Aplinką tausojanti medžiaga

Pora šviesiai rudų šlepečių, dubenėliai, šviestuvų gaubtai ir netgi kėdė tėra keli iš kasdienės apyvokos daiktų, menininko Maurizio Montalti (Mauricijaus Montalčio) sukurtų iš įvairių grybų, įskaitant „tokius pačius kepurėtuosius grybus, kokių galit rasti išėję pasivaikščioti miške“.

36 metų M.Montalti tikisi, kad kada nors jo sukurta nauja aplinką tausojanti medžiaga galbūt pakeis sunkiai perdirbamas plastmases, gaminamas iš iškastinio kuro, kurio atsargos mažėja.

„Pradėjau dirbti su grybais prieš kelerius metus, atlikdamas dizaino praktiką“, – menininkas sakė naujienų agentūrai AFP.

Jis aiškino ieškojęs „kitokios vizijos“, kaip žmonės galėtų gauti naudos pasitelkdami „rūšis, į kurias paprastai nekreipiama dėmesio – pavyzdžiui, grybus“.

Jo naudojama žaliava – grybiena, dar žinoma kaip micelis: bespalvė organinė požeminė grybo dalis, sudaryta iš plonyčių gijų, vadinamų hifais. Pavieniai hifai plika akimi beveik neįžiūrimi, bet jų tankūs tinklai gali atrodyti kaip pūkuota masė.

Micelis – labai įdomus produktas, nes jis, pavyzdžiui, geba suskaidyti visus lapus arba visokiausius mūsų nebenaudojamus produktus.

„Micelis – labai įdomus produktas, nes jis, pavyzdžiui, geba suskaidyti visus lapus arba visokiausius mūsų nebenaudojamus produktus“, – sako Amsterdame įsikūrusio vienintelio pasaulyje mikroorganizmų muziejaus „Micropia“ techninė darbuotoja Ilja Dekker (Ilja Deker).

Užaugusi organinė medžiaga gali būti panaudota įvairiausioms reikmėms.

„Iš jos galima gaminti visokiausius daiktus, pavyzdžiui, vazas; daiktus, kuriuos galime laikyti savo namuose. Tačiau taip pat ir namams statyti – (naudoti) kaip statybinę medžiagą“, – tvirtina I.Dekker.

Interaktyvusis muziejus „Micropia“, įsikūręs šalia Amsterdamo zoologijos sodo „Artis“, yra įrengęs nedidelę nuolatinę M.Montalti kūrinių ekspoziciją, pabrėžiančią šios įstaigos misiją – šviesti visuomenę apie mikroorganizmų teikiamą naudą.

„Sukepinti grybai“

Italas naudoja „augimo dizainą“ – jis leidžia savo kūriniams natūraliai užaugti ir jų neformuoja, nepjausto ir neraižo.

Formose, pagamintose iš medžio, molio, plastiko arba gipso, įveistas grybas paliekamas misti organine medžiaga, pavyzdžiui, pjuvenomis, šiaudais, šienu arba linų pluoštu.

„Jie minta šia augaline medžiaga ir ją ardydami taip pat išaugina savo mikroskopines gijas. Jie suformuoja glaudžiai persipynusį gijų tinklą, veikiantį tarsi klijai. Galima sakyti, kad tai yra natūralūs klijai“, – aiškino M.Montalti.

Kažkuriuo metu šis procesas turi būti sustabdytas, nes kitaip rajūs grybai toliau augtų ir imtųsi doroti kitokias organines medžiagas.

Todėl formos su užaugusia grybiena įkišamos į krosnį ir palaikomos nedidelėje kaitroje, kad grybai žūtų.

Tokiu būdu grybiena „visiškai deaktyvuojama“ ir lieka tik „inertinė medžiaga – bet visiškai natūrali ir visiškai kompostuojama“, pridūrė menininkas.

Tokiu būdu per 10 dienų buvo užauginta smėlio spalvos vaza, o balkšvą kėdę nelygiu paviršiumi užauginti užtruko 20 dienų.

„Kiekvienas toks daiktas yra unikalus“, – pabrėžė M.Montalti. Pasak jo, kiekvieno objekto išvaizdą, spalvą ir tekstūrą lemia naudojamo grybo rūšis, organinės medžiagos šaltinis ir auginimo sąlygos.

Laukia didi ateitis

Vos pradėjęs savo tyrimus M.Montalti ieškojo galimybių panaudoti grybus įvairioms medžiagoms ardyti ir praktiškai pritaikyti šį procesą – pavyzdžiui, sprendžiant atliekų perdirbimo problemas.

Tačiau kartą jis atkreipė dėmesį į šio proceso metu susidarančią naują medžiagą ir pagalvojo, kad ją taip pat būtų galima pritaikyti.

Nelygu koks grybas naudojamas, iš grybienos gaunama medžiaga gali būti kieta arba elastinga, sugerianti vandenį, trapi arba atspari karščiui.

Dabar į jo darbus dėmesį atkreipė avalynės pramonė, ieškanti pakaitalų, pavyzdžiui, tradicinei gumai. Be to, svarstomos galimybės gaminti medžiagas, savo savybėmis panašias į įprastą odą, bet „nereikalaujančias nieko žudyti“.

„Ekologinis aspektas ir ekologinė atsakomybė – itin svarbūs“ visam šiam projektui, sakė M.Montalti.

Dizaineris prognozuoja, kad šios srities laukia didi ateitis.

„Numatau, kad per ateinančius 10–20 metų tokios medžiagos darys didelį poveikį mūsų gyvenimo būdui“, – sakė jis.

Grybiena jau kuris laikas įvairiuose įpakavimuose naudojama vietoj polistireno. Įprastos pakavimo medžiagos yra itin kenksmingos aplinkai, tiek jų gamybos, tiek atliekų tvarkymo prasme, kai tuo tarpu iš grybų išaugintos plokštės beveik visiškai neteršia gamtos ir greitai suyra. Taigi, nieko nuostabaus, kad ši medžiaga pradeda skintis kelią ir į interjero dizaino sferą.

„Ecovative“ ir „bioMASON“ kompanijos, garsios savo ekologiškais gaminiais, šįkart nusprendė rinką nustebinti tvirtų, modernaus dizaino baldų linija. Jų pagrindas – grybienos pluoštas, todėl šie baldai iš tikrųjų yra užauginami, o ne pagaminami.

Ši medžiaga yra tokia tvirta, kad iš jos gaminamos ir taburečių, stalų konstrukcinės dalys, turinčios išlaikyti nemažą svorį. Žinoma, vien grybienos nepakanka – ji auginama specialioje iš medienos atliekų ar kanapių pluošto pagamintoje formoje, kuri vėliau ir tampa norima baldo dalimi.

Jų pagrindas – grybienos pluoštas, todėl šie baldai iš tikrųjų yra užauginami, o ne pagaminami.

Kompiuterių gamintojas „Dell“ jau kuris laikas savo gaminiams įpakuoti naudoja „Ecovative“ gaminamą grybienos pagrindo medžiagą. Visgi, be jokios abejonės, baldams reikia daug tvirtesnių medžiagų nei įpakavimui. Todėl kompanija pasitelkė iki tol nenaudotą procesą, kurio metu manipuliuojama grybienos aplinkos temperatūra bei anglies dvideginio kiekiu, ko pasekoje grybiena užauga į gana tvirtą medžiagą.

Ją dar labiau sutvirtina naudojamos medienos atliekos ar kanapių pluoštas. Kai grybai nebegauna maisto jie miršta, tuomet gaminys yra papildomai apdorojamas slėgiu ir karščiu, kol tampa pakankamai stiprus, kad išlaikytų žmogaus svorį.

www.ecovativedesign.com nuotr.

Tuo tarpu kiek į marmurą panašus stalviršis yra gaminamas pasitelkiant bakterijas, kurios aplink smiltis formuoja kalcio karbonatą. Tuo pačiu būdu „bioMASON“ gamina ir plytas, trinkeles ir kitas statybines medžiagas. Įdomu ir tai, kad šie baldai moksline prasme nėra visiška naujovė. Mokslininkai jau seniai įrodė, kad iš grybų, bakterijų ir baltymų galima užauginti dirbtinę odą ar šilką, tačiau dar niekas nesiryžo šių neįprastų kūrinių gaminti masiškai.

Pagrindinė priežastis – kaina. Nuotraukose matoma taburetė kainuoja net 249 JAV dolerius, o stalas – 699 dolerius. Kad ir kokie ekologiški šie gaminiai būtų, daugelį pirkėjų ši kaina atbaidys. Kita vertus, galbūt plečiantis grybienos plaušo gamybai produktai pigs, gerės dizaino ir konstrukciniai sprendimai, todėl ateityje tokių baldų turėtume matyti dažniau.

Lietuviai panašūs į italus ne tik savo temperamentu ir pamaldumu, tačiau ir tuo, jog esame iš tų Europos tautų, kurios grybauja.

„Lietuviams tinka apibūdinimas grybų mėgėjai (lot. mycophile) – grybus renkame laisvalaikiu, mėgstame juos valgyti“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto doktorantė Lina Smolskaitė.

Pasak jos, daugiausia grybų mėgėjų yra Pietryčių Azijoje, Venesueloje, Rytų ir Vidurio Europoje, Italijoje. Nenuostabu – šių šalių miškuose auga daugiausiai grybų, jos turi seniausias grybų rinkimo bei valgio gaminimo naudojant grybus tradicijas.

Jaunoji mokslininkė, kartu su Prancūzijos Paul Sabatier universiteto tyrėjais, jau kelerius metus tyrinėja vieną iš gausiausių ir paslaptingiausių organizmų grupių žemėje.
„Įskaitant ir mikrogrybus, suskaičiuota mažiausiai 1,5 milijono grybų rūšių visame pasaulyje, ir tik 140 tūkstančių iš jų yra apibūdintos ar ištyrinėtos moksliškai“, – teigia L. Smolskaitė.

KTU doktorantės teigimu, ypač svarbu ištirti mažiau žinomus grybus bei išskirti biologiškai aktyvius junginius, kurie būtų naudojami maisto pramonėje ar medicinoje. Prancūzų mokslininkai šiuo metu ypatingą dėmesį skiria tyrimams, ieškant naujų veikliųjų komponentų, galinčių išgydyti virusines ligas, sunaikinti vėžio ląsteles.

Nori grybauti – įsigyk leidimą

Daugelyje Vakarų Europos valstybių laukinius grybus renka tik iš Rytų Europos atvykę emigrantai. Vietiniai gyventojai į pilnus krepšius iš miško tempiančius lietuvius, lenkus ir baltarusius, žiūri įtariai. Manoma, kad laukinius grybus valgyti pavojinga, jais galima apsinuodyti ir net numirti.

„Nors Lietuvos miškai man pačiai labiausiai patinka, teko grybauti ir Prancūzijoje ar Australijoje, – pasakoja L. Smolskaitė. – Pastarojoje šalyje žmonės grybų miškuose visai nerenka – bijo apsinuodyti ir net mirti“.

KTU tyrėja teigia, jog terminas „mycophobia“ (iš lotynų kalbos – grybų baimė) atsirado Didžiojoje Britanijoje 1887-aisiais, o pirmasis taisyklių rinkinys, reguliuojantis prekybą miško grybais buvo sukurtas Austrijoje–Vengrijoje XIX a. pradžioje.

Šiandien net 21 Europos šalis turi nacionalinį grybų raudonąjį sąrašą, grybų rinkimo metodai, laikas ir kiekis tam tikrose šalyse yra griežtai prižiūrimi. Pavyzdžiui, italai, prieš eidami į mišką turi pasirūpinti specialiais leidimais. Surinktas miško gėrybes jie gali parodyti vietiniams gydytojams ar vaistininkams, kad šie nustatytų grybų tinkamumą valgyti.

Mitas: nuodingi grybai juos ilgai pavirus tampa nekenksmingi

Retas kuris lietuvis sugalvotų įtartiną grybą rodyti specialistui – paprastai pasitikime šeimos „pamokomis“ ir renkame tuos grybus, kuriuos rinko mūsų tėvai. Tačiau reikėtų būti atsargiems.

„Pavyzdžiui, kartusis baravykas iš išvaizdos yra labai panašus į tikrąjį, tačiau skiriasi jų sporos ir skonis. Laimei, šiuo grybu neapsinuodysite, tik apkartinsite savo patiekalą“, – teigia L. Smolskaitė, perspėdama, kad nereikėtų rinkti grybų, dėl kurių nesate visiškai tikri.

Be to, mokslininkė pataria nepasitikėti populiaria nuomone, jog pakankamai pavirus visi (net ir nuodingi grybai) tampa tinkami valgyti.

„Yra tokių grybų, kuriuos pavirus ar pakepus kenksmingos medžiagos skyla aukštesnėje temperatūroje, tačiau daugumos nuodingų grybų toksinės medžiagos nesuyra terminio apdorojimo metu. Pavyzdžiui, alfa-amanitinas, aptinkamas mirtinai nuodingoje žalsvojoje musmirėje, neskyla net kaitinant“, – teigia KTU doktorantė.

Greitasis kepimas maišant – sveikiausias grybų paruošimo būdas

Pasak L. Smolskaitės, grybai laikomi sveiku maistu, nes juose yra gausu baltymų (12–40 proc.), kurie turi visas reikalingas žmogui amino rūgštis, angliavandenių (13–70 proc.) ir labai nedaug riebalų (2–8 proc.).

Daugelio naudingųjų medžiagų netenkama grybus ilgai mirkant vandenyje, pjaustant, verdant ar kepant aukštoje temperatūroje. Vien grybus plaunant suyra apie 15–20 proc. juose esančio vitamino C, todėl grybų patiekalus reikia tinkamai paruošti.

„Remiantis Rytų išmintimi bei šiuolaikiniais tyrimais, geriausias grybų paruošimo būdas, išsaugant maistines jų medžiagas, yra greitasis kepimas maišant. Taip grybuose išlieka daugiausia vitamino B bei kitų vertingųjų medžiagų“, – sako KTU jaunoji mokslininkė, jau kelerius metus tyrinėjanti cheminę grybų sudėtį.

Grybai vertingi gydant vėžį

L. Smolskaitė teigia, jog giliausias ne tik valgymo, bet ir gydymo grybais tradicijas turi Rytų Azijos gyventojai.

„Grybai geba kaupti įvairius biologiškai aktyvius junginius, kurie gali užkirsti kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, apsaugoti nuo kepenų ligų, diabeto, vėžinių susirgimų, virusinių ir mikrobinių infekcijų“, – grybų kilmės preparatų naudojimą medicinoje aiškina L. Smolskaitė.

Kinijoje ir Japonijoje biologiškai aktyvūs grybuose aptinkami junginiai naudojami kaip pagalbinė priemonė gydyti vėžinius susirgimus: ligoniams taikoma imunoterapija, kada grybų kilmės preparatais yra stiprinama organizmo imuninė sistema, kovojant su vėžinėmis ląstelėmis.

„Didelė mokslinių tyrimų dalis yra skirta tam, kad padėtume žmonijai apsisaugoti nuo ligų. Nenuostabu, kad tyrėjų žvilgsnis krypsta į grybų karalystę – didelę, neištyrinėtą organizmų grupę, kurioje nuolat galima atrasti naujų rūšių, naujų junginių ir naujų būdų, kaip išnaudoti atradimus medicinoje“, – teigia jaunoji mokslininkė L. Smolskaitė, retesnių grybų fitocheminę sudėtį ir savybę tyrinėjant KTU bei Paul Sabatier universiteto laboratorijose.