„Kai pradėjome, Irūna buvo labai jauna. Ji buvo tarsi plastilinas. Irūna dėl to yra geras partneris. Visų pirma, jai nėra žodžio – ne, negaliu, nenoriu. Nėra taip. Ji iškart tiki ir iškart daro. Mes sutaupėme marias laiko įrodinėjimams, kad gal reikėtų pabandyti“, – pasakos aktorius ir atlikėjas M. Jampolskis.

Tiek Irūna, tiek Marius, vos pradėję dainuoti kartu, iškart pajuto, kad yra geras muzikinis duetas. Tačiau prireikė nemažai laiko, kol kolegos tapo draugais. Abudu neslėpė, kad praeityje būta visko ir tai pakeitė jų santykius į gerąją pusę. „Yra buvę, kad net per pirmus „Žvaigždžių duetus“ tuoj lipti į sceną, o mes pasirodymo neturim. Per tiek metų labai ir daug tylos būdavo. Kada mes išsitaškom savo darbe, repeticijose ir ištisai būname kartu ir mums reikia važiuoti namo. Mes sėdim mašinoje ir mes pratylim. O dabar atėjo tas lygis, kada mes nenutylam abu. Mūsų santykis išaugo į visai kitus dalykus per laiką. Ir aš anksčiau negalėdavau pasakyti, kad Marius yra mano draugas. Marius yra mano partneris, mano darbas. O dabar Marius yra mano draugas“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ atviraus dainininkė Irūna.

Nors kartu dirba jau daugiau nei dešimt metų, bet Marius ir Irūna niekada nebuvo pora. Tačiau neslepia, kad per tiek metų būta ir simpatijos, ir įtampos repeticijų metu. „Visų pirma, man, aišku, Irūna patiko kaip moteris. Be jokių klausimų. Bet esmė ta, kad chemija, kaip mes ją vadiname, ji yra labai brangus dalykas. Ir mes visą tą energiją, kuri atsirado tarp mūsų, naudojome mūsų dueto kokybei gerinti. Ir tai yra tikrai brangus ir nenuperkamas dalykas. Ir tu puikiai žinai, jeigu tu į tai įvelsi asmeninius santykius, visa tai užsivels. Tai pasidarys dar viena porelė, kuri dainuoja „Aš tavo, tu mano“. Ta energija, kuri tvyrojo tarp mūsų be tos chemijos, kūrė įtampą. O įtampą panaudojame kūrybiškai“, – apie tarpusavio santykius pasakos Marius.

Net ir sukūrusios šeimas, augindamos vaikus, viena nuo kitos toli nepabėgo – laukimo mėnesius išgyveno kartu, o dabar draugauja šeimomis ir vyrai randa bendrą kalbą. Ateityje planuoja gal net uždainuoti kartu, nes tokių pasiūlymų jau sulaukia.

– Ar jūsų šeimos gerai sutaria, ar vyrai susibėgę randa bendrą kalbą?

Ineta: Žinoma, kad draugaujame, tik karantino metu retai matomės. Smagu, kad paaugę vaikai ėmė vis daugiau bendrauti – ypač gerai sutaria Irūnos Toras su mano Bernardu, jų amžiaus skirtumas – tik vienas mėnuo. Kai aš laukiausi antrojo vaikelio, Irūna nešiojo savyje pirmagimį Torą. Abi vaikštinėjome su pilvukais. Pasirodo, daug ką reiškia amžius: reikėjo išlaukti, kol berniukai paaugs ir taps neišskiriamais draugais. Irūnos Glorija dar nelabai linkusi leistis į kalbas, bet neprabėgs nė metai, kaip ji irgi lakstys drauge su visais vaikais.

Irūna: Jeigu ne karantinas, draugautume dar labiau. Man sesuo yra pagrindinė patarėja bet kokiais klausimais. Esu už ją vyresnė metais ir dviem mėnesiais, bet dabar to visiškai nesijaučia kaip vaikystėje. Tuomet buvo laikas, kai ji manęs klausydavo kaip vyresnės (juokiasi). Džiugu, kad ir mūsų vyrai randa bendrą kalbą. Kad susitikus nereikia jų užimti, nes su sesute ir taip turime reikalų.

– Ir dabar nuotraukose judviejų akys žiba, kibirkščiuoja, matau tarsi kokius velniukus juose. Ar pasiutusios buvote, kai augote pas mamą? Kokią didžiausią šunybę viena kitai esate iškrėtusios vaikystėje?

Ineta: Nežinau… Nedaug tų šunybių krėsdavome viena kitai. Didžiausia, kurią prisimenu, tai Irūnos darbas (juokiasi). Mokykloje Užgavėnių šventei ji darė kaukę. Reikėjo iš kojinės iškirpti akis. Tai ji užmaukšlino man tą kojinę ant galvos ir kažkodėl tik tada kirpo… Aišku, įkirpo man! Nieko labai baisaus ir skausmingo neįvyko, bet prisiminimas įstrigo.

Irūna: Visko būdavo senais laikais – esame ne sykį ir susimušusios, ir apsispjaudžiusios, ir su mėlynėmis abi namo parėjusios. Bet ta patirtis su Užgavėnių kojine, kurią labiausiai prisimenu, ir man nemaloni.

Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Ne šventieji puodus lipdo – ne šventos ir seserys būna, kol užauga, subręsta, surimtėja. Ar tarp jūsų vaikystėje egzistavo,  tarkim, pavydas?

Ineta: Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

Irūna: Šiaip mokykloje aš buvau visai nebloga mokinė, bet, prasidėjus paauglystei, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mokslai ėmė neberūpėti, pradėjau maištauti. Kadangi mokėmės toje pačioje klasėje ir dažnai sėdėjome tame pačiame suole, maždaug nuo aštuntos klasės ėmiau pavydėti sesei sėkmės moksluose. Ypač to stropumo ir loginio mąstymo, kuris ir dabar jai dažnai padeda gyvenime. Šiuo metu irgi pavydžiu Inetai (tik jau baltu pavydu) užsispyrimo ir kategoriškumo tam tikrose situacijose. Nes aš esu iš tų, plaukiančių pasroviui. Jei ne mano vyras, dar nežinia, kur nuplaukčiau. Man reikia kitų nuomonės, kitų paskatinimo, o štai Ineta – labai stipri asmenybė. Su tokiu tvirtu ir nepalenkiamu charakteriu net Lietuvos prezidente galėtų būti.

Jubiliejus: kovo 9-ąją Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (kairėje) atšventė 30-metį. Geriausia dovana jubiliatei – sesės buvimas šalia.

– Esate panašios, bet vis dėlto ne dvynės. Ar mokykloje jus dažnai painiodavo, juolab kad ir vardai – Ineta ir Irūna – skamba panašiai?

Ineta: Mokykloje mūsų niekada nepainiodavo. Esame panašios tik tiems, kurie mus mato pirmą kartą. Visi kiti žino, kad esame be galo skirtingos tiek išvaizda, tiek vidumi. Dažniausiai mus supainioja tik dėl vardų.

Irūna: Mus reikia pažinti, kad suprastum, kokios mes skirtingos. Todėl mokykloje niekas ir niekada mūsų nepainiojo. Nebent gatvėje kažkas per klaidą apsipažindavo. O "Mokinukių" laikais tikrai supainiodavo. Jei pamenate, mes po tomis savo koncertinėmis kepurėlėmis slėpdavomės. Tad, kol neišlindom iš po jų abi kaip asmenybės, tol ir painiodavo. Ir dabar esame absoliučiai skirtingos – kaip diena ir naktis. Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Abi esate atlikėjos. O ar žinote, kokia šiuo metu mėgstamiausia jūsų sesers muzika? Beje, kokie jausmai užplūsta prisiminus "Mokinukių" laikus?

Ineta: Aš manau, kad Irūnos mėgstamiausia muzika yra ta, kurią ji pati kuria. O apie "Mokinukių" laikus dažniausiai kalbame tik tada, kai susitinkame su kitomis grupės merginomis. Jos visos – Lietuvoje, tik dar ne visos mamytės.

Irūna: Hmm… Manyčiau, kad Ineta klauso įvairios muzikos. Kai buvome paauglės, turėjome bendrą draugų ratą, tai ir tas muzikinis skonis buvo panašus. Šiandien net bijau ir spėlioti. O "Mokinukių" laikus primename su didžiule nostalgija. Tas ryšys su grupės merginomis labai stiprus iki šiol. Štai kad ir bet kokia mūsų repertuaro daina – tiek žodžius visos mokėsime, tiek ir choreografijos nebūsime pamiršusios. Nors rytoj galime eiti į sceną ir dainuoti (juokiasi). Iš tiesų buvo tokių minčių – atgaivinti mūsų grupę ir surengti "Mokinukių" turą per Lietuvą. Bet surink, kad geras, šešis suaugusius žmones. Sudėtinga. O važiuoti į koncertą trims ar keturioms, kai kadaise buvome šešių merginų grupė, tikrai nesinori.

Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

– Kertu lažybų, kad "Mokinukių" laikais abi turėjote įdomių, o gal net įkyrių gerbėjų?

Ineta: Turėjome, ir tikrai daug. Buvo net tokių, kurie sekiodavo iš vieno koncerto į kitą, iš ledo pjaustė širdis. Vieną tokį gerbėją turėjau, kuris net dvejus metus į visus "Mokinukių" koncertus važiuodavo. Ir kiekvienąsyk – su didžiausiomis puokštėmis gėlių ir dovanų. Buvo ir įkyruolių, kurių elgesys kartais net gąsdindavo.

Irūna: Pasitaikydavo ir keistų atvejų. Tarkim, važiuojame visos vienu autobusiuku po koncerto namo, o kažkokia mašina taranuoja mūsų automobilį. Rodo, kad sustotume. Vairuotojas pamano, kad kažką pamiršome ar kažkas jo mašinai atsitiko… Stabteli. O tada į mūsų autobusiuką sušoka būrys gerbėjų, kurie sako, kad tik nori pamatyti mūsų akis. Ne girti ir ne kokie asocialūs. Kiti laikai buvo, gerbėjai kultūringai elgdavosi, jokių blogų minčių tuomet mums nei dėl jų, nei dėl savęs nekildavo… O vieną gerbėją turėjau maždaug 60-ies. Jis važinėdavo į visus mūsų koncertus. Sykį pakvietė "Mokinukes" padainuoti savo gimtadienio šventėje, po kurios atbėgo uždusęs pas mus į autobusiuką ir klausia (buvo jau vakaras, prieblanda): "Kuri čia Irūnos ranka?" Iškišau savo ranką ir pajutau, kaip jis įspraudė į ją kažin kokį popieriuką. Na, galvoju sau, koks nors meilės raštelis (tokių gaudavau išties nemažai). O išlanksčiusi pamačiau, kad ten 200 litų! Bet vienas atvejis vos nesibaigė tragiškai. Tais laikais koncertuodavome be jokios apsaugos. Atrodė, kad nieko negali atsitikti. Bet po vieno koncerto, jo vedėjui paskelbus, kad tai buvo paskutinė "Mokinukių" daina, keli šimtai vaikų puolė ant scenos ir ėmė spausti mus prie sienos. Ne juokais išsigandome. Ir vairuotojas, ir vadovė Laima, tai išvydę, puolė mūsų gelbėti. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, bet galėjome būti sutryptos minios.

– Kai vykstate viena pas kitą į svečius, turbūt dar telefonu užsisakote, kokių vaišių norėtumėte. Tad paatviraukite, ką skaniausiai gamina jūsų sesė?

Ineta: Irūna labai skaniai gamina makaronus. Ir su mėsa, ir su daržovėmis. Tai aš jau dabar norėčiau jos makaronų. Kai pagalvoju, net seilės kaupiasi.

Irūna: Ineta – tobula šeimininkė. Ir jos vyras Ąžuolas labai skaniai gamina. Kad ir kada atvažiuosi, skanumynų bus pilnas stalas. Ji nerealiai kepa picas. Inetos gaminamos burokėlių, fetos, saulėgrąžų ir gražgarsčių salotos – pačios gardžiausios! Žodžiu, viską toji mano sesė moka. Ir kugelį kepti, ir vėdarų pagaminti, ir cepelinų išvirti greita. O aš tokia truputį tinginė – man tik kad greičiau ir paprasčiau. Bet jei niekas netrukdo (vaikai ant sprando nesikaria), tai ramiai gaminti aš irgi mėgstu: turiu jausti to kūrybinio proceso malonumą.

– Kokios trys sesės savybės labiausiai patinka? Ir viena – kuri labai nepatinka?

Irūna: Pirma savybė – užsispyrimas. Jei jau ką Ineta nusprendė – nepajudinsi: savo gyvenimą ji tvarkosi pati. Antra – šeimiškumas. Trečia – barbiškumas šimtadarbiškumas (juokiasi). Vienu metu Ineta gali daryti daugybę darbų. Aišku, ji dėl to pervargsta ir dažnai pamiršta save. Štai ši savybė man labai nepatinka. Kartais tokią išsekusią aš ją surandu. Bet argi klausys mano patarimo? Turbūt ne... Ineta turi amžiną pasiteisinimą, kad darbai patys nepasidarys ir už ją niekas tų darbų nepadarys.

Ineta: Mane žavi Irūnos atsakingumas, talentas ir kantrybė. Tokios savybės, kad labai jau nepatiktų, net nežinau...

– Ar mokykloje turėjote pravardes? O grupėje "Mokinukės"?

Irūna: Aš Inetą iki šiol dienos vadinu Junioru (Mažąja). O mokykloje turėjau vardo trumpinį: draugai mane vadindavo arba Ire, arba Irute. Bus liuks, kai tapsiu močiute – močiute Irute!

– Kad jau prakalbome apie močiutes, sakykit, ar mokate daug pasakų, kurias dabar sekate savo vaikams, o kada nors gal seksite ir savo anūkams?

Ineta: Vaikiškų pasakų moku labai daug. Populiariausia turbūt – kaip melagiams auga nosis… Nors tas vaikiškas melas, manau, yra nekaltas. Ne visada tie vaikai supranta, ką ir kodėl meluoja.

Irūna: O man Toras neleidžia pasakų iš knygos sekti – visuomet prašo mintinai! Gal dėl to, kad jau be galo daug tų pasakų iš knygų esame perskaitę. Tenka jas kurti ekspromtu. Paprašau, kad Toras pasakytų man vieną žodį, ir tuomet jau fantazuoju. Kartais ir apie zombius tenka pripaistyti, tik būtinai apie gerus. Kartais save pagaunu, kad vos ne miegodama šneku bet ką, bet įvykių siužetams kol kas nepritrūkstu.

– Velykos – gražiausia pavasario šventė. Kaip jas švęsdavote dar tais laikais, kai abi su seserimi gyvenote pas tėvus?

Irūna: Verbų sekmadienį eidavome į bažnyčią su verbomis ar kadagių šakelėmis. Su mama, su močiute. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais – senoviškai. Piešdavome ant kiaušinių vašku, baksnodavome vinukais, įsmeigtais į pieštukų galus.

Ineta: Velykos, visų pirma yra šeimos šventė. Ir tas kiaušinių marginimas vienija, ir laukimas – kokie jie bus, kai ištrauksi iš dažų? Ir dar labai įstrigę į atmintį, kad antrą Velykų dieną abi eidavome į sodą ieškoti tėvų paslėptų saldainių. O dabar jau savo vaikams prislapstome šokoladinių zuikučių ir kiaušinių.

Trumpai – apie save

Ineta Puzaraitė-Žvagulienė: šiuo metu dirbu leidybos-prodiuserių kompanijoje. Administruoju ne vieną įmonę, dirbu prie įvairių projektų. Esu įkūrusi privatų vaikų darželį. Bet svarbiausia – esu žmona ir mama. Per karantiną dirbti namie, kai aplink sukiojasi mažamečiai vaikai: penkerių Barbora ir trejų Bernardas – tikrai nemažas iššūkis. Kai sėdi namuose ir visos darbo priemonės tau po ranka, viršvalandžiai tampa įprasti. Tad vyrui Ąžuolui tenka ne tik užsibūti su vaikais kieme, bet ir pasirūpinti ūkiu. Pernai vasarą pradėjom žengti pirmuosius ūkininkavimo žingsnius. Įsigijome vištų, ančių, net avį ir ožkytę.

Irūna Puzaraitė-Čepononienė: šiuo metu esu šimtaprocentinė mama ir namų šeimininkė. Mano pirmagimiui Torui – treji su puse, o dukrelei Glorijai greitai bus dveji. Pastaruoju metu jau pradėjau rodytis viešumoje – TV laidų filmavimuose. Stebiuosi, kad ne vienos laidos prodiuseriai kviečia dalyvauti abi su sese, to anksčiau niekada nebūdavo. Tad kyla visokiausių minčių dėl bendrų projektų, bendrų su Ineta dainų. Juolab kad su vyru Roku pradėjome patys kurti muziką, ją programuoti. Nors Rokas – karininkas, bet labai meniškos sielos žmogus. Kurti muziką jam tarsi hobis. Prieš keturiolika metų susipažinome viename vakarėlyje irgi per muziką. Įsikalbėjome, kad abu mėgstame tą patį muzikos stilių ir net ta pačia muzikos kūrimo programėle darome pirmuosius muzikinius bandymus.

Pasak atlikėjos, plaukai jai visada buvo labai svarbus moteriškumo simbolis, bet po nevykusių šukuosenų eksperimentų paauglystėje teko ilgai graužtis.

„Mano plaukai buvo ilgi ir labai gražūs. Tačiau nusidažiau juos per tamsiai, praktiškai juodai. Ir man ta spalva netiko! Tada plaukus ėmiau šviesinti. Tačiau šis procesas taip pažeidė mano plaukus, kad jie pasidarė vos žemiau pečių. Sceniniams pasirodymams man išsigelbėjimu tada tapo prisegami plaukai arba priauginimas juosteliniu būdu“, – pasakojo Irūna.

Šį kartą moteris pravėrė vienos priauginamų plaukų studijos duris.

Kadangi dažniausiai dainininkės plaukai buvo tamsūs, ji pasiryžo išbandyti netradicinį plaukų variantą – ombre stiliaus sruogas.

Su studijos direktore buvo nuspręsta, kad geriausiai moters charakterį pabrėžtų juodo šokolado spalvos plaukai su turkio spalvos galais.

Dar prieš pokyčius, Irūna atliko apklausą savo socialiniuose tinkluose, kokį plaukų atspalvį geriau rinktis.

„Artimiausi žmonės nubalsavo, kad rinkčiausi plaukus mėlynais galais. Tikriausiai dėl to, kad jie mane gerai pažįsta. Mažiau pažįstami ir mano sekėjai rekomendavo rinktis standartinį, kuklesnį variantą“, – pasakojo atlikėja.

Po valandą trukusios procedūros Irūna negalėjo atitraukti akių nuo veidrodžio. „Ši mėlyna spalva atrodo nuostabiai! Negaliu atsigrožėti“, – džiaugėsi ji.

Irūna neslepia – ji niekada nevengdavo pokyčių ir visada mėgo išsiskirti iš minios ir paatviravo, kad ateityje planuoja šių sruogų galų spalvą keisti pagal nuotaiką – uždėti violetinio tono ar parausvinti. Taip pat nevengtų ir raudonos spalvos. Su šypsena veide iš studijos išėjusi Irūna sakė nekantraujanti išgirsti, kaip jos pokyčius įvertins namiškiai. „Sūnui turėtų labai patikti. Mėlyna spalva yra jo pati mėgstamiausia“, – džiaugėsi ji.

Vis dėlto šiuo metu svarbiausias uždavinys Irūnai, kaip tėvų meilę ir dėmesį padalinti dviems mažyliams, kad nei vienas nesijaustų nuskriaustas? „Ko gero, tai neįmanoma“, – samprotauja žinoma moteris ir priduria, kad ir karjeroje, ir tėvystėje mokomės bandydami, klysdami ir atrasdami tai, kas mums ir mūsų vaikams yra geriausia.

Auga kartu su vaikais

„Kartais su vyru pasiginčijame, kaip čia geriau su savo vaikais elgtis. Aš esu atlaidi, man kiekvienoje situacijoje vaiko gaila, norisi jam padėti. O mano vyras daug literatūros skaito, labai auklėjimu domisi, tad sunkiausiose situacijose perduodu iniciatyvą jam“, – pasakoja Irūna.

Vyras argumentuotai ir kaip suaugusiam sąmoningam žmogui, mūsų dvejų metukų sūnui sugeba paaiškinti kai kuriuos dalykus. „Aiškina, kad negalima ir kodėl negalima, labai moko savarankiškumo“, – aš dėl to tik džiaugiuosi, šypsosi.

Irūna sako, kad su vyru yra šventai įsitikinę dėl vieno vienintelio dalyko, kad meile ir dėmesiu vaiko neišlepinsi.

„Mes ne iš tų tėvų, kurie perka vaikams brangius žaislus ar visa tai, ko tik jie užsigeidžia, bet mes nuolat skiriam vaikams savo laiką, meilę, dėmesį. Ir priglaudžiam, ir apkabinam, ir paguodžiam gal net dažniau, nei kiti tėvai. Niekada nenusisukam nuo verkiančio vaiko. Kitiems iš šalies atrodo, net ir pasako, kad mes neva taip išlepinsim savo vaikus. Taip, mes juos myluojam, bučiuojam, stengiamės juos suprasti ir tai neatrodo mums per daug. Nemanau, kad, rodydami meilę, mes užauginsime vaikus blogais žmonėmis“, – pasakoja garsi moteris ir priduria, jog norėtų savo vaikams padovanoti tokią vaikystę, kurią būtų gera prisiminti. Irūna nori, kad vaikai nei akimirkai nesuabejotų, kaip stipriai yra mylimi.

Vaikystė kitokia, negu visų

Savo vaikystę Irūna taip pat mielai prisimena, sako, kad negyveno kokioje nors didžiulėje prabangoje: jei norėjo kokio nors naujo daikto, reikėdavo jam pataupyti, o rūbus visada dalijosi su seserimi Ineta.

Irūnos talentas muzikai atsiskleidė ankstyvoje vaikystėje. „Vos tik pradėjau stovėti, mama man įjungdavo „Dainų dainelę“ ir, įsitvėrusi į lovytės kraštus, aš šokdavau“ , – prisimena.

Irūnai patiko ir groti, ir dainuoti, ir šokti – nuo vaikystės žinojo būsianti dainininkė. „Su sese turėjom tokį senovinį magnetofoną su kasete: kurdavom dainas, įrašinėdavom ritmus į stalą, į palangę, į puodą daužydamos – smagu prisiminti.“

Nuo ketverių metų pradėtas lankyti kolektyvas, vadovaujamas L. Lapkauskaitės, Irūnai davė pačius svarbiausius gyvenimo pagrindus: suformavo stiprų charakterį, ugdė muzikinius gebėjimus, padėjo užsitikrinti socialinę padėtį ir finansinę situaciją.

„Kad ir kaip tai atrodo žavu, dėl to, ką turiu dabar, teko daug ką paaukoti: šeimos šventes, vakarėlius su draugais, išvykas. Mokykloje taip pat buvo atsiradę visokių pavėluotų atsiskaitymų, perlaikymų. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, atrodo, kad daug ko atsisakyti buvo verta, tačiau vaikystėje ir paauglystėje man buvo labai sunku“, – prisimena Irūna. Ne tik ji pati, bet ir jos tėvai, močiutė – visi dėl mergaitės stengėsi ir padėjo siekti svajonių.

Didysis paauglystės maištas

Buvo ir kritinių momentų. „Sulaukusi 14 metų, viską mečiau – norėjau laisvės. Jaučiau, kad visą gyvenimą buvau tarsi pririšta prie muzikos. Nusprendžiau, apsisukau ir išėjau iš kolektyvo. Apie pusę metų pabuvau toje laisvėje, bet kartu ir sąžinės graužatyje. Prisimenu, sesuo ruošiasi, važiuoja į koncertą, o aš sėdžiu prie lango ir verkiu... Tada supratau, kad iš tiesų ir aš noriu važiuoti į repeticijas, noriu savo visą laiką skirti darbui, noriu stovėti ant scenos. Sugrįžau į kolektyvą, atsiprašiau ir pasakiau visiems, kad negaliu be muzikos gyventi“, – svarbų gyvenimo momentą prisimena žinoma dainininkė.

Ir iš tiesų, paauglystė yra tas laikotarpis, kurį visiems jaunuoliams reikia kažkaip išlaukti, stengtis ramiai išgyventi, nepriiminėti jokių rimtesnių sprendimų. „Kai nusistovi mintys ir nurimsta hormonai, tik tada galima imtis kitų gyvenimo žingsnių“, – savo patirtimi su organizacijos „Gebėkit vaikus“ globojamomis mergaitėmis dalijasi Irūna.

„Sunkus darbas, piktos kritikos ignoravimas, neabejojimas tuo, ko sieki ir žinojimas, jog dėl sėkmės užsibrėžtoje srityje būtinai turėsi ką nors paaukoti“, – tai yra I. Puzaraitės-Čepononienės sėkmingos karjeros ir laimės receptas.

Daugiau įkvepiančių istorijų bus papasakota organizacijos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto metu kovo 20 d. 19.30 val. per LNK televiziją.

Štai dainininkė Irūna Puzaraitė-Čepononienė dirbo vos ne iki paskutinės nėštumo savaitės, o vos pagimdžiusi savo kolegai Mariui Jampolskiui parašė žinutę: „Aš kaip nauja, galim dirbt“.

„Manau, kad su jos genais ji galėtų turėti 20 vaikų, antrą dieną „susitraukia“ ji ir gali eit į sceną“, – jau šį vakarą 19.30 val. LNK laidoje „KK2 penktadienis“ atviraus Marius Jampolskis.

„Aš negaliu be to gyventi, o vaikelis daug nereikalauja. Tiktai pienuko, meilės. Turiu gerą palydovą šalia, kuris dukrytei ir mamą atstoja šiuo metu, tai yra mano vyras... Be to, toks mūsų yra darbas, mes negalim sustoti. Reikia save parodyti, reikia apie save priminti...“, – sako Irūna,  paklausta ar nesigaili, kad vos pagimdžiusi vėl pradėjo koncertuoti.

Irūnai pritarė ir Seimo narė Agnė Bilotaitė, auginanti du mažus vaikus: Jonui – 2 metai, Benui – 4 mėnesiai.  „Parlamento nariai neturi motinystės atostogų, tokia yra tvarka.  Taigi, iškart po gimdymo atostogų grįžau į darbus, o mano vyras jau antrą kartą išėjo tėvystės atostogų“, – sako Agnė.

Į darbą, namuose palikusi vos poros savaičių kūdikį išskubėjo ir makiažo meistrė Rasa Janulevičienė: „Jaučiausi taip lyg daryčiau kažkokį žygdarbį, bet klientės išgirdusios mano istoriją ėmė reikšti užuojautą... Gal esu vieniša mama? Gal nėra ką valgyti“.

Visų šių moterų pasirinkimą nesėdėti namuose palaimino  jų vyrai.

Tuo metu skyrybas ištvėrusi ir keturis vaikus auginanti Asta Baukutė yra atvira: ji yra viena ir vos spėja suktis. „Du jaunesni sūnūs, faini bernai, yra mano plastinės operacijos, mano jaunystės eliksyras“, – sako Asta, pridurianti, kad vienai auklėti vaikus sudėtinga, bet tikrai įmanoma. Astos namuose svarbiausia – pareigos ir disciplina. Aktorės vaikai baigė ar lanko muzikos mokyklas, žaidžia futbolą, laiku eina miegoti ir žino, ką reiškia tvirtas mamos „ne“!

Kodėl vienos moterys renkasi motinystę, o kitos neria į darbus? Kodėl trynukus auginančią Simoną Lipnę ištisai atakuoja pavyduoliai?  Ir kada Irūna gimdys trečią kūdikį? 

Žinoma moteris laukiasi antrojo vaiko. Tai ji patvirtino socialiniame tinkle: „Kaip gera sveikintis ne vienai...ir pasidžiaugti mūsų šeimą aplankiusia laime...jau antrą kartą laukiam ateinant stebuklo.“

TV laidų vedėja su vyru kariškiu susituokė 2016-ųjų vasarą. 

Pirmagimio sūnaus Toro pora susilaukė 2017-ųjų lapkritį.

Gruodžio 26 d. 17 val. Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje (Pilies takas 1) įvyks šventinis Martyno Kavaliausko gyvos muzikos koncertas, kuriame skambės geriausios visų laikų lietuviškos dainos, pradedant Danielio Dolskio ir baigiant Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio, Virgilijaus Noreikos, ansamblių „Hiperbolė“ ir „Nerija“ kūriniais.

„Dabar, kai girdime tiek daug užsienio muzikos, beprotiškai gera atsigręžti į senąją, visiems artimą ir puikiai žinomą lietuvišką muziką. Malonu ne tik ją prisiminti, bet ir interpretuoti“, – sakė vienas talentingiausių jaunosios kartos dainininkų.

M. Kavaliauskas – Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Anželikos Cholinos šokio teatro solistas, nuolat rengiantis gastroles Lietuvos miestuose, todėl šiame dviejų valandų trukmės koncerte skambančios dainos bus subtiliai papildytos teatralizuotais elementais.

Martynas scenoje pasirodys su gyvo garso grupe bei pučiamųjų instrumentų septetu, profesionalių šokėjų trupe bei pritariančiaisiais vokalistais. Pasirodymui ruošiamos įspūdingos dekoracijas, speciali choreografija bei išskirtiniai apšvietimo sprendimai.

Senuosius metus palydėti gruodžio 30 d. 18 val. į menų inkubatorių kviečia ir populiarus duetas Marius Jampolskis ir Irūna Puzaraitė. Programoje išvysite dueto teatralizuotus pasirodymus bei geriausias dainas.

Šventiniame koncerte taip pat pasirodys mažiausieji dueto bičiuliai „O lia lia vaikai“ ir tik šiam pasirodymui suburtas buvusių „Mokinukių“ kolektyvas bei kylančios žvaigždutės „Mergaitės iš Majemio“.

Gražiausias pasaulio melodijas atliks įstabaus balso savininkas, M.A.M.A. apdovanojimų laureatas Paulius Sinkevičius.

Renginio organizatorius: VšĮ „Raudondvario dvaras“

Bilietų galima įsigyti: bilietai.lt ir VšĮ „Raudondvario dvaras“ kasoje

Bilieto kaina: 20–21, 20 eurai.

Kas gali būti romantiškiau už švelniai skambančias Kuršių marių bangas ir nepakartojamus saulėlydžius, kai besileidžiančios saulės spindulių atspindžiai ištįsta raudoniu ant vakarėjančio Klaipėdos uosto, o oras virpa nuo į marias besileidžiančių muzikinių akordų...

Šią vasarą festivalis pasiūlys apsilankyti septyniuose skirtingų muzikos žanrų koncertuose: nuo svajingos klasikos iki energingo roko, nuo „vežančios“ popmuzikos iki svaiginančių romansų.

Grįžta auksinis duetas

Birželio 16-ąją festivalį „Muzikuojantis keltas“ atidarys Irūna ir Marius. Publikos taip mylimas duetas po pertraukos grįžo į sceną ir šįkart kvies pasiklausyti „Auksinių dainų“. Programoje skambės gražiausi lietuviški kūriniai, sukurti nuo 1930-ųjų iki dabar. Ši pora scenoje sukurs nepamirštamą atmosferą, kupiną laisvės ir nutrūktgalviškumo.

Aktorius, dainininkas Marius Jampolskis džiaugėsi, kad duetas sugrįžo į sceną ir pripažino, kad abu jau buvo išsiilgę muzikos ir koncertų. „Taigi mes ir vėl greitkelyje“, – juokėsi jis.

M.Jampolskio ir po motinystės atostogų grįžusios Irūnos tandemas, regis, neišskiriamas. Pasak Mariaus, abu juos vienija bendras požiūris į darbą, charakterio savybės, chemija, taip pat noras tobulėti.

12 – tiek metų klausytojus džiugina „Muzikuojantis keltas“.

„Muzikuojantį keltą“ atlikėjas vadina unikalia Lietuvoje scena. „Ten tvyro ypatinga atmosfera. Ką jau sakyti apie vaizdus: jokioje scenoje negali nė susapnuoti apie tokias dekoracijas, kaip besileidžianti saulė ir kopos“, – mintimis dalijosi aktorius ir dainininkas.

Kvies į kelionę laiku

Festivalis „Muzikuojantis keltas“ klausytojus kvies į kelionę laiku. Birželio 23-iąją ant „Muzikuojančio kelto“ denio trumpam atgims grupė „Hiperbolė“.

Turbūt kiekvienas galėtų sudainuoti bent vieną šios legendinės grupės kūrinį. Juk tai muzika, kuri žavėjo ne vieną kartą. Grupės „Hiperbolė“ vokalistas, gitaristas bei daugumos dainų autorius Igoris Berinas grįę ant festivalio denio kartu su grupės „Huge Soul“ jaunaisiais muzikantais ir drauge surengs koncertą „Išgalvotas gyvenimas“.

O liepos 7-ąją „Muzikuojančio kelto“ publika nusikels į tarpukarį kartu su solistais Liudu Mikalausku, Egidijumi Bavikinu ir pučiamųjų instrumentų sekstetu „Brass Bravo“.

Jų programa „Onyte, einam su manim pašokti...“ klausytojus kvies pasivaikščioti kartu su Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko dainomis po tarpukario Lietuvą ir nukels į aristokratiškas tarpukario koncertų sales bei kavines.

Vasariška tradicija

Liepos 14-ąją popklasikos gerbėjai kviečiami į grupės „El Fuego“ koncertą.

Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas skelbia paliekantis grupę, tačiau ant „Muzikuojančio kelto“ denio jis dar pasirodys su ja.

Vasara kartu su festivaliu „Muzikuojantis keltas“ grupei „El Fuego“ tapo tarsi tradicija. „Koncertas kelte, ant vandens, suteikia neišdildomų įspūdžių tiek publikai, tiek atlikėjams. Neįmanoma, kad tokia aplinka atsibostų. Dėl to mes kiekvienais metais čia sugrįžtame“, – teigė grupės narys Rokas Spalinskas.

Jis prisiminė praėjusių metų koncertą, kurio metu orai tikrai nelepino. Prieš pat pasirodymą stipriai lijo, viso koncerto metu buvo labai vėjuota.

„Buvo gana sudėtinga išlaikyti gražų, formalų įvaizdį, kai plaukus vėlė didelis vėjas“, – juokėsi pašnekovas.

Roko baladės kitaip

Liepos 21-ąją pirmą kartą festivalyje kartu koncertą surengs visiems gerai žinomi atlikėjai Jeronimas Milius ir Česlovas Gabalis, kurie dainuos akompanuojant fortepijonui.

Akustinio koncerto metu skambės pasaulyje puikiai žinomų atlikėjų popmuzikos ir roko baladės. „Roko balades jau ne vienerius metus atliekame kartu su Povilu Meškėla, J.Miliumi ir simfoniniu orkestru. Tačiau su Jeronimu nusprendėme roko kūrinius klausytojams dabar pateikti kitaip“, – teigė Č.Gabalis.

Koncerto metu skambės tokių žinomų grupių ir atlikėjų kaip „U2“ ir Stingas kūriniai. „Galiu pasakyti tik viena: bus gražu“,– šypsojosi dainininkas.

Svarbiausia, atliekant roko balades, anot jo, vengti pataikavimo publikai.

Radži ir Laisva

Pačiame Jūros šventės įkarštyje, liepos 28-ąją, ant „Muzikuojančio kelto“ denio žiūrovų prašymu koncertą surengs čigoniško kraujo ir karšto temperamento atlikėjas Radži. Jam festivalyje pirmą kartą pritars atlikėja Laisva (žurnalistė Donata Gutauskienė). Prieš porą metų kartu „Žvaigždžių duetuose“ nugalėję atlikėjai – jaunatviškai entuziastingi, neslepiantys emocijų, nebijantys reikšti savo nuomonės. Tad akivaizdu, kad iš šios poros, užkariavusios televizijos žiūrovų simpatijas, koncerte bus galima tikėtis visko.

„Bus ir naujų dainų, ir visiems puikiai žinomų kūrinių iš mudviejų repertuaro. Norime, kad publika atsipalaiduotų ir galėtų padainuoti kartu“, – teigė Radži.

Didelėse koncertų salėse pasirodymus rengiančiam dainininkui koncertuoti „Muzikuojančiame kelte“ yra gera ir jauku. „Vyrauja šilta atmosfera, galima prieiti prie žmonių, pabendrauti su jais“, – sakė jis.

Jau penktą kartą „Muzikuojančiame kelte“ pasirodysiantis atlikėjas prisiminė, kad koncertų metu buvo visko. „Pamenu, repetavome su Birute Dambrauskaite, ir prasidėjo tokie žaibai, griaustinis, kad maniau, jog mus nutrenks! Visą koncertą lijo, bet publikos tai neišgąsdino. Manau, jei dainininkai skleidžia geras emocijas, nesvarbu, lietus ar saulė, pasirodymas vis tiek bus geras ir įtraukiantis“, – kalbėjo dainininkas.

Intymus pokalbis

Festivalį „Muzikuojantis keltas“ rugpjūčio 4-ąją vainikuos teatro ir kino aktorės, dainininkės Larisos Kalpokaitės koncertas – ji klausytojus pakvies į romantišką romansų vakarą.

„Mano atliekamų kūrinių žanras demokratiškas ir pritampantis prie įvairių erdvių. Tačiau koncertuoti kelte man yra kažkas ypatingo: uostas, marios, žuvėdros, vėjas, pušys, miesto vaizdai... Visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje atliekami romansai puikiai dera. Žinoma, daug kas priklauso nuo atlikėjų – kaip sugeba išlaikyti žmonių dėmesį, tačiau, natūralu, kad dalis žmonių nori ne tik dalyvauti koncerte, bet ir pasigrožėti vaizdais“, – pasakojo jau trečią kartą festivalyje dalyvausianti atlikėja.

L.Kalpokaitės programą sudarys lietuviški ir rusiški populiariosios klasikinės bei šiuolaikinės muzikos kūriniai, kurių dalis – iš visiems puikiai žinomų kino filmų.

„Mano atliekamas muzikos žanras netelpa į rėmus „populiaru“ ar „įdomu“. Romansus pavadinčiau labai asmenišku žanru, kuriam reikalinga dainininko patirtis, talentas, vokalinės galimybės. Atliekant tokią muziką, didžiausias iššūkis yra „paimti“ klausytojus“, – apie atlikimo subtilybes atviravo L.Kalpokaitė.

Daugiausia laiko teatre ir kine praleidžianti atlikėja prisipažino, jog muzika jai yra intymus pokalbis su publika.

„Mano karjera jau eina vakarop, o muzika man yra galimybė pasakyti tai, ko nespėjau per visą gyvenimą scenoje. Man tai yra labai svarbu“, – atskleidė atlikėja.

„Muzikuojantis keltas“ išplauks 20.30 val. iš senosios Smiltynės perkėlos (Danės g. 1, Klaipėda). Plaukimo trukmė – 2 val. Koncertų metu veiks baras. Bilietus platina „Bilietai.lt“, prieš koncertus bilietai brangs.

Savo socialinio tinklo "Instagram" paskyroje žinoma moteris rašė: "Su Toru tikrinam ligoninę... Ech....Temperatūra, baik. Laikomės, sūniukai". 

Moters įrašas sulaukė palaikymo žinučių, kuriuose linkima, kuo greičiau pasveikti. 

Primename, kad garsios atlikėjos sūnui yra 7 mėnesiai. Aukštos temperatūros varginamas mažylis į ligoninę buvo paguldytas trečiadienio vakarą.