šiemet žymi dvi reikšmingas datas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo šimtmetį bei 50-ąją sukaktį nuo tada, kai Rygoje surengta pirmoji Baltijos šalių akvarelės trienalė.

Apie akvarelės technikos subtilumus, šiuolaikiškėjančias jos raiškos formas ir bienalės svarbą – pokalbis su jos organizatoriumi, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, dailininku – akvarelininku Eugenijumi Nalevaika.

– Šiais metais septintą kartą vykstančios tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" potemė – "Iš esmės". Ja siekiama paskatinti bienalės dalyvius ir žiūrovus diskutuoti apie tai, kas yra akvarelė, apie jos kaitos procesus, apie tai, kokia ji šiandien ir koks yra pačių kūrėjų santykis su šia vizualiojo meno šaka. Potemė išties plati. Kodėl šiais metais susitelkėte į būtent tokius apmąstymus apie akvarelės meną?

– Per visą laiką, kiek yra organizuojama bienalė, analizuotos įvairios temos. Ankstesnių bienalių renginiuose koncentravomės į klasikinę akvarelę, tyrinėjome jos gelmes ir stebėjome slinktis, ieškojome jos sąsajų ar rezonanso su įvairiomis ne tik vizualiojo meno kryptimis. Tačiau diskusijos, kurią kryptį turėtume rinktis kaip pagrindinę, tarp Lietuvos ir iš kitų valstybių į bienalę suvažiuojančių menininkų, vyko visada. Jau prieš dvejus metus, besibaigiant vienos bienalės renginiams, apie būsimą bienalę pradėjome kalbėtis su kolegomis menininkais ir, besiruošdami šių metų renginiui, nusprendėme grįžti prie grynosios akvarelės, pakalbėti apie ją iš esmės.

Kaune vykstanti bienalė išsiskiria iš kitų Europoje (ir ne tik joje) vykstančių renginių, skirtų akvarelės menui, tuo, kad nemaža dalis svetur organizuojamų renginių orientuojasi į vadinamąją tradicinę, dažnai – labiau amatininkišką akvarelę, kurioje dominuoja daugeliui žiūrovų įprasti – natiurmorto, peizažo, portreto žanrai. Organizuodami "Baltijos tiltus" norime eiti kitu keliu.

Tenka tik apgailestauti dėl per daugelį metų susiformavusio stereotipo, kad akvarelė viso labo yra pagalbinė technika, tinkanti eskizuoti ar greitam rezultatui pasiekti kūrybinių išvykų (plenerų, simpoziumų) metu. Siekiame argumentuotai parodyti, kad akvarelė gali būti savarankiška ir šiuolaikiška kūrybos priemonė, kuri savo technika yra lygiavertė kitoms dailės technikoms.

– Lietuvoje akvarelė nėra labai populiari meno šaka tarp dailininkų, ypač – tarp jaunosios kartos atstovų. Kas nulemia, kad Lietuvos meno lauke, kurį kasmet papildo meno bakalauro ar magistro laipsnį įgiję jaunieji tapytojai, grafikai ir kt., atsiranda labai mažai akvarele besidominčiųjų? Susidaro įspūdis, kad akvarelės technika yra suvaldoma tik asmenybės ir kūrybinę brandą pasiekusių menininkų.

– "Baltijos tiltus" pradėjome rengti siekdami populiarinti akvarelę, ypač tarp jaunųjų menininkų, nes pastebėjome tendenciją, kad jaunimas nenoriai ją renkasi. Jauni kūrėjai siekia greito rezultato, o akvarelėje, norint pasiekti aukštą meistriškumo lygį, reikia įdėti labai daug darbo. Tai gana apgaulinga technika, nes pradiniame mokymosi, darbo su akvarele etape tobulėjimas vyksta itin sparčiai, tačiau tik iki tam tikro lygio, o norint pasiekti daugiau – reikia itin griežtos disciplinos, nuolatinio, sistemingo darbo. Ir man pačiam tenka susidurti su šia problema – jei pasitaiko ilgesnė pertrauka be akvarelės, tenka iš naujo atgaivinti turimus įgūdžius. Galbūt akvarelę galima palyginti su muzika – kaip virtuozams tenka groti gamas, taip ir akvarelininkams nuolatos reikia lieti, kad neprarastų gebėjimo pajausti vandens subtilybes: kaip jis nubėgs ant popieriaus lapo, kaip išsilies, kur sustos, ar pasikeis pigmento spalva. Dažnai po pertraukos tenka praktikuotis ir iš naujo ieškoti būdų, kaip susikalbėti su vandeniu. Daugelis akvarelę išbandžiusių profesionalių įvairių sričių menininkų pripažįsta, kad tai yra viena sudėtingiausių technikų, būtent dėl tokio jos specifiškumo.

Kaip virtuozams tenka groti gamas, taip ir akvarelininkams nuolatos reikia lieti, kad neprarastų gebėjimo pajausti vandens subtilybes.

– Ar susikalbėti su vandeniu pavyksta intuityviai, ar akvarelės technikos galima išmokti?

– Daug ko galima išmokti, tačiau kažin ar įmanoma išmokti pačios kūrybos. Jei žmogus neturi vidinės "kūrybinės gyslelės", tuomet dažniausiai jis kūriniuose perteikia tik tai, ką mato. Tačiau, jei kalbėtume apie akvarelę koceptualiai, manau, jai reikia talento ir tam tikros gyvenimo filosofijos. Dar vienas iš akvarelės specifiškumų – jai būtina labai greita orientacija ir didelis susikaupimas. Pradėjus lieti negalima daryti poilsio pertraukų, nes dažai nubėgs, nudžius ir tos vietos vėliau nebus galima pataisyti. Didžioji dalis kūrybinio proceso vyksta tol, kol popieriaus lapas yra šlapias. Žinoma, neįmanoma kaskart visiškai numatyti, kaip vanduo su pigmentu nubėgs ir kurioje vietoje jis sustos, todėl labai dažnai kūrybos metu tenka savo pirminę idėją keisti. Man akvarelė tuo ir yra patraukli – tai grojimas ne pagal natas, o improvizacija, džiazas.

– Kokius virsmus, kaitą išgyvena šiuolaikiškėjanti akvarelė?

– Kaita jaučiama akvarelininkams pasirenkant darbų formatus. Anksčiau buvo įprasta, kad akvarelę riboja popieriaus lapo dydis, kuris buvo apibrėžiamas įprastu – 100x70 cm formatu, tačiau net ir jį rinkdavosi retas menininkas. Akvarelės buvo liejamos ant perpus mažesnio formato. Dabar, atsiradus galimybei įsigyti akvarelinio popieriaus ritiniais, galima kurti didelių formatų darbus. Kitas momentas – akvarelė vis dažniau peržengia klasikinio žanro ribas: liejama ant įvairių netradicinių medžiagų – ne tik ant akvarelinio popieriaus, bet naudojama ir fanera, sintetiniai paviršiai, stiklas, drobė; naudojant akvarelę kuriami įvairūs erdviniai meniniai objektai. Šių metų bienalėje eksponuojama gana nemažai įvairių nestandartinio formato kūrinių, taip pat – ant drobės lietų akvarelių. Akvarelės naudojimo formos įvairėja ir ji jau senokai nėra tik stiklo apsaugotas įrėmintas piešinys.

– Jūsų rengiamos bienalės atskleidžia plačią šios meno šakos raiškos, koncepcijų panoramą, pristatant kūrėjus iš Baltijos valstybių bei Šiaurės šalių. Šiais metais bienalėje dalyvauja akvarelininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos, Rusijos, Ukrainos, Izraelio ir kt. šalių. Kas išskiria Lietuvos akvarelės meistrų kūrybą iš bendro konteksto?

– Sudėtinga būtų išskirti tik lietuvišką akvarelę, manau, kad reikia kalbėti apie viso Baltijos šalių regiono – lietuvių, latvių, estų – akvarelininkų darbų savitumus. 1968-aisiais Rygoje pradėtos rengti Pabaltijo akvarelės trienalės buvo stipri paskata lietuvių, latvių ir estų akvarelės raidai, nes sukūrė sąlygas pamatyti vieniems kitus bendrose parodose, bendrauti, keistis patirtimi, pastebėti bei vertinti skirtumus ir panašumus. Manyčiau, kad galima kalbėti apie savotiškas lietuvių, latvių, estų akvarelės mokyklų tendencijas, kurioms susiformuoti įtakos turėjo ir tai, kad šio regiono šalių dailės akademijose buvo dėstoma akvarelės disciplina, privaloma įvairių specialybių (grafikos, dizaino, architektūros ir kt.) studentams. Kitose šalyse yra labai mažai aukštojo mokslo institucijų, kuriose būtų dėstoma akvarelė.

– Kokiais savitumais pasižymi kitų šalių akvarelininkai?

– Skandinavų akvarelė yra labai santūri, monochrominė. Kiek tenka bendrauti su dailininkais iš Skandinavijos šalių, jie pripažįsta, kad akvarelę lieti renkasi mėgėjai. Daugumoje užsienio šalių, nėra tokių organizacijų kaip, pavyzdžiui, Lietuvos dailininkų sąjunga. Jose labiau paplitusios grupės, vienijančios mėgėjus, kuriems akvarelė tėra viena iš laisvalaikio praleidimo formų. Tarp jų akvarelė labai populiari, tačiau profesionalios akvarelės ten iš tiesų yra nedaug.

– Septintoji tarptautinė akvarelės bienalė "Baltijos tiltai" – kuo ji kitokia?

– Šių metų bienalėje savo kūrinius eksponuoja nemažai jaunų menininkų, taip pat žiūrovai turi galimybę pamatyti dailininkų, kuriuos iki šiol pažinojo kaip kitų meno sričių atstovus, akvarelės kūrinius. Džiugu, kad dalyvių geografija kiekvienais metais plečiasi ir atvyksta menininkų, atstovaujančių naujoms, iki šiol bienalėje nedalyvavusioms, šalims. Šiais metais tai menininkai iš Izraelio ir Ukrainos. Rengti bienalę pradėjome norėdami sujungti šalių, esančių aplink Baltijos jūrą, menininkus, todėl pradžioje kvietėme tik šių šalių atstovus, tačiau, bienalei augant, garsas apie ją sklinda ne tik į Europos šalis. Bienalėje jau yra dalyvavę akvarelininkai, gyvenantys ir kuriantys JAV, taip pat tolimojoje ir egzotiškoje Indijoje.

Akvarelė gali būti savarankiška ir šiuolaikiška kūrybos priemonė, kuri savo technika yra lygiavertė kitoms dailės technikoms.

– Šių metų akvarelės bienalės programoje ne tik solinių, grupinių parodų atidarymai, bet ir meistriškumo pamokos, diskusija. Ko akvarelės meno šaka besidomintiems žiūrovams siūlytumėte nepraleisti?

– Bienalės paroda  Kauno paveikslų galerijoje yra pagrindinis jos akcentas, tačiau vyksta ir daugybė lydinčių parodų, kurios eksponuojamos įvairiose miesto galerijose. Šiais metais galerijoje "Balta" eksponuojama vokiečių dailininkų grupės paroda, kurios idėją su kuratoriumi Ekkehardu Neumannu pradėjome vystyti daugiau nei prieš metus, o jo pakviesti menininkai didžiąją dalį kūrinių sukūrė būtent šiai bienalei. Lietuvos ir Estijos menininkai kviečia žiūrovus į personalinių parodų atidarymus. Bienalės metu žiūrovai turi galimybę susipažinti ir su Klaipėdos akavarelininkų grupės kūryba. Rengiamos ir menininko iš Norvegijos bei dviejų dailininkių iš Švedijos meistriškumo pamokos. Orientuojamės į profesionalus, tačiau pamokose laukiame visų. Menininkas iš Norvegijos – labai įdomus kūrėjas, visiškai atsidavęs akvarelės technikai. Jis daro daugybę eksperimentų, pats gaminasi spalvų pigmentus, atlieka bandymus, stebėdamas, kaip keičiasi pigmento atspalvis, naudojant skirtingos temperatūros vandenį, akvarelės lakštus šaldant, kaitinant, netgi – laikant po žeme. Manau, ir profesionalams, ir mėgėjams naudinga dalyvauti jo meistriškumo pamokoje. Bienalė išties yra gera galimybė akvarelininkams iš įvairių šalių pasidalyti naujienomis, aktualijomis, gyvai išgirsti ir bienalės žiūrovų nuomones, todėl bus rengiama diskusija, kurią moderuos bienalės koordinatoriai, o norintys pasisakyti kūrėjai ir parodų lankytojai bus išklausyti ir išgirsti.

Kas? VII TARPTAUTINĖS AKVARELĖS BIENALĖS PAGRINDINĖS KONKURSINĖS PARODOS ATIDARYMAS.

KUR? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

KADA? SPALIO 11 D. 18 VAL. VEIKS IKI LAPKRIČIO 18 D.

Noras kurti tradicijas

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyrius pirmą kartą subūrė įvairių sričių menininkus ir pakvietė juos kartu su savo darbais į „Meno pikniką“. Ant Pelėdų kalno įsikūrė ne tik teptuko ir akvarelės meistrai, bet ir stiklo ar molio apdirbimo profesionalai. Pikniko atmosferą jaudino ir poetai bei gyva muzika.

„Jau kuris laikas jaučiame, kad dailininkams trūksta tarpusavio bendravimo, nes paprastai kiekvienas dirba užsidaręs savo studijoje ir susitinkam tik parodų metu. Be to, neturime profesinės šventės – Dailininko dienos, todėl čia yra bandymas pradėti tokią tradiciją. Tikimės, kad „Meno piknikas“ taps mūsų tradiciniu renginiu“, – kalbėjo LDS Kauno skyriaus pirmininkas Eugenijus Nalevaika.

Meninės veiklos

Jis tikino, kad suburti menininkus būtent rudenį paskatino LDS įkūrimo data. 1935 metų rugsėjį dalininkai pasirašė dokumentus ir įkūrė sąjungą. „Tą organizaciją įkūrė 44 dailininkai, o dabar ji vienija daugiau kaip 1,4 tūkst. dailininkų“, – pridūrė E.Nalevaika.

Čia žmonės gali susipažinti su kiekvienu menininku ir iš arti pamatyti, ką ir kaip mes darome.

Į pirmąjį „Meno pikniką“ susibūrė Kauno menininkai, tačiau kitais metais norima pritraukti ir kitas kūrybinių atstovų sąjungas.

„Nors ir šiandien veiklų netrūksta. Piknike yra ir poezijos skaitymai, skamba gyva muzika, vyksta parodų atidarymai. O palaipsniui tikimės padaryti dar didesnį renginį. Mes ir šį kartą nedarėme uždaro renginio, prie mūsų prisijungė Žaliakalnio bendruomenės. Čia žmonės gali susipažinti su kiekvienu menininku ir iš arti pamatyti, ką ir kaip mes darome. Štai stiklo menininkai surengė atviras dirbtuves, kur žiūrovų akyse demonstruoja savo meistriškumą. Yra ir keramikų, tad vakare pamatysime, ką jie per visą dieną išdegs“, – apie veiklas kalbėjo LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

„Meno piknike“ žmonės galėjo susipažinti ir su tekstilininkais. Jie noriai demonstravo įvairias medžiagų apdirbimo technikas. Didelio susidomėjimo sulaukė galimybė patiems pabandyti piešti ant šilko.

„Bijau ką nors sugadinti. Gal jūs geriau pieškite“, – nedrąsiai tarė į renginį atėjusi kaunietė. Tačiau drąsesni lankytojai noriai ėmė teptuką į rankas ir dažais prisilietė prie didelės šilko skraistės.

Parodų atidarymas

Oro sąlygoms jautresni menininkų darbai eksponuoti vidinėse patalpose. „Meno pikniko“ metu atidarytos net kelios parodos.

„Nusprendėme, kad tinka pavadinimas „Perregima“, nes stiklas labai siejasi su šiuo žodžiu, akvarelės darbai taip pat yra labai lengvi, tarsi permatomi.

Labai smagu pristatyti šią parodą, nes joje matosi visų menininkų individualumas, kaip jie dirba su skirtingomis medžiagomis ir išsiskiria savitu braižu“, – apie vieną parodą kalbėjo Kauno dailininkų sąjungos skyriaus stiklo sekcijos pirmininkė Valda Verikaitė.

„Meno piknikas“ ant Pelėdų kalno vyks iki 19 val.