„Man atrodo, kad Marko poezijoje, romanuose labai pastebima tokia simbiozė, kad jis išlaiko savo tautos, judėjišką mentalitetą, bet taip pat ryškūs ir lietuviški motyvai“, – ketvirtadienį BNS sakė G. Padegimas.

„Jis tikrai buvo tiltas tarp kultūrų, jis pats buvo dviejų kultūrų žmogus, ir tai labai svarbu kuriant ir mūsų tarpusavio pasitikėjimą, realybę, kurios labai trūksta“, – kalbėjo režisierius.

G. Padegimas Kauno dramos teatre sukūrė spektaklį pagal M. Zingerio pirmąjį romaną „Aplink fontaną arba Mažasis Paryžius“, režisierius pabrėžė, kad M. Zingeris, nors pastaruoju metu gyveno Vilniuje, buvo tikras kaunietis.

„Mes ir augom toj pačios Laisvės alėjoj, nors jaunystėj nesusitikom, man buvo nuostabu, kad jis atskleidžia Laisvės alėją, Kauną. Jis buvo toks kaip Irena Veisaitė – toks nepiktas žmogus, draugiškas žmogus, man labai jo trūks“, – apie netikėtai mirusį M. Zingerį sakė G. Padegimas.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus ketvirtadienį pranešė, kad eidamas 77-uosius mirė rašytojas, vertėjas M. Zingeris, daugiau kaip dešimtmetį buvęs šio muziejaus vadovu.

Užuojautas dėl M. Zingerio mirties ketvirtadienį paskelbė prezidentas Gitanas Nausėda, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kultūros ministras Simonas Kairys.

Prienuose gimęs poetas, prozininkas, dramaturgas ir vertėjas M. Zingeris Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, vėliau Kaune dėstė filosofiją. 1991–1995 metais jis dirbo kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redakcijoje.

M. Zingeris yra išleidęs tris eilėraščių ir vieną apsakymų rinkinį, penkis romanus. Romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ yra pelnęs Liudo Dovydėno premiją. Jis taip pat vertė iš anglų kalbos.

M. Zingerio kūrinių išversta į anglų, jidiš, olandų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas, publikuota prozos bei poezijos rinktinėse Lietuvoje ir užsienyje.

Ją bus galima išvysti ir vasario 26–27 dienomis.

Antradienį vykusioje spaudos konferencijoje minėtą operą vaizdingai nupasakojo režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė bei choreografė Aušra Krasauskaitė.

Viena jautriausių temų operoje, pasak G.Padegimo, yra pagarba gyvybei.

„Man yra labai svarbi šventojo Jono Pauliaus II-ojo mintis apie gyvybės ir mirties kultūrą. Mes pasaulyje matome vis prasiplečiančią mirties kultūrą. Daugybė šviesių žmonių, ypač jaunimas, kovoja už klimato kaitą, pasaulio išlikimą, bet kažkodėl niekas nesako, kad pasaulyje labiausiai klesti ginklavimosi varžybos. Jonas Paulius II-asis kalbėjo apie pagarbą gyvybei. Giluminė „Undinės“ žinutė – apie mūsų santykį su gyvybe“, – mintimis dalijosi režisierius.

B.Ukrinaitė pristatė ir pagrindinę operos heroję Undinę, kuri bus itin šiuolaikiška.

„Niekada neketinau Undinei kurti žuvies uodegos, nemąsčiau apie tai, ar ji vaikšto, ar ne. Įsivaizdavau tą ploną ribą, kai mes sunkiai vaikštome net ir turėdami kojas. Ir ne dėl negalios, o kad neleidžia mūsų protas. Ta riba beveik nejuntama ir sunkiai apčiuopiama, nes kiekvienam labai individuali“, – sakė kostiumų dailininkė.

Operai „Undinė“ prireiks net 87 sceninių kostiumų, susidedančių iš trijų dalių. Vien trys skirtingos Undinės partijos atlikėjos turės po penkis sceninius rūbus.

Prezidento teigimu, G. Padegimas yra vienas iš teatro didžiųjų: tų, kurie kalba ne apie kasdieną ir kasdieniškai, o, priešingai, visuomet žmogaus ir visuomenės būties amžinybėje ieško esminių temų ir klausimų.

„Esate ištikimas būtent tiesos akivaizdoje statomam teatrui, tą darote su išskirtiniu atidumu pasirinkdamas literatūrą bei meistriškai dirbdamas su kūrybine grupe. Negali nežavėti Jums būdingas veržlaus kūrėjo braižas – nuolatinė naujų išraiškos būdų paieška ir teatrinės kalbos įvairovė“, – sveikinime rašė šalies vadovas.

Pasak prezidento, G. Padegimui galima padėkoti už daugiau nei šimtą Lietuvos kultūros istorijoje įsirėžusių spektaklių, nepailstamą lietuviškosios ir pasaulio dramaturgijos sklaidą, taip pat už aktyvią visuomeninę ir ilgametę pedagoginę veiklą.

„Nuoširdžiai sveikinu jus 70-ojo jubiliejaus proga. Jūsų režisuoti vaizdingi spektakliai visada yra kupini atjautos, tikrumo ir veda į šviesą. Jie padeda žiūrovui kurti ryšį su aplink esančiais, kelti esminius gyvenimo klausimus ir rasti išėjimą iš patiriamų sunkumų labirinto. Jūs reikšmingai prisidėjote prie teatro kultūros ir jos istorijos Lietuvoje puoselėjimo. Linkiu sveikatos, neblėstančio kūrybinio polėkio bei noro dalytis savo unikaliomis idėjomis ir toliau“, – sakoma premjerės sveikinime.

Pokalbio su režisieriumi susitikome dar tik prasidedant operos solistų perklausoms ir intensyviam repeticijų maratonui. Natūralu, kad klausimai sukosi apie teatrą; kokį jį mato per 120 premjerų žiūrovams dovanojęs režisierius, artėjantis ir prie savo kūrybinio darbo 50-mečio.

Teatre mažiau atsakomybės

Stebėdamas šiuolaikinius teatro grandų ir jaunųjų kolegų spektaklius, režisierius nesako, kad dabartinis teatras – nebe jo teatras. „Teatras, palyginti su tuo teatru, kurį savo laiku kūrė Jonas Jurašas (o aš tada buvau jaunas studentas), yra kitoks. Mano supratimu, dabar mažiau atsakomybės ir daugiau laisvės, kalbėjimo lyg socialiniuose tinkluose, nepamąstant, kam tai", – į apmąstymus apie teatrą šiandien ir anksčiau leidžiasi režisierius.

Jis sako pasigendantis požiūrio, kad spektaklis nebūtų tik vienadienis projektas, kad turėtų dvasinę, išliekamąją vertę, įsigertų į žiūrovą.

"Nemanau, kaip sakė Bertoldas Brechtas, kad teatras gali pakeisti pasaulį, mąstymą, visuomenę, – per daug ta visuomenė ir pasaulis sudėtingi šiais laikais ir fragmentiški. Bet teatras turi žmoguje kažką suvirpinti, į pasaulį, į save, į savo artimą, į problemas skatinti pažiūrėti kitaip, kažką permąstyti. Tokių spektaklių matau mažai. Nemaža tokių, kurie skleidžia chaosą, transliuoja dabartinį pasaulio sutrikimą. Jų autoriai negalvoja apie pozityvų signalą, žinutę žiūrovams, bet tampa chaoso dainiais. Man tai nepriimtina, nes aš visada kartoju, kad didžiausia nuodėmė yra atimti iš žmogaus viltį. Kai taip daro menininkas – nesąmoningai ar sąmoningai – tai dar destruktyviau. Savo studentams kartoju, kad nereikia mėgdžioti ankstesnės kartos, savo mokytojų, bet, norint kažką paneigti, reikia žinoti, ką neigi ir kodėl, ir ką siūlai“, – sako didelės patirties turintis menininkas ir pedagogas.

Prakalbus apie teatro atsivėrimą, scenos grando veidas nušvinta: „Mane džiugina laisvė, spontaniškumas, proceso atvirumas. Anksčiau kūrybinis procesas lyg siuvėjo siūlės buvo slepiamas, o dabar jis yra atviras, juo dalijnamasi su žiūrovais.“

Kad iškiltum, reikia stiprios terpės

Pokalbis krypsta į režisūros lauką, tad smalsu, ką G.Padegimas mano apie sąlygas skleistis jauniesiems Lietuvos režisieriams teatruose. Jo pavardė figūruoja XX a. režisūros aukso amžiaus puslapyje, o kas laukia naujojo amžiaus kūrėjų, kurie dažnai šiandien konkuruoja su užsienio menininkais gimtojoje scenoje?

Pasak G.Padegimo, vietinių kūrėjų vietą užima daug pakviestų užsienio režisierių. „Matau didelį srautą neįsimintinų spektaklių, aišku, pasitaiko iškilių, bet kartais gūžčioju pečiais ir galvoju, kad daugelis mūsų režisierių – ir jaunesnių, ir vyresnių – sukurtų ne prastesnį kūrinį, o gal net ir pranoktų svečių darbus visomis prasmėmis, – sako jis ir išsyk pažeria dėmesio vertų kolegų pavardžių: – Yra gerų ženklų. Aleksandras Špilevojus tapo meno vadovu Juozo Miltinio dramos teatre, su dideliu džiaugsmu stebiu Kamilės Gudmonaitės, Žilvino Vingelio, Augusto Gornatkevičiaus, Gildo Aleksos, kuriems teko dėstyti, ir daugelio kitų originalią meninę raišką. Galėčiau vardyti daug  pavardžių, tik klausimas, ar jiems pavyks įsitvirtinti ir rasti savo vietą teatro lauke? Man labai liūdna, kad gabus režisierius Povilas Makauskas, pasirodė, švystelėjo..."

Anot G.Padegimo, keista, bet Lietuvoje režisieriai iškyla bangomis. "Štai mūsų pirmeiviai režisieriai: Juozas Vaitkus, Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, – jie tiesiog yra beveik tų pačių metų gimimo. Šie metai yra jubiliejiniai Rimui Tuminui, šviesaus atminimo Eimuntui Nekrošiui ir, atsiprašau už nekuklumą, man. Kad režisūrinė banga susiformuotų, reikia sąlygų, – bangoje turi iškilti viršūnė, o kad iškiltų viršūnė, turi būti žymiai žemesnės bangos, nes lygioje vietoje, kur nėra konteksto, viršūnė neatsiranda. E.Nekrošiaus fenomenas nėra kažkas  atsitiktinio, dykumoje išaugusio. Tai yra būtent režisūros aukso amžiaus laikotarpiu formavęsis fenomenas, glaudžiai susijęs su visų tos kartos stiprių režisierių, kurie kūrė aplinkui, varžėsi, kūryba."

Nereikia mėgdžioti ankstesnės kartos, savo mokytojų, bet, norint kažką paneigti, reikia žinoti, ką neigi ir kodėl, ir ką siūlai.

"Sąjūdžio metais, – į atsiminimus leidžiasi režisierius, – mano vadovaujamame Šiaulių dramos teatre viešėjusi danų teatralų delegacija įkalbinėjo išlaikyti repertuarinio teatro modelį, antraip teatras sužlugs. Taip, mums buvo primestas sovietinis modelis, dabar vis aktyviau kuriasi nepriklausomi teatrai, projektams įgyvendinti, bet vis tiek valstybinių teatrų sistema turėtų išlikti. Teatras gali būti gyvybingas tiktai derinant inovacijas su tradicijomis tiek kūrybine, tiek organizacine prasme."

Anot G.Padegimo, kiekviena nauja karta negali ateiti į beorę erdvę. "Ir jokiu būdu negalima pasilikti tik tame kūrybiniame kontekste, kurį paveldėjai iš savo mokytojų. Iš to paveldo pasiimi į savo kelionę tai, kas vertinga, ir eini į priekį kažką atrasdamas, kažką tobulindamas. Kaip sakydavo mano mokytojai režisieriai Aurelija Ragauskaitė ir Jonas Jurašas, teatras yra maratonas – jį bėgdamas lazdelę perduodi kitam", – įsitikinęs menininkas.

Neperdavus maratono lazdelės, nutrūkstąs, anot Hamleto, amžių ryšys. Taip atsiranda terpė, tradicija, kurioje išauga režisieriai ir aktoriai. "Aš vis klausiu savęs, ar tas bėgantis iš vieno teatro į kitą, iš projekto į TV artistas gali subręsti, įgyti profesionalumo, ar vis dėlto daug kas palikta atsitiktinumui? Aiškiai matau, kad tie aktoriai, kurie remiasi nebūtinai į konkretų teatrą, bet dirba su konkrečiu režisieriumi, bręsta, įgyja profesinių, vertybinių pagrindų žymiai greičiau negu, pavadinkime,  benamiai. Aišku, tas laisvės kvapas leidžia įvairiai save išbandyti, bet ir skatina išbarstyti“, – svarsto menininkas.

Teatras ir jo dvasinė funkcija

G.Padegimas – dažnas svečias teatro premjerose, jis nepraleidžia parodų, susitikimų, nes tokį teatrą – įvairiapusį, buriantį žiūrovus ir kūrėjus kūrė per vienuolika savo vadovavimo šalies teatrams metų. Jo manymu, teatras visais laikais atlieka didžiulę kultūrinę, dvasinę funkciją. Režisierius atviras: teatras yra psichologinė, rimta, žmogiškumo, savęs pažinimo mokykla.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Ši funkcija pastaruoju metu esanti labai primiršta, tačiau jam ji labai svarbi. "Žmonės atėję į teatrą, atsidūrę tarp savo bendraminčių, vedamų panašių nuostatų, pasijunta saugūs. Pastebėjote, kad mūsų politikai kalba tik apie ekonomiką ir aiškinasi santykius? Apie etinius, dorovinius dalykus, apie moralę, humanizmą niekas nekalba, todėl ir tiek daug nesusikalbėjimo, susipriešinimo visuomenėje. Teatras ir yra ta vieta, kur apie tai reikia kalbėti. Man labai svarbus teatro gyvumas, kad jis yra čia ir dabar, kad jis girdi ir mato kuriančius ir jį stebinčius, o ne jo noras sukelti efektą, apstulbinti. Būtent tikrumas“, – akcentuoja pašnekovas.

Veikiausiai ši savybė lėmė, kad G.Padegimo režisuoti spektakliai scenoje gyvuoja ne vieną dešimtmetį: Thorntono Wilderio „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno dramos teatre, opera „Bruknelė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Marijos Lado „Labai paprasta istorija“ valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir kt. Yra spektaklių, kurie nespėjo įsitvirtinti scenoje, ir dėl to G. Padegimui apmaudu. Bet kita vertus, net ir pastačius 120 spektaklių, atrodo, kad svarbiausias tas, kurį dar pastatys.

Trupė – lyg sodas

Ne vienas Lietuvos aktorius, scenografas, kompozitorius ar judesio meistras gali prisipažinti debiutavę būtent G.Padegimo spektakliuose. Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją, be kurios neįsivaizduojamas teatras, režisierius teatro trupę lygina su sodu, kurį reikia puoselėti taip, kad medžiai vienas šalia kito derėtų ir duotų vaisių.

Dar jis primena juoką, kad buvęs toks terminas „Padegimo tribleriai“, suprask net ne du, o trys aktoriai vieną vaidmenį atliekantys, ir paaiškina: „Jeigu gauni kokią puikią pjesę kaip Augusto Strindbergo „Kreditoriai“, turi kuo daugiau aktorių sudaryti galimybę prisiliesti prie sudėtingos, kūrėjus formuojančios dramaturgijos.“

Ir išties, liudininkų akimis, buvo du skirtingi „Kreditorių‘‘ spektakliai su Jūratės Onaitytės ir Valentino Masalskio bei Doloresos Kazragytės ir Algimanto Masiulio duetais. Be to, režisierius laikėsi ir tebesilaiko režisierės Aurelijos Ragauskaitės patarimo: sugebėti išnaudoti kiekvieno aktoriaus galimybes ir netgi trūkumus. G.Padegimas atviras: „Dabar vyksta toks, sakyčiau, razinų rankiojimas iš pyrago – dirbama tik su keletu. Būtinai norisi „Hamletą“ ar „Makbetą“ statyti, bet nėra tokio aktoriaus tuo metu? Trupė gali sėkmingai vaidinti kažką kita. Manau, kad tai būdinga kviestiniams režisieriams, kurie ateina su konkretaus spektaklio idėja. Teatras yra gyvas kintantis organizmas, kuriam privalu visą laiką derinti balsus, negalima vien tik solo partijomis groti. Režisierius, aktorius, dailininkas, kompozitorius, vadybininkas – visi turi galvoti, kaip pasiekti prasmingą visumą, nes tik taip sukuriami įsimintini spektakliai.“

Lūkesčiai ir planai

„Kaip statantis režisierius ir kaip pedagogas stengiuosi pamatyti kiek įmanoma daugiau spektaklių. Lakstau į visus, kiek tik galiu, stengiuosi aprėpti ir Klaipėdą, ir Vilnių, kad žinočiau kontekstą. Mane labai domina Rimo Tumino premjera Maskvoje – Fiodoro Dostojevskio „Karas ir taika“. Norėčiau peržiūrėti Piotro Fomenkos spektaklius, kurių nesu matęs. Domina ir „Kaunas 2022“ programos spektakliai; kas bus sukurta Romo Kalantos įvykių tema, norėsiu pamatyti Roberto Wilsono pastatymą „Dorianas“. Dar turiu begalę neskaitytų knygų“, – vardija jubiliatas.

Apie etinius, dorovinius dalykus, apie moralę, humanizmą niekas nekalba, todėl tiek daug nesusikalbėjimo, susipriešinimo visuomenėje. Teatras ir yra ta vieta, kur apie tai reikia kalbėti.

Prakalbus apie knygas, G.Padegimo kūrybos gerbėjų laukia staigmena – šį mėnesį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleis jo pjesių trilogiją, kurią sudarys dramos „J.A.H.“ (pjesė skirta rašytojui, visuomenės ir literatūros veikėjui Juozapui Albinui Herbačiauskui), „Alksniškės“ (pasakojimai apie prezidentą Kazį Grinių) ir „Pirmeiviai“ (atkurianti profesionalaus Lietuvos teatrą steigusių kūrėjų asmenybes).

Trilogija vadinsis „Pirmeiviai“, o paantrašėje bus parašyta: „Trys Kauno Lietuvos pjesės“. „Man labai smagu, kad pavyko tokį terminą suderinti, nes turime pripažinti, kad gilioji kultūra atėjo iš tarpukario Kauno ir pasklido po Lietuvą. Pavadinimas „Pirmeiviai“ žymi trijų kultūros sričių pirmeivius: J.A.Herbačiauskas yra lietuvių moderniosios literatūros, Juozas Vaičkus – teatro, Kazys Grinius – demokratijos pirmeivis, visi marginalai, sovietmečiu nustumti į paraštes, o ir mūsų laikais ne itin dažnai prisimenami , todėl esu laimingas, kad galiu juos pristatyti visuomenei, prisidėti, įtvirtinant jų veiklos reikšmę‘‘, – džiaugėsi G.Padegimas.

Ugnė Žirgulė

Aktorė

Pagarba ir pasitikėjimas, arba pasitikėjimas ir pagarba... Tokie pirmi žodžiai ateina į galvą ir nepaleidžia mintis, kad su metais jie dar labiau susiję su aktorinio meistriškumo kurso vadovu, režisieriumi, dėstytoju, kuriam sugalvojome Tėvelio pravardę, G.Padegimu. Režisierius pasitikėjo manimi, vos baigusia aktorines studijas, suteikė neįkainojamą patirtį susipažinti ir repetuoti su a.a aktoriais A.Masiuliu, A.Žeku, A.Tarasevičiumi W.B.Yeatso pjesėje „Žodžiai lango stikle“. Pasitikėjimas, kuris įpareigoja... Neprisimenu, ar tada padėkojau už tai? Pagarba ir susižavėjimas režisieriaus atsidavimu ir meile savo profesijai. Pirmoji repeticija su Gyčiu – šventė! Režisierius atvyksta išsamiai pasiruošęs, pristatydamas aiškią spektaklio idėją ir užmanymą. Dėstytojas, kurio paskaitų ir pasidalijimų savo įžvalgomis laukiu. Režisierius, kuris nepalieka savo spektaklių likimo valiai, o randa laiko užsukti ir paplepėti su jame vaidinančiais aktoriais. Esu dėkinga Gyčiui už suteiktas pamokas pagarbiai, su pasitikėjimu keliauti savo teatriniu keliu.

Albinas Budnikas

Aktorius

Režisierių, dramaturgą, pedagogą G.Padegimą, kurį pažįstu jau keli dešimtmečiai, apibūdinti keliais sakiniais būtų labai sunku. Visų pirma, tai gyva, vaikštanti enciklopedija. Tai žmogus, gyvenantis teatru, mylintis Lietuvą, saugantis jos gamtą, jos istoriją. Dramaturgija ir teatro priemonėmis jis stengiasi išaukštinti žmones, kurie kūrė Lietuvą, teatrą. Kartu su dramaturgu A.Juozaičiu Klaipėdos dramos teatre pastatė istorinį spektaklį „Karalienė Luiza“. Tai didelis viso teatro kolektyvo ir režisieriaus G.Padegimo darbas, nuostabus aktorės Ingos Jankauskaitės prūsų karalienės Luizos vaidmuo. Tik labai gaila, kad abu kūrėjai liko neįvertinti.

Norėčiau pažymėti labai jautrią režisieriaus savybę – mokėjimą dirbti su aktoriumi. Jis, turėdamas aiškų spektaklio sumanymą, sugeba leisti aktoriui giliai suvokti medžiagą ir pačiam kurti. Nuolatos aktorių skatindamas, padėdamas aktoriui atsiskleisti, režisierius atrenka ir užfiksuoja, kas reikalinga spektakliui.

Švenčiantis savo 70-metį režisierius G.Padegimas turi kuo pasidžiaugti. Šiandien gal jau ir ne taip svarbu, kiek buvo paaukota naktų, kiek kalbėtasi su savo personažais, kiek dėliota, kiek keista... Šiandien džiugu, kad jie visi paleisti į gyvenimą, jie turi savo vietą ir viskas priklausys tik nuo jų, ar jie ras atsaką mūsų širdyse, ar bus priversti pasitraukti ir užleisti vietą kitiems. Ateitis parodys! G.Padegimas vėl kurs, rašys, džiaugsis ir kovos su savo personažais. Palinkėkime jam sėkmės ir sveikatos.

Jurgis Jarašius

Solistas

Su režisieriumi G.Padegimu susipažinau, kai Alytaus teatre statėme G.Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Tai buvo nepaprasta patirtis, kurią prisimenu su didžiausiu džiaugsmu iki šiol. Vėliau režisierius mane pasikvietė vaidinti A.Landsbergio „Vėjas gluosniuose“. Kadangi esu operos solistas, man tai buvo didžiulis iššūkis. Tačiau režisierius labai padėjo įveikti visas kliūtis ir supažindino su dramos aktorių darbo būdu. Šiuo metu repetuoju operoje „Undinė“. Ir vėl nuostabi kelionė kuriant kartu.

Esu laimingas, kad likimas vis suveda su šiuo nuostabiu, išskirtiniu genijumi. Tai žmogus, kuris repeticijų metu sukuria meninę atmosferą, kupiną laisvės, gyvybės, gilumo. Režisierius visus suburia lyg apkabintų. Jo dėmesys padeda kurti vaidmenį. Atrodo, kad jis savo aktoriams siunčia vidinės energijos. G.Padegimas labai rūpestingas ir už repeticijų ribos. Visada palaiko. Su juo galima pasišnekėti bet kokia tema, nes tai žmogus eruditas.

Beje, kai statėme „Ugnies medžioklę su varovais“, gyvenome jo sodyboje. Kiekvieną rytą Maestro mums patiekdavo skanius pusryčius ir vystydavo įdomius pokalbius. Tuomet vykdavome į repeticiją Alytuje. Kad aktoriai nepavargtų, režisierius veždavo savo automobiliu. Vakarais prie laužo aptardavome repeticijas arba lėkdavome išsimaudyti į ežerą. Viskas vyko lyg vakar, prisiminus apima labai jaukūs jausmai.

G.Padegimo jubiliejui skirti spektakliai:

Kas? Gytis Padegimas „Alksniškės“ , M.Jones „Akmenys jo kišenėse“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Vasario 16 ir 24 d.

Kas? A.Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ ir G.Padegimo „Pirmeiviai“

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Vasario 25 ir 26 d.

Kas? Antonino Dvoržako opera „Undinė“

Kur? Žvejų rūmų scena (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras)

Kada? Vasario 25, 26 ir 27 d.

Pjesių rinktinės „Pirmeiviai“ sutiktuvės vyks Knygų mugėje vasario 25 d., o rinktinės pristatymas kovo 16 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kur kitur, jei ne Klaipėdoje?!

– Opera „Undinė“ šįkart atgimsta vieninteliame šalies uoste. Ar tai neatrodo simboliška?

– Kur jai daugiau atgimti, jei ne vandenų ir vėjų sankirtoje esančioje Klaipėdoje?! Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją mėgsta, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Džiaugiuosi, kad „Undinė“ nėra paviršutiniška, priešingai – turi gilią mintį. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos problemos buvo aktualios ir prieš 100 metų gyvenusiems, nors civilizacija dar nebuvo taip pragaištingai paveikusi gamtos. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) radau bendraminčių. Man labai patinka, kad KVMT – vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis šalyje muzikinis teatras, kryptingai formuojantis savo repertuarą: 2019 m. šventė kompozitoriaus Eduardo Balsio šimtmetį, statė jo sceninius kūrinius, 2022-ieji – pasakų, mitų metai, tad tam skirtas koncertas, opera „Undinė“, bus statomas Broniaus Kutavičiaus „Lokys“.

– Apie ką pasakos jūsų režisuojama opera „Undinė“?

– Man norisi, kad opera „Undinė“ kiekvieną skatintų susimąstyti ir pajusti asmeninį santykį su gamta, nerimą dėl jos. Ką aš darau? Ar atsakingai naudoju gėlą vandenį? Ar nepleškinu elektros be reikalo? Mes tokia lengva ranka darome nusikaltimus prieš gamtą, esame prie to taip įpratę, kad net nejaučiame ką bloga darą. Šiukšliname, kertame medžius, cementuojame viską, kur tik pasisukame.

Operos herojė Undinė dainuoja tokį tekstą: „nei aš Undinė, nei – žmogus“. Kur mano tapatybė? Kiek ji svarbi man, visuomenei, mano asmenybės pažangai ir laimei? Mano manymu, kartais mes pernelyg lengvai linkę atsižadėti savo tapatybės dalies – tautybės, lyties ar asmenybės – dėl kažkokios įsivaizduojamos laimės. Žinoma, būna išimčių ir atvejų, kai tai būtina... Bet, jei nori dažnai tapatybę kaitalioti, reikia gyventi bent porą šimtų metų, kad spėtum įsigilinti, kažko pasiekti. O nuo prigimties, kaip „Undinėje“ dainuojama, nepabėgsi. Gamta keršija nepaklususiems. Klimato kaitos klausimai paliečia kiekvieną iš mūsų: kai negyvename mums iš tėvų paliktoje gamtinėje, klimatinėje terpėje, kažką įgyjame, bet nežinia, ar ne dar daugiau prarandame.

Siekia plataus konteksto

– Kuo išsiskirs „Undinės“ pastatymas KVMT? Jis bus labiau tradicinis ar šiuolaikinis?

Bandau sujungti šiandienos aktualijas su gilumine kūrinio mintimi.

– Kompozitorius Giedrius Kuprevičius man prisiuntė įvairių operos „Undinė“ pastatymų garso ir vaizdo įrašų. Išklausiau ir peržiūrėjau daugybę skirtingų spektaklių, pastatytų Ispanijoje, Meksikoje, Argentinoje ir kitur. Štai kokią tendenciją matau: daugumoje naujų pastatymų viduryje scenos stovi lova. Niekaip nesuprantu, ką tai turi bendro su Undine, kuri veikia gamtos stichijoje. Kam tą Undinę sukišti į buduarą? Negi tai tik seksualinė problemėlė? Man tai juokinga.

Aš renkuosi kitokį sprendimą – kvėpuojantį, užpildantį erdvę. Noriu, kad operos veiksmas rutuliotųsi gamtoje. Kaip įžvelgė teatro vadovė Laima Vilimienė per operos pristatymą, jos scenografijoje galima atpažinti Klaipėdos pajūrio vaizdus. Norisi plataus konteksto. Nenoriu būti nei pernelyg modernaus, nei tradicinio požiūrio šalininku. Esu pavargęs nuo kūrinių „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Man nepatinka klasikos perkėlimas į garažus. Juk matyti, kad tai šiuolaikinė darbo apranga ir aplinka. Kam reikia į ją įvilkti „Otelo“, „Traviatos“ ar „Undinės“ veikėjus? Aš tai galiu ir gatvėje pamatyti.

Scenai reikia kitokio požiūrio. Juk teatras atlieka ir pažintinę funkciją: suteikia mums galimybę pažinti kitas epochas, gaivina istorinę atmintį. Bet aš čia nekalbu apie spektaklių restauraciją. Muziejiniai spektakliai manęs irgi netenkina. Atsispirdamas nuo muzikos, bandau sujungti šiandienos aktualijas su gilumine kūrinio mintimi. Ieškau giluminio, o ne paviršutinio šiuolaikiškumo. Gelmė slypi ne aksesuaruose. Šiuolaikiniame pasaulyje apgyvendintas Otelas tikrai nesmaugs žmonos, rinksis kitas priemones (juokiasi): juk yra teismas, skyrybos... O jei vis dėlto smaugs, veiksmas atrodys nelogiškas.

– Šiame pastatyme vėl bendradarbiaujate su scenografe ir kostiumų dailininke Birute Ukrinaite. Kuo ji jums imponuoja?

– Dailininkė B. Ukrinaitė – labai šiuolaikiškas žmogus ir jos kuriama estetika – šiuolaikinė. Kas ketveri metai su ja tradiciškai keliaujame į Prahos scenografijos kvadrienalę, kur išvystame moderniausius šio meno pavyzdžius. Norime jausti šiuolaikinių meno krypčių pulsą. Niekada nieko nedariau dėl mados. Viskas turi tarnauti muzikai ir minčiai. Reikia galvoti apie atlikėjus – kad jiems scenoje būtų patogu dainuoti, apie žiūrovus – kad jiems būtų aišku, atraktyvu, kartu skatintų ir susimąstyti. Ieškome optimalios visų aspektų sintezės.

Pastarąjį kartą mums su B. Ukrinaite lankantis Prahoje, neplanuotai užsukau į A. Dvoržako muziejų. Dėkojau Dievuliui ir žmonėms, kad jame nebuvo lankytojų ir galėjau pusdienį juo mėgautis vienas. Atrodė, lyg svečiuočiausi pas patį žymųjį kompozitorių ir jausčiau jo buvimą šalia. Mane nustebino muziejaus sodelis, esantis miesto centre: sėdėjau ant suolelio senų medžių pavėsyje, čiurleno fontanėlis, ir ką tik paklausius „Undinės“ įrašų man atrodė, kad tą muziką girdžiu skambant gamtos fone. Šiame muziejuje gavau dvasinį impulsą statyti šią operą. Tikiu dėsningais atsitiktinumais. Juk galėjau pasukti kita gatve ir neatsidurti jame. Vėliau, kai KVMT stačiau E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“, prasitariau apie „Undinę“ ir paaiškėjo, kad apie ją svajoja ir teatro vadovybė, ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Visų intencijos sutapo. Tikiuosi, bendras rezultatas patiks žiūrovams.

Vizualinės raiškos kontrastai

– Operos pristatyme pasakojote, kad pirmajame veiksme publiką nukelsite į lietuvišką pajūrį, antrajame išnirs urbanistinis scenovaizdis. Kokių režisūrinių priemonių ėmėtės, norėdamas kuo įtaigiau atskleisti operos siužetą, muziką ir leisti skleistis solistų balsams?

– Operoje „Undinė“ yra vietų, kuriose libretas, man kaip režisieriui atrodo dramaturgiškai nerišlus. Tad nieko nekupiūruoju, priešingai – pridedu. Darau svarbią rokiruotę: vietoje baleto divertismente bus polonezą šokantis choras. Vienas iš pavyzdžių, kad KVMT choras puikiai šoka, yra jo atliekamas valsas operoje „Kelionė į Tilžę“. Nuo choro šokio operoje įvedama visa Princą supanti svita – apsaugininkai, pataikūnai. Jie užsispyrę, nenori priimti iš kito pasaulio atvykusios Undinės. Dėl šios naujai įvestos linijos choras visą antrąjį veiksmą bus scenoje ir įkūnys besipriešinančius Undinės kitoniškumui. Ir Princą suvedžiojusi užjūrio princesė yra atėjusi iš šios priešiškos pusės.

Noriu operą baigti sukrėtimu: kad už viską reikia prisiimti atsakomybę, kad už lengvabūdiškumą, nekantrumą tenka skaudžiai susimokėti.

Su vaizdo projekcijų dailininku Linartu Urniežiumi ir B. Ukrinaite kaip niekad detaliai aptarėme „Undinės“ vizualinę raišką. Ta pati komanda kūrė ir išskirtinį, virtualios realybės tikroviškumu stebinusį operos „Kelionė į Tilžę“ vaizdą. Komandai pasakojau, kad mane labai piktina per šalies miestelius ir kaimus važiuojant matomas vaizdas: net viduryje rūtų darželio stovi elektros skydinių dėžės. Kas elektros tiekėjams davė teisę vizualiai užteršti mūsų kraštą? Čia vienas iš menkavertės urbanizacijos pavyzdžių. Juk galima tą dėžę pastatyti prie namo? Net užsieniečiai klausia: gal pas jus vagia elektrą, kad elektros skydines stato viduryje pievos? Tai tik pavyzdys, kad stulpų, trinkelių ir panašių atributų prikišame visur, kur tik galime. Su pasigardžiavimu. Taip ir operoje „Undinė“: pirmajame veiksme scenografijos gamta bus vešli ir sodri, o antrajame veiksme – nualinta. Nesaugoma gamta ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje virsta dykra. Tarkime, Bangladeše dėl pasaulinio klimato atšilimo užliejama vis daugiau pajūrio. Tai gresia ir Klaipėdai. Dėl urbanizacijos ir besaikio vartojimo žalumas keičia dykros. Žodis „plėtra“ man skamba kaip „putra“. Kaip toje pasakoje: katiliukas verda, verda košę, pradžioje ji maitina, o paskui besaikė putra visus užlieja ir virsta visa naikinančiu tvanu. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija ir solistų veiksmai scenoje.

Siužeto eiga atsispindės ir herojų kostiumuose. Pirmajame veiksme Undinė šiuolaiškiška-undiniška, o finale ji tarsi išblukusi – nudrengtas kostiumas, nubalę plaukai, lyg koja, lyg krauju nudažyta uodega... Princas operoje įkūnys kūniškumui, materialioms vertybėms pasidavusį žmogų, kuris išduos Undinės meilę, kaip mes išduodame savo vertybes ir net gamtą. O kaip sakė vienas klasikas, sąskaita visada ateina... Nemėgstu skambių šūkių, noriu tikėti, kad opera palies giliausias žiūrovų širdžių gelmes ir padės suprasti, kaip gamta degraduoja dėl žmonijos netinkamų poelgių.

Žodis, muzika ir vaidyba

– Operos finalas liūdnas: pabučiavęs Undinę, Princas miršta. O juk norėtųsi publikai suteikti viltį?

– Noriu operą baigti sukrėtimu: kad už viską reikia prisiimti atsakomybę, kad už lengvabūdiškumą, nekantrumą tenka skaudžiai susimokėti. Tačiau Princas operos finale praregi ir pats pasirenka mirtiną bučinį kaip atgailą ir net atpirkimą. Tame įžvelgiu didžiulį teigiamą pradą. Didysis klausimas: ar ne per vėlai? Uždanga leidžiasi. Žmogui paliekame šansą susimąstyti ir pakeisti savo elgesį – savo asmeniniuose santykiuose, santykyje su gamta, globaliame pasaulyje, – kad viskas baigtųsi geriau... Geriau mažiau tikėjimo ir teorijos, o daugiau darbų.

– „Undinė“ pajūryje sutelkė vienus geriausių šalies solistų. Kokias scenines užduotis jiems ruošiate? Undinė juk nebyli, o scenoje ji uždainuos?

– Opera „Undinė“ turi tą paradoksą. Nesu girdėjęs kitos tokios operos: dainuoja nebyli Undinė. Manau, kad „Undinės“ kūrėjai – kompozitorius ir libreto autorius – anuomet buvo labai drąsūs ir inovatyvūs. Kad sugalvotų, jog trečdalį operos pagrindinė herojė Undinė tyli, reikėjo būti labai drąsiems. Tai radikalus operos sprendimas, tačiau kaip režisieriui man labai įdomu, kaip šias scenas pateikti, kuo užimti Undinę. Kad ji stovi ar sėdi – man neįdomu. Undinė visą šį laiką turės labai aktyviai vaidinti, reaguoti kūno kalba. Tad mes su solistais gilinamės į personažų jausmus ir kaip juos perteikti scenoje. Solistams tai labai patinka. Nors esu statęs daug operų ir miuziklų, šiuokart įgyvendinau dar vieną sprendimą, kurį pasitelkiu retai: repeticijos su solistais prasidėjo ne nuo dainavimo scenoje, o nuo tekstų kalbėjimo. Norėjau padėti dainininkams tiksliai suvokti, kas jais norėta pasakyti ir kam jie skirti. Tik vėliau pradėjome ir dainuoti, o tik trečiojoje repeticijų fazėje ėmė jungtis žodis, muzika ir vaidyba. Mūsų darbo metodika buvo tarsi trisluoksnė.

Daug pasakyti ir parodyti

– Dalyvavote solistų atrankoje. Jums tai labai svarbu?

– Žinoma. Kartu su komisija solistus atrinkome pagal balsus, tačiau vėliau aš vienas prieštaravau visiems komisijos muzikams ir akcentavau, kad būtina daugiau dėmesio atkreipti į išvaizdą, aktorinius duomenis ir net psichologines atrinktųjų ypatybes. Ir įvyko korekcijos: kai ką pridėjome, o kai kam teko pasiūlyti atvykti kitą kartą. Esu tikras, kad operoje svarbi vokalinio ir vaidybinio talento sintezė.

Tarkime, diskutuodami su operos choreografe Aušra Krasauskaite, priėjome išvados, kad Undinei reikalinga ypatinga plastika. Juk ši herojė pradžioje tarsi vaikas mokosi vaikščioti. Jai sunku ir nedrąsu. Vienaip eina žmogus, kitaip – Undinė. Solistams – daug užduočių ir manau, kad jiems patinka, nes jie turi ką veikti scenoje, ne tik stovi ir dainuoja. Kita vertus, stengiuosi būti atidus, kad sceninės užduotys netrukdytų solistams dainuoti, priešingai – kad padėtų jaustis patogiai. Opera nuo dramos labai skiriasi: dramoje gali scenas ištempti iki begalybės, padaryti pauzių, o opera – lyg kompozitoriaus sumanytos teoremos įrodymas: čia X, čia Y, o tu turi rasti teisingą sprendimą, ką veiks solistai, kol skambės muzika. Ir niekur nuo muzikinių rėmų nepabėgsi. Aš labai nemėgstu kupiūruoti, ir „Undinėje“ grąžinau išimtas scenas, kurios man atrodė svarbios. Dėl dramos spektaklių mane dažnai bara, kad mano pastatyti kūriniai ilgi, ištęsti. Man norisi daug pasakyti ir parodyti. Su opera paprasčiau: melodijų nepridėsi ir laiko neištęsi (juokiasi).

– Kokie jūsų lūkesčiai laukiant premjeros?

– Labai daug tikiuosi iš solistų. Jaučiu, kad jie labai nuoširdžiai studijavo savo partijas ir į jas kibo su didele atsakomybe. Klavyrai padėti į šalį, o solistai scenoje juda laisvai nuo pirmų dienų. Vadinasi, viską puikiai moka. Žaviuosi jais visais kartu ir kiekvienu atskirai.

Kiek nuostabių išteklių turi KVMT! Pavyzdžiui, Dalia Kužmarskytė (Ragana Burtininkė) pasižymi ypatingu, įgimtu rankų plastiškumu. Lyg būtų sukurta šiam vaidmeniui. Arba Valdas Kazlauskas (Vandenis), išsiskiriantis nuostabiu bosu. O koks platus Ritos Petrauskaitės (Undinė) balso ir vaidmenų diapazonas! Juk pirmoje mano KVMT statytoje Vladimiro Konstantinovo operoje vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ji dainavo senutę, vėliau berniuką Injolį pagal Maurice’o Maeterlincko dramą kurtoje Claude’o Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, 2019 m. E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ – pagrindinę heroję Indrę, galiausiai Undinę šiame A. Dvoržako operos pastatyme. Nuostabu, kad ir šioje partijoje R.Petrauskaitė jaučiasi lyg undinė vandenyje (juokiasi). Su Ieva Barbora Juozapaityte (Undinė), Gabriele Kuzmickaite (Ragana Burtininkė) taip pat kartu dirbome „Kelionėje į Tilžę“.

Žymiai lengviau, kai su atlikėjais esame gerai pažįstami, turime savus bendravimo kodus. Džiugu pastebėti, kad per kelerius metus šios jaunos solistės patobulėjo ir žymiai greičiau įvykdo iškeltas užduotis. Mano senas pažįstamas Mindaugas Zimkus (Princas), dainavęs mano statytame G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, įvairiose operose, – puikus meistras, išlaikantis puikią balso ir stoto formą. Undinės partiją taip pat dainuos seniai pažįstama nuostabi solistė Ona Kolobovaitė. Ji dar būdama studentė debiutavo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, bus įdomu dirbti su ja jau brandžiame amžiuje. Jei kuris nors solistas mano spektaklyje dainuoja nedidelį vaidmenį, aš visada iš jo tikiuosi kitame pastatyme išauginti pagrindinį solistą. Į plačius operinius vandenis norisi išvesti solistą Jurgį Jarašių (Princas), kuris irgi dainavo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, kituose spektakliuose. Vandenio partiją dainuos Kšištofas Bondarenka, Princo – Tomas Pavilionis, Užsienio Princesėmis taps Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė, Ragana Burtininke – Loreta Ramelienė.

Ne viena proga švęsti

– Antroji operos premjera skirta jūsų 70-ajam jubiliejui, kurį pasitiksite scenoje kartu su solistais ir publika. Dviguba šventė?

Esu Padegimas ne tik savo pavarde, bet ir natūra. 

– Gal vertėtų apie tai nutylėti, tačiau jau daug metų be jokių mano pastangų ir planavimo premjeros pristatomos per mano gimtadienį arba keliomis dienomis anksčiau ar vėliau. Mane pagimdžiusi mama neplanavo mano profesijos ir aš to nesureikšminu. Koks permainingas žmogaus likimas: pernai gimtadienio išvakarėse gavau patvirtinimą, kad sergu COVID-19 liga, tačiau kitą dieną paskambino teatro vadovė L. Vilimienė ir tarsi ištaisė piktą likimo pokštą, pakviesdama statyti „Undinę“ (juokiasi, – aut. past.).

Man smagu, kad mano gimtadienis dažnai sutampa su premjeros šventimu, kad galiu savo asmenine švente pasidalyti su atlikėjais, statytojais, publika. Per gimtadienius pasitikrinu, kad nesu dar kerpėmis apaugęs, kad mano veikla reikalinga ir vertinama. Yra paskata gyventi, kurti, nenurimti.

– Jūsų horoskopo ženklas – Vandenis, operoje „Undinė“ yra veikėjas Vandenis. Argi tai ne sutapimas?

– Malonus sutapimas. Yra ir dar kita proga švęsti: vasario 25-ąją Vilniaus knygų mugėje numatytas mano dramų rinkinio pristatymas. Esu parašęs ir Kaune pristatęs tris pjeses apie mūsų šalies kultūros veikėjus Juozapą Albiną Herbačiauską, prezidentą Kazį Grinių ir režisierių Juozą Vaičkų. Labai džiaugiuosi.

Esu Padegimas ne tik savo pavarde, bet ir natūra. Aš – kaip mano močiutė dzūkė, kuri iki pat senatvės bėgo nesustodama ir vis sakydavo: „Vaikeli, aš kaip ant dviračio, negaliu sustoti.“ Nors nesijaučiu esantis „ant dviračio“, bet to parako savyje dar turiu (juokiasi). Šį semestrą dėstau ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Turiu pajūryje daug savo išugdytų studentų. Džiaugiuosi, kad galiu dalytis sukaupta patirtimi.

Per neilgus gyvavimo metus G.Padegimo vadovaujama trupė pastatė net keletą laisvo teatro išsiilgusius žiūrovus sužavėjusių spektaklių. KMN 50-mečio proga režisierius pasidalijo prisiminimais apie bandymą sovietmečiu sukurti laisvesnės struktūros teatrą, išskirtinai žiemą vaidintą spektaklį "Kasandra", ir legendinėje kavinėje vykusius nuoširdžius pokalbius.

– 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje KMN veikė jūsų įkurtas Kamerinis teatras. Jo spektakliai garsėjo tais laikais neįprastai jaukia, netgi intymia aplinka. Kuo jie dar skyrėsi nuo to, ką buvo galima išvysti valstybiniuose teatruose?

– Mano įkurto Kamerinio teatro veikla nebuvo ilga, bet išties įsimintina. Teatras KMN pradėjo veikti 1985 m. 1987-aisiais buvau paskirtas Šiaulių dramos teatro režisieriumi, tad turėjau palikti Kamerinį teatrą. Tačiau per tuos dvejus metus pastatėme keletą populiarių spektaklių. Pirmasis jų, pastatytas 1985 m., buvo Juditos Vaičiūnaitės eilėmis paremtas spektaklis "Kasandra". Jame pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Virginija Kochanskytė. 1986 m. statėme labai garsų ir populiarų Torntono Vailderio spektaklį "Ilga Kalėdų vakarienė". Jis vėliau buvo perkeltas į Dramos teatrą. 1987 m. žiūrovai išvydo spektaklį "Daina", kuriame Jaunimo teatro aktorė Ina Kartašova dainavo dainas, o su ja vaidino du vaikai. Viena jų – režisieriaus Rimo Tumino dukra. Visi šie spektakliai buvo labai saviti ir greitai pelnė žiūrovų simpatijas. Su spektakliu "Ilga Kalėdų vakarienė" gastroliavome ir Vilniuje, Vilniaus menininkų namuose, kur dabar įsikūrusi prezidentūra.

KMN veikęs Kamerinis teatras buvo, tikriausiai, pirmasis nevalstybinis teatras Lietuvoje. Dabar tokių yra daug. Sovietmečiu tokia teatro struktūra buvo visiškai naujoviška ir netikėta. Mes statėme spektaklius, kokius norėjome, o ne tai, kas buvo liepta. Tuo metu visa mano trupė ir aš pats dirbome ir Dramos teatre. Vienu metu pajutau, kad vadovybė tarsi jaučia konkurenciją ir norėtų drausti mūsų veiklą KMN. Sakydavo: kam čia to reikia? Juk viską galima daryti ir Dramos teatro scenoje. Tačiau, iš tikrųjų, visko, ką norėjome, vaidinti oficialiame, valstybiniame, teatre negalėjome. KMN spektakliai buvo labai jaukūs, eksperimentiniai, šilti. Žiūrovai visada sėdėdavo labai arti aktorių. Pasibaigus spektakliui, visi kartu šnekėdavomės, diskutuodavome KMN kavinėje. Todėl būta išties įdomių momentų. Pavyzdžiui, po spektaklio "Kasandra" viena žiūrovė papasakojo įdomią istoriją. Kaip žinome, KMN pastatas tarpukariu buvo pastatytas Vatikano ambasadai. Vėliau čia buvo įsteigta vaikų ligoninė. Tad, kai žiūrovė buvo maža mergaitė, ji gulėjo šioje ligoninėje. Būtent toje vietoje, kur moteris sėdėjo spektaklio metu, stovėjo jos lova. Kadangi "Kasandros" siužetas pasakoja apie bėgantį laiką ir žmones, ši istorija labai puikiai sutapo su spektakliu.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

– "Kasandra" – išties įdomus spektaklis. Jį vaidindavote tik žiemą, kai būdavo sniego. Be to, spektaklyje panaudojote ir vaizdo projekciją, o tai tais laikais buvo labai išmanu.

– Spektaklį vaidindavome salėje, kurią scenografas Sergejus Bocullo pavertė kavine. Veiksmas prasidėdavo nuo žiūrovų susodinimo. Juos ateinančius pasitikdavo S.Bocullo ir specialiai visus išskirstydavo, kad kartu atėjusi kompanija nesėdėtų prie vieno staliuko. Centrinis stalas būdavo skirtas Kasandrai. Visi gerdavo kavą, o kampe po žaliai apšviesta palme, it juodas varnas, sėdėdavo aktorius Leonardas Zelčius ir iš "Iliados" skaitydavo ištraukas apie Kasandrą. Tai buvo džiazo spektaklis, tad jame grojo KMN džiazo ansamblis: muzikantai Romualdas Grabštas, Arvydas Jofė, Viktoras Ignatovas. Pagrindinę veikėją įkūnijo aktorė Virginija Kochanskytė, kuri buvo tarsi Juditos Vaičiūnaitės alter ego. Per premjerą netgi pasirodė, kad abi jos labai panašiai apsirengusios. Kasandrą pamilusį džiazo pianistą vaidino aktorius Rimas Bagdzevičius. Spektaklyje abu veikėjai eina į kiną ir žiūri filmą apie savo ateitį. Tą filmą mes filmavome sniege, Senamiestyje. M.Daukšos gatvėje (tada S.Nėries) užkasėme Virginiją į sniegą – tarsi sniego kapą. Virš jo, šermukšnio medyje pakabinome didžiulę skarą su 100 išsiuvinėtų paukščių. Su ja spektaklyje vaidindavo aktorė. Filmuotoje medžiagoje R.Bagdzevičiaus įkūnijamas pianistas ieško Kasandros ir ją atkasa sniego kauburėlyje. Žiūrovai šias filmuotas scenas regėdavo vaizdo projekcijoje.

Spektaklis būdavo vaidinamas trimis planais – kavinės viduje, ekrane, kuriame rodyta projekcija, ir terasoje, už stiklinės sienos. Būdavo tokia scena, kai veikėjai išbėga į terasą ant sniego, geria raudonąjį vyną ir jį laisto. Kadangi raudonasis vynas tuo metu buvo didžiulis deficitas, žiūrovai imdavo garsiai aikčioti. Tai buvo turbūt vienintelis J.Vaičiūnaitės poezijos spektaklis, pastatytas profesionaliame teatre. Tai ją labai sujaudino. Na, o man tai buvo dovana pačiam sau 33 metų sukakties – Kristaus amžiaus – proga... Labai įdomus buvo ir spektaklis "Ilga Kalėdų vakarienė". Jį vaidinome Rotušėje. Atsimenu, kaip ryte prieš spektaklį su poete Dalia Teišerskyte apvažiuodavome draugus ir surinkdavome mums reikalingus rekvizitus – magnetofonus ir kitus daiktus.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

Vis dėlto labiausiai laukdavome žiemos ir "Kasandros". Tai buvo labai žieminis spektaklis, nes jam reikėdavo sniego. Atrodo, jį rodėme tris žiemas. Jau minėtas S.Bocullo ir jauni Kauno poetai: dabar jau a. a. Kęstutis Navakas ir a. a. Auris Radzevičius Žaliakalnio šlaituose prikasdavo sniego, kad jo būtų kuo daugiau.

– O jei nebūdavo sniego – atšaukdavote spektaklį?

– Bent šiek tiek sniego žiemą vis tiek būdavo. Ant V.Putvinskio gatvės šlaitų susikaupdavo nemažai jo sankaupų. Tad kolegos lipdavo su kibirais ir kastuvais, kasdavo sniegą, jį nešdavo, pildavo į KMN terasą. Apie dirbtinį sniegą tais laikais negalėjome pagalvoti. Žinoma, dabar gal ir dirbtinį naudotume. Teatre dirbu jau virš 50 metų, tačiau tai yra vieni gražiausių mano jaunystės prisiminimų. KMN buvo ta vieta, kurioje galėjome prisiglausti. Kūrėme tai, ką norėjome, niekas mums "iš viršaus" nenurodinėjo. Buvome gana autonomiški ir laisvi. Kaip tais  laikais, buvome išsikovoję didžiulę vidinę laisvę. Iki šiol palaikau šiltus ryšius su V.Kochanskyte, gražiai prisimenu D.Teišerskytę, R.Bagdzevičių, nors su jais šiuo metu bendraujame mažiau.

– Tad Kamerinio teatro laikais užmezgėte nemažai svarbių draugysčių?

– Taip, teatre buvo susitelkusi vieninga menininkų grupė. Statant  spektaklius prisidėjo Jurga Ivanauskaitė, Dalia Ibelhauptaitė. Prisimenu labai gražų epizodą. Vilniaus menininkų namuose vyko mano kūrybos vakaras. Grįžtu į Kauną, o stotyje mane pasitinka visa grupė: D.Teišerskytė, S.Bocullo, K.Navakas ir visi dainuoja dainą apie Nidą. Buvome išties artimi, daug bendravome ir už teatro ribų. Prisiminiau dar vieną linksmą momentą. Visa trupė drauge vykome į Šarnelę aplankyti V.Mačernio kapo. Važiavome D.Teišerskytės žiguliuku ar moskvičiumi – neatsimenu, kokį automobilį ji vairavo. Mūsų buvo labai daug, tad sėdėjome ankštai, susispaudę. Kai Žemaičių Kalvarijoje išvažiavome iš asfaltuoto kelio ir pasukome žvyruotu keliuku, poetas A.Radzevičius šoko iš mašinos. Kai sustojome, jis atsisėdo ant kapoto, ir sako: Dalia, vežk. Taip ir važiavome su juo ant automobilio priekio... Vykdavome prie Dzūkijos ežerų, kartu keliaudavome. Labai džiaugėmės, kai įsikūrė Sąjūdis. Aš, ir daugelis Kamerinio teatro žmonių, aktyviai įsitraukėme į jo veiklą. Vis dėlto, vėliau dideli visuomeninių pertvarkų vėjai mus visus išpustė į skirtingas puses. Liko tik gražus prisiminimas.

Istorija: spektaklis „Ilga Kalėdų vakarienė” Vilniaus menininkų namuose (dabar – prezidentūra). Sėdi iš kairės į dešinę: V.Kochanskytė, R.Bagdzevičius, Nijolė Lepeškaitė, Genovaitė Tolkutė, Regina Varnaitė ir Vytautas Grigolis. Stovi irgi iš kairės – Aldona Daučiūnienė, Arvydas Lebeliūnas, Virginija Kelmelytė, Sakalas Uždavinys, Inesa Paliulytė ir Tauras Čižas. / KMN nuotr.

Atrodo, kad šiais laikais teatruose žmonės lyg susvetimėję. Pasikalbi su aktoriais, paklausi jų apie spektaklius, o jie nieko nežino. Jei aktorius nevaidina tame spektaklyje, nemato reikalo jį pažiūrėti. To paties teatro aktoriai nesusitinka mėnesių mėnesiais, jei nevaidina tame pačiame spektaklyje. Mūsų Kamerinis teatras buvo itin jauki ir artima bendruomenė. Tikriausiai tokių artimų santykių teatre niekada ir nebeturėjau, nors įvairiuose teatruose užmezgiau daug draugysčių. Kaip minėjau, iki šiol artimai bendrauju su V.Kochanskyte, nors susitinkame jau retai. Tiesiog mūsų darbo sferos labai skirtingos. Virginija dabar daugiau kaip skaitovė gastroliuoja po Lietuvą. O aš įvairiuose teatruose statau spektaklius, dėstau.

Bet "Kasandra" ir liko tokia, kaip tas pirmasis žiemos sniegas. Poetas J.Marcinkevičius yra pasakęs, kad pirmosios meilės ir pirmojo sniego fone mes atrodome aukštesni, nei iš tikrųjų esame. Nors "Kasandrą" vaidinome tik tris žiemas, ji liko su mumis visam gyvenimui. Iki šiol menu tą stebuklą, pakilumo jausmą. Atsimenu, kaip prieš spektaklį per didžiausius vargus atsispausdinome gražų plakatą su Kasandros nuotrauka ir kaligrafiškai surašytais poezijos tekstais. Po daugelio metų Virginija tą plakatą įrėmino ir padovanojo man. Tad mano bute iki šiol kabo iš tamsos išnyrantis Kasandros profilis. Būna labai malonu, kai iš žiūrovų kas nors dar prisimena "Kasandrą" ar Rotušėje suvaidintą "Ilgą Kalėdų vakarienę". Vėliau šis spektaklis perkeltas į Dramos teatrą ir ilgai buvo rodomas specialiojoje salėje. Beje, tai buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, gimęs po Sausio 13-osios. Sitkūnuose, saugodami radijo stotį, repetuodavome, kad neišprotėtume nuo įtampos.

– Kameriniame teatre buvote gana laisvi. Tačiau ar cenzoriai nemėgindavo įsikišti, nurodyti, kokius spektaklius statyti?

– Tuo metu KMN dirbo labai griežta direktoriaus Algirdo Medišausko pavaduotoja. Ji mėgdavo patardyti: kas čia bus? Ką čia darote? Tačiau didesnių bandymų įsikišti nesulaukdavome. Tai išties įdomu, nes Dramos teatre, kuriame tuo metu taip pat dirbau, spektaklius visada tikrindavo Meno taryba. O štai KMN jokių komisijų nebūdavo. Galbūt dėl to, kad Kamerinis teatras buvo mažesnės apimties, labiau nišinis, neskirtas didžiulėms žiūrovų salėms. Gali būti, kad valdžiai pakako patikros, kurią vykdė KMN direktoriaus pavaduotoja. Tačiau ir ji, nors patardydavo, niekada nesikišo į mūsų kūrybinį procesą. Tiesa, spektaklis "Ilga Kalėdų vakarienė" tuo metu vadinosi tiesiog "Ilga vakarienė". Žodį "Kalėdų" cenzoriai liepė išbraukti. Vis dėlto, apie mūsų spektaklius būdavo labai gražiai rašoma spaudoje. Atsimenu, žurnale "Kultūros barai" buvo rimtas straipsnis apie mažąsias scenas. Ten rašė, kad mes esame kamerinio teatro pradininkai Lietuvoje.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

– Kamerinio teatro spektakliai būdavo labai jaukūs, vaidinami nedidelėse erdvėse. Tikriausiai dėl to į juos negalėdavo patekti visi norintieji, nes tiesiog netilpdavo?

– Išties, norinčių, bet negalinčių patekti į spektaklius būdavo minios. Juk salytės – nedidelės, o aktoriai vaidino prie pat žmonių. Pavyzdžiui, spektaklyje "Ilga Kalėdų vakarienė" viduryje salės stovėdavo stalas, aplink kurį sėdėdavo aktoriai. O žiūrovai aplink aktorius buvo pasodinti puslankiu. Dabar spektakliai kamerinėse erdvėse jau nieko nebestebina, o tada tai buvo didžiulė naujovė. Žmonės buvo išsiilgę artumo, jaukumo, intymumo. Jiems norėjosi nueiti į teatrą ne kaip į instituciją, bet lyg į svečius, pas draugus, kur su tavimi bendrauja kaip su artimu bičiuliu. Tai buvo labai jautrūs spektakliai – bendražmogiški, visiems artimi. Dabar tokių pasigendu. Šiandienėje socialinių, ekonominių, pandeminių aplinkybių suskaldytoje mūsų visuomenėje labai trūksta spektaklių, kurie visus jungtų, telktų.

Manau, kad šiais laikais tokia ir turėtų būti KMN funkcija. Visų pirma, telkti skirtingų disciplinų menininkus, kurie išsibarstę po savo dirbtuves, o kartu – ir visuomenę. Dabar mažai vietų, kuriose skirtingų disciplinų kūrėjai galėtų susitikti ir betarpiškai bendrauti. Toje šaltoje, oficialioje Sovietų Sąjungos atmosferoje, valstybėje, kuri skatino susvetimėjimą, KMN buvo labai svarbi žmogiškumo oazė. Į KMN kavinę susirinkdavo labai įvairių žmonių, ne tik menininkų. Kavinėje galėdavai pabendrauti ne tik su kolegomis, kurie buvo labai skirtingi – aktoriai, režisieriai, muzikai, poetai, skulptoriai, rašytojai, bet ir su savo žiūrovais, klausytojais, kurie ateidavo. Čia pat, prie puodelio kavos, diskutuodavome iškart po spektaklio. Tai buvo išties magiška.

Režisierius pasiūlo aplankyti vietas, kurios tiesiogiai susiję su Lietuvos teatro tėvu Juozu Vaičkumi (1885 04 16 – 1935 04 07), juolab kad jau senokai saugo vieną labai intriguojančią naujieną, o maršrutas kviečia išsukti iš kelio.

Išskirtinis gatvių trikampis

G.Padegimas į pasimatymą pakviečia Kęstučio gatvėje, prie 130 metų mininčio dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro, tiksliau, jo atpakalyje, kaip buvo sakoma XX a. pradžioje. Dabar pastato fasadas renovuojamas.

Režisierius primena istoriją: tuometis Miesto teatras atidarytas 1892 m., rusų trupei suvaidinus Gogolio "Revizorių". Iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. čia vaidindavo gastroliuojančios rusų trupės, o vėliau vietą rado scenos mylėtojų draugija "Daina". Kaip žinome, šiame pastate 1920 m. gruodžio 19-ąją premjera "Joninės" buvo atidarytas profesionalus Lietuvos teatras. Su ja prasideda ir J.Vaičkaus istorija Kaune.

Iš Zastaučių kaimo Mažeikių rajone kilęs, brolio kunigo Felikso globojamas Juozas jau nuo mažumės kūrė vaidinimus. Baigdamas gimnaziją Mintaujoje ar Liepojoje surengė vaidinimą ir gavo 100 rublių prizą. Juos išleido teatro studijoms Petrograde (dabartiniame Sankt Peterburge). 1916 m. iš bendrabučiuose gyvenančių lietuvių gimnazistų sukūrė pirmą lietuvišką studiją, o 1919 m. jie visi prekiniu traukiniu repetuodami atvyko į Lietuvą ir su Skrajojamuoju teatru važinėjo po Lietuvos apylinkes.

Ženklai: memorialinės lentelės žymi vietas, kur gyveno garsūs Kauno scenos meistrai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Įdomu, kad J.Vaičkus gavo Miesto teatro Kaune panaudą 1919–1920 m., sudarė repertuarą ir uoliai kūrė, bet trūko žiūrovų, slėgė finansinė našta. 1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugija ir penki režisieriai: Antanas Sutkus, Juozas Vaičkus, Unė Babickaitė, Aleksandras Vitkauskas ir Andrius Oleka-Žilinskas – bandė kurti profesionalųjį teatrą kartu, bet nepavyko. Šiai misijai paskirtas trupę turėjęs J.Vaičkus.

G.Padegimas primena, kad 1919 m., lenkams užėmus Vilnių, visos valstybinės tarnybos ir įstaigos kėlėsi į Kauną, mieste buvo ankšta ir trūko butų. Žvalgomės stovėdami ant šaligatvio šalia Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos. Režisierius mėgina nustatyti, kuriame pastate 1919 m. įsikūrė režisierius J.Vaičkus. Jis galėjo būti šalia dabartinės gimnazijos arba toje pačioje Muzikinio teatro pusėje, mat namo numeris buvo lyginis. Tačiau per tiek metų numeracija galėjo ir pakisti, o namas būti nugriautas.

Teatralai gyveno komunoje: virė vienas katilas, moterys mainėsi ir dalijosi drabužiais. Virtuvėje vyko repeticijos. Visi jų džiaugsmai ir nusivylimai atskleidžiami spektaklyje „Pirmeiviai“.

G.Padegimas primena, kad J.Vaičkus gavo net penkių kambarių butą, kuriame įsikūrė su visa menininkų kompanija. Kaip rašo buto gyventoja, vėliau garsi aktorė Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė, viename kambaryje stovėjo didžiulis medinis suolas, atvežtas iš geležinkelio stoties su raidėmis RŽD (Rosisskaja Železnaja doroga" – Rusijos geležinkelis). Šiame bute gyveno J.Vaičkus su sutuoktine Morta Grikšaite-Vaičkiene, aktorė Ona Kurmytė su kūdikiu ir jį auginti padedančia giminaite, aktorė Polė Tendžiulytė ir jaunas poetas, kurio vardas ir pavardė nežinomi.

1920 m. spalį Vilnių užėmus lenkams, čia prisiglaudė poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnas su sužadėtine Teofilija Dragūnaite. Nors įsikūrė paskutiniai, Vaičiūnai čia gyveno dešimt metų.

Teatralai gyveno komunoje: virė vienas katilas, moterys mainėsi ir dalijosi drabužiais. Virtuvėje vyko repeticijos. Visi jų džiaugsmai ir nusivylimai atskleidžiami spektaklyje "Pirmeiviai".

Scenos grandų pėdsakais

Režisierius paveda į šalį ir primena, kad Kęstučio g. 87 name gyveno garsi aktorė Rūta Staliliūnaitė, – šį faktą mena memorialinė lenta, o dar tolėliau – teatro režisierius Mamertas Karklelis.

Ženklai: memorialinės lentelės žymi vietas, kur gyveno garsūs Kauno scenos meistrai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasukame į I.Kanto gatvę. Čia pasitinka dar vienas užrašas, nurodantis, kad 21-uoju numeriu pažymėtame name gyveno aktoriai Petras Kubertavičius ir Antanina Vainiūnaitė, Juozo Vaičkaus artistai ir pirmojo spektaklio "Joninės" dalyviai. Ne veltui tarpukario teatro profesoriumi tituluojamas G.Padegimas primena, kad praleistas dar vienas faktas – Kubertavičių bute, mirus Antaninai Vainiūnaitei-Kubertavičienei, gyveno tarpukario Šiaulių dramos teatro aktorė Potencija Pinkauskaitė, kuri, beje, taip pat vaidino Valstybės teatre. Taigi, šis Kęstučio ir I.Kanto gatvės kampas pažymėtas garsių teatralų vardais ir dvasia.

Įveikę šią atkarpą, grįždami ta pačia Kęstučio gatve užsukame į Nacionalinio Kauno dramos teatro vidinį kiemą, kuriame nuo gruodžio veikia lauko galerija "Lietuvos teatrui 100: asmenybės kuria istoriją". Viename iš parodos kūrinių – Tado Vincaičio-Plūgo ir Karolio Grubio sienos meno piešinys "Teatro pirmeiviai". Trijulėje, šalia dramaturgės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės ir aktoriaus Petro Kubertavičiaus, – J.Vaičkus.

Čia įamžiname režisierių ir jau ratuoti pasukame į Žaliakalnį ieškoti 15-ojo Aukštaičių gatvės namo.

Memorialinė lenta klaidina?

Adresą randame nesunkiai. Į namo kiemą įsileidžia svetinga namo gyventoja Ingrida Bertašavičienė ir patikina, kad memorialinė lenta buvo nuimta tik renovuojant namą, vėliau vėl užkabinta.

Režisierius tęsia pasakojimą apie tarpukario režisieriaus gyvenimo ir likimo vingius. Nors ir pastatė pirmąjį profesionalųjį teatrą pradėjusį vaidinimą "Joninės" pagal Hermano Zudermano pjesę, J.Vaičkus nebuvo mėgstamas ir suprastas; gal dėl karšto žemaitiško būdo ir užsispyrimo, o gal dėl tuomet utopiškų, laikmetį pranokusių sumanymų.

Neradęs vietos Valstybės teatre, išsiskyręs su M.Grikšaite, režisierius įsidarbino Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio pašto pasiuntiniu, o 1923 m. kartu su savo mokine aktore Pole Tendžiulyte išvyko į JAV – Čikagoje subūrė lietuvių aktorių trupę ir su vietos lietuvių bendruomenės parama spektaklius rodė visą sezoną.

Čia J.Vaičkus susidomėjo kinu, mokėsi šio amato Holivude ir 1931 m. grįžo į Lietuvą turėdamas viziją kiną kurti gimtinėje. Prašėsi ir į teatrą, bet režisierius ir teatro vadovas A.Oleka-Žilinskas paprotino aktorius neiti į repeticijas. J.Vaičkui beliko mintis apie kiną – surinko 100 studijokų ir įkūrė pirmąją kino studiją "Lietfilmas". Buvęs teatralas atkakliai šturmavo kino meno viršūnes: rašė scenarijus, važinėjo po miestelius rinkti lėšų kinui. Žinoma, kad jis buvo puikus organizatorius; netgi po Mišių sakydavo agitacines kalbas, rašė raštus instancijoms, prašydamas paramos. Bandymai neliko vien teorija: J.Vaičkui pavyko nufilmuoti dokumentinį filmą apie Maironio laidotuves, Palangos kurortą.

Tačiau įgyvendinti tolesnes kūrybines mintis sutrukdė nepalankios aplinkybės. J.Vaičkaus sveikata ėmė prastėti, todėl menininkas rašė švietimo ministrui, kad skirtų pensiją, nes neturėjo pinigų vaistams ir "nekokia būtų žinia, jog jis, nors kažkiek nusipelnęs žmogus, mirtų badu".

Netikslu: buvo manoma, kad šiame Aukštaičių gatvėje esančiame name J.Vaičkaus taip pat gyventa. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Mirtis J.Vaičkų ištiko staiga, likus vos daugiau nei savaitei iki 50-mečio. Šiai progai su savo aktoriais neprofesionalais statė pjesę – K.Hamsuno "Prie karalystės vartų". Pasak G.Padegimo, artistai, susirinkę į repeticiją, sužinojo, kad dramos tėvas jau pašarvotas. Pasirodo, jis ruošėsi eiti į pamaldas bažnyčioje, rišosi batų raištelį ir susmuko. Laidotuvės buvo organizuotos be galo iškilmingos – karstas nešamas pro teatrą, buvo sakomos kalbos.

J.Vaičkus buvo iškilmingai palaidotas kapinėse Vytauto prospekte, o naikinant šias kapines, jo palaikai perkelti į Eigulių kapines.

O kaipgi namo, kuriame iš tiesų gyveno J.Vaičkus, istorija? Žinoma tiek, kad jis nuomojo butą Žaliakalnyje ar kambarį iš miesto karo komendanto. Memorialinė lenta ant Aukštaičių g. 15 namo bylotų, kad (1931–1935) jo gyventa čia, bet G.Padegimas pasidalija intriguojančia žinia: jam neseniai skambinęs J.Vaičkaus giminaitis ir pranešęs, kad tai ne tas namas, – tikrasis turėtų stovėti kažkur giliau. G.Padegimas puikiai mena, kad jam pačiam, 1993-iaisiais, vadovaujant Kauno dramos teatrui, teko dalyvauti memorialinės lentos pakabinimo ceremonijoje, – namą nurodė teatro veteranai. Negi taip ir liks neįminta mįslė? Tačiau atsitinka neįtikėtinas dalykas – kitą dieną po ekspedicijos prie namo režisieriui paskambina J.Vaičkaus giminaitė.

Tikrieji namai

Skubame dar sykį į Aukštaičių gatvę susitikti su J.Vaičkaus giminaite Jurgita Jėrinaite, kuri papasakoja labai įdomią šeimos istoriją. Moteris patvirtina G.Padegimui žinomą faktą, kad J.Vaičkus į Kauną iš Žemaitijos atsikvietė seserį Pauliną Ievą Vaičkutę-Jurkūnienę su dviem jos vaikais: Kaziu ir Aleksandra (J.Jėrinaitės močiute).

Daugiau detalių mena Kazio Jurkūno našlė, garbaus amžiaus Elena Jurkūnienė, gyvenanti Vilniuje. Pasak jos, J.Vaičkus gyveno ne Aukštaičių g. 15-ajame name, o dabartiniame Aukštaičių g. 19B numeriu pažymėto namo antrame aukšte. Giminaičiai – sesuo su vaikais – įsikūrė gretimame name.

Vėliau, po J.Vaičkaus mirties, į jo butą persikraustė Aleksandra (vadinama Ole) Jurkūnaitė-Jėrinienė (1919–1977) su šeima, o Kazys – į jos butą. Tiesa, Kaziui vėliau teko Sibiro tremtinio dalia.

Apie vaikystės dienas šalia žymiojo dėdės režisieriaus buto mena ir Kaune gyvenantis P.I.Vaičkutės-Jurkūnienės anūkas Vidimantas Jurkūnas. Yra likę prisiminimų, kad, būdami maži, vaikai žaisdavo su perukais ir palėpėje rastais rekvizito daiktais. Taigi, netikėta ekskursijos atomazga – memorialinę lentą dera perkelti ant Aukštaičių 19B numeriu pažymėto pastato.

Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas susirinkusiems šventinio vakaro svečiams kalbėjo: „Tos akimirkos laukėme nuo kovo mėnesio, kai durys priverstinai užsidarė. Durys užsidarė, bet širdys liko atviros ir plakė kūryba. Šiandien teatras atsiveria premjera „Pirmeiviai“. Tai G. Padegimo surinkta istorinė medžiaga, jo paties surežisuota su jaunaisiais teatro aktoriais, kurių dėstytojai Algis Latėnas ir Vidas Bareikis šiandien yra tarp mūsų.

Jaunieji aktoriai pradeda antrąjį savo sezoną ir Lietuvos teatro antrąjį šimtmetį. Pamatysite, kokie jie talentingi, gražūs, kupini idealizmo, kaip anuomet iš Peterburgo su režisieriumi Juozu Vaičkumi grįžę į Kauną ir sukūrę spektaklį. Šimtmečiui skirtame sezone turime unikalią parodą ir dovaną, kuri lieka teatro žiūrovams ir teatro meno kūrėjams kaip ženklas, kad teatras pragyvens mus visus. Tai Vidmanto Vaitkevičiaus sukurta freska, kuri pasitiks teatro rūsyje, šalia mūsų kūrybinio potvynio matuoklio, prasidedančio nuo 1920 metų ir kilusio aukštyn iki 2020 m.

V. Vaitkevičiaus darbus galima pamatyti įvairiausiose privačiose kolekcijose nuo Niujorko iki Dubajaus, nuo Londono iki Maskvos ir Sankt Peterburgo. Jis gimęs ir augęs Kaune, bet jo darbai – tapyba, keramika, tekstilė keliauja visur. V. Vaitkevičiaus talentas yra unikalus ir universalus. Kai mes susitikome, jis pasakė: „Laikas palikti savo ženklus, aš noriu padovanoti išliekamą meno kūrinį. Taip gimė įspūdingo dydžio freskos idėja.“

Dailininkas V. Vaitkevičius, pristatydamas parodą sakė: „Mintis tapyti freską kilo vasarą. Virusas uždarė į dirbtuves, o teatrui artėja 100 metų. Teatras, Kaunas. Kauną tapau jau daug metų, tris dešimtmečius. Kolekciją apie Kauną sudaro jau 50 darbų. Džiaugiuosi, kad bus dar vienas darbas“.

Kviesdamas į salę, teatro vadovas tarė: „Šią premjerą G. Padegimas ir visa teatro kūrybinė bendruomenė dedikuoja kaip padėką tiems žmonės, kurie prieš 100 metų patikėjo savo idealais, neišsižadėjo jų. Spektaklis „Joninės“ buvo parodytas tik vieną kartą, bet nuo jo prasidėjo nesibaigianti Lietuvos teatro istorija. Šia premjera dalinamės ir su mūsų broliais baltarusiais, Jankos Kupalos nacionalinio dramos teatro žmonėmis, kurie rugsėjo 14 dieną švenčia savo teatro šimtmetį. Teatro direktorius Pavelas Latuška išdrįso pasakyti „ne“ sistemai. Dėl to buvo pašalintas iš pareigų, o su juo pasitraukė ir teatro kolektyvas. Laisvė ir kūryba yra išties ta jėga, kuri per dainą atvedė mus į laisvę, ir tik dabar mes kaimynų akivaizdoje galime suvokti, kokią dovaną turime. Džiaukimės premjera, prisiliesdami prie istorijos, didžiuodamiesi, kokia didinga yra kultūros istorija, kurios dalimi esame visi mes. Su premjera!“

Istorinis teatro ruduo kviečia: „Asmenybės kuria istoriją. Lietuvos teatrui 100“, – tai naujojo sezono šūkis, įvardijantis istorinės sukakties prasmę.

„Mes grįžtame prie Lietuvos teatro ištakų – 1920 m. gruodžio 19 dieną įvykusios H. Sudermano „Joninių“ premjeros Kaune, prisiminsime jį kūrusius pirmeivius, ir keliausime per sezoną lydimi teatro asmenybių – režisierių, aktorių – visų, kurie paliko ir palieka laiko ženklus, įprasmina teatro misiją. Formuojant šimtmečio pastatymus, neatsitiktinai kviesti daugelį metų teatre kūrę vyriausi režisieriai Jonas Vaitkus, bei Gytis Padegimas.

Sulauksime ir Slovėnijos režisieriaus Jašos Koceli bei Antano Obcarsko premjerų. Be to, įgyvendinsime ir ilgai brandintą naujo tarptautinio teatro festivalio „Scena 10x10“ programą, kurioje numatyti teatrų iš užsienio ir Lietuvos spektakliai, naujausios premjeros. Tikimės, visus planus pavyks įgyvendinti. Nauja ir tai, kad teatre turime Meno vadovą. Džiugu pristatyti teatrologą Edgarą Klivį, kuris mūsų teatro kūrybinį pulsą stebėjo būdamas Meno tarybos pirmininku. Ir, žinoma, laukiame sugrįžtančių žiūrovų, nes kiekvienas spektaklio rodymas – lyg pirmą ir vienintelį kartą, tad išnaudokime šį laiką“, – sako generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas.

Šimtmečio premjeros

Jau rugpjūčio 21 d. žiūrovai išvys režisieriaus Gyčio Padegimo premjerą „Pirmeiviai“. Pjesė nukelia į tarpukario Kauną, režisieriaus Juozo Vaičkaus butą Kęstučio gatvėje, kur pirmieji aktoriai, režisieriai, dramaturgai, scenografai nepritekliuje ir varge, tačiau su begaliniu atsidavimu ir užsidegimu repetavo pirmąjį spektaklį – H. Sudermanno „Jonines“ (1920 12 19). Kūrinyje daug autentikos, detalių ir intrigų, kurios yra būdingos kūrybiniam procesui ir bohemiškam veikėjų būdui.

„Kauno teatre aš esu jau 55 metus – nuo mažo berniuko iki vyriausiojo režisieriaus, o dabar – vėl režisieriaus. Nemažai žinau ir pamaniau, kad mano priedermė – nerti į praeitį. Ilgai rinkau medžiagą, skaičiau memuarus, senus laikraščius, archyvus. Beje, dar prieš 20 metų man pavyko paruošti laidų ciklą „Teatro instinktas“ – apie teatro gimimą Lietuvoje.

Pavyko rasti, pakalbinti ir nufilmuoti senuosius mūsų kritikus, aktorius, žiūrovus. Visa ta medžiaga, kuri kaupėsi 55 metus, dabar staiga, per trumpą laiką sugulė į šitą pjesę. Aš esu labai laimingas, kad mano bendrakeleiviais šioje kelionėje tapo teatro ateities žmonės. Tai – jaunas kursas, kurį į teatrą pakvietė Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas, o juos paruošė Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis. Kartu mes keliavome iš praeities į ateitį“, – sako Gytis Padegimas.

Spektaklis kalba ne tik apie teatro kūrimąsi, tačiau ir apie tuo metu vykusius politinius, visuomeninius procesus. „Tai yra plati panorama to, kas vyko Lietuvoje. Garbė ir atsakomybė, kad pradedam šį sezoną šiuo spektakliu“, – mano G. Padegimas. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė dailininkė Birutė Ukrinaitė, muziką parašė kompozitorius Raimundas Martinkėnas, o vaizdo projekcijas sukūrė vaizdo menininkas Linartas Urniežius. Spektaklio sukūrimą parėmė privatus verslas – įmonių grupė „SDG“ (Saugaus darbo garantas).

Spektaklyje vaidina naujoji teatro karta: Deividas Breivė, Greta Šepliakovaitė, Povilas Jatkevičius, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Roberta Sirgedaitė, Aistė Zabotkaitė, Kamilė Lebedytė, Marius Karolis Gotbergas, Edgaras Žemaitis, Mantas Bendžius, Pijus Narijauskas, Motiejus Ivanauskas, Andrius Alešiūnas, Dovydas Pabarčius. Kiti spektaklio rodymai vyks rugsėjo 24 ir spalio 30 d. Didžiojoje scenoje.

Rugsėjo 12, 13 d. Didžiojoje scenoje numatoma režisieriaus Jašos Kocelio (Slovėnija) tarptautinė premjera „Elektra“ pagal Sofoklio, Euripido ir Aischilo tekstus. Ji turėjo įvykti kovą (premjera buvo numatyta 25 d.). Rugpjūčio pabaigoje sugrįžusi kūrybinė komanda pabaigs pradėtą darbą.

Jaša Kocelis kuria skirtingo žanro spektaklius – nuo monospektaklių iki operos pastatymų. Vienas paskutiniųjų jo darbų –  Mocarto opera „Užburtoji fleita“ Slovėnijos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Premjerai Kaune režisierius pasirinko antikos kūrinius, kurie atskleidžia graikų antikos didybę, gelmę, tūkstantmetes žmonijos patirtis ir moterišką istorijos pusę. Spektaklis interpretuoja vieno svarbiausių ir ryškiausių antikinių moterų personažų – Elektros – istoriją. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Pagrindinė spektaklio tema – laukianti moteris, kaip miegantis vulkanas prieš išsiveržimą. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalų stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją.

Spektaklio scenografas Darjanas Mihailovičius Ceraras, kostiumų dizainerė Branka Pavlič, kompozitorius Miha Petric, choreografė – Tajda Podobnik, fotografė – Mankica Kranjec, teksto redaktorė – Daiva Čepauskaitė. Vaidina: Greta Šepliakovaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis, Ričardas Vitkaitis, Povilas Jatkevičius Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė.

Lapkričio 28, 29 d. Rūtos salėje įvyks NKDT ir teatro „Utopia“ koprodukcijos premjera „Batsiuviai“ pagal lenkų autoriaus Stanisław Ignacy Witkiewicz-Witkacy pjesę. Ją režisuoja Antanas Obcarskas. Spektaklio sukūrimą remia Adomo Mickevičiaus fondas Varšuvoje ir Lenkų Institutas Vilniuje. Pjesė „Batsiuviai“, nors dėl autoriaus savižudybės liko nebaigta, tačiau laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities. Šiandienos kontekste „Batsiuviai“ taikliai kalba apie laikmečio ligas ir nepasitenkinimą.

Vaidina: Gytis Laskovas, Tomas Erbrėderis, Saulius Čiučelis, Deividas Breivė, Augustė Ona Šimulynaitė, Mantas Bendžius, Aistė Zabotkaitė, Saulė Sakalauskaitė.

Gruodžio 18 d. premjera pagal Vydūno kūrybą „Ne sau žmonės“, kurią režisuoja Jonas Vaitkus. Be Jono Vaitkaus sunku įsivaizduoti teatro jubiliejinius metus, todėl režisierius, pakviestas sukurti spektaklį šimtajam sezonui, išsikėlė ypatingą uždavinį – aktualizuoti teatro, kūrėjo vaidmenį, pasitelkdamas Vydūno (Vilhelmas Storosta, 1868–1953) – lietuvių humanisto, rašytojo, žymiausio Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo kūrybinį palikimą. Paralelių ieškoma pranašiškoje Vydūno kūryboje – „Pasaulio gaisras“, „Prabočių šešėliai“, „Amžinoji ugnis“. Jo dienoraščiai, laiškai liudija, kad žmogaus ir žmonijos išgyvenimo kelionėje mokslo bedieviškumas ir religijos nemoksliškumas neišvengiamai veda pragaištin, ir tik pavienio žmogaus valinga pastanga eiti meilės, užuojautos, sąžinės, doros puoselėjimo ir išsaugojimo kryptimi yra vaisingas ir prasmingas.

Šią premjerą vainikuos ir scenografo ir kostiumų dailininko Jono Arčikausko sugrįžimas. Muzikinį spektaklio piešinį, praturtintą gyvu atlikimu, kurs kompozitorius Tomas Kutavičius. Spektaklyje vaidmenis kurs didelė aktorių trupė.

Naujiena – tarptautinis festivalis „Scena 10x10“

„Scena 10x10“ – tai pirmą kartą vykstantis naujo formato tarptautinis Nacionalinio Kauno dramos teatro festivalis. Pavadinimas šifruojamas teatrališkai: 10x10 matmenų scenoje pristatoma 10 teatrų spektakliai iš užsienio ir Lietuvos. Spektakliai skirti ir klasikinio teatro mylėtojams, ir išrankiems teatro gurmanams. Festivalio geografija apima Lietuvą, Estiją, Vengriją, Slovėniją ir Sakartvelą.

Dominuoja šie kūrėjų vardai ir pavardės: Krystian Lupa, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Aleksandras Špilevojus, Jaša Koceli (Slovėnija), Csaba Polgár (Vengrija), Peeter Jalakas (Estija), Birgit Landberg (Estija), Nino Maglakelidze (Sakartvelas), Konstantine Abashidze (Sakartvelas).

„Šis festivalis yra sumanytas kaip papildoma programa, skirta ypatingam teatro šimtmečio sezonui, kaip dovana Kauno teatrinei publikai ir kartu kaip pažadas ateičiai – mes tikimės, šiuo renginiu Nacionalinis Kauno dramos teatras pasiūlys miestui jo vertą tarptautinį dramos festivalį, kuris ateityje augs ir bręs. Pirmojo festivalio geografija apima Rytų Europą. Kas vyksta anapus šių ES šalių fasado? Kaip jaučiasi šiuolaikiniai europiečiai žvelgdami į ateities dykumą? Tai lyg kelionė į tamsesnes mūsų tapatybių ir patirčių vietas, kurią pratęs ir papildys lietuviškų spektaklių programa. Jei reikėtų apibūdinti šių metų festivalio atmosferą, tai neabejotinai būtų juodojo humoro atmosfera“, –programą pristato Nacionalinio Kauno dramos teatro Meno vadovas Edgaras Klivis.

Užsienio programa:

Rugsėjo 18 ir 19 d. „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Beating at the Stables Of the Manor“). Rež. Birgit Landberg (Teatris Must Kast, Estija).

Spalio 17 d. „JAIK“. Rež. Peeter Jalakas (Von Krahl teatras, Estija).

Spalio 22 d. pagal Geraldo Sibleyro pjesę „Vėjas topolių viršūnėse“. Rež. Nino Maglakelidze (Kutaisio miesto Lado Meskišvilio teatras, Sakartvelas).

Spalio 23 d. Nugzar Lordkipanidze „Jūsų Didenybe!“ pagal Gilbert Cesbron kūrybą.

Rež. Konstantine Abashidze (Kutaisio miesto Lado Meskišvilio teatras, Sakartvelas).

Lapkričio 6 ir 7 d. „Gražiausia sielos naktis“ („The most beautiful night of the soul“). Rež. Csaba Polgár. (Orkeney teatras, Vengrija).

Lapkričio 21, 22 d. „Psycho“. Rež. Jaša Koceli (Glej teatras, Slovėnija).

Lietuvos programa:

Lapkričio 11 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Rimantas Kmita „Remyga“. Rež. O. Koršunovas. Didžioji scena. Premjera.

Lapkričio 12 d. Juozo Miltinio dramos teatras. Ivan Vyripajev „Irano konferencija“. Rež. Aleksandras Špilevojus. Rūtos salė. Premjera.

Lapkričio 19 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. August Strindberg „Didysis kelias“. Rež. Jonas Vaitkus. Didžioji scena. Premjera.

Gruodžio 2 d. Valstybinis jaunimo teatras. Pagal W.G. Sebaldo romaną „Austerlicas“. Rež. Krystian Lupa. Didžioji scena. Premjera.

Gruodžio 4 d. Klaipėdos dramos teatras. S. Šaltenis „Kalės vaikai“. Rež. Eimuntas Nekrošius. Didžioji scena.