Dana Česnulevičiūtė, Klaipėdos universiteto bibliotekoje įkurto Mažosios Lietuvos archyvo darbuotoja, tyrinėjanti išeivijoje gyvenusio klaipėdiškio Anso Lymanto fondą, pakomentuos 2001 m. į biblioteką patekusius ir plačiau nepublikuotus rankraščius, kurie suteikia naujų žinių apie I. Simonaitytę. Išeivijos lietuvius į kultūrinę veiklą telkęs A. Lymantas buvo atkurto lietuvininkų laikraščio „Keleivis“ ir naujo laikraščio „Lietuvos pajūris“ rengėjas.

Ne mažiau įdomūs ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomi laiškai, liudijantys I. Simonaitytės ryšius su iš tremties grįžusio kultūros veikėjo Tautvydo Brako šeima, kurią ji priglaudė savo namuose. Žinomo klaipėdiškio dailininko Adomo Brako vyresnysis sūnus vėliau rūpinosi rašytojos palikimo išsaugojimu. Pasak muziejininko Sauliaus Karaliaus, susirašinėjimas charakterizuoja, kokia buvo I. Simonaitytė ir kaip ji globojo savo kraštiečius lietuvininkus.

Gyvais prisiminimais apie šio krašto metraštininkę dalinsis veikli lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė, I. Simonaitytės pusseserė iš tėvo pusės Jūratė Stubraitė. Rašytoja palaikė artimus ryšius su tėvo pusės giminėmis, lankė senelių ir prosenelių kapus Lankupių kaimo evangelikų liuteronų senosiose kapinėse.

I. Simonaitytės apsilankymus savo tėvų namuose menanti Mažosios Lietuvos enciklopedijos talkininkė Ieva Toleikytė-Biržienė prisimena kaip garbinga viešnia besisvečiuodama domėjosi krašto istorija. Rašytoja artimai bendravo su Ievos mama Ana Dovilaite-Toleikiene, kurios papasakotos nuotaikingos praeities istorijos sugulė skaitytojų pamėgtose knygose. I. Simonaitytės viešnages pas Toleikius mena ir 2008 m. spaudai parengtas tėvo, visuomenės ir kultūros veikėjo, bankininko Martyno Toleikio, dienoraštis.

I. Simonaitytė savo kūryboje vaizdavo Klaipėdos krašto žmones, aplinką, kurioje pati užaugo. Pagal mamos Ėtmės papasakotą kelių kartų giminės istoriją gimė Mažosios Lietuvos epu tituluojamas romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį rašytoja apdovanota Lietuvos valstybine literatūros premija. Savo vaikystę be tėvo, su motina Ėtme ji aprašė autobiografinės trilogijos pirmojoje knygoje „... o buvo taip“ (1960). Čia minima I. Simonaitytės jauniausia ir mylimiausia teta Madlikė, vėliau tapusi Skrandiene. Skrandžių gyvenimo istoriją renginyje prisimins Erika Borodkinienė-Grubert, kurios tėvas Heinz Vili Grubert buvo įvaikintas šioje šeimoje.

Rašytojos pagerbimo vakare savo kūryba dalinsis Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė, poetė, rašytoja, dailininkė Daiva Molytė-Lukauskienė, garbingą apdovanojimą pelniusi du kartus (2014 m. už eilėraščių rinkinį „Baltojo kiro giesmynai“, 2022 m. už poezijos knygą „Kaligrafijos eskizai“).

Sielos ir kūno skausmai

Prisiminti, o gal ir iš naujo atrasti I. Simonaitytę, jos asmenybę ir kūrybą šiemet kviečia ir Maironio lietuvių literatūros muziejus (Rotušės a. 13, Kaunas) su gausybe netikėčiausių renginių, parodų ir edukacijų, skirtų I. Simonaitytės gimimo metams paminėti. Nuo vasario 23-iosios bus galima aplankyti parodą „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“ ir išvysti unikalius eksponatus: laiškus, rankraščius, knygas, praeitimi alsuojančius daiktus, asmeninį garderobą, mažiau matytas rašytojos gyvenimo fotografijas, pajusti to meto atmosferą.

Ėtmė Simonaitytė neištekėjo už dukters tėvo turtingo ūkininko Jurgio Stubros, tad su ne santuokoje gimusia Ėvike, neturėdamos savo namų, keliavo iš trobos į trobą. Kai dukra Ieva tapo žymia rašytoja, bendrauti panoro ir tėvas. Vėliau, Ėtmei sukūrus šeimą su kataliku žemaičiu Endrikiu Budriu, jų namuose Ėvikei taip pat neatsirado vietos. Jai teko glaustis pas motinos gimines, kurie nebuvo turtingi – viename ankštame kambaryje glaudė ne vieną alkstančią burną.

Paaugusi Ėvikė prižiūrėjo šeimininkų vaikus. Vasaromis, šiltomis ir saulėtomis dienomis, kai mažai raišai mergaitei po ilgos žiemos norėdavosi su kitais vaikais jei ne lakstyti po laukus ir pievas, tai bent pasišildyti saulėje, tekdavo kambario kampe supti vygį... Šie ir kiti vaikystės potyriai ir trauminės patirtys nugulė romanų puslapiuose: „Taip ir pasodino Rožę prie vygio. Nubalo Rožė dar daugiau negu anksčiau. Liovusi skaudėti kojelė vėl pradėjo iš naujo smelkti. Kaži kaip prie vygio netikėtai užsigavo, ir taip susopėjo, net ašaros ištryško. <...> Ir taip praverkta, ir taip prakentėta visa vasara stuboj. Žaliosios pievos su margais žiedais, linksmosiomis pleštekutėmis ir auksinioji saulė – beliko tik svajonė“ („Aukštujų Šimonių likimas“). Dar vaikystėje susirgusi kaulų tuberkulioze, likusi raiša, šešis kartus susilaužiusi savo biedną kojelę, daugybę laiko praleido gydymo įstaigų palatose Lietuvoje ir užsienyje.

Namuose: I.Simonaitytė savo bute. Kaunas. 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Lemtingas sprendimas

Vienišumas tapo nuolatiniu talentingos moters palydovu, suformavusiu ir jos charakterį. Vaikystėje, kai augo be tėvo skurde ir nepritekliuje, kai nelankė mokyklos, nes bijojo leisti mergelę dėl silpnos sveikatos, kai neturėjo savo nuolatinių namų, buvo stumdoma giminių kaip nereikalinga našta.

Ironiška, tačiau tie patys artimiausi giminės – lietuvininkai, nusprendė mergaitės likimą, išleido į Klaipėdą mokytis siuvėjos amato: „...tegul eina tarnauti pas ūkininkus, kaip ir mes tarnavom (betgi smarkiau pakrutėjus tinsta ir pamėlynuoja koja); gerai būtų išmokyti siuvėjos amato (kas mokės?); o gal surasti septyniolikmetei senbernį ar našlį (jaunas neims šlubės)“. Pramokusi siūti, galėjo išsilaikyti, po truputį įsitraukė į lietuviškų organizacijų Klaipėdos krašte veiklą, ėmė rašyti spaudai.

Kūryba skleidėsi lėtai it rožių, kurias labai mėgo I.Simonaitytė, žiedai, kol pražydo visu ryškumu. Po daugybės eilėraščių ir apsakymų publikacijų spaudoje 1924 m. pradėjo rašyti apie tai, ką geriausiai žinojo ir jautė – apie Mažosios Lietuvos likimą. Niekas jos neskatino parašyti būtent tokį kūrinį, priešingai, klaipėdiečiai išklodavo tiesiai į akis: eilėraščiai – prasti, apsakymai nuobodūs. Rašytoja nepasidavė ir atėjus laikui ėmėsi didelio veikalo – parašė romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.

Draugystė: I.Simonaitytė su moksleiviais prie vaišių stalo savo vasarnamyje. Priekulė. Apie 1971 m. / Muziejaus nuotr.

Vėliau I.Simonaitytė autobiografinėje knygoje „Nebaigta knyga“ (1965) apie savo jausenas rašė: „Jeigu neišdėsiu ant popieriaus, sprogs galva – man taip atrodo.“ Romaną, kuriame vaizdavo vienos genties, kelių kartų likimą Mažojoje Lietuvoje, I.Simonaitytė rašė dešimt metų – 1935 m. gruodžio 16 d. jis buvo išspausdintas tuo metu dideliu 3  000 egzempliorių tiražu ir apdovanotas pirmąja Valstybine premija.

I.Simonaitytės kūryba – autobiografiška. Kiekviename rašytojos sukurtame tipaže galima atrasti ir dalelę jos pačios savasties.

Šis romanas tapo autorės vizitine kortele, nes alsavo (ir tebealsuoja) begaliniu nuoširdumu, žodžio tikrumu ir atskleidė Didžiajai Lietuvai menkai žinomą ir visiškai nesuprantamą mažlietuvių gyvenimo koloritą: „Jaunasis Šimoniukas gimęs Aukštujuose, kur žiemą speigai laužo tvoras, trupina medžių šakas; kur vėjai ūžia ir švilpia pro ausis lyg vaikai išdykėliai, vis rieškutėmis mėtydami smiltis į akis; kur viesulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus; kur, kelmus raudamas, žmogus sustingsta ir pučia į kumščius, norėdamas atšildyti sušalusius pirštus“ („Aukštujų Šimonių likimas“).

Neatvėrusi savo širdies

I.Simonaitytę, savamokslę rašytoją, Vanagų kaimo siuvėją, užgriuvo milžiniška šlovė: knygos buvo leidžiamos didžiuliais tiražais, verčiamos į užsienio kalbas, parengtas „Raštų“ šešiatomis, kuriami filmai, rašytoja domėjosi žurnalistai, jos gyvenimą stengėsi užfiksuoti fotografai, lankėsi moksleivių ekskursijos – autorė tapo gyvąja klasike.

Jaunystė: I.Simonaitytė su savo seserimi (kito tėvo) Marija Budryte-Šiliauskiene. Apie 1930 m. / Muziejaus nuotr.

Dėmesys ir džiugino, ir vargino, tad, būdama maždaug keturiasdešimties, I.Simonaitytė atsidėjo vien rašymui, jai buvo paskirta pensija. Viena po kitos pasirodė knygos „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ I d. (1939), „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953) ir kitos.

I.Simonaitytės kūryba – autobiografiška. Kiekviename rašytojos sukurtame tipaže galima atrasti ir dalelę jos pačios savasties. Naujas menininkės psichologinis tipažas – stiprus, atkaklus, išdidus, kupinas savigarbos, nepalaužiamo gyvastingumo, niekam nenusileidžiantis, kartais piktas ir agresyvus.

Nors gyvenime buvo didžių meilės atradimų ir nusivylimų, pati autorė nenorėjo savo širdies nešioti ant delno, todėl autobiografinėse knygose tik žodeliu kitu užsiminė apie jaunystės metų simpatijas: „Aš ne iš tų, kurie mėgsta atverti savo širdį tarsi kiemo vartus, pro kuriuos įeina ir išeina kas tik nori...“ Nors kartais galime pajausti romantiškas, gal net valiūkiškas nuotaikas: „Žiūrėjau į jį kaip į kokį dievą. Tikrai būčiau galėjusi kryžiumi sudėti pirštus, tarsi maldai. <...> Jo balsas, tikrai neperdedant, buvo toks, kad būtum galėjęs klausytis ir ilsėtis, tarsi švelnaus vėjo dvelkime. Bet šitą visą harmoniją sugadino jo žmona. Negraži, stora, tranki, sena, daug senesnė už Kristupą, boba.“ („...O buvo taip“).

Autoritetas: Priekulės vaidintojų būrelis. Iš kairės antra I.Simonaitytė, trečias – Vydūnas. 1929 m. / Muziejaus nuotr.

Meilės jausmas rašytojai buvo svarbus ir apie tai gražiai ir jautriai rašė savo romanuose: „Ji amžina, ji buvo, ji bus. Ji atkelia vartus į nežinomą auksuotą pasaulį jaunuoliams...“ („Aukštujų Šimonių likimas“). Gyvenime I.Simonaitytė taip ir liko vieniša uola staugiančios jūros pakrantėje, anot rašytojos bičiulės Onos Pajedaitės, vieniša ne tik savo krašto, bet ir visos Lietuvos pakrantėje... Kaip uola, į kurios stiprybę ir talentą gali atsiremti kartų kartos.

Kas? Parodos „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“ atidarymas. Muziejininkų pasakojimus apie rašytoją lydės Andriaus Morkūno atliekamos Mažosios Lietuvos krašto dainos ir giesmės.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Vasario 23 d. 16 val.

Muziejų kolekcijų mobilumo projektą „...O buvo taip! Ievai Simonaitytei – 125“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Rytoj bibliotekoje ketina posėdžiauti I.Simonaitytės literatūrinės premijos teikimo komisija, kuri iš 15 kandidatų turės nuspręsti, kam šiemet atiteks 2 tūkst. eurų vertės žymios krašto rašytojos premija.

"Kasmet autorius kviečiame premijai teikti savo pačių kandidatūras savarankiškai, taip pat organizacijas kviečiame siūlyti savo pretendentus, mūsų bibliotekininkai, kraštotyros specialistai taip pat atrenka tų metų įstabiausių kūrinių apie Klaipėdos kraštą autorius, kurių kandidatūras pateikiame premijos komisijai svarstyti", – patikino I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė Laura Juchnevič.

Premija buvo įsteigta 1986 m. Nuo tada yra įteiktos jau 35 premijos 39 autoriams – tarp jų 11 moterų ir 28 vyrams.

Tarp I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatų buvo net 24 rašytojai, šeši pedagogai, keturi jų – profesoriai, habilituoti mokslų daktarai.

Premiją yra gavę ir trys žurnalistai, du vertėjai, biologė, diplomatas, aktorė ir viena filologė.

Iš viso per šį laikotarpį buvo premijuota 13 prozos, 11 poezijos, 9 eseistikos ir prisiminimų knygos bei 6 kito žanro kūriniai.

Premijos mecenatu jau keliolika metu yra klaipėdietis verslininkas Rimantas Cibauskas, kuris kilniai finansuoja, nepaisant įvairiausių finansinių krizių.

Premija tradiciškai teikiama Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, sausio pabaigoje, per rašytojos gimtadienį.

Kitų metų sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja I. Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą Seimas 2022-uosius yra paskelbęs I. Simonaitytės metais.

„Mažosios Lietuvos metraštininke vadinamos I. Simonaitytės kūrybinis palikimas mums atskleidžia išsamų šio regiono paveikslą, kurio unikalumą užfiksavo ir įamžino talentingoji pasakotoja.  Kitąmet minimi I. Simonaitytės metai mums visiems yra išskirtinė galimybė atidžiau pažvelgti tiek į šios rašytojos kūrybą, tiek į Klaipėdos krašto istoriją“, – sakė kultūros viceministras Albinas Vilčinskas.

Minėjimo plane – konferencijos, parodos, konkursai, literatūriniai, edukaciniai ir pažintiniai renginiai, susiję su rašytojos asmenybe ir kūryba, Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra. I. Simonaitytės metams paminėti numatyta surengti konferenciją, literatūros renginių ciklą, respublikinį moksleivių piešinių konkursą pagal rašytojos kūrybą, kūrybinį konkursą „Pasakojimai apie giminės šaknis“, parodą „I. Simonaitytei – 125“, organizuoti kitus renginius.

Kitąmet minimi I. Simonaitytės metai mums visiems yra išskirtinė galimybė atidžiau pažvelgti tiek į šios rašytojos kūrybą, tiek į Klaipėdos krašto istoriją.

Taip pat numatyti leidybos ir viešinimo darbai – parengti ir išleisti leidinį „I. Simonaitytė. Archyvai“, literatūrinį-informacinį leidinį „I. Simonaitytės personažų geografinis žemėlapis“, nušviesti I. Simonaitytės metų minėjimo renginius Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose bei portale, sukurti naujas ir transliuoti anksčiau sukurtas LRT laidas, skirtas rašytojos gyvenimui ir kūrybai, taip pat – parodyti restauruotą vaidybinį filmą „Vilius Karalius“ bei dokumentinį filmą „Ėvė. Mažosios Lietuvos rašytoja“.

1935 metais I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nors ir būdama silpnos sveikatos, ji nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama neretai ir po keletą kartų. Žymiausios knygos: „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“,  „Pikčiurnienė“, „… O buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“, „Gretimos istorijėlės“. Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas.

Įgyvendinant minėjimo planą kartu su Kultūros ministerija dalyvaus Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų krašto muziejus, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Maironio lietuvių literatūros muziejus, viešoji įstaiga Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos rašytojų sąjunga.

Gyveno Žaliakalnyje

Kauno Žaliakalnis unikalus ne tik medine architektūra, bet ir čia gyvenusiomis iškiliomis asmenybėmis. Kone kas antras Žaliakalnio namas pažymėtas atminimo lentelėmis, bareljefais vienam ar kitam žinomam ir Lietuvai nusipelniusiam žmogui.

1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė persikėlė gyventi į Kauną. Laikinai prisiglaudė pas Sofiją Čiurlionienę, o vėliau apsigyveno Žaliakalnyje. Name Dainavos gatvėje rašytoja gyveno iki 1963 m.

1992 m., minint 95-ąsias jos gimimo metines, Žaliakalnyje, ant vadinamojo rašytojų namo, buvo atidengta memorialinė lenta su horeljefu: "Šiame name 1940–1963 m. gyveno rašytoja Ieva Simonaitytė".

Šiandien namas atrodo liūdnokai – sienos prašyte prašosi teptuko ir dažų, o sklypas – kraštovaizdžio specialisto akies ir rankos. Jei Seimas pritars kitus metus paskelbti rašytojos I.Simonaitytės metais, vargu ar Kaunas galės pasirodyti puoselėjantis paskutinės Mažosios Lietuvos metraštininkės, unikalios, talentingos rašytojos, savo kūriniuose vaizdavusios išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusios Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, atminimą.

Pastatas įtrauktas į Nekilnojamųjų vertybių registrą. Iki šių metų gegužės namo vertingųjų savybių pobūdis buvo istorinis dėl jame gyvenusios rašytojos, o nuo gegužės vertingųjų savybių pobūdis papildytas ir architektūrine verte. Tačiau vertingas namo statusas niekaip neatsispindi žvelgiant į realų vaizdą.

"Žanro klasika, – atsiduso Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus. – Yra du šio namo savininkai – vienas nori tvarkytis, o kitas ne. Situacija sudėtinga."

O ką su jais bendrauti? Kaip su jais bendrausi, kad mano viską drasko.

Kaltina aplinkinius

Rašytojų namu vadinamas pastatas turi du bendraturčius – 2/3 namo priklauso bendrovei "Longrent" ir 1/3 – Irenai Giedrienei. Dar 2019 m. rudenį Kultūros paveldo departamentas patikrinimo metu nustatė, kad namo sienos kenčia nuo neigiamo aplinkos poveikio, dažai lupasi, tinkas byra. Ypač blogos būklės pastato pamatai, kur susiformavę deformaciniai plyšiai, trūkinėja tinkas, pažeistas plytų mūras.

Paveldosaugininkų teigimu, namo lietvamzdžiai susidėvėję, ant fasado sienų palikti atviri laidai. Blogos būklės – ir terasa. Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė neslėpė žinanti šio namo problemas dėl vieno iš savininkų, greičiausiai, nenoro tvarkyti pastatą.

I.Simonaitytės namas atrodo apleistas, nes iš dviejų namo bendraturčių tik vieni imasi iniciatyvos jį prižiūrėti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnis įpareigoja pastato valdytojus prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio", – įstatymu įtvirtintas savininkų pareigas vardijo A.Naureckaitė.

Ji patikino, kad šios pareigos privalomos tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Vadinasi, namu, kuriame gyveno rašytoja I.Simonaitytė, privalo rūpintis ir bendrovė, ir I.Giedrienė. Tačiau panašu, kad ne vienus metus buvęs apleistas namas rūpi tik bendrovės atstovams, o I.Giedrienė renkasi teismų maratono kelią.

Dalį namo, kai kuriuos statinius kieme ir dalį žemės sklypo minima bendrovė nusipirko 2016 m. I.Giedrienė tuo metu name, jai nuosavybės teise priklausančioje dalyje, faktiškai negyveno.

"Gyvenau čia nuo 1972 m. iki 2009 m. gruodžio 24 d.", – tiksliai nurodė I.Giedrienė. Moteris tikino, kad savo bute I.Simonaitytės name esą negali gyventi, nes nėra šildymo, vandens, sugadinta kanalizacija.

"Jau dvylika metų esu terorizuojama, o turtas prievartaujamas, – kaltinimų pažėrė I.Giedrienė. – Dabar viskas teisme. Aš juos padaviau į teismą, kad man atlygintų materialinę ir moralinę žalą."

Daugiskaitą I.Giedrienė pavartojo neatsitiktinai, nes atsakovais teisme nurodyti ir dabartiniai bendraturčiai, ir ankstesni savininkai.

Šiame name Dainavos gatvėje rašytoja gyveno iki 1963 m. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Būklė – avarinė

Atrodo, kad, švaistydamasi kaltinimais, I.Giedrienė ne tik nepaiso įstatymo jai numatytos prievolės rūpintis ir prižiūrėti kultūros paveldo objektą, bet dėl jos priešiško nusistatymo apribotos ir kito bendraturčio galimybės prižiūrėti vertingą namą.

Ką nuo 2016 m. nuveikė pastatą įsigijusi bendrovė? Kompanijos atstovai neslepia matę, kad perkamas nekilnojamasis turtas buvo avarinės būklės, tačiau pirkti apsisprendė įvertinę pardavėjo pasiūlytą priimtiną kainą ir turto išvystymo perspektyvas.

Bendrovė samdė statybos ekspertus, kurių išvados patvirtino dar 2010 m. ankstesnių savininkų samdytos VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro atliktos statinio konstrukcijų dalinės ekspertizės išvadas ir Kultūros paveldo departamento išvardytus namo pažeidimus. Jau tada ekspertai nustatė, kad namas yra avarinės būklės, būtinas remontas. Tačiau tuomet I.Giedrienė trukdė tuomečiams savininkams imtis su pastato priežiūra susijusių darbų.

Dešimt metų namas stovėjo nešildomas. Dėl to ant sienų ir lubų kaupėsi drėgmė, kai kur atsirado pelėsis. Kritinės būklės stogą nurodyta skubiai keisti dar 2010-aisiais. 2017 m., Centro seniūnijos atstovams atlikus faktinių duomenų patikrinimą, ir vėl pabrėžta – stogo čerpių danga susidėvėjusi ir pradėjusi irti, plytinio kamino konstrukcija pažeista, čerpės ir plytos krenta nuo stogo ir dūžta ant šaligatvio bei važiuojamosios kelio dalies, keldamos pavojų transporto eismui ir žmonių saugumui. Medžiais apžėlusi terasa, balkonas, stogas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kadangi avarinės būklės buvo ne tik bendrovei priklausanti namo dalis, bet ir bendrosios namo konstrukcijos ir kitai bendraturtei – I.Giedrienei  – priklausanti namo dalis, visais įmanomais būdais mėginta susisiekti su bendraturte, tačiau bendrovės atstovų pastangos nuėjo perniek. Siunčiama korespondencija sugrįždavo kaip neįteikta, nors buvo siunčiama ir I.Giedrienės gyvenamosios vietos pas dukrą adresu.

Ginčas teisme

2017-ųjų rudenį bendrovės atstovai nusprendė daugiau nedelsti ir pradėjo namo paprasto remonto darbus – tvarkė stogą, remontavo balkoną, atnaujino elektros instaliaciją, montavo santechniką, pakeitė avarinės būklės vamzdynus.

"Kauno dienai" I.Giedrienės ėmus klausti apie bendrovės atliktus darbus, moteris atkirto: "O ką jie ten pridarė? Kaminų pridarė. Kam jų reikia?" Panašiai moteris reagavo į klausimą apie bendravimą su bendraturčiais dėl namo remonto: "O ką su jais bendrauti? Kaip su jais bendrausi, kad mano viską drasko."

Paklausta, ką konkrečiai turi omenyje, moteris pasuko kalbą apie bendravimo niuansus su ankstesniais namo bendraturčiais. "Dabar viskas teisme", – nukirto I.Giedrienė.

2019 m. rudenį I.Giedrienė inicijavo bylą Kauno apylinkės teisme, kuri nagrinėjama iki šiol. Bendrovei atstovaujantis advokatas Raimondas Lignugaris tiksliau nurodė I.Giedrienės reikalavimus: "Ji nori negauto pelno už buto nuomą per dešimties metų laikotarpį ir neturtinės žalos už tai, kad kažkas iš bendraturčių turėjo prijungti jai šildymą. Taip pat reikalauja, kad jai grąžintų prijungimą prie "Kauno energijos".

I.Giedrienė iš bendrovės reikalauja atlyginti beveik 9 tūkst. eurų turtinės ir 6 tūkst. eurų neturtinės žalos. Iš ankstesnių namo dalies savininkų reikalauja atlyginti apie 17 tūkst. eurų turtinės ir 10 tūkst. eurų neturtinės žalos.

Pasak advokato, moteris nenurodo, kodėl pati nesikreipė į "Kauno energiją" dėl šildymo prijungimo, o nori, kad už ją tai padarytų kiti. "Šioje istorijoje daug aplinkybių, kurios parodo moralinį veidą. Bendrovė ten daug ką padarė. Laiškų jai siuntė per 20, bet ji nepriima. Tai ji pas draugę, tai pas dukrą, tai dar kažkur. Žodžiu, visi aplinkui kalti, tik ne ji", – sunkiai suprantamą namo bendraturtės poziciją minėjo advokatas.

R.Lignugario nuomone, I.Giedrienės ieškinys – absurdiškas ir nepagrįstas. Bendrovė teismui pateikė priešieškinį, kuriame sudėliojo susiklosčiusią situaciją dėl to, kad namo bendraturtė visiškai nesirūpina namu.

"Kadangi bendrovė "Longrent", pagal ekspertų surašytus aktus dėl  namo būklės, atliko kai kuriuos darbus, teismui pateikti visi dokumentai, pagrįsti pagal projektus, sutartis, darbų apmokėjimo sąskaitas. Manau, ji turėtų susimokėti pagal jai priklausančios namo dalies kvadratūrą", – tęsė advokatas.

Didesnis mokestis

Kaip jau minėjome, būtina remontuoti namo fasadą, labai suklypusi namo terasa, į kurią išeina I.Giedrienės buto langai. Norint atlikti šiuos remonto darbus, bendrovė turi gauti namo bendraturtės sutikimą. Tačiau I.Giedrienės visiško ignoravimo pozicija, kreipimasis į teismą neleidžia abejoti, kad tokio sutikimo moteris neduos.

Negana to, trejus metus iš eilės Centro seniūnija siunčia perspėjimus namo bendraturčiams dėl sklypo nepriežiūros. Net ir šiandien architektūriškai dailaus namo kiemas – pusiau skustas, pusiau luptas. Dalis sklypo virtusi šabakštynu. Būtent ši dalis priklauso I.Giedrienei. Kita dalis, akivaizdžiai prižiūrėta, – bendrovės nuosavybė.

"Į raginimus nuolat prižiūrėti minimą žemės sklypą atsiliepė tik vienas bendraturtis. Iš kito bendraturčio kol kas nesulaukėme grįžtamojo ryšio. Dar praėjusiais metais šis žemės sklypas buvo įtrauktas į apleisto nekilnojamojo turto sąrašą. Dėl sklypo nepriežiūros savininkams taikomas didesnis, 4 proc., nekilnojamojo turto tarifas", – "Kauno dienai" nurodė Centro seniūnijos seniūnas Marius Švaikauskas.

Šį pavasarį I.Simonaitytės namas įvertintas ne tik kaip istorinė, bet ir architektūrinė vertybė. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Tačiau įdomiausia tai, kad didesnį nekilnojamojo turto mokestį moka tik bendrovė, kuri tvarko savo dalį sklypo. "Seniūnija mokesčių neskaičiuoja ir nekontroliuoja. Duomenys apie visus apleistus nekilnojamojo turto objektus yra teikiami mokesčių inspekcijai, bet pagal Lietuvos Respublikos žemės mokesčių įstatymą garbaus amžiaus senjorai nuo prievolių atleidžiami. Nepaisant to, seniūnija gali skirti administracines nuobaudas", – seniūnijos galimybes nurodė seniūnas.

Bendrovė ten daug ką padarė. Laiškų jai siuntė per 20, bet ji nepriima. Tai ji pas draugę, tai pas dukrą, tai dar kažkur. Žodžiu, visi aplinkui kalti, tik ne ji.

Raginimai ignoruojami

Kultūros paveldo departamentas dar 2019 m. rudenį susirūpinti I.Simonaitytės namu paragino ir Kauno miesto savivaldybę. "Manome, kad į susiklosčiusią situaciją tinkamą dėmesį ir rūpestį privalo išreikšti ir Kauno miesto savivaldybė, kurios teritorijoje yra kultūros paveldo objektas su įrengtu bareljefu, ir Lietuvos rašytojų sąjunga."

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Dovilė Miliukštė paaiškino, kad pastatas Dainavos gatvėje į kultūros vertybių registrą įtrauktas dar 1993 m., tačiau nebuvo nustatytos jo vertingosios savybės ir neapibrėžtos teritorijos ribos su apsaugos zonomis. Šiemet Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo taryba nusprendė pritarti namo Dainavos gatvėje patikslintoms vertingosioms savybėms ir teritorijos riboms.

"Savivaldybė apie šį Vertinimo tarybos sprendimą registruotu paštu informavo žemės sklypo valdytojus, bet vienas iš laiškų grįžo atgal. Savo ruožtu, skatiname gyventojus ir teikiame informaciją jiems apie galimybes susitvarkyti savo turtą su miesto pagalba – pagal Paveldotvarkos programą. Mes prisidedame atsakydami į rūpimus klausimus, konsultuodami dėl tvarkybos metodų ir skirdami dalinį finansavimą, tačiau tvarkytis turi norėti patys kauniečiai", – paaiškino D.Miliukštė.

Panašu, jei I.Giedrienė ir toliau ignoruos daugybės institucijų raginimus prižiūrėti kultūros paveldo vertybę ir bendrovės iniciatyvas rūpintis namu, gali įsisukti dar vienas teismų maratonas.

Tik teismas gali nuspręsti, kaip elgtis namo bendraturčiui, kuris nori tvarkyti pastatą, ir tik teismo sprendimu gali būti sudarytos sąlygos bendrovei remontuoti namo fasadą. Taip pat galėtų būti sprendžiama dėl bendraturčių finansinių įsipareigojimų prižiūrėti namą. Tik sunku pasakyti, ar iki artėjančio rašytojos I.Simonaitytės jubiliejaus be institucijų pagalbos bus spėta sutvarkyti jos atminimo įamžinimą Kaune.

Profesine patirtimi dalijasi garsi JAV dainininkė ir aktorė Darynn Zimmer (Niujorkas) ir pianistė prof. Raminta Lampsatytė (Berlynas, Vilnius).

Šiame projekte dalyvauja įvairaus amžiaus (nuo 12 iki 25 m.) jaunieji atlikėjai iš įvairių Lietuvos miestų ir net turintys negalią jaunuoliai.

Meistriškumo pamokose didelis dėmesys skiriamas dainavimo technikai, kvėpavimo, pozicijos, atramos pratimams; susipažinimui su repertuaru ir jo pasirinkimui; kalboms: anglų, italų, prancūzų, vokiečių, lietuvių; stilistikai ir frazuotiems; sceninei laikysenai ir vaidybai; pianisto ir dainininko suderinamumui scenoje; kūno laikysenai dainuojant stovint, grojant pianinu, sėdint... Meistriškumo pamokos yra atviros visuomenei.

Šį penktadienį 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos Konferencijų salėje vyks baigiamasis koncertas visuomenei. Jame kartu su projekto dalyviais muzikuos ir abi pedagogės. Sekmadienį panašus koncertas bus surengtas Palangos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

I.Simonaitytės bibliotekos administracija meistriškumo pamokoms suteikė patalpas, Palangos evangelikų liuteronų parapija – nakvynę jų dalyviams.

Šį projektą inicijavo bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, autorius – dailininkas Romas Klimavičius, mecenatas – bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovas Aldas Kliukas.

Nors rašytojos jubiliejus buvo švenčiamas 2017-aisiais, kurie Seimo nutarimu buvo paskelbti I.Simonaitytės metais, rašytojos vardu pavadintos bibliotekos dėmesys jos kūrybai bei asmenybei neslopsta. Tad ne veltui suolelį puošia I.Simonaitytės žodžiai: „Paskutinio taško niekada nepadėsiu.“ Tai priesakas ir bibliotekininkams – nuolatos skatinti skaitytojų susidomėjimą rašytojos kūryba.

Kartu bus pristatomas Lietuvos kultūros tarybos paremtas projektas „Simonaitytė prabyla lenkiškai“. Projektą parengė ir vykdo I.Simonaitytės biblioteka. Jo metu grupė vertėjų – Varšuvos universiteto baltistikos studenčių, vadovaujamų patyrusių vertėjų bei dėstytojų, Nidoje, Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, dvi savaites vers fragmentą iš autobiografinės I.Simonaitytės trilogijos „Ne ta pastogė“.

Jame vaidina įvairių kartų talentingi aktoriai: Eglė Gabrėnaitė, Juozas Budraitis, Jolanta Dapkūnaitė,  Jokūbas Bareikis, Rasa Samuolytė,  Larisa Kalpokaitė ir kiti aktoriai.

Teatro režisieriaus Juozo Javaičio didžioji karjeros dalis prabėgo kine ir televizijoje, vis dėlto radijo teatras jam taip pat įdomi sritis. 

„Neseniai sukūręs įsimintiną radijo spektaklį „Meilės ieškotojai“ pagal aktorės R. Staliliūnaitės ir poeto S. Santvaro laiškus,  Juozas nepabūgo  šio visais požiūriais  sudėtingo, ypač daug profesinių įgūdžių ir patirties  reikalaujančio darbo,“ – sako Radijo teatro redaktorė ir serialo scenarijaus bendraautorė Vida Mikšytė. Interpretuojant konkretų kūrinį yra labai svarbu, kaip sakydavo G. Tovstonogovas, atspėti autoriaus jausmų prigimtį, t. y. rasti raktą unikaliam autoriaus poetikos ir to kūrinio kodui atrakinti. „Tai mįslė, kurią, statant spektaklį, labai įdomu įminti,“ – kalba J. Javaitis.

Juozas Javaitis

Tokia paslaptis ir yra I. Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“. Juk ne turtingas ir išdidus ūkininkas Vilius Karalius, o  Grėtė Plonikė, iš baikščios ir trapios pamario mergaitės virtusi žlungančio Šalteikių Karalių ūkio šeimininke, yra pagrindinė romano herojė.

Taip pat ir visos kitos romano moterys – valdingoji motina Karalienė, nesantuokinio Viliaus sūnaus motina Ilžė Karalikė, Viliaus kūdikį skausmingai praradusi tarnaitė Barbė, netgi jo nepaliesta pirmoji meilė Lėnė ar pamestoji Šmito Anė, taip pat laisvų manierų miestietė Marta Gaidienė – visos jos ir dar visa galerija kitų moterų yra tie romano paveikslai, kuriems pavaizduoti I. Simonaitytė randa vis naujų moters esybės spalvų ir atspalvių.

Siekdamas tai atkurti radijo teatro priemonėmis, apsibrėžiau mūsų darbo metodą – tarytum kurtume kino filmo garso takelį, kurio klausantis gali matyti vaizdus.

Būtent tikroviški moterų charakteriai tampa vienu svarbiausių autorės poetikos bruožų. Neatsitiktinai ir serialo scenarijus iš pradžių vadinosi „Karaliaus moterys“. Vis dėlto I. Simonaitytė neapsiriboja vien tik moterų tema. Kitas svarbus motyvas – 600 m. trunkantis lietuvininkų germanizacijos ir nutautėjimo procesas bei su juo susijusi visų pirma moralinio ir etinio pobūdžio pasekmių problematika pateisina „Viliaus Karaliaus“ pavadinimą, kuris ir yra tarsi kodas, kuris atrakina slėpiningą ir unikalų I. Simonaitytės pasaulį, įveda į savitą Mažosios Lietuvos socialinę ir kultūrinę, istorinę ir geografinę aplinką.

„Siekdamas tai atkurti radijo teatro priemonėmis, apsibrėžiau mūsų darbo metodą – tarytum kurtume kino filmo garso takelį, kurio klausantis gali matyti vaizdus,“ – pasakoja režisierius J. Javaitis.

Scenarijaus autoriai  – V. Mikšytė ir J. Javaitis. Garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.                                                                                           

Pirmąsias dvi „Viliaus Karaliaus“ serijas girdėsite  gruodžio 30 ir 31 dienomis 17 val. 03 min.  LRT KLASIKOS programoje. Kitos serijos skambės sausio mėnesį šeštadieniais ir sekmadieniais tuo pačiu laiku.