Jaunuoliai čia ne tik kaupdavo žinias ir šlifuodavo įgūdžius, būtinus norint skleisti Dievo žodį, bet ir aptardavo naujausias intelektualinio pasaulio idėjas, madas ir tendencijas.

Tuo metu po pasaulį vis labiau plito su Karlu Heinrichu Marxu (1818–1883) ir Friedrichu Engelsu (1820–1895) siejama ideologija, kurios šalininkai tikėjo daugelį amžių vykusia socialinių sluoksnių kova. Anot marksizmo idėjų, pasibaigus šiai kovai, turėtų susikurti komunizmu vadinama santvarka, kurioje esą visi būsią lygūs, o iš vienų bus paimama pagal galimybes, o atiduodama kitiems pagal poreikius (ar kažkaip panašiai).

Tifliso dvasinė seminarija buvo būtent ta vieta Gruzijoje, kurioje caro režimui grėsmę keliančiu marksizmu domėtasi bene labiausiai.

Spėjama, kad į šią instituciją, kurioje daugiausia lavinosi dvarininkų, ne itin turtingų didikų ir šventikų sūnūs, Soso (Josifas) pirmą kartą įžengė 1894 m. rugpjūčio 15 d. (veikiausiai pagal Julijaus kalendorių). Seminarijoje vyravo griežta tvarka ir itin slogi atmosfera, o inspektoriais vadinami vienuoliai ypač daug laiko ir jėgų skyrė stebėdami auklėtinius bei siekdami užklupti juos darančius ką nors nepadoraus.

Daug dėmesio prižiūrėtojai skyrė ne tik nepadoriam elgesiui, kaip antai girtavimas, ištvirkavimai ar keiksmai, bet ir uždraustai literatūrai, mat šioje įstaigoje neleista skaityti ne tik gruziniškos literatūros ar socializmą propaguojančių kūrinių, bet ir kone visų dabar labiausiai garbinamų XIX a. Vakarų ir Rusijos kūrėjų darbų (leista skaityti tik tų rusų autorių kūrybą, kuri išleista iki XIX a.).

Vos įsikūręs įstaigoje, Soso pradėjo elgtis santūriau nei Goryje. Jis tapo ramesnis, kuklesnis, dėmesingesnis, drovesnis, mąslesnis, uždaresnis ir netgi ėmė kurti poeziją (kai kurias eiles net pavyko publikuoti leidinyje „Iverija“), o jo lavinimosi rezultatai buvo vieni geresnių (nors ir ne patys geriausi). Tačiau labai greitai visas jo santūrumas išgaravo.

Soso būtų nebuvęs savimi, jeigu nebūtų ėmęs domėtis visa uždrausta, taip pat ir socializmą propaguojančia literatūra. Šiuo metu jau žinoma, kad Soso ne kartą buvo baustas seminarijos inspektorių dėl „nepadorių“ knygų skaitymo ar laikymo, mat visi prasižengimai ir bausmės buvo kruopščiai fiksuojami.

Spėjama, kad Soso, kaip ir Vladimirą Iljičių Uljanovą (1870–1924) itin stipriai paveikė Nikolajaus Gavrilovičiaus Černyševskio (1828–1889) romanas „Ką daryti?“ („Čto delat?“,1863), tačiau dar didesnę įtaką jam padaręs tėvynainio Aleksandrės Kazbegio kūrinys „Tėvažudystė“ (1882). Šio romano personažas Koba (Jakobas) Josifui tapo vienu revoliucionieriaus archetipų, su kuriuo jam vis labiau norėjosi tapatintis, tačiau jį taip pat paveikė ir Victoro-Marie Hugo (1802–1885) romano „Devyniasdešimt tretieji“ („Quatrevingt-treize“, 1874) veikėjas Cimourdainas (katalikų kunigas, tapęs revoliucionieriumi).

Slenkant laikui, dėl uždraustos literatūros ir kitų prasižengimų tarp Koba virstančio Soso bei seminarijos vadovybės kildavo vis daugiau konfliktų, kurie galiausiai peraugo į tikrą psichologinį Josifo ir „Juoduoju ženklu“ praminto tėvo Dmitrijaus (tikras vardas Davidas Abašidzė) karą.

Nuo 1896 m. rudens Josifas vis mažiau dėmesio skyrė lavinimuisi seminarijoje ir vis labiau domėjosi marksizmu bei intensyviau bendravo su kitais šia ideologija besidominčiais asmenimis, o mokymosi rezultatai pradėjo kristi.

Jis taip pat prarado susidomėjimą poezijos kūrimu bei dar labiau atitolo nuo motinos, kurios netgi pradėjo vengti, tačiau vėstant santykiams su Keke (1856/1858–1937), kiek atšilo jo ryšiai su tėvu.

Jie vis dar kartais susitikdavo, ir girtuoklis batsiuvys Visarionas (1850–1909) nebeliedavo tiek įniršio ant savo sūnaus, kaip kadaise (net jam padovanodavo savo siūtų batų), o ir Soso į gyvenimo dugnan nusiritusį tėvą žvelgdavo kiek atlaidžiau.

Likus keleriems metams iki stojimo į seminariją, Beso (Visarionas) buvo pagrobęs Soso ir netgi vertė jį kartu dirbti Adelchanovo batų fabrike, kuriame tvyrojo išmatomis atsiduodantis rauginamos odos dvokas. Tai buvo bene pirmas ir paskutinis kartas, kai Soso gavo paragauti tikro proletaro gyvenimo.

Nuo 1897 m. rudens Koba virstančio Soso elgesys darėsi vis agresyvesnis, o jo konfliktas su seminarijos vadovybe vis labiau aštrėjo.

Jis pradėjo nemandagiai elgtis ir nebenusilenkdavo dėstytojams, taip pat užsiaugino ilgus plaukus, pasiskelbė ateistu, įprato juoktis ir kalbėtis per pamaldas, ankščiau išeiti iš mišparų, vėluoti į giedojimus, vakarienę ir bėgti iš mišių. Jis nebesiteikdavo pakelti kepurės prieš vienuolius.

Besibaigiant 1899 m. pavasariui, Soso jau buvo pašalintas iš seminaristų gretų už neatėjimą į testavimų sesiją. Pats Soso vėliau gyrėsi, kad jį esą pašalino už revoliucinę veiklą ar propagandą, tačiau dabar tyrėjai neatmeta prielaidos, kad būsimasis tironas tuo metu galėdavo dar ir dalyvauti vakarėliuose, kuriuose linksmintasi su laisvo elgesio merginomis bei alkoholiu. Jie taip pat neatmeta prielaidos, kad šios linksmybės turėjo tam tikrų reprodukcinių padarinių, galėjusių lemti pašalinimą iš seminarijos.

Agentėmis taptų ir mokyklos

Panaši griežtos informacinės erdvės cenzūros ir pilietinės visuomenės valymo priemonė jau seniai taikoma Rusijoje. Represinio valdžios aparato paskelbti užsienio agentais fiziniai ir juridiniai asmenys ne tik apkraunami biurokratinių procedūrų našta, bet ir stigmatizuojami, todėl praranda verslo ir visuomeninius ryšius.

Rusijai įsiveržus į Ukrainą, naudojantis šiomis teisinėmis priemonėmis buvo uždarytos žmogaus teisių ir žiniasklaidos organizacijos, pradėta persekioti atskirus žurnalistus, visuomenininkus ir aktyvistus.

Priėmus analogišką įstatymą Sakartvele, būtų registruojami visi (ne tik pelno nesiekiantys) juridiniai ir fiziniai asmenys, gaunantys finansavimą iš užsienio. Registrą tvarkytų ne valstybinė registrų tarnyba, o prokuratūra. Tuo pat metu už vengimą registruotis fiziniams asmenims grėstų iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, o juridiniams asmenims – baudos.

Tačiau Sakartvele toks įstatymas ne tik stigmatizuotų pilietinius aktyvistus, žiniasklaidą – jis paliestų daugybę gyventojų, mat paramą iš įvairių nevyriausybinių organizacijų per socialinius projektus gauna labai skirtingos žmonių grupės, pradedant ūkininkais, kaimo mokyklomis, privačiais turizmo paslaugų teikėjais, vyndariais, baigiant kovos su hepatitu ar aprūpinimo geriamuoju vandeniu programomis, sulaukiančiomis milijoninės paramos iš JAV ir kitų Vakarų valstybių.

Paradoksas, tačiau formalius užsienio agentų kriterijus atitiktų ir daugelis dabartinio politinio elito, įskaitant ir pilkuoju kardinolu vadinamą verslininką Bidziną Ivanišvilį.

Tikrieji tikslai

Įstatymo projektą pristatė valdančiajai partijai artimas judėjimas „Liaudies valia“, atsiradęs po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą. Judėjimas Sakartvelo nevyriausybines organizacijas vadina JAV agentėmis ir propaguoja kitus Rusijos propagandos naratyvus. Vienu savo tikslų judėjimas vadina priešinimąsi „liberalios ideologijos propagandai“ ir neva „Vakarų siekiui įtraukti Sakartvelą į karą“.

Partija „Gruzijos svajonė“ palaikė pasiūlymus, esą naujovės reikalingos skaidrumui didinti.

Prezidentė Salomė Zurabišvili stojo protestuotojų pusėn. Nors Sakartvelo prezidento pareigos labiau simbolinės, Prancūzijoje užaugusi patyrusi diplomatė ne kartą išreiškė paramą Ukrainai, atvirai kritikavo, jos nuomone, nesuprantamą vyriausybės poziciją, dėl kurios Tbilisis pats save įstūmęs į tarptautinę izoliaciją. Pareiškusi, kad užsienio agentų įstatymas „priartina mus ne prie Europos, o prie ydingo Rusijos modelio“, prezidentė žadėjo vetuoti naująjį įstatymą, nors užsienio agentų registravimo idėjos šalininkai grasina atmesią šį veto, kaip per pastaruosius metus darė jau ne kartą.

Dabartinė vyriausybė valdo beprecedentę trečiąją kadenciją. Ir ji siekia laimėti kitus rinkimus marginalizuodama pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą.

 

Tačiau kodėl valdantieji pritaria tokiam jiems patiems nenaudingam įstatymui?

Esama nuomonės, kad Sakartvelo valdančiosios partijos deputatai nusprendė pakartoti rusiškąją praktiką mąstydami apie kitamet šalyje vyksiančius rinkimus. „Dabartinė vyriausybė valdo beprecedentę trečiąją kadenciją, – pažymi Tbilisio valstybinio universiteto politologijos profesorius Kornelijus Kakačija. – Ir ji siekia laimėti kitus rinkimus marginalizuodama pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą.“

Panašios nuomonės laikosi „Transparency International“ Tbilisio biuro vykdomojo direktoriaus pavaduotojas Georgijus Onianis. Šis įstatymo projektas yra valdančiosios partijos gerai apgalvotos kampanijos, kuri prasidėjo pernai, kai visuomenei pavyko susitelkti į dešimttūkstantinius protesto mitingus, tęsinys. „Pagrindinis jo tikslas – nubausti, nutildyti ir dezorganizuoti Sakartvelo pilietinę visuomenę“, – radijui NV sakė ekspertas.

Valerijus Čečelašvilis atkreipė dėmesį, kad Sakartvelo vadinamąja agentų tema neskuba pasisakyti Rusijos propagandininkai. Tai, anot žinomo diplomato, galima laikyti ženklu, kad Maskva nenori diskredituoti šios idėjos, kurią įgyvendinamas Sakartvelas sustiprintų Rusijos politinės kultūros įtaką.

Publicistas Bačia Korčilava mano, kad scenarijus kitoks. Pasak jo, vyriausybė dirbtinai kuria šią krizę, kad paskui padarytų nuolaidų. Viskas tik tam, kad nukreiptų dėmesį nuo kalinamo buvusio prezidento Michailo Saakašvilio, kurio sveikatos problemos kelia didelį įtakingų Vakarų valstybių susirūpinimą, temos. Tai, anot B. Korčilavos, būtų B. Ivanišvilio stiliaus žaidimas.

Narystė ES – prioritetas

Susirūpinimą dėl vadinamojo užsienio agentų įstatymo yra išreiškusios ir JAV, ir ES. Anot ES užsienio politikos vadovo Josepo Borrellio,  projektas nesuderinamas su ES vertybėmis ir standartais.

Sakartvelas niekada nebus prorusiška valstybė. Kartvelai niekada nepakeis savo pasirinkimo – tai civilizacinis pasirinkimas.

 

Prieš šį įstatymą protestuojantys kartvelai ir opozicija baiminasi, kad įstatymo priėmimas reikštų Gruzijos ilgalaikio siekio įstoti į ES pabaigą. Daugiau kaip 80 proc. gyventojų pritaria Gruzijos europinei perspektyvai, kuri įtvirtinta ir šalies konstitucijoje.

Anot B. Korčilavos, Sakartvelo europinė integracija rūpi ne tik M. Saakašvilio šalininkams, bet ir valdančiajai partijai. „Nežinau nė vieno kartvelo, kuris sakytų, kad reikia kurti valstybę, analogišką Rusijos Federacijai. Net valdančioji partija visada akcentavo Gruzijos stojimą į ES ir NATO“, – radijui NV sakė ekspertas.

Karas Ukrainoje ir stojimas į ES – šios dvi temos iki šiol sieja skirtingų opozicinių partijų ir net valdančiosios „Gruzijos svajonės“ šalininkus. Didžiausias praėjusių metų mitingas Tbilisyje įvyko vasario 26 d., prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, ir birželio 20 d., kai Sakartvelui buvo atsisakyta suteikti šalies kandidatės į ES statusą.

Tiesa, per metus situacija abiem klausimais kiek pakito: tiek Gruzijos valdžios reakcija į karą Ukrainoje, tiek šalies perspektyvos tapti ES nare. Tačiau, kaip primena B. Korčilava, Sakartvelas savo kelią  pasirinko prieš 30 metų, per tą laiką su Rusija kariavo keturis karus, prarado šimtus tūkstančių žmonių ir 20 proc. šalies teritorijos.

„Sakartvelas niekada nebus prorusiška valstybė, – sakė B. Korčilava. – Tai, kad šiandien valdžioje tokia partija, lėmė M.Sakašvilio padarytos klaidos. Kartvelai niekada nepakeis savo pasirinkimo – tai civilizacinis pasirinkimas.“

B. Korčilava pabrėžia takoskyrą, kuri kartvelus skyrė nuo sovietinės ideologijos ir Sakartvelas – panašiai kaip Baltijos šalių tautos – niekada nesijautė sovietine respublika.

Po 10 minučių įrašas buvo pašalintas. Nežinoma, ar šį tekstą parašė pats D. Medvedevas, ar į jo paskyrą buvo įsilaužta. Jis šio įvykio kol kas nekomentuoja.

Įraše teigiama, kad „išvadavus Kyjivą ir visas Mažosios Rusijos teritorijas nuo nacionalistų gaujų, Rusia vėl taps vieninga“. „Mes leisimės į kitą žygį, kad atkurtume mūsų Tėvynės sienas, kurios, kaip žinoma, niekur nesibaigia“, – rašė jo autorius.

Publikacijoje tvirtinama, kad iki 1801 metų tokios šalies kaip Gruzija (Sakartvelas) nebuvo, ji atsirado tik Rusijos imperijos ribose. „Šiaurės ir Pietų Osetija, Abchazija ir kitos Gruzijos teritorijos gali būti suvienytos tik bendroje valstybėje su Rusija“, – sakoma įraše.

Jame užsimenama ir apie Kazachstaną: tai „dirbtinė valstybė“ ir „buvusios Rusijos teritorijos“, o jo valdžia persekioja įvairias etnines grupes, ką „galima kvalifikuoti kaip rusų genocidą“.

„Mes neketiname nekreipti į tai dėmesio. Kol ten neateis rusai, tvarkos nebus“, – konstatuojama pranešime.

Birželio mėnesį laikraščio „Izvestija“ tinklalapyje RF prezidento administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos vardu buvo paskelbtas straipsnis, kuriame, be kita ko, buvo rašoma, kad „visa Rusija turės atstatyti fašistų sugriautą Donbasą“, ir tam prireiks trilijonų rublių. Leidinio atstovai pareiškė, kad į jo tinklalapį buvo įsilaužta.

Mojuodami Sakartvelo ir ES vėliavomis, demonstrantai susirinko prie parlamento sostinėje Tbilisyje į „Eitynes už Europą“.

Naujienų agentūros AFP skaičiavimu, akcijoje, tapusioje didžiausia per kelis pastaruosius dešimtmečius, dalyvavo ne mažiau kaip 120 tūkst. žmonių.

Daugelis dalyvių laikė plakatus su užrašu „Mes esame Europa“, o renginio metu skambėjo ES himnas „Odė džiaugsmui“.

Eitynes organizavo pagrindinės Sakartvelo prodemokratinės grupės, pakvietusios žmones susirinkti Tbilisyje „pademonstruoti kartvelų atsidavimo šalies europinei ateičiai ir vakarietiškoms vertybėms“.

Šį kvietimą parėmė visos šalies opozicinės partijos.

„Europa yra istorinis kartvelų pasirinkimas ir siekis, dėl kurio aukojosi visos kartos“, – socialiniame tinkle „Facebook“ teigė demonstracijos organizatoriai.

Vienas iš organizatorių, teisių gynėjas Šota Digmelašvilis, perskaitė manifestą, kuriame skelbiama, kad ateinantį penktadienį įvyks dar vienas mitingas ir bus inicijuotas „naujas liaudies judėjimas“. Planuojama, kad šio judėjimo veikloje dalyvaus opozicinės partijos, bet dominuos pilietinės visuomenės aktyvistai.

„Suformuluosime savo reikalavimus vyriausybei, o jeigu ši jų neįvykdys, nesmurtinio pasipriešinimo banga nušluos visus tuos, kas stumia Sakartvelą nuo europinio kelio“, – sakė aktyvistas.

Anot jo, „liaudies rūstybė bus nukreipta prieš [valdančiosios partijos įkūrėją] oligarchą Bidziną Ivanišvilį“, daugelio laikomą tikruoju politikos formuotoju Sakartvele, nors jis ir neužima jokio oficialaus politinio posto.

„Europinė perspektyva“

Pasak vieno iš demonstrantų, 47 metų rašytojo Malchazo Charbedijos, „kiekvienas kartvelas turi prisiimti asmeninę atsakomybę, kad mūsų europinė viltis išsipildytų“.

„Šiandien išėjome į gatves, nes atėjo laikas pasikliauti tik savimi, o ne kuo nors kitu – tai mūsų asmeninės atsakomybės, pastangų, nepalaužiamos valios, atkaklumo laikas“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.

Kita demonstrantė, 68 metų biologė Lili Nemsadzė, perspėjo: „Jei Sakartvelui bus atsisakyta suteikti kandidatės į ES statusą, tai reikš, kad liksime Rusijos įtakos zonoje“.

Ji pridūrė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras „Putinas tai supras kaip žalią šviesą vėl įsiveržti į Sakartvelą“.

Tbilisio siekis įstoti į ES ir NATO, įtvirtintas kartvelų konstitucijoje, jau ilgą laiką Kremliui kelia nepasitenkinimą, o įtampos kulminacija 2008 metais tapo Maskvos karinė invazija į Sakartvelą.

Praėjusį penktadienį Europos Komisija rekomendavo Europos Vadovų Tarybai suteikti kandidatės statusą Ukrainai ir Moldovai. Komisija vertino ir Sakartvelo paraišką, tačiau dėl šios šalies buvo nuspręstą rekomenduoti suteikti jai kandidatės statusą po to, kai Tbilisis įgyvendins numatytas išankstines sąlygas.

Komisija rekomendavo suteikti Tbilisiui „europinę perspektyvą“, o šios institucijos pirmininkė Ursula von der Leyen  (Urzula fon der Lajen) tai pavadino „dideliu žingsniu į priekį“ šalies kelyje į narystę Bendrijoje.

„Durys plačiai atvertos, – sakė ji. – Kuo greičiau įgyvendinsite [išankstines sąlygas], tuo greičiau bus pasiekta pažanga.“

Pirmadienį EK vadovė patikslino, kad Sakartvelas turi įgyvendinti daugiau reformų, kad galėtų įstoti į bloką.

„Deoligarchizacija“

Valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ pareiškė apgailestaujanti, kad ši Kaukazo valstybė nesulaukė rekomendacijos dėl kandidatės statuso suteikimo kartu su Ukraina ir Moldova.

Ministras pirmininkas Iraklijus Garibašvilis penktadienį pasveikino „istorinį sprendimą suteikti Sakartvelui „europinę perspektyvą“. Jis pažadėjo bendradarbiauti su Briuseliu, kad būtų „įgyvendinti visi reikalavimai ir šaliai būtų suteiktas kandidatės statusas“.

Tarptautinė bendruomenė vis garsiau kritikuoja „Sakartvelo svajonės“ suformuotą vyriausybę dėl numanomo demokratijos principų nepaisymo, o ši kritika rimtai pakenkė Tbilisio santykiams su Briuseliu.

Pasak Europos Komisijos, tarp sąlygų, kurias Tbilisis turi įvykdyti, kad galėtų formaliai eiti narystės keliu – politinės poliarizacijos nutraukimas, pažanga žiniasklaidos laisvės, teismų ir rinkimų reformų srityse, taip pat „deoligarchizacija“.

Anksčiau šį mėnesį Europos Parlamentas priėmė teisiškai neįpareigojančią rezoliuciją, raginančią ES įvesti asmenines sankcijas turtingiausiam kartvelui B. Ivanišviliui dėl jo „destruktyvaus vaidmens“ šalies politikoje ir ekonomikoje.

Pats B. Ivanišvilis tvirtina pasitraukęs iš politikos.

Ukraina, Sakartvelas ir Moldova yra pasirašiusios asociacijos susitarimus su ES, skirtus priartinti šalis prie Bendrijos politinių ir ekonominių standartų

Susitarimai taip pat apima laisvąją prekybą tarp šių šalių ir ES bei bevizes trumpalaikes keliones jų piliečiams į Šengeno erdvę.

Tačiau jie nesuteikia garantijų, kad šalys tikrai taps ES narėmis.

Darbą Helsinkyje G. Kazakevičius turėtų pradėti spalio 8 dieną, diplomatines pareigas Tbilisije A. Kalindra turėtų eiti nuo spalio 19 dienos.

Lietuvos atstovybė Suomijoje šiuo metu neturi nuolatinio vadovo, Valdemaras Sarapinas iš ambasadoriaus pareigų atšauktas gegužę ir paskirtas dirbti į Ukrainą.

G. Kazakevičius dabar vadovauja Užsienio reikalų ministerijos Konsuliniam departamentui. Konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje jis yra ėjęs vicekanclerio pareigas.

A. Kalindra šiuo metu yra Sauliaus Skvernelio patarėjas užsienio politikos klausimais – diplomatas pakeitė anksčiau šį darbą dirbusį Deividą Matulionį, nes pastarasis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi NATO.

A. Kalindra yra dirbęs diplomatinėse atstovybėse Rusijoje, prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Vienoje, prie Jungtinių Tautų organizacijos Niujorke, penkerius metus vadovavo Vyriausybės kanceliarijos Tarptautinių santykių ir Europos Sąjungos grupei.

Buvęs Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Giedrius Puodžiūnas iš pareigų atšauktas liepą.

Lietuvoje ambasadorius Vyriausybės teikimu tvirtina prezidentas, pritarus Seimo Užsienio reikalų komitetui.

Lietuvos žiniasklaidoje pamažu įsitvirtina alternatyvus Gruzijos pavadinimas Sakartvelas, rodo duomenys, kuriuos naujienų agentūrai BNS pateikė žiniasklaidos analizės ir tyrimų bendrovė „Mediaskopas“.

Nuo 2018 metų birželio iki 2019 metų liepos Sakartvelo vardas sudarė 26 proc. visų šalies paminėjimų, o nuo 2019 metų liepos iki šių metų liepos – jau beveik 44 procentus.

„Šiais metais kovo, gegužės, birželio mėnesiais Sakartvelas jau buvo minėtas daugiau kartų nei Gruzija, tad, panašu, jog Gruzijos pavadinimas iš tikrųjų po truputį bus išstumtas iš viešosios erdvės“, – BNS sakė „Mediaskopo“ Stebėsenos ir analizės skyriaus vadovė Vilūnė Kairienė.

„Mediaskopo“ duomenimis, pagrindinės Sakartvelo vardo populiarintojos yra Lietuvos užsienio politikos institucijos – Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.

Žiniasklaidoje Sakartvelas dažniausiai minimas kultūros bei turizmo kontekste, o Gruzijos pavadinimas vis dar dažnas sporto žurnalistų pranešimuose.

„Pastebėjome, kad didžiausią įtaką Sakartvelo vardo populiarinimui žiniasklaidoje ir visuomenėje turi naujienų agentūros – kaip jos šalies pavadinimą parašo, taip jis atkartojamas likusioje žiniasklaidoje“, –  teigė V. Kairienė.

BNS naujienų agentūros redakcija alternatyvų šalies pavadinimą Sakartvelas pranešimuose nusprendė naudoti nuo pernai lapkričio.

Šis žiniasklaidos tyrimas atliktas stebint nacionalinių, regioninių, rajono leidinių ir žurnalų publikacijas, interneto portalų, naujienų agentūrų, radijo ir televizijos pranešimus.

Atsižvelgusi į sakartveliečių prašymą, alternatyvų Gruzijos pavadinimą Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino 2018-ųjų gegužę.

Šios Kaukazo regiono šalies valdžia oficialų valstybės pavadinimą paprašė pakeisti argumentuodama tuo, jog senoji versija yra rusiška.

Kelią link finalo mūsiškėms uždarė Gruzijos ekipa (Sanadzė, Šakarašvili, Kvernadzė). Lietuvės sekmadienį turėjo pripažinti varžovių pranašumą 0-2 (13:15, 11:15).

Kovoje dėl bronzos medalių Lietuvos tinklininkės per 19 min. 2-0 (15:10, 15:6) pranoko rumunes Iustiną Corcoz, Alexią Bradatan, Catincą Ilie ir Madaliną Sandu.

Su šia Rumunijos komanda lietuvės žaidė ir antrajame turnyro rate. Tuomet pergalę 2-0 (15:11, 15:9) taip pat šventė Lietuvos ekipa.

Antrąjį iš eilės etapą laimėjo favorite laikyta Rusijos komanda (Pavlova, Novikova, Motrich, Jaranceva). Finale rusės 2-0 (15:9, 15:6) pranoko gruzines.

Moterų turnyro prizų fondą sudarė 3 tūkst. eurų.

Armėnijoje vykusiame pirmajame Europos turo etape lietuvės iškovojo sidabro medalius. Trečiasis etapas vasario 21-23 dienomis vyks Slovakijoje.

Prezidentės Salomės Zurabšvili tinklapį „šią popietę užpuolė programišiai“, naujienų agentūrai AFP patvirtino jos atstovė.

„Incidentą tiria teisėsaugos institucijos“, – nurodė Sofo Džadžanašvili.

Gruzijos naujienų agentūros „InterPressNews“ žiniomis, programišiai taip pat įsilaužė į šalies bendrosios kompetencijos teismų, kelių vyriausybės agentūrų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos priemonių svetaines.

Manoma, kad iš viso nukentėjo iki 2 tūkst. tinklapių.

Juose buvo įdėta ištremto Gruzijos eksprezidento Michailo Saakašvilio nuotrauka su užrašu „Aš sugrįšiu!“, informavo „InterPressNews“.

M. Saakašvilis savanoriškai gyvena tremtyje Ukrainoje, kur jis persikėlė 2013 metais, pasibaigus jo antrai kadencijai prezidento poste.

Šis užkietėjęs provakarietiškas reformistas ieškomas Tbilisyje dėl kaltinimų piktnaudžiavimu valdžia, kuriuos jis neigia.

Keletas buvusių aukšto rango M. Saakašvilio administracijos pareigūnų buvo įkalinti jo partijai 2012 metais pralaimėjus parlamento rinkimus dabartinei valdančiajai partijai „Gruzijos svajonė“, vadovaujamai oligarcho Bidzinos Ivanišvilio.

Opozicijos partijos ir Sakartvelo sąjungininkai Vakaruose pasmerkė smerkia šį baudžiamąjį persekiojimą kaip politinę raganų medžioklę.

Didžiausiai šalies skrydžių bendrovių grupei, valstybės kontroliuojamai „Aeroflot“ priklausanti „Pobeda“ skelbia dėl to netekusi daugiau kaip 0,5 mlrd. rublių, S7 – apie 0,6 mlrd. rublių, o „Red Wings“ šias netektis įvertino 0,2 mlrd. rublių.

„Pobeda“ kreipėsi į Transporto ministerija su prašymu paaiškinti, kada tikėtis kompensacijų, pažadėtų dar prieš šio draudimo įsigaliojimą.

Ministerijos atstovas leidiniui sakė, jog kompensacijų skaičiavimo metodika vis dar ruošiama, o vicepremjero Maksimo Akimovo, viešai pažadėjusio kompensuoti šiuos skrydžių bendrovių nuostolius, atstovas patikslino, kad ji iki šio mėnesio vidurio bus parengta.

Transporto ministerija šalies aviakompanijų nuostolius dėl skrydžių į Gruziją draudimo yra preliminariai įvertinusi 3 mlrd. rublių.

Tiesioginį oro susisiekimą tarp Rusijos ir Gruzijos liepos pradžioje uždraudė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, reaguodamas į smurtinius protestus Tbilisyje birželio pabaigoje, prasiveržusius po vieno rusų parlamentaro kreipimosi į Gruzijos parlamentą. Deputato Sergejaus Gavrilovo kalba pakurstė ilgalaikį priešiškumą, kilusį dėl Maskvos paramos dviem Gruzijos separatistiniams regionams – Abchazijai ir Pietų Osetijai.

Gruzijos nacionalinės turizmo administracijos duomenimis, praėjusį mėnesį šalyje lankėsi 147,4 tūkst. poilsiautojų iš Rusijos – 20,6 proc. mažiau nei pernai rugsėjį, o per tris šių metų ketvirčius jų sulaukta 7,7 proc. mažiau nei prieš metus – 1,205 milijono.

Visas turistų srautas į Gruzija sausį-rugsėjį paaugo 6,6 proc. iki 7,238 mln., o vien tik rugsėjį – 2,8 proc. iki 974 tūkst. žmonių.

G. Kančelis buvo gydomas vienoje sostinės Tbilisio klinikų.

Jis išgarsėjo operomis, simfoniniais kūriniais ir, taip pat, muzika spektakliams bei kino filmams, tarp jų „Mimino“, „Kin-Dza-Dza!“, „Neliūdėk!“.

Viename interviu G. Kančelis sakė, kad jo gyvenimo devizas yra „Neliūdėk!“.

Kompozitorius gimė 1935 metais Tbilisyje, ten baigė konservatoriją. 1967–1986 metais jis parašė septynias simfonijas, už 4-ąją simfoniją 1976-aisiais gavo tuometinės Sovietų Sąjungos valstybinę premiją. Nuo 1991 metų jis gyveno Vokietijoje ir Nyderlanduose.

G. Kančeliui taip pat buvo suteiktas Sovietų Sąjungos liaudies artisto vardas, jis yra gavęs Gruzijos valstybinę premiją.