Lietuviai – teisinasi, lenkai – veikia

Jau drąsiai galima teigti, kad iš Rytų ir Vakarų konflikto, karo Ukrainoje viena iš nugalėtojų arba labiausiai pasinaudojusių situacija bus Lenkija.

Kol Lietuvoje su jūros, transporto verslu susijusios problemos, o tiksliau neveiklumas aiškinami susiklosčiusia nepalankia geopolitine situacija, lenkai veikia kaip niekada aktyviai.

Šiomis dienomis Lenkijos infrastruktūros ministerija paskelbė, kad planuojama pradėti statyti Svinouiscio uosto giliavandenį konteinerių terminalą. Neįtikėtina, bet vadinamąjį „Deepwater Container Terminal“ (giliavandenis konteinerių terminalas) lenkai Vokietijos pasienyje planuoja pastatyti per trejus su puse metų – iki 2028-ųjų.

Tokią viziją Lenkijos infrastruktūros ministerija pristatė savo šalies Parlamento Jūrų ūkio ir vidaus vandenų laivybos komitete. Giliavandenį konteinerių terminalą Svinouiscio uoste Lenkijos valdžios atstovai pristato kaip ateities analogą Vokietijos Hamburgo ir Lenkijos Gdansko konteinerių terminalams.

Kiek reikia turėti ambicijų ar netgi įžūlumo, kad dar nepradėtą statyti giliavandenį konteinerių terminalą statytum į vieną gretą šalia istoriją ir patirtį turinčių Hamburgo ir Gdansko.

Planai: šalia senojo įplaukos kanalo Svinouiscio uoste jau veikia LNG terminalas, o šalia jo Lenkijos valdžia pasižadėjo iki 2028 m. pastatyti naują konteinerių terminalą. / V. Matučio nuotr.

Jūros verslo dvipolis

Lenkijos valdžioje svarstoma, kad giliavandenis konteinerių terminalas Svinouiscio uoste bus pagrindinis, per kurį ateityje keliaus konteineriai į Vidurio Europos šalis. Taip pat planuojama, kad per Svinouiscio uostą eis pagrindinis transporto koridorius tarp Centrinės ir Vidurio Europos šalių į Skandinaviją.

Tai yra tas galimas krovinių srautas, už kurio lyg skęstantysis šiaudo galės kabintis lietuviai ir Klaipėdos uostas, kai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, sustojo Rytų ir Vakarų prekių srautai.

Lenkijos Svinouiscio uosto giliavandenis konteinerių terminalas tikisi nutraukti ir nemažą krovinių srautą nuo rytinės Vokietijos dalies, įskaitant ir Berlyno regioną.

Didžiausia Svinouiscio uosto giliavandenio konteinerių terminalo problema gali būti palyginti menkai į šį uostą išvystyta kelių ir geležinkelių sistema. Ją iš dalies planuojama spręsti sukuriant Svinouiscio ir netoli esančio Ščecino dvipolį.

Ščecino jūrų biuras yra sukūręs daugiametę programą iki 2029-ųjų, kaip pagerinti patekimo į Svinouiscio uostą infrastruktūrą. Gali būti ir taip, kad nemaža dalis konteinerių iš Svinouiscio uosto vandens keliais bus gabenami į Ščeciną, iš kur į Vidurio Europą bus permetami geležinkeliais ar kelių transportu.

Lenkijos investicijų ministerija pripažino, kad Svinouiscio uosto giliavandenio konteinerių terminalo sėkmė priklausys nuo jo ryšio su sausumos keliais, geležinkeliais, vidaus vandens linijomis.

Bet kuriuo atveju, aišku, kad Lenkija į Svinouiscio uosto giliavandenio konteinerių terminalo išorės infrastruktūros vystymą ketina investuoti nemažai pinigų. Ji turi geros patirties, ką reikia daryti, nes pasistatė Gdansko išorinį giliavandenį konteinerių terminalą ir išplėtojo jo išorės infrastruktūrą įrengdama naujus kelius ir geležinkelius.

Svinouiscio uosto giliavandenis konteinerių terminalas planuoja pradžios šuolį iki Klaipėdos uosto lygio vertinant pagal TEU.

Gdansko terminalo išorės infrastruktūros vystymo programa baigta gal tik prieš porą metų. Per tą laiką Gdansko konteinerių terminalas demonstravo sparčiausią augimą bent Baltijos jūros regione.

Lenkų ir lietuvių uostų galimybės

Planuojama, kad Svinouiscio uosto giliavandenis konteinerių terminalas per metus galės priimti du milijonus TEU konteinerių.

Tai planuojama daryti per 1,3 km ilgio krantinę. Planuojama, kad konteinerių terminalas vienu metu galėtų priimti du okeaninius iki 400 m ilgio laivus ir vieną iki 200 m ilgio konteinervežį. Šio terminalo konteinerių iškrovimo ir sukaupimo plotas būtų apie 70 ha.

Galima palyginti, kad 88 ha plote 2007 m. pastatytas Gdansko „Baltic Hub“ (DCT) konteinerių terminalas 2023 m. krovė 2 mln. 47 tūkst. TEU konteinerių. Jo pajėgumas su 2016 m. pastatyta antra papildoma krantine yra 3 mln. TEU.

„Baltic Hub“ (DCT) Baltijos jūroje yra vienintelis terminalas, kuris visa apimtimi gali aptarnauti 24 tūkst. TEU talpos konteinerinius laivus.

Lietuvoje esantis Klaipėdos konteinerių terminalas turi 32 ha plotą, 820 m ilgio krantines ir 700 tūkst. TEU metinį pajėgumą. Kiek daugiau nei vieną kilometrą konteineriams krauti skirtų krantinių turinčios „Klaipėdos Smeltės“ metinis pajėgumas yra apie 800 tūkst. TEU. Kartu sudėjus abu Klaipėdos uosto konteinerių terminalai 2023 m. krovė 1 mln. 50 tūkst. TEU konteinerių.

Svinouiscio uosto giliavandenį konteinerių terminalą planuojama statyti dviem etapais, išvystant krovą pradžioje iki 1 mln. TEU.

Šiuo metu jau rengiami Svinouiscio konteinerių terminalo geologiniai ir kitokie tyrimai, vyksta ir būsimojo terminalo statytojo konkursas. Planuojama, kad būsimasis rangovas parengs visus inžinerinius dokumentus, o nuo 2025 m. pradžios pradės ir pačią terminalo statybą. Jis bus statomas šalia jau daugiau nei dešimtmetį veikiančio stacionaraus Svinouiscio uosto suskystintųjų gamtinių dujų (LNG) terminalo.

Pasak laikraščio, toks laivas į Gdansko uostą įplaukė pirmą kartą per jo istoriją. Pažymima, jog tai įprastinis vizitas, per kurį bus papildytos atsargos, o įgula pailsės. Laivas bus Gdanske iki kovo pabaigos.

„Mūsų tikslas – pademonstruoti Amerikos buvimą Baltijos jūroje ir patikinti mūsų sąjungininkus iš NATO, kad mes galime greitai reaguoti į bet kurią potencialią agresiją regione“, – pareiškė Lenkijos televizijos kanalui „TVN 24“ JAV karinių jūrų pajėgų atstovas Mattas Zublicas.

Pasak jo, amerikiečių jūreiviai taip pat nori padėti Gdanskui, kuris teikia pagalbą pabėgėliams iš Ukrainos.

Kaip rašo „Gazeta Wyborcza“, eskadrinis  minininkas „Forrest Sherman“ ginkluotas įvairaus kalibro pabūklais ir raketų įrenginiu.

Kaip ir kasmet, rugsėjo pradžioje Lenkijos uostamiestį aplankęs Vilnius, šį savaitgalį Gdanską sveikins mūsų sostinėje.

„Tarpdisciplininis festivalis „Gdanskas Vilniuje“ nepertraukiamai atkeliaujantis į Vilnių nuo 2011 metų, ir šiais metais džiugins žiūrovus renginių įvairove. Šis ir prieš dvi savaites Gdanske praūžęs festivalis „Vilnius Gdanske“ yra sėkmingo susigiminiavusių miestų – Vilniaus ir Gdansko bendradarbiavimo įrodymas. Džiaugiuosi tarp šių miestų vykstančiais kultūros mainais, naujais atradimais. Kviečiu visus ateiti į festivalio „Gdanskas Vilniuje“ renginius ir iš arčiau susipažinti su Gdansko kultūra“, – sako Vilniaus miesto mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė.

Šių metų lenkų ir lietuvių kultūros mainų festivalio „Gdanskas Vilniuje 2021“, kaip ir rugsėjo 3–5 dienomis vykusio jo brolio „Vilnius Gdanske 2021“ (Wilno w Gdansku 2021) programoje – šiuolaikinei literatūrai ir muzikai skirti renginiai.

Penktadienio popietę, 16 val. kultūros mainų festivalio „Gdanskas Vilniuje 2021“ pradžią iškilmingai paskelbs Vilniaus ir Gdansko miestų atstovai: Vilniaus miesto mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė, Gdansko miesto prezidento pavaduotoja Monika Chabior, Lenkijos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvos Respublikoje Urszulia Doroszewska.

Krystyna Durys. / Asmeninio archyvo nuotr.

Po oficialios festivalio atidarymo dalies, visus susirinkusius smagiai pajudėti originaliais gatvės muzikos ritmais Vinco Kudirkos aikštėje kvies Gdansko muzikos akademijos studentų ir absolventų – jaunų instrumentalistų grupė „DownTown Brass“. Naujojo Orleano gatvės grupių stilistine įvairove ir šiuolaikiniais pasaulio pučiamaisiais orkestrais besižavinčių muzikantų pasirodymai yra žinomi bei populiarūs Gdanske ir garsėja originaliais pučiamųjų bei mušamųjų instrumentų ritmų deriniais, kur originalios populiarios, lengvos ir džiazo muzikos aranžuotės dera su turtinga ir neįprasta instrumentuote.

„Visi sutinkame, kad šis festivalis yra unikalus kultūrinės įvairovės požiūriu, nes be pagrindinės programos, kurios metu galime nuvykti į koncertą, parodą, autorinį susitikimą, mugę ar net dirbtuves, skatina tarptautinę integraciją ir savo tapatybės apmąstymus“, – džiaugiasi, kad savo pasirodymu gali stiprinti Lenkijos ir Lietuvos draugystę ir ryšius, Vilniuje gimusį senelį turinti grupės „DownTown Brass“ atstovė Agata Ławicka.

Penktadienį nuo 17.30 val. festivalio organizatoriai kviečia Lietuvos rašytojų sąjungoje, Rašytojų klube susitikti su Gdansko poetu, žurnalistu, filosofu, teisininku, dr. Tomaszu Snarskiu, kuris pristatys savo naujausius kūrinius: knygą „Katalikų bažnyčia mirties bausmės akivaizdoje“ ir poezijos knygą „Żmuta“. Diskusijoje „Tarp teisės, poezijos ir moralės“ taip pat dalyvaus poetas ir vertėjas Eugenijus Ališanka, br. kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Renginio moderatorius – poetas ir vertėjas Tomas Taškauskas.

Šiais metais Gdanske Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbą ir kasdienynę pristačiusi jos įkūrėja sesuo Michaela Rak, gerąja patirtimi dalinsis ir Vilniuje – šeštadienį, rugsėjo  18 d., 11.00 val., Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyks diskusija „Mažos iniciatyvos dideliems dalykams“.

Sisi Jazzy Shots nuotr.

Šeštadienį festivalį artistiškai užbaigs svingo muzikos garsai – Vilniaus rotušėje 18 val. koncertuos džiazo atlikėja Krystyna Durys su grupe. Daugybės konkursų ir apdovanojimų laureatė iš Gdansko įkvėpta džiazo karalienės Ellos Fitzgerald bei tokių vokalisčių kaip Pattie Austin ir Natalie Cole kūrybos, žavisi svingo, diksilendo ir bossa novos tendencijomis. K. Durys ir grupės nariai:  Dawid Lipka (trimitas), Marcin Janek (saksofonas), Adam Wisniewski (trombonas), Michał Gozdek (klavišiniai), Jarosław Stokowski (kontrabosas), Adam Zagrodzki (būgnai) Vilniui dovanos vieną iš savo teminių koncertų, su kuriais jau apkeliavo Lenkiją ir dalyvavo įvairiuose festivaliuose Indonezijoje, Danijoje, Švedijoje, Čekijoje ir Slovakijoje.

„Kurdami komandą turėjome omenyje vieną tikslą – mes norime nuo užmaršties išgelbėti XX amžiaus pirmoje pusėje sukurtą svingo muziką. Savo koncertais primename gražias melodijas ir jų atlikėjus. Tęsdami festivalio metu pristatytą stilistinės įvairovės tradiciją, norime vilniečiams pristatyti savo originalią šios muzikos perspektyvą“, – kad gali būti tokios senos tradicijos iniciatyvos dalimi ir kartu kurti džiaugiasi dainininkė K. Durys.

Festivalis „Vilnius Gdanske“ šiais metais vyko rugsėjo 3–5 dienomis Gdansko Forumo aikštėje. Trečius metus iš eilės festivalio programa buvo turtinga literatūrai skirtais renginiais, kuriuos organizavo ir moderavo festivalio meno vadovas, juristas ir poetas Tomašas Snarskis.

Renginiuose buvo diskutuojama apie Gdansko, Vilniaus ir baltų tapatybes, pasienį ir daugiakultūriškumą. Susitikimuose ir diskusijose dalyvavo bei naujausius šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinius pristatė LR kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė,  Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, LRS narys Romualdas Mieczkowskis, Gdansko miesto prezidentė Aleksandra Dulkiewicz, LR ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas, Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė, Gdansko ir Vilniaus savivaldybių delegacijos. Kultūrinius renginius paįvairino iš Vilniaus atvykę atlikėjai Rokas ir Eglė Kašėtos, Vilniaus kultūros centro žydų dainų ir šokių ansamblis „Fajerlech“, grupė „Planeta Polar“ ir ansamblis „Will'N'Ska“.

Festivalio renginiai nemokami. Įėjimas su galimybių pasu.

„Tai vienas svarbiausių jubiliejinio festivalio programos akcentų“ – taip vilniečių „Otelą“, pristatytą autentiškai atkurtame „Globe“ teatre, pristatė festivalio organizatoriai. 25-ąjį kartą surengto Shakespeare’o festivalio programoje greta O. Koršunovo – tokie garsūs vardai, kaip portugalas Tiago Rodrigues ar belgas Jan Lauwers ir jo Needcompany. „O. Koršunovo teatro sugrįžimo triumfas“, „Spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą“, „Puikus Otelo vaidmuo, sukurtas Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės“, „Ilgai lauktas gurkšnis deguonies“, „Tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas“, „Puiki aktorių trupė“ – tokiais epitetais vilniečių spektaklį pasitiko lenkų kritikai. Jūsų dėmesiui – jų atsiliepimai spaudoje.

„Otelas“, naujausias O. Koršunovo teatro iš Vilniaus Šekspyro pastatymas, priminė geriausias Šekspyro festivalyje patirtas akimirkas. Šis spektaklis, kurio premjera buvo anonsuota pernykščiame Avinjono festivalyje, tačiau įvyko šių metų liepos 19 d. Vilniuje, užmezga dialogą su 1999 m. sukurtu spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurį Gdanske turėjome galimybę išvysti 2010-aisiais, XIV Šekspyro festivalio metu. „Vasarvidžio nakties sapno“ režisūrinės koncepcijos pagrindas buvo „gyva“ scenografija ir neįtikėtinai kūrybingai išnaudojamos lentos, o spektaklyje „Otelas“ šią rolę atlieka ratai, t. y. skirtingų dydžių ritės kabeliams vynioti. Aktoriai jas išnaudoja neįtikėtinai išradingai: važiuoja jomis tarsi riedžiais, mėto, suka, stumdo – tikra ričių simfonija.

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų.

Koršunovo „Otelas“ – totalinis spektaklis, pusketvirtos valandos trunkanti juslių ataka. Tai nuoroda į šekspyriškųjų pastatymų formatą, kuris Gdansko festivalyje sulaukė didžiausio pripažinimo (O. Koršunovo ir Nikolajaus Kolados spektakliai). Tai visuma, kurioje suskamba Šekspyras, komiškumas sustiprina tragizmą, o ištikimybė bendrajai autoriaus žinutei neuždaro interpretacinių galimybių ir, svarbiausia, atveria neribotą erdvę skleistis spektaklio autoriaus laisvei (šiuo atveju, režisieriaus ir scenografijos bendraautorio, o kartais, kaip, pvz., „Vasarvidžio nakties sapne“, dar ir choreografo). OKT vedlio sukurto spektaklio teatrališkumas patvirtina, jog Koršunovas – vienas geriausių šiuolaikinių europinio teatro režisierių. Kiek šiame spektaklyje puikių scenų! Ir jos kuriamos labai paprastomis priemonėmis: iš ričių suformuojamas laivas, intymi scena po plėvele, skepetaitės motyvas, kelis kartus panaudotas kaip simbolinė jungtis ir svarbus dramaturginis įrankis (balta ir juoda plėvelė). Koršunovo „Otelas“ – tai stiprus balsas šiandieninėse diskusijose apie žmogaus tapatybę.

OKT nuotr.

Vieną iš geriausių aktorinių darbų sukūrė Džiugas Grinys (Brabancijus, Dezdemonos tėvas). Puikių vaidmenų buvo ir daugiau: ne kartą tarsi vulkanas komiškumu išsiveržęs Karolis Norvilas (Rodrigas), pagrindinį Jago personažą įsimintinai suvaidinęs Saulius Ambrozaitis, Miglės Navasaitytės Beprotis (kituose vertimuose vadinamas Juokdariu ar Klounu) – tai neišvengiamą katastrofą pranašaujantis Džokeris.

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų. Tai gurkšnis deguonies, palaikantis pastaruoju metu sušlubavusį tikėjimą teatru kaip magiška ir unikalia vieta.

Piotr Wyszomirski

Šiuolaikinio teatro meistrų spektakliai – O. Koršunovo „Otelas“ ir Jano Lauwerso „Bilio žiaurumas“, – nepaisant visų esminių ir akivaizdžių skirtumų, turi labai daug bendra. Abiejuose pastatymuose įtampa auginama derinant poetinį tekstą ir prieštaringų reikšmių įkrautą choreografiją bei muziką. Abiejų spektaklių daugiafunkcė scenografija padeda realizuoti visas galimybes to, kas yra scenoje. Abu spektakliai iš aktorių pareikalauja didžiulių fizinių pastangų ir energijos. Abiem spektakliams bendras ir kūrybiškas požiūris į teatrinę dramaturgiją, Shakespeare‘as perrašomas, papildomas savais žodžiais, jo motyvais improvizuojama tekstu ir situacijomis.

OKT nuotr.

Iš šių dviejų režisierių arčiau Shakespeare‘o yra O. Koršunovas – lietuvių viduriniosios kartos režisierius, puikiai pažįstamas lenkų publikai ir iš festivalių, ir iš mūsų scenose sukurtų pastatymų. Kaip ir daugelis panašaus kalibro kūrėjų, O. Koršunovas savo vardo teatre Vilniuje kuria bendradarbiaudamas su europinėmis institucijomis, todėl jo spektakliai nuo pat pradžių orientuojami į festivalius bei gastroles. Tipinis tokio pobūdžio pastatymas yra ir „Otelas“, kuris buvo kuriamas bendradarbiaujant su Avinjono festivaliu, kurio programoje ir turėjo būti pristatytas.

„Otelą“ pastatęs O. Koršunovas čia atsiskleidžia kaip puikus žaismingų scenų kūrėjas, kurias lygiai tokia pati puiki ir žaisminga aktorių trupė atlieka dinamiškai ir su atitinkamu energijos užtaisu. Tikras jų paradas įvyksta pirmojoje spektaklio dalyje, apimančioje tekstus iš pirmųjų Shakespeare‘o pjesės veiksmų. Pradedant nuo aliuzijų į šiuolaikinę kultūrą kupinų Jago (įtikinamai serialo „Lokis“ pagrindinio veikėjo sceninį antrininką kuriantis Saulius Ambrozaitis) pokalbių su Rodrigu (Karolis Norvilas), nepamirštant šūsnies šiuolaikinių rasistinių įžeidimų, kuriais svaidosi įsiutęs Brabancijus (Džiugas Grinys), bei naujųjų laikų rekrūtų auklėjimo parodijos, ir baigiant „poetiška“ dviejų moterų meilės scena – scenoje vienas kitą keičia eilė teatrinių „memų“.

OKT nuotr.

Toks spektaklis nebūtinai turi sukurti autonomišką prasmę, nes jo pagrindinė vertybė – padaryti kitaip, o didžiausias malonumas – atpažinti tą kitoniškumą. Tai lyg ypatinga atrakcija ypatingai publikai – festivalių žiūrovams, visokių kultūrinių gėrybių vartotojams, kurie gyvena kultūros apytakoje ir visai nebūtinai domisi jos santykiu su kitais tikrovės sluoksniais – su praeitimi ir dabartimi.

Dariusz Kosiński

O. Koršunovo „Otelas“ intrigavo. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje suvaidino juodaodė lietuvių aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, o tai išplėtė interpretacijų lauką. Ji kūrė personažą, tampantį rasizmo auka, tačiau leidžiantį reflektuoti ir homofobiją bei tolerancijos kitokiam trūkumą. Viena vertus, Otelas palaiko daugeliui nepriimtinus ryšius tarp dviejų merginų su Dezdemona, kurią, kita vertus, išprievartauja Jagas, įsukdamas neapykantos spiralę.

Jacek Cieślak

Kur glūdi Shakespeare‘o fenomeno paslaptis? Kodėl jo kūriniai vis dar jaudina net ir po daugelio amžių? Gal dėl to, kad šis didžiausias visų laikų dramaturgas scenoje laužė visus tabu ir puikiai žinojo, ko iš jo tikisi Elžbietos laikų publika? Ko tikisi žiūrovai gerai žino ir O. Koršunovas – vienas įdomiausių šiuolaikinio Europos teatro kūrėjų. Festivalyje išvydome jo režisuotą „Otelą“, sukurtą OKT / Vilniaus miesto teatre. Lietuvių pastatymas – tai gražus, tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas, kuriame puikų Otelo vaidmenį sukūrė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė. Spektaklis sužavėjo plastiniu grožiu, preciziška, puikia vaidyba ir patvirtino, kad Oskaras Koršunovas tebėra tikras meistras.

Grazyna Antoniewicz

Pokytis didžiųjų penketuke

Pastarąjį dešimtmetį rytiniame Baltijos jūros regione be jokios konkurencijos tris pirmąsias vietas pagal krovą užimdavo Rusijos uostai – Ust Luga, Sankt Peterburgas ir Primorskas. Nuo kokių 2013 m. ketvirtas dažniausiai būdavo Klaipėdos uostas, kuris prieš tai gal porą metų konkuravo su Ryga, o po to ėmė nuo jos sparčiai tolti. Situacija regione ėmė keistis nuo 2018 m., kai išniro Lenkijos Gdansko uostas. Pernai jis aplenkė Klaipėdos uostą, o šiemet jau šoktelėjo į trečiąją vietą, nustumdamas ir Rusijos Primorską.

Šiemet Gdansko uostas vienintelis iš didžiųjų regiono uostų penketuko demonstruoja teigiamą krovą. Per tris mėnesius jo krovos augimas sudarė 17,8 proc. Sausio ir kovo mėnesiais Gdansko krova siekė net po 4,6 mln. tonų.

Įdomu, kad didžiausią krovos augimą Gdynės uoste demonstruoja ne konteineriai, o grūdai (+53,7 proc.) ir naftos produktai (+39 proc.).

Naujas konteinerių lyderis

Gdansko uosto kilimas nėra atsitiktinis. Kad tai įvyks, uostininkai kalba jau kelerius metus. Kol, tarkim, Klaipėdos uostas labiau tik kalbų lygyje demonstravo, kad bus konteinerių HUB-u, Gdanskas realiai juo tapo.

Per pirmąjį ketvirtį Gdansko uoste krauta 515,04 tūkst. TEU konteinerių. Jų krovos augimas – 8,6 proc. Pagal konteinerių kiekį Gdansko uostas jau aplenkė Sankt Peterburgą. Jame krauta 499,64 tūkst. TEU konteinerių. Tai buvo 11,1 proc. mažiau nei pernai.

Pagal konteinerių krovą į trečią vietą regione šoktelėjo Lenkijos Gdynės uostas su 239,45 tūkst. TEU. Šio uosto krovos augimas šiemet – 6,8 proc.

Klaipėdos uostas pastaruosius trejus metus per ketvirtį vidutiniškai kraudavo 160–180 tūkst. TEU konteinerių.

Kodėl, kai visame regione konteinerių krova mažėja, įskaitant ir Klaipėdą, Lenkijos uostuose ji auga? Fenome-nas yra ne tiek Gdynės, kiek Gdansko uostas. Šis uostas tapo realiu Baltijos jūros HUB-u (konteinerių skirstymo centru). Negalėdamas aptarnauti visų konteinerių, dalį jų, įskaitant ir tuščius, permeta į Gdynės uostą. Dalis tuščių konteinerių iš Lenkijos keliavo ir į Klaipėdą, kur jie sandėliuoti, tvarkyti, remontuoti.

Politinės perspektyvos įtaka

Prognozuojama, kad metų pabaigoje Gdansko uostas regione pagal krovą gali šoktelėti ir į antrąją vietą ir aplenkti Rusijos Sankt Peterburgo uostą. Jei išsilaikytų dabartinės tendencijos, metų pabaigoje Klaipėdos uostas teoriškai galėtų aplenkti Primorską.

Ar Gdynės uostas regione gali šoktelėti aukščiau už Klaipėdos uostą? Pernai Gdynės uostas krovė beveik 25 mln. tonų. Konteinerių krova šiame uoste siekė 905 tūkst. TEU.

Pagal konteinerių krovą Gdynė jau yra aplenkusi Klaipėdą. Pagal bendrą krovą jai iki jos, kuri pernai krovė 47,79 mln. tonų, dar labai toli. Net ir esant vos ne dvigubam krovos skirtumui, negalima sakyti, kad Klaipėda per artimiausią dešimtmetį neatsidurs žemiau už Gdynę?

Lenkai investuoja į uostus didžiules sumas. Planuose numatytos milijardinės sumos. Gdynės akvatorija yra ta vieta, kur pirmiausia planuojama statyti išorinį konteinerių uostą.

Dideles pinigų sumas į uostą investuoja ir Klaipėda. Planuojama pertvarkyti uosto vartus, išgilinti akvatoriją. Tikimasi, kad tai suaktyvins HUB-ų arba transshipmento (krovinių skirstymo arba krovimo laivas - laivas) veiklą.

Palyginti su Lenkijos uostais, Klaipėdos uostas turi prastesnę politinę perspektyvą. Virš jo dėl regione vis labiau kaistančių kaimynystės nesutarimų „kybo“ galima baltarusiškų krovinių netektis.

Kol kas Klaipėdos uostas dar yra ant bangos. Pernai jis pirmą kartą aplenkęs visus Latvijos uostus kartu sudėjus ir šiemet po pirmojo ketvirčio išlaiko tą tendenciją. Aiškesnis vaizdas dėl ateities perspektyvų gali būti žinomas jau ir šiemet – po pusmečio ar pasibaigus metams.

Stebinantis Kaliningrado gaublys

Neseniai pasirodė žinia, kad baigtas įrengti Kaliningrado pasaulio vandenyno muziejuje sumontuotas naujas gaublio formos korpusas iš 1 200 didelių stiklų.

2013 m. pradėtą korpuso statybą planuojama baigti 2021 m. Jo viduje bus įrengti akvariumai, parodų salės, o šalia – muziejinių laivų įlanka.

Kaliningrado muziejaus rekonstrukcija kainuos 3 mlrd. rublių (apie 33 mln. eurų). Lietuvoje šis bene arčiausiai nuo Klaipėdos esančio kito jūrinio muziejaus ekspozicijos atnaujinimo tarpinis rezultatas sutiktas dviprasmiškai. Vieni klaipėdiečiai džiaugėsi, kad didžiulis gaublys miesto centre atrodo įspūdingai.

Eksponatai: Danijos nacionaliniame jūrų muziejuje – įspūdingi laivų maketai./  Gdansk.pl nuotr.

Tačiau buvo ir tokių, ypač tarp architektų, kurie Kaliningrado pasaulio vandenyno muziejuje kontūrus įgavusį gaublį vadina „siaubinga architektūrine beskonybe“.

Nauja paroda apie Daniją

Kita įspūdinga vieta – Kronborgo pilyje Helsingiore 1915 m. įkurtas Danijos nacionalinis jūrų muziejus. Jame pristatyti įspūdingo dydžio Danijos laivyno maketai, kitos ekspozicijos.

Vieta: puikiai į Kromborgo pilies aplinką įsilieja Danijos nacionalinis jūrų muziejus. / Gdansk.pl nuotr.

Šis jūrų muziejus greičiausiai neužkliūtų ir subtilaus skonio Lietuvos architektams. Pagrindinės jo ekspozicijų salės įrengtos po žeme, kad neužgožtų senovinės pilies aplinkos.

Danijos nacionalinis jūrų muziejus pranešė, kad planuoja atsinaujinti. Kaip tik šiomis dienomis jis gavo vieną iš septynių milijoninių Danijos Vyriausybės skirtų finansavimų jūriniam kultūriniam projektui. Muziejuje planuojama įkurti naują nuolatinę parodą „Danija kaip jūrų valstybė“. Nors muziejus ir taip didžiulį dėmesį skiria Danijos laivynui, jos istorijai, naujoji paroda dar labiau praplės supratimą apie danus kaip vieną iš labiausiai jūrinių Europos tautų.

Didžiulis kompleksas Gdanske

Bene didžiausius visiškai naujo jūrinio muziejaus-okeanariumo „Nautilius“ kūrimo planus turi Lenkijos Gdansko miestas. Gdansko miesto administracija yra pasirašiusi susitarimą su investuotoju „PFI Future SA“, kuris už 450 mln. zlotų (beveik 101 mln. eurų) planavo pastatyti Gdansko areną ir okeanariumą. Pastarasis užimtų apie 50 tūkst. kvadratinių metrų plotą.

Reakcijos: gaublys prie Kaliningrado pasaulio vandenyno muziejaus ir stebina, ir piktina. / Gdansk.pl nuotr.

Okeanariumo, kurį buvo planuota pastatyti iki 2022 m., projektas pristatomas Gdansko miesto internetinėje svetainėje „Gdansk.pl“. Jame būtų ir įspūdingi vandens baseinai, ir atogrąžų miškus imituojanti aplinka su urvais, paplūdimiu, pingvinariumu.

Planas: jūrų muziejaus-okeanariumo su viešbučiu ir vanens parku komplekso vizualizacija Gdanske. / Gdansk.pl nuotr.

Šalia okeanariumo būtų įrengtas interaktyvus mokslo centras su realaus pojūčio pristatymo salėmis, pasaulio kontinentų tematiką atspindintis viešbutis su konferencijų salėmis ir komercinėmis zonomis. Taip pat planuojama įrengti 6 tūkst. kvadratinių metrų dirbtinį vandens telkinį (marias) su vandens parku – baseinais ir pirčių kompleksais.

Tiesa, šiuo metu planus kiek pristabdė COVID-19 virusas. Tačiau projektas jau pradėtas įgyvendinti, atlikta dauguma paruošiamųjų darbų.

Antradienį vakare be kapitono ir vienintelio įgulos nario likusi Gdanske registruota jachta „Konsal 2“ dreifavo netoli Lietuvos krantų, vėliau ją bangos išmetė į Latvijos krantą, netoli Būtingės.

Antradienį vyko Karinių jūrų pajėgų gelbėjimo operacija

„Turėjome žinių, kad rugsėjo 16 dieną Rusijos teritoriniuose vandenyse nelaimė ištiko lenkų jachtos kapitoną. Rusai pradėjo gelbėjimo operaciją. Šios šalies išskirtinėje ekonominėje zonoje buvusioje jachtoje kapitonui lūžo ranka. Jis buvo iškeltas ir išgabentas į gydymo įstaigą. Tą operaciją vykdė Rusijos ir Lenkijos gelbėjimo tarnybų žmonės, – pranešė Karinių jūrų pajėgų štabo viršininko pavaduotojas viešiesiems ryšiams komandoras leitenantas Ramūnas.

„Gelbėjimo paieškos tarnybų užduotis yra gelbėti žmones, o ne turtą. Jachta buvo tiesiog palikta dreifuoti. Mes turėjome apie tai informaciją, sekėme jos dreifavimo kryptį, informavome atsakingas tarnybas ir laivus apie galimą pavojų navigacijai. kol ketvirtadienį ji nudreifavo į Latvijos teritorinius vandenis ir buvo bangų išmesta į paplūdimį Papės rajone“.

Gelbėjimo paieškos tarnybų užduotis yra gelbėti žmones, o ne turtą.

Ištraukti ir išgabenti jachtą – savininkų ir draudimo kompanijos reikalas. Lietuvos valstybinės institucijos šioje situacijoje negali ir neturi pareigos nieko daryti. Jiems galėtų talkinti Latvijos tarnybos, akivaizdu, kad jos neleis gulėti krante nelaimę patyrusiam laivui.

Tuo metu Latvijos pajūriu vaikštinėjantys žmonės filmuoja ir fotografuoja šį laivą.

Sekmadienį netoli pietinio molo avariją patyrusi jachta „Lilly W“ buvo išmesta į krantą Smiltynėje. Nelaimės metu, žuvo 65 metų jachtos kapitonas žuvo, 44 metų įgulos narys dingo. Trys moterys ir du vyrai išgelbėti ir gydomi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Skaitytojo nuotr.

Uostamiesčio policijos pareigūnai vis dar ieško dingusio Robert Maslowski. Policijos laiveliu pareigūnai apiplaukė pietinį molą ir išžvalgė jo akmenis. Penktadienį, kiek nurimus visą savaitę pūtusiems vėjams, policininkai molo apylinkes ketino apžiūrėti dronu.

Pasak Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės Andromedos Grauslienės, kitos savaitės pradžioje, pirmadienį arba antradienį ketinama iš Smiltynės pajūrio išgabenti jachtą „Lilly W“.

Ją ketinama traukti į krantą, laivą iškelti iš išvežti sausuma.

Lietuvos transporto saugos administracijos Eglė Kučinskaitė pasakojo, kad dar antradienį į Lietuvą atvyko analigiškos Lenkijos įstaigos atstovai. Jie atlieka nelaimės priežasčių bei aplinkybių tyrimą, lankėsi ligoninėje, kalbino jachtos įgulos narius.

Tyrime dalyvauja ir Lietuvos Teisingumo ministerijos darbuotojai.

„Tyrimui vadovauja Lenkijos saugos tyrimo komisija, Transporto avarijų ir incidentų tyrimų skyrius bendradarbiauja šiame darbe. Siekiama nustatyti priežastis ir įvykio aplinkybes ir pateikti rekomendacijas, bet tai spręs Lenkijos institucijos. Mes jiems padedame. Vadivaujantis teisės aktų reikalavimais, tyrimas turėtų būti atliktas per metus, išimtiniais atvejais terminas gali būti pratęstas. Ataskaita bus skelbiama viešai“, – paaiškino Teisingumo ministerijos Jūrų laivų avarijų ir incidentų tyrimo vadovas Mindaugas Česnauskis.

Velionis tėvas Henrykas Jankowskis (Henrykas Jankovskis) sulaukė naujų kaltinimų dėl vaikų tvirkinimo liberaliajam dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ praėjusių metų pabaigoje paskelbus straipsnį, kuriame pakartojami kaltinimai, pirmą kartą nuskambėję prieš kelerius metus.

Gdansko merė Aleksandra Dulkiewicz (Aleksandra Dulkevič) prieš savivaldybės tarybos balsavimą dėl statulos likimo pareiškė, kad nukelti ją yra „vienintelis įmanomas sprendimas“.

Dėl galimų 2010 metais mirusio H. Jankowskio lytinių nusikaltimų prieš vaikus buvo pradėtas tyrimas, kuris buvo nutrauktas 2004 metais.

Praėjusį mėnesį trys aktyvistai buvo nuvertę minimą statulą. Ant jos vyrai užmetė apatinių drabužių ir patarnautojų rūbų, taip siekdami atkreipti dėmesį į galimas kunigo aukas.

Incidentas įvyko vos kelios valandos prieš Vatikane prasidedant svarbiam susitikimui, per kurį dvasininkai aptarė būdus kovoti su vaikų lytiniu išnaudojimu.

Dvasininko šalininkai, tokie kaip konservatyvieji veikėjai ir profsąjungos „Solidarumas“ atstovai, vėliau atstatė paminklą.

Trims suimtiems vyrams, įtariamiems nuvertus statulą, gresia laisvės atėmimas iki penkerių metų.

Praėjusių metų pabaigoje aktyvistai taip pat buvo sutepę šios privačiomis lėšomis pastatytos statulos rankas raudonais dažais.

H. Jankowskis rėmė komunistinės Lenkijos pirmąją nepriklausomą profesinę sąjungą „Solidarumas“.

Jis buvo šio judėjimo lyderio Lecho Walesos (Lecho Valesos) artimas patarėjas per 1980 metų streikus Gdansko laivų statykloje, vedusius į pirmosios vyriausybės nekontroliuojamos profsąjungos įsteigimą Lenkijoje.

Tačiau žlugus komunistų režimui jis tapo labiau kontroversiška figūra ir yra žinomas dėl savo antisemitinių pareiškimų.