Didysis blogis turi daug jam tinkančių vardų. O jam, atrodo, tai patinka. Ar visos teatro pastangos nugalėti blogį bent jau iliuzijose yra bergždžios? Viena vertus, taip, teatras bejėgis kovoti su realybe. Tačiau gal tada jis nugali publikos širdyse? Juk iliuzinė teatro realybė, jos magija veikia mūsų vaizduotę ir, tikiuosi, daro kokį nors poveikį. Jei tuo netiki – nereikia nei kurti teatro, nei į jį eiti.

Ką tik menkysta ir bailys Putinas nužudė savo didįjį priešą – Aleksejų Navalną. Tą asmenybę, kuri ne tik kalbėjo Tiesą (o kalba daugelis), bet ir veikė. Drąsiai ir pasiaukojamai. Pirmą kartą jį nunuodyti mėginta prieš porą metų – nepavyko. Herojus prisikėlė. Kalėjime, kuriame buvo uždarytas trejus metus, kankinamas ir marinamas visais įmanomais būdais, bet nepalaužtas. Žudyti bejėgį kalinį, esantį žiauriausiame kalėjime, tavo vergų sadistų rankose, visiškai priklausantį nuo tavo valios. Na, koks menkysta ir bailys turi būti? Ir dar neatiduoti mirusiojo kūno motinai. Tikriausiai sukasi mintys: „Baisu. Kūnas gali atskleisti žudiką. Laidotuvės baisu. Taip dar galiu pakankinti ir artimuosius. Gal išmesiu kur žvėrims sudraskyti? Ir žiūrėsiu, kaip jie visi kentės, gedės, verks, reikalaus... O aš patirsiu nuo to didelį malonumą. Gal orgazmą?‘‘

Ar tai neprimena vieno antikinio mito – „Antigonės“? Jauna mergina, žinodama, kad už tai gresia mirties bausmė, palaidoja savo žuvusį brolį. Ir miršta. Tai jos pasirinkimas, jos poelgis. Miršta už savo tiesą.

Nužudytojo žmona Julija Navalnaja pareiškia, kad tęsia vyro žygį, kovos ir atkeršys jo žudikui Putinui.

Matyt, esti istorijoje momentų, kai būtent mitas paskatina didžiąją metamorfozę. Gal taip bus ir šį kartą – Judita-Antigonė-Julija?

Tai, kas įvyko šiomis dienomis, vėl priminė „Juditą“. Tokius menkystas, turinčius didžiulę galią – branduolinį ginklą – ir visą rusų FSB (KGB) milžinišką represinį aparatą, galbūt lemta nugalėti ne rusų nuzombintai liaudžiai, ne minkštiems, atsargiems, bailiems Vakarams, o drąsiai Moteriai. Mitas – labai stipri jėga. Ar antikinis, ar biblinis – nesvarbu. Matyt, esti istorijoje momentų, kai būtent mitas paskatina didžiąją metamorfozę. Gal taip bus ir šį kartą – Judita-Antigonė-Julija?

Taip, tai feministinė opera / oratorija, bet ne šiandienine Vakaruose madinga, pusiau biurokratine „politkorektiškumo“ prasme. Ji perteikia, kad yra didžių moterų, – vienetai, bet yra. Tos, kurios išdrįsta pasipriešinti nesibaigiančiai ir vis atsinaujinančiai žiauriai vyrų pasaulio kraujo manijai, jėgos ir galios priklausomybei, žmogiškojo orumo naikinimui. Jos nebijo. Jos priešinasi. Jos kovoja. Ir jos laimi. Apie tai šiandienė „Judita“. Apie Moters pergalę.

Gal ateina moterų herojų laikas? Utopija, sakysite. Herojų laikai seniai baigėsi. O jei pasvajotume? Rusijos ir Baltarusijos opozicijos, bent pusės ES lyderės yra moterys. Galiausiai JAV į valdžią jau laikas ateiti drąsiai ir stipriai moteriai. Ką galėtų nuveikti šis drąsių moterų Apskritasis stalas? Galėtų atgimti karaliaus Artūro idėjos. Sakysite, naivu ir romantiška? Tebūnie. Pasvajoti juk galima, juolab aš nei politikas, nei politologas, nei filosofas. „Aš menininkas ir man tai patinka“, – vienoje iš pjesių sakė burtininkas Merlinas.

Linkiu, kad toji Moters pergalė įvyktų ne tik teatro scenoje. Dar pažiūrėsime, kur atsidurs tavo lavonas, baily. Būtų smagu, jei sąvartyne. Ne tik istorijos, bet ir tikrame, t. y. šiukšlyne.

Kas? Opera / oratorija A.Vivaldi „Juditos triumfas“

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? vasario 28 ir 29 d. 18 val.

Pirmoji didžiajai operos scenai žinomo kompozitoriaus parašyta opera – tikras mistinis trileris, žiūrovų dėmesį kaustantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta pagal Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretą, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869 m.) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją.

Apie naujosios operos kodus, šio žanro kūrimo subtilumus, publikos skonio ugdymą – pokalbis su G. Varnu.

– Kokia jūsiškė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?

– Pirmąjį B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pastatymą 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į statomą operą žiūriu kitaip, nors joje lieka ir sutartinių, ir lietuviškų melodijų atgarsių.

Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, kalbanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi. Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX a. antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX a. 3-iąjį dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man, kaip kūrėjui, šis pokyčių laikas labai įdomus. To meto nebylusis kinas kalba įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsiranda juodųjų žanrų, bauginančių istorijų, atskleidžiančių žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus). Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kur pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). Finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.

– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?

– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje. Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada – vėl dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų, tarp savų ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia.

Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

Operą pamėgau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos. Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą dalyką, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Tačiau randu.

Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras. Opera, kaip žanras, turi savo pranašumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes negali išdainuoti tiek daug teksto, kiek gali išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare’o „Makbetą“ ir Giuseppe’ės Verdi „Makbetą“). Pranašumai: didžiulis orkestras, choras, baletas. Tai didesnės ir kitokios išraiškos galimybės. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.

M. Aleksos nuotr. 

Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba naftalininių operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI a., taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį. Naftalininis operos pastatymas – spektaklis be minties. XXI a. tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu operos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o juos įgyvendinti ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.

– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums, kaip dramos profesionalui, operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?

– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W. Shakespeare’o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip kad monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos.

M. Aleksos nuotr. 

Ariją aš labai gerbiu. Tarkim, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

– Kuo ypatinga klaipėdietiškojo „Lokio“ statytojų ir solistų komanda?

– Surinkta puiki komanda. Negali sakyti, kad surinkti solistai neatitinka kuriamų personažų (pvz., ta solistė ar solistas per seni ar per stambūs). Laikas, kai buvo susitaikoma su tuo, kad neatitinka solistų išoriniai duomenys ir kuriamų personažų įsivaizduojami tipažai, jau praėjo. Nebebūna, kad ne pirmos jaunystės solistė atlieka jaunos įsimylėjusios mergaitės partiją. Šiuolaikiniame teatre jaunos įsimylėjėlės partiją veikiausiai atliks jauna ir vikri solistė, tad problemų dėl sceninių užduočių dažniausiai nekyla.

Jei žmogus nejaučia meno poreikio, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų.

Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovas šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose kada tik panorėjęs, klausydamasis įrašų. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje. Opera turi būti ir geru teatru, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama.

Du jauni Grafai (solistai Andrius Apšega ir Šarūnas Šapalas) ne tik puikiai dainuoja, bet ir labai noriai imasi aktorinių užduočių. Jie labai tinka šiam vaidmeniui. Radome puikų sprendimą: kai vienas iš jų atlieka Grafo partiją, kitas imasi Grafo antrininko vaidmens.

Galiu pagirti ir solistes – Guntą Gelgotę, Ievą Barborą Juozapaitytę ir Juditą Butkytę-Komovienę (jos atlieka Julijos partiją – red. past.). Jos talentingos tiek dainuodamos, tiek vaidindamos. Tai solistės, žinančios, kas svarbu scenoje, tad jas galiu pristatyti kaip puikias aktores.

Tarp „Lokio“ atlikėjų – daug puikių solistų, tačiau man labai svarbūs Grafienės ir Vienaakės senės vaidmenys. Profesorius (solistai Vladimiras Prudnikovas ir Kšištofas Bondarenka) – dar vienas svarbus ir didelis vaidmuo, tačiau jis operoje – tarsi stebėtojas, kuris nedaro įtakos scenoje vykstančiai dramai. Profesoriui skirta misija – viską stebėti ir žiūrovui atskleisti operos istoriją. Žinoma, ir būti jos sukrėstam.

Vienaakė senė – „Makbeto“ raganos, išpranašavusios jam lemtį, tipažas. Šios partijos atlikėjos – Aurelija Dovydaitienė ir Dalia Kužmarskytė. Tragiško likimo senąja Grafiene taps solistės Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė.

– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?

– Jei žmogus nori likti neišprusęs, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia meno poreikio, tegul žiūri televiziją, nors ir čia rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi.

Teatras, ypač opera, neskirti masėms. Opera užgimė didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogui tobulėti. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su tuo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“.

Kas? Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Lokys“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Kovo 22 d. 18.30 val.

Atsakymai į egzistencinius klausimus

Jungtis: M. Staškus turėjo unikalią galimybę apie spektaklio pastatymą konsultuotis su dabar jau Anapilin iškeliavusiu jos kompozitoriumi./ KVMT archyvo nuotr.

B. Kutavičiaus ir M. Sluckaitės-Jurašienės scenai parengta P. Mérimée magijos kupina siaubo pasaka nukelia žiūrovą į laukinį kraštą – Žemaitijos gūdumą. Čia iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „Manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“. Tai kelia aliuzijų net su mūsų šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti išsiveržusį žvėrį?

„Publikai kalbame apie tai, kad reikia kovoti su mumyse tūnančiu žvėrimi, o jį galėtų nugalėti tikėjimas ir meilė, tačiau kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus“, – sako operos muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus.

Maestro teko išskirtinė galimybė būti ne tik pirmuoju 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytos operos dirigentu ir muzikos vadovu. Jis, paties žodžiais, šį kūrinį galėjo pačiupinėti nuo pat jo užgimimo. „Dalyvavau operos kūrimo procese. Kompozitorius kvietėsi pas save į namus, mes apie šią operą daug diskutavome. B. Kutavičius klausė mano nuomonės, kokie solistai labiausiai tinka jo sukurtiems vaidmenims“, – prisiminė M. Staškus.

Statant „Lokį“ Klaipėdos teatre, dirigentas stengėsi į kūrinį pažiūrėti naujai, atsikratydamas pirminio pastatymo prisiminimų. Kitaip jis sako žiūrėjęs ir į partitūrą. „B. Kutavičiaus parašyta muzika tam labai palanki, nes ji sudaro sąlygas kurti vis naujas muzikines interpretacijas“, – pastebėjo jis.

Kalbėdamas apie vieno garsiausio XX a. lietuvių kompozitorių kūrybą ir operą „Lokys“ M. Staškus išskyrė gamtos ir jos reiškinių garsų gausą. „Žmogaus pojūčiai ir išgyvenimai čia tarsi susitapatina su gamtos virsmais. Operoje išgirsite ir folkloro (pvz., kanklių skambesys) ar saloninės muzikos (pvz., polonezo) motyvų. Nuskamba gamtos, gyvūnų skleidžiamų garsų, pvz. žuvėdrų klyksmas. Fone girdėti bažnytinės muzikos motyvai – tonalūs, gražūs choralai. Visi šie elementai jungiasi į operos partitūrą“, – sakė maestro.

Anot jo, „Lokyje“ B. Kutavičius išnaudojo visas operai būdingas priemones: rečitatyvus, kalbamuosius tekstus, arijas, duetus, šokio elementus; ne tik orkestre, bet ir scenoje gros muzikantai; bus daug muzikinių garsinių efektų, naudojamų teatre. „Lokys“ sujungs visas priemones, kurios operose naudojamos nuo seniausių iki šių laikų.

„Opera „Lokys“ daugialypė: bus ausiai malonių ir nesudėtingų klausyti dalių, tačiau pasitaikys ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Visa tai susijungs į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru siekiame muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos“, – pasakojo dirigentas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) scenoje pristatyta opera „Juditos triumfas“ – dviguba klasika: ne tik dėl baroko kompozitoriaus autorystės, bet ir dėl daugiaprasmio siužeto, tapusio oratorijos libreto pagrindu.

Pirmą kartą „Ospedale della Pietà“ mergaičių mokykloje dar 1716 m. pastatytas veikalas per pasakojamą Senajame Testamente aprašytą Betulijos našlės žydės Juditos istoriją atliepė anuomet labai gyvą ir aktualią Venecijos respublikos priešinimosi turkų valstybei temą. Šiandien klausantis pasakojimo apie  žydų kovą su Holoferno vadovaujama Nabuchodonasaro siųsta asirų kariuomene sunku negalvoti apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos blogio imperijai.

2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, G. Varnas sakė negalėjęs dirbti: bet kokia kūryba karo akivaizdoje atrodė niekinė. Tačiau tuomet prisiminęs prieš aštuoneris metus statytą „Juditos triumfą“.

Aktualizuojamai klasikai, oratorijos režisūriniams sprendimams, meno ir karo santykio temai buvo skirta ir po spektaklio – jis NKDT scenoje parodytas sausio 13, 14 ir 15 dienomis – įvykusi diskusija.

Pačiam G. Varnui nepriimtinas tiesmukas realybės vaizdavimas scenoje, todėl apie karo ir meno santykį jis siūlė kalbėti iš laiko perspektyvos.

„Nemėgstu karo dokumentinio teatro. Teatras yra per daug sąlygiškas, kad pasivytų dokumentinį kiną ar televizijos reportažą. Tikrumo neišgausi, kad ir kiek besikankintum, – anot G. Varno, dažnai režisieriai karo temomis bando gąsdinti žiūrovus. – Tačiau aš sėdžiu salėje ir man nebaisu. Kažkas nesutampa.“

Prieš keletą metų NKDT statydamas spektaklį „Getas“ režisierius kruopščiai studijavo medžiagą apie holokaustą, karą, geto teatrą. Patyrinėjus, kas karo metais buvo vaidinama geto teatre ir viešuosiuose teatruose, paaiškėjo, kad repertuare nebuvo tragedijų, rimtų dramų. „Liko lyrika, miuziklai, visokie kabaretai. Kai rimti dalykai vyksta gatvėje, teatre rimtu dalyku nereikia gąsdinti“, – sakė G. Varnas.

Režisierius kvietė prisiminti Sąjūdžio laikus ir anuomet ištuštėjusius teatrus. „15–20 žmonių (žiūrovų  – red. past.). Niekas nėjo į teatrą – realybė buvo įdomesnė. Nei gąsdinti, nei vytis dokumentikos neverta. Teatras turi apmąstyti visa tai. Arba pasiūlyti sprendimų“, – įsitikinęs menininkas.

Kas žino, jei tada ji būtų buvusi nukirsta, gal ir šio karo nebūtų?

Jo paties sprendimas karo temą aktualizuoti per „Juditos triumfą“ buvo gana atsitiktinis. „Kartais kūriniai pasirenka tave, o ne tu kūrinius“, – sakė režisierius, prisimindamas 2014-uosius, kai statyti vienintelę išlikusią A. Vivaldi oratoriją jam pasiūlė Baroko teatras.

Režisieriui patiko tai, kad pagal pirminį sumanymą visus vaidmenis atlieka mergaitės. Mergaičių mokykloje dirbusiam A. Vivaldi šį aplinkybių primestą pasirinkimą G. Varnas dar labiau sustiprino per scenografinius sprendimus, suteikusius spektakliui žaidybiškumo.

NKDT pristatytoje jo režisuotos oratorijos versijoje kostiumus ir grimą atstoja popierines lėles primenančios žmogaus ūgio lėlės. Šiuo atveju tai – ne tik užuomina į originalų XVIII a. oratorijos pastatymą ir anuomet vyrus vadinusias mergaites. Sprendimas pasitelkus žaidimo elementus pasakoti biblinį siužetą tik iš pirmo žvilgsnio primena pirmųjų atlikėjų vaikišką naivumą. „Kadangi vyksta karas, jos pažaidė rimtai“, – sakė G. Varnas.

Rusijos, Vladimiro Putino inicijuotos agresijos prieš Ukrainą kontekste spektaklis virto savotišku ritualiniu seansu. „Jei teatras turi kokios nors veikiančios magijos, tai, tikiuosi, kažkaip tas virs realybe", – sakė G. Varnas.

2014-ųjų rudenį Vilniuje, tuomečiame Lietuvos rusų dramos teatre, vykstant pirmajai „Juditos triumfo“ premjerai dėl nežinomų asmenų diversijos žiūrovai neišvydo labai svarbaus akcento – riedančios V. Putino galvos. Kaune režisieriaus sumanymams niekas nesipriešino.

Klasikiniuose kūriniuose dažnas nukertamos priešo galvos motyvas atskleidžia ne tik simbolinę, bet ir labai pragmatišką prasmę. Lyderio nužudymas demoralizuoja kariuomenę. Nukirsdama Holoferno galvą Judita išgelbėjo savo tautą nuo sunaikinimo – netekusi vado, asirų kariuomenė paniro į chaosą. Tačiau G. Varno pastatyme nukirsdinamo pagrindinio priešo motyvas įgijo papildomą prasmę.

Diskusijoje dalyvavęs prof. Gintaras Mažeikis priminė sklandančias legendas, kad, be oficialiai demonstruojamo pamaldumo ir lankymosi stačiatikių bažnyčios renginiuose, V. Putinas svečiuojasi ir įvairiuose uždaruose okultiniuose ritualuose, bendrauja su šamanais. NKDT pastatytą „Juditos triumfą“ profesorius lygino su viešu pasakišku ritualiniu seansu.

Vykstant karui Ukrainoje kertamos V. Putino galvos ritualas – dažnas įvairių meno projektų, pastatymų motyvas. Jis veikia žiūrovų psichiką, sąmonę. „Jei tai (priešo mirtis – red. past.) neįvyksta praktiniu būdu, tai įvyksta kaip piliečių nuostata, kaip reikia elgtis šio siaubo akivaizdoje“, – sakė G. Mažeikis, prisiminęs akivaizdų NKDT žiūrovų pagyvėjimą reaguojant į nukirstos V. Putino galvos pasirodymą spektaklio metu.

„Kas žino, jei ji tada (2014 m. – red. past.) būtų buvusi nukirsta, gal ir šio karo nebūtų?“ – retoriškai klausė režisierius.

G. Varnas akcentavo ir A. Vivaldi oratorijoje labai savitai atskleidžiamą pacifistinį aspektą. Joje, kaip ir daugelyje baroko operų, vyriškas partijas atlieka moterys – mecosopranai, altai. „Tačiau šiuo atveju įdomu, kas pradeda visus karus lyčių kontekste? Vyrai. Šios mergaitės ir nutarė jiems atkeršyti“, – sakė G. Varnas.

Jam antrindamas G. Mažeikis akcentavo moteriškąjį pradą ir kitoje, muzikos plotmėje. Išklausęs įvairių menininkų atliekamą oratoriją jis su nuostaba konstatavo, kad A. Vivaldi kūrinio muzika neatitinka stereotipo, kokia dažniausiai būna karo triumfo muzika. Paprastai ji – grynai militaristinė, dažniausiai parašyta vyrų, su stipriomis pučiamųjų partijomis.

„Šiandien „Juditos triumfo“ muzika skamba taip, kaip mergaičių mokykla įsivaizduoja triumfą. Labai įdomu, ypač vyro, kuris prisižiūrėjo visokių filmų ar perėjo karus, vaizduotei: triumfo muzika čia skamba visai kitaip“, – sakė G. Mažeikis.

Simbolinis sugrįžimas

Dienomis, kai Ukrainoje verda mūšiai, kai Lietuva, prisimindama Sausio 13-osios aukas, pagerbia laisvės gynėjus, į Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) sceną grįžta Gintaro Varno režisuota A. Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“. Pirmoji šio pastatymo premjera įvyko 2014 m. lapkričio 26 d. tuomečiame Lietuvos rusų dramos teatre ir buvo parodyta vienintelį kartą.

Kaip ir prieš aštuonerius metus, kai režisierius G. Varnas buvo pakviestas statyti barokinį kūrinį „Juditos triumfas“ (visas pavadinimas „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“), taip ir dabar jis įžvelgia šios sakraliosios karo oratorijos sąsajas su nūdienos politinėmis aktualijomis: 2014 m. vyko Krymo aneksija, o šiuo metu Rusija vykdo karą Ukrainoje.

Brutalus karas tapo svarbiausia paskata atkurti kūrinį kaip meninio pasipriešinimo aktą.

NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas sako, kad kūrinys, rodomas Laisvė gynėjų dieną, kviečia reflektuoti kūrinyje užkoduotus raktažodžius: „Kviečiame paminėti Lietuvos Laisvės gynėjų dieną, permąstant laisvės dovanos kainą. Dedikuojame šį kūrinį Ukrainos pergalei ir taikai Europoje.“

Istorija ir alegorija

Oratorija „Juditos triumfas“ – vienintelė išlikusi iš keturių A. Vivaldi parašytų oratorijų. Ją pats kompozitorius yra pavadinęs šventojo karo oratorija.

Tai alegorinis A. Vivaldi ir libreto autoriaus Giacomo Cassetti pasakojimas apie 1716 m. įvykusią venecijiečių pergalę prieš turkus, apsiautusius Korfu salą. Nuo tų metų liepos 8 d. iki rugpjūčio 21 d. trukusios apgulties baigtis leido Venecijos respublikai išsaugoti Jonijos salų valdymą. Tikroji šios pergalės priežastis tiksliai nežinoma. Bene labiausiai tikėtina, kad turkai atsitraukė gavę įsakymą papildyti osmanų pajėgas šiaurinėje Balkanų dalyje. Osmanai Korfu neteko apie 15 tūkst. žuvusiųjų, gynėjai skaičiavo dvigubai daugiau žuvusių karių ir civilių.

Metaforiniam pasakojimui apie pergalę pasirinktas gerai žinomas Senojo Testamento pasakojimas apie žydų našlę Juditą. Pagrindinis kūrinio personažas – Betulijos našlė Judita reprezentuoja Venecijos respubliką, jos oponentas Holofernas – turkų otomanų imperiją.

Oratorija „Juditos triumfas“ – vienintelė išlikusi iš keturių A. Vivaldi parašytų oratorijų.

Jauna našlė Judita su savo tarnaite ateina į priešų stovyklą pas patį armijos vadą Holoferną, Asirijos karaliaus Nabuchodonosaro atsiųsto susirinkti mokesčius.

Judita apsimeta norinti suvilioti Holoferną. Ji nukerta po gausių vaišių ir vyno užmigusiam priešui galvą, įdeda ją į maišą ir kartu su tarnaite ramiai išeina iš priešų stovyklos. Karo vadas negyvas, kariuomenė atsitraukia. Žydų tauta išgelbėta.

A. Vivaldi oratorijos premjera įvyko 1716 m. lapkritį.

Lėlės, choras ir solistės

Kaip dar prieš pirmąją premjerą yra pastebėjusi baroko muzikos ekspertė Jūratė Širvytė-Rukštelė, A. Vivaldi oratorijai, kurioje gausu melodingų arijų ir rečitatyvų, būdingas efektų ir paprastumo kontrastas, ryškus tiek muzikoje, tiek personažų charakteriuose. Kontroversiška ir pati oratorija: asirų kariūnų vaidmenis atlieka merginų choras.

Oratorijų sceninis pastatymas – nedažnas reiškinys Lietuvos scenos padangėje. Nors traktuojamas kaip draminis veikalas, oratorija yra statiškas fabulos vystymu ir struktūra kūrinys. Tai tapo režisieriaus interpretacijos erdve, kurioje G. Varnas išbandė naują stilių.

Prieš 2014-ųjų premjerą spektaklio dailininkė Julija Skuratova (2008 m. jie kartu su režisieriumi sukūrė unikalų projektą pagal Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“) sakė atlikusi režisieriaus sumanymų įgyvendintojos vaidmenį.

NKDT ir teatro „Utopija“ projektui įgyvendinti pasitelktos įspūdingos kūrybinės pajėgos – Lietuvos kamerinis orkestras, „Liepaičių“ choras, J. Skuratovos lėlės.

Oratorija pasižymi neįprasta atlikėjų sudėtimi: joje veikia penkios solistės ir merginų choras, kuris suteikia muzikinei daliai ypatingos jėgos ir vitališkos energijos. „Liepaičių“ choras čia atliks vaidmenį, kurį A. Vivaldis skyrė muzikos mokyklos „Ospedale della Pietà“, kurioje dirbo, auklėtinių chorui.

Pagrindinį Juditos vaidmenį atliks vengrų kilmės barokinės muzikos virtuozė solistė Dalma Krajnyák. Istoriją pasakoti jai padės Lietuvos operos žvaigždyno atstovės: Holoferno arijas atliks solistė Renata Dubinskaitė, ryškius vaidmenis įkūnys Lina Dambrauskaitė, Jomantė Šležaitė ir Indrė Anankaitė. Orkestrui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Ar riedės tirono galva?

Su pirmuoju „Juditos triumfo“ pastatymu susijęs skandalas dėl neįgyvendintos režisieriaus G. Varno sumanytos mizanscenos – tąkart į sceną neišriedėjusios Rusijos prezidento Vladimiro Putino butaforinės galvos. Tuomet rašyta, esą būta mistinės istorijos: kažkas sugadinęs spyną, tad kambario, kuriame buvo užrakintos tirono galvos, laiku nepavykę atrakinti.

Kokį finalą režisierius ruošia Kaune? „Kai prasidėjo karas Ukrainoje, prisiminiau tą ne iki galo įvykusį meninį aktą ir supratau, kad jį reikia įvykdyti iki galo. Lėlės turi magijos. Tas magiškas aktas scenoje galbūt padės ir šiame kare. Judita turi triumfuoti, o kartu su ja – ir Ukraina“, – teigia G. Varnas.

Kūrinys bus atliekamas italų kalba su subtitrais lietuvių kalba.

Kas? Oratorija „Juditos triumfas“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Sausio 13, 14, 15 d.

Didžiuotis ir skleisti publikai

Pirmą KVMT 36-ojo sezono premjerą parengė muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierius G. Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas.

Tai antrasis šios operos pastatymas Lietuvoje. Sukurta „Vilniaus festivalio“ užsakymu, pirmą kartą ji buvo pastatyta 2000-aisiais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Planuojant operos pastatymą Klaipėdoje, tikėtasi, kad šiame procese dalyvaus ir pats B. Kutavičius, bet 2021-ųjų rugsėjo 29 d. kompozitorius iškeliavo į amžinybę. B. Kutavičiaus kūrybinis palikimas gausus ir vertinamas Lietuvoje bei už jos ribų.

„Galime didžiuotis, kad turime tokio genialaus kompozitoriaus kūrybinį paveldą, kurį privalome puoselėti, skleisti ir rodyti scenoje. Tai – didžiulė garbė ir malonumas“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Spalio 7 ir 8 dieną premjera žavėjosi tiek Vakarų Lietuvos, tiek iš sostinės atvykusi publika. Tarp operos gerbėjų buvo galima sutikti muzikos profesionalų, šio scenos meno kritikų, politikų ir įvairiausių profesijų atstovų.

Šių laikų „lokiai“

Opera „Lokys“ sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokys“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

M. Aleksos nuotr.

„Opera „Lokys“ daugialypė: daug ausiai malonių ir nesudėtingų klausyti dalių, tačiau yra ir bjauriai skambančių ar net ausį rėžiančių, šokiruojančių elementų. Ir visa tai susijungia į vientisą ir unikalų operos muzikinį audinį. Dirbdami kartu su KVMT simfoniniu orkestru siekėme rasti kuo daugiau muzikinių spalvų, kolorito, muzikos tembro įvairovės, ypatingos nuotaikos ir ekspresijos. Operos herojams kyla daug vidinių priešpriešų ir klausimų: „manyje tūno žvėris. Ką su juo daryti? Paleisti? Įsimylėti? Kalbėtis?“. Tai kelia aliuzijų net su mūsų šiandiena: vyksta karas, kas gali sutramdyti smurtaujantį žvėrį? Kiekvienam siūlome rasti savus atsakymus...“ – akcentavo dirigentas M. Staškus.

Pasak operos režisieriaus G. Varno, centrine siužeto ašimi čia tampa tamsioji žmogaus prigimties pusė, jo dvilypumas – žmogus-žvėris, o esminiu klausimu – kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi. Žmogiškojo gyvuliškumo ir laukinio krašto, kurių simbolis yra meška ar lokys, susidūrimas su civilizacija ir yra pagrindinės šios operos temos, spektaklyje atskleidžiamos tiek konceptualiai, tiek vizualiai – per konfliktą tarp rūmų ir gūdaus miško, tarp civilizuotos tvarkos, kultūros ir pirmapradžio chaoso, natūros, tarp šviesos ir tamsos.“ Režisierius neslepia, kad pastatymas žiūrovus gali nukelti ne tik į tai, kas vyko XIX a., bet ir į šiuo metu vykstantį karą kaimyninėje Ukrainoje. „Kraujasiurbystė ir „lokizmas“ vyksta visiškai šalia, Ukrainoje“, – sako režisierius.

Unikalūs kostiumai ir bauginanti scenografija

Operos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. „Lokys“ – tarsi siaubo pasaka, siūlanti atsigręžti į giliai viduje glūdinčias baimes.

KVMT siuvyklos profesionalės operos herojų sceninius rūbus siuvo pagal kostiumų dailininko Dainiaus Bendiko kūrybinį sumanymą ir eskizus. Siekiant subtilaus autentiškumo, operos „Lokys“ kostiumų išpildymo procese naudotos autorinės kostiumų dailininko rūbų konstrukcijos, sukurtos skulptūrinio modeliavimo principu. Šia netradicine prieiga kostiumuose interpretuota klasikinio rūbo stilistika, atskleidžianti operos vaizduojamą laikotarpį ir erdvę.

Operos „Lokys“ muzikinis siužetas į sceninį veiksmą įsuko KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir simfoninį orkestrą (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Scenografo Gintaro Makarevičiaus ir šviesų dailininko Viliaus Vilučio pastangos sceną paversti Žemaitijos glūdumos mišku, kuriame vaikštinėja Vienaakė senė arba blaškosi savo tapatybės ieškantis grafas-vilkolakis buvo tokios įtaigios, kad užsivėrus scenos uždangai, žiūrovams buvo truputį baugu pakilti iš savo vietų...

Trys skirtingi „Lokiai“

Į muzikinio trilerio nuotykį leidosi tiek scenos profesionalai, tiek pradedantys, bet labai perspektyvūs solistai. Pirmos premjeros metu (spalio 7 d.) publika gėrėjosi Andriaus Apšegos (Grafas), Ievos Barboros Juozapaitytės (Julija), Vladimiro Prudnikovo (Profesorius), Tado Jako (Daktaras), Jovitos Vaškevičiūtės (Grafienė), Aurelijos Dovydaitienės (Vienaakė senė), Mindaugo Rojaus (Maršalka), Šarūno Šapalo (Grafo antrininkas), Virginijaus Pupšio (Pranciškus, grafo tarnas) dainavimo.

Spalio 8 dieną operoje „Lokys“ dainavo Šarūnas Šapalas (Grafas), Jovita Butkytė-Komovienė (Julija), Kšištof Bondarenko (Profesorius), Audrius Rubežius (Daktaras), Loreta Ramelienė (Grafienė), Dalia Kužmarskytė (Vienaakė senė), Farshad Abbasabadi (Maršalka), Andrius Apšega (Grafo antrininkas), Kęstutis Nevulis (Pranciškus, grafo tarnas).

Spalio 22 dieną operos „Lokys“ herojų išgyvenimus atskleis Andrius Apšega (Grafas), Gunta Gelgote (Julija), Vladimiras Prudnikovas (Profesorius), Tadas Jakas (Daktaras), Jovita Vaškevičiūtė (Grafienė), Aurelija Dovydaitienė (Vienaakė senė), Mindaugas Rojus (Maršalka), Šarūnas Šapalas (Grafo antrininkas), Virginijus Pupšys (Pranciškus, grafo tarnas).

Daug erdvės apmąstymams

– Kokia jūsiškė B.Kutavičiaus operos „Lokys“ interpretacija?

– Pirmąjį B.Kutavičiaus (1932–2021) operos „Lokys“ pastatymą 2000 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Vienaakės senės partiją atliko lietuvių folkloro ikona Veronika Povilionienė. Aš į šią operą žiūriu kitaip, nors joje liko ir sutartinės, ir lietuviškų melodijų atgarsiai.

Man opera „Lokys“ – istorija, atskleidžianti tamsiąją žmogaus prigimtį, bylojanti apie tai, kiek žmogus pajėgus išlikti žmogumi. Pirmasis operos pastatymas pasakojo apie XIX a. antrąją pusę, o Klaipėdoje kuriamas siužetas tarsi nukelia į XX a. 3-iąjį dešimtmetį. Būtent XX a. pradžioje atsirado nauja meno rūšis – kinas, o menas pasuko modernizmo kryptimi. Radosi daug naujų meno krypčių, srovių, o man kaip kūrėjui šis pokyčių laikas labai įdomus. To meto nebylusis kinas buvo kuriamas įvairiomis temomis. Kalbu ne apie amerikietišką komediją, o apie vokišką ekspresionizmą kine. Atsirado juodieji žanrai, bauginančios istorijos, atskleidžiančios žmogaus dvilypumą (pvz., filmai apie vampyrus). Tokią istoriją pasakoja ir opera „Lokys“, kurioje pagrindinis herojus balansuoja tarp buvimo žmogumi ir žvėrimi (lokiu). O finalas tragiškas, nes nugali žvėriška prigimtis... Čia daug erdvės kiekvieno savitoms įžvalgoms ir pamąstymams.

Lyg žuvis vandenyje

– Esate dramos režisierius, sukūręs pripažinimo sulaukusių operų. Kuris žanras jums artimesnis – drama ar opera?

– Operoje jaučiuosi lyg žuvis vandenyje ar gal kaip menkė Baltijos jūroje (juokiasi). Idealiausia, kai kūryboje būna pusiausvyra: po kelių dramos spektaklių statai operą, tada – vėl dramos kūrinį ir t. t. Aš labai mėgstu operą, priešingai nei režisieriai, kurie imasi operų tarp savų ciniškai sakydami, kad tai daro dėl pinigų, o iš tiesų šio žanro nekenčia.

Operą pamilau nuo paauglystės, kai jos klausiausi Vilniuje būdamas trylikos ar keturiolikos. Bėgant metams keitėsi operos pastatymų tradicijos. Mėgstu operą kaip žanrą ir į tai žiūriu kaip į labai rimtą reikalą, tačiau negaliu sakyti, kad man patinka kiekvienas pastatymas. Kuo toliau, tuo rečiau randu gerų. Bet randu.

Menas skirtas žmogaus tobulėjimui. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su juo kovotų.

Operai bet koks režisierius netinka. Nekalbu apie komiškas ar pramogai skirtas operas. Rimtąją operą reikia statyti kaip dramos spektaklį – su mintimi, koncepcija, stilistika. Būtina suprasti operos specifiką – tai muzikinis teatras. Opera kaip žanras turi privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, librete siužetas supaprastinamas, nes neįmanoma išdainuoti tiek daug teksto, kiek galima išsakyti dramoje (palyginkime Williamo Shakespeare’o „Makbetą“ ir Giuseppe Verdi „Makbetą“). Pliusai: didžiulis orkestras, choras, baletas. O tai reiškia didesnes ir kitokias išraiškos galimybes. Opera turi galimybių, kurių dramos teatre nėra.

Iš savęs reikalauju, kad opera taptų beveik draminiu spektakliu, o kai jis toks nėra – man nepatinka. Nesu tradicinių arba „naftalininių“ operų pastatymų gerbėjas. Pavyzdžiui, jei librete parašyta, kad „Rigoleto“ veiksmas vyksta XVI a., tad taip ir stato kostiuminę operą, kur vizualus margumas užgožia ar visai sunaikina temą, mintį. „Naftalininis“ operos pastatymas – tai spektaklis be minties. XXI a. tai tampa anachronizmu. Neva tai daroma dėl publikos. Nors kiek aš pažįstu operos gerbėjų iš Vilniaus ar Rygos, matau, kad publikos susidomėjimas tik padidėjo, kai operos pastatymai tapo konceptualūs, o jų įgyvendinimo ėmėsi dramos režisieriai. Tada opera susidomi ir ateina dramos publika. Publikos skonio negalima gadinti, būtina jį formuoti.

Skirta žmogaus tobulėjimui

– Operos herojai savo išgyvenimus išreiškia arijomis. Ar jums kaip dramos profesionalui operoje pakanka erdvės draminių linijų vystymui?

– Arijos atitikmuo dramoje – monologas. Jei prisimintume W.Shakespeare’o tragediją „Makbetas“, patys įdomiausi, labiausiai įkvepiantys šio kūrinio momentai slypi būtent pagrindinio herojaus monologuose. Veiksmas tarp jų nėra toks įdomus, kaip monologuose atskleidžiami herojaus išgyvenimai, dvasinės krizės, naujo kelio paieškos.

Ariją aš labai gerbiu. Tarkime, barokinėje operoje arijų būna labai ilgų, tad gali būti keblu jas įveiklinti, bet viską galima išspręsti. Arijų nebijau, o kai kuriose šiuolaikinėse operose man jų net trūksta. Nebūtinai dainuodamas ariją solistas turi statiškai stovėti ir tik dainuoti. Jis gali veikti!

Dainavimas jau nebėra vienintelis ir pats svarbiausias kriterijus atrenkant solistus naujam sceniniam pastatymui. Juk žiūrovai šiais laikais geriausių Violetų arijas gali girdėti savo namuose kada tik panorėję įrašų pavidalu. Tad į teatrą žmonės ateina ne tik dėl arijų ir jų atlikimo, bet ir dėl vaizdo scenoje. Opera turi būti ir geru teatru, tačiau tai nereiškia, kad galima blogai dainuoti. Dainuoti gerai – operoje būtina sąlyga, bet nepakankama.

– Sakoma, kad šiais laikais scenoje reikėtų tik linksmų siužetų pastatymų. Ką manote jūs?

– Jei žmogus nori likti neišprusęs, mes negalime jam to uždrausti. Jei žmogus nejaučia poreikio menui, tegul žiūri televiziją, nors ir ten rodo ir žiaurumų, ir operų. Beje, dėl operų atsiradimo televizijoje aš labai džiaugiuosi.

Teatras, o ypač opera, nėra skirti masiniam vartotojui. Opera užgimė didikų rūmuose ir buvo skirta išprususiai aukštuomenei. Menas skirtas žmogaus tobulėjimui. Kad jis atitrūktų nuo jame tūnančio žvėries ir su juo kovotų. Apie tai kalba ir opera „Lokys“.

Turime kuo didžiuotis

Ši opera buvo sukurta ir pastatyta 2000-aisiais ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje rodyta iki 2007-ųjų.

Kai buvo planuojamas operos pastatymas Klaipėdoje, buvo tikimasi, kad šiame procese dalyvaus ir pats B.Kutavičius, bet 2021-ųjų rugsėjo 29 d. kompozitorius iškeliavo į amžinybę.

Jis paliko nemažai kūrinių, kuriais ir šiandien galime didžiuotis. "Lokys" yra trečioji jo opera, bet pirmoji, parašyta didžiajai operos scenai.

"Galime didžiuotis, kad turime tokio masto, talentingumo, genialumo kompozitoriaus paveldą, kurį privalome puoselėti, skleisti, rodyti scenoje. Tai – didžiulis malonumas ir didžiulė garbė", – sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Tai – didžiulis malonumas ir didžiulė garbė.

Nukels į Žemaitijos glūdumą

Libretą sukūrė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Jame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje "Lokis" (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytojus į Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą.

Kadangi uostamiestyje vyks antrasis šios operos pristatymas, kūrėjai prisipažįsta, kad nelyginti su pirmuoju – sunku. Tą neišvengiamai veikiausiai darys ir teatro kritikai.

"Muzika nepasikeitė, partitūra išliko ta pati. Man asmeniškai sunku užmiršti pirmąjį pastatymą, jo skambesį. Nekėliau sau tikslų atkartoti tuos skambesius, interpretaciją, kuri kilo premjeroje. Pagrindinė užduotis būtų atskleisti partitūrą naujomis spalvomis", – pažymėjo muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, dirbęs ir pirmąkart statant šią operą.

Antrajame pastatyme dainuos keli solistai, vaidinę pirmajame – Vladimiras Prudnikovas ir Audrius Rubežius. Visi kiti solistai nauji.

Laima Vilimienė. "Prokadras.lt" nuotr.

Lokiai niekur nedingo

Pasak operos režisieriaus Gintaro Varno, "Lokys" žiūrovus gali nukelti ne tik į tai, kas vyko XIX a., bet ir į šiuo metu vykstantį karą kaimyninėje Ukrainoje.

"Žvėriškumai dabar vyksta fronte", – priminė režisierius.

Operos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. Tai bus tarsi siaubo pasaka, siūlanti atsigręžti į giliai viduje glūdinčias baimes.

"Lietuviškos pasakos, jeigu žiūrėtume į tas tikrąsias pasakas, o ne adaptuotas vaikiškai auditorijai, yra baisios ir žiaurios", – tikino G.Varnas.

Būtent pasakos, jo teigimu, atskleidžia vidinį konfliktą tarp žvėriškojo ir žmogiškojo prado, baimes, su kuriomis nepavyksta susidoroti.

Aliuzijų į karą Ukrainoje spektaklyje nėra, bet pastabūs žiūrovai gali rasti nemažai sąsajų.

"Tokių specialių nuorodų spektaklyje tikrai nėra, bet kraujasiurbystė ir lokizmas vyksta visiškai šalia, Ukrainoje. Čia lokiai prievartauja lietuvių grafienes, o ten tie patys lokiai prievartauja ukrainietes ir vaikus. Tas niekur nedingo ir net labai brutaliai matyti Ukrainoje", – pastebėjo G.Varnas.

Operos premjera – spalio 7 d., taip pat bus rodoma spalio 8 ir 22 d.

Valstybės vadovai pasveikino G. Varną jubiliejaus proga.

„Esate vienas pagrindinių nepriklausomos Lietuvos teatro režisierių, kurio spektakliai įsikūnija ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėse scenose. Jūs vertinamas kaip nepaprastai talentingas, ryžtingas ir intelektualus kūrėjas, nebijantis sudėtingų bei kontroversiškų temų ir jų sceninių sprendimų. Jūsų dėmesys detalėms, padedančioms perteikti prasmingas dilemas ir užduoti aktualius klausimus žiūrovui, neabejotinai žavi“, – teigia Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.

Gražios sukakties proga Vyriausybės vadovė G. Varnui linki sveikatos ir nesibaigiančio kūrybinio polėkio.

Režisierių pasveikino ir kultūros ministras Simonas Kairys: „Jūsų kuriamo intelektualaus teatro pasaulis – gilus ir prasmingas, su kiekvienu kūriniu plečiantis savo ribas. Ir tai yra didelio talento ženklas, išskirtinis teatro meistro braižas. Taręs savitą žodį dramos, operos ir lėlių teatruose stojote į ryškiausių nepriklausomos Lietuvos režisierių gretas, užsitarnavote žiūrovų ir savo mokinių meilę bei pagarbą. Simboliška, kad sulig Jūsų gimtadieniu prasideda naujasis teatro sezonas. Savo jubiliejaus išvakarėse Jaunimo teatre publikai pristatėte dar vieną išskirtinį savo kūrinį – „Puikų naują pasaulį“ pagal A. Huxley knygą. Nuoširdžiai linkime ir toliau savo kalendorių pildyti įspūdingomis premjeromis ir turiningais susitikimais su publika“.

Šiaip jau nerašau į socialinius tinklus, bet šiandiena perpildė labai jau talpią mano kantrybės taurę. Juolab, neseniai perskaičiau vieno garbaus ir gerbiamo Lietuvos žmogaus priekaištą inteligentijai, jog ji kalta, kad per mažai viešai kalba. Gal ir tiesa. Per mažai.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo ceremonija Prezidentūroje, vykstanti kasmet prieš Vasario 16-ąją, kur Nacionalines premijas praėjusių metų geriausiems menininkams teikia valstybės prezidentas. Iškilminga, pakilu, svarbu. Lietuvos menininkui tai – aukščiausias šalies apdovanojimas, ko gero, tolygus japonų titului, kurį gauna kai kurie geriausi menininkai ir kuris vadinasi „Nacionalinė vertybė“.

Bet grįžkime į Prezidentūros Baltąją salę šiandien, 2020 m. vasario 13 d., 15 val. Atėjau pasveikinti savo mylimos aktorės Viktorijos Kuodytės. Prasidėjus ceremonijai (beje, gana nuobodžiai ir aiškiai stokojančiai bent jau kokios režisūros) gaunu Viktorijos žinutę: „Manęs neįleidžia, nesu sąrašuose, net ID kortelė nepadėjo. Kažkaip negera dūšioj, išeinu“. Pirma mintis – negali to būti. Pasirodo, gali. Ceremonija toliau tęsiasi, laimingi laureatai laimingai fotografuojasi su laimingu prezidentu, sako kalbas, dėkoja tam ir anam, kitas, dar kitas, dar kitas, laukiu, kol bus paskelbta Viktorijos pavardė – ir ką jūs manot – jos nėra. Ne tik sąrašuose, kurie atiduoti nuostabiai – daug nuostabesnei Prezidentūros apsaugai nei bet kokiame oro uoste, bet net ir renginio scenarijuje Viktorijos NĖRA! Galvoju – kaip, kodėl? Negi ji negavo Nacionalinės premijos? O scenoje prie mikrofono jau kalbą sako kultūros ministras, džiaugiasi menininkų pasiekimais, po jo prie to paties mikrofono dvasingiausią kalbą (beje, primenančią dvasingo parapijos kunigėlio pamokslą), pasako Nacionalinių kultūros ir meno premijų ilgametė pirmininkė prof. V. Daujotytė. Jos prakalbos visa baigiamoji dalis – apie Viktorijos vaidinamą „Bado meistrą“ (rež. E. Nekrošius). Bet niekas iš tų kalbėtojų kažkodėl nepastebi vienos smulkmenos – o juk vienos laureatės, kuriai reikėjo įteikti premiją – nėra. Maža to, ji net nebuvo paminėta. Na, galvoju, gal čia bus koks siurprizas? Bet renginys baigiasi keliomis choro atliekamomis dainomis ir – visų ilgai laukta minutė – fotosesija su prezidentu, be jo, vėl su juo ir vėl be jo. Įvairios konfigūracijos. Visi laimingi fotkinasi. Istorijai.

Galvoju. O juk visų tų prakalbų (prezidento, kultūros ministro ir Nacionalinių premijų komiteto pirmininkės) bendras vardiklis buvo vienas – AŠ: koks AŠ svarbus, kokią gražią/dvasingą kalbą pasakiau, kokius palyginimus/metaforas įpyniau, kaip jautriai užriečiau ir t. t., tik... vieną žmogų pamiršau. Na, kur čia atsiminsi – juk TIESIOGINIS ETERIS! Viskas turi būti sklandu ir GRAŽU. Be to, suskaičiuoti iki šešių ar septynių – nelengva. Labai jau jų daug, tų menininkų. O ir nėra kada galvoti apie juos. Reikia galvoti, kokį įspūdį padarysiu. Prieš kameras. Visai Lietuvai. Turi būti GRAŽU. Na, dėl to grožio – buvo, tiesą sakant, šiaip sau. Dar blogiau, viskame jautėsi nejaukuma – netikruma.

Galvoju vėl: o kas būtų, jei tie NUOSTABIEJI apsauginiai per klaidą ar iš paprasto žmogiškumo būtų Viktoriją praleidę į ta svajonių šalį – Prezidentūrą? Ji būtų buvusi salėje, bet jos pavardė nebūtų nuskambėjusi, kas tada? O būtent taip ir būtų nutikę. Nes scenarijuje jos NEBUVO. Sąrašuose nebuvo. Gal ir geriau, kad neįleido.

Prieinu prie Kultūros ministerijos klerkės, kuri sudarinėjo sąrašus: kodėl, kur? Iš jos atsako supratau, kad ne ji viena tuos sąrašus tvirtino, o ir DAR KAŽKAS. (beje, nepasakė, kas. Aišku, tipiška klerko baimė prieš aukštesnį klerką). Suprantu iškart – Prezidentūros klerkai irgi pasistengė. Nesu jau toks naivus ir susiprotėti, kuris klerkas – nesunku. Kultūros klerkas (atsiprašau, klerkė).

Visi pasipiktinę. Visi prie vynelio ir keliolikos mažyčių (bet skanių) sumuštinukų giliai pasipiktinę. Tik apie tai ir kalba. Bet Viktorijos nėra. Sakę prakalbas prelegentai pasimetę, bet, manau, ne dėl to, kad jie nepastebėjo, jog trūksta vienos laureatės, bet dėl to, kad sugadintas turėjęs būti TOKS gražus renginys, kur jie paruošė TOKIAS gražias kalbas.

Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nacionalinę premiją (lyg vaikui, kuris svajoja apie Paryžiaus Disneilendą, galų gale pažadama). Ir viskas per patarėjus. Tik kultūros ministras pats nuvažiavo į Jaunimo teatrą, kur tuo metu Viktorija vaidino ir atsiprašė. Pagarba jam.

Bet tačiau. Atsiprašinėk neatsiprašinėjęs, bet žmogui šventę sugadinote, mieli klerkai. Ir tos šventės jau nebebus. Galvoju. Kokia ta šalis, kurią per 30 metų sukūrėme. Žmogaus nebepastebime. Jei jo nėra sąraše, tai jo ir nereikia. Svarbu pasidžiaugti savimi savo poste ir GRAŽIAI pašnekėti prieš kameras, kad liaudis per teliką pamatytų, pasidžiaugtų, pasigėrėtų valdžios vyrų bei moterų grožiu ir protu (tiesa, dar dvasingumu, tai būtina). Liūdna. Ne, jau ne tik liūdna, bet ir bjauriai pikta. Ir ne tik dėl šio klerkų spjūvio į Viktoriją.

Tokių spjūvių pilna. Ministras pirmininkas ciniškai šypsosi ir mužikiškai juokauja visais gyvenimo klausimais. O ko jam nejuokauti – keliukas išasfaltuotas, žmonelė įtaisyta, Narkevičius (šedevras, vertas psichodramos) išsaugotas, – ką noriu, tą darau, aš čia Viršinykas. Na, buvo vasarą susinervinęs, kai Prezidentūros negavo: isterikavo kaip paauglė. Nestabili hormonų audrų draskoma paauglė. Grasino, grasino, lyg tai jo kas labai bijotų. Gal pats suprato, kad perlenkė, gal „piarščikai“ ką patarė, bet dabar įjungė kitą motoriuką – nepaknisit. Labai kažką man primena. Ogi taip – sovietinius partinius bosus – „vsio dozvoleno“ (viskas leistina).

Ką tik įvykusiame teismo posėdyje dėl Punios šilo rezervato plėtimo sustabdymo sužinojome dar vieną įdomų faktelį. Liudytojas, buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, paliudijo, kad 2018 rudenį dėl rezervato plėtros mūsų nuostabusis Ministras pirminykas, labai norėjęs tapti prezidentu, bet, tačiau, deja, gaila, užuojauta juo netapęs, jam, tuometiniam aplinkos ministrui, pasakė: „Nebus to rezervato, nebus“. O kadangi K. Navickas ir buvo to rezervato plėtimo iniciatorius, tai jį neužilgo, po kokio mėnesiuko, ir atleido. Ir ministru padarė kitą – Kęstutį Mažeiką, kuris paklusnus partinis klerkas. Ką jam liepia, tą jis ir daro. Ir padarė. Tik, kadangi to protelio nėra daug, tai visai ne laiku. Ogi liepos 12-ąją, naujojo prezidento inauguracijos dieną, ėmė vaikinas ir išleido pavedimą ar potvarkį stabdyti jau beveik baigtą Punios šilo rezervato plėtimo procedūrą. O ką: aš ministras, aš viską galiu. Dargi iš to paties teismo posėdžio paaiškėjo, jog aktyvusis naujasis ministras, paskirtas balandį, birželį buvo nuvykęs į Alytaus rajoną ir ten vietiniams gyventojams pasigyrė: „Nebus plečiamas joks rezervatas. Aš prižadu. Klausimas uždarytas.“ O ką? Viskas leista. Aš valdžia: ką noriu, tą darau. Ir įvykdė pažadą, liepą tą plėtrą sustabdė. Ko iš jo norėti: ar žinote jo disertacijos temą? Negaliu nepasakyti – „Brokuotų kuilių sėklidžių morfometrija“ (kas nesuprato, paaiškinsiu: morfometrija – tai matavimai. Reiškia, vargšas tupėjo po brokuotais kuiliais ir su liniuote ar slankmačiu matavo tų vargšų išbrokuotų kuilių kiaušiukus. Tik klausimas – kam?).

O aš vis galvoju. Kaip gali taip būti? Po 30 metų savoje, nepriklausomoje šalyje kažkoks veterinaras-medžiotojas sustabdo vieną pačių logiškiausių ir teisingiausių iniciatyvų gamtosaugos srityje – Punios šilo rezervato plėtros idėją. Nepaisant visų daugybės mokslininkų tyrimų ir išvadų. Nepaisant to, kad visi gamtininkai vienbalsiai sako, jog Punios šilas – unikalus ir tik rezervato statusas gali išgelbėti tos girios visą bioįvairovę ir užtikrinti sengirės formavimąsį. Galų gale – tą galbūt vienintelį Lietuvoje didžiulį, seną, unikalų mišką argi ne išdidu būtų turėti nekertamą, saugomą, tikrą, gūdų. Man būtų. Bet ką čia – aš tik idiotas menininkas, anot K. Mažeikos (na, to ministro- medžiotojo, baigusio veterinariją, kuilių kiaušiukų matuotojo) – suklaidintas asmuo. Nesijaučiu niekieno suklaidintas ir, po velnių, turiu savo nuomonę. Jau pusė metų vyksta kova dėl to Punios šilo. Ir ką, galvojate, yra rezultatų? Na, kažkokių smulkių pasiekimų neneigsiu, bet iš esmės mes nieko kol kas nepasiekėme. Pusė metų didelių pastangų ir darbo. Kodėl? Jei vis dar būtume Sovietų Sąjungoje, būtų aišku, bet dabar – man nesuprantama. Tikrai gera idėja ir jos įgyvendinimas – sustabdomas ir nepaisant virš 100 žymiausių Lietuvos žmonių protesto, nepaisant 15 000 mūsų piliečių, pasirašiusių peticiją, parašų, jokio rezultato nedavė. Man kyla klausimas – kokioje šalyje mes gyvename? Kokią šalį mes susikūrėme, pabėgę iš imperijos? Kad pasaulis nėra teisingas, aš jau supratau seniai, bet kad iki tokio laipsnio – nesitikėjau. Žmogaus Nacionalinių premijų teikimo ceremonijoje nepasigendame, net nepastebime, kad jo nėra, vertingiausios Lietuvos girios negalime apsaugoti. Kodėl? Nes valstybę valdo klerkai ir vidutinybės. O tai pati baisiausia kasta.

Beje, didžiai gerbiamas prezidente, juk žadėjote, kad paliksite Lietuvą žalesnę nei ji yra, juk žadėjote, kad „Prižadu, Punios šilo mes jiems neatiduosime“, o kur veiksmai? Ką, užteks tik pažadų ? Nebenorite pastebėti kaip Viktorijos? Negi jūsų žodžiai tokie pat tušti kaip Karbauskio? Nenuvilkit... Manau, viena jūsų funkcijų šiame laikiname poste yra rodyti nevisai išprususiai tautai tam tikrą kelią – kovos už teisybę kelią, būti tam tikru vedliu, bet ne paskui kažką slenkančiu ir stenančiu dalyku. Na, nesupykit, jei menininkas drįsta jums patarinėti ar juolab mokyti. O šiaip, kodėl ne – pykit, jei pykstasi, man tas pats. Mes galime pyktis, man svarbu suvokti, ar jūsų žodžiu galiu pasitikėti. Kol kas turiu abejonių.

Vienoje dramoje yra tokia frazė, kurią ką tik prisiminiau: „Šita šalis žlunga“. Ko gero, nors visai nesinorėtų tuo tikėti. Bet, ko gero, taip ir yra. Melas, veidmainystė, manipuliacijos sąvokomis, – juk visu tuo mes gyvename nuo „valstiečių-žaliųjų“ atėjimo į valdžią. Na, pirmiausia, jau pačiame pavadinime yra apverstos sąvokos. Su žaliųjų judėjimu ta chebrytė turi tiek bendro, kiek Putinas su demokratija arba Trumpas su protu. Žalieji, kurių pagrindinė persona – supirkęs ar užgrobęs milžiniškus žemių plotus agrooligarchas, teršiantis Lietuvos gamtą, jos žemę rusiškomis trąšomis! Veidmainis, tas Moljero Tartiufas, manipuliuojantis žodeliais ir intrigėlėmis, suokiantis pasaldintu balseliu apie tėvynės būsimą gerovę, kultūrą (tuoj apsivemsiu), švietimą (jau vimtelėjau po stalu) ir t. t. O pats valdo iš visų pakampių surinktų vidutinybių gaują, kuri kilnoja rankeles tame Seime kaip idiotai. Gal ne kaip. Ne, suprantu, kad demokratija nėra tobula valstybės valdymo forma, bet, deja, geresnės neišrado net genialieji senovės graikų mąstytojai. Esmė, matyt, čia ne sistemos tobulume ar trūkumuose, bet mūsų pačių protuose. Juk mes ir išsirinkom tokius „valstiečius“, tokius karbauskius (vėl blogumas pakilo, gal nusivemti?), tokius skvernelius ir kitus tokius. Tai ar mes turime proto? Panašu, kad nedaug. Todėl ir manau, kad ta šalis po truputį žlunga, nes nebėra vilties, kad bent koks teisingumas čia egzistuoja.

Vėl galvoju. Nors pavargau ir nebesinori galvoti. Bet juk vis tiek žinau, kad užmigti nebepavyks. Tai lieka kas? Galvoti.

Lietuviai mėgsta burbėti. Visi mes mėgstame. Buvo toks lietuviškas filmas „Tas prakeiktas nuolankumas“. Filmo nepamenu, bet pavadinimas įstrigo. Man atrodo, tai apibūdina lietuvišką baudžiauninkišką mentalitetą. Senovinį, aišku, bet ar mažai jo dabartyje, mūsų naujovėje? Mačiau vienintelę išimtį – Sąjūdžio, Atgimimo laiką, kuomet tas nuolankumas buvo kažkur dingęs. Tai buvo tikrai ne klerkų ir vidutinybių laikas, oi ne – tai buvo herojų epocha, kurią vairavo drąsios asmenybės. Ir tas laikas įkvėpė lietuvius, suteikė jiems pasididžiavimo jausmą, galbūt kiek prislopino ar gal visai išnaikino tą baudžiavinį nuolankumą. Bet argi taip neilgam? Respublikos piliečiai, kas atsitiko, kad mes po kiek laiko vėl tapome ta nuolankia, dabar jau lietuviškos melo ministerijos vergiška mase. Nesuvokiu to. Kaip mes leidžiamės valdomi ir manipuliuojami tokių „kiaušiukų“ specialistų ar „žaliųjų“ gamtos kilerių? Sąjūdžio laikais mes rėkdavome sovietams „gėda“. O ar nereikėtų tą patį šiandien rėkti sau? Savo ministrams, Ministrui pirmininkui, savo klerkams, gal ir prezidentui? O iš tikro, sau patiems, nes kas gi juos išrinko, jei ne mes?

Ar nereikėtų pabusti dar kartą: po 30 metų imti ir pasakyti sau – užteks, norime teisingesnės šalies, nenorime gyventi melo ir kreivų veidrodžių karalystėje. Nenorime būti valdomi Valstiečio – Voldemorto. Norime kovoti su visu tuo šūdu kaip Haris Poteris. Žinau, vėl koks nors sveiko proto žmogus pasakys: nusišneka tas Varnas, suklaidintas ar ne, nesvarbu, bet – nesveiko proto, o mūsų valdžia sveiko ir ačiū Dievui. Na, į tai neturiu, ką atsakyti, gal jūs ir teisūs, ir jei jums gera gyventi toje melo ir klerkų bei vidutinybių karalystėje, tai pirmyn. (beje, ponas Karbauskis yra tipiška ir giliai kompleksuota vidutinybė, nes protelio ir išsilavinimo ne per daugiausia, o nori žūtbūt įskrieti į istoriją. Man jo gaila. Na, būtų gaila, jei jis nebūtų tiek blogio pridaręs. O dabar, turbūt, iš tikro negaila. Ir norisi jo daugiau nebematyti ir negirdėti niekada. Prašau, atsipeikėkite, nebebalsuokite už tą kompleksuotą melagį ir apsimetėlį).

Jei būčiau optimistas, sakyčiau – viskas bus gerai. Bet kadangi esu linkęs į sveiką pesimizmą ir nebelabai tikiu bendrapiliečių sąmoningumu, protu, tai jaunimui patarčiau – važiuokit, ieškokit, kur galit gyvent geriau. Nes šioje šalyje kol kas nėra išmokta gerbti, mylėti žmogų. Čia žmogaus nepastebi, jei jo nėra sąraše, čia svarbus ne žmogus, o klerko, valdininko pozicija, tariama galia. Nors ji būtų ir kuilių kiaušiukų matavimų lygyje. Nei žmogus, nei tikros idėjos šioje šalyje nevertinami. Europoje – taip. Jums bus geriau ten. O mums be jūsų bus daug blogiau čia. Bet spręsti jums. Nenorėčiau gyventi klerkų ir vidutinybių valdomoje šalyje.