„Bibi buvo didi aktorė ir nuostabi humanistė“, - sakė Ch. Olofson.

B. Anderson savo karjerą kine pradėjo būdama 15 metų amžiaus – reklamoje, kurią sukūrė legendinis režisierius Ingmaras Bergmanas. Netrukus ji tapo viena didžiausių švedų kino ir teatro žvaigždžių.

Vieną iš pirmųjų savo vaidmenų B. Andersson atliko I. Bergmano, su kuriuo glaudžiai susijusi jos karjera kine, juostoje „Vasaros nakties šypsenos“ (1955). Iš viso ji vaidino 11-oje režisieriaus filmų, tarp kurių – „Septintasis antspaudas“ (1957), „Žemuogių pievelė“ (1957), „Vedybinio gyvenimo scenos“ (1973). Vienu geriausių laikomas jos medicinos sesers Almos vaidmuo juostoje „Persona“ (1966).

1958 metais aktorė pelnė Kanų kino festivalio prizą už geriausią moters vaidmenį (I. Bergmano filmas „Gyvenimo pakraštys“). 1963 metais B. Andersson buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje už geriausią moters vaidmenį (Vilgoto Sjomano filmas „Meilužė“).

2009 metų pavasarį B. Andersson ištiko insultas. Nuo to laiko ji nuolat gyveno ligoninėje senyvo amžiaus žmonėms Stokholme.

Dar pačiame vasaros įkarštyje „Scanoramos“ surengtame specialiame filmo „Vasara su Monika“ seanse festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė užsiminė, kad rudenį žiūrovai bus kviečiami į šio kūrėjo retrospektyvinę programą.

„Pasaulio kino lauką sunku įsivaizduoti be iškiliausių šio kino filosofo darbų, tokių kaip „Septintasis antspaudas“ (1957 m.), „Žemuogių pievelė“ (1957–1958 m.), „Persona“ (1966 m.), „Veidu į veidą“ (1976 m.) ar „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973 m.). Tačiau be paties I. Bergmano – jo apskritai neįmanoma įsivaizduoti. Šalia garsiausių režisieriaus filmų yra ir nemažiau meistriškų, bet rečiau atrastų ir įvertintų darbų. „Scanoramoje“ pateiksime konceptualų šio iškilaus režisieriaus kūrybos paveikslą, kuriam papildomų potėpių suteiks du nauji dokumentiniai filmai apie patį režisierių, jo gyvenimą ir kūrybą“, – specialią programą pristato G. Arlickaitė.

Festivalyje – ypatinga viešnia

„Scanorama“ kasmet sulaukia garbingų svečių, o šiemet jų gretose – ypatinga viešnia. Tai vokiečių režisierė Margarethe von Trotta, kuri festivalyje pristatys savo dokumentinį filmą „Ingmaro Bergmano beieškant“ (angl. Searching for Ingmar Bergman). Režisierė atvyksta ne viena – ją lydės sūnus, taip pat režisierius ir filmo bendraautorius Felix Moeller.

Filmo „Ingmaro Bergmano beieškant“ pasakojimas prasideda Paryžiuje, kur 1960 m. M. von Trotta pirmą kartą pamatė I. Bergmano filmą – tai buvo „Septintasis antspaudas“ (angl. Seventh Seal). Vėliau siužetas nukelia į skirtingas filmavimo vietas ir miestus, istorijas sustiprina filmų scenos ir ypač atviri I. Bergmano kūrybos pakeleivių ir šeimos narių pasakojimai. Pati M. von Trotta prisipažįsta, kad jos idėja kurti filmą apie I. Bergmaną ne iškart sulaukė palaikymo. Juk apie šį kūrėją jau visko tiek prirašyta ir parodyta! Vis dėlto režisierei pavyko atskleisti dar negirdėtų faktų, o didžiausią kino kritikų nuostabą filme sukėlė gausa nematytos medžiagos, kur repeticijų, filmavimų ar spaudos konferencijų metu užfiksuotas pats Bergmanas. M. von Trotta filme kalbina 11-oje Bergmano filmų vaidinusią aktorę Liv Ullmann (ji „Scanoramoje“ lankėsi 2012 metais), režisierius Rubeną Ostlundą ir Olivierį Asayasą, sūnų Danielį ir kitus Bergmano gyvenimą bei kūrybą pažinojusius ryškius žmones.

Ne visus I. Bergmano filmus kritikai liaupsino

„Scanoramoje“ bus parodytas ir M. von Trottos minimas „Septintasis antspaudas“ (angl. Seventh Seal, 1957), kuris įkvėpė ne tik ją, bet ir kitus kino kūrėjus, tokius kaip Deividas Lynchas ar Woody Allenas. Tai filosofinė, simboliais persmelkta misterija apie gyvenimą ir mirtį, apie Dievą ir Tikėjimą, apie didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kaip savo mylimiausią Bergmano filmą „Septintąjį antspaudą“ yra įvardinęs ir šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis.

Festivalyje žiūrovai pamatys ir mažiau žinomą, ilgus dešimtmečius primirštą filmą „Prisilietimas“ (angl. The Touch, 1971). Ne paslaptis, kad juo nebuvo patenkintas ir pats režisierius, o ir kritikams tuo metu filmas nepadarė didelio įspūdžio. Po pasirodymo britų televizijoje 1977 m. „Prisilietimas“ ilgam dingo iš didžiųjų ekranų. Šiemet jis buvo perkeltas į skaitmeninį formatą ir paruoštas naujiems kino gurmanų žvilgsniams. „Prisilietimas“ įdomus ne tik todėl, kad savo laiku liko nepelnęs rimtų įvertinimų, bet ir todėl, kad tai yra pirmas režisieriaus filmas anglų kalba ir pirmas, kurį kai kas galbūt gali vertinti kaip holivudinę meilės istoriją, tačiau negalima nuginčyti šio filmo bergmaniškumo.

Vedybinio gyvenimo diptikas: tada ir po 30 metų

„Scanoramoje“ žiūrovai bus kviečiami prisiminti mikroskopinę dviejų žmonių ryšio analizę filme „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Tai pasakojimas apie iš pažiūros tobulus vyro ir moters santykius. Jis – psichologas, ji – advokatė. Žmonių tarpusavio santykių specialistai, kasdien susiduriantys su probleminėmis situacijomis, tarpusavyje jų išspręsti nepajėgia. Tačiau net ir po skyrybų jų ryšiai nenutrūksta. „Dažnai taip ir nepavyksta iki galo suprasti savo partnerio ar panaudoti jo išgyvenimų kūrybiškai. Bet I. Bergmanui tai pavyko su manimi. Jis pavogė dalį mano gyvenimo ir panaudojo jį „Scenoms iš vedybinio gyvenimo“, – yra sakiusi aktorė L. Ullmann, filme atlikusi pagrindinį vaidmenį.

Paskutiniame I. Bergmano kūrinyje „Sarabanda“ ši pora susitinka po 30 metų nesimatymo. Šis, kaip ir ankstesni I. Bergmano filmai, sunkiai atskiriamas nuo jo alter ego, gyvenimo aktorės (ir moters) L. Ullmann. Bergmano ir L. Ullmann sukurtų herojų istorijos – tai ir jų pačių gyvenimo istorijos.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiais metais vyks lapkričio 8–25 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Prisiminimai apie jo darbą ir asmenybę kruopščiai išsaugoti ne tik jo bendražygių atmintyje, bet ir neprofesionalia kamera įrašytose scenose didžiųjų Bergmano šedevrų filmavimo metu. Ne vieną juostą bei knygą apie režisierių parengęs kino kritikas bei kūrėjas Stigas Bjorkmanas šią archyvinę medžiagą kruopščiai sudėliojo į intriguojantį pasakojimą. Filmai ,,Epizodai iš žaidimų aikštelės“ bei ,,Ingmaras Bergmanas” atskleidžia ne tik režisūrines, bet ir asmenines kūrėjo paslaptis. Stigas Bjorkmanas atvyksta į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (rugsėjo 20-30 d.) susitikti su žiūrovais.

– Kaip susitikote su Ingmaru ir ką jums reiškė ši pažintis?

– Ingmarą pirmą kartą sutikau drauge su dar dviem kolegomis, kuomet rengėme jo interviu knygą ,,Bergmanas apie Bergmaną”. 1969 - 70 - aisiais susitikdavome reguliariai, kalbėdavomės apie jo gyvenimą ir darbą. Pažinti Ingmarą asmeniškai, artimiau susipažinti su jo mintimis apie kiną, teatrą ir apskritai gyvenimą, buvo nepaprastai praturtinanti patirtis.

– Koks Ingmaro filmas labiausiai patinka Jums pačiam ir kodėl?

– Mano mėgstamiausia juosta - ,,Persona”. Man patinka jos drąsa istorijos ir stiliaus prasme.

Ir tai, kad Ingmaras tame karjeros laikotarpyje išdrįso sukurti tokį eksperimentinį filmą.

– Kaip gimė dokumentiniai filmai ,,Epizodai iš žaidimų aikštelės“ ir ,,… Bet kinas yra mano meilužė”. Kaip jie vystėsi?

– Abu šie filmai gimė Ingmaro Bergmano fondo iniciatyva. Gavau prieigą prie ,,užkadrinės“ medžiagos, pačio režisieriaus bei jo bendražygių įrašytos filmavimo aikštelėse. Bergmanas šioms ankstyvoms dokumentacijoms naudojo seną, neprofesionalią, berods 9mm kamerą. Ankstyvoji medžiaga tebuvo vos kelios begarsės minutės. Vėlesni įrašai, pavyzdžiui, nufilmuoti filmų ,,Rudens sonata“ bei ,,Fani ir Aleksandras“ kūrimo metu, truko kelias valandas. Buvo įdomu šią medžiagą dėlioti į suprantamą ir intriguojančią visumą. Tai buvo nuostabus darbas!

– Su Ingmaro kūryba esate susipažinęs kaip kino kritikas, rašytojas bei režisierius. Kuo rašymas apie šį kūrėją skiriasi nuo filmo apie jį kūrimo?

– Tekstai apie Ingmarą dažniausiai gimdavo mano paties iniciatyva, iš gilinimosi į tam tikrą temą ar filmą. Kurti dokumentiką apie režisierių buvau pakviestas. Labai džiaugiuosi, kad pasirinko būtent mane, darbas buvo labai įdomus, bet kartu tai nebuvo mano iniciatyva. Kurdamas filmus apie Ingmarą sužinojau šiek tiek daugiau.

Beje, mintis kurti juostą ,,Fani, Aleksandras ir Aš” (2013) kilo man. Šioje juostoje užfiksuotas šios pjesės statymas teatre. Buvo įdomu Bergmano pasaulį atskleisti iš kitos perspektyvos, įamžinti spektaklio kūrimą.

– Kuo Bergmanas žavėjo jus patį? Ar tai buvo jo kūryba, asmenybė, ar darbo metodai...

– Bergmanas, be jokios abejonės, buvo vienas svarbiausių ir garsiausių švedų kino bei teatro kūrėjų. Būti greta, suprasti kai kuriuos jo darbo metodus buvo ne tik įkvepianti patirtis, bet ir savotiška kino mokykla.

– Išleidote net kelias knygas su Bergmano interviu...

– Būti taip arti Bergmano ir jo idėjų buvo didžiulė privilegija. Pirmoji knyga vadinosi ,,Bergmanas apie Bergmaną” (1971), o antroji - ,,Trys dienos su Bergmanu” (1990), parengta drauge su prancūzų režisieriumi Olivier Assayas‘u.

– Kodėl nusprendėte filmo ,,Vaizdai iš žaidimų aikštelės” pasakojimą konstruoti remiantis jo mūzų - aktorių - prisiminimais?

– Medžiaga, kurią gavau, buvo begarsė. Pamaniau, kad natūraliausias dalykas būtų paprašyti aktorių - Harriet Andersson ir Bibi Andersson - papasakoti apie scenas, kurias jos filmavo kartu su Bergmanu, surinkti juokelius, pasakojimus apie jų asmeninius santykius.

– Tarp vaizdinės medžiagos ir interviu - nemažas laiko tarpas. Ką ta ,,kelionė laike“ atskleidžia apie Bergmano ir jo aktorių santykį?

– Tikra tiesa. Trumpi filmuotos medžiagos gabaliukai, kuriuos gavau, buvo užfiksuoti 50 - aisiais, o komentarai įrašyti 2009 - aisiais. Tai tėra trumpi prisiminimai apie seniai prabėgusį laiką.

– Filme Bergmanas savo darbą lygina su žaidimų aikštele vaikystėje. Kaip manote, koks buvo jo paties mėgstamiausias žaidimas?

– Filmą pavadinau ,,Epizodai iš žaidimų aikštelės“ dėl medžiagoje įamžintų scenų žaismingumo. Nežinau, koks būtų Ingmaro mėgstamiausias žaidimas. Galbūt jis atsakytų: ,,kurti filmus“? Laterna Magica aparatą jis gavo dar būdamas labai jaunas, gal dešimties. Tai jam buvo vienas brangiausių objektų. Šio techninio žaislo pagalba jis pradėjo kurti trumpus filmus, rodyti juos kitiems.

– Kaip gimė filmas ,,Ingmaras Bergmanas“?

– Jį užsakė Švedų filmų institutas. Buvęs jo vadovas Harry Scheinas žinojo, kad režisierių pažįstu gan artimai, tad paprašė, kad apie jį sukurčiau filmą. Produkcijai turėjome berods 20 dienų. Jas padalinau į Bergmano pasirengimą filmavimui ir filmo ,,Prisilietimas” gamybą. Buvo nepaprastai įdomu iš taip arti stebėti Bergmano darbą. Tai buvo tikra mokykla. Stebėdamas Ingmarą darbe labai daug sužinojau apie kiną.

– Šioje juostoje užsimenama apie ritmus, kuriuos Bergmanas sukuria savo juostose, apie jo darbo muzikalumą. Koks buvo jo asmeninis ryšys su muzika?

– Bergmanas muzika labai domėjosi ir daug apie ją žinojo. Daugiausiai - klasikinę. Šis susidomėjimas išaugo po to, kai jis vedė ketvirtą kartą, tarptautinio pripažinimo sulaukusią pianistę Kabi Laretei. Ji veikiausiai buvo labai išmani ir jautri Bergmano klasikinės muzikos gidė.

Kitaip nei ,,Žaidimų aikštelėje”, Bergmanas šioje juostoje lyderis, problemų sprendėjas. Tačiau ir šiame filme daug žaismingumo, improvizacijos elementų, taip būdingų jo kūrybos procesui. Filmai taip pat atskleidžia, kad apie Bergmaną neįmanoma kalbėti be jo konteksto - aktorių ir bendradarbių...

Tiesa. Jūs tuo pasakėte viską...

– Kas Bergmanas buvo be aktorių, kameros, be ,,žaidimų aikštelės”?

– Bergmanui jo aktoriai labai patiko, kine ir teatre jie buvo jo instrumentai. Baigęs karjerą režisierius gyveno savo namuose Forės saloje. Jis ne kartą buvo paklaustas, ar nieko nepasiilgsta iš gyvenimo Stokholme. Jo atsakymas visuomet buvo tas pats: ,,vienintelis dalykas, ko pasiilgstu, yra mano aktoriai“. Tai piktino kai kuriuos jo vaikus. Šie sakė: ,,Kodėl negali bent kartą pasakyti, kad pasiilgsti mūsų, savo vaikų?“

– Viename interviu užsiminėte apie Švedų filmų instituto išleistą ,,Chaplin“ numerį, kuris buvo skirtas Bergmano kritikai. Žiauriausias jo kritikas buvo pats Bergmanas...

– Taip, vienas ,,Chaplin“ numeris buvo skirtas anti-Bergmano temai. Keletas žymių kino kritikų anuomet apie jį parašė gana aštrius straipsnius. Bergmanas tuo metu kaip tik sulaukė tarptautinio pripažinimo. Juostos ,,Septintasis antspaudas” bei ,,Žemuogių pievelė” buvo liaupsinamos kritikų bei apdovanotos prestižiniuose Kanų bei Berlyno kino festivaliuose. Tačiau pats žiauriausias straipsnis buvo sukurtas paties Bergmano ir pasirašytas Ernest Riffe (žmonos kirpėjo) vardu. Šis straipsnis sulaukė daug dėmesio. Po dar dviejų numerių apie šį straipsnį atskleidėme tiesą.

– Jei yra vienas dalykas, ko jauni režisieriai turėtų pasimokyti iš šio kūrėjo, kas tai būtų?

– Išmok amatą, nevėluok, nekeisk savo idėjų, neik į kompromisus!

Nors kino kritikai šį filmą išskiria kaip vieną svarbiausių ir ryškiausių gausioje I.Bergmano kūryboje, tačiau, kad ir kaip keista, Lietuvos kino ekranuose „Persona“ nebuvo rodyta.

„Šiandien aš jaučiu, kad kurdamas filmą „Persona“, o vėliau „Verksmai ir šnabždesiai“ (1973), padariau viską, ką galėjau. Ir šiais dviem atvejais, turėdamas visišką laisvę, aš pasiekiau žodžiais neapsakomas paslaptis, kurias gali perteikti tik kinas“, – apie filmo ypatingumą yra pasakojęs pats jo kūrėjas.

Anot kino kritikų, jis yra vienas iš tų retų kino režisierių, sukūrusių savo kino pasaulį ar net davusių pradžią naujam kino žanrui. Režisierius Alfredas Hitchcockas yra psichologinio trilerio pradininkas, o I.Bergmanas tapo vienu pirmųjų egzistencinių filosofinių santykių kino dramos kūrėjų.

Scenarijų šiam filmui I.Bergmanas pradėjo rašyti ligoninėje gydydamasis pneumoniją. Režisierius būsimą filmą pavadino „Persona“. Lotyniškai tas žodis reiškia kaukę, kurią dėvėdavo aktoriai Antikos laikais. Kartu tai ir garsiojo psichologo Karlo Jungo sugalvotas terminas, taip pat reiškiantis kaukę, skirtą savęs pristatymui kitiems, norint paslėpti tikrąjį save. Ne veltui abi filmo herojes – negalinčią prabilti aktorę Elizabet ir ją slaugančią seselę Almą – kino kritikai dažnai interpretuoja kaip vieną asmenį.

Aktores filmui surasti nebuvo sudėtinga, pasak I.Bergmano, jis nuo pat pradžių žinojo, kad Almos vaidmenį kurs jo mūza tapusi aktorė Bibi Andersson, o Elizabet – Liv Ullmann. Nors pastarosios aktorės jis iki tol nebuvo sutikęs, tačiau, vienoje nuotraukoje pastebėjęs neįtikėtiną šių moterų panašumą, nusprendė pasirinkti būtent ją.

Filmas buvo nufilmuotas Forės saloje prie Gotlando, kur, be „Personos“, režisierius nufilmavo dar septynis savo filmus, o vėliau ten ir apsigyveno. Skurdus, akmenuotas salos, apsuptos Baltijos jūros, peizažas, dažnai interpretuojamas kaip filmo veikėjų vidinių būsenų atspindys.

1967 m. „Persona“ Švedijoje pelnė „Auksinį skarabėjų“ kaip geriausias filmas, prizas įteiktas ir B.Andersson už geriausią aktorės darbą. 1968 m. Nacionalinė kino kritikų asociacija šį filmą apdovanojo kaip geriausią, taip pat įvertindama režisieriaus bei aktorės B.Andersson darbą.

I.Bergmano filmą „Persona“ rugpjūčio 16-ąją bus galima pamatyti Klaipėdos kultūros fabrike.

Nors jo net negalėtume lyginti su didžiausia "Auksinių aviečių" žvaigžde ir, anot internautų, vienu blogiausių režisierių pasaulyje vokiečiu Uwe Bollu, jis (R.Karbauskis) ir toliau yra užtikrintas savo gebėjimais ir teisumu labiau nei bet kuris didžiausios valstybės lyderis.

O šiuo atveju į pirmą planą išplaukia unikali valstietiškai kinematografinė apraiška su paties šešėlinio režisieriaus antrininku pagrindiniame vaidmenyje ir labai įtaigia žinute, skirta toliau šiltadaržio nematančiam elektoratui. Ne veltui bolševikų vedlys V.Leninas kadaise leptelėjo, jog svarbiausias iš visų menų yra kinas.

Tik štai R.Karbauskis atkakliai laikosi savo, esą jo seriale jokios klastos ir užmaskuotų slėpinių nėra: "A.Žvynio fotografija, daryta savaitė iki atrankos į "Naisių vasaros" serialą. Raskite dešimt panašumų. Yra žmonių, kuriems tai labai svarbu." Taip savo feisbuke gynėsi R.Karbauskis, mėgindamas įtikinti, kad jaunuolis iš Šiaulių miesto tarybos – ne jo prototipas.

Čia tuoj sukruto ir neopagoniškasis davatkynas, antrinantis savo stiliaus ir idėjų ikonai: "Neįžvelgiu jokio panašumo. Juk yra taip, ką nori matyti, tai ir matai." "O kas į ką panašus, koks skirtumas? Juk kiekvienas žmogus turi savo antrininką."

Bet humoristas H.Mackevičius sudėliojo taškus, kai beliko tik spausti žemyn nuleisto nykščio simbolį: "Kai norėjome jus parodijuoti, Aurimui (Žvyniui – A.D.) pirmam skambinau. Žmogus mandagiai atsisakė, viskas suprantama."

Ką čia bepridursi. Tik skirtingai nei kino kompanijai "Alibaba Pictures", kurią skaudžiai nudegino šimtamilijoninis fantastinis epas "Asura", kooperatyvui "Ramūnas yra Co" finansinis rezultatas, regis, nėra svarbus.

Jo tikslas – ne pinigai, todėl jis ir toliau diriguos anapus filmavimo aikštelės, nes savo kūrybinio saulėlydžio žmogus dar nemato.