Pavojingas žaidimas
Jie buvo pareikšti trims advokatams ir verslininkui. Visi jie šiandien – išteisinti. Vienas išteisintųjų advokatų atvirai kalba apie pavojingus šios tarnybos galios žaidimus.
Ši 2020-ųjų balandį garsiai nuskambėjusi istorija ilgą laiką buvo vadinama STT šantažo byla. Tačiau šiandien, kai visi keturi kelią tarnybai perbėgę teisiamieji išteisinti, peršasi išvada: kad ir ką sužinotum apie STT pareigūną, apie tai geriau niekam nesakyti. Išsigandę STT agentai gali viską apversti aukštyn kojom ir sukurpti baudžiamąją bylą.
Būtent į tokią situaciją pateko advokatai Giedrius Danėlius, Valdas Rakauskas, Dainius Baronas ir verslininkas Antanas Petrošius. Čia verta priminti istorijos ištakas: dar 2018-ųjų birželį Nacionalinio kraujo centro byloje įtarimų sulaukęs verslininkas A. Petrošius pokalbių programėle „Viber“ iš tuomečio STT pareigūno Renato Martišiaus gavo suglaudintą failą, kuriame buvo STT agentų susirašinėjimas. Susidomėjęs, ką jam galėjo atsiųsti STT pareigūnas, verslininkas šį laišką iškart persiuntė savo advokatui G. Danėliui.
Šiame susirašinėjime prisipažįstama, kad agentas lankosi pas teisėją, galimai pažeisdamas įstatymus ir galimai darydamas poveikį teisėjai. G. Danėlius apie tai pranešė Kraujo centro bylos tyrėjai Vilijai Kerbelienei.
Tai ar galiu būti tikras, kad viskas nebus panaudota prieš mane? Kalbu apie nuolatinį spaudimą teismui, kurį STT daro tiek viešai, tiek neviešai.
„Papasakojau, kad R. Martišiaus atsiųstame faile yra duomenų, kad bandyta daryti poveikį teisėjui dėl mano kliento suėmimo. Turime duomenų, kad, greičiausiai, operatyvininkai bendravo su to ikiteisminio tyrimo galimu užsakovų – vienu Latvijos verslininku. Mano supratimu, visas ikiteisminis tyrimas buvo ne šiaip sau tiesos nustatymo procesas, o instrumentas, kaip viešuosiuose pirkimuose vienus verslininkus pakeisti kitais“, – „Kauno dienai“ pasakojo G. Danėlius.
Jo teigimu, Korupcijos prevencijos įstatymas numato, kad apie galimai neteisėtus pareigūnų veiksmus privaloma pranešti prokuratūrai arba STT.
„Bet, pasirodo, apie STT karininko neteisėtus veiksmus geriau niekam nepranešti“, – pastebėjo advokatas.
Kai tyrėja V. Kerbelienė apie tai informavo STT vadovybę, prasidėjo tarsi keršto akcija, virtusi rimtais kaltinimais minėtai ketveriukei. Bylos duomenimis, 2020 m. pradžioje, siekiant, kad ikiteisminis tyrimas dėl Nacionalinio kraujo centro būtų nutrauktas, kaltinamieji esą bandė paveikti STT pareigūnus, informuodami tarnybą apie perimtus konfidencialius tarnybinio pobūdžio duomenis, privačią informaciją apie vieno iš pareigūnų asmeninį gyvenimą. Jie buvo kaltinami pagal keturis Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už galimą neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą, galimą piktnaudžiavimą, taip pat galimą grasinimą valstybės tarnautojui ir trukdymą pareigūno veiklai.
Kaltinamieji savo kaltę ir per tyrimą, ir teisme neigė. Visus juos prieš keletą savaičių Vilniaus apygardos teismas išteisino. Nuosprendis dar gali būti skundžiamas.
Ir ši, ir kitos garsiai pradėtos STT bylos tampa skandalingomis nebūtinai dėl nusikaltimų sudėties, sunkumo ar įtariamųjų žinomumo – net trečdalis jų subliūkšta teismo salėse. Tokią statistiką visai neseniai Prezidentūra pavadino netoleruotina.
Dar įdomiau, kad praėjusių metų vasarą pasikeitusi STT vadovybė sisteminių klaidų nemato arba bent jau taip deklaruoja viešuose pasisakymuose. Tad kyla klausimas – kas sutramdys nevaldomą šios institucijos savivalę? Apie tai ir kodėl grėsmingai skamba STT vadovo norai „nueiti ir pasikalbėti su prokurorais bei teisėjais“ – „Kauno dienos“ pokalbis su išteisintu advokatu G. Danėliumi.
Požiūris: G. Danėlių stebina, kad STT deklaruoja skaidrumo, teisingumo monopolį, jo neturi ir dar yra linkusi didaktiškai auklėti kitus. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)
Vaikas – nė motais
– Prisiminkite tą lemtingą dieną prieš ketverius metus, kai Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) agentai pasirodė jūsų namuose.
– Jei kalbėsime labai preciziškai, viskas prasidėjo 2020 m. vasarį, tačiau aš apie tai dar nežinojau. O mano sulaikymas, krata namuose įvyko tų pačių metų balandžio 21 d. Tuo metu šalyje buvo griežtasis karantinas. Mano žmona yra medikė, ji turėjo vykti į darbą. Darželiai nedirbo, todėl aš būdavau namuose ir prižiūrėjau trimetę dukrą. Kadangi LKPB klausėsi mano pokalbių, tikrai žinojo visas šias aplinkybes. Kratos išvakarėse jie kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, nes, pagal įstatymą, jei krata atliekama mažamečių vaikų akivaizdoje, turi dalyvauti vaiko teisių atstovai. Dieną prieš atliekant kratą, tai liudija byloje esantis dokumentas, Vaiko teisių apsaugos tarnyba jiems atsakė, kad dėl karantino specialistai į vietas nevyksta – jie siūlė arba veiksmą atidėti, arba atlikti nuotoliniu būdu.
Kai namuose pasirodė LKPB pareigūnai, jiems iškart pasakiau, kad čia pat yra ir trimetis vaikas. Sulaukiau atsakymo, kad, žinote, tas Vaiko teisių apsaugos tarnybos inspektoriaus atvykimas gali užtrukti, tai, kad nestabdytume proceso, pabandykite išsikviesti iš darbo žmoną. Tiesą pasakius, tuo metu patikėjau jų žodžiais ir sutikau su žmonos atvykimu.
LKPB pareigūnams labai rūpėjo mano kompiuteris, nors viską, ko jie prašė, daviau įsirašyti. Jie reikalingus duomenis bandė kopijuoti, kažkas jiems nepavyko, tada panoro paimti visą kompiuterį. Tačiau aš esu advokatas, ir tame kompiuteryje buvo klientų duomenys. Pabrėžiau, kad jie – konfidencialūs, todėl jie negali jų paimti. Tačiau galiausiai laikmenos buvo paimtos. Pateikdami paaiškinimą, pareigūnai tikino, kad tuos duomenis sunaikins. Bet, čia, žinote, tas pats, kaip situacija, kai vyras sumuša žmona, bet vėliau atsiprašo. Tai juk nepanaikina fakto, kad sumušimas įvyko. Tai taip pareigūnų rankose atsidūrė mano per septynerius metų darbo metus sukaupti klientų duomenys.
Man atrodo, kad svarbiausias kratos tikslas buvo išimti tą STT susirašinėjimą, kuris, mano nuomone, atskleidė šio pareigūno neteisėtus veiksmus. Tas įrašas, mano supratimu, tam STT pareigūnui ir visai tarnybai, yra labai nepatogus, nes ten jie kalbasi keliese apie galimą poveikį teisėjui. Greičiausiai buvo siekiama jį išimti, kad niekas neturėtų.
Po kratos sekė mano sulaikymas, kuriam, mano supratimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Kad nebūtų remiamasi vien emocijomis, štai keli faktai. Nuo 2020-ųjų vasario iki pat kratos balandį prokuroras kokius penkis ar šešis kartus kreipėsi į teismą dėl visų įmanomų priemonių mano atžvilgiu. Kitaip tariant, mano atžvilgiu sankcionavo sekimą, pokalbių telefonu paklausymą ir t. t. Tai yra, buvo naudojamos visos įmanomos neviešos prievartos priemonės. Pagal įstatymą, jeigu prokuroras mano, kad reikia asmenį sulaikyti, jis privalo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją. O sulaikyti tyrėjo sprendimu galima tik neatidėliotinais atvejais, kai užklumpama nusikaltimo vietoje.
Taigi, kaip minėjau anksčiau, prokuroras tikrai turėjo galimybių ir laiko tuos penkis ar šešis kartus kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją. Akivaizdu, kad mano sulaikymas jam nebuvo staigmena – viskas buvo planuota, numatyta. Dar nepamirškim, kad likus kelioms dienoms iki kratos buvo kreiptasi ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Jie tikrai žinojo, ką darys, buvo parengtos kelios pareigūnų grupės. Šioje vietoje reiktų priminti, kad tuo pačiu metu buvo atliekamos kratos pas dar du advokatus ir mano klientą. Apibendrinant, jokio netikėtumo čia nebuvo, o tokiu atveju įstatymas nenumato jokios kitos galimybės, kaip tik kreiptis į teismą ir gauti sulaikymo nutartį. To nebuvo, tačiau aš buvau sulaikytas.
– Vardijate ne vieną galimą pareigūnų nusižengimą. Ar juos teisiškai skundėte?
– Taip, esu skundęs įvairias aplinkybes. Dėl sulaikymo termino teismas yra pripažinęs nusižengimą. Ikiteisminio tyrimo stadijoje, kur kalbama apie mažametį vaiką, pažeidimo nenustatė. Toks pat sprendimas priimtas ir dėl sulaikymo. Tačiau teisminio sprendimo dėl šių dalykų nėra. Kalbant paprastai, savo klaidų pareigūnai nematė.
– Kokie apribojimai buvo taikyti po sulaikymo?
– Man buvo skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Be to, buvo uždrausta bendrauti su klientu, kuriam atstovavau Kraujo centro byloje. Tačiau per kelis mėnesius šis klausimas išsisprendė. Apribojimų daug nebuvo, nes, nepaisant to, kad mano byloje figūruoja STT, veika, kuria aš kaltinimas, nebuvo korupcinio pobūdžio. Tai bent jau nuosavybės apribojimų netaikė.
Kerštas viešumu
– Ne vienas teisės ekspertas yra teigęs, kad nelauktas žiniasklaidos dėmesys prisideda prie asmens nulinčiavimo be teismo nuosprendžio. Kaip buvo jūsų atveju?
– Jau kratos metu aiškiai supratau, kad tikrai bus daug viešų pranešimų. Ir to paklausiau namuose buvusio pareigūno. Jis patikino, kad viskas vyks tyliai, jie tik atėjo susirinkti reikiamų daiktų. Jis lyg ir patvirtino, kad jie pas mane atėjo tik pasiimti to susirašinėjimo, kad jo niekur neliktų. Tačiau pas mano klientą, kur tuo metu taip pat buvo daroma krata, pareigūnams nepavyko rasti įrenginio su tuo ieškomu susirašinėjimu. Tad tos pačios dienos popietę jau buvo surengta spaudos konferencija. Iš to galiu daryti išvadą, kad viešinimas buvo spontaniškas sprendimas, supratus, kad visų reikalingų daiktų kratų metų nesurinks. Greičiausiai jie suprato ir tai, kad mes ginsimės.
Neseniai verslininko, visuomenininko Šarūno Narbuto skundą nagrinėjęs Strasbūro teismas aiškiai pasisakė ir Lietuvos teisėsaugos atliktą informacijos viešinimą pripažino neproporcingu, taigi, pažeidimu, nors Š. Narbutas nebuvo viešas asmuo. Lygiai taip pat sulaikymo metu viešas asmuo nebuvau ir aš.
Kalbant apie emocijas, tas viešumas tikrai skaudina.
Valdžios ir galios vakuumo niekada nebūna. Yra viena labai geniali ir čia tinkanti sentencija: valdžios turi tiek, kiek pasiimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad STT tą galią pasiėmė
Noras auklėti teismus
– Ne vienus metus iki sulaikymo dalyvavote garsiose bylose, buvote žinomas ir vertinamas teisininkas. Ir staiga esate sulaikomas. Ar ši byla paveikė jūsų reputaciją, karjerą?
– Vienareikšmiškai pakenkė. Jei kalbėčiau grynai emociškai, nebuvo nė vienos dienos, kad apie tai nepagalvočiau ir to neprisiminčiau. Tai yra toks psichologinis fonas, kuris nuolat disonuoja. Aš tarsi suprantu tų man pareikštų kaltinimų nepagrįstumą, esu tikras dėl savo nekaltumo. Tačiau vis tiek viską bandai vertinti savikritiškai – galbūt aš kažko nesuprantu... Tarsi pradedi abejoti savimi.
Kai manęs klausdavo, ką tu manai, atsakydavau, kad esu visiškai tikras dėl savo bylos faktų, nebijau jos aplinkybių. Dėl to buvau visiškai ramus. Bet žinote, dėl ko kilo nerimas? Kadangi dūriau į patį STT veikimo būdą – apnuoginau, kaip aš sakau, „vaikščiojimą pro šonines duris“. Tai ar galiu būti tikras, kad tai nebus panaudota prieš mane? Kalbu apie nuolatinį spaudimą teismui, kurį STT daro tiek viešai, tiek neviešai.
Labai būdingas pavyzdys: visai neseniai STT buvo viešai sukritikuota Prezidentūros dėl pernelyg didelio išteisinamųjų bylų skaičiaus ir t. t. Pati tarnyba į šią kritiką atsakė maždaug taip: esą jiems reikia nueiti pakalbėti su prokuratūra, teismais, suprask, tam, kad jų bylose būtų kitokie sprendimai. Jie net nesupranta, kad nereikia eiti į teismą, nereikia auklėti teisėjų. Žinoma, tokius nuėjimus į prokuratūrą, teismą jie deklaruos kaip vadovų susitikimus aptarti problematiką. Tačiau ta tarnyba, kuri deklaruoja skaidrumo, teisingumo monopolį, jo, tiesą pasakius, neturi, ir dar yra linkę didaktiškai auklėti kitus. Neva, jūs turite nuleisti mums kartelę žemiau, priimti mūsų bylose kitokius sprendimus. Ir jiems tai yra taip normalu ir įprasta, kad jie to net neslepia ir sako: reikia eiti pakalbėti su teisėjais! Ir tai, ko gero, yra pačios institucinės sąrangos nesuvokimas – tu negali eiti į teismą, sakyti, kad priimkite kitokius sprendimus, nes, štai, statistika negraži.
Grįžtant prie jūsų klausimo, kadangi pats esu teisininkas, dirbu šioje srityje, nuolat girdžiu klientus, kurie nesupranta. Ir čia tarsi pats atsidūriau jų vietoje. Kad ir kaip keistai skambėtų, geroji viso šio reikalo pusė – empatija klientui arba tam žmogui, kuris patenka į panašią situaciją. Ji tapo ne tik paremta žinojimu, ne tik pasverta teisiniais dalykais, bet ir tikrai išjausta.
Kalbant apie aplinkinių reakcijas, man labai pasisekė, kad kolegos, klientai labai palaikė. Gal kas nors ir svarstė pasirinkimus, kad kažkaip su manimi nebendrauti ar panašiai, bet asmeniškai to nepajutau. Tai, kad galios centras yra STT ir kad ši tarnyba gali koreguoti žmonių, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, prokurorų, teisėjų karjeras, daryti joms įtaką įvairiomis formomis, jiems visiškai nepriimtina. Kokiu būdu STT įgijo galią, kuri net neįvardyta įstatyme. Suprantu, kad nešališkus, nepriklausomus žmones tai erzina. Todėl mano atveju, kadangi istorija buvo tikrai vieša, kai kurie matė kovos su sistema pavyzdį. Gal ne konkrečiai mano asmenyje, bet situacijoje, kuri parodo, ką STT daro labai negerai.
Situacija: STT bylos tampa skandalingomis nebūtinai dėl nusikaltimų sudėties, sunkumo ar gerai žinomų įtariamųjų – net trečdalis jų subliūkšta teismo salėse. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)
Slapta atidirba?
– Paminėjote, kad stebina kai kurie STT veiksmai. Tenka girdėti, kad, kaip ir jūsų atveju, dar iki kratų ir sulaikymų būna atliekami įvairūs nevieši žvalgybiniai veiksmai. Jų metu klausomasi pokalbių, domimasi žmogaus aplinka, ryšiais ir kita. Toks sekimas ne visada turi pagrindą, teisme tokios istorijos bliūkšta. Tokiais atvejais norisi sužinoti, kam viso to reikėjo. Atrodo, kad už viso to slypi kažkokie kiti interesai, kad teisėsaugininkams tokios „užduotys“ nuleidžiamos „iš aukščiau“.
– Sutinku, kad taip tikrai būna, ir galiu įvardyti, kokie objektyvūs požymiai tą rodo. Žinau ne vieną bylą, kai asmens sekimą kriminalinė žvalgyba pradėjo gerokai anksčiau, nei buvo pareikštas įtarimas. Kaip jūs teisingai ir paminėjote. Juk įstatymas numato, kad asmens sekimas turi būti pagrįstas teisiškai. Net teismuose dažnai kyla klausimas, kodėl vienas ar kitas asmuo buvo pradėtas sekti dar nesant įtarimų?
Kitas aspektas, kurį norėčiau pabrėžti, susijęs su mano byla. Kodėl tiek aš, tiek mano klientas sulaukėme tokio STT atsako? Iš to STT pareigūno susirašinėjimo, dėl kurio viskas ir prasidėjo, matėsi tokie dalykai: kraujo plazmos rinkoje iki tol veikė tik vienas Latvijos verslininkas, kuris nesitaikstė su jokia konkurencija. Ir štai į šią rinką pabandė įeiti Lietuvos verslininkas, tai tokiu instrumentu – baudžiamąja byla – jis buvo išstumtas, prarado bet kokią reputaciją, kuri leistų jam dalyvauti toje rinkoje. Taigi šioje situacijoje, mūsų supratimu, STT pareigūnas turėjo ryšį su Latvijos verslininku ir vyko, paprastai kalbant, atidirbinėjimas jam. Gal ir drąsu sakyti, bet, manau, tai buvo užsakomojo pobūdžio kriminalinės žvalgybos tyrimas, pasibaigęs ikiteisminiu tyrimu.
Noriu pabrėžti, kad aš nesu toks naivus ar nusiteikęs prieš STT, nesakau, kad nereikia korupcijos prevencijos, korupcinių tyrimų, aš tik manau, kad ši tarnyba negali daryti tiek įtakos kitoms teisėsaugos institucijoms ir teismams. STT turi didžiulį interesą, kad jų bylose būtų priimti jiems palankūs sprendimai. Ir būtent tai yra didžiulė bėda, nes dėl palankių sprendimų jie nesibodi naudotis savo galia.
Viskas dėl įtakos?
– Pakalbėkime plačiau apie jūsų minėtą STT galios aspektą. Jei tarnyba veiktų pagal sau priklausančias funkcijas, pradėję tyrimą dėl galimų korupcinių ar kitų nusikaltimų jie turėtų brėžti ribą ir leisti sprendimus priimti teismams. Sakote, kad STT siekia jiems palankių sprendimų. Kodėl taip yra?
– Valdžios ir galios vakuumo niekada nebūna. Yra viena labai geniali ir čia tinkanti sentencija: valdžios turi tiek, kiek pasiimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad STT tą galią pasiėmė. Nėra ir nebuvo taip, kad jai tokia galia būtų suteikta įstatymiškai. Kodėl STT siekia dominuoti ikiteisminiuose tyrimuose? Nes neretai ikiteisminio tyrimo prokuroras būna silpnesnis, o STT pareigūnai būna pasiruošę geriau. Bet štai ateina riba, kai jie negali dominuoti – byla perduodama teismui. Tada pradedama ieškoti išeičių. Ir čia prisiminkime dabartinio STT vadovo žodžius, kad „reikia nueiti į teismus ir pakalbėti su teisėjais“. Nors teismams įrodymus pateikia prokuroras, tačiau STT požiūris, panašu, visai kitoks. Taigi, tikrai manau, kad tai yra galios žaidimai.
Kitas svarbus aspektas – STT nėra tokia tarnyba kaip policija, kuri turi dešimtis tūkstančių bylų. STT jų per metus teismui perduoda kelis šimtus. Jos yra rezonansinės, o dar svarbiau, kad, remiantis šių bylų rezultatais, pagrindžiama arba nepagrindžiama kritika STT atžvilgiu.
STT užsiima prevencija, antikorupciniu švietimu ir ikiteisminiais tyrimais. Pirmosios dvi funkcijos labai sunkiai išmatuojamos. Lieka ikiteisminiai tyrimai, per kuriuos politinės galios centrai gali įvertinti, ar STT dirba gerai, ar ne. Būtent ši statistika jiems yra labai svarbi, nes pagal ją kartais yra vertinamas net pačios tarnybos egzistavimo klausimas.
Visas būrys STT pareigūnų, nepabijosiu tokio žodžio, – pinigaujasi būdami visokių antikorupcinių programų ir projektų dalyviais.
– Tiek jūsų, tiek kitos viešojoje erdvėje minimos STT inicijuotos ir vėliau žlugusios bylos buvo pradėtos dar esant ankstesnei vadovybei. Praėjusių metų vasarą šios tarnybos vadovybė pasikeitė. Prisistatydamas Seimui, dar tuometis kandidatas į STT vadovus Linas Pernavas ištransliavo tokią frazę: „garsiai pradėti tyrimai taip pat garsiai turi būti ir užbaigti“. Ši frazė tarsi prieštarauja vis garsiau reiškiamai STT skambiai pradėtų tyrimų kritikai. Kaip jau ne kartą kalbėta, viešumas pirmomis sulaikymo minutėmis neretai pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Ar tai reiškia, kad nauja vadovybė kritikos negirdi?
– Aš esu labai kritiškas dėl pradėto tyrimo viešinimo. Tai padaro daugiausia žalos. Dažniausiai tas viešumas užgriūva jau pirmomis minutėmis, nors jokių pradėto tyrimo rezultatų mes net negalime įsivaizduoti.
Jūsų minėta STT vadovo frazė byloja apie tai, kad ši tarnyba įsivaro save į kampą: kai jie pradeda bylas labai garsiai, trūks plyš turi ją perduoti teismui. Nes ji jau yra vieša ir reikia atsiskaityti. O tada teisme paaiškėja, kad toje byloje nieko nėra. Dėl to STT kyla pyktis, kad, neva, kaip čia teismas kažką išteisino, kai mes tiek daug padarėme. Taip yra daromas spaudimas teismams.
Negana to, viešumas sutrypia reputaciją, žmonės atsistatydina iš užimamų pareigų, griūva karjeros. Nors, kaip jau minėjau, teismas dar neįrodė asmens kaltės.
Klaidų nepripažįsta?
– Tolimesniuose pasisakymuose dabartinis STT vadovas tikino, kad sisteminių problemų šioje tarnyboje nemato. Į kritiką dėl per ilgai užsitęsiančių tyrimų atkerta, kad trūksta tyrėjų, per mažai pinigų.
– Tyrėjų ten tikrai netrūksta, o finansavimas prieš kurį laiką buvo net geresnis nei prokurorų ar teisėjų. Tik visai neseniai atkurta teisybė ir teisėjams darbo užmokestis šiek tiek pakeltas.
Čia svarbus dar vienas dalykas. STT turi tokią galią, kad kaip norėjo, taip ir pasikeitė įstatymus. Taip pat ir dėl darbo užmokesčio, kiek tai susiję su ekspertų veikla. Visas būrys STT pareigūnų, nepabijosiu tokio žodžio, – pinigaujasi būdami visokių antikorupcinių programų ir kitų projektų dalyviais. Pati STT gyrėsi, kaip ji vykdė kažkokią antikorupcinę programą Jordanijoje. Kokius strateginius tikslus mes, Lietuva, turime Jordanijoje, išskyrus STT pareigūnų paprastą merkantilinį tikslą pasipinigauti iš ekspertinių pinigų? Aš asmeniškai kitokios priežasties nerandu. O tokiems projektams mes naudojame tiek žmogiškuosius, tiek finansinius resursus. Į Jordaniją važiavo tie patys STT pareigūnai, kurie atlieka ikiteisminius tyrimus. Tai gal dėl to ir nelieka laiko greičiau juos atlikti? Tam taip pat naudojamos nemažos sumos iš europinių projektų lėšų. Kyla klausimas – ar Lietuvai tai naudinga? Jei mūsų pareigūnas, užuot rūpinęsis valstybės problemomis, atlieka mokymus kažkur Jordaninoje? Jei STT viskas gerai, tada nesiskųskite, kad nėra žmogiškųjų resursų.
Kalbant apie sistemines klaidas ir jų nematymą, tai yra labai liūdna. Kalbant apie klaidas apskritai, yra du variantai: arba jas identifikuoti ir spręsti, arba, grubiai pasakysiu, eiti ir „sukinėti rankas kitiems“. Ir čia vėl galima prisiminti tą viešai STT deklaruotą tezę: „reikės eiti ir kalbėti su prokurorais, teisėjais“. Tad, panašu, kad jokios savikritikos šioje tarnyboje nėra.
Riba: naujasis STT vadovas L. Pernavas sisteminių problemų nemato, o jo noras „nueiti ir pasikalbėti su prokurorais ir teisėjais“ jau šokiravo teisininkų bendruomenę. (P. Paleckio/BNS nuotr.)
„Ant galinės sėdynės“
– Kaip jau kalbėjome, nemažai STT bylų teismuose baigiasi išteisinimu. Matydami neteisybę, tokie asmenys kartais kreipiasi į Strasbūro teismą, kuris nustato Lietuvos teisėsaugos padarytus pažeidimus. Asmeniui iš Lietuvos valstybės priteisiamas ne vienas tūkstantis eurų žalos. Šiuos pinigus sumokame mes visi – mokesčių mokėtojai. Bet gal situacija pasikeistų, tyrimai būtų vykdomi atsakingiau, jei finansinę, įstatyminę, moralinę ar kitokią atsakomybę pritaikytume tiek tyrimą atlikusiai institucijai, tiek konkretiems tos įstaigos pareigūnams?
– Tiesa sakant, įstatymuose yra apibrėžta asmeninė pareigūnų atsakomybė. Ji taikoma nustačius, kad žala padaryta tyčiniais, neteisėtais pareigūno veiksmais. Bet, mano žiniomis, tokių atvejų tikrai nėra daug. Taip yra todėl, kad tokiais atvejais nustatomi neteisėti veiksmai, bet nenustatomi tyčiniai. Tiesa, apie tai, kad kuris nors STT pareigūnas būtų pripažintas atlikęs tokius veiksmus, nesu girdėjęs.
Kalbant detaliau, dažnai tyrimai prasideda nuo kriminalinės žvalgybos. Kriminalinė žvalgyba yra įslaptinta, todėl labai sunku identifikuoti ir personalizuoti asmenį, kuris priėmė sprendimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Reikia suprasti, kad tie, kurie atvyksta sulaikyti, daryti kratas, veda prieš kameras, greičiausiai atlieka tik techninę funkciją. Kitas pavyzdys: pareigūnas, kuris, atliekant žvalgybos veiksmus, surašo tam tikrą, nebūtinai tikslią, informaciją, tarsi paleidžia tą sniego gniūžtę, kuri rieda toliau. Kadangi tokia informacija teikiama išskirtinai įslaptintai, dozuotai, net nežinome, kur yra pradžia, kada ir kokiu ji pagrindu prasidėjo. Tada, remiantis ta sužinota informacija, reikalinga krata, dėl jos nutartį priima teismas pagal prokuroro prašymą. Prokuroras prašymą rašo remdamasis tarnybiniu pranešimu, tarnybinis pranešimas surašomas atliekant kriminalinę žvalgybą. Ir kažkur tas siūlo galas pasimeta, nustatyti pirminį asmenį tampa labai sunku.
Nepaisant to, kad, kaip minėjau, sunku nustatyti, ar tokie veiksmai buvo pradėti tyčia, STT daugeliu atveju proceso metu tarsi „sėdi ant galinės sėdynės“. Kaltinamąjį aktą surašo prokuroras, dėl kratos į teismą kreipiasi prokuroras, ją skiria teismas. O STT pareigūnams tarsi lieka vykdančioji, techninė pusė – tik atlikti kratą, sulaikyti ir t. t. Tad jei norima civiline tvarka kreiptis dėl asmeninės atsakomybės, atsigręžiama ne į tyrimo sumanytoją.
– Ką reikėtų keisti STT, kad nebūtų tiek sugriautų gyvenimų?
– Norėčiau pritarti prieš tai jūsų išsakytai minčiai apie institucinę atsakomybę, kurios, mano supratimu, pradžiai tikrai pakaktų. Taip pat labai svarbi būtų asmeninė, civilinė atsakomybė. Tai įvedus, gerokai padaugėtų klaidų įvertinimų, pasvarstymų apie jas.
Mano supratimu, nuskambėjęs vienas, antras toks asmeninės, institucinės atsakomybės atvejis veiktų labai pamokančiai. Ilgainiui galbūt ateitų suvokimas, kad negalima piktnaudžiauti procesu.
Teisėjų tarybos pirmininkė: tyrimai vykdomi su fanfaromis
Teisėjų tarybos pirmininkė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Sigita Rudėnaitė, duodama interviu ELTAI, apžvelgė ir STT darbo principus.
Sigita Rudėnaitė (D. Labučio/ELTOS nuotr.)
– Praėjusių metų statistika rodo, kad trečdalyje STT bylų kaltinimų sulaukęs asmenys buvo išteisinti. Ieškant priežasčių, kodėl susiduriama su tokia situacija, tiek iš prokuratūros, tiek ir iš STT nuskambėjo mintis apie tai, kad teismai korupcinėse bylose taiko pernelyg aukštą įrodinėjimo kartelę. Kaip jūs reaguojate į tokias pastabas?
– Be konkrečios bylos ir konkrečių argumentų iš viso neturėtų egzistuoti tokių argumentų, ypač teisininkų kalboje. Manau, tai yra STT ir prokuratūros pasiteisinimai, nes kiekvienas išteisinimas byloje reiškia arba jų darbo broką, arba teismo darbo broką. Galbūt yra pagrįstų pastebėjimų iš tarptautinių ekspertų apie įrodinėjimo standartus. Tačiau kai kalbama apie aukštesnį, negu reikia, įrodinėjimo standartą, paklausčiau, koks tada turėtų būti įrodinėjimo standartas. Reikia imti konkrečią teisinę situaciją ir ją analizuoti. Tai kodėl išteisintas Šarūnas Narbutas? Kas čia atsitiko?
Aš turiu kitokių pretenzijų. Neturėtų būti taip, kad, kai STT pradeda tyrimą, ateina pareigūnai ir žmogui vos ne baigiasi gyvenimas, nes STT ateina su nusiteikimu, kad žmogus jau yra nuteistas, pripažintas kaltu ir jie vykdo teisingumą.
– Jūs kalbate apie Š. Narbuto istoriją?
– Taip, mes galime kalbėti tokiais pavyzdžiais. Pas šį žmogų STT atėjo kaip kokie teisingumo angelai... Nieko panašaus neturėtų būti. Visi užmiršo nekaltumo prezumpciją. Kiekvienam tai aktualu, bet, kai pradedamas tyrimas, žmogui iš karto dedami antrankiai. Net, jei teismas tave išteisins, didžioji dalis visuomenės vis tiek tavęs neišteisins. To negali būti, institucijos turi tinkamai atlikti ikiteisminius tyrimus ir tinkamai paruošti bylas. Jei teismas pripažįsta žmogų kaltu, tik tada jis parodomas kaip nusikaltėlis ir su tuo turi susitaikyti. Tačiau kai tyrimai vykdomi su fanfaromis, neva taip auginant STT reitingus, kelčiau klausimą, kas iš to.
Tačiau kai tyrimai vykdomi su fanfaromis, neva taip auginant STT reitingus, kelčiau klausimą, kas iš to.
– Ar, jūsų manymu, tai, kad trečdalis STT bylų pernai baigėsi išteisinimais, iš viso galima vadinti problema?
– Aišku, kad problema. Tačiau problema yra ne tai, kad žmogus yra išteisinamas. Mus anksčiau mokė, kad geriau išteisinti kaltą negu nuteisti nekaltą, nes, jeigu nuteisi nekaltą žmogų, tai sužlugdysi jį. [...] Problemą matyčiau, jei nepagrįstai, nekokybiškai arba be pagrindo buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.
Aišku, turėjome visokių situacijų. Anksčiau STT bandydavo teismams paaiškinti, kaip turėtų būti taikomas vienas ar kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis.
Sugrįždama prie jūsų minėto įrodinėjimo standarto klausimo, manau, reikia konkrečių bylų, praktikos analizių. Be tokių plačių diskusijų ir tyrimų pokalbis apie įrodinėjimo standartus korupcinėse bylose būtų nerimtas.
Šaltinis: ELTA
