Britus viliojo ispanų turtai
Jis vadovavo aštuonių laivų flotilei, kurios pagrindinė misija buvo sutrikdyti Ispanijos kolonijų veiklą Ramiajame vandenyne.
Britams jau seniai nedavė ramybės ispanų galeonai, didžiuliai buriniai laivai, gabenantys į Europą auksą ir sidabrą, įvairius prieskonius, tabaką ir cukrų iš Naujojo Pasaulio. Dėl to buvo nuspręsta siųsti ekspediciją, kuri apiplėšinėtų ispanų komercinius laivus ir padarytų galą Ispanijos dominavimui Amerikos žemyne.
Leidiniai: viena iš daugybės knygų apie admirolo G. Ansono žygį. / Redakcijos archyvo nuotr.
Susivilioję Ispanijos turtais už Atlanto, britai svarstė įvairius planus, kaip juos perimti. Buvo siūloma išsilaipinti Kaljao uoste ir užimti Peru sostinę Limą, turtingiausią gyvenvietę, sukelti kolonijose indėnų sukilimą prieš Ispanijos karūną. Kitas planas numatė užgrobti Akapulką Meksikos pakrantėje ir Manilą Lusono saloje, iš kur į Ispaniją iškeliaudavo galeonai su vertingais kroviniais.
Vėliau šis ambicingas planas dėl interesų konflikto tarp politikų ir verslininkų buvo pakeistas. Nutarta apsiriboti ispanų laivų, išplaukiančių iš Akapulko su vertingais kroviniais, užgrobimu. Būsimai ekspedicijai buvo skirti 6 kariniai ir du tiekimo laivai. Šios grupės flagmanu, kuriame ir pats įsikūrė, G.Ansonas pasirinko trijų stiebų 43 m ilgio laivą „Centurion“ su 400 vyrų įgula ir 60 patrankų.
Komodoras ir jo flotilė
G. Ansonas buvo patyręs jūrų karininkas. Karališkajame laivyne jis pradėjo tarnauti 15 metų ir greitai kilo karjeros laiptais. Po ketverių metų buvo pakeltas į leitenantus, o sulaukęs 25 buvo paaukštintas iki kapitono laipsnio ir paskirtas vadovauti 32 patrankų laivui, kuris lydėdavo britų prekybines vilkstines. Neatsitiktinai pirmasis Admiraliteto lordas Charlesas Wageris 1739 m. pavedė jam atsakingą misiją Ramiajame vandenyne.
Istorija: galeoną, kokiais ispanai gabeno turtą iš kolonijų Amerikoje, nutapė dailininkas Cornelis Verbeeckas. / Redakcijos archyvo nuotr.
Dėl patirto fiasko renkant flotilės laivų įgulas ir vėluojant reikalingos amunicijos pristatymui, G.Ansonas į kelionę išvyko tik 1740 m. rugsėjo 18 d., gerokai vėliau, negu buvo planuota. Vėluojantis išvykimas atėmė netikėtumą, kurio tikėjosi britai. Ispanai spėjo išsiaiškinti flotilės ketinimus ir perspėjo savo kolonijas apie gresiantį pavojų.
Nors paslaptis išaiškėjo, G.Ansonas vis dėlto paliko Portsmutą su šešių karo laivų flotile – flagmanu „Centurion“ ir „Gloucester“, „Severn“, „Pearl“, „Wager“, „Tryal“. Prie šio būrio prisijungė du tiekimo laivai – „Anna“ ir „Industry“.
Laivuose buvo beveik 2 tūkst. vyrų. Tarp jų buvo maždaug 200 jūros pėstininkų, turinčių tik minimalių žinių apie jūrą ir nemokančių šaudyti laivo ginklais. G. Ansonui paprašius daugiau kareivių, jam atsiuntė būrį sveikesnių Čelsio ligoninės pacientų.
Net pats komodoras G. Ansonas neabejojo, kad išvyksta „medžioti“ Ispanijos lobių laivų su prastai sukomplektuota flotile.
Didžiausias laimikis
Išplaukus į jūrą, reikalai tik blogėjo. Du flotilės laivai, neįveikę audringojo Horno kyšulio, pasuko atgal į Angliją. Laivas „Wager“ nuskendo prie Čilės krantų. Kol G.Ansonas pasiekė Chuano Fernandeso salas Ramiajame vandenyne, jo flotilėje liko tik trys laivai ir apie 300 ligotų vyrų.
Mūšis: Samuelio Scoto paveiksle pavaizduota, kaip „Centurion“ atakuoja ispanų „Cavadonga“. / Wikiwand.com nuotr.
Po visų nelaimingų įvykių, ištikusių ekspediciją per ilgą ir pavojingą kelionę, negalėjo būti nė kalbos apie Limos ar kitų didesnių miestų užėmimą. Pasinaudodamas proga, kad Ramiojo vandenyno pakrantėje nesutiko rimtų Ispanijos pajėgų, G.Ansonas užpuolė nedidelį Paitos uostelį Peru šiaurės vakaruose.
Apmažėjusi britų flotilė tęsė reidus per ispanų gyvenvietes ir užgrobė kelis laivus. Dėl mirčių nuo skorbuto ir kitų ligų sumažėjusias trijų laivų įgulas, G.Ansonas surinko į savo flagmaninį laivą „Centurion“.
Pailsėję nedidelėje Tiniano saloje, britai išvyko į Makao ir ten kinams pardavė dalį savo grobio.
Išplaukęs vėl į jūrą, G.Ansonas vengė įsitraukti į mūšį su ispanais, nes, praėjus daugiau kaip metams, nežinojo, ar Didžioji Britanija vis dar kariauja su Ispanija. Todėl jis nusprendė vykti prie Filipinų krantų ir čia patykoti vadinamųjų Manilos galeonų, ispanų prekybos laivų, kursuojančių tarp Manilos ir Akapulko.
1743 m. birželio 20 d. britai sutiko lengvai ginkluotą ispanų prekybos laivą „Nuestra Senora de Covadonga“. G.Ansonui jis pasidavė po pirmosios „Centurion“ salvės.
Užgrobtame laive buvo rasta 1 mln. 313 tūkst. 843 ispaniški piastrai (34,5 tonos sidabro). Tai buvo didžiausias laimikis per visą G.Ansono flotilės reisą. Užgrobtą laivą G.Ansonas pardavė kinams Makao uoste, o pats su grobiu per Gerosios Vilties kyšulį išplaukė į Angliją.
Laiminga pabaiga
1744 m. birželio 15 d. „Centurion“ grįžo į Didžiąją Britaniją. Iš beveik 2 tūkst. žmonių, išvykusių iš Anglijos ir apiplaukusių pasaulį, sugrįžo tik 188 vyrai. Kelionei vadovavęs G.Ansonas tapo nacionaliniu didvyriu ir sulaukė audiencijos pas karalių. Vėliau buvo pakeltas į admirolus. Kai užgrobtas ispanų lobis buvo vežamas Londono gatvėmis, 27 furgonus, prikrautus sidabrinių monetų, lydėjo minios žmonių. Iš šio grobio G.Ansonui atiteko trys aštuntadaliai, ir tai sudarė 91 tūkst. svarų sterlingų.
Žygis: laivo „Centurion“ kelionė aplink pasaulį. / Redakcijos archyvo nuotr.
Karinio jūrų laivyno pamokslininkas Richardas Walteris, vykdydamas G.Ansono nurodymus, parašė pranešimą apie ekspediciją („Voyage Around the World. London 1748“). Ši ataskaita sulaukė didelio populiarumo ir tapo XVIII a. bestseleriu. Ši knyga turėjo daugiau kaip 40 leidimų anglų, prancūzų, vokiečių, olandų, italų ir švedų kalbomis.
