Žinomų žmonių klausiame, ar teko tokį rašinėlį rašyti? Jeigu tektų, kokius įsimintiniausius prabėgusios vasaros įvykius paminėtų?

Gimtadienio iškyla – su brangiausiais žmonėmis

Audra Avižiūtė, LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja

Pamenu, tikrai rašėme! Visi to rašinio nelaukdavome, nes jis reiškė vasaros pabaigą. Man būdavo problema tuos vasaros įspūdžius sutrumpinti ir sudėti į vieną dieną, nes tada atrodė, kad per vasarą nieko daugiau nedarėme, tik linksminomės (juokiasi).

Jei rašyčiau rašinėlį dabar, apie šią vasarą? Vienas gražiausių per ją nutikusių dalykų – 30-asis mano gimtadienis. Turėjau galimybę surinkti visus savo draugus prie didelio stalo į tokį lengvos formos itališką pikniką. Gera buvo matyti mėgstamus ir mylimus žmones – visus vienoje vietoje, susipažįstančius tarpusavyje, bendraujančius, valgančius, besidalijančius vasaros įspūdžiais.

Jubiliatė: pačiame vidurvasaryje 30-ąjį gimtadienį su būriu draugų atšventusi A. Avižiūtė šventiniais įspūdžiais gyvena iki šiol. / A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Įdomiausias vasaros skonis? Ech, leisiu pabūti sau nuobodi ir pasakyti, kad tobuliausias iš visų kada ragautų man yra žemuogių skonis. Pasakysiu negražiai, tos žemuogės man pramušė visus kanalus iki pat vaikystės. Apėmė tokia saldi nostalgija… Už tą jausmą norėčiau padėkoti savo tetai, kuri man prižemuogiavo visą kibirėlį, tad aš galėjau nieko neveikti – tik mėgautis uogomis supdamasi hamake.

Aišku, kad šalia buvo ir įdomiausia vasaros knyga. Ja tapo Joelio Dickerio detektyvas „Tiesa apie Hario Kveberto aferą“. Pagal jį pastatytas ir to paties pavadinimo amerikiečių mini serialas. Kadangi knyga nelabai plona, tai pasimėgaudama ją vis dar skaitau, bet jau greitai versiu paskutinį puslapį.

Įdomiausia šios vasaros vieta? Gal Rusnė... Filmuojant laidą „Draugiška Lietuva“ man teko burtai pakeliauti po Rusnę ir Švėkšną. Tą pamario kraštą nuodugniau tyrinėjau tik antrą kartą ir jis mane be galo nustebino. Ne tiek gamta, kiek žmonėmis. Jie kolekcionuoja armonikas, rengia vestuvių festivalius, galų gale, jie turi nuostabų ornitologą iš Bulgarijos, kuris atsikraustė į Lietuvą iš meilės ir taip įsimylėjo Lietuvos gamtą, kad dabar be Rusnės gyventi negali.

Galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę – taip patiko

Eglė Straleckaitė, šokėja ir šokių trenerė

Kas ant liežuvio galo? Oi, daug kas. Ši vasara mums buvo be galo įvairi. Mėnesį ilsėjomės Tenerifėje. Kanarų salos mums, beje, jau tampa gražia tradicija, nes kai tik vyrui baigiasi krepšinio sezonas – išsyk skrendame ten.

Taip pat daug keliavome po Lietuvą, apvažiavome daugybę gražių miestų – lankėmės Druskininkuose, Anykščiuose, Lietuvos pajūryje. Apžiūrėjome kaimynų latvių kurortą Liepoją. Sakyčiau, kad spėjome padaryti beveik viską, ką planavome, išskyrus… turistinius žygius. Esu labai jų pasiilgusi, nes vaikystėje su tėvais statydavome palapinę prie kokio nors ežero ar upės, vakarodavome prie laužo. Tačiau palikome tai kitai vasarai…

E. Straleckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ai! Dar kai kas. Iš savo šokėjų moterų gavau labai įdomią gimtadienio dovaną – šuolį su parašiutu. Iš pradžių net nežinojau, kaip tokią dovaną traktuoti, – ar mane jos labai myli, ar priešingai?! Tokią pačią dovaną gavo ir mano mama, kuri irgi dirba mūsų šokių mokykloje. Iki paskutinės akimirkos nieko apie savo šuolį nežinojau. Kol važiavome į vietą, juokiausi iš jos, vis siūliau sugalvoti paskutinį norą. Galiausiai pasirodė, kad paskutinius norus teks galvoti mums abiem. Ar išsigandau? Oi, ne. Matyt, ir mano šokėjų kolektyvas žinojo, kad aš tikra adrenalino fanatikė. Buvau sau pažadėjusi, kad vis tiek kada nors šoksiu. Ir tai įvyko! Paskui visos klausė, ar buvo baisu. Šitas žodis čia netinka: juk nuo tavęs kaip ir niekas nepriklauso. Tiesiog pasitiki profesionalu instruktoriumi, kuris viską valdo. Įsiminė jausmas, kad tą akimirką mane užliejo dangaus didybė, o širdį – begalinė pilnatvė… Taip viskas apačioje ir aplinkui atrodė gražu! Laikas, rodos, sustojo, nors iš tiesų viskas vyko labai greitai. Kai pagaliau kojomis pajaučiau žemę, sakiau, kad galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę, – taip patiko!

Visos vasaros dienos man – kaip viena

Dainius Kazlauskas, aktorius, režisierius

Tokio rašinėlio mokykloje nepamenu. Gal galima dabar parašyti? Kokia tema – įdomiausia vasaros diena? O Dieve, vasarą visos tos dienos įdomios: saulė, jūra, mažiau darbų… Nepameluosiu sakydamas, kad visos vasaros dienos man – kaip viena. Tačiau labai gerai pagalvojus…

Taip, viena diena vis dėlto buvo kitokia. Tądien mes su Indrute, mano žmona, važiavome prie jūros, nes buvome pakviesti į koncertą. Yra toks Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras „Simfukai“, kuriame groja mūsų sūnus. Vasarą pajūryje tie simfukai ilsėjosi, repetavo ir rengė koncertus Plungėje, Klaipėdoje ir Giruliuose.

Kompensacija: aktorius D. Kazlauskas su žmona Indre nespėjo į sūnaus koncertą Giruliuose, tačiau nuotaiką pataisė vaizdinga kelionė per Žemaitiją į namus. / D. Kazlausko asmeninio archyvo nuotr.

Į koncertą Klaipėdoje mes pataikėme, į Plungę nevažiavome, bet kai galiausiai nuvykome į Girulius pasiklausyti paties įdomiausio, paskutinio, koncerto, kur klasikinis orkestras turėjo atlikti pasaulio šlagerius, populiariausias visų laikų dainas, jis jau buvo pasibaigęs (juokiasi). Įsivaizduokite, važiavome specialiai dėl to, bet kažkaip neteisingai supratome arba buvome klaidingai informuoti apie koncerto pradžią ir likome it musę kandę. Tačiau čia dar ne viskas. Tą skaudžią netektį mums netikėtai kompensavo nuostabi kelionė iš pajūrio namo – ne greitkeliu, bet senuoju keliu per Žemaitiją. Aš labai spyriojausi, bet Indrutė mane įkalbėjo. Pamenu, tądien buvo be galo karšta diena ir mes važiavome atlapais langais, labai lėtai, šiltas vėjas švilpė pro ausis, draikė plaukus… Staiga aš pasijutau kaip senais gerais jaunystės ar net vaikystės laikais. Toks laisvas, išsišiepęs, laimingas – be rūpesčių, tik su Indrute, saulute, savo mašinyte ir pasakiškais pakelės pievų kvapais. Mes nelėkėme, o savimi gėrėme tą akimirką. Naujai pamatėme senus miestelius, o pakeliui radę ežerą ekspromtu priėmėme sprendimą jame išsimaudyti. Nebuvo nė vieno žmogaus. Radome puikiausią krantą. Žodžiu, grįžau namo su jausmu, kad labai seniai jaučiausi toks laimingas!

Šios vasaros skonis? Deja… Jis turbūt liko Salantuose, kuriuose stojome, bet kavinukėje prie naminio maisto buvo tiek žmonių, kad taip ir nepavyko jo paragauti.

Įdomiausia vasaros knyga? Gal tiktų pjesė? Nes visą vasarą mokiausi tekstą iš naujos pjesės „Grojimas keturiomis rankomis“. Netrukus premjera. Kadangi vaidiname tik dviese – teksto labai daug, iki šiol vis dar jį mokausi.

Vasara Klaipėdoje – šauniausias mūsų sprendimas

Ignas Krupavičius, žurnalistas, laidų prodiuseris

Įdomiausia vasaros kelionė? Tikrai Kreta! Žinote dėl ko – nes mes pirmąsyk į ją keliavome visa šeima – aš, žmona, sūnus, mano mama ir dar mūsų šunelis Bingo! Žodžiu, visi drauge skridome lėktuvu, o Kretoje apsigyvenome nuostabioje, autentiškoje, akmeninėje viloje, kurioje niekas nesikeitė nuo šeimininko proprosenelių laikų.

Pats jos paveldėtojas – aplinkinių gerbiamas matematikos profesorius – gyveno šalia mūsų, tokiame mažame namelyje. Iš pradžių baiminomės, kad jis nepasirodytų per įkyrus, bet šeimininkas stebuklingai išdygdavo šalia tik tada, kai jo prireikdavo. Ne kartą vaišino mus paties ant grotelių kepta žuvimi. Vos tik nosį imdavo kutenti laužo kvapas, kaipmat prie jo grilio išsirikiuodavo gera dešimtis vietinių kačių, belaukiančių puotos likučių.

Dilema: gaila buvo arkliukų, bet ne mažiau gaila buvo ir įžeisti svetingus Kirgizstano žmones, paruošusius Krupavičiams egzotiškų vaišių – arklienos kepsnių. / I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Bingo atlaikė skrydį lėktuvu? Na, kaip ir priklauso – būdamas specialiame lagaminėlyje po sėdyne. Žmonės šalia net nepastebėjo, kad jis ten: tris valandas nė cypt, išmiegojo visą laiką. Tiesa, prieš kelionę į Kretą išbandėme dar vieną skrydį į Lenkiją: norėjome pažiūrėti, kaip Bingo reaguos. Žodžiu, mūsų šunelis atlaikė skrydį kur kas geriau už mus.

Dar viena šios vasaros kelionė – irgi ne mažiau įdomi – Kirgizstanas (geografai sako, kad būtent taip reikia vadinti šią šalį). Ten nuvykę primygtinai buvome prašomi paragauti galbūt įdomiausio šios vasaros skonio… arklienos. Iš pradžių galvojome, kad neišdrįsime, nes mūsų požiūris į šiuos gražius gyvūnus yra kitoks. Vis dėlto iš pagarbos šeimininkams ir jų tradicijoms (arkliai Kirgizstane yra viskas: ir maistas, ir darbas, ir pramogos) paragavome. Aišku, iš pradžių ilgai riję karčią gailestingumo piliulę. Skonis nenustebino: kažkas panašaus į kietesnę jautieną. Tačiau prisiekėme, kad daugiau tikrai nevalgysime, – per daug mylime arkliukus. Prie Kernavės esančiuose arklių globos namuose, į kuriuos patenka seni, nuvargę arkliai, net rūpinamės vienu.

I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Jei papasakočiau apie įdomiausią šios vasaros sprendimą, ar tiktų? Visą vasarą gyvenome ne Vilniuje, kur yra mūsų namai, bet laikinai persikraustėme arčiau jūros. Prieš metus eksperimentas truko vos tris savaites, o dabar – prašom: tris mėnesius! Supratome, kad į kaimo vienkiemį užsidaryti dar nenorime (per jauni), tačiau daugiau ramybės atrasti mažesniame didmiestyje, Klaipėdoje, buvo visai smagu. Iš ten galimybės beribės. Atsikeli ryte, pasižiūri pro langą, koks oras, ir renkiesi: ar kelsies keltu ir lėksi dviračiu į Juodkrantę naujuoju keliu, o gal užteks numinti iki Palangos? Arba pėstute iki kelto, paskui per pušyną, ir tu jau Smiltynės paplūdimyje. Žodžiu, dabar jau drąsiai sakau, kad vasara Klaipėdoje buvo pats įdomiausias ir šauniausias mūsų šios vasaros sprendimas!

„Grįžtu į suolą! Prieš 23 metus baigiau mokyklą (pradėjau Sausio 13-osios mokyklą, baigiau Licėjų), prieš devyniolika metų baigiau VU Žurnalistikos studijas ir šiandien pradedu VU magistrantūros studijas. Laikai keičiasi, išlieka gėlės, jaudulys, troškimai ir norai. Su Mokslo ir žinių diena!“,– sveikino Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete Žinių vadybą ir lyderystę studijuosiantis Ignas.

Žinomas vyras socialiniuose tinkluose prie šio įrašo pasidalino savo vaikystės nuotraukomis. 

„Turbūt po bakalauro studijų ir nemačiau, ką galėčiau studijuoti, maniau, kad nereikia skubėti. Tai tam neskubėjimui prireikė va tiek metų. O galų gale, kartais nežinai, kokioje karjeros pozicijoje tau gali prireikti ir magistro laipsnio. Tai irgi, manau, gali būti vienas iš tų aspektų“,– portalui „zmones.15min.lt“ žinomas vyras paaiškino priežastį, dėl ko taip ilgai delsė. 

I. Krupavičiaus feisbuko nuotr. 

– Pasitraukęs iš laidos „Labas rytas, Lietuva“ garsiai pareiškėte, kad kurį laiką matysite tik horizontą, jūrą ir saulę, o į televiziją neskubėsite. Kas pakeitė tokį jūsų apsisprendimą?

– Kopdamas į kalnus su žmona Vaida Šri Lankoje iš prodiuserio Mariaus Sipario sulaukiau pasiūlymo vesti žaidimą, kuris man pasirodė labai vasariškas ir atostoginis. Supratau, kad šiame žaidime nesijausčiau kaip darbe, – na, kad turiu vilktis kostiumą, eiti į studiją ir vesti laidą. „Duok penkis!“ formatas man labai priimtinas – gryname ore, pačioje sostinės širdyje, prie Baltojo tilto. Jau turime nufilmavę dešimt laidų.

– Operatyviai susisukote!

– Taip. Visos laidos buvo nufilmuotos gegužės pabaigoje – dar nė neprasidėjus vasarai. Susisukome per keturias dienas, pasitaikė labai geri orai, tad visose laidose švies saulė.

– Paintriguokite, ko laukti žiūrovams šeštadieniais po „Panoramos“ vasariškame žaidime „Duok penkis!“?

– Laida turėtų patikti tiems, kurie mėgsta savaitgaliais susėsti prie televizoriaus su visa šeima ir pasukti galvas atsakinėdami į klausimus, tarsi dalyvautų „Auksiniame prote“. Laidoje bus nemažai pramogų. Puikią nuotaiką kurs didžėjus Tomas Vėjas, parengęs įdomių muzikinių užduočių. Žaidimo dalyviai, norintys užsidirbti klausimų, turės šiek tiek pasportuoti – pamėtyti į krepšį, paspardyti futbolo kamuolį ir pan. Pasakysiu tik tiek, kad žiūrovų laukia daug netikėtumų ir vasariškų nuotykių.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Visos laidos jau nufilmuotos, o vasara dar net neįsibėgėjusi. Ką planuojate veikti toliau – negi vėl spruksite už jūrų marių?

– Pastaruoju metu supratome, kad išsižadėti lietuviškos vasaros, kad ir kokia ji būtų, yra didelė nuodėmė. Todėl stengiamės praleisti ją Lietuvoje, juo labiau kad metai iš metų tos vasaros darosi vis šiltesnės ir šiltesnės. Spėju, kad smagiai leisime laiką Lietuvos pajūryje, bet gal neišvengsime ir vienos kitos kelionės svetur.

– Taigi, užvėręs „Labas rytas, Lietuva“ duris susikrovėte lagaminą ir jau kitą dieną tiesiu taikymu movėte į Šri Lanką?

– Net ne kitą, o tą patį vakarą. Porą gegužės savaičių drauge su žmona keliavome po salą. Kodėl pasirinkome Šri Lanką? Net nežinau. Tos kelionės pas mus būna visiškai neplanuotos. Esame užsisakę visokių kelionių portalų naujienlaiškių, kur būna tikrai gerų pasiūlymų, tad jais ir naudojamės.

Esu buvęs Indijoje, bet magėjo nusileisti ir šiek tiek žemiau – į Šri Lankos salą. Sužavėjo šios šalies kultūra, žmonės, jų virtuvė; taip pat nuostabi gamta – nuo paplūdimių iki kalnų. Vykome į keletą egzotinių kelionių traukiniais. Žodžiu, kelionės pabaigoje supratome, kad Šri Lanka – šalis, į kurią dar norėtųsi sugrįžti.

– Kokie jūs keliautojai: viską iš anksto planuojantys nuo A iki Z ar atsipūtę – tik nuskridę į šalį žiūrite, ką galima nuveikti?

– Nesame iš tų, kurie jau namuose suplanuoja visą kelionės maršrutą, užsisako visas nakvynes. Pavadinčiau save ir žmoną spontaniškais keliautojais. Būna taip, kad vieta nustebina ir norisi pasilikti ten ilgiau, bet būna ir taip, kad supranti jau viską pamatęs, todėl negaišti laiko ir judi pirmyn. Žodžiu, ryte atsikeliame ir sugalvojame, kur link patrauksime, o tuomet toje vietoje užsisakome nakvynę.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant apie keliones, kokias šalis paminėtumėte kaip įdomiausias, palikusias daugiausia įspūdžių?

– Aišku, jų buvo daug ir kiekviena kažką savito, įdomaus paliko mūsų atmintyje, bet iš labiausiai patikusių turbūt būtų dvi – Islandija ir Portugalijai priklausančios Azorų salos. Jei iš tolimesnių – gal Japonija? Vien dėl to, kad mūsų kultūros labai smarkiai skiriasi.

Šią vasarą dar planuojame vykti į Kretą ir į Kirgiziją. Iš tiesų turėjome nusipirkę skrydžio bilietus į Azerbaidžaną, bet atsitiko nenumatytas dalykas.

Daugiau būnu gamtoje, nes tik joje žmogus susilieja su savo šaknimis. Šis posakis man iš tiesų turi labai daug dedamųjų dalių.

Priklausau prodiuserinei įmonei, kuri per „LRT Plius“ rodo laidą „Pusryčiai pas kaimyną“. Toje laidoje mes kalbiname užsieniečius, kurie jau keletą metų gyvena Lietuvoje. Taip, rengdami laidą, mes susipažinome su kirgizų bendruomene, gyvenančia Lietuvoje. Ji mus ir pakvietė į svečius. Todėl pasikeitėme skrydžio bilietus iš Baku į Biškeką. Savaitę ten vasarosime.

Tiesa, dar nepaminėjau, kad keliaudami visada stengiamės iš anksto susirasti draugų, kurie patys arba jų pažįstami gyventų toje šalyje ir galėtų mums apie ją daugiau papasakoti.

– Paprastai keliaujate dviese su žmona Vaida?

– Kaip kada pavyksta. Į Biškeką skrisime trise – su Vaida ir sūnumi Bartu, o į Kretą keliausime su dar didesne kompanija – vešimės močiutę ir savo šuniuką Bingo. Bostono terjeras nedidukas, todėl gali skristi drauge su šeimininkais lėktuvo salone. Dauguma avialinijų priima. Tiesa, turi būti tam tikro dydžio krepšys, kad tilptų po sėdyne, ir dar tvarkingas augintinio skiepų pasas.

– Juk keliauti su šunimi yra našta?

– Ilgai galvojome, ar išvis mums, taip dažnai keliaujantiems, šunelis reikalingas. Ar nebus jam streso, kai reikės jį kažkam palikti. Paskui apsisprendėme pirkti mažiuką, su kuriuo galėtume ir patys keliauti. Neimame Bingo į kiekvieną išvyką, kartais paliekame jį šunų viešbutyje Vilniuje. Mūsiškis labai socialus, mėgsta su kitais šuneliais pabendrauti. Jei išvykstame ilgesniam laikui, pas mus pagyventi atsikrausto mano mama.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Bostono terjeras Bingo – jūsų sūnaus noras?

– Ne tik. Kadangi sūnus iš pirmos santuokos savaitę gyvena pas mamytę, o savaitę pas mus su Vaida, tai nusprendėme, kad Bingo bus šeimos šuo. Per karantiną teko prižiūrėti draugų šunį, taip pat Bostono terjerą. Draugai išvyko truputį pagyventi į Tenerifę. Kai jie grįžo ir mes su ašaromis akyse turėjome grąžinti jiems jų augintinį, tuomet ir supratome, kad reikia kažką daryti. Pusmetį dar dvejojome, bijojome įsipareigoti, bet paskui ryžomės ir tikrai nesigailime.

– Nuo augintinių grįžkime prie pagrindinės mūsų pokalbio temos – televizijos. Cituoju jūsų žodžius: „Atsiklausiu mamos ir jos draugių senjorių, ką man toliau daryti.“ Taip jūs, išeidamas iš „Labo ryto“ laidos, juokais, o gal ir visai rimtai kalbėjote.

– Na, šitie žodžiai buvo pasakyti daugiau humoro forma. Tačiau mama ir jos draugės senjorės iš tiesų buvo pačios ištikimiausios mano žiūrovės. Nėra taip, kad dėl visko atsiklausčiau mamos. Jau nuo pat mažų dienų sprendimus priimu pats: sykį net nusprendžiau pakeisti mokyklą. Nors buvau vaikas, mama neprieštaravo – leido būti savarankiškam.

Kalbant apie ateities planus, jų yra visokių – ir projektų, ir minčių. Buvo jų dar dirbant „Labame ryte“. Kūrėme laidas pagal užsakymą LRT televizijai, įgyvendinome kitas savo svajones. Rudenį LRT portalo mediatekoje turėtų pasirodyti autorinė mano pokalbių laida. Mintyse yra dar keli pramoginiai televiziniai projektai. Šiuo metu bendradarbiauju su vienu iš Lietuvos bankų – privačiai skaitau žinias apie finansus ir ekonomiką.

– Jūsų ateities planai vis tiek sukasi aplink televiziją. Juk kažkada svajojote ir apie mažą viešbutuką su penkiais staliukais restorane, ir apie generalinio direktoriaus postą. Jau nebedomina?

– Kol kas mane valdo televizija. Juk tiek metų joje praleidau: ji mano darbas, mano profesija. Visi kiti dalykai galbūt kada nors paraleliai irgi atsiras. Dar kartą noriu pasakyti, kad „Labo ryto“ duris užvėriau tikrai ne dėl to, kad labai pavargau anksti keltis. Ne kartą esu minėjęs, kad išeinu nuo nieko nepavargęs, o tiesiog padaręs viską, ką galėjau toje laidoje padaryti. Jaučiuosi viską gavęs ir viską atidavęs. Savo gerbėjams noriu pasakyti, kad televizijoje ir toliau būsiu, – matomas ar už kadro, ryšį su savo žiūrovais būtinai palaikysiu.

– Ankstyva laida įpratino anksti gultis ir anksti keltis. Ar iki šiol vis dar laikotės įprasto grafiko?

– Dabar, jei suloja šuo, tai baksnoju žmoną ir prašau, kad ji išvestų Bingo pasivaikščioti. Jaučiu didelį smagumą persiversti į jos pusę (kaip ji darydavo man išeinant į darbą) ir dar kurį laiką saldžiai paknapsėti. Nejungiu žadintuvo ir tikrai smagiai leidžiu rytus.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Dirbdamas „Labame ryte“ džiaugėtės, kad nereikia gaišti laiko spūstyse. Kaip dabar – ar jau spėjote prie jų priprasti, o gal išradote būdą, kaip jų išvengti?

– Labai paprastas sprendimas. Jei nedideli atstumai – einu pėsčiomis arba riedu dviračiu. Jei didesni – naudojuosi viešuoju transportu. Aišku, jei žmonės gyvena užmiestyje, – kita kalba, o jei pačiame Vilniuje – nereikia nė automobilio.

– Ar dar kartais užmetate akį, kaip vietoj jūsų rytinę laidą veda Kristupas Naraškevičius?

– Šiuo metu kiek mažiau žiūriu televizorių. Aišku, kad įdomu, kaip sekasi visai komandai. Be to, ir naujienų porciją norisi gauti. Sakyčiau, matyti Kristupą savo paties vietoje dar kiek neįprasta. Atrodo lyg būčiau atostogose, iš kurių netrukus grįšiu.

Kristupas, kaip laidos vedėjas, tvarkosi puikiai. Jis nenaujokas žiniasklaidoje ir jau gerai pažįstamas LRT OPUS radijo stoties klausytojams. Aš į „Labą rytą“ atėjau būdamas panašių metų kaip jis, bet man pradžia tikrai buvo kur kas sudėtingesnė. Prasčiau tvarkiausi su jauduliu, o per pirmąją savo laidą supainiojau visus horoskopus (juokiasi) ir tik svajojau, kad ji greičiau baigtųsi.

– Perleisdamas „Labas rytas, Lietuva“ vedėjo kėdę Kristupui išsitarėte, kad reikia užleisti vietą jaunimui. Negi vadinate save senu?

– Tiesą sakant, man 41-i, pasakęs tuos žodžius iškart pasižiūrėjau į veidrodį, paskui į pasą (nes daug keliauju) ir ką? Skaičiai yra skaičiai. Tu negali jų ignoruoti. Svarbiausia, manau, kad būtum pats sau įdomus ir per greitai nenurašytum savęs. Aš širdimi vis dar jaučiuosi jaunas ir tikiu, kad viskas man dar prieš akis. Daug ką dar turiu pabandyti.

Supratau, kad šiame žaidime nesijausčiau kaip darbe, – na, kad turiu vilktis kostiumą, eiti į studiją ir vesti laidą. „Duok penkis!“ formatas man pasirodė labai priimtinas.

Šie žodžiai nereiškia, kad save nurašau. Priešingai – šiuo metu ypač tikiu, kad išgyvenu savo aukso amžių. Viską darysiu, kad jis tęstųsi kuo ilgiau.

– Džiugu girdėti, kad esate optimistas. Kitas gal pasakytų: „Na, štai, įkopiau į penktą dešimtį, bet dar neturiu ir to, ir ano...“

– Planų yra visokių. Kol kas, manau, labai svarbu gyvenime laikytis pozityvios filosofijos, kuri leidžia negatyviuose dalykuose įžvelgti bent kruopelytę pozityvumo ir juo pasinaudoti. Reikia trūkumus paversti privalumais!

– Buvo laikas, kai jūsų optimizmas patyrė rimtų išbandymų. Teko išgyventi skaudžias skyrybas su pirmąja žmona. Tuo metu ir mėgstamas darbas televizijoje nebeteikė malonumo, o dvasinę reabilitaciją netikėtai patyrėte Lietuvos kariuomenėje?

– Prisimenu... Buvo gal 2015–2016-ieji. Kariuomenė man tada labai padėjo. Jauniems žmonėms ji būtų į naudą. Ten gautų ne tik pilietinius pagrindus, bet dar išeitų savarankiškumo ir bendruomeniškumo mokyklą. Kai viename mažame kambaryje miega dešimt vaikinų dviaukštėse lovose, reikia išmokti prisitaikyti.

Kaip ir prie vado komandų, kurios nėra ginčytinos ar diskutuotinos. Sykį bandžiau išreikšti savo nuomonę, kurią man liepė susikišti į vamzdelį, o vamzdelį į… Supratau, kad reikia klausyti, ką sako vadas, ir per daug nesistengti galvoti. Tuomet man labai palengvėjo.

Kariuomenėje gavau tokias gyvenimo pamokas, kurių negauname savo paprastose mokyklose. Todėl susitikęs su jaunimu, kuris dar neapsisprendęs dėl karinės tarnybos, paraginu jį tuos devynis mėnesius skirti tėvynei, atlikti pilietinę pareigą.

LRT ir I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ką darote, kai kyla problemų?

– Kai tu sprendi kažkokią nemalonią ir, neduok Dieve, užsitęsusią problemą, mano patarimas – stenkitės ją paleisti. Kokiais būdais tai padaryti? Manau, kiekvienam tiks skirtingas. Aš galiu kopti į kalnus arba pabėgioti prie jūros, pasivaikščioti po pušyną su šunimi. Kitam gal tiks kitokia veikla, per kurią jis gebės negalvoti apie užklupusias problemas. Aš pajutau, kad jei problemą paleidžiu ir neužsiciklinu ties ta mintimi, tai atsakymas ateina kažkaip savaime.

– Dažnai minite šiais laikais madingą frazę „gyventi čia ir dabar“, o kaip konkrečiai ji pasireiškia jūsų gyvenime?

– Stengiuosi neskubėti. Žiūrėti, kad pats sau neatsibosčiau ir kad mano veiklos, darbai nuolat mane domintų. Kad suprasčiau, kam turiu būti dėkingas už šį gyvenimą. Kalbu ne tik apie tėvus, bet ir apie savo šeimos narius, su kuriais gyvenu.

Visada ryte pabudęs dėkoju už dar vieną man duotą gyvenimo dieną. Daugiau būnu gamtoje, nes tik joje žmogus susilieja su savo šaknimis. Šis posakis man iš tiesų turi labai daug dedamųjų dalių.

– Priminsiu jūsų viešą pažadą, kurį per akciją „Radarom!“ davėte Lietuvos žmonėms. Sakėte, jei lietuviai paaukos Ukrainos radarams tam tikrą sumą pinigų, jūs eisite Šv. Jokūbo keliu.

– Tai nebuvo neapgalvotas pažadas ar spontaniškas sprendimas. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau juo eisiu. Planavau eiti jau šį birželį, bet dėl sukritusių darbų nepavyko. Linkiu, kad ir daugiau žmonių eitų šiuo piligrimų keliu paieškoti ramybės. Ne prispirti reikalo, bet tiesiog dėl savęs.

Iki šiol nesu ėjęs nė vieno piligriminio kelio. Nei Lietuvoje, nei užsienyje. Svajoju pradėti būtent nuo Lietuvos. Dažnai filmuodami laidas važinėjame po Lietuvą ir stebimės, kokių žavių kaimelių vis dar atrandame ir kokie puikūs žmonės juose gyvena.

Planuoju eiti vienas. Tačiau juk niekas netrukdo kažkuriame kelio etape prisijungti ir Vaidai, Bartui su šuneliu ar mano draugams.

Išgirdęs projekto idėją, jis nusprendė savo atostogas pratęsti ant Neries paplūdimio smėlio: „Amžiną atilsį Zita Kelmickaitė man sakydavo – Ignuk, niekada nežinosi, ar buvo verta, jei nepalaižysi! Todėl laižau gyvenimą ir mėgaujuosi“, – garsios muzikologės, televizijos ir radijo laidų vedėjos žodžius prisiminė Ignas. Todėl, ilgai nedvejojęs, nusprendė nerti į šią avantiūrą.

Galiu pažadėti, kad šią vasarą šeštadienio vakarais bus daug saulės, juoko, šokių ir azarto. Laukia daug netikėtumų ir vasariškų nuotykių – tokios dramatiškos vasaros sostinėje dar nebuvo!“, – smagius patyrimus prognozavo televizijos žaidimo vedėjas I. Krupavičius.

Naujas, unikalus ir dar niekur nematytas LRT vasaros žaidimas „Duok penkis!“ –  nuo birželio 10 dienos, 21 val., iš karto po „Panoramos“.

– Dažnai šunį jau brandžiame amžiuje įsigiję žmonės sako, kad vaikystėje turėjo šunį, todėl prireikė ir užaugus. Kaip jūs?

– Net nežinau, kaip čia geriau pasakius: ar aš turėjau šunį, ar mama. Nebuvau tas vaikas, kuris prašė Kalėdų Senelio kačiuko ar šuniuko. Kažkaip šuniukų tiesiog atsirasdavo mūsų namuose. Mama vis nuspręsdavo priglausti kokį šuniuką. Taip mūsų namuose augo du šuniukai, juos mylėjome, prižiūrėjome. Tiesa, su vienu neilgai pagyvenome, ir aš buvau tas racionalusis vaikas, kuris, kai jau reikėjo atsisveikinti, padėjo mamytei, nes jai tai buvo labai sudėtinga. Tad santykis su augintiniais buvo nuo vaikystės. Tik vėliau, bręsdamas, supranti, kad labai didelė atsakomybė įsigyti arba priglausti keturkojį, kuris amžinai bus vaikas, net ir tada, kai bus pilnametis. Tai labai atsakingas sprendimas.

– Šiemet pagaliau pribrendote tam sąmoningam, atsakingam sprendimui?

– Tikriausiai tai buvo daugiau likimo nulemtas nei planuotas sprendimas. Tiesiog pavasarį pažįstami socialinėje erdvėje paskelbė, kad visa šeima išvyksta į Tenerifę ir ieško, kas galėtų porą mėnesių pagloboti jų šuniuką – vienuolikos mėnesių Bostono terjerą. Nežinau, kaip ten atsitiko... Tiesiog tuo metu jau buvo prasidėjęs karas, aplink vyravo slogi atmosfera, tad norėjosi kažkokios gyvasties ir šviesesnių emocijų. Gal dėl to aš, pasitaręs su šeima, labai lengvai nusprendžiau, kad mes tą šuniuką paglobosime. Tad tiesiog prižiūrėjome pažįstamų šunį, o atsitiko taip, kad mes ir tą šunį įsimylėjome, ir ta veislė mums labai prilipo. Kai šuns šeimininkai grįžo ir reikėjo atsisveikinti, tiesą sakant, nelabai norėjome atiduoti ir net klausėme, gal galėtų mums jį palikti – lyg ir juokais, bet tas juokas buvo pro ašaras. Supratome labai aiškiai – norime šuns. Jau po savaitės buvome pasiryžę važiuoti pasiimti šuniuko. Tačiau mus įkalbėjo nedaryti skubotų sprendimų, nes dar esame įsimylėję savo laikiną globotinį, emocionaliai pažeidžiami, o tokius sprendimus reikia priimti šalta galva. Tad nusprendėme atvėsti ir pamiršome tą temą. Tačiau tai viena, tai kita žinia pasiekdavo, kad tuoj pasaulį išvys šuniukai, kalytė laukiasi, jeigu norite šuniuko, – kreipkitės. Ir viskas. Dar porą kartų pasišnekėjome šeimoje ir nusprendėme, kad vis dėlto norime priimti į savo šeimą dar vieną narį.

– Norėjote tik Bostono terjero?

– Taip. Mes nesame šunų veislių žinovai, o Bostono terjerų akys, elgesys, žaismingumas, išvaizda, meilumas ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, jų prieraišumas mus papirko. Šie šunys – tikras geros nuotaikos užtaisas.

– Domėjotės šia veisle, ieškojote informacijos apie ją?

– Šiek tiek paskaitėme, kai prižiūrėjome pažįstamų šunį. Apie kiekvieną veislę skaitydamas gali rasti ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Manau, svarbiausia pajausti, o mes kažkaip pajutome šią veislę ir apie kitas net nesvarstėme.

– Ar lengva buvo tokį šunį nusipirkti?

– Pirkome iš veislyno Lietuvoje, tik reikėjo išlaukti. Veislyną susiradome pagal rekomendacijas. Kreipėmės. Sakė, kad praneš. Tad toliau jau apie viską buvome informuojami, matėme, kaip kalytė leidžia vasarą, pradėjome stebėti jos gyvenimą ir laukėme savo šuniuko.

Įspūdžiai: Bingo mėgsta keliauti, ir pajūryje jau pabuvota./ I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr. 

– Kokio amžiaus dabar Bingo?

– Gruodžio 5-ąją jam sukako penki mėnesiai.

– Ar daug išdaigų namuose prikrėtė?

– Jis juk mažas šuniukas, tad nieko keista, kad yra ir pagraužęs ko nereikia, ir kitko pridirbęs. Stengiamės patys dresuoti, kiek turime laiko, ateityje galvojame apie profesionalią dresūrą. Tačiau jau dabar matome, kad su juo galima susikalbėti, jis viską supranta, žino, ką blogai padarė, ką – gerai. Šuns, kaip ir vaiko, reikia nepamiršti ir pagirti, ne tik taisyti jo elgesį. Bingo tikrai sukalbamas šuo ir klauso, ką jam sakai.

– Nemėgino būti gaujos vadu?

– Jo vadoje dar buvo dvi kalytės. Kai mums siuntė nuotraukas ir vaizdo filmukus, matėme, kad jis mėgino demonstruoti, jog yra gaujos vadas. Tad ir namuose bando, bet po truputį supranta, kad vis dėlto jam reikės prie mūsų prisitaikyti.

– Kaip jis susitaikė su būtinybe likti vienas namuose? O gal nelieka?

Bostono terjerų akys, elgesys, žaismingumas, išvaizda, meilumas ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, jų prieraišumas mus papirko.

– Belaukdami jo atkeliaujant ir pasikonsultavę su veisėja nusprendėme, kad nuo pat pradžių jis turi turėti savo namą – narvą ir guolį jame. Tad nuo pat pirmos nakties, kai jį atsivežėme vos dviejų mėnesių, nakčiai jį uždarome į jo namą, o dabar jau – ir išeidami iš namų. Pirmi keli kartai buvo sudėtingesni, juo labiau kad naujoje vietoje, be seserų ir mamos, bet vėliau priprato ir dabar žino, kad ten jo vieta. Žinoma, jei svetainėje ant sofos kažkas vakaroja, tai jis tikrai nesėdės narve. Tačiau jeigu mato, kad valomės dantis, ruošiamės miegoti, šviesos užgesinamos, tai jis ramiai guli savo guolyje. Kaimynai sakė, kad dieną vienas namie jis būna ramus, kaukimo, lojimo nesigirdi. Kai grįžtame po kelių valandų (kartą net penkias valandas teko pabūti vienam), pastebime, kad jis rąžosi kaip ką tik pabudęs. Vadinasi, galima palikti kelioms valandoms narve ir jis dėl to nesijaučia blogai.

– Kas daugiausia laiko leidžia su Bingo, kas jį vedžioja?

– Kažkaip po lygiai pasidalijame. Žmona Vaida dirba iš namų, tai ji daug laiko praleidžia su juo. Aš mėgstu su Bingo prasiblaškyti miške. Kadangi turime galimybę prie namų į lauką išleisti, tai nereikia kiekvieną kartą specialiai ruoštis į lauką – galima tiesiog atidaryti duris ir jis turi savo teritoriją, kur labai skubius reikalus gali atlikti. Su žmonėmis jis praleidžia labai daug laiko, o mums kartais net tenka specialiai kur nors išsiruošti, kad jis pabūtų vienas. Kodėl? Esame girdėję istorijų, ypač per karantiną, kai šuo pripranta visą laiką būti su žmogumi, paskui neįmanoma palikti vieno. Todėl ir stengiamės specialiai palikti jį vieną, kad suprastų, jog ir tokia situacija galima.

– Ar dar nekilo mintis, kad gal be reikalo šitą vargą užsikrovėte?

– Tikrai ne. Jis atnešė daug gyvybės, džiaugsmo, meilės į mūsų namus, ir rūpesčių, savaime suprantama. Su Bingo jau ne kartą vykome į keliones. Pirma Bingo aplankyta užsienio valstybė buvo Latvija – buvome prie jūros Jūrmaloje ir Rygoje. Kadangi jis iš kosmopolitiškos šeimos: mama – lietuvė, tėtis – čekas, tai Praha būtinai bus kita stotelė. Net lagaminą su ratukais kelionėms lėktuvu jis turi. Matyt, turės priprasti gyventi ant lagaminų. Atrodo, jam tai patinka! Bingo nuotykius, keliones ir kasdienybės išdaigas jau galima stebėti jo instagramo profilyje Bingo_boston_terrier. Esame apsvarstę ir tai, ką darysime, jei reikės vykti kažkur, kur negalėsime jo pasiimti. Močiutei jis – lyg ketvirtas anūkas, jį labai įsimylėjusi. Tad, jei kažkur išvykstame, ji mielai atvažiuoja su Bingu pabūti. Sako, kol gali ir paeina, jokių šuns auklių namuose nebus. Kaip bus, taip bus. Stengiamės gyventi šia diena. Dabar yra gerai, daug geros nuotaikos ir pozityvumo namuose visiems – ir mažiems, ir dideliems.

Smagus sugrįžimas

Ir I.Krupavičius, ir jo kolegė „Dainų dainelėje“, taip pat žurnalistė ir LRT laidų vedėja Gerūta Griniūtė sutaria: šiemet smagu sugrįžus iš Moksleivių rūmų su jaunaisiais dainininkais vėl susitikti LRT Didžiojoje studijoje.

„Kaip visuomet, vyksta pasirodymai tiesioginio eterio metu, tik gaila, kad dėl pandemijos vaikų negali palaikyti būriai klausytojų su spalvingais plakatais ir gausiais plojimais. Kaip ir praėjusiame konkurse, taip ir šiais metais laureatus renka ne tik vertinimo komisija. Vieną laureatą žiūrovai ir klausytojai gali išrinkti LRT.lt portale, balsuodami už tą savaitę jiems labiausiai patikusį pasirodymą“, – primena G.Griniūtė.

Daugiausia balsų visos „Dainų dainelės“ metu surinkęs atlikėjas ar kolektyvas taps laureatu ir pasirodys laureatų koncerte birželio 12 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šiais metais visi konkursą stebintys vaikai yra kviečiami piešti „Dainų dainelę“ ir siųsti piešinius adresu dainele@lrt.lt

Gyvenimas nesustoja

G.Griniūtė nė kiek neabejoja, kad „Dainų dainelė“ augina ne tik Lietuvos didžiųjų scenų žvaigždes, bet ir žmogų plačiąja prasme.

Jai antrina ir kolega I.Krupavičius: „Pamenu vieną merginų ansamblį. Viena iš jų nori būti policijos pareigūne, kita – mokytoja, trečia – gydytoja. Scenoje – gražus ir šviesus jaunimas, kuris toliau stovės ir gins mūsų laisvę.“

Šviesos ir gerų emocijų šiame konkurse tradiciškai labai daug, nors, tenka pripažinti, kad nuotaikos dėl karo Ukrainoje šiandien, ko gero, daugelio panašios. „Karas Ukrainoje padeda dar geriau suvokti laisvės prasmę ir galimybę klausytis, matyti jaunuosius dainininkus scenoje“, – sako G.Griniūtė.

Tiek dainorėliai, tiek mokytojai, tiek tie, kurie serga už juos, tiek organizatoriai tikrai laukia šitos „Dainų dainelės“ kaip šventės.

„Nuotaikos iš tiesų dviprasmiškos, bet gyvenimas nesustoja, ir tiek dainorėliai, tiek mokytojai, tiek tie, kurie serga už juos, tiek organizatoriai tikrai laukia šitos „Dainų dainelės“ kaip šventės“, – priduria I.Krupavičius.

„Galbūt, reikia pabrėžti, norima, kad visi panikuotų, keistų savo rutiną, bet reikia parodyti, kad mes nebijome ir visi kartu atsilaikysime šiuo sunkiu metu. „Dainų dainelė“ tik įsibėgėja ir savo dainomis parodo, kad gyvenimas nesustoja“, – sako jis.

Dainos Ukrainai

Pasak G.Griniūtės, vien tai, kad dainininkai dalyvauja konkurse, jau rodo jų kovingą charakterį.

„Tikiu, visi į sceną lipa pasiruošę kaip gali geriausiai. Šiais metais „Dainų dainelė“, turėjusi būti atgaiva po pandemijos paženklintų metų, antrosios transliacijos metu tapo labai jautri – vaikai skyrė dainas Ukrainos mamoms, vaikams, Ukrainos kovotojams. Emocijų ir išgyvenimų – daug. Bet įžvelgiu juose daug gebėjimo susikoncentruoti, susitelkti, neprarasti drąsos dainuojant, nes tai – atsakingas jų pasirodymas“, – pastebi ji.

Gerūta Griniūtė ir Ignas Krupavičius. LRT nuotr.

Labai gerai, kai mokytojai ir tėveliai moka paruošti vaikus scenai – neužkrauna dainininkui ant pečių nesuvokiamos lūkesčių naštos, pabrėžia G.Griniūtė. „Smagiausia stebėti atlikėjus, kurie scenoje jaučiasi kaip namuose, atrodo, kad kai kurie yra gimę dainuoti, tad esu tikra, kad ateityje mes apie juos ne kartą išgirsime. Juos atlydėję tėveliai ir mokytojai palaiko vaikus kaip tik gali – pasirodymo metu dažnai užkulisiuose tyliai dainuoja kartu su jais“, – pasakoja LRT žurnalistė. I.Krupavičius priduria, kad dalyviai, kurie pasirodo televizijoje šitame ture, prieš pat paskutinį finalą ir laureatų paskelbimą, jaučiasi savotiškais nugalėtojais.

Jaudulys konkurse taip pat yra dažnas svečias, tačiau tai „Dainų dainelę“ ir puošia. „Pasakymas „atsipalaiduok, nesijaudink“ dažniausiai neveikia. Vaikui sakome: nepaisant to, kad tai yra konkursas, jis ne paskutinis tavo žingsnis. Jeigu mes nesusitiksime laureatų koncerte Operos ir baleto teatre, mes su tavimi susitiksime kitose scenose. Komisijos sprendimas dainorėliams kartais būna sudėtingas, bet interneto portale vykstantis balsavimas situaciją gali pakeisti ir paskutinę minutę. Gyvenime visada yra šansas. Mes stengiamės nedalyti daug patarimų, tiesiog keliame nuotaiką, kad jie atvykę su šeima gerai praleistų savaitgalį“, – tikina I.Krupavičius.

Darbas ir tikėjimas

G.Griniūtė šypsosi, sakydama, kad kai kurie „Dainų dainelės“ dalyviai galbūt patys būtų geresni patarėjai už konkurso vedėjus.

„Čia yra vaikų, dalyvaujančių konkurse ir tapusių laureatais po keletą kartų. Taigi patirties kai kurie jau sukaupė labai daug. Bet man atrodo, kad visiems muzikos konkursams galioja universalus dėsnis: svarbiausia yra pasiruošti, kaip gali geriausiai, dar iki pasirodymo. Kruopštus darbas visus tuos mėnesius lavinant balsą suteikia daug pasitikėjimo savimi. Tada į sceną pavyksta žengti tvirtai ir mėgautis procesu“, – neabejoja pianistė, vaikystėje pati dalyvavusi galybėje konkursų.

„Dažnai prisimenu savo žingsnius į fortepijono atlikimo meno konkursus. Ne visada būdavo drąsu, nes muzika gyvena laike, atlikimas yra vienas vienintelis: kaip pavyko tuo momentu – toks pasirodymas ir konkuruoja su kitais. Bet kaip galvojau tada, taip mąstau ir dabar: stipriai ruošiantis ir galiausiai žengiant į bet kokio muzikinio konkurso sceną, daug ką lemia tavo paties tikėjimas tuo, ką darai. Jei nori dalytis muzika su klausytoju, esi labai gerame kelyje. Gyvo muzikos interpretavimo metu pajunti, kaip tai prasminga. Ko gero, taip muzika gali paliesti tiek klausytojų, tiek vertinimo komisijos narių širdis“, – mintimis dalijasi G.Griniūtė.

Didžiausias „Dainų dainelės“ variklis, tikriausiai, yra tai, kad konkursas sujungia visas kartas. „Buvo metas, kai dainavo būsimi tėveliai, paskui dainavo jų vaikai, o dabar dainuoja anūkai – atrodytų, nenutrūkstama grandinė. „Dainų dainelė“ yra kaip didelė šeima, kuri vis didėja, ir jos atžalų pasirodymo scenoje kasmet, kas dvejus metus laukia giminės. Šis variklis savotiškai vienija visą Lietuvą, visas šeimas, kartu mes skleidžiame žinutę ir tas dainas siunčiame ten, kur jų dabar reikia labiausiai. Tokio įkvėpimo reikia“, – įsitikinęs I.Krupavičius.

„Dainų dainelė“ – sekmadieniais 16 val. per LRT Plius

– 2015-ųjų rudenį paskelbei, kad savo noru ėjai atlikti karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Ten praleidai devynis mėnesius ir išėjai bazinį kursą. Netrukus vėl paliksi laidos "Labas rytas, Lietuva" vedėjo kėdę, sugrįši į kareivines... Kodėl?

– Esu atsargos karys, o mus po penkerių metų kviečia pratybų metu atnaujinti žinias. Kai buvau Sausumos pajėgų štabo Ryšių kuopos Belaidžių telekomunikacijų būrio VI modulio radijo ryšių sistemų technikas jaunesnysis eilinis, prižiūrėdavau radijo ir laidinį ryšį. Vykstant į pratybas reikėdavo paruošti radijo ryšį, užprogramuoti stoteles, kad tarpusavyje galėtų bendrauti vadai, štabas, vadavietės. Dabar jau ne viską prisimenu, atnaujinti žinias pravartu. Tiesa, šįkart kareivinėse būsiu trumpiau – tik penkias savaites.

– Nebuvus kariuomenėje atrodo, kad geležinė tvarka, ankstyvi rytai, treniruotės ar net draudimas gulinėti arba sėdėti ant lovos tarp šeštos ryto ir dešimtos vakaro turėtų būti kančia ir neįveikiamas iššūkis daugeliui...

– Ten viskas dar griežčiau, nei galima įsivaizduoti. Tačiau, jei ne geležinė tvarka, kaip suvaldyti kuopą, kurioje yra šimtas karių? Žinoma, pirmą kartą patekus į kareivines tenka pratintis ir prie kitokios aplinkos, ir prie griežto režimo: septintą valandą – pusryčiai, dvyliktą – pietūs, o šeštą vakare – vakarienė. Kasdien miegodavome po aštuonias valandas, ir labai kietai, nes po dienos pratybų būdavome pavargę ir krisdavome kaip lapai. Vėliau prie tokio režimo priprantama, o ir sveikata dėl tokio ritmo pagerėja. Baigus devynis mėnesius trukusią tarnybą buvo sunku priprasti prie gyvenimo ritmo namuose. Įsitikinau, kad tikslus režimas, griežta dienotvarkė ir tarnyboje, ir gyvenime yra labai sveikintina. Galbūt todėl ne sykį sakiau, kad karinė tarnyba – pati geriausia reabilitacija, prasivalymas ir atsigavimas.

– Tarnybą vadini reabilitacija, nors galima išgirsti ir kitokių pasvarstymų – neva karo tarnyba gali palaužti. Žiniasklaidoje esama žinučių apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius karius...

– Man tarnaujant taip pat teko laidoti karį, kuris, rodos, buvo psichologiškai tvirtas, geriausias būrio karys, pelnęs apdovanojimų. Tačiau, tai nesusiję su tarnyba. Nemanau, kad ji gali palaužti. Juolab kad kariuomenėje yra psichologų, į kuriuos galima kreiptis. Tiesiog būdamas tarnyboje daugiau laiko gali pabūti su savimi, išgryninti mintis. Tiksliau, stoji akistaton su savimi, o ji ne visada būna maloni. Jei reikia pagalbos, reikia kreiptis į specialistus. Kareivinės – gera terpė save analizuoti ir pabūti su savo mintimis. Ta akistata su savimi paveikia, ne tarnyba.

– Būdamas jaunesnis nuo karinės tarnybos išsisukai ir tik brandesniame amžiuje nusprendei savanoriškai tarnauti. Kas pasikeitė? Pajutai pareigą tėvynei, tapai sąmoningesnis?

– Pirmiausia, turi pats žinoti, ko nori. Tada pajauti pilietinę pareigą ir supranti, kodėl visa tai darai. Devynių mėnesių tarnybos metu gilinomės į šalies istoriją, klausėmės paskaitų, kitų karių pasakojimų. Turbūt mūsų partizanai nesuprastų šiandieninio kai kurių gal kiek skeptiško požiūrio į tėvynės gynimą, atsidavimo tėvynei stokos. Jiems nekilo klausimas, ar būti rezistencijoje ir kovoti. Galbūt, tai ateina pamažu. Kai kareivinėse kas rytą po mankštos giedodavome himną, kai keldavome vėliavą, tas pilietiškumo jausmas budo, augo, atsidavimas tėvynei stiprėjo. Ir dabar stebėdamas geopolitinę situaciją pagalvoju, kad nėra taip jau ramu ir vieną dieną galiu būti pašauktas. Galbūt tokiu atveju būtų ta akimirkos baimė ar nerimas, tačiau žinau, kad ilgai negalvodamas atsidurčiau ten, kur esu kviečiamas, ir klausyčiau vado nurodymų. Jausčiau pareigą.

Grįžimas į miškus

"Esu linkęs į aktyvų laisvalaikį, tai jau tapo įpročiu. Vienintelis judėti skatinančios iniciatyvos tikslas – kad žmonėms, kurie neturi įpročio pajudėti, primintume, jog pasivaikščiojimas, bėgiojimas, judėjimas, kvėpavimas grynu oru tiesiog prisideda prie geresnės savijautos, o geresnė savijauta yra sėkmė darbe ir geri santykiai namuose", – neabejoja I.Krupavičius.

Šiandien jis atvirai džiaugiasi, kad po penkerių metų pertraukos grįžo į miškus. "Pradėjau vėl bėgioti su žemėlapiu ir kompasu – tai yra orientacinis sportas, kuris man anksčiau buvo labai brangus ir svarbus. Sena, nepamiršta, bet ir nauja", – sako jis.

"Gal mes kartais klaidingai suprantame, kas yra tas aktyvus laisvalaikis ar sportas. Sportas kaip žodis mums asocijuojasi su prakaitu ar darbu. Manau, kad yra didžiausia klaida, kai mes stengiamės prieš savo valią, prieš savo organizmą suformuoti įprotį sportuoti, judėti. To daryti negalima, reikia viską daryti su savotiška pramoga ir pasimėgavimu, kad tai netaptų kančia", – akcentuoja žurnalistas.

"Pavyzdžiui, bėgiojimas po miškus yra labai sudėtingas ir netgi pavojingas, nes kelyje išvirtę kamienai ir šakos lenda į akis, o bėgioti kalnais sunku. Bet yra žemėlapis, punktai, juos reikia surasti, nepasiklysti miške, tai yra savotiškas azartas ir įdomumas. Net nejauti, kad sportuoji ar lankstaisi tarp nulūžusių šakų ar kamienų. Tai tikrai yra sportas, bet kartu ir pramoga", – savo patirtimi ir įspūdžiais dalijasi I.Krupavičius.

Paskatino ir mamą

Pasak laidų vedėjo, kiekvienas mūsų turėtų surasti veiklą, kuri teiktų malonumą, ir tik paskui galvoti, kad tai duos ir naudos.

"Mes galbūt norime labai greitų rezultatų, bet viskas ateina po truputį, o svarbiausia – nereikia savęs perspausti. Galbūt tik pradžioje rekomenduotina, jei įprastai neskiriate laiko kasdieniam vaikščiojimui, o tik sėdate į automobilį, važiuojate į sėdimą darbą ir atgal, paskirti apie tris savaites – gegužė tam puikiai tinka – suformuoti įpročiui judėti. Mokslininkai sako, kad būtent per tiek laiko prie pokyčių pripranta organizmas. Tam galima pasitelkti programėles, kurių yra labai daug ir labai puikių. Iš pradžių gal jos ir atrodo nevertos dėmesio, bet dauguma iš jų tikrai yra labai veiklios", – tikina I.Krupavičius.

"Per pirmą savaitę galima užsibrėžti tikslą nueiti 8 tūkst. žingsnių, antrą savaitę – nueiti 12 tūkst. žingsnių, trečią savaitę jau, žiūrėk, nueisi 15 tūkst. žingsnių, o ketvirtą savaitę tau nereikės savęs versti, nes negalėsi miegoti, jei nebūsi kokybiškai pasivaikščiojęs", – tęsia jis.

Judėjimas, kvėpavimas grynu oru tiesiog prisideda prie geresnės savijautos, o geresnė savijauta yra sėkmė darbe ir geri santykiai namuose.

"Aš pats savo mamytei, kuriai jau yra virš 70 metų, atsiunčiau programėlę. Ji ir iki šiol kartu su savo drauge, kuriai yra 80 metų, mėgdavo vaikščioti, bet dabar, turėdama programėlę, vaikšto dar daugiau. Kiekvieną vakarą man siunčia informaciją, kad per parą kartu su drauge nuėjo 12 tūkst. ar 15 tūkst. žingsnių. Matau, kad ji yra atsigavusi, sukasi tarp anūkų ir skiria laiko sau vaikščioti krantine. Tokių mažų dalykų, kaip mobilioji programėlė ir žingsnių skaičiavimas, kartais užtenka, kad pamatytum, koks yra tavo aktyvumas. Jei per dieną nueini 5 tūkst. žingsnių, tai tikrai yra signalas, kad reikėtų daugiau judėti", – sako žurnalistas.

Darbe – dinamika

I.Krupavičius sako, kad darbo televizijoje negalima suabsoliutinti – yra administracinis darbas, kurį žmonės daugiausia dirba sėdėdami, yra darbas naujienų tarnyboje, kur žmonės šiuo metu dirba ribotai, tačiau reporteriai vis tiek kuria reportažus, juda ir kitaip veikia.

"Konkrečiai mano darbas, su visu pasiruošimu, yra gana dinamiškas, atliekamas nesėdint vietoje. Laidai galiu ruoštis valandą bėgiodamas ar vaikščiodamas krantine, mėgstame ir tiesioginiame eteryje pasportuoti kartu su treneriais arba vasarą pavažinėti į kurortus, šokti su parašiutu tiesioginiame eteryje ar žiemą išsimaudyti eketėje. Džiaugiuosi, kad būtent tokia yra mano darbo specifika", – vertina žurnalistas.

Jis sako, kad programėlė, kuria naudojasi daugiau judėti visą mėnesį skatinti kolegos, rodo, jog bent jau daugiau vaikščiojančiųjų gretos auga. "Labai gerai suburti kolegas į komandas ir žingsniuoti. Paprastas būdas pradėti kažką daryti ir tikrai matyti, kad trys komandos išsiveržė į priekį ir labai varžosi. Vakare susirašinėjame, kiek kas žingsnių įveikė per dieną, ir kas nors 23 val. dar išeina pavedžioti šunį, nes, pasirodo, trūksta 4 tūkst. žingsnių užsibrėžtam tikslui pasiekti. Bendrumas iš tiesų yra svarbus ir jis yra labai pateisinamas pradinėje stadijoje. Aš mėgstu sportuoti vienas, nebent tai būtų vasaros laisvalaikis su baidarėmis, kopimas į kalnus ar pasivaikščiojimas po mūsų lygumas, bet bėgioti, sparčiau pasivaikščioti, važinėtis dviračiu man pakanka mūsų LRT audiotekos ausyje ir buvimo su savimi", – šypsosi jis.

"Svarbiausia, kad tarp tų kelių šimtų kolegų, kurie galbūt tikrai pirmą kartą atkreipia dėmesį į judėjimą, net neabejoju, kad daugiau nei pusė jų, jei ne visi, tęs šiuos įpročius", – optimizmu trykšta jis.

Vasaros belaukiantis I.Krupavičius kelionių neplanuoja, sako, kad dėl pandemijos teko jau ne vieną atšaukti. "Iš pradžių dėl to labai išgyvenau, bet paskui nusprendžiau, kad nenoriu, jog papildomas stresas ar nežinomybė apkartintų mano atostogas ar keliavimą. Neplanuoju savo kelionių anksčiau nei rudenį, juo labiau kad turime pripažinti, jog saulės šilumos Lietuvėlėje yra labai nedaug ir turime ją išnaudoti. Bent jau aš stengiuosi vasarą nekeliauti svetur. Pagrindiniai tikslai šią vasarą išlieka mylima, kad ir vėsi, Baltijos jūra, pušynai ir laisvalaikis gražiausioje mūsų Neringoje", – dalijasi žurnalistas.

Iš ekrano į realybę

Kovo mėnesį prasidėjusi laida „Įdomiosios pamokos“ džiugino vaikus visą karantino laikotarpį. Edukacinės viktorinos, žaidimai bei kiti užsiėmimai, skatinantys vaikus domėtis pasaulio įdomybėmis, liepos 3 dieną pirmą kartą iš ekrano persikėlė į realybę pavadinimu „Įdomiosios atostogos“. Pasak organizatorių, karantinas vertė visus laikytis atstumo, sėdėti užsidarius namuose, taigi pasibaigus karantinui kilo didelis noras susitikti su visais vaikais, kurie aktyviai domėjosi šia laida socialiniuose tinkluose, darė įvairius namų darbus ir dalyvavo viktorinose. Įtraukti ir sudominti vaikus – tai pagrindinis šios laidos tikslas.

Praėjusią savaitę laida buvo transliuojama Molėtuose, kur susirinko šimtai vaikų. Šiandien ši laida transliuota iš Kauno Rotušės aikštės.

Edukaciniai žaidimai

Likus kelioms sekundėms iki tiesioginės laidos transliacijos, V. Bareikis sušuko: „Ar buvot kada televizoriuje? Nes dabar pabūsit!“. Pasitiktas plojimais ir šūksniais, V. Bareikis pagyrė Molėtų aktyvumą praėjusios savaitės laidoje ir paskatino kauniečius neatsilikti. Sceną apsupę žiūrovai džiūgavo, o lietingą ir vėjuotą orą tik prasidėjus laidai pakeitė spiginanti saulė. Žiūrovai nusivilko šiltas striukes ir pasinėrė į užsiėmimus.

Laidos metu vaikai visą valandą be jokių pertraukų buvo įtraukti į žaidimus. Pirmasis žaidimas buvo „Ar tiesa, kad“, kurio metu žiūrovai savo šūksniais turėjo pasirinkti vieną teisingą atsakymą. Klausimai buvo iš įvairių sričių: apie gyvūnus, plaukų augimą, Karmėlavos cepelinus, augalus, prezidentus. 8 taškus iš 11 surinkusi auditorija gavo galimybę dideliame ekrane išvysti minutės trukmės filmą apie Kauno Rotušės istoriją ir sužinoti svarbiausius faktus. Po filmo žiūrovai buvo skatinami daryti bangą, o paskui visi skandavo kiekvienam kauniečiui svarbų šūkį: „Žalia balta, žalia balta, ei, ei!“.

Kitame žaidime dalyvavo du jaunuoliai – Nojus, baltųjų komandos atstovas, ir Vaiva Marija Bružaitė, juodųjų komandos atstovė, kurie turėjo atsakyti į žymiai sudėtingesnius klausimus ir varžytis dėl pirmosios vietos. Žaidime nuskambėjo klausimai apie Velnių muziejų, katakombą, kariljoną bei Mikę Pūkuotuką, kurio vardas V. Bareikiui pasirodė per daug sudėtingas ištarti. Kai žaidėjai nežinojo atsakymo, jiems padėjo žmonės iš auditorijos, o žaidimą laimėjo juodųjų atstovė, pirmoji perėjusi 4 laukelius ir pasiekusi finišą. Visi, aktyviai dalyvavę žaidimuose, buvo apdovanoti prizais.

Vaikai apie meilę

Paklausti apie meilę, vaikai atsakė labai skirtingai. „Meilė yra, kai du žmonės labai stipriai myli vienas kitą“, – atsakė vienas berniukas. V. Bareikiui paklausus, ką vaikai myli, atsakymai pralinksmino visus: „Nieko“, – atsakė viena mergaitė, „O aš myliu vieną savo klasioką“, – atsakė kita. Iškart po to ekrane buvo rodomas edukacinis filmas apie meilę ir kas tai yra.

Vėliau scenoje pasirodė šokių studijos „RED“ įkūrėja Rugilė Dailidaitė su savo mažųjų šokėjų komanda ir apdovanojo dalyvius gatvės šokių numeriu. Jau 20 metų šokanti ir prieš 12 metų šokių studiją „RED“ įkūrusi R. Dailidaitė teigė, jog yra išugdžiusi ne vieną čempioną. „Esame atstovavę Lietuvai keturiose šalyse, Pasaulio gatvės šokių čempionatuose: Danijoje, Vokietijoje, Kroatijoje ir Italijoje“, – pasakojo ji.

Laidos metu R. Dailidaitė V. Bareikį bei iš auditorijos atėjusią mergaitę mokė pagrindinio breiko judesio, vadinamo „baby freeze“. Su juoku stebėdami Vido bandymus, žiūrovai netrukus buvo nustebinti kitais jo sugebėjimais – stovėjimu ant rankų bei apsisukimu. Po šio pasirodymo Vidas buvo apdovanotas raudonu šokių studijos „RED“ džemperiu. Vienuolikmetė Meida drąsiai patvirtino, kad V. Bareikis buvo pagrindinė priežastis, kodėl čia atvyko: „Mes čia dėl jo ir atvažiavom“.

R. Dailidaitės šokių pamoka sulaukė nemažai aktyvių žiūrovų: dešimtys vaikų rinkosi aikštelės viduryje ir drąsiai šoko, beveik idealiai atkartodami trenerės judesius. Markas, neseniai baigęs pirmąją klasę, teigė, kad, nors pats į šokių aikštelę eiti nedrįso, šokių pamoka jam patiko labiausiai.

Garsusis „Prototo“

Laidos pabaigą vainikavo populiariausias „Įdomiųjų pamokų“ žaidimas, į kurį įsitraukė daugiau nei 2000 žaidėjų ir kurie ryžtingai siekė pergalės, atsakinėdami į vis sunkesnius klausimus. Klausimuose dominavo liaudies pasakų bei dainų temos. Žaidimo pabaigoje finišą pasiekė penki vaikai, kuriems buvo suteikti prizai. Pasak organizatorių, šio žaidimo rekordas – daugiau nei 30 tūkstančių žaidėjų.

Po žaidimo scenoje pasirodė jaunų merginų grupė „Baltosios varnos“, išgarsėjusi LRT laidoje „Du balsai – viena širdis“, su daina „Dalija“.

Kelionė per Lietuvą

„Įdomiosios atostogos“ iki rugsėjo mėnesio žada apkeliauti daug įvairių Lietuvos miestų ir susitikti gyvai su savo jaunaisiais žiūrovais. Kelionės pabaigoje bus paskelbti miestai, surinkę daugiausia taškų žaidime „Ar tiesa, kad“. Artimiausia tiesioginė laida su žiūrovais vyks liepos 20 dieną Alytuje.