Susižavėjo vos pamačiusi

Iš Telšių kilusi I.Doršienei vaikystėje neteko matyti gyvų reptilijų. Vėliau, nepriklausomybės metais, į Telšių kultūros namus atvažiavo mini zoologijos sodas. Tada ji pirmą kartą pamatė iguanas ir susižavėjo jomis.

Jau sukūrusi šeimą, Ingrida su vyru Svajūnu vežė vyresnįjį sūnų į Kauno zoologijos sodą ir tikėjosi, kad ten pavyks iguaną nusipirkti. Išties buvo galima, tik kainavo labai brangiai – apie 400 litų. Suprantama, nepirko.

Nelabai ką težinojome apie tai, kaip namuose auginti iguaną, tad ieškojome informacijos internete.

Gyvenimas susiklostė taip, kad prieš penkiolika metų Ingridos šeimai teko išvažiuoti gyventi ir dirbti į Ispaniją. Čia, nuėjusi į gyvūnėlių parduotuvę, ji pamatė iguanas, parduodamas vos po 25 eurus. Ir moters vaikystės svajonė tapo realybe – jos namuose apsigyveno maža žalia iguana, kurią šeima pavadino Perla.

„Nelabai ką težinojome apie tai, kaip namuose auginti iguaną, tad ieškojome informacijos internete, – sako pašnekovė. – Prisiminiau ir tai, ką kažkada per Lietuvos televiziją apie iguanas pasakojo jas auginanti moteris – nors augintinio tada neturėjau, šiek tiek informacijos, kaip iguanomis rūpintis, mano atmintyje buvo išlikę. Dabar, per trylika metų, jos jau susikaupė tikrai daug.“

Terariumo nepripažįsta

Kai Ingrida parsinešė Perlą namo, ji tebuvo delno dydžio. Dabar – daugiau nei 1 m ilgio gyvūnas, labai mėgstantis įsitaisyti kur nors aukščiau, saulėje.

Pašnekovė pasakoja, kad maža iguana buvo labai greita, tad jau pirmosiomis dienomis dėl to neišvengta rūpesčių.

„Mes nupirkome jai terariumą, bet toks jau mano būdas, kad aš nė vieno gyvūno negaliu uždaryti į jokį narvą, tad ir terariumas liko atviras, – šypsosi Ingrida. – Po trijų ar keturių dienų pareinu iš darbo ir matau, kad Perlos terariume nėra. Visur apieškojome, iššniukštinėjome, bet neradome. Ašaros, liūdesys. Kitą dieną užeinu į vaiko kambarį, pasižiūriu pro langą ir matau Perlą prikibusią prie baltos sienos kažkieno bute priešais esančiame name. Skambinu vyrui: ką daryti, kaip ją paimti? Vyras sako: gal reikia ugniagesius kviesti... Bet mes su vaiku sugalvojome iš dviejų šluotų pasidaryti ilgą pagalį, pasiekėme ją, ji ant to pagalio užlipo ir mes ją nukėlėme. Bet nuo to laiko, kol iguana buvo maža, daugiau niekad praviro lango nepalikdavome.“

Mėgsta saulę ir salotas

Per kelerius metus Perla ūgtelėjo. Šalia terariumo šeima augintinei įtaisė sausą medį, ant kurio ji mėgsta užlipti. Tačiau dažniausiai ieško saulėtos vietos, todėl neretai laiką leidžia ant sofos krašto ar palangės. Jeigu kas nors pamiršta uždaryti duris – mėgsta nukeliauti į balkoną, kur Ingrida paprastai augina daug gėlių, ir įsitaiso ant jų.

Virsmas: iš mažo žalio gyvūnėlio Perla per trylika metų išaugo į daugiau nei 1 m ilgio roplį / I. Doršienės asmeninio archyvo nuotr.

„Bute, kur anksčiau gyvenome, buvo ypač daug gėlių, tai ji nenukrisdavo – įsikabindavo savo stipriais nagais ir laikydavosi. Matyt, suvokia, kad aukštai, – pasakoja pašnekovė. – Į butą, kur gyvename dabar, atsikraustėme žiemą. Atėjo pavasaris, karšta, tad langus, balkoną atsidarome. Kartą aš išlėkiau ryte į darbą, pamiršusi uždaryti. Per pietus grįžtu namo, nueinu į dušą, pavalgau, prigulu ant sofos ir girdžiu beldimą į duris. Atidarau – stovi mano vyras su iguana ant rankų. Pasakojo, kad grįžo namo, išlipo iš automobilio ir žiūri – žmonių prie namo pilna, visi kažką telefonais fotografuoja, o viena kaimynė per langą šaukia: „Drakonas, drakonas!“ Prieina artyn, o ten – mūsų Perla, iš antro aukšto balkono iškritusi.“

Maitinasi iguana salotomis, įvairiais žalumynais ir vaisiais, tik vaisių negalima duoti daug, nors būtent juos gyvūnas labiausiai ir mėgsta – vos pradėjus lupti, pavyzdžiui, mandariną, ji tuojau užuodžia kvapą ir ateina vaišintis. Duoti gerti iguanai nereikia, nes pakankamai skysčio ji gauna iš žalumynų.

„Vienu metu mano vyras buvo pradėjęs jai leisti vaišintis iš lėkštės tuo, ką mes valgome. Ji užuodžia maistą, tad pradėjo piktybiškai į lėkštes lįsti, – juokiasi Ingirda. – Kai paskaičiau, kad iguanoms negalima duoti nieko kito, tik žalumynus – jų skrandis gali užsikimšti, nes negeria vandens, tai uždraudžiau tuos žaidimus ant valgomojo stalo.“

Ieško šilumos ir švelnumo

I.Doršienė pasakoja, kad iguana labai mėgsta šilumą – jei temperatūra žemesnė nei +20–25 °C, jai šalta. Tad Perlai teko nupirkti specialią šildomą lovą, nes tame Ispanijos regione, kur šeima gyvena, žiemą lauke kartais būna tik apie 14 °C šilumos, o jokių radiatorių, šildymo sistemos namuose nėra. Butą galima prišildyti iki 20–21 °C, bet vis tiek ta žiemos šiluma ne tokia, kaip vasarą, ir iguana tai labai jaučia.

Žiemą iguana būna sustingusi, mažiau juda, daugiausia laiko praleidžia savo šildomoje lovoje, išlipa tiktai paėsti, o ir ėda tik kas dvi tris dienas. Kai ateina vasara, tampa aktyvesnė, vaikštinėja po namus. Mėgstamiausia vieta – sofos atlošas.

Iguanos gyvena 20–25 metus, tad Perla yra vidutinio amžiaus. Kol  buvo maža, į terariumą šeima pildavo specialaus reptilijoms skirto kraiko, į kurį ji tuštindavosi. Bet kai užaugo ir į terariumą nebetilpo, dėl tuštinimosi kilo nemažai problemų. Pašnekovė buvo girdėjusi, kad iguanas galima pripratinti tuštintis kartą per dieną – tiesiog tereikia įdėti į šiltą vandenį, kad gyvūnas atsipalaiduotų. Šis metodas pasiteisino: nuprausta tekančiu vandeniu, ji būna švari, neskleidžia jokio kvapo.

Kaip į tokį šeimos augintinį reaguoja kaimynai? „Kai atsikraustėme čia gyventi, niekam nesakėme, kad auginame iguaną, kol ji neiškrito iš balkono. Kai jau iškrito ir visi pamatė, visiems buvo ir šokas ir pasidarė įdomu, ką mes ten turime. Vienas kitas kaimynas užsuka pasižiūrėti“, – pasakoja iguanos šeimininkė.

Atpažįsta namiškius

Daugumai žmonių iguanos atgrasios, domina tik todėl, kad tai retas, neįprastas, egzotiškas gyvūnas. „Man iguanos labai gražios, – tikina Ingrida. – Kai buvo mažytė, Perla buvo žalia žalia, užaugusi tapo ruda, bet kartkartėmis, kai keičia odą, tampa oranžinė.“

Mažytė iguana buvo labai greita – pagauti namuose ją pavykdavo tik užmetus pledą, nes kitaip išsprūsdavo iš rankų. Dabar ji – ramybės įsikūnijimas, dažniausiai sustingusi kaip namų dekoracija. Nors kartais – ypač kai orai pradeda vėsti – ateina ieškoti šilumos, prisiglaudžia ar atsigula ant kojų.

Iguana – ne katė ar šuo, kad pažintų žmogų ir atbėgtų pasitikti parėjusį namo, tačiau, Ingridos įsitikinimu, šeimos narius atpažįsta. Kad Perla atpažįsta jos balsą, įsitikino ir pašnekovės vyras: kai moteris žiemą buvo parskridusi į Lietuvą ir paskambindavo namo, vyro teigimu, iguana klausydavosi pokalbio ir reaguodavo, linksėdavo galva. Taip pat ji elgiasi ir Ingridai po darbo grįžus namo ir pradėjus ją kalbinti.

Kai šeimos namuose atsirado iguana, Ingridos jaunesniajam sūnui Kristupui buvo treji. Tad jis ir reptilija, galima sakyti, kartu užaugo. Tiesa, yra jam įkandusi, o įkąsti gali iki kraujo – nors ir neturi dantų, bet turi spygliukus ant žandenų, kurie labai stiprūs, tad nubrozdina.

Bendraamžiai: Ingridos sūnus Kristupas užaugo kartu su Perla / I. Doršienės asmeninio archyvo nuotr.

Naujas augintinis nepatinka

Neseniai šeimos namuose atsirado dar vienas augintinis – mažas baltas kačiukas Koko. Jį parsinešė sūnus.

„Jis jau seniai norėjo katino. Vienos jo draugės katė atsivedė kačiukų, bet jų nemaitino. Mes vieną mažylį paėmėme ir mėginome išauginti – pirkome specialaus pienuko, maitinome, bet jis neišgyveno, – pasakoja moteris. – Liūdna vaikui buvo. Po kurio laiko pamačiau feisbuke, kad kažkas atiduoda kačiukus. Sakau: jeigu nori, susisiek su tais žmonėmis ir pasiimk. Ir kai kitą dieną parėjau iš darbo namo, jau radau šitą baltą kačiuką.“

Kačiukas, anot Ingridos, labai žaismingas ir smalsus, viskas jam įdomu, ypač – Perla. Tačiau iguanai naujas namų gyventojas nelabai patinka, ypač tai, kad vis mėgina ją pulti iš pasalų ir šeria letenėle. Pirmieji tokie išpuoliai reptilijai, augusiai tarp žmonių ir nemačiusiai kitų gyvūnų, buvo netikėti, o dabar ji jau iš tolo gąsdina besiartinantį katiną, kad šis prie jos nelįstų.

Katinas labai greitai okupavo iguanos lovą, kuri vasarą nenaudojama, ir ten įsitaiso miegoti. „Gal susidraugaus ir žiemą galės kartu miegoti – žiūrėsim kaip jiems seksis“, – svarsto Ingrida.

Gyvūnai: namuose neseniai atsiradęs kačiukas Koko kol kas Perlai pasitikėjimo nekelia / I. Doršienės asmeninio archyvo nuotr.

Naujas augintinis pakeitė ir jos įpročius – grįžusi namo, paglostydama pasisveikina su katinu, paskui – ir su viską stebinčia iguana, kad ji nesijaustų nuskriausta. Moteris tikisi, kad šeimai ir augintiniams pavyks draugiškai sutarti.

Apie iguanas

• Žaliosios iguanos yra dideli driežai, gamtoje paplitę nuo Pietų Amerikos iki Meksikos. Nepaisant jų pavadinimo, žaliosios iguanos gali turėti ir kitų – rudos, pilkos, smėlio – spalvų, nors jaunikliai paprastai būna ryškiai žali. Jiems augant, blunka ir keičiasi jų spalva. Norintys pasišildyti driežai patamsėja, o pašviesėję geriau atspindi saulę ir atvėsta.

• Jaunos iguanos yra nedidelės ir savo išvaizda primena kitus smulkius driežus, tačiau suaugusios žaliosios iguanos atrodo tikrai įspūdingai – jos užauga iki 1,5 m ir sveria apie 9 kg.

• Jaunos iguanos minta ne tik augalinės, bet ir gyvūninės kilmės maistu: vabzdžiais, tarakonais, svirpliais, miltinėmis kirmėlėmis. Sendamos žaliosios iguanos kur kas mieliau renkasi augalinį maistą.

• Kadangi iguanos yra šaltakraujai šiltųjų kraštų gyvūnai, svarbu pasirūpinti jiems reikalinga šviesa ir šiluma. Sveikatai palaikyti joms reikalinga UVB šviesa bent 12 valandų per parą. Tinkama temperatūra dienos metu yra 29–32 °C , naktį 21–25 °C.

„Zoologijos sodo gyventojas Bonapartas rodo puikų pavyzdį, kaip reikia susiimti po švenčių ir maitintis tik sveikai“, – rašoma po paviešintu vaizdo įrašu.

Skambant ramiai muzikai, iguana mėgaujasi žole, morkomis ir kopūstais.

Zoologijos sodas skelbė, kad spalio 26 d. iš Prancūzijos atvyko nauji gyventojai – septynerių metų raganosių iguanų (Cyclura cornuta) pora.

Lietuvos zoologijos sode šios rūšies gyvūnai apsigyveno pirmą kartą.

Atvykę nauji gyventojai vardų neturėjo, todėl gyvūnų prižiūrėtojai iguanoms davė tikrai prancūziškus vardus – Žozefina ir Bonapartas.

Pasak ankstesnių Žozefinos ir Bonaparto prižiūrėtojų, šie gyvūnai yra taikūs ir neagresyvūs. Iguanos prie naujų namų adaptavosi lengvai ir sklandžiai, stengiamasi išlaikyti tokį patį mitybos racioną, koks buvo joms skirtas Prancūzijoje. Salotos, špinatai, kiaulpienės ir kitos lapinės daržovės sudaro net 70 proc. šių gyvūnų raciono. Kur kas mažiau – apie 30 proc. mitybos raciono – vaisiai. Taip pat iguanos kartais paskanauja ir deserto – vabzdžių.

Raganosės iguanos – reti, saugomi gyvūnai. Šie gyvūnai įrašyti į Tarptautinę raudonąją knygą, o jų statusas gamtoje – pažeidžiami (CITES I (A). Raganosės iguanos paplitusios Ispanijoje, Karibų salose. Šie driežai daugiausiai aptinkami miško kirtimuose, sausuose miškuose, kuriems būdingos kalkakmenio pakrančių terasos ir žemyninėse žemumose esančios akmeninės buveinės. Tai dieninių driežų rūšis, mėgstanti leisti laiką uolingose atvirose vietose, kuriose nedaug augmenijos. Minta lapais, gėlėmis, uogomis ir įvairiais vaisiais. Raganosės iguanos gali padėti apie 30 kiaušinių. Užauga iki 136 cm, sveria nuo 4,5 kg iki 9 kg. Gyvena apie 15 metų.

Ar tai įmanoma?

Tiesą pasakius, taip nutiko ir man. Kadangi mūsų namų zoologijos sode beveik visi anksčiau minėti švelnūs pūkuoti sutvėrimai jau buvo radę savo vietas, tai dukra gimtadieniui užsiprašė… kokio nors šaltakraujo. Rinktis nebuvo iš ko (bent jau man, mamai).

"Norėčiau gyvatės arba… kokio roplio, gal iguanos?" – nedrąsiai pareiškė ji.

Reikėjo rimtai pasidomėti, kokios rizikos imamės, nusprendę daugiabučio kambaryje auginti iguaną. Apie gyvates negalėjo būti nė kalbos – bijojau jų kaip velnias kryžiaus. O su iguanos vardu "Google" paieškos sistemoje atradau ir Rimutę Ratkevičienę – viešosios įstaigos "Driežo namai" šeimininkę, be kurios naudingų patarimų tikrai nebūtume išsivertę.

Neįprastas įnamis

Vos nusipirkę savo pirmąją iguaną vienoje iš Kauno gyvūnėlių parduotuvių, nuvežėme parodyti ją Rimutei, visų iguanų mamai – taip vėliau pakrikštijome draugišką "Driežo namų" šeimininkę, trykštančią ypatinga meile šaltakraujams gyvūnams. Jau anksčiau turėjome įsigiję nemažą terariumą – užkabarojome jį į nebenaudojamos dviaukštės lovos viršų – ir specialią lempą, kurios spinduliai iguanoms gyvybiškai reikalingi.

Linksmakalnyje įsikūrusių "Driežo namų" šeimininkė R.Ratkevičienė pasitiko mus su šypsena, aprodė dalį ūkio – trimis aukštais už stiklinių sienų sustingusias ir nuobodžiai žiovaujančias Amerikos tropikų ir Meksikos iguanas. Papasakojo, kad šie maždaug 40–120 cm ilgio driežai pas ją pateko pačiais įvairiausiais keliais. Vieną žmonės paliko, emigravę į užsienį, o kitas neatitiko grožio standartų, netyčia nusitraukęs uodegą… Trečias susirgo ir pridarė savo šeimininkams daug rūpesčių.

Sėdžiu liūdna, o Tarziukas lyg nujausdamas atrėplioja manęs nuraminti.

Kad tų rūpesčių būtų mažiau, Rima mielai dalijasi patarimais ir pagalba. Žmonės gali palikti savo roplius "Driežo namų" viešbutyje, kai vyksta atostogauti. Rima juos ten ne tik prižiūri, maitina, bet ir gydo ar migdo savo lovoje.

"Dažnai pasveikę jie pas mane ir užsilieka… Tenka ieškoti naujų šeimininkų", – dalijasi savo kasdienybe moteris, gailėdama, kad dažnai žmonės iguanas įsigyja neturėdami nei patirties, nei teisingos informacijos, kaip su jomis elgtis.

Nelaimingas nutikimas

Rodos, informacijos, ypač Rimutei padedant, mums tikrai užteko, bet nelaimės neišvengėme.

Kadangi mūsiškis Maurakulis augo pusiau laisvėje – t.y. terariumo durys visuomet buvo truputėlį praviros – vieną dieną jis dingo kaip į vandenį. Dar niekada gyvenime nebuvome darę tokios nuodugnios kratos. Viskas veltui. Maurakulis neatsirado. Ir tik praėjus keliems liūdniems mėnesiams, kai jau turėjome įsigiję antrą iguaną, netikėtai jį radome, vargšelį, sudžiūvusį ir jau pradėjusį skleisti nosį riečiantį kvapą lentynėlėje po stalčiaus dugnu.

Prisiekėme būti akylesni ir Igorioką (tokį vardą davėme antrajam ropliukui) auginome kaip po didinamuoju stiklu. Kadangi abiejų charakteriai absoliučiai skyrėsi – antroji iguana buvo kur kas judresnė, aktyvesnė, duoti daugiau laisvės jai pradėjome tik po metų.

Dabar Igoriokui – treji. Gyvena sau dukros kambaryje, ant didžiulio terariumo stogo, nuo kurio iki jos lovos – vos vienas žingsnis. Buvo dienų, kai abu net bandė miegoti drauge, tačiau Dorotėjai nelabai patiko – bijojo jį nugulti, vartytis per miegus.

Praktiški patarimai

Išties būtų buvę sunku auginti Igorioką be R.Ratkevičienės patarimų. Tai ji mums pasakė, kokią lempą parsisiųsti internetu. Tai ji paprotijo, kad tokiam ilgauodegiam driežui neužtenka šildomo akmenėlio, nes kūnas šyla, o uodega šąla ir džiūsta, po kiek laiko ir visai nukrenta. "Labai retai Lietuvoje žmonės išaugina iguaną su ilga uodega", – kalbėjo Rima ir rodė saviškes, iš kurių ne visos galėjo didžiuotis ilgais botagais.

Dar galiu pasidžiaugti, kad iguanos – labai švarūs gyvūnai, jei tik žinai vieną mažą paslaptį, kuria dukra, o dažniausiai vyras, pradeda kiekvieną mielą dieną. Kalbu apie rytinį Igorioko tualetą. Užtenka atsikėlus nunešti jį į vonią, prieš tai prileidus truputį (kad apsemtų roplio kojytes) šilto vandens, ir palaukti kelias minutes, kol jis išsituštins. Jei įpratinsite iguaną prie šios kasrytinės švaros procedūros, likusi dienos dalis praeis be didesnių siurprizų.

Aišku, ji galės nurėplioti į jūsų saloną ir užsikabaroti į patį aukščiausią fikusą ar monsterą, juk jos tėvynė – Amerikos džiunglės, grasindama savo svoriu nulaužti augalo viršūnę. Arba užsivys smalsų jorkšyrą, sumaniusį nesilaikyti saugaus atstumo (ir dar per karantiną!). Ohoho – gauti su šmaikščiu jos botagu per snukutį… Kažin, ar norėtųsi.

Sykį bandėme Igorioką išvesti pasižmonėti į kiemą, mat Rimutės iguanos, gyvenančios Linksmakalnyje, dažnai šeimininkauja jos daržuose, tupi medžiuose. Taigi dukra, nieko blogo nemanydama, išsinešė jį į pievą ir… nebegalėjo paimti ant rankų. Pajutęs laisvę, Igoriokas tarsi pasiuto: energingai mojavo uodega, neleisdamas artyn nė prieiti. Teko kviesti… ne, ne 112, bet tėtį!

Skanėstas – pienių galvutės

Sakoma, kad gyvendamos laisvėje iguanos minta 40–50 skirtingų augalų ir gėlių. Taigi jų maisto racionas labai platus.

Auginant namuose rekomenduojama duoti kiek įmanoma įvairesnio maisto, kad laikui bėgant iguana pati atsirinktų, kas jai skanu, o kas nelabai. Mūsiškė pavasarį tiesiog alpsta dėl pienių galvučių, dar – šviežių dilgėlių. Žiemą į lėkštę keliauja kopūstlapiai, įvairios salotos (gražgarstės, sultenės).

Kažkodėl Igoriokas nėra didelis vaisių mėgėjas. Gal per mažai prie jų pratinome? Šeriame jį kas rytą, vieną vienintelį kartą šviežiais lapais ir daržovėmis. Žiemą mitybos racioną papildome specialiais, Rimutės rekomenduotais vitaminais.

Itin intelektualus gyvūnas

Atvirai, niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip Rima su iguanomis kartu miega. Pasak moters, kiekvieną dieną – vis su kita. O jei tarp jų yra sirguliuojančių – net su keliomis.

Ji užtikrina, kad iguanos niekada miegodamos neapdraskys, o kai reikės – pasitrauks, apsivers. Moteris tikina, kad su iguanomis bendrauja ne tik žodžiais, bet ir mintimis. "Iguana – itin intelektualus gyvūnas, – sako ji. – Niekada nepasiklys ir ras kelią iki mano automobilio. O jei kieme mėgausis saulute ir išgirs, kad po 15 minučių turi grįžti namo – tą ir padarys, nepavėluos. Kaimynai ne sykį matė, kai mintimis ar tyliai sakydavau eiti Bubu namo, o šis taip ir padarydavo", – juokėsi driežų mylėtoja, sakanti, kad jei vaikystėje tėvai būtų nupirkę jai šuniuką ar katę, galbūt nebūtų taip stipriai įsimylėjusi šaltakraujų, kuriuos nuolat iš kiemo tempdavosi namo – visokius driežus, varliagyvius ir pan.

Ne pats brangiausias

Kalbant apie kainą, šis roplys nėra pats brangiausias gyvūnas pasaulyje. Už mažytį sumokėsite apie 70 eurų, o dar tiek pat jums kainuos speciali saulės šviesos lempa, kurią reikės kasmet keisti, vitaminai, vaisiai ir daržovės.

Suaugusios jos tampa vegetarėmis. Kol jaunos – šeriamos zofobusais, naujagimiais peliukais – bent jau kartą per mėnesį. R.Ratkevičienė rekomendavo įsigyti ir erdvų terariumą – bent 180 cm ilgio ir 80 cm aukščio bei pločio. Tokį ir nusipirkome, tiesa, vėliau, Igoriokui paaugus, nusprendėme, kad laisvė judėti yra kur kas geriau net už patį prabangiausią narvą. Juolab kad mūsiškė nėra didelė keliauninkė. Turi kambaryje keletą mėgstamų vietelių, ypač ten, kur šildo saulutės spinduliai, ir deginasi per dienų dienas arba snaudžia.

Ne šuo, bet švelnumo nori

"Jos išties skleidžia ramybę, migdo", – pasakojo R.Ratkevičienė ir priglaudė savo numylėtinį Bubu prie smilkinio.

Anot jos, iguanos prisileidžia beveik visus, nekeliančius agresijos. Mat pati iguana neagresyvi. Bet jei pulsite, bandysite išsinešti, kaip tąkart dukra mėgino grąžinti iš lauko namo, ji įtemps spyglius ir ginsis uodega, kuri, patikėkit, kerta skaudžiai. Gali prireikti net greitosios pagalbos.

"Pabėgti nėra jokių galimybių – jos kelis kartus greitesnės už žmones", – perspėja Rima, o įsitikinti jos greitumu patiems teko ne kartą.

Jos išties skleidžia ramybę, migdo.

Kadangi vasaromis daug keliaujame, kartais naudojamės "Driežo namo" paslaugomis, o kartais meiliai paprašome Igorioku pasirūpinti močiutės. Mums grįžus ji ne sykį pasakojo, kad šitas gyvūnas tarsi koks šuo ilgisi tikrojo šeimininko. Mums išvykus, prasčiau ėda arba išvis neima nieko į burną.

Pasak Rimos, jei norite jaukios, sveikos, laimingos iguanos, turite kiekvieną dieną nors trumpam su ja pabendrauti: pažiūrėti į akis, paglostyti, paliesti. Tokia draugystė padės ir geriau suprasti gyvūną, pajausti, kada jai gera, o kada ji jaučiasi blogai. Taip greičiau nustatysite ir negalavimus, kuriais – tfū tfū tfū – mūsiškė dar niekada nesiskundė.

Alergiškiems vaikams

Svetlanos Šliževičienės namuose iguana atsirado kaip naminis gyvūnėlis jos trimetei dukrai Atėnei. Mergaitė buvo alergiška visiems pūkuotukams.

"Sykį, kai atostogavome prie Baltijos jūros, nuošaliame pliaže pamatėme šeimyną, kuri buvo į paplūdimį atsinešusi iguaną, – pasakojo moteris. – Toji man pasirodė tokia graži, išdidi. Tada pirmąsyk šį tą sužinojau apie iguanyčių priežiūrą, o svarbiausia – išgirdau faktą, kad jas auginti gali net alergiški vaikai", – pasakojo S.Šliževičienė.

Taip Svetlana susirado R.Ratkevičienę ir laukė, kol į jos "Driežo namus" kas nors atneš paaugusią iguaną. Tokios, pasak roplių žinovės, būna kur kas meilesnės ir prieraišesnės. Proga pasitaikė netrukus – Tarzano šeimininkas išvyko už jūrų marių, o jo žmona roplio tiesiog bijojo – taigi tik šėrė ir kiauras dienas laikė terariume, kol galų gale neapsikentusi atidavė Rimutei.

"Galvojome, kad Tarzanui – toks buvo ankstesnių šeimininkų jam duotas vardas, mat driežas labai mėgo įsikabaroti į aukščiausių medžių viršūnes ir ten sėdėti – kokie septyneri metai. Vėliau paaiškėjo, kad jis daug vyresnis – gal net penkiolikos", – sakė Svetlana.

Anot R.Ratkevičienės, neteisingai auginamos iguanos Lietuvoje gyvena 13–15, gamtoje – apie 20–25 metus. Jei auginsite ir šersite teisingai, draugauti su šiais driežais galėsite net iki 30–35 metų.

Vyrukai gražesni

Naujoji savininkė džiaugėsi, kad pavyko įsigyti berniuką. Mat iguanų patinai – kur kas įspūdingesni, ryškesni, galvas pasipuošę dantytomis drakonų karūnomis, pūpsančius spalvotus žandukus atstatę. Mergaitės kur kas smulkesnės, ne tokios ryškios.

Vos nusipirkę išsvajotą augintinį, Šliževičiai neuždarė jo terariume, bet paleido laisvai gyventi nuosavame name. "Aišku, padarėme Tarziukui skirtą vietą – su šildoma lempa ir elektrine pagalvėle. Galvojome, kad galėsime išsyk ir ant rankų imti", – dalijosi prisiminimais. Vis dėlto Tarzanas pradžioje buvo laukinukas. Ant rankų leidosi paimamas gal po kokių poros metų, o ilgainiui tapo tikru visos šeimos lepūnėliu.

"Jei sukiojuosi virtuvėje, atbėga pas mane, kelia galvytę ir pasistiebęs ant galinių kojyčių prašo kąsnelio tarsi šuniukas. O labiausiai mano Tarziukas mėgsta vynuoges ir mandarinus", – atskleidžia pašnekovė.

Tarziukas – salono puošmena

Dabar Svetlanos dukrai Atėnei greit bus septyniolika. Mama sako, kad namuose mergaitės augintinis turi kelias mėgstamas vieteles: ant saulėtos palangės, karšto radiatoriaus, o vakare – dukros lovoje.

"Turbūt kokius penkerius metus Tarziukas miegodavo pas Atėnę lovoje. Aš tik nunešdavau jam šildomą pagalvėlę arba pūslę su karštu vandeniu, užklostydavau tarsi kūdikį", – juokiasi moteris, vadinanti iguaną savo salono puošmena. Be Tarzano šis kambarys – jau nebeįsivaizduojamas: augintinis turi nuolatinę vietą ant sofutės. Tai žino net šeimos draugai. "Netgi mano mažoji anūkėlė Tarziuko visai nebijo: veža jam pienių ir sako, kad tai jo saldainiukai", – džiaugiasi Svetlana.

Tarziuko šeimininkė pasakoja, kad jų augintinis pats parodo, kada nori ėsti. Tiesiog įsilipa į lėkštę, ir tiek. Mielai ėda pienes, garšvas, o žliūgių pats prisiskabo kieme, į kurį išeina be jokio vargo.

"Pasidarė labai jau protingas: juk septintus metus draugaujame, – sako Svetlana. – Atidarome balkoną, kai pakrebždena kojyte, ir išleidžiame į lauką. Kol yra saulės, ypač dabar, pavasarį, namuose jo nepamatysi. Įdomu stebėti, kaip, saulei sukantis, roplys keliauja aplink namą drauge su ja – gaudo kiekvieną saulės spindulį, bėga nuo šešėlio. Taigi vakarop, apsukęs ratą aplinkui namus, jis jau skrebena kojyte prie kitų durų."

Buvo keli kartai, kai Tarziukas iškeliavo iš namų pasižmonėti. Gal užsimanė merginų? Tiesiog išėjo pro vartus į gatvelę ir nupėdino tolyn. Laimė, rado kaimynas. O tai būtų sušalęs pernakt!

Nepirkite dėl egzotikos

Svetlana prašo žmonių nedaryti klaidos – nepirkti iguanos dėl grožio ar egzotikos. Jos nuomone, į roplį reikėtų žiūrėti kaip į naują šeimos narį, turintį specialių savo poreikių, charakterį.

Dar blogai, pasak moters, jei šeimininko nuolat nebūna namie. Šie ropliai labai nori bendrauti. Juos nuolat reikia imti ant rankų, pratinti prie žmogaus artumo. "Man Tarziukas teikia ramybę, – sako Svetlana. – Tarkim, su dukra paaugle susipykstu. Sėdžiu liūdna, o Tarziukas, lyg nujausdamas, atrėplioja manęs nuraminti. Atsigula ant rankų, murkso tarsi katinas, ir man ramu."

Didžiausi pavojai šiems ropliams – skersvėjai ir šaltis. Dar – chemikalų pripurkštos daržovės iš prekybos centrų. Moteris sako, kad iguana jų šeimai – geriausias testeris. Mat Tarziukas labiau mėgsta daržoves iš ūkininkų. "Jei iš parduotuvės – neėda, – vadinasi, per daug chemijos", – juokiasi ji.

„To paprastai neprognozuojame, bet nenustebkite, jei šįvakar pamatysite iš medžių krintančias iguanas, nes žemiausia [oro temperatūra] gali nukristi iki 30–40 [Farenheito laipsnių] (-1,1–4,4 Celsijaus laipsnio). Brrrr!“ – socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė NWS Majamio skyrius.

Žema oro temperatūra sustingdo iguanas, kurios Floridoje yra invaziniai ropliai, bet jos nebūtinai nugaišta. Tai reiškia, kad daugelis jų atsigaus trečiadienį oro temperatūrai vėl pakilus.

Iguanos nėra agresyvios ar pavojingos žmonėms, bet gadina pylimus, šaligatvius, medžių vainikus ir gali rausti ilgus tunelius. Patinai gali užaugti iki daugiau kaip 1,5 m ilgio ir sverti 9 kilogramus.

Iguanų patelės gali padėti beveik 80 kiaušinių per metus, o šiltas Pietų Floridos klimatas yra idealus šiems priešistorinės išvaizdos gyvūnams. Normalus iguanų arealas apima centrinę Ameriką, Pietų Amerikos atogrąžas ir kai kurias Karibų salas.

Iguanas Floridoje leidžiama laikyti kaip augintines, bet jų nesaugo įstatymai, išskyrus teisės aktą, draudžiantį žiaurų elgesį su gyvūnais. Pietų Floridoje iguanos gyvena nuo 7-o dešimtmečio, bet pastaraisiais metais jų labai padaugėjo.

Šeimos auginami šunys – mišrūnai, į namus atkeliavę iš prieglaudų ar skelbimų ir beveik visi – atsitiktinai. Jųdviejų su žmona sūnus auga apsuptas skirtingų gyvūnų, iš kurių gali nemažai pasimokyti, kaip sako pats Robertas.

Daugeliui gali pasirodyti sudėtinga auginti tiek gyvūnų namuose, tačiau dizaineris tvirtina, kad visi puikiai sugyvena.

Vaikščiodama Kauno senamiestyje devyniolikmetė studentė Morgana Fiorini sulaukia gausybės praeivių dėmesio. Žmonės jos iš tolo prašo sustoti, leisti nusifotografuoti ir pažeria daugybę klausimų. Viskas tik dėl išskirtinio ir kauniečiams dar retai matomo jos egzotinio augintinio – iguanos.

Išsipildė svajonė

Šią iguaną, pasak Morganos, jai netikėtai padovanojo draugo Mindaugo kaimynė Rima Ratkevičienė. Moteris augina šiuos roplius.

"Vieną kartą prasitariau, kad nuo trečios klasės svajojau turėti iguaną. Kaip tik tuo metu viena iguana pradėjo peštis su kitomis ir aš ją pasiėmiau. Taip mūsų namuose atsirado iguana, vardu Liutauras. Dabar jam jau šešeri, tačiau tokie gyvūnai gyvena iki 25 metų", – apie savo pažintį su augintiniu pasakojo M.Fiorini.

Išlaikymas nėra brangus

Mergina pasakojo, kad jai pasisekė, nes ėmėsi globoti šiek tiek paaugusią iguana – ji jau nebuvo itin lepi. Visai mažiems gyvūnams reikalingas ypatingas dėmesys: tuomet jie turi būti maitinami kas valandą, kontroliuojama aplinkos temperatūra.

Nors šis atogrąžų gyvūnas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prabangus ir retas, jo išlaikymas daug nekainuoja. "Vasara yra nuostabus metas iguanų šeimininkams, nes tokiu metu jos išlaikymas nieko nekainuoja. Liutauras labai mėgsta pienes, garšvas, rapsus, kopūstus. Žiemą, kai nėra žolių, maitinu jį vaisiais, daržovėmis. Jis labai mėgsta bananus ir vynuoges", – sakė M.Fiorini.

Kai kurie žmonės namuose tokiems gyvūnams įrengia terariumą, bet kiti nusprendžia neriboti jų laisvės. "Jis turi savo elektra šildomą paklodę, kuri įšyla nuo svorio. Kai kambaryje atsiranda saulės, Liutauras noriai mėgaujasi spinduliais, bet labiausiai jam patinka maudytis. Pripilu šilto vandens ir jis mėgaujasi", – apie savo augintinio reikalavimus pasakojo mergina.

Aplinkinių dėmesys – rutina

Nors gyvūnas yra šaltakraujis, neturi švelnaus kailio ar minkštų pėdų, mergina vedasi jį į miestą. Bevaikščiodama gatvėmis ir nešdamasi savo augintinį ant krūtinės ar pečių, ji neatsigina aplinkinių dėmesio. Kartais toks dėmesys vargina.

"Dažniausiai pirmas klausimas būna, ar jis tikras, vėliau pasipila pagyrimai. Tačiau būna ir tokių, kuriems Liutauras tiesiog negražus ar net šlykštus", – aplinkinių įspūdžius pasakojo M.Fiorini.

Merginos augintis, nors ir atrodo viskam abejingas, iš tikrųjų yra labai švelnus ir mielas. Morgana pasakojo, kad šis, būdamas ant pievos, pas ją ateina, atsisėda ant kelių ir atpažįsta savo šeimininkę.

Traukia ne tik išvaizda

Iguanų uoslė nėra ypač gera. Tyrinėdami aplinką, jos iškiša liežuvį. Tokie gyvūnai mėgsta būti saulėje ir gyventi vieni.

"Augindama jį skaitau labai daug literatūros. Iguanos kartu gyvena tik poravimosi metu, dažniausiai patinai nelabai sutaria", – pasakojo mergina.

Tokie egzotiniai gyvūnai nuo pat pradžių pritraukia dėmesį ne tik dėl savo išvaizdos, bet ir dėl įmantraus elgesio.

"Pavyzdžiui, kai Liutauras būna saulės šviesoje, jis pakeičia spalvą – tampa tamsus, taip sugerdamas kuo daugiau šviesos. Jeigu būna iguanų būrys, vadas visada bus ryškiausios spalvos. Dažnai šypseną sukelia ir jo čiaudulys – tai reiškia, kad jis iš organizmo pašalina druskas", – augintinio elgesį aiškino M.Fiorini.

Kaune trūksta specialistų

Mergina pasakojo, jog labiausiai ją liūdina tai, kad jai kol kas neteko sutikti nė vieno veterinaro Kaune, kuris gerai išmanytų šaltakraujių gyvūnų gydymą.

M.Fiorini dėl augintinio visada pagalbos kreipiasi į R.Ratkevičienę, kuri šiuo metu yra vienintelė užsiimanti tokia veikla. Moteris yra įkūrusi ne pelno siekiančią organizaciją "Driežo namai", kuri padeda visiems tokių gyvūnų šeimininkams ir stengiasi tinkamai išgydyti egzotinius augintinius.

Pati M.Fiorini studijuoja veterinariją. "Man patinka auginti Liutaurą. Ateityje norėčiau parašyti apie jį savo magistrinį darbą. Noriu ištyrinėti jų gyvenimo būdą, anomalijas. Tai dar tik tolimi planai", – besidalydama ateities planais pokalbį baigė mergina.

Marso paviršiuje pastebima vis neįtikėtinesnių dalykų. Štai prieš keletą dienų NASA marsaeigio "Curiosity" nuotraukose pastebėtas "suakmenėjusio" driežo iguanos siluetas.

Ufonautų fanai savuose tinklalapiuose ploja katučių: jų įsitikinimu, tai – suakmenėjusi iguana Marso paviršiuje. Gluminančio panašumo akmeninį iguanos antrininką NASA nuotraukose surado ir įžvelgė NASA fotoarchyvus uoliai studijavę "UFO Sightings Daily" entuziastai. Driežo formos akmenį Marso paviršiaus nuotraukose, kurias darė garsusis NASA marsaeigis "Curiosity", įžiūrėjo minėto tinklalapio savininkas Skotas Vorinas (Scott Warin).

"Tai – nebe pirmas ir nebe antras Marso paviršiuje pastebėtas gyvūnas, tokių būta jau apie 10-15, - tvirtina S. Vorinas. – Aš esu radęs akmenį, kuris nuotraukose pajudėjo 4 kartus... o paskui pasislinko ir penktą kartą."

Nors apie judančius "marsiečius" žiniasklaidoje pranešimų dar nebuvo pasirodę, šių metų pirmoje pusėje tinklalapiai mirgėte mirgėjo "Marso gėlelės", "Marso driežo" ir "Marso žiurkės" nuotraukomis. Visais atvejais niekas neabejojo, kad visi šie objektai – paprasčiausios uolos, kurių forma atsitiktinai primena tam tikrą augalą ar gyvūną.

"Marso driežą" gegužę pasauliui parodė vienas mokslo tinklaraštininkas. Nežinomas "pėdsekys" iš Japonijos informavo S. Voriną apie neįprastą objektą. Tada lakios fantazijos nestokojantys piliečiai netruko pririesti sąmokslo teorijų apie tai, NASA Raudonojoje planetoje jau veisia gyvybę.

"Turint omenyje, kad Marse yra nedaug vandens, visai įmanoma, kad planetos paviršiumi laigo tokie dykumų gyvūnai, - nesistebi S. Vorinas. – O kas galėtų tai paneigti? Gal NASA į Marsą nuskraidino kriogenizuotų (užšaldytų) gyvūnų ir jų kūnus moksliniais tiksliais paliko Marso paviršiuje?"

Kur jau ne.

"Curiosity" Marse nusileido 2012 m. rugpjūčio 6 d. 2,5 mlrd. JAV dolerių vertės marsaeigis į Marsą nuskraidintas, kad išsiaiškintų, ar cheminė ir fizinė planetos aplinka kadaise galėjo būti tinkama gyvybei.