Vyrauja moterys

Tarp ilgaamžių vyrauja moterys, tačiau pakaunėje yra ir trys šimtamečiai. Vertinant geografiškai, pirmauja Ežerėlio, Garliavos, Neveronių ir Raudondvario seniūnijos, turinčios po du šimtamečius. Įdomu tai, kad ilgaamžių sąraše Ežerėlis atsirado tik šiemet birželį, o Stefanijos Barščiauskienės ir Jadzės Mieliauskienės gimtadienius skiria vos 22 dienos.

Trys ilgaamžiai gimtadienį švenčia liepą ir tiek pat – gruodį. Jei lems likimas, gruodį (11 ir 13 d.) šimtamečių sąrašas pasipildys dar dviem pavardėmis.

Nuostata: besišypsanti, gerai nusiteikusi Z. Ališauskienė jubiliejaus dieną patarimų, kaip sulaukti tokio amžiaus, nedalijo, jos žodžiais, viskas, ne tik gyvenimo trukmė, yra Aukščiausiojo valioje. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Vyriausiai sukaks 104-eri

Vyriausia pakaunės gyventoja Apolonija Rudžionienė gimė 1919 m. gruodžio 11 d. Netonių kaime (Raudondvario seniūnija). Senolė iki šiol gyvena ten pat.

Antrasis pagal ilgaamžiškumą – Jonas Vaitkus iš Akademijos. Jis rugsėjo 14 d. atšventė garbingą 103-iąjį gimtadienį.

Tarp ilgaamžių vyrauja moterys, tačiau pakaunėje yra ir trys šimtamečiai.

„Turime gražią tradiciją sveikinti 100 metų sukaktį mininčius Kauno rajono žmones, tačiau 103 metų sukaktuvininkui ranką spaudžiu pirmą kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad turite tokią gražią ir rūpestingą šeimą. Tai – didžiausia laimė ir prasmė gyventi dar ilgiau“, – sveikindamas jubiliatą kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Naujų vėjų į nusistovėjusią tradiciją įnešė tai, kad J. Vaitkus dar šių metų pradžioje gyveno vienas Kauno miestui priklausančiuose Sargėnuose ir palyginti neseniai atsikraustė pas sūnų Antaną į Kauno rajoną.

Jei lems likimas, lapkričio 21-ąją 103 metai sukaks ir Neveronių seniūnijos gyventojai Vandai (Pavardė?), o Juzefai Dombauskienei iš Raudondvario seniūnijos – kitų metų sausio 1-ąją.

Vyriausia: A. Rudžionienė gimė 1919 m. gruodžio 11 d. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Esama išimčių

Pakaunės ilgaamžių sveikata – ir panaši, ir skiriasi. Dažnas jų neprigirdi, skundžiasi silpnu regėjimu, sunkiai vaikšto.

Seniausia pakaunės gyventoja A. Rudžionienė, minėdama 100 metų jubiliejų, nevaikščiojo, bet vis dar nestokojo vaišingumo ir plačios šypsenos. J. Vaitkus iki šio pavasario gyveno vienas ir gebėjo pats viskuo pasirūpinti.

Vis dėlto bene labiausiai stebino Raudondvaryje gyvenanti J. Dombauskienė. 2021 m. švenčiant 100 metų sukaktį, ilgaamžė svečius iš Kauno rajono savivaldybės nustebino tvirtindama, kad yra sveika ir niekuo nesiskundžia. „Didžiausia liga – mano amžius. Nors man 100 metų, kasdien su dukra apeiname po didžiausią ratą“, – beveik prieš trejus metus tvirtino J. Dombauskienė.

Būdama mokytoja Juzefa nuolat kurdavo scenarijus vaikų šventėms, savo kūrybinių pomėgių ji neapleidžia ir dabar – rašo dienoraštį, kuria eiles, sveikinimus. „Prieš keletą metų mama dar dalyvavo konkurse – sukūrė eilėraštį Lietuvai“, – apie 100 metų mamos pomėgius tuomet pasakojo dukra Nijolė.

Komunikabili: J. Mieliauskienė labai mėgsta priiminėti svečius ir pati svečiuotis. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Siuvėja iki pensijos buvusi S. Barščiauskienė, kuriai 100 metų sukako šiemet birželio 3 d., iki 80-ojo gimtadienio dirbo gaisrinėje valytoja. Beje, siuvėju, tik fronte, buvo ir J. Vaitkus: Antrojo pasaulinio karo metu jis keliavo kartu su kareiviais, taisė ir siuvo jiems uniformas. Išėjusi į pensiją namuose nesėdėjo ir Antanina Varkalienė, gimusi 1922 m. gruodžio 14 d., – įsidarbino sanitare poliklinikoje.

Sveikata nesiskundė ir Zuzana Ališauskienė, pakaunės šimtamečių sąrašą papildžiusi šiemet gegužės 29 d. Pernai lapkričio 21 d. garbingą jubiliejų šventęs Vladas Guobis kasdien skaito, žiūri televizijos laidas, domisi, kas vyksta pasaulyje, ir labai palaiko „Žalgirį“ per kiekvienas krepšininkų rungtynes. Šimtametis jau sunkiau vaikšto, tačiau sveikata nesiskundžia ir teigia, kad jam nieko neskauda, neserga jokiomis peršalimo ligomis. Iš šešių vaikų Vladas kartu su sese dvyne buvo vyriausi. Vos keturiolikos metų, mirus tėčiui, teko perimti jo vaidmenį ir tapti šeimos galva. Jauniausiam broliukui tuo metu tebuvo dveji. Ilgaamžė buvo ir V. Guobio mama, kuri sulaukė net 104 metų. Iš dvynių yra ir A. Rudžianskienė, tačiau jos broliukas mirė vos trijų mėnesių.

Stiprus: J. Vaitkus dar šių metų pradžioje gyveno vienas Sargėnuose ir palyginti neseniai atsikraustė pas sūnų. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Dažnam pakaunės ilgamečiui teko nuo mažų dienų sunkiai dirbti, prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. A. Varkalienė, mirus sesei, užaugino našlaitėmis likusias devynerių ir vienuolikos metų dukterėčias, rūpinosi jomis kaip mama.

Stanislavai Urbonavičienei iš Padubysio kaimo (Vilkijos apylinkių seniūnija) 100 metų sukako pernai gegužės 4 d. Ilgaamžė, vos atšilus orams, grįžta į savo sodybą ant Dubysos kranto, rūpinasi darželiu, pagano višteles. Ten jai padeda jauniausia dukra Nijolė, turinti baidarių verslą. Žiemą senolė atsikrausto į Ringaudus pas Jūratę, vyriausią dukrą, sukasi po virtuvę, labai nori pagelbėti, būti reikalinga. S. Urbonavičienė ir dabar dar pavarto laikraščius, klausosi žinių per radiją ir televiziją, šviesiu protu suvokia, kas vyksta pasaulyje.

Veikli: „Nors man 100 metų, kasdien su dukra apeiname po didžiausią ratą“, – beveik prieš trejus metus tvirtino J. Dombauskienė. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Ilgaamžiškumo receptai

Neretai jubiliatas, paklaustas, koks jo ilgaamžiškumo receptas, tik pečiais gūžteli. Dažniausiai tai atskleidžia artimieji. Anot V. Guobio dukros Reginos, tėtis niekada neturėjo žalingų įpročių, visada būna labai taktiškas, kultūringas ir bendraujantis. Senolis labai mėgsta paprastą namuose pagamintą maistą, o dar visai neseniai pats kiekvieną dieną virdavosi sau sriubą.

Paklaustas, kaip sulaukti tokio amžiaus ir kasdien turėti jėgų maloniai šypsotis, jubiliatas atsakė: „Geros mintys, gera nuotaika ir teigiamas požiūris į pasaulį. Reikia džiaugtis vaikais, anūkais, pamiršti negerumus, neprisirišti prie turtų ir džiaugtis ramybe. Tada gyvenimas būna šviesesnis ir geresnis.“

Pernai gruodžio 14 d. amžiaus sukaktį atšventusi A. Varkalienė niekada nenaudojo jokios parfumerijos, visada sakydavo, kad žmogus turi kvepėti švara, o ne chemija, ir niekada artimiesiems neleisdavo jos pakvepinti, sakydama: „Prašau manęs nenuodyti.“ Antanina stengdavosi labai sveikai maitintis, vengdavo keptų, apskrudusių produktų.

Trauka: S. Urbonavičienė, net ir būdama šimtametė, atšilus orams, grįžta į savo sodybą ant Dubysos kranto, rūpinasi darželiu, pagano višteles. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Tvirtybės teikia tikėjimas

Besišypsanti, gerai nusiteikusi Z. Ališauskienė jubiliejaus dieną patarimų, kaip sulaukti tokio amžiaus, nedalijo, jos žodžiais, viskas, ne tik gyvenimo trukmė, yra Aukščiausiojo valioje: „Kaip jau Dievas duos.“

Artimųjų tvirtinimu, S. Urbonavičienei gražaus amžiaus jubiliejaus sulaukti padėjo darbas, gamta, malda, rūpinimasis anūkais ir proanūkiais. Tvarkinga, rūpestinga, mėgusi nerti vąšeliu, megzti, skaityti knygas, A. Varkalienė visą gyvenimą buvo labai religinga.

Visą gyvenimą buvo religingas ir J. Vaitkus: kiekvieną sekmadienį lankydavosi mišiose, kiekvienais metais – Šiluvos atlaiduose, rėmė Marijos radiją, o šių metų pradžioje bažnyčios statybai paaukojo nemažą pinigų sumą.

Pradėti nuo pėdų ir delnų

Pasak sveikuolio, norint užsiimti tokia praktika iš pradžių tam kasdien galima skirti vos 2 minutes. A. Dzeranovas sako, kad dvi didžiausios pradedančiųjų klaidos – praktikų nereguliarumas ir ekstremalumas.

„Lediniame vandenyje esu išbuvęs 20 minučių, tačiau iki tokio rezultato buvo ilgas kelias ir tai tikrai neturėtų būti kiekvieno siekiamybė ar būtinybė. Esu labai pavyzdingas grūdinimosi ambasadorius – iš pradžių rinkau informaciją ir tik tada žingsnis po žingsnio didinau diskomforto lygį savo kūnui. Kitais metais planuoju dalyvauti Taline vyksiančiame plaukimo lediniame vandenyje čempionate. Tai naujas iššūkis man pačiam, nes gulėti lediniame vandenyje ir jame plaukti yra du absoliučiai skirtingi dalykai. Pastarasis reikalauja kur kas daugiau ištvermės ir fizinio pasiruošimo“, – pasakoja A. Dzeranovas.

Netrukus bus 2 200 dienų, arba lygiai šešeri metai, kai pašnekovas kasdien skiria laiko grūdinimosi praktikai. Plaukimas lediniame vandenyje priskiriamas prie ekstremalių grūdinimosi būdų, nes plaukiant kūnas dar labiau vėsta, raumenys stingsta, kur kas intensyviau priversta dirbti kvėpavimo sistema. Anot A. Dzeranovo, deja, yra tokių, kurie iškart neria į ekstremalumus, pavyzdžiui, bando kuo ilgiau išbūti eketėje, nors iki tol niekada nėra grūdinęsi. Viskas dažniausiai vien dėl geros nuotraukos socialiniuose tinkluose.

Sveikuolis pataria grūdinimosi kelionę pradėti nuo drungno dušo, palaipsniui mažinant temperatūrą ir ilginant buvimo jame laiką. Mokslininkų skaičiavimu, norint pajausti praktikų naudą, grūdinimuisi užtenka skirti 10–12 minučių per savaitę arba 2 minutes kasdien visiško panirimo į šaltą vandenį (–12 °C ir mažiau).

„Yra tokių, kuriems net šaltas dušas atrodo per didelis iššūkis. Šiems žmonėms patariu pradėti grūdintis nuo šalto vandens su ledukais vonelės, į ją merkiant delnus arba pėdas ir sudrėkinant veidą. Tai trys zonos, kurios turi stiprią ir greitą veninę – arterinę anastomozę. Dėl šių trijų kraujotakos sistemos zonų mūsų kūno centras vėsta arba šyla daug greičiau. Panardinę pėdas ar delnus į ledinį vandenį, jūs gausite ne ką mažiau stimulo ir energijos, nei pastovėję po šaltu dušu“, – patirtimi dalijasi sveikos gyvensenos ambasadorius.

Iššūkiai: šortus visą žiemą mūvintis ir į eketes neriantis A. Dzeranovas teigia, kad tai tik vienas iš grūdinimosi elementų. / A. Dzeranovo asmeninio archyvo nuotr.

Geresnė sveikata – po 4 mėnesių

A. Dzeranovo teigimu, pradėti tyrimai, kurie leis atsakyti į klausimą, kokios įtakos grūdinimasis turi ilgaamžiškumui. Tačiau jau dabar netrūksta išsamių mokslinių tyrimų, įrodančių teigiamą grūdinimosi įtaką tiek fizinei, tiek psichinei žmogaus sveikatai, o visa tai pailgina gyvenimą.

„Grūdinimasis žavus tuo, kad efektas greitas ir ilgalaikis. Kalbant apie trumpalaikę perspektyvą, mes pasineriame į šaltą vandenį ir iškart gauname visą puokštę hormonų – adrenalino, noradrenalino, testosterono, serotonino, dopamino. Be to, išsiskiria visi endorfinai, laimės, džiaugsmo ir meilės hormonai. Būni pakylėtas, energijos lygis – didesnis, mažėja uždegimo procesai. Reguliarus grūdinimasis veikia ir ilgalaikėje perspektyvoje. Visa esmė – disciplina ir svarbiausia, kad absoliučiai kiekvienas iš mūsų turime sąlygas grūdintis. Akivaizdžių pokyčių pastebėsite po keturių mėnesių. Kiekvienas pirmiausia tikisi mažiau sirgti. Aš pastarąjį kartą sirgau prieš kelerius metus ir tai neabejotinai reguliaraus, kasdienio grūdinimosi įtaka“, – teigia sveiko gyvenimo entuziastas.

Lediniame vandenyje esu išbuvęs 20 minučių, tačiau iki tokio rezultato buvo ilgas kelias ir tai tikrai neturėtų būti kiekvieno siekiamybė ar būtinybė.

Anot jo, be pagerėjusio imuniteto, grūdinimasis efektyviai sumažina streso lygį, organizmas išmoksta nebereaguoti į nedidelius kasdienius dirgiklius. Esant didesniam sukrėtimui, jie neišvengiamai paveikia, tačiau, anot ekspertų, užgrūdintas kūnas yra išmokęs greitai adaptuotis prie stresinių situacijų, todėl reguliariai grūdinimosi praktikas atliekantis žmogus sugeba daug greičiau sugrįžti į status quo. Vienas svarbiausių ilgalaikio grūdinimosi rezultatų – padidėjęs rudųjų riebalų kiekis ir žymiai pagerėjusi termogenezė.

„Guinnesso rekordininkas olandas, ledo žmogumi vadinamas Wimas Hofas įrodė, kad su kvėpavimu ir šalčio praktika galima patekti į savo autonominę nervų sistemą. Tai ta sistema, kuri yra limbinėje mūsų smegenų dalyje ir nekontroliuojama žmogaus, tai kvėpavimo, širdies susitraukimo instinktas, emocijų, elgesio, organų veiklos centras. Šių dalykų kontroliuoti negalima, tai vyksta savaime. Iki šiol atrodė, kad mes niekaip negalime pasiekti nervų sistemos, o pasirodo, įmanoma ir tai jau yra įrodyta. Grūdinimasis duoda daug gerų dalykų ir gali būti stipri priemonė siekiant ilgesnių ir kokybiškesnių gyvenimo metų“, – įsitikinęs grūdinimosi praktikas.

A. Dzeranovo teigimu, grūdinimasis gerina ir miego kokybę, padeda subalansuoti biologinį laikrodį, ypač jei į šaltą dušą ar ledo vonią lendi pirmoje dienos pusėje.

Žiemą į lauką – su šortais

Šešerius metus grūdinimosi praktikas kasdien atliekantis A. Dzeranovas sako vasarą esąs ištikimas ledo voniai, o žiemą neria į šalia namų esantį vandens telkinį.

„Tokia iš įdomesnių mano grūdinimosi patirčių – aš jau pusantrų metų vaikštau tik su šortais. Tai nereali šalčio stimuliacija. Žinoma, žiemą apsivelku striukę, tačiau į lauką ištisus metus einu su apnuogintomis kojomis ir to visiškai pakanka, kad organizmas gautų signalą, jog jam yra šioks toks pavojus ir jis turi prie to adaptuotis. Adaptacija vyksta per nuostabią grūdinimosi terapiją. Tai vadinamasis grūdinimasis oru. Pabūti minusinėje temperatūroje, drėgname ar vėjuotame ore, pabėgioti basomis per rasą ar per rudeninę šalną yra labai sveika“, – sako žinomas sveikuolis.

Sveikos gyvensenos praktikas atkreipia dėmesį, kad klaidinga yra manyti, jog grūdinimasis yra vaistas nuo visko. Anaiptol. Siekiant ilgaamžiškumo, svarbu derinti sveiką mitybą, poilsį, fizinį aktyvumą.

„Jei miegosi po keturias valandas per parą ir galvosi – einu pasigrūdinti ir pakelti energijos lygį, turėsi liūdnų padarinių, gali išbalansuoti savo endokrininę sistemą. Tos energijos gauni kaip narkotiko iš resursų, kurių neturi. Todėl ilgainiui tai nualina organizmą, o ne jį sustiprina. Viską svarbu derinti. Dar vienas pavyzdys – jei praktikuojate jėgos sportą, po treniruotės nereikėtų atlikti grūdinimosi praktikų bent 2–3 valandas. Priežastis visai paprasta. Treniruočių, skirtų raumenims didinti, metu pažeidžiamas raumuo, kitaip tariant, sukeliamas uždegimo procesas tam, kad raumuo augtų ir stiprėtų (raumens hipertrofija). Šaltis yra unikalus tuo, kad slopina visus uždegimo procesus, todėl jis gali prislopinti raumenų augimą“, – aiškina A. Dzeranovas.

Grūdinimosi praktikos ypač tinka iškart po ištvermės treniruočių – futbolo, krepšinio, irklavimo, slidinėjimo. Šios efektyviai sumažina raumenų uždegimą ir padeda jiems greičiau atsigauti.

Palaipsniui: pasak sveikuolio A. Dzeranovo, norint užsiimti grūdinimosi praktika, iš pradžių tam kasdien pakanka skirti vos 2 minutes. / A. Dzeranovo asmeninio archyvo nuotr.

Yra ir skeptikų

A. Dzeranovas juokauja, kad yra dvi grūdinimosi skeptikų kategorijos. Pirmiausia tie, kurie niekada to nebandė ir jiems sušalusios galūnės iškart asocijuojasi su peršalimu. Paprastai šiai kategorijai priskiriami vyresnio amžiaus žmonės. Antra kategorija – medikai, kurie dažniausiai mato ir vadovaujasi tik blogomis istorijomis. Vis dėlto pašnekovas džiaugiasi, kad ir tarp medikų atsiranda vis daugiau pritarimo.

„Iš dalies galiu suprasti medikų skepticizmą. Jie mato žmones, kurie ateina su peršaldytais inkstais ar prostatos problemomis. Žmonės pasakoja, kad pabandė nueiti į šaltą dušą ar pabūti šaltame ore. Tada natūraliai tas grūdinimasis medikams asocijuojasi su ligomis. Tačiau dažniausiai dar iki grūdinimosi tie žmonės turėjo problemų dėl inkstų, prostatos ar silpno imuniteto. Dar prisiminkime ir tą kategoriją žmonių, kurie pas medikus patenka, nes užsikasė sniege dėl geros nuotraukos, nors iki tol su grūdinimusi neturėjo nieko bendro. Grūdinimosi praktikos negali pradėti nuo ekstremalumų, svarbiausia čia – klausytis savo kūno ir pratintis pagal savo diskomforto lygį“, – teigia sveikos gyvensenos praktikas.

Anot jo, būdamas šaltame vandenyje žmogus turi stebėti savo savijautą – jei nejauti sąnarių, vidaus organų skausmo, odos neišmuša dėmės, vadinasi, gali tęsti praktikas. Bet koks menkiausias skausmas ar šalutinis poveikis yra signalas, kad turi sustoti ir išlipti iš vandens. Geriausia prieš pradedant grūdinimosi praktikas pasitarti su savo gydytoju.

– Ar tiesa, kad kryžiažodžių sprendimas, naujų kalbų mokymasis, apskritai naujų dalykų mokymasis padeda mūsų smegenims senti lėčiau?

– Tai yra tiesa. Nuolatinis mokymasis, mąstymo procesų aktyvinimas leidžia palaikyti optimalią smegenų sveikatą ir kartu lėtinti senėjimo procesus. Kalbų mokymais, kryžiažodžių sprendimas, instrumentų grojimas didina smegenų plastiškumą ir neuronų regeneraciją. Smegenų plastiškumas yra gebėjimas keistis visą gyvenimą. Tai apima mūsų nervines ląsteles, ryšius tarp nervinių ląstelių. Naujų dalykų mokymasis taip pat apsaugo mūsų nervines ląsteles ir dėl to mūsų atmintis, dėmesys išlieka aktyvesni.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Sakoma, kad stresas yra blogai, bet ar tikrai visas stresas sendina?

– Stresas gali būti kelių rūšių. Bet pats stresas yra žymus veiksnys tiek mūsų fiziologiniam, tiek psichologiniam senėjimui. Ypatingai tas lėtinis, nuolatinis, kasdien patiriamas stresas silpnina mūsų imuninę sistemą, kognityvines funkcijas, spartina senėjimo procesus. Priklauso, kokias streso valdymo strategijas mes taikome sau, kokie mūsų gyvenimo įpročiai, mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė. Kiti žmonės stresą priima kaip iššūkį, kaip stimulą, tokiu atveju tai netgi didina ilgaamžiškumą.

– Kaip reikėtų maitintis, jeigu norime sulėtinti senėjimo procesą?

Kiti žmonės stresą priima kaip iššūkį, kaip stimulą, tokiu atveju tai netgi didina ilgaamžiškumą.

– Atkreipti dėmesį į ryškių spalvų uogas, daržoves. Dabar vasarą tai yra prieinama iš gamtos. Šiame maiste yra daug antioksidantų, vitamino C, vitaminas A, vitaminas E. Tokios medžiagos mažina uždegimus organizme. Dar išskirčiau sveikuosius riebalus tokius kaip linų sėmenų aliejų, alyvuogių aliejų, avokadus, riešutus, sėklas. Taip pat noriu akcentuoti Omega3, tai yra tos riebalų rūgštys, kurių mūsų organizmas negamina, kurias mes turime gauti su maistu. Rekomenduočiau valgyti mažas, riebias žuvis, graikinius riešutus, chia sėklas. Jeigu mums trūksta Omega3, mūsų ląstelės dirba klaidingai, tada spartėja lėtinių ligų pasireiškimas ir greitėja senėjimo procesas. Svarbu pakankamas kiekis vandens bei kokybiški baltymai. Kai senstame, mažėja raumenų masė, todėl turime gauti daugiau kokybiškų baltymų. Jie gali būti gyvuliniai – mėsa, žuvis, pienas, kiaušiniai arba augaliniai – riešutai, sėklos, ankštiniai augalai.

Kokio maksimalaus amžiaus gali sulaukti žmogus, mokslininkai diskutuoja jau seniai. Naujausias tyrimas rodo, kad žmogaus rizika mirti nuo tam tikro amžiaus nebedidėja, o išlieka vienoda, t. y. tikimybė yra maždaug 50:50.

Jei žmogui yra 110 metų, tikimybė gyventi dar metus yra „tarsi mesti monetą“, – sakė statistikos profesorius Anthony‘is Davisonas iš Šveicarijos technologijų instituto (EPFL). „Jei moneta iškrenta skaičiumi į viršų, gyvensite iki kito gimtadienio. Jei ne, mirsite kažkada per metus laiko“, – aiškino mokslininkas.

Neseniai keliuose tyrimuose buvo teigiama, kad žmonės teoriškai gali sulaukti ir 150 metų. A. Davisonas atkreipė dėmesį į tai, kad naujoji studija paremta platesniais statistiniais duomenimis nei ligšiolinės.

Jau sulaukti 110 metų pavyksta tik labai nedaugeliui. Gali būti, kad šį šimtmetį bus žmonių, kurie gyvens iki 130 metų, sakė A. Davisonas. Tai priklausys ir nuo medicininės bei socialinės pažangos.

Kol kas gyvenimo trukmės rekordas priklauso prancūzei Jeanne Calment. Ji 1997 metais mirė sulaukusi 122 metų. J. Calment gali aplenkti japonė Kane Tanaka, kuriai šiuo metu yra 118-a.

Jei ilgaamžystę lemtų tik aplinkos ir gyvenimo būdo faktoriai, tarp vyriausių žmonių nerastume jokių genetinių panašumų, tiesa? Tačiau genų vaidmuo jau seniai žinomas. Ilgaamžių žmonių vaikai irgi dažnai gyvena ilgus gyvenimus.

Dabar mokslininkai palygino 81 daugiau nei 105 metų sulaukusio žmogaus genus. Į tyrimą buvo įtraukti ir septintąją dešimtį baigiančių žmonių duomenys, kad būtų galima palyginti, ar patys vyriausi žmonės tikrai turi išskirtinių genų. Mokslininkams į akis labiausiai krito du genai – STK17A ir COA1.

Daugiau nei šimtmetį gyvenančių žmonių STK17A yra stipriau išreikštas. Šis genas yra atsakingas už DNR taisymą. Įprastai su amžiumi kūno galimybės taisyti DNR prastėja. Dalijantis ląstelėms prastėja DNR grandinių kokybė ir su laiku tai sukelia rimtų su amžiuji siejamų sveikatos problemų. Tačiau vyriausi žmonės turi stipriau išreikštą STK17A geną, todėl juos veikia lėtesni biologinio senėjimo mechanizmai.

Mokslininkai pastebėjo, kad vyriausi tyrimo dalyviai per savo gyvenimą retai gulėjo ligoninėje. Širdies ir nervų sistemos problemos, įprastai kamuojančios daugelį pagyvenusių žmonių, juos aplenkė.

Tuo tarpu COA1 genas tarp vyriausių tyrimo dalyvių buvo išreikštas silpniau. Šis genas yra atsakingas už komunikaciją tarp ląstelės mitochondrijos ir branduolio.

Galiausiai, mokslininkai pastebėjo, kad ilgaamžių organizmuose yra žymiai mažiau genetinių mutacijų. Jų skaičius su amžiumi įprastai tik auga, tačiau kai kurie žmonės to, atrodo, išvengia. Visa ši informacija ateityje gali padėti surasti būdų, kaip išvengti su amžiumi siejamų ligų.

Praėjusią savaitę LSU po ketverių jame praleistų dešimtmečių netikėtai paliko buvęs rektorius A. Skurvydas. Biologijos mokslų daktaras teigia, kaip dabar populiaru sakyti, norėjęs išeiti iš komforto zonos ir rasti gyvenime naujų iššūkių.

Su kitomis aukštosiomis mokyklomis toliau bendradarbiausiantis mokslininkas – vienas geriausių Lietuvos specialistų, kalbant apie sveiką gyvenseną.

Viešėdamas „Kauno dienos“ studijoje A. Skurvydas pasidalino praktiniais patarimais, kaip valdyti stresą, sveikai maitintis ir teisingai sportuoti, norint išvengti lėtinių ligų ir ankstyvos senatvės. Naudingų patarimų čia gaus kiekvienas – nuo moksleivio iki būsimos mamos ar senjoro.

Biržietiškos šaknys

Tiesa, pokalbyje dėdelis menkai tedalyvauja – klausa jau ne ta. Užtat mamule meiliai vaikų ir anūkų vadinama B.Šumskienė nuo pirmos akimirkos priverčia pamiršti jos metus: nuotaikinga, šneki, atidi, lengvai verianti į prisiminimų giją praeities faktus ir įvykius. Ir glostanti ausį biržietiška tarme, vis dar gimtesne už bendrinę: gera gyven, kol vaikai mažūs buva...

Kol pati maža buvo, gyvenimas skaudžiai mušė. Vos vienų, jauniausia iš penkių vaikų, neteko mamos. Tėvas vedė kitą, tada – dar penki vaikai.

"Buvau našlaitėlė, prie pamotės užaugau, – mena B.Šumskienė laikus, kurie pasikeitė jos gyvenime pasirodžius Petrui. – Jis Biržuose gyveno, pas mane į Medinių kaimą pirštis atvažiavo. Aš tada šešiolikos buvau. Nužiūrėjo, kad labai jauna, sako, tegul paauga. Po dvejų metų sugrįžo."

Ketvirtą kartą reiks šliūbą imti, Dievulį užrūstinsim.

Ar suvirpino širdį būsimasis jaunikis? "Tai dabar – meilė, draugauja, kartu pagyvena, anksčiau nebuvo tokios mados. Žinojau, kad reikia kurti savo gyvenimą", – neromantizuoja praeities už dešimčia metų vyresnio Petro ištekėjusi ir mergautinę Jurkonytės pavardę į Šumskienės iškeitusi Bronė.

Dabar jau drauge – greit 70 metų. Kitą vasarą, rugpjūtį, švęs palaimintąsias vestuves. "Ketvirtą kartą reiks šliūbą imti, Dievulį užrūstinsim", – juokiasi Bronelė, prisiminusi, kad atnaujino santuokos įžadus per auksines (50 metų) ir deimantines (60 metų) vestuves.

Gyvenimą jauna pora prie Petro tėvų kūrė. Jie savo žemės atrėžė tiek Petrui, tiek jo seseriai. "Trys sklypai, trys namai, taip visi draugiškai ir gyvenome", – leidžia numanyti apie savo taikų būdą į marčias atėjusi Bronelė. Kaip kitaip: būti draugėje abu mokėjo. Petras – iš šešių vaikų, ji – iš dešimties, nes tėvo su kita moterimi sugyventus tikrų tikriausiais savo broliais ir seserimis laiko.

Jubiliatas: rugsėjo 30 d. 100 metų sulaukęs P.Šumskus sulaukė ne tik šeimos, bet ir bendruomenės, politikų sveikinimų. Vilmanto Raupelio nuotr.

"Gražiai gyvenom, Petras geras buvo: negėrė, nerūkė, namus statė, tvarkėsi, vaikus drauge auginom, – išduoda jai savaime suprantamą laimės receptą ir šelmiškai nusijuokia: – Ir manęs klausė. Norėjau, kad nerūkytų, – metė, prie mamos kopūstų nevalgė – įpratinau."

Neaplenkė netektis

"Į Kauną visa šeima atvažiavome 1972-aisiais, kai buvau dvylikos", – sako Jonas, jauniausias iš Šumskų vaikų, dirbantis Panemunės socialinės globos namuose. Jis – arčiausiai tėvų, gyvena Žaliakalnyje, vis užsuka, buityje padeda, maisto nuperka.

"Ir mėgstamų lašinių nuperka, – juokiasi vyriausia dukra Ligita, tėvus aplankyti atvažiuojanti iš Akademijos miestelio Kėdainių rajone. – Biržuose tėveliai karvytę laikė, o čia, Kaune, – paršelį. Anksčiau lašinių patys pasirūkydavo."

"O kaip be mėsos?! – pertaria B.Šumskienė ir nuglosto akimis visus: – Va, žiūrėkit, kokie dideli vaikai užaugo. Geri, rūpestingi. Ir vaikai, ir anūkai."

Vyriausioji dukra Ligita Almanaitienė, iki pensijos SEB banko Kėdainių skyriuje dirbusi, dabar pas tėvus ir po savaitę pasisvečiuoja: namus sutvarko, maisto atsargų paruošia. Jos pačios dukros Eglė ir Astra – suaugusios, o ir anūkus Augustą ir Lauryną jau padėjo ant kojų pastatyti. Džiaugiasi, kad mamulė dar oho kaip pakruta: "Ir namus apžiūri, ir valgyti pasidaro, ir į parduotuvę dar nueina."

Senelius labai nudžiugino Jono vyresnėlis sūnus Redas. Jis jau vienuolika metų gyvena ir dirba Londone, Lietuvon per metus tik kelis kartus sugrįžta, o štai dėdelio jubiliejui nieko nesakęs šast ir parlėkė.

Bronė ir Petras Šumskai turtingi – trys vaikai juos apdovanojo šešiais anūkais, aštuoniais proanūkiais: vyriausias Augustas – 22-ejų, jauniausia Klaudija – pusantrų.

Bet likimas juodviem lėmė iškęsti ir didelį skausmą: būdamas 30-ies žuvo vidurinysis sūnus Tautvydas, tokia pati tragedija vėliau ištiko ir jo 25-erių sūnų Tomą.

Sveikatos dovana

Pas Šumskus šiuo metu gyvena proanūkis Augustas, Ligitos anūkas, mediciną Kaune studijuojantis. Jis, kaip būsimasis daktaras, turi teisę paauklėti senolius: ragina daugiau vaikščioti, mitybą prisižiūrėti, vaistų reviziją padaro. Nors tų vaistų labai ir nereikia – Bronė ir Petras yra gavę geros sveikatos dovaną.

Sūnus Jonas juokdamasis pasakoja, kaip mamulė veržėsi ligoninėje pagulėti: ir naują chalatą, ir pižamą naują pasidėjusi buvo, tik niekaip pravėdinti nepavykdavo. Prieš dešimt metų pirmą kartą ligoninėn pateko – marti paguldė tyrimams, o ligos jokios gydytojai neatrado.

Man nieko daugiau nereikia – tik gerų žmonių.

Dabar, įžengusi į dešimtąją dešimtį, B.Šumskienė skundžiasi tik kelio sąnariu ir gailisi, kad nepakeitė jo prieš dešimtį metų. Proanūkis Augustas ir garsiojo gydytojo Alvydo Unikausko knygą "Klauskite daktaro" yra nupirkęs. "Liepia skaityti. Skaitau, – juokiasi B.Šumskienė. – Tai kad aš viską žinau. Kai ilgą gyvenimą gyveni, visko sužinai."

P.Šumskus irgi nevarstė medikų durų. Yra traumas gydęsis: prie statybų dirbdamas vieną kartą koją susilaužė, kitą – stuburą susitrenkė nuo pastolių nukritęs.

Smulkutė ir lieknutė Bronė niekada gyvenime savęs dietomis nealino. Anaiptol – visada norėjo apkūnesnė būti, nes gražios jai tokios moterys. Ir draudžiamo maisto namuose nebūta. "Viską valgome: kiaulieną, bulbytes, miltus. Dažnai burokėlių sriubą verdu, kugelį kepu, cepelinus verdu", – vardija tradicinius lietuviškus valgius. Savo cepelinais Bronelė garsėja per visą giminę – ne pyragais, o cepelinais visus svečius vaišindavo.

"Vis baliukai ir baliukai – smagiai gyvenom. Vargo pamačius, labai gera gyventi buvo. Aš ir šokti, ir dainuoti mėgau, – net cakteli liežuviu pasakodama smagioji pašnekovė ir surimtėjusi prisipažįsta: – Man nieko daugiau nereikia – tik gerų žmonių. Myliu visus, tik rankos per trumpos, kad visus apkabinčiau."

Vaikus auklėjo meile

Dosniai meile apdalijo ir savo vaikus: Ligitą, Tautvydą, Joną. Tiesa, mamos žodis buvo griežtesnis, ko nors prisidirbę vaikai jos labiau bijojo. Beržinės košės nėkart negavo, bet ir Ligita, ir Jonas prisimena, kaip kelis kartus labai užrūstino tėvus.

Pagerbė: P.Šumskų artimieji šventėje buvo apjuosę vardine juosta. "Na, pasirodykim", – ragina vyriausia dukra Ligita, jaunėlis sūnus Jonas ir iš Londono specialiai prosenelio pasveikinti sugrįžęs jo sūnus Redas. Vilmanto Raupelio nuotr.

"Tėvukas turėjo tokį sidabrinį laikrodį su dangteliu ir grandinėle. Jis sugedęs buvo, tai aš kartą pasiėmiau iš stalčiuko, išsinešiau į lauką ir klases žaidžiau – labai gerai slydo, – prisimena vaikystės nuotykį Ligita. – Žinoma, subraižiau, va tada tai gavau pylos."

Užtat kitą laikrodį – tėčio mamai padovanotą auksinį, tačiau dėl korpuso pažeidimo nebesutaisomą, mokėjo tausoti. Užsakė juvelyrui iš jo padaryti žiedą, kurio jau keturiasdešimt metų nenusiima.

Jonas irgi turi vaikiškų nuodėmių. Pasakoja, kaip maži abu su broliu Tautvydu vištą pardavė. Biržuose, namų kieme, prie savų išleistų palesioti vištų įsimaišė ir svetima. Savas aptvaran suvarė, o svetimą nešiojo per kaimynus klausdami, ar tai ne jų. Niekas nepasigedo, tai ėmė tą vištą ir pardavė, už gautus pinigus ledų prisipirko. O tada ir vištos savininkas atsirado... "Oi, kaip nuo tėvo kliuvo", – iki šiol prisimena Jonas.

Mamulė klausydamasi tik šypsosi ir galvą linguoja: "Geri vaikai buvo, o kad eibių prikrėsdavo – kam nepasitaiko."

Daug visko buvo... Gyvenimą nugyventi lengviau, nei jį išpasakoti.

Pažadai Dievui ir sau

Kalbamės apie tai, kad šiandien žmonės greiti tuoktis, greiti ir skirtis. Ko reikia, kad su tuo pačiu žmogum širdis širdin visą gyvenimą nugyventum? "Geram būti, nusileisti, – vardija B.Šumskienė ir staiga liaujasi: – Stengtis gyventi kartu, ir viskas, juk prieš Dievą pasižadėjai!"

Neišgirsi iš B.Šumskienės ir nusikundimų dėl gyvenimo – nei dėl ankstesnio, nei dėl šiandienio. "Vargo mačiau, kol maža buvau, o dabar tai ponia. Gal jaunimui šiandien sunkiau su darbais, o mums, pensininkams, dabar gerai. Tik mažiau dejuoti reikia! Šypsokimės, kalbėkimės, klausykimės", – ragina vyresnio amžiaus žmones, o aš mintyse priduriu, kad ir jauniems neprošal to pasimokyti.

P.Šumskus visą gyvenimą prie paminklų dirbo, B.Šumskienė visokių darbų ragavo: mezgė, saldainių ir audimo fabrikuose dirbo. Ir vyrui padėjo – cementą maišydavo. Abu žinojo, kad pinigai lengvai neateina, tačiau darbo nebijojo. Visą gyvenimą prie namų sodą, daržą turėjo. Ir būtinai – erdvią pavėsinę, kad šiltais vakarais su būriu svečių būtų kur susėsti. Tokia yra ir Žaliakalnyje, prie paties P.Šumskaus apmūryto buvusio medinio namo.

Šumskų durys ne tik linksmybėms visad buvo atviros. Kol gyveno Biržuose, visus iš tremties sugrįžusius pažįstamus priglaudė, kol šie kur įsikurti rasdavo. "Mes geri, – nebijo pasakyti B.Šumskienė, nes gerumas yra šios šeimos tikėjimas, ideologija ar kaip tik nori gali pavadinti. – Kai kitiems gera darai, ir tau gerai. Daug visko buvo... Gyvenimą nugyventi lengviau, nei jį išpasakoti."

Lewinos Lee vadovaujama komanda iš Bostono universiteto medicinos klinikos tyrimo metu naudojosi dviem duomenų bankais, kuriuose sukaupta informacija apie beveik 70 tūkst. medicinos seserų ir 1 429 veteranų sveikatos būklę ir gyvenimo būdą. Be to, pasitelkus anketas ir testus, buvo nustatyta, ar jie yra veikiau optimistai, ar pesimistai. Mokslininkai moteris suskirstė į keturias grupes – nuo labai optimisčių iki labai pesimisčių. Vyrai buvo suskirstyti į penkias grupes.

Tyrimas parodė, kad moterys iš ypač didelių optimisčių grupės vidutiniškai gyveno 15 metų ilgiau nei pesimistės. Ekspertai lygino moteris, kurių demografiniai požymiai ir ligos istorijos buvo panašios. Optimistų vyrų gyvenimo trukmės skirtumas buvo 11 proc.

Šansai sulaukti 85 metų ar daugiau didžiausių optimisčių grupėje buvo 50 proc. didesni nei didžiausių pesimisčių. Skirtumas tarp vyrų siekė net 70 proc.

Mokslininkai, be to, norėjo išsiaiškinti, ar didesnė gyvenimo trukmė gali būti susijusi su tuo, kad optimistai iš principo gyvena sveikiau, pavyzdžiui, reguliariai lankosi pas gydytojus, mažiau rūko ar geria ir daugiau sportuoja. Įtraukus į tyrimą šiuos aspektus, rezultatas kito, tačiau optimistai ir toliau buvo akivaizdžiai priekyje. Jie gyveno ilgiau ir esant panašiam kaip pesimistų gyvenimo būdui.

Jau ankstesni tyrimai parodė, kad optimistai geriau tvarkosi su savo emocijomis ir elgesiu. Ir jie lengviau pakelia stresines situacijas bei sunkumus.

Optimizmas iš dalies yra nulemtas genetiškai, tačiau jo įmanoma ir išmokti, teigia mokslininkai. Jie optimistą apibūdina kaip žmogų, tikintį, kad viskas bus gerai. „Optimistai jaučia, kad kontroliuoja situaciją. Ir šio jausmo galima išmokti. Galima užsibrėžti įgyvendinamus tikslus. Įvertinti savo galimybes, žengti aiškius žingsnius, likti realistu. Tai kelias į optimizmą“, – aiškina Ralphas Schliewenzas iš Vokietijos psichologų asociacijos.

Nebelaiko kojos

"Smagu matyt", – padedamas dviejų moterų, šypsodamasis žurnalistus pasitinka senolis. Neįtikėtina, tačiau ilgaamžis gyvena vienas – nuo tada, kai prieš aštuoniolika metų palaidojo žmoną. Jį kasdien aplanko socialinio darbuotojo padėjėjos arba kaimynė, pasirūpinančios maistu, sutvarkančios namus, pabendraujančios.

Nors pastaruoju metu suprastėjo klausa ir rega – V.Šileika viską mato tarsi pro rūką – atmintimi ilgaamžis nesiskundžia. Pasak senjoro, nebelaiko ir kojos – dėl to jis neseniai sėdo į judėti padedantį vežimėlį. Tačiau tai netrukdo vyrui kas rytą pusryčiams pačiam išsivirti mėgstamos avižinių dribsnių košės, pasidairyti pro langą. "Jau kokie treji metai į savo sodą, daržą neišeinu, tik pro langelį pasižiūriu. Dabar ten giminės man daržovių užaugina", – pasakojo ilgaamžis.

Neįtikėtina, tačiau ilgaamžis gyvena vienas.

Senjoras jau laukia rugsėjo, kai iš JAV jo aplankyti sugrįš 67 metų sūnus Antanas. Su juo dažnai kalbasi telefonu, rečiau – su anūkais, gyvenančiais JAV ir Naujojoje Zelandijoje.

Iš devynių vaikų šeimos

V.Šileika gimė devynių vaikų šeimoje pakaunėje, Gaižėnų kaime, Zapyškio valsčiuje. Tačiau tik jis vienas iš gausios šeimos tapo ilgaamžiu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vyras pamilo septyneriais metais jaunesnę Antaniną Kalinaitę. Pora ruošėsi vestuvėms, tačiau jauna moteris 1940 m. buvo ištremta į Sibirą, o Vincas liko Lietuvoje. "Didelė meilė buvo, tai laukiau ir sulaukiau. Tik po dešimties metų Antanina sugrįžo, tada ir susituokėme", – pasakoja V.Šileika. Senjorui teko dirbti įvairius darbus: nuo sargo iki mokyklų inspektoriaus. Senolis tikina per visą savo ilgą amžių tik vieną kartą gulėjęs ligoninėje – kai dar tarnaujant kariuomenėje buvo išoperuotas apendicitas. Kadangi prieš dešimt metų įdėjus širdies stimuliatorių ir atlikus akies lęšiuko keitimo operaciją V.Šileikai neteko nakvoti ligoninėje, šių atvejų jis nelaiko rimtais susidūrimais su medikais.

Mėgėjiškai žaidė krepšinį

Koks V.Šileikos ilgaamžiškumo receptas? "Reikia negert, nerūkyt, sportuot. Anksčiau krepšinį žaisdavau, o dabar irgi neapsileidžiu – mankštinuosi", – pasakoja ilgą laiką mėgėjiškai krepšinį žaidęs vyras. Kamuolį ponas Vincas gainiojo dar mokyklos laikais, vėliau – Aukštesniosios policijos mokyklos klubo komandoje. Šią komandą 1936 m. du mėnesius treniravo Berlyno olimpinių žaidynių čempionas, JAV krepšinio rinktinės kapitonas Pranas Lubinas, tuomet aplankęs savo tėvų gimtinę.

Stengiuosi būti draugiškas visiems, ir man žmonės draugiški, geri.

Su nostalgija prisimenantis tarpukarį ir su žmona praleistus metus, ilgaamžis nesiskundžia ir dabar, kai sveikata suprastėjo. "Gyvenu neblogai. Dar nepasenau smarkiai. Kiek Dievulis duos, tiek gyvensiu. Stengiuosi būti draugiškas visiems, ir man žmonės draugiški, geri. Siūlo man į ligoninę, bet aš neinu. Jei man čia, namie, gali visas procedūras atlikti, tai jokios ligoninės nereikia", – įsitikinęs senolis, gyręs jį lankančias Kauno miesto socialinių paslaugų centro (KMSPC) darbuotojas. Jos ragina senolį mankštintis – kad sąnariai nesustingtų ir dirbtų raumenys. "Mes ir pasimankštinam, ir jogos pratimų padarom, ir pamasažuojam sustingusius raumenis", – pasakojo socialinio darbuotojo padėjėja Loreta Kazlauskienė.

"Jokių neigiamų emocijų čia nepatiriam. Ponas Vincas dažniausiai mus pasitinka gerai nusiteikęs", – pastebėjo Loretos kolegė Benita Griešiuvienė.

Reikia funkcinės lovos

Pasak senolio ir jį lankančių moterų, V.Šileikai dabar labai reikėtų funkcinės lovos. "Aną kartą atėjusios iš ryto radome senelį gulintį ant žemės. Naktį kėlėsi, bandė pats atsisėsti į vežimėlį, iškrito iš lovos ir pats nebeįlipo. Gerai, kad ranka pasiekė pagalvę ir antklodę – užsiklojo, kitaip būtų sušalęs. To nebūtų atsitikę, jei jis būtų gulėjęs funkcinėje lovoje. Esant reikalui, tokioje lovoje ir galvą, ir kojas galima aukščiau pakelti, ir lovos kraštą, kad žmogus neiškristų", – aiškino B.Griešiuvienė.

Vincas Šileika. Vilmanto Raupelio nuotr.

Funkcinės lovos nemokamai skiriamos asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tačiau V.Šileikai slaugos poreikis nenustatytas.

KMSPC socialinės darbuotojos Audros Striupavičienės teigimu, ilgaamžiui yra nustatyta socialinė priežiūra, bet ne slauga: "Dėl to ir funkcinė lova jam nepriklauso. Norėtume V.Šileikai teikti slaugos paslaugas, tačiau negalime jam teikti net integralios pagalbos namuose, jam teikiame tik dienos socialinės globos asmens namuose paslaugas."

Integrali pagalba – tai kompleksas paslaugų, teikiamų slaugytojo padėjėjo, socialinio darbuotojo padėjėjo, psichologų, kineziterapeutų.

Vis dėlto šią savaitę ilgaamžis senjoras turėtų pradėti kelionę pas gydytojus, siekiant nustatyti slaugos poreikį. "Mes susisiekėme su V.Šileikos šeimos gydytoja, ji jau yra išrašiusi siuntimus pas reikiamus specialistus. Nuvešime pas juos senolį, tikimės, kad bus nustatytas tam tikras slaugos poreikis, nes jo sveikata yra suprastėjusi. Vis dėlto, kiek esame kalbėję su medikais, pirmojo lygio slauga V.Šileikai nepriklauso. Tokia slauga paprastai nustatoma žmogui, kuris yra visiškai nesavarankiškas, gulintis, kitų maitinamas", – pasakojo A.Striupavičienė.

Pašnekovės žodžiais, asmenims, kuriems nustatytas žemesnis – antrojo lygio slaugos poreikis, funkcinės lovos neskiriamos.

Naudinga ir žalinga

KMSPC atstovės užsiminė, kad funkcinė lova ilgaamžiui gali būti ir naudinga, ir žalinga. "Žalinga, jei ja bus piktnaudžiaujama. Jei žmogus visą laiką tik guli ir guli, greitai atrofuojasi raumenys. Tokia lova gali sumažinti asmens savarankiškumą", – įspėjo KMSPC direktorės pavaduotoja Roberta Motiečienė. Nepaisant galimos žalos, jį lankantys asmenys vienbalsiai sutaria, kad tokia lova senjorui labai reikalinga. Pasak R.Motiečienės, šiuo metu intensyviai ieškoma, kaip, jei V.Šileikai nebus nustatytas pirmojo lygio slaugos poreikis, būtų galima gauti jam funkcinę lovą, šiuo klausimu bendradarbiaujama su Gričiupio seniūnija. Jei funkcinė lova nebus skirta nemokamai, tikimasi, kad prie jos nuomos prisidės senolio artimieji.

Šios ilgaamžės gimtadienis – birželio 16-ąją. Nors ir itin garbingo amžiaus, moteris dar gana savarankiška: apsirengia, pavalgo, vaikšto po namus, kalbasi su namiškiais.

Tiesa, pastaruoju metu labai susilpnėjo jos klausa ir regėjimas. Kai anūkė nori ką nors pasakyti močiutei, jai tenka šaukti prie pat senolės ausies.

"Močiutė yra blaivaus proto ir gana gyvybinga, tiesa, dieną dažniausiai ilsisi. Galima jai pavydėti stiprios sveikatos. Pas gydytoją yra buvusi gal tik kelis kartus, todėl valstybei nėra našta. Jai medikų nereikia, gerai jaučiasi, maisto neskiria, bet dažniausiai valgo mažai. Labiausiai mėgsta pieno produktus. Dar prieš kelerius metus ji ir į bažnyčią nueidavo. Kaip ir kiekvienas žmogus, ji turėjo bėdų, bet paprastai stengdavosi ramiai į viską reaguoti", – pasakojo ilgaamžės anūkė Vida.

Dar prieš kelerius metus ji ir į bažnyčią nueidavo.

Senolė gimė Šilutės rajone, Pjaulokiuose, jos tėvai buvo kilę iš Tenenių. Didžiąją savo gyvenimo dalį J.Mauricienė gyveno Žemaičių Naumiestyje.

Užaugusi su penkiais broliais, moteris visą gyvenimą labai daug dirbo, maždaug prieš tris dešimtmečius tapo našle ir persikėlė gyventi pas dukrą Juzefą Venckienę, kuriai dabar – 88-eri. 100 metų sulaukė ir vienas senolės brolių.

Ilgaamžei likimas lėmė išgyventi du pasaulinius karus, daug valdžių ir santvarkų pasikeitimų.

J.Mauricienė pagimdė aštuonis vaikus, trijų jau neteko.

Anūkė prisiminė, kad močiutė dainavo chore ir visada buvo gerai nusiteikusi. Galbūt tai ir yra jos ilgaamžiškumo paslaptis.

Dėl močiutės amžiaus abejonių nėra, moteris turi ne vieną dokumentą, kuriame fiksuojama, kad J.Mauricienė gimė 1909 m. birželio 16 d.

Senolė nepažino dienraščio korespondentų, bet rūpinosi, kad svečiai būtų pavaišinti, stojosi pasitikti, sveikinosi už rankos, kvietė sėstis. Moters veide švietė šypsena.

Dabar J.Mauricienė nebeišeina į lauką, tad kiekvienas svečias ją džiugina.

Prieš penkerius metus kalbinta bažnyčios, kurioje lankydavosi, bendruomenės narių, senolė atviravo gyvenanti su Dievo palaima, niekada nepykstanti ir visiems atleidžianti.