Ne ten, kur norėjo būti
Vaikystę G.Deksnys praleido Vilniuje, vėliau baigė tuometį Kauno politechnikos institutą. Tada iškeliavo dirbti į Santariškių klinikas – buvo jų inžinierius.
Dirbdamas ligoninėje dalyvavo diktorių konkurse, kurį laimėjo. Šis posūkis pakeitė visą gyvenimą.
"Jaunam žmogui subręsta mintis, kad esi ne ten, kur norėtum būti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau. Radijo ir televizijos diktorių konkursas 1988 m. – beje, paskutinis toks Lietuvoje – tapo viena iš laimingiausių mano dienų", – vertina pats G.Deksnys.
Vėliau jam teko stažuotis ir užsienyje. "Vakarų šalys buvo labai palankios nepriklausomai Lietuvai. Mielai kvietė mokytis, kad išaiškintų mums, ką reiškia žodžio laisvė, kas yra nepriklausoma žurnalistika. Ir, svarbiausia, norėjo atvykusiems iš už griuvusios geležinės uždangos parodyti savo šalį", – prisimena žurnalistas.
Klasikinės inertiškos televizijos, kaip verslo, ateitis – labai abejotina. Nors, aišku, visada bus norinčių atsipūsti su televizijos pulteliu rankoje.
Inžineriją G.Deksnys pirmiausia iškeitė į radijo diktoriaus darbą. "Vėliau iš radijo perėjau į televiziją. Visada dirbau žurnalistų komandose, tad greitai pavyko perprasti šią virtuvę. Juolab visada domėjausi ir sekiau tiek Lietuvos, tiek pasaulio įvykius, o papildomos matematikos, fizikos ir chemijos žinios dar nepakenkė nė vienam žurnalistui. Šiandien radijuje ir televizijoje sėkmingai dirba nemažai kolegų, nebaigusių žurnalistikos. Ir, atvirkščiai, toli gražu ne kiekvienas baigęs turi ką pasakyti", – iš patirties žino jis.
Pelai ir grūdai
G.Deksnys sako, kad anuomet televizija buvo viena ir radijas buvo vienas. Net atkūrusi nepriklausomybę naujoji valdžia negreitai suprato, kodėl žiniasklaida turi būti laisva.
"Sovietiniais metodais dar ilgai nurodinėjo, kas ir kaip turi būti parodyta ar pasakyta. Šiandien televizijos konkuruoja. Tai yra gerai žurnalistikos amato prasme, bet, deja, ne visada – turinio. Kaunamasi dėl pragyvenimo šaltinio – reklamos kiekio. Šis priklauso nuo žiūrimumo. Deja, tai, kas labiausiai žiūrima, niekada nebuvo ir nebus vertingiausia", – požiūrį atskleidžia jis.
Ilgus metus vedęs LRT televizijos žinias, "Panoramą", laidą "Savaitė", jau beveik du dešimtmečius dirba LNK žinių eteryje. G.Deksnys sako, kad šiandien statistiškai tipinis televizijos žinių žiūrovas – pagyvenusi moteris.
"Jaunesni nebenori gaišti laiko televizijos reportažams ar interneto straipsniams ir dažnai pasitenkina antraštėmis. Štai kodėl jos šiandien tokios skandalizuotos. O kadangi jaunoji karta nebeišlenda iš telefono, norint ją privilioti, televizijoms beliko integruotis su socialiniais tinklais ir palaikyti interaktyvų bendravimą", – atvirauja jis.
Žiūrovo lojalumą užtikrina bendras kanalo įvaizdis ir jo laidų visuma. "Juk dažnas televizorių įsijungia vos grįžęs iš darbo ir, nė neperjungęs kanalo, išjungia eidamas gulti. O žinių patrauklumas – subjektyvus. Kas vienam patrauklu, kitam atgrasu", – įsitikinęs patyręs žinių vedėjas.
G.Deksnys prognozuoja, kad 2030-aisiais televizija sumažės arba neliks skirtumo, iš kokio šaltinio žiūrovą pasieks vaizdo turinys: iš televizijos kompanijos ar interneto.
"Todėl vis labiau konkuruos atskiri autoriai, o ne įmonės. Autoriai jau dabar nori laisvės ir nebenori turėti jokio darbdavio. Įvairiausiomis technologijomis apsiginklavusi nauja žiūrovų karta pamėgo pasirinkimo laisvę. O statistinės žiūrovės – pagyvenusios moters – po dešimties metų gali ir nebelikti. Tik pavojų kelia tai, kad bus vis sunkiau atskirti pelus nuo grūdų. Taigi klasikinės inertiškos televizijos, kaip verslo, ateitis – labai abejotina. Nors, aišku, visada bus norinčių atsipūsti su televizijos pulteliu rankoje", – sako jis.
Patyrusio diktoriaus manymu, radijas neturėtų taip bijoti ateities kaip televizija: "Radijo bangų imtuvus dar ilgai turėsime automobilyje. O ir darbuosimės, dažniau įsijungę radiją."
Diktoriaus mokykla
Šiandien nemažai buvusių savo studentų girdžiu ir matau eteryje. Tarsi ir susitikę nebuvome.
G.Deksnys kolegoms žinomas kaip itin preciziškas žmogus. Jis atviras – yra dalykų, kuriuos televizijos žinių laidų praktikoje norėtų pakeisti, patobulinti, matyti kitaip.
"Norėčiau daugiau analizės, tikslumo, esmės pojūčio, atsakymo į klausimą – kodėl, o ne dirbtinio efekto siekimo. Daugiau tikro reportažo, o ne iliustruotos informacijos", – dėsto jis.
Sukaupta žinių laidų tiesioginio eterio patirtis – milžiniška, todėl G.Deksnį išmušti iš vėžių sudėtinga. Tačiau vis dar yra dalykų, kurie jį glumina.
"Labai vertinu nuomonių ir gyvenimo būdų įvairovę. Žinoma, kai nekenkia vienas kitam. Todėl iš vėžių išmuša įvykiai, kai visuomenė suskaldoma tik į dvi priešingas stovyklas. Pavyzdžiui, Garliavos mergaitės istorija, Šimašiaus pliažas, Vytis Lukiškių aikštėje, LGBT akcijos... Iki šiol nerandu priežasties, kodėl taip nutinka", – neslepia jis.
G.Deksnį traukia ne tik televizijos žinių virtuvė, bet ir filmų garsinimas. Čia labai praverčia diktoriaus mokykla ir patirtis.
"Tik nežinančiam atrodo, kad versti balsu – tai tik sinchroniškai skaityti tekstą. Šį darbą sudaro labai daug komponentų: teksto logikos, skaitymo technikos išmanymas, intonacijų valdymas, užsienio kalbų specifikos pažinimas ir t.t.", – vardija žinomo balso savininkas.
Darbas televizijos žiniose, tiesioginiame eteryje jį išmokė planuoti laiką ir tai daryti ne tik televizijoje. Ši ilgametė patirtis privertė ir kritiškai mąstyti, abejoti, nuolat tikrinti.
Be visos žurnalistinės patirties, G.Deksniui teko ir dėstytojo duoną išbandyti – mokyti Žurnalistikos instituto studentus. Būsimiems radijo ir televizijos žurnalistams jis norėjo padovanoti svarbiausią jų būsimo darbo priemonę – skaitymo balsu teoriją ir praktiką.
"Deja, daugumai tai pasirodė nereikšminga ir virto tik vienu iš studijų egzaminų. Šiandien nemažai buvusių savo studentų girdžiu ir matau eteryje. Tarsi ir susitikę nebuvome", – atvirauja pašnekovas.
G.Deksnys svajoja, kad visose srityse rastųsi daugiau autoritetų ir profesionalų.
