Iš medžių šakų, vytelių, žievės, kankorėžių, akmenų ir kitokių gamtoje randamų medžiagų menininkai formavo instaliacijas, kurios harmoningai įsiliejo į Liepų alėjos peizažą.

Baigę darbus floristai savo kūrinius pristatė vietos bendruomenei. Meninį vyksmą pagyvino šokio teatras „Ulna“.

Šis festivalis – „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto dalis. Juo siekiama vietos gyventojus įtraukti į kultūros procesą ir aplinkos gražinimą.

Edgaras sako visada norėjęs tapti kunigu, kuris būtų lygus su tikinčiais žmonėmis, o ne aukštinamas ir keliamas kaip kažkuo išskirtinis. Tačiau pradėjus dirbti Druskininkų parapijoje to išvengti nepavyko – visgi Lietuvos visuomenė į kunigus vis dar žiūri kaip į visuomenės pavyzdžius. Akylai stebi ir ką jie dedasi į parduotuvių krepšelius.

„Nueini į parduotuvę ir visi žiūri, ką tu į krepšelį dedi. Negi aš negaliu butelio alaus įsidėti, ar vyno? Net kai nusipirkau 15 metų senumo automobilį, bet kadangi tai buvo mersedesas, visiems tai ėmė kliūti. Tai nuo tokio kunigų sudievinimo, iškėlimo ant pjedestalo pavargsti, nes nori būti su tais žmonėm, tarp jų, kaip jie“, – šį pirmadienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Nuo...iki…“ laidoje atviraus E. Vegys.

Edgaras pripažįsta, kad laikui bėgant ir pats ėmė dėti kur kas mažiau pastangų į darbą. Jis neslepia – kunigystė ėmė jį bukinti, nebeteikė jokio malonumo, tačiau niekas to nepastebėdavo. „Atsiklaupi, atsistoji, perskaitai tekstą… Bet nieko neišgyveni“, – savo kunigystės dienas prisimena jis.

Nueini į parduotuvę ir visi žiūri, ką tu į krepšelį dedi. Negi aš negaliu butelio alaus įsidėti, ar vyno? Net kai nusipirkau 15 metų senumo automobilį, bet kadangi tai buvo mersedesas, visiems tai ėmė kliūti.

Po 9 mėnesių parapijoje Edgaras ėmė dirbti administracinį darbą – buvo arkivyskupo Gintaro Grušo asmeninis sekretorius, vėliau – ir Lietuvos kariuomenės karo kapelionas. Taip po truputį jis ėmė tolti nuo bažnyčios ir jos bendruomenės.

„Šie darbai man parodė, kad aš galiu būt ne tik paprastas parapijos kunigėlis, bet kartu galiu pasiekti daugiau. Visgi nenorėjau to daugiau siekti bažnyčioje“, – prisipažįsta jis.

Edgaras norėjo grįžti prie paauglystėje taip pamėgtos tapybos, tačiau suprato, kad iš to nepragyvens. Todėl jis ėmė ieškoti naujo pomėgio ir apsistojo ties floristikos kursais. Visgi juos Edgaras lankė slapta.

„Nors floristika ir kunigystė viena kitai kaip profesijos neprieštarauja, Lietuvoje galvojama, kad jei esi kunigas, kitų profesijų turėti negali“, – sako jis.

O galiausiai Edgarui palikus kunigų bendruomenę, jį suprato toli gražu ne visi. „Išėjus visi užpuolė, kad turbūt tai darau dėl moterų, vaikų“, – prisimena Edgaras.

Grožis iš pievų

Šilainių mikrorajone esančiame lietuviškų patiekalų restorane "Bernelių užeiga" rinkosi smalsuoliai, norintys pamatyti, kaip iš įvairių augalų ir uogų gimsta neįprastas reginys – vasara dvelkianti suknelė.

Kūrinio autorius M.Vasiliauskas drabužiui sukurti naudojo hortenzijas, saulėgrąžas, saulenes, rykštenes, putinų uogas ir kitus augalus. Beveik visos gėrybės, anot floristo, atkeliavo tiesiai iš Lietuvos pievų ir tik kelios gėlių rūšys atvežtos iš Nyderlandų.

Viskas gerai, tik nuo gėlių plaukuose truputėlį svyra galva.

"Rykštenių visos palaukės priaugę, tad ir stengiamės imti tai, ką turime, – rodydamas į mažai kam žinomą Lietuvos laukų gėlę, pasakojo M.Vasiliauskas. – Per Žolinę žmonės šventina savo derlių, tad gėlės šį kartą skirtos šiai šventei."

Nemenkas svoris

Aprengti modelį trunka apie valandą, tačiau visas tokios suknelės kūrybinis procesas gerokai ilgesnis – iš pradžių daromas metalinis karkasas, renkamos gėlės ir uogos.

Gėlių kiekio šios suknelės gamybai M.Vasiliauskas sako preciziškai neskaičiavęs, nes to padaryti tiesiog neįmanoma, tačiau apytikrį svorį įvardyti gali. "Na, manau, turėtų sverti apie 20–30 kg – nei daug, nei mažai", – šypsosi suknelės autorius.

Viltės Norvydaitės nuotr.

Prieš kelerius metus vykusiame panašiame renginyje vienas iš floristo modelių dėl fiziškai sunkaus proceso net nualpo, tačiau šį kartą sutikusi būti modeliu D.Virbilaitė sako, kad suknelė jai nėra per sunki. "Viskas gerai, tik nuo gėlių plaukuose truputėlį svyra galva", – juokėsi mergina.

Idėjos neišsenka

M.Vasiliauskas smalsuolius neįprastais augalų drabužiais džiugina nebe pirmą kartą. Floristas yra sukūręs suknelių iš gintarų, povo plunksnų, keptų koldūnų, vytintų žuvų, monetų ir net kanalizacijos šulinio.

Tikslaus kūrinių skaičiaus jis įvardyti negali: "Net nežinau, kelinta tai suknelė. Iš tiesų tai neskaičiuoju, nes tuo užsiimu jau gana seniai."

Vien šią vasarą tai jau šeštas stebinti mėgstančio floristo darbas. Dar vieną neįprastą apdarą M.Vasiliauskas ketina pristatyti rudenį.

– Kada į jūsų gyvenimą atėjo floristika?

– Nuo ankstyvos vaikystės geriausias žaislas man buvo gėlė, o daugiausia laiko praleisdavau pievose rinkdamas įvairius augalus. Augau vienkiemyje, miškingoje vietovėje. Turbūt aplinka mano meilę floristikai ir suformavo.

– Po vaikystės, praleistos gamtos apsuptyje, nebuvo sunku persikraustyti į Vilnių?

– Mane visuomet lydi mano kambarinių augalų kolekcija, taigi dalelė gamtos yra mano namuose. Žinoma, gamtoje norisi būti – nagus į žemę sukišti, ką nors pasodinti, paravėti. Sunkiausias laikas šiuo atžvilgiu yra žiema, bet gamtą pasiekiu kiekvieną dieną darbe, nes jis tiesiogiai susijęs su augalais.

– Kokia dar veikla, be darbinės, džiugina?

– Lengviau turbūt būtų išvardyti, ko veikti nemėgstu. Patinka namų remontas, galiu drabužį persisiūti, sugedusią buitinę techniką susitaisyti, maistą ruošti. Man įdomu išbandyti viską. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl žmonės nedrįsta net pamėginti ką nors padaryti. Vieną, antrą kartą nepavyksta, o trečią, žiūrėk, jau tobulai pavyksta. Manau, taip galima ir paslėptų talentų savyje atrasti.

– Floristas – ne pati dažniausia vyro profesija. Esate pasakojęs, kad jaunystėje jūsų meilė augalams sukeldavo bendraamžių pašaipas. Ar dar tenka susidurti su žmonių nuostaba, kai sužino, ką dirbate?

– Gal jau nebe tiek, nors dar būna atvejų, kai žmonės, atėję į parduotuvę, nustemba, kad juos aptarnaus vyras. Ypač vyresnės kartos žmonės įsitikinę: jei jau gėlės, tai su jomis turi dirbti moteris, nes moterys viską apie gėles žino geriau negu vyrai. O iš tikrųjų visi didieji pasaulio floristikos meistrai yra vyrai.

Be to, floristika nėra darbas, lengvai įveikiamas gležnai, trapiai moteriai. Renginius, šventes dekoruoti – fiziškai sunkus, alinantis darbas, kartais užtrunkantis net dvidešimt keturias valandas per parą. Tenka ir sunkius daiktus panešioti, nes įvairios konstrukcijos sveria išties daug. Aplinkiniai nustemba, kai atvykstu dekoruoti renginio, o mano krepšyje – atsuktuvai, pjūklai, grąžtai. Jei sugalvotam konceptui reikia fotosienos ar konstrukcijos, tenka ir pačiam pasigaminti, o tik paskui užsiimti kūrybine dalimi.

– Iš kur semiatės įkvėpimo saviesiems kūriniams? Galbūt yra menininkų, kuriuos laikote savo autoritetais?

– Tam, kas man pačiam gražu, įkvėpimo semiuosi iš dviejų dalykų – muzikos ir gamtos. Muzika mane lydi kasdien, pati įvairiausia, gal išskyrus tik sunkųjį roką. Jos pasirinkimas priklauso nuo to, kaip jaučiuosi nubudęs ryte. O gamta yra tobulai graži ir be žmogaus įsikišimo, ji pati sukuria nuostabiausias kompozicijas, tereikia gebėti jas pamatyti ir bent kažkiek perteikti.

Gamta yra tobulai graži ir be žmogaus įsikišimo, ji pati sukuria nuostabiausias kompozicijas, tereikia gebėti jas pamatyti ir bent kažkiek perteikti.

Kadangi šiandien viskas yra lengvai pasiekiama ir matoma per socialines medijas, nėra kažkokių konkrečių žmonių, kurių visi be išimties darbai būtų man gražūs. Yra ir lietuvių meistrų, kurių kažkada sukurti pavieniai darbai man be galo gražūs, lygiai taip pat – ir kalbant apie užsienio kūrėjus. Bet tai daugiau orientacinis pagrindas tam, kas vyksta mano galvoje. O kalbant apie renginių, švenčių dekorą, paprastai yra tam tikras standartas. Klientai dažniausiai atneša nuotrauką, pamatytą kur nors internete, ir prašo ko nors panašaus, bet ne identiško. Dažnai – kad būtų kitaip negu pas kitus.

– O kaip per laiką pakito jūsų paties skonis? Kokio tipo gėlių puošmenos labiausiai prie širdies šiandien?

– Man viskas gražu. Galiu nusiskinti paprastą lapą ir man jis bus be galo gražus, galiu gauti, pavyzdžiui, skintą tropinį vandens lelijos žiedą sausio mėnesį ir taip pat labai juo žavėsiuosi. Neturiu mėgstamiausių konkrečių rūšių. Manau, reikia sugebėti grožį pamatyti paprastume, kiekvienoje detalėje, suprasti, kad kiekvienas atskiras daiktas, augalas, šaka ar lapas pats iš savęs jau yra gražus. Kalbant apie stilistiką, savąją apibūdinčiau kaip žydinčią pievą, tai mano įkvėpimo šaltinis, man priimtiniausias braižas. Manau, su laiku kiekvieno kuriančio žmogaus skonis formuojasi ir kinta.

– Pakalbėkime apie mados tendencijas floristikoje. Kas, jūsų, kaip profesionalo nuomone, madingiausia šiandien, link ko bus krypstama ateityje?

– Šiandien visas pasaulis, tiek mados pramonė, tiek floristika, maisto ruoša, juda viena kryptimi – link natūralumo, organikos. Dabar turime situaciją, kai viskas siaubingai užteršta plastiku, vandenynuose kalnai nesuyrančių šiukšlių. Todėl ir savo darbe stengiamės nenaudoti jokių celofaninių, plastikinių pakavimo medžiagų, o dažniau renkamės tokias, kurios suirtų kuo greičiau. Yra daugybė klientų, kurie netgi reikalauja, kad puokštė būtų surišama paprastu šiaudu ir supakuojama į popierių. Man toks pakavimas asmeniškai ir gražesnis. Mados tendencijos šioje dekoro šakoje jau kokie penkti šešti metai juda link natūralumo, grįžta laisva, padrika, dvaro stilistika, kuri yra lengva, neperkrauta. Į kompozicijas grįžta laisvumas, įvairūs paprasti augalai – žolės, smilgos, smulkios gėlytės, primenančios laukų gėles.

– Beje, ką manote apie kiek komišką įspūdingų puokščių nuomos paslaugą asmenukėms?

– (Juokiasi.) Na, šiandienėje visuomenėje yra žmonių, kuriems labai norisi padaryti aplinkiniams tokį įspūdį, kad šie tiesiog netektų žado. Tai mane siutina, nes paprasčiausiai mąstau, kam to reikia? Na, gerai, nori atrodyti prieš kažką geriau, kiečiau, viskas šaunu, išsinuomojai tą 200 rožių puokštę, prisifotografavai, bet kas iš to? Juk iš tikrųjų tai tu jos negavai, niekas tau jos nepadovanojo... Tiesiog apgavai save, kitus, bet iš tiesų taip negyveni. Esu girdėjęs frazę "žmonės gviešiasi prabangos, kurios neužsidirbo". Manau, tokiam elgesiui šis posakis labai tinka.

– Sakoma, kad yra gėlių kalba. Papasakokite apie ją daugiau. Pavyzdžiui, kokią puokštę dovanoti norint išreikšti romantinį susižavėjimą? Kokią – siekiant atleidimo? Kas tinka sveikinant gavus paaukštinimą darbe ar įgijus mokslo diplomą?

– Žiūrint iš etiketo pusės, niekada neprašausite pasirinkę tvarkingai supakuotus vienos rūšies ir spalvos žiedus (kiekis priklauso nuo kiekvieno kišenės). Tokia puokštė visada bus laiku ir vietoje.

Nebereikėtų žiūrėti į tuos iš senų laikų atėjusius įsitikinimus apie žiedų spalvų simbolius, pavyzdžiui, kad geltonos gėlės simbolizuoja neapykantą, neištikimybę ir panašiai. Verčiau pamąstykite, kas gražu gavėjui. Pavyzdžiui, yra žmonių, negalinčių pakęsti rožių. Tokiam žmogui padovanoję puokštę šių gėlių tiesiog jį įžeisite.

Be to, nereikėtų gėlių skirstyti į moteriškas ir vyriškas. Yra vyrų, dievinančių bijūnus, vėdrynus – tikrai romantiškas gėles, kurias nuotakos dažniausiai renkasi savo puokštėms. Ir tai visiškai normalu, nes kiekvieno skonis skirtingas. Į jį ir reikėtų atsižvelgti, o ne laikytis kažkokio susigalvoto etiketo.

– Tačiau yra gėlių, pavyzdžiui, kalijų, kurios tarsi ir siejamos su gedulu. Ar drąsiai galima dovanoti ir jas?

– Yra paprastas paaiškinimas, kodėl kai kurioms gėlėms priklijuota gedulingų etiketė. Seniau, jei žmogus mirdavo vasarą, kokių gėlių darželiuose augdavo, tokias nuskindavo ir nešdavo ant kapo. O žiemą likdavo dvi galimybės. Pirmoji – beprotiškai brangios keraminės ar šilkinės rankų darbo gėlės. Labai įstrigo skaitytas straipsnis apie grafų Tiškevičių kapus, kuriuos tvarkant buvo rasti metaliniai vainikai, gausiai dekoruoti porcelianinių rožių žiedais. Tuo metu tai buvo absoliuti prabanga. Pas paprastus žmones atsirasdavo iš popieriaus susuktos rožytės, imituotos kalijos. O skintos gėlės būdavo tos, kurios žydėdavo pas močiutes ant palangių, – kalijos arba meileniai. Juk tais laikais iš užsienio jokių gėlių neimportuodavo, tad turėjome tik tai, kas augo čia.

Turbūt kalija iš šių laikų ir užsifiksavusi žmonėms kaip gedulo gėlė. O man pačiam jos yra be proto gražios, kaip tik neseniai buvau nusipirkęs papuošti savo svetainei. Šios gėlės nuostabiai ilgai laikosi pamerktos nuskintos, šiandien jų koloritas labai platus, šitiek naujų veislių – tiesiog neįmanoma jų nemėgti! Man patinka ir tos pačios baltos, pilnavidurės, standartinės chrizantemos, dažnai nešamos į kapines – nukirpus lapus ir drauge pamerkus kokią dešimtį žiedų jos atrodo nuostabiai, ne prasčiau už rožes ar hortenzijas. Tai Japonijos imperatorių gėlė, kuri kadaise buvo vertinga kaip auksas, ja buvo netgi atsiskaitoma. Taigi iš tikrųjų nėra gėlių, kurios tiktų ar netiktų laidotuvėms.

– Esate argumentavęs, kad žmogus gimsta ir miršta vienas, o gyvena poroje, tad ir dovanoti gyviesiems reikėtų porinį skaičių gėlių. Tai dar vienas nereikalingas mitas, susijęs su gėlėmis?

– Būtent! Visada tai kartoju ir manęs jau nebestebina, kai ateina jaunimas, ir, pavyzdžiui, vaikinai savo draugėms perka keturias rožes. Tai visiškai normalu, taip ir turėtų būti, o pas mus iš tų senų laikų vis dar yra gajūs mitai, kurie, deja, turbūt dar ilgai ir nuobodžiai neišmirs.

– Beje, gal yra progų, kai gėlių dovanoti šiukštu negalima?

– Labai dažnai tenka matyti, kad žmonės, norėdami pasveikinti vaikelio gimimo proga, perka ir tiesiai į gimdymo namus veža puokštes. Pradėkime nuo to, kad iš Olandijos gėlės atkeliauja pripildytos chemikalų, kad kuo ilgiau laikytųsi. Kitas momentas – įvairios stipriai kvepiančios gėlės netinka dovanoti šia proga, nes tiek gimdyvė, tiek ir vaikelis yra jautrūs kvapams. Apskritai gal geriau gėlių parnešti ir paprastą dieną, o ne tik dovanoti per kažkokias progas. Dar būna, žmonės nemėgsta skintų gėlių ir tiesiog pakvietime į renginį nurodo, kad jų nenori. Arba parašo, kad būtų dovanojamos ne puokštės, o kokie nors daiktai, tarkime, maistas gyvūnėlių prieglaudai ar spalvinimo knygelės vaikų namams. Tokiu atveju reikėtų paisyti šio prašymo. Bet apskritai, einant į gimtadienį, produkto pristatymą, parodos atidarymą ar į vestuves pasveikinti, gėlė visada buvo ir bus universaliausia dovana, kurią galima įteikti kaip pagarbos ženklą.

– Teko skaityti, kad yra gėlių rūšių, mirtinai nuodingų naminiams gyvūnams. Kokių populiarių gėlių reikėtų vengti, jeigu dovanų jas nešime žmogui, auginančiam žiedus pakramsnoti galinčią katę ar šunį?

– Tokių augalų yra labai daug ir juos galima surasti beveik kiekvienuose namuose. Tai bet kuri karpažolė, fikusas. Difenbachija siaubingai nuodinga, nes savo sultyse turi stiklakūnio, kuris, įsmigęs į odą, pradeda ją deginti. Iš skintų gėlių kad ir vėdrynas – be galo gražus ir populiarus augalas – yra itin nuodinga gėlė. Vienas žiedas, suėstas katės, gali nesugrįžtamai išdeginti virškinimo traktą, ir gyvūnas neišgyvens. Lygiai taip pat su meileniais (vadinamaisiais amariliais). Jie nuodingi netgi žmogui, o gyvūnui po vieno suėsto žiedo jau gali prasidėti spazminiai, kankinantys vėmimo priepuoliai. Rožės nėra nuodingos, vis dėlto jose – daugybė chemikalų, skirtų kuo ilgiau išlaikyti šviežią išvaizdą. Taigi bet kokiu atveju geriausia gėles laikyti taip, kad gyvūnai nepasiektų jų paragauti.

Kaip ilgiau išlaikyti skintas gėles

• Tinkamai prižiūrint skintas gėles (keičiant vandenį, patrumpinant kotą, nelaikant saulės kaitroje ar skersvėjyje), jas galima gražias vazoje išlaikyti ilgiau, bet reikia neužmiršti, kad gėlės yra akimirkos grožis ir jei jos išsilaiko iki penkių dienų, tai daugiau nei tobula. Nereikėtų norėti mėnesį šviežiai atrodančių gėlių.

• Klaidingas iš senų laikų išlikęs metodas rožes suguldyti į vonią ledinio vandens. Jokiu būdu negalima šlapinti gėlės žiedo, nes taip tarp žiedlapių patenka puvinys ir žiedas labai greitai, kartais net per kelias valandas, supūva. Ypač tam jautrios rožės, bijūnai.

• Norint atgaivinti gėles, geriau tinka karštas vanduo – tokios temperatūros, kad įkišus ranką būtų karštas, bet dar nesinorėtų jos kuo greičiau ištraukti. Į jį reikėtų negiliai įmerkti gėlių kotus, o tada galiuką iki vietos, kuri nebuvo vandenyje, nupjauti. Taip gėlės atsigauna.

• Populiaru į vazą su gėlėmis įpilti šaukštelį cukraus, tačiau jis skatina rūgimą. Pilti cukrų galima nebent sumedėjusiems augalams, pavyzdžiui, pamerktai alyvos šakai: tada cukrus augalą pamaitina, suminkština. Vis dėlto geriausia bent kas antrą dieną pakeisti vandenį ir išplauti vazą.

• Yra tokių gėlių (gerberos, vėdrynai, gvazdikai), kurios išskiria sultis ir vanduo labai greitai prarūgsta. Tokiu atveju labai pravartu keičiant vandenį litrui vandens įpilti porą lašų paprasčiausio audinių baliklio. Jis užmuša bakterijas, pats kotas nepūva, taigi pailgėja gėlės gyvavimo laikas.

• Nereikia kartu merkti skirtingų gėlių. Charakteringiausi – narcizai, jie nelabai draugauja su kitomis gėlėmis. Hiacintai, vėdrynai, rožės taip pat labiau mėgsta vienatvę. Jas galima maišyti į puokštes, bet tuomet jos tiesiog trumpiau laikosi.

Šį vakarą TV3 gyvenimo būdo laidoje „Raudonas kilimas“ vyras atvirai prabils apie pramogų pasaulio užkulisius, žvaigždžių ligą bei atskleis tikrą ir visiškai nepagražintą savo gyvenimo istoriją.

Stilius, estetikos poreikis ir aistra ją kurti – tai prigimtiniai Manto bruožai. Talentingas dekoratorius bei floristas, sėkmingas verslininkas ir tiesiog labai stilingas, savimi pasitikintis vyras, kuris nemėgsta vynioti žodžių į vatą – toks šiandien yra M. Petruškevičius. Tačiau žinomas floristas atskleis – savų kompleksų turi ir jis.

„Dabar aš turbūt nemokėčiau būti tokiu, kokiu buvau prieš daugiau nei 10 metų. Esu daug drovesnis nei anksčiau. Daug dalykų tada nesureikšmindavau, nors buvau ir tebesu gan kompleksuota asmenybė“, – paskutinėje penktojo sezono laidoje „Raudonas kilimas“ atviraus Mantas, pridurdamas, jog didelė tuometinė jo įvaizdžio bei kuriamo personažo dalis buvo gerai apgalvotas rinkodaros planas.

Ryškus ir stilingas vyras pripažins, kad savo karjeros pradžioje jis sąmoningai norėjo būti prie tam tikrų žmonių, o tam prireikdavo ir vaidybos bei tam tikrų bendravimo subtilybių. Tačiau šiandien Mantas tikina, kad vengia perdėto viešumo ir neabejoja, jog visai tai yra nebereikalinga, juolab, kai esi to atsikandęs.

Esu daug drovesnis nei anksčiau. Daug dalykų tada nesureikšmindavau, nors buvau ir tebesu gan kompleksuota asmenybė.

„Žmogus turi turėt asmeninę erdvę, privatumą, tavęs negali niekas riboti. Aš tikrai neturiu apsikrauti kažkokiais suvaržymais, nes aš noriu būti laisvas. Darau ką noriu“, – atviraus Mantas.

Vieno žinomiausių Lietuvoje floristo kuriamos dekoracijos puošia ne tik ištaigingiausius šalies viešbučius, restoranus ar renginius, bet ir užsienio įžymybių šventes. Dekoratorius tikina, jog norint sukurti tikrą grožį nereikia didelių pinigų, kartais net pirkti nieko nereikia – jau iš esamo interjero galima kažką sukurti, jį papildžius, pavyzdžiui, pievų gėlėmis.

„Nepriklausomai nuo sumos, viskas yra įmanoma ir padaroma. Nebūtinai tie daiktai turi labai daug kainuoti, nors pagal standartą, dekorui derėtų skirti 10 procentų bendro renginio ar šventės biudžeto. Nevalia apsiriboti vien kompozicija, stovinčia tik ant stalo, reikia visumos. Man norisi kompozicijos erdvėje, aš mėgstu išsiplėsti plačiau – perstatau baldus, koreguoju bendrą erdvę. Esu perfekcionistas – netoleruoju net menkiausių netikslių detalių“, – atvirai kalbės Mantas.

Pramogų pasaulis – tai ne tik šampanas, garsus juokas ir gražūs žmonės. Jis taip pat turi ir tamsiąją savo pusę, kurią per tiek metų teko pamatyti ir Mantui. Šou pasaulyje gausu pagundų, pavojų bei apkalbų, tačiau vyras pripažįsta, jog, pavyzdžiui, apkalbas laiko savo darbo dalimi, o komentarus portaluose paskaito tik dėl įdomumo.

„Apkalbos pramogų pasaulyje yra normalus dalykas ir tu turi tame dalyvauti, nes tai yra dalis tavo to darbo. Negali užsibarikaduot. Man labai juokinga, kuomet Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždės užsikala langus ir duris. Man taip irgi seniau buvo, bet šiaip aš galvoju, kad žvaigždžių liga aš dar nesirgau, dar norėčiau susirgti“, – su šypsena veide atviraus Mantas.

Kokia yra prabangos kaina, kuo žavi ir kuo atstumia pramogų pasaulis bei kaip paprastas vaikinas iš Kauno tapo vienu stilingiausių ir žinomiausių Lietuvos vyrų – atsakymai į šiuos bei kitus klausimus iš paties M. Petruškevičiaus lūpų laukia jau šįvakar, 17 valandą TV3 gyvenimo būdo laidoje „Raudonas kilimas“.

Mokėsi iš geriausiųjų

Pašnekovo žodžius patvirtina ir anaiptol ne santūrus jo įvaizdis – akį traukia ne tik impozantiškas garderobas, bet ir išraiškingi masyvūs papuošalai, bylojantys apie savitą jų savininko stilių bei kūrybišką prigimtį.

Pasirodo, kadaise siuvėjo amatą įgijęs vyras yra dirbęs, ko gero, žymiausio Rusijos dizainerio Viačeslavo Zaicevo mados namuose.

Tačiau į klausimą, ar pats sau siuvasi drabužius, tik šypteli: "Apskritai taip, bet šiuo metu nieko nebesiuvu, tingulys".

Lietuva yra viena iš daugelio šalių, į kurią S.Zubovą kaskart atveda profesinė veikla.

Bemaž prieš 25 metus kartu su klaipėdiečiu kolega Sigitu Kaminsku maskvietis čia įsteigė floristikos mokyklą.

Tiesa, iki praėjusių metų maždaug dešimtmečiui šis bendradarbiavimas buvo nutrūkęs, kita vertus, anot pašnekovo, tai jam leidžia pažvelgti į mūsų šalį iš tam tikros perspektyvos.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs floristas šiuo metu duoną valgo vien iš pedagoginės veiklos, dėstymo, o daugiausia dirba Maskvoje, Sankt Peterburge, Minske, Kaliningrade, prieš kurį laiką jo floristikos mokykla veikė ir Ukrainoje.

"Riebūs" laikai praėjo

"Praktine veikla užsiėmiau turbūt maždaug iki 2005-ųjų. Tais laikais buvo stambių floristinių apipavidalinimų poreikis. Apskritai vyravo supratimas, kad už grožį reikia mokėti. Pats "riebiausias" metas turbūt buvo 1990-ųjų pabaiga ir 2000-ųjų pradžia. Tais laikais pinigai būdavo uždirbami gerokai lengviau, tad daugelis priprato turėti namuose gėlių, puokščių. Be to, žmonės ne tik daugiau pirko, bet ir norėjo mokytis floristikos. Nors tie laikai, kai gėlės būdavo tempiamos kibirais, praėjo, dabar viskas kukliau, tačiau, dėkui Dievui, kultūra dovanoti gėles išliko", – džiaugėsi pašnekovas.

Paties maestro kelias į floristiką buvo gana ilgas ir vingiuotas.

"Kai 12-kos atėjau į teatro studiją, pedagogai uždegė kinų bei japonų poezija. O tai, kaip žinia, apie gėles, harmoniją, gamtą. Tai įkvėpė susidomėjimą ikebana, vėliau dar atsirado pomėgis fotografuoti. Įvairūs niuansai sulipo kaip sniego kamuolys, nes viena paskui save traukia kita, ir visa tai buvo plėtojami padedant puikiems pedagogams. Tad koks bebūtų mūsų požiūris į sovietmetį, tuo metu išsilavinimas buvo išties prabangus. Nekalbant jau apie kažkokį profesionalųjį mokymą, net vidurinis išsilavinimas buvo labai stiprus ir giluminis. Šia prasme mano kartai labai pasisekė. Be to, mokslintis buvo galima nemokamai, ne taip, kaip dabar, kai reikia mokėti už kiekvieną mažmožį", – žodžių į vatą nevyniojo maskvietis.

Sėkminga nesėkmė

Tačiau nepaisant meninių polinkių teatro studijos vadovė jaunuoliui patarė įgyti praktišką profesiją.

"Ji sakė, kad esant bet kokiai valdžiai reikia turėti profesiją "rankose" – gali būti aktorius, režisierius, bet žemišką profesiją būtina turėti. Tad su keliais studijos draugais nusprendėme pasukti į siuvėjų mokyklą. Ir vienas kitam netrukdė – tęsėsi ir veikla teatro studijoje, buvo ir bandymų įstoti į aktorinį. Ačiū Dievui, nesėkmingai – visiškai to nesigailiu. Aktorių ir taip gausybė. Teko matyti ne vieną pavyzdį, kai šioje srityje savęs taip ir nesugebėję realizuoti žmonės baigė alkoholizmu ar dar blogiau", – pripažino pašnekovas.

Kurį laiką V.Zaicevo mados namuose padirbėjusiam maskviečiui pavyko įsidarbinti SSRS Mokslų akademijos pagrindiniame botanikos sode, vėliau S.Zubovas Maskvoje baigė japonų organizuotus ikebanos kursus.

"Tad pirmasis mano floristinis išsilavinimas – grynai japoniškas, – šyptelėjo pašnekovas. – O Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos gėlininkystės paviljone, kur botanikos sodas turėdavo pristatyti naujas gėlių rūšis, susipažinome su anuomečių SSRS respublikų floristais, susidraugavome, vieni iš kitų mokėmės ir virėme toje kūrybinėje sriuboje."

Savitumas – vertė

Anot S.Zubovo, tuo metu, kai kartu su klaipėdiečiu S.Kaminsku Lietuvoje įsteigė floristikos mokyklą, dirbti buvo ypač įdomu, sulaukta nemažo susidomėjimo, mat ir pati profesija nebuvo taip išplėtota.

Vis dėlto norinčiųjų pažinti floristikos paslaptis netrūksta ir šiandien.

"Kai kurie mūsų mokiniai jau dirba šioje srityje ir siekia pagilinti savo žinias, kiti tiesiog nori praplėsti akiratį, išmokti kažko naujo, treti – savo hobį paversti profesija. Po pustrečių metų mokymų ir išlaikytų egzaminų jie gauna atitinkamą išsilavinimą patvirtinantį diplomą", – mokslų rimtumu neleidžia abejoti floristas.

Paklaustas, ar labai skiriasi jo tautiečių ir lietuvių skonis, pašnekovas pripažino, jog šiandien, kai pasaulis tapo toks globalus, išskirti ryškesnius skirtumus tarp to, kokias gėles, kompozicijas ar spalvas renkasi skirtingų šalių atstovai, tapo keblu.

"Kai tiek daug informacijos ir toks lengvas priėjimas prie jos, mentaliteto dalykai tapo nebe tokie ryškūs. Dabar viskas niveliuojasi, standartizuojasi dėl globalumo. Sykiu ir kažkokie nacionaliniai skirtumai, savitumas vis labiau vertinami. Vėlgi kai žmonės daugiau keliauja, daugiau mato, intensyviau "gyvena" internete, randasi ir daugiau išprusimo, supratimo. Kita vertus, mano jaunystės laikais, kai nebuvo įvairovės, daug kur jautėme deficitą, buvome mokomi iš nieko padaryti kažką. Ir kuo didesnis deficitas, tuo smegenys labiau mąsto. Tad, deja, ta gerovė, visa ko gausa gadina mus, dusina mūsų kūrybiškumą", – neabejoja floristas.

Pokyčių laukia dešimtmečius

Nors floristikoje tenka paisyti tam tikrų aktualijų, maestro pernelyg nesureikšmina madingų tendencijų. Kaip pabrėžė pašnekovas, jam, kaip kūrėjui, daug svarbiau išskirtinumas, originalumas, savitas požiūris.

"Jei nori būti išties madingas, stilingas, visada turi eiti šiek tiek prieš srovę. Nes tik tai yra įdomu. Turi arba žengti metus į priekį, o kiti jau eis paskui tave, arba atsilikti dvejais metais nuo to, ką dabar visi dėvi ir kas dabar karaliauja žurnaluose. Ir savo paties gyvenime vadovaujuosi devizu, tegu būna blogiau, bet ne taip, kaip pas visus", – šmaikštavo maskvietis.

Anot kūrėjo, galiausiai ir iš madingų tendencijų kyšo komercijos ausys.

"Kalbant apie tendencijas, madą, pastaruoju metu esame labai priklausomi nuo Kinijos. Nes ji tapo pagrindinė visa ko gamintoja, ji diktuoja ir madas. O mados industrijoje daug kas susiję, persipynę. Antai floristika turi derintis tiek prie drabužių, tiek prie interjero madingų tendencijų, tad atitinkamu metu tampa populiarios ir tam tikros gėlės, spalvos. Tačiau pačioje pramoninėje gėlininkystėje pokyčiai taip greitai nevyksta – tarkime, kad rūšyje būtų masiškai įtvirtintas kažkoks sugalvotas piešinys, prireikia ir dvidešimties, trisdešimties metų", – atskleidė pašnekovas, prisipažinęs, jog jo paties nuo vaikystės pačia mėgstamiausia gėle išliko pakalnutė.

Ir džiugina, ir liūdina

Niekada nemiegančiame megapolyje gyvenantis kūrėjas, kaip prisipažino, vos grįžęs į savo namus Rusijos sostinėje, pirmiausia skuba gerai išsimiegoti, o po to visa galva neria į spalvingą Maskvos kultūrinį gyvenimą – lankosi parodose, koncertuose, spektakliuose.

Tačiau patikino, jog dirbdamas Lietuvoje turi galimybę būti arčiau gamtos ir mėgaujasi gerokai lėtesniu gyvenimo tempu.

"Čia ir dirbu, ir poilsiauju. Visas džiaugsmas ir yra toje ramybėje. Tyla, švarus oras, arti gamta. Floristikai – nuostabios sąlygos. Tačiau apskritai Lietuva per tą laiką, kol čia nebuvau, šiek tiek pasikeitė. Toks įspūdis, kad prieš 10 metų buvo švariau. Gal taip yra dėl emigrantų – juk pas jus pastaraisiais metais ėmė dirbti vis daugiau žmonių iš Ukrainos, Baltarusijos? – svarstė S.Zubovas. – Ir kuo giliau į kapitalizmą, tuo mažiau širdingumo. Būdavo šilčiau, svetingiau. Tai, beje, pasakytina apie visą buvusią Sovietų Sąjungą. Ypač šia prasme vis labiau gąsdina Ukraina. O gaila..."

Neatsitiktinis sąrašas

Floristikos guru Peterio Hesso kurta, iki pat vasario pradžios Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė apsigyvenusi eglutė sulig skaičiumi "3" nušvito baltomis lemputėmis, o minia moterų, pražydusių tarsi gėlės, sugužėjo pagrindinės salės vidun.

Uždangai pakilus ore pakibo šokėjai, o šiems pasitraukus scena virto teatralizuotomis floristų dirbtuvėmis.

"Tikėjimas – ėjimas, taigi eime kartu į šventę, į advento metą, kai norisi būti kartu ir lengva atleisti", – žiūrovus sveikino vakaro siela, renginio sumanytojas floristas Marius Gvildys.

Jau septynioliktą kartą savo ištikimiausius sekėjus krūvon subūrusi "Įkvėpimo naktis" šįsyk sutelkė nusipelniusius floristus iš tų šalių, kurios kartu rašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Rusijai atstovavo Romanas Steinhaueis ir Natalia Zhizhko, Ukrainai – Inna Petrenko, Lenkijai – Tomaszas Maxas Kuczynskis, Baltarusijai – Lora Belobrovik-Sadovskaya, Lietuvai – Sergejus Zereckis.

"Kažkada buvo galvojama, kad floristika – bobučių verslas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos floristų asociacijos vadovė Genoveta Zuokienė įrodė, kad tai yra menas", – pirmosiose eilėse įsitaisiusiai išvaizdžiai damai mojo daugkartinis įvairių floristikos konkursų dalyvis ir laureatas, knygų apie floristiką autorius ir šio amato mokytojas M.Gvildys.

Gėlės virto šedevrais

Šį kartą kolegoms jis metė iššūkį – per kelias dienas sukurti, o vėliau stebint publikai užbaigti pradėtas kompozicijas. Anot renginio sumanytojų, meistrai ruošėsi kelias dienas, o jų mintims ir pavieniams gėlių žiedams virsti įspūdingomis kompozicijomis padėjo gausios floristų pajėgos.

"Mėgstu ovalias formas, o pastaraisiais metais esu dar ir geltonos spalvos gerbėja. Kodėl? Pamatę ją žmonės ima šypsotis", – žvelgdama į salę geriausia šių metų Europos floristė N.Zhizhko neabejojo savo pasirinkimu. Dar keli gėlių fėjos prisilietimai ir scenos viršuje pakibo saulę menanti, kelių metrų skersmens apvali kompozicija – amalas.

Tikėjimas – ėjimas, taigi eime kartu į šventę, į advento metą, kai norisi būti kartu ir lengva atleisti.

Vos per žingsnį nuo jos savąjį darbą žiedais kaišė lenkas T.M.Kuczynskis. Antrąsyk "Įkvėpimo naktyje" dalyvavęs floristas iš sausų šakelių surinktą eglę žiūrovų akivaizdoje pripildė gyvybės – baltais rožių ir kalijų žiedais.

"Noriu sugriauti mitą, kad kalijos skirtos tik liūdnoms šventėms", – trumpam nuo kūrybinio proceso atitrūko svečias.

Svarbus debiutas

Prieš penkerius metus žvelgdama į teatralizuotos floristikos pamokos pedagogus ir scenoje gimstančius gėlių stebuklus, L.Belobrovik-Sadovskaya tyliai svajojo apie vietą šalią jų.

Septynioliktoji "Įkvėpimo naktis" tapo lemtinga – šiemet pelnyti laurai ekstravagantiškos išvaizdos kūrėjai atvėrė Valstybinio Kauno dramos teatro scenos duris, dovanojo papildomas tris šlovės valandas ir M.Gvildžio pagyras.

Iš rankų paleidusi pirmąjį kompoziciją darbą – žiemos vainiką, L.Belobrovik-Sadovskaya palinko prie antrojo darbo, kaip netrukus paaiškėjo – įspūdingo dydžio eglės žaisliuko, kuriame susipynė raudonosios sedulos šakelės, putplastis, stiklinės kolbos ir žiedai.

"Jei šalia pastatysime šventines liepsneles, jis ims tarsi šokinėti", – aplink puošmeną ratus suko viešnia iš Baltarusijos.

Gėlėmis apipylė žiūrovus

Susirinkusieji galėjo ne tik stebėti, kaip jų akyse iš gyvų gėlių ir kitos žalumos gimsta laimę nešanti pasaga, balerinos šokis ar Kalėdų eglutė, bet ir tapo netikėtų dalybų dalyviais.

"3 eilė 6 vieta", – atsitiktinė skaičių kombinacija iš M.Gvildžio lūpų, nuo kėdės kilstelėjo vieną iš žiūrovų. Pusamžiam pliktelėjusiam vyrui atiteko įspūdingas, sniego gniūžtėmis ir baltais gėlių žiedais nusagstytas darbas.

"Mėgstu, kai floristika atlieka kelias funkcijas, – žiedlapius toliau barstė autorė N.Zhizhko. – Ši skirta namų puošybai, bet kartu gali tarnauti kaip baras. Štai čia vieta kibirėliui su ledu, beliko tik pasirūpinti šampanu."

Netrukus burtai sėkmę nešė dar vienam vakaro svečiui, kuriam atiteko kūrėjos iš Baltarusijos L.Belobrovik-Sadovskayos kurta kalėdinė eglė-širma. Teatro šeimininkui Egidijui Stancikui liko T.M.Kuczynskio kompozicija, o nuostabią, garstyčių spalvos N.Zhizhko eglutę M.Gvildys nusprendė pasilikti sau.

"Dabar teks samdyti specialų transportą šiems meno kūriniams", – netikėtomis dovanomis apipiltus, euforijoje besimaudančius žiūrovus M.Gvildys sugrąžino į realybę.

Jam padėti ir modeliu būti sutikusi kaunietė Ingrida, likus paskutinėms minutėms iki sumanymo įgyvendinimo, neslėpė, kad išlaikyti ant galvos floristo kūrinį – fiziškai sunku.

„Man braškės net nebekvepia...“, – guodėsi mergina.

M. Vasiliauskas iš anksto suskaičiavo, kad ant modelio šukuosenos nutūps apie 200 uogų. Kauno restorane „Svarstyklės“ meilės dienos proga idėją realizavęs kūrėjas tvirtino – jam braškės ir jausmai yra neatsiejamas duetas.

M. Vasiliauskas šukuoseną būtų norėjęs puošti smulkesnėmis ir mažiau prinokusiomis braškėmis, tačiau šią žiemą į Lietuvą iš Olandijos atvežto derliaus vaisiai – gana masyvūs.

Braškėms pritvirtinti jis naudojo medinius pagaliukus, floristinę kempinę, vielas, o Ingridos plaukus puošė gubojomis.

Prieš beveik 12 metų M. Vasiliauskas yra kūręs suknelę iš braškių. Tuomet 25 kg svėrusį kūrinį demonstravo modelis Ksenija Lomakina.

M. Vasiliauskas yra beveik pusšimčio oficialių ir neįregistruotų Lietuvos rekordų autorius.