Ekspozicijoje „Didžiausia garbė pasveikinti: dovanos Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai“ galima susipažinti su Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje išsaugota gausia A. Smetonai įvairiomis progomis teiktų dovanų kolekcija. Sovietmečiu dėka muziejininkų pasišventimo ji buvo slapstoma nuo galimų pavojų ir į dienos šviesą ištraukta tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ši ekspozicija yra skirta prezidento A. Smetonos 150 metų jubiliejui paminėti.

Simbolių kalba

Vos įžengus pro duris, akys apraibsta nuo dovanų gausos ir įvairovės: prabangūs auksu ir sidabru išpuošti sveikinimų albumai, unikalūs sidabro dirbiniai ir gintaro luitai, medžio drožiniai, korporacijų kepuraitės, įvairia technika atlikti A. Smetonos portretai, simboliniai miestų herbai, raktai ir kitos dovanos.

Daugiausia dovanų prezidentui A. Smetonai buvo įteikta 60 metų sukakties, kuri buvo minima 1934 m. rugsėjo 8–10 dienomis, proga. Tokio visuomenės dėmesio ir kūrybingumo paveiktas šalies vadovas nutarė leisti gautomis dovanomis pasigrožėti visiems Prezidentūros svečiams ir įrengė dovanų muziejų.

Ką mums pasakoja išsaugotos prezidento A. Smetonos dovanos? Pirmiausia liudija apie tvirtas dovanojimo tradicijas tarpukario Lietuvoje. Juk dovanojimas – tai viena seniausių žmonijos praktikų, atsiradusi prieš tūkstančius metų. Pirmosiomis dovanomis galėtume laikyti aukas dievams prašant derlingų ar sočių metų, vėliau aukas dievams pakeitė dovanos žmonėms. Dovanos atrodo įprasta, tarsi savaime suprantama mūsų kultūrinio ir socialinio gyvenimo dalis, tačiau tai daugiasluoksnis ir kintantis fenomenas. Dovanos byloja, kaip per jas visuomenė susisaisto emociniais, ekonominiais, socialiniais ar politiniais ryšiais ir įsipareigojimais. Taigi dovanas galima tyrinėti kaip simbolinę kalbą.

Dygsniai: prezidento portretas, atliktas mašininio siuvinėjimo technika. Fabriko „Kauno audiniai“ dovana A. Smetonai Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga. Kaunas, 1938 m. vasario 16 d. / Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

Dovanojimo reikšmė

Į dovanas galima žvelgti ir kaip į tam tikrus įsiteikimo aukščiausiajai valdžiai reliktus. Šiandien dovanos valstybės tarnautojams yra labai aiškiai apibrėžtos: Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas numato, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali priimti dovanų ar paslaugų arba jų teikti, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

Žemės saujelės, simbolizavusios viso krašto prisirišimą prie Tautos vado, buvo subertos į specialiai kiekvienai vietovei pagamintas dėžutes.

Prieš 100 metų privačių ir viešųjų interesų konflikto samprata dar nebuvo išgryninta, todėl dovanos A. Smetonos laukė kone kiekviename žingsnyje, ir tai tapo akivaizdu tyrinėjant gausų prezidento dovanų rinkinį. Jame – dešimtys ypač brangių ir vertingų įvairių Lietuvos verslo įmonių ir visuomeninių organizacijų dovanų, daugybė sveikinimų, deklaruojančių lojalumą ir ištikimybę.

Nė vienas kitas tarpukario tarnautojas negalėjo pasigirti sulaukiantis tiek visuomenės dėmesio, kaip prezidentas A. Smetona. 1929 m. buvo pradėtas stiprinti jo autoritarinis valdymas, todėl raginta rodyti kuo daugiau pagarbos ženklų tautos vadui. Šalies oficioze „Lietuvos aidas“ rašyta: „Tautos Vado ir Respublikos Prezidento asmenyje pagerbiamas ne tik valstybės valdžios autoritetas, bet tuo pačiu yra pareiškiama ir savo tautinės valstybės bei tautos meilė. [...] Todėl į visą Valstybės Vado pagerbimą reikia žiūrėti ne tik kaip į pagerbimą viršūnėje stovinčio ir daug nusipelniusio asmens, į tai reikia žiūrėti sykiu ir kaip į pagerbimą valstybės valdžios, jos tvarkos ir jos siekimų.“

Todėl tarp A. Smetonai skirtų dovanų dedikacijų yra tokių: „Tautos Vadui – savo šefui“, „Didžiajam lietuvių Tautos vairininkui“ ir pan.

Taurė: studentų korporacijos „Neo Lithuania“ dovana garbės nariui prezidentui A. Smetonai vardo dienos proga. Kaunas, 1928 m. birželio 13 d. / Saugoma Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje

Sidabriniai sveikinimai

Dalis dovanų išsiskiria ne tik dizainu ar medžiagiškumu, bet ir įdomia istorija. Viena iš jų – sidabrinis Ukmergės miesto herbas. Jį burmistras Pranas Kuzma įteikė prezidentui lankantis Ukmergėje 1927 m. rugpjūčio 14 dieną. Ant dovanos puikuojasi įrašas: „P. L. Respublikos Prezidentui A. Smetonai“. Šią dovaną sukūrė ir pagamino garsus Kauno auksakalys Juozas Gerštikas.

Laikraštis „Lietuvis“ išsamiai aprašė ukmergiškių pasirengimą sutikti prezidentą: „Šeštadienio vakaras – rugpiūčio 13 d. – tai Prezidento atvykimo išvakarės. Visas miestas bruzdėte bruzda. Pačiam centre baigiami statyti labai moderniško stiliaus dvilypi egliašakių vartai. Visur tiesios linijos, statūs kampai, nei vingių, nei nereikalingų pagražinimų. Paprasta ir dailu. „Sveiks, tautos Vade“ įrašas vartuose. Gatvės dulka. Turi būt, jos jau senai taip buvo šluotos. Pakraščiai taškomi baltomis kalkėmis. Balkonai kai kur įmantriau, kai kur paprasčiau, bet beveik visur papuošiami gėlėmis ir žaliumynais.“

Kitą dieną Ukmergė sulaukė ne tik prezidento, bet ir jį atlydėjusių ministro pirmininko Augustino Voldemaro, kariuomenės vado Silvestro Žukausko, krašto apsaugos ministro plk. Stasio Dirmanto, žurnalistų, kino operatorių ir fotografų. Prezidentą sutiko gimnazistai, savanoriai, šauliai, sporto organizacijos, miesto gyventojai, kurie tapo šios įsimintinos ceremonijos dalimi.

Nors prezidentas šią dovaną gavo iš burmistro rankų, tačiau ji buvo įteikta viso miesto gyventojų akivaizdoje, ir dovanojimo ceremonijos emocija apėmė ne tik dovanos teikėją ir gavėją, bet ir visus ten dalyvavusius.

Kraštiečui: Ukmergės miesto herbas. Ukmergės miesto dovana prezidentui A. Smetonai apsilankymo proga 1927 m. rugpjūčio 14 d. / Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

Sauja tautos žemės

Bendruomeniškumas ir pakilios emocijos lydėjo ir prezidentui įteiktą dovaną „Tautos žemė“. Nors iš pažiūros tai kuklus medinis suvenyras, kurį sudaro stilizuotas Gedimino pilies bokštas ir aplink jį išdėstyti vienuolika nedidelių medinių indelių, tačiau iš tiesų jis mums byloja apie nepaprastą jaunų lietuvių energiją ir užsidegimą įteikti prezidentui didelę simbolinę prasmę turinčią dovaną.

Šios dovanos autorius – Jonas Prapuolenis. Ant dovanos įrašas: „1874 AS 1934 Tautos vadui Lietuvos žemės tautiškasis jaunimas. Tautos vado estafetė 1934–IX–8–9“. Šis simbolinę prasmę turintis suvenyras – Lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungos „Jaunoji Lietuva“ sportininkų dovana prezidentui A. Smetonai 60-mečio proga.

„Jaunoji Lietuva“ surengė estafetę per Lietuvą. Estafetės dalyviai turėjo atnešti prezidentui į Kauną po saują žemės iš vienuolikos Lietuvos pasienio vietovių: Skuodo, Laižuvos, Žagarės, Nemunėlio Radviliškio, Pasubačiaus, Smėlinės, Skirmuntiškės, Merkinės, Kapčiamiesčio, Kybartų ir Palangos. Visų šakų estafetės ilgis sudarė 2 129 km, bėgime dalyvavo net 1 064 sportininkai – jie bėgo distanciją po 2 km ir perduodavo vienas kitam saują žemių, subertą į drobinį maišelį.

Tai buvo pirmoji tokio masto estafetė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Estafetė prasidėjo 1934 m. rugsėjo 8 dieną, o Kauną bėgikai pasiekė rugsėjo 9-osios vakare. Šimtai žiūrovų su dideliu susidomėjimu stebėjo bėgimą visose maršruto atkarpose. Pirmoji žemės sauja iš Klaipėdos Kauną pasiekė 17.30 val., paskutinioji, iš Kybartų, – 18.55 val. Žemės saujelės, simbolizavusios viso krašto prisirišimą prie Tautos vado, buvo subertos į specialiai kiekvienai vietovei pagamintas dėžutes ir visas suvenyras įteiktas jubiliejų šventusiam prezidentui. Galime užtikrinti, kad tautos žemė, anuomet supilta į medines dėžutes, puikiai išsilaikė iki šiol.

Jubiliejus: prezidentą 60-mečio proga sveikina Lietuvos kariuomenės vadai ir karininkai. Kaunas, 1934 m. rugsėjo 9 d. / Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje

Studentų pagarbos ženklas

Gana daug dovanų prezidentas A. Smetona sulaukdavo ir vardinių proga – birželio 13 d. švęsdamas Antanines. Ne tik brangią dovaną, bet ir iškilmingą ceremoniją savo garbės nariui vardinių proga 1928 m. padovanojo studentų korporacijos „Neo Lithuania“ nariai.

Išdidžiai tarp kitų dovanų stovinti masyvi dekoratyvi spalvoto stiklo ir sidabro taurė su studentų korporacijos „Neo Lithuania“ herbu yra aptariamoji vardinių dovana. Ji pagaminta Drezdeno auksakalio Hermanno Behrendo dirbtuvėse Vokietijoje. Ant taurės puikuojasi įrašas: „Didžiajam lietuvių Tautos vairininkui, Savo ideologijos tėvui ir garbės nariui Antanui Smetonai vardo dieną 13. VI. 1928 Korporacija „Neo Lithuania“ Kaunas“.

1928 m. birželio 13 d. „Lietuvos aido“ puslapiai atskleidžia, kad vardinių proga gausi studentų eisena su žibintais pražygiavo per visą miestą iki Prezidentūros, kad pasveikintų organizacijos šefą ir įteiktų šią dovaną. Galime teigti, kad šiuos korporacijos narius, kaip ir anksčiau minėtus sportininkus ir ukmergiškius, į renginius vedė pagarba valstybės vadovui ir didžiausia garbė jį pasveikinti.

Naujoji ekspozicija kviečia ne tik pasigrožėti išsaugotomis unikaliomis dovanomis, bet ir pasidžiaugti dovanojimo tradicijos teikiamomis teigiamomis emocijomis. Ką Prezidento dovanų muziejaus ekspozicija pasakoja apie dovanotojus ir šių dovanų įteikimo intencijas? Kodėl pagerbti prezidentą dovanomis buvo taip svarbu? Kaip buvo organizuojamos išskirtinės ceremonijos, kad į dovanos teikimą būtų įtraukti šimtai žmonių? Apie tai ir dar daugiau bus galima sužinoti apsilankius muziejuje.

Tribūna: Prezidentui A. Smetonai įteikiama dovana. XX a. 4 deš. / Saugoma Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune

Kas? Ekspozicija „Didžiausia garbė pasveikinti: dovanos Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai“.

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? Nuo vasario 16 d. iki 2028 m. vasario 16 d.

Išvežtos karo išvakarėse

„SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“ – taip pavadintai parodai Lietuvos centrinis valstybės archyvas paskolino septyniolika unikalių dokumentų, kuriuos 1920–1938 m. Lietuvos Respublika buvo sudariusi su Europos, Tolimųjų Rytų ir Pietų Amerikos valstybėmis.

Simboliška, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Lietuvos laikinosios sostinės išvežtos tarptautinės sutartys vėl grįžo į Kauną. Dvi dėžės su dokumentais, tarp kurių buvo dvišalės sutartys, susitarimai, notos, konvencijos, protokolai ir daugiašalės tarptautinės konvencijos, iš Kauno išgabentos 1939-aisiais, likus vos septynioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Šią misiją inicijavo dramatiško likimo diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Bizauskas, o vykdė Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vytautas Jonas Gylys. Iš pradžių dokumentai išgabenti į Stokholmą.

1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą, tuo metu Švedijos sostinėje rezidavęs diplomatas atsisakė grįžti į tėvynę. Švedijai pripažinus Lietuvos inkorporavimą į SSRS de jure, Lietuvos pasiuntinybė Stokholme buvo uždaryta. 1949 m. diplomatas persikėlė į Kanadą, kur iki mirties ėjo Lietuvos generalinio konsulo Toronte pareigas. Kartu su juo per Atlantą iškeliavo ir istoriniai dokumentai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Išliko tik per plauką

Anot diplomato dr. Vytauto Žalio, atkūrus nepriklausomybę manyta, kad sutartys yra atsidūrusios Maskvoje. Tačiau 1997 m. pasirodė mokslinis straipsnis, kuriame remtasi buvusio Lietuvos pasiuntinybės atašė Stokholme Vlado Žilinsko atsiminimais, – tuomet ir sužinota, kad dokumentai prieš karą buvo išgabenti į Švediją. Pradėjus domėtis, sužinota, kad sutartys 1949 m. atsidūrė Kanadoje.

Iki Toronto sekė ir dar sovietmečiu svarbių valstybės dokumentų nesėkmingai ieškojęs užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas Stasys Lozoraitis. Užmegztas ryšys su J. Gylio našle Vanda Gyliene. Tačiau, kai po jos mirties S. Lozoraičio atstovai atvyko į Torontą, dokumentų nebeaptiko.

Viltis atgimė pernai pavasarį, kai į Kanados lietuvių muziejų-archyvą Toronte kreipėsi Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas prof. Charles’as Hopkinsas dėl radinių – po V. Gylienės mirties jos namus tvarkiusios valymo kompanijos gatvėje paliktų dėžių su dokumentais.

Parodoje Kaune eksponuojama tik nedidelė dalis iš 105 į Lietuvą grąžintų tarptautinius susitarimus liudijusių teisės aktų. Šiek tiek gausesnis ekspozicijos variantas buvo pristatomas Valdovų rūmuose Vilniuje. Į jos atidarymą atvykęs Kanados Toronto Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas prof. Ch. Hopkinsas pasakojo, kad po kaimynystėje gyvenusios V. Gylienės mirties gatvėje pamatė išneštas dėžes – kaip jam atrodė, su knygomis.

„Aš – dėstytojas, o čia – knygos, negalėjau jų palikti ir pasiėmiau į namus. Žinote, aš nė nenumaniau, kad išgelbėjau tokius svarbius dokumentus. Ponia Vanda kartą buvo užsiminusi, kad saugo labai svarbius dokumentus. Kai apžiūrėjau, pamačiau, kad tai gražūs popieriai, pavyzdžiui, japonų kalba parašytas dokumentas įdėtas į prabangia medžiaga aptrauktą dėžutę, mačiau, kad parašai po dokumentais – tikrai labai žymių žmonių, tokių kaip karaliai, didžiųjų valstybių vadovai“, – pasakojo Ch. Hopkins.

Sužinojęs, kad Toronte yra Kanados lietuvių muziejus-archyvas, Ch. Hopkinsas kreipėsi į jį. Tarpininkaujant archyvo vadovei Danguolei Breen netrukus 50 kg sveriančios dėžės su tarpukario Lietuvos Vyriausybės dokumentais pasiekė Lietuvos ambasadą Kanadorių Darių Skusevičių. Jau kitą dieną dalis mažiau svarbių dokumentų buvo išsiųsti diplomatiniu paštu, o su svarbiausiomis tarptautinėmis sutartimis į Lietuvą skrido pats ambasadorius.

Anot D. Skusevičiaus, sugrįžusios prieškario Lietuvos teisinės dokumentacijos svarbą galima lyginti nebent su Vasario 16-osios Aktu. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Kanada nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS, tad šioje šalyje galėjo gyventi ir veikti nepriklausomos Lietuvos konsulai, o minėti dokumentai nebuvo išblaškyti istorijos vėtrų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Įamžinta istorija

Parodoje eksponuojamos sutartys – ilgo derybinio darbo rezultatas. Tai iliustruoja valstybių vadovų suteikti įgaliojimai pareigūnams jas pasirašyti ir sutarčių ratifikaciniai dokumentai.

Per derybas būdavo sutariama dėl sutarties turinio, nusprendžiama, kur ji bus pasirašyta, kada ir kokiomis sąlygomis įsigalios, kokia bus jos galiojimo trukmė.

Iki 1927-ųjų Lietuvos Respublikos vardu tarptautines sutartis su kitomis valstybėmis apsvarstydavo ir ratifikuodavo Lietuvos Respublikos Seimas. 1927 m. balandžio 12 d. prezidentui paleidus Seimą, gavus teisinį išaiškinimą ir pasirėmus Lietuvos Valstybės Konstitucija, tarptautines sutartis ratifikuodavo prezidentas Antanas Smetona.

Tekstai iliustruoja per 100 metų įvykusį lietuvių kalbos pokytį, juose galima rasti šiandien nebevartojamų terminų.

Abiejų sutartį pasirašiusių valstybių patvirtintos sutartys būdavo paskelbiamos oficialiuose šių valstybių leidiniuose ir įregistruojamos Tautų Sąjungos sekretoriate.

Lietuvos valstybės įtvirtinimą žymintys dokumentai liudija aktyvų Lietuvos dalyvavimą tarptautinėje bendruomenėje, plačią tarptautinių ryšių geografiją ir interesų įvairovę.

Įdomios ne tik turiniu

Parodoje eksponuojamų sutarčių pavadinimai atitinka oficialų sutarties tekstą, paskelbtą ano meto Lietuvos Respublikos leidinyje „Vyriausybės žinios“. Paprastai sutartys buvo sudaromos užsienio kalba, dažniausiai prancūzų, tačiau yra sutarčių, sudarytų anglų, vokiečių, rusų, portugalų, latvių ir kitomis kalbomis.

Greta oficialaus sutarties teksto būdavo pridedamas vertimas į lietuvių kalbą. Šie tekstai iliustruoja per 100 metų įvykusį lietuvių kalbos pokytį, juose galima rasti šiandien nebevartojamų terminų, kai kuriais atvejais net valstybių pavadinimai išversti labai laisvai ir šiandien nebeatitinka nustatytų normų.

Ilgą laiką netinkamomis sąlygomis laikytos sutartys grąžintos varganos būklės, tačiau didelę patirtį turinčių Lietuvos centrinio valstybės archyvo restauratorių dėka jos prikeltos naujam gyvenimui ir šioje parodoje pristatomos pirminio savo grožio.

Lankytojai gali pamatyti ne tik sutarčių originalus, bet ir žymių Lietuvos ir užsienio valstybių politikų, diplomatų ir valstybių vadovų – tokių kaip popiežius Pijus XI, Japonijos imperatorius Hirohito, Latvijos prezidentai Albertas Kviesis ir Karlis Ulmanis, Austrijos prezidentas Vilhelmas Miklas, Portugalijos prezidentas Antonijus Oskaras Karmona, Turkijos Respublikos prezidentas Mustafa Kemalis ir kt., autografus.

Paroda įdomi ne tik besidomintiems tarptautiniais santykiais, diplomatija, politikos mokslais, bet ir kaligrafija, sfragistika.

Smalsesnieji gali iš arčiau patyrinėti puošnius įgaliojimų ir sutarčių ratifikacinius dokumentus, atkreipti dėmesį į išskirtinį sutarčių įrišimą, spalvingas gijas, įmantrius valstybės antspaudus, kuriais buvo patvirtintos sutartys, ir į lakinius inicialinius sutartis pasirašiusių diplomatų antspaudus.

Kas? Paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.

Kur? Istorinėje Prezidentūroje.

Kada? Veikia iki 2023 m. vasario 28 d.

Komiksų knygoje iliustratorius James Amatus užfiksavo intriguojančią istoriją, kuri nutiko rūmuose. Du išdykę rūmų gyventojai Pelėsis ir Kerpė, pasinaudoję muziejininkų sukurtais laiko portalais, prasmunka į praeitį ir keliauja per septynis istorinio pastato laikotarpius. Kelionė prasideda XIX a. viduryje domininkonų vienuolyno darže, kuriame iškyla privati rezidencija, pavirtusi Kauno gubernatoriaus rūmais.

Vėliau laiko portalais keliautojai peršoka į vokiečių okupacinės valdžios rezidenciją Pirmojo pasaulinio karo metu. Iš ten keliauja į Lietuvos valstybės Prezidento rūmus. Tada svečiai iš ateities bloškiami į okupacijų sūkurį: pirmąją sovietų okupaciją greitai keičia nacistinė, o šią netrukus vėl išstumia sovietų okupantai ir sovietinės institucijos: Pionierių rūmai ir Mokytojų namai.

Komikso knygos ne prasčiau nei grynieji tekstai skatina mąstyti, šviestis, kritiškai vertinti tam tikrus kultūrinius, ekonominius, politinius reiškinius.

Galiausiai Pelėsis ir Kerpė pamato Istorinės Prezidentūros gimimą ir susipažįsta su muziejaus darbuotojais ir lankytojais. Kokių tik žmonių laikui bėgant nesutinka mažieji keliautojai. Tačiau vieno žmogaus jie vengia – rūmų tvarkytoja GražIna griežtai nusiteikusi neleisti išdykėliams sujaukti pastato ir jo gyventojų laiko tėkmės. Kaip baigsis GražInos ir mažųjų keliautojų lenktynės?

Ir mažiems, ir dideliems skirtoje komiksų knygoje pasakojama tikra pastato istorija, žinoma, su šlakeliu fantazijos. Išleisdami rūmų istorijas netradicine literatūrine forma muziejininkai tikisi sudominti žmones, kurie dažniau renkasi iliustracijų ir teksto derinį, vertina galimybę kartu su dailininku ir rašytoju dalyvauti konstruojant siužetinę liniją. Komikso knygos ne prasčiau nei grynieji tekstai skatina mąstyti, šviestis, kritiškai vertinti tam tikrus kultūrinius, ekonominius, politinius reiškinius.

Taktilinėje knygoje „Rūmų istorijos“ pasakojimas pateikiamas ne tik Brailio raštu, bet ir taktiliniais paveikslėliais, kuriuos lydi garsinio vaizdavimo aprašai, padedantys akliesiems ir silpnaregiams „pamatyti“ skirtingus pastato laikotarpius reprezentuojančius eksponatus. Taktilinę knygą muziejininkams padėjo parengti VšĮ LASS Respublikinis centras. Iliustracijas piešė dizainerė Eglė Puo, o garsinio vaizdavimo aprašą parengė Laura Niedzviegienė.

Visus šiuos leidinius rengė Istorinės Prezidentūros muziejininkės: dr. Ingrida Jakubavičienė, Raimonda Kvietkutė, Renata Mikalajūnaitė ir Marija Navickaitė. Šios knygos užbaigia istorinio pastato tyrimų ir pristatymo visuomenei ciklą, kurio metu 2019 m. išleista mokslinė kolektyvinė monografija „Prezidento rūmai Kaune“, 2020 m. sukurtas nuotolinis audiogidas www.rumuistorijos.lt, o 2021 m. pabaigoje muziejuje atidaryta ilgalaikė ekspozicija „Rūmų istorijos“. Muziejininkės tikisi, kad kiekvienas skirtingomis formomis pateiktas rūmų istorijų pasakojimas ras savo auditoriją ir pritrauks naujų lankytojų į muziejų.

Knygų leidimas iš dalies finansuotas projektų „E-gidas, G-gidas ir A-gidas: nepasakotos istorijos, kultūros prieinamumas ir naujos auditorijos“ ir „Nesvarbių istorijų ir naujų auditorijų prisijaukinimas“ lėšomis (projektų vadovė – Renata Mikalajūnaitė). Projektai yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Renginio metu L. Mažylis pristatys svarbią dovaną Kaunui ir visai Lietuvai – pliene lazeriu išgraviruotą Vasario 16-osios Aktą. Kauniečiai ir miesto svečiai taip pat turės galimybę iš paties dokumento atradėjo gyvai išgirsti įdomiausius faktus apie Lietuvos Tarybos nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytą 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, bei detektyvinę jo paieškų istoriją.

„Vasario 16-osios Aktas grįžta pas savininką – Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą. Šio Akto originalas 1918 m. kovo 22 d. buvo išsiųstas iš Vilniaus į Berlyną. Čia jis išbuvo 99 metus, ten aš jį radau 2017-aisiais kovo 29-ąją ir dabar Lietuvos Nepriklausomybę skelbiantis Aktas vėl grįžta toliau ten saugiai būti. O kadangi paskutinė eksponavimo vieta Lietuvoje – Istorinė Prezidentūra Kaune, tai man kilo idėja čia įamžinti plieninę šiuolaikinėmis technologijomis išraižytą dokumento kopiją“, – Vasario 16-osios Akto likimą ir unikalią dovaną pristatė prof. L. Mažylis. Dokumento originalų dydį atitinkanti plieninė kopija visiems laikams liks Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

J. Petronio nuotr.

Dabar Europos Parlamento nario pareigas einantis prof. L. Mažylis kviečia susitikti ir dar pasinaudoti proga iš arti pamatyti autentišką modernios Lietuvos valstybės gimimo dokumentą. „Kai daugiau nei prieš penkerius metus Politiniame archyve Berlyne radau Vasario 16-osios Aktą lietuvių ir vokiečių kalbomis su dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų parašais, kiekvieną lietuvį aplankė tikras ir nuoširdus džiaugsmas. O šio dokumento atvykimas į Lietuvą, minint valstybės šimtmetį, buvo lydimas pakilios nuotaikos – Akto originalas buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje, kur ir buvo pasirašytas, o šiemet Vasario 16-ąją jis buvo pristatytas istoriniuose Prezidento rūmuose Kaune. Dokumentai gali dingti ir vėl atsirasti, bet idėjos išlieka“, – mintimis apie dokumento atradimą ir eksponavimą Lietuvoje dalijasi prof. L. Mažylis.

Pasak L. Mažylio, šiame dokumente nėra žodžio „laisvė“, bet kiekvienas lietuvis be jokios abejonės pasakytų: tai apie laisvę. „Būtent Nepriklausomos Lietuvos idėja, įamžinta Vasario 16-osios tekste, mūsų tautai suteikė stiprybės ir vilties išgyvenant sunkumus bei drąsos atkurti Nepriklausomybę 1990-aisiais, – teigė L. Mažylis. – O vykstant žiauriam Rusijos karui prieš Ukrainą savo laisvę turime vertinti dar labiau ir artėjantį Lietuvos valstybės 105-ąjį gimtadienį pasitikti susitelkę.“

Vykstant žiauriam Rusijos karui prieš Ukrainą savo laisvę turime vertinti dar labiau.

Renginio metu koncertuos Kauno mišrus choras „Saluto“ (vadovė Ramutė Štreimikytė).

Po oficialios dalies prof. L. Mažylis prie Vasario 16-osios Akto bendraus su lankytojais. Dokumento pamatyti ir L. Mažylio paskaitos išklausyti atvykę lankytojai taip pat galės apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“.

„Didelė garbė ir įsipareigojimas rengti parodą šalia Vasario 16-osios Akto. Joje atsispindi įvairialypės Signatarų asmenybės, visai nežinomos ar mažiau pažįstamos jų biografijos detalės“– teigė europarlamentaras prof. L. Mažylis.

Muziejus dirbs iki 16 val. 

Magnetu tapęs aktas

Pirmoji mūsų maršrute – Istorinė Prezidentūra. Kas valandą iki vidurnakčio vyks ekskursijos po muziejaus sodelyje eksponuojamą parodą „Europa Kaune“. Ar ne smalsu, su kuo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.) bičiuliavomės, bendradarbiavome, konkuravome ar iš ko tiesiog mokėmės?

Taip pat kas valandą galima sudalyvauti ekskursijoje po ekspoziciją „Rūmų istorijos“, pasakojančią apie permainingus paskutiniuosius du šimtmečius. Šią po pirmą aukštą išdėstytą ekspoziciją tikrai verta aplankyti, nes joje aiškiai ir įdomiai pateikta 200 metų šių rūmų, Kauno,  Lietuvos, o kartu ir Europos istorija. Ekspozicija pritaikyta ir nematantiems.

Jurgitos Šakienės nuotr.

Tarp trijų įdomiausių ir vertingiausių šio muziejaus eksponatų neabejotinai pakliūva „labai vertingi ir unikalūs“ tarpukariniai valstybės apdovanojimai. Tokių neturi išlaikę nei latviai, nei estai.

Tačiau neabejotinai didžiausias Istorinės Prezidentūros magnetas yra  Vasario 16-osios aktas. „Srautai baisiniai“, – apie žmonių susidomėjimą ankstesnėmis Muziejų naktimis portalui kauno.diena.lt pasakojo Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė. Tačiau minios į muziejų pamatyti akto plūdo ir Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. „Eilės tokios stovėjo, kad net ir per Muziejų naktis tiek nebūdavo“, – sakė R.Mikalajūnaitė, priminusi, kad metų pabaigoje aktas iškeliaus atgal į Vokietiją, kurios archyvuose buvo rastas.

Garsiosios parodos

M. K. Čiurlionio muziejus – lankytas ne kartą, tačiau norisi grįžti ir grįžti. Skelbiama, kad iki vidurnakčio bus prieinamos visos ekspozicijos, garsioji W. Kentrige‘o paroda, vyks kūrybinės dirbtuvės, edukaciniai žaidimai

Kauno paveikslų galerijoje šįvakar irgi iki vidurnakčio veiks meno pasaulio ikonos Marinos  Abramovič paroda „Būties atmintis“, rengiama kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios autorės performansų dokumentacijų ir filmų.

Kaip jau minėjome, iki vidurnakčio bus atviros daugelio Kauno muziejų durys. Net ir šiuo metu neveikiančių. Vienas tokių – rekonstrukcijai uždarytas Lietuvos aviacijos muziejus šįvakar kviečia į ekspoziciją, įkurtą po atviru dangum. Ši ekspozicija atidaroma visam vasaros sezonui. Šeštadienį muziejus žada iš kojų verčiančią staigmeną ir vakaro programą, vertą ir vaikų, ir suaugusiųjų dėmesio.

Muziejaus kieme išrikiuoti orlaiviai ir kitokios Lietuvos aviacijos istorijos įdomybės. Viena tokių – legendinio, vieno pirmųjų Lietuvos karo aviacijos pilotų, Prano Hiksos automobilis „Hudson Essex Terraplane“. Šiuo dar vadintu žemės lėktuvu pilotas važinėdavo būtent po Kauną.

Lauks kitą šeštadienį

Vytauto Didžiojo karo muziejus, šiandien, deja, iš viso nedirbs. Tačiau kitą savaitgalį duoklę atiduos su kaupu.

Gegužės 21-ąją nuo 18 iki 24 val. rengia renginį „Artilerijos istorijos blyksniai“, skirtą vienos reikšmingiausių Lietuvos kariuomenės rūšių – artilerijos – 640 metų jubiliejui.

Tą vakarą bus pristatoma Lietuvos kariuomenės artilerijos istorija, pasakojama apie šios kariuomenės rūšies svarbą mūšiuose, galėsime pamatyti, kaip vyko to laiko karių kovos, sužinoti apie to meto karių kasdienybę. Kariai demonstruos XV a. šarvų rekonstrukcijas, vyks kovos su ilguoju kalaviju pamoko.

Įspūdį sustiprins viduramžių muzikantai ir šokėjai, Lietuvos kariuomenės orkestras, pasipuošęs itin retai matomomis, istorinėmis XVIII a. (1792 m.) LDK gvardijos pėstininkų regimento uniformomis.

Nepriklausomybės akte užfiksuota Lietuvos praeitis, dabartis, ateitis bei įpareigojimai šiuo metu gyvenančioms ir ateities kartoms. 122 žodžių dokumente tarsi užkoduota Lietuvos dvasia. Apie tai akto perdavimo ceremonijoje kalbėjo dokumento originalą 2017 metų kovo mėnesį Berlyne aptikęs profesorius Liudas Mažylis.

„Labai džiaugiamės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas sutiko pratęsti sutartį dar metams ir sudarė galimybę Lietuvos gimimo liudijimą eksponuoti Kaune“, – sakė Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo susitarimą Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d., Lietuvai perduotas ilgiausiai penkeriems me-tams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Susitarimas numatė galimybę šiais metais dokumentą eksponuoti Kaune.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pagal iš anksto suderintą grafiką dokumentas nuo 2018 metų buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje ir saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje, kur, anot K. Ramonienės, periodiškai sugrįždavo „pailsėti“.

Akto perdavimo Kaunui ceremonijoje dalyvavo Užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius, Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Vokietijos ambasadoriaus pavaduotojas dr. Peteris Buschmannas, Lietuvos vyriausioji archyvarė K. Ramonienė, „Kaunas2022“ vadovė Virginija Vitkienė, Istorinės Prezidentūros vadovė Renata Mikalajūnaitė ir aktą apdraudusiois bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ vienas vadovų Arūnas Raziūnas.

Lietuvos Tarybos nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvykę pamatyti lankytojai taip pat gali apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“.

Lietuvos nepriklausomybės aktas Kaune bus eksponuojamas iki šių metų lapkričio 27 dienos.

Simbolinė Vasario 16-osios akto perdavimo ceremonija ir spaudos konferencija vyks Vasario 16-ąją Istorinėje Prezidentūroje.

Tai bus paskutiniai šio dokumento metai Lietuvoje. Jų pabaigoje jis grįš į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą.

„Labai džiaugiamės, kad Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas sutiko pratęsti sutartį dar metams ir Lietuvos gimimo liudijimas galės būti eksponuojamas Kaune“, – sako Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė.

„Priimdami sprendimą leisti eksponuoti dokumentą, įsitikinome, kad bus užtikrintas ne tik dokumento saugumas, bet ir atitikimas mikroklimato reikalavimams“, – teigia ji.

Pagal Vokietijos archyvo ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo (LVIA) susitarimą Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d., Lietuvai perduotas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus.

Susitarimas numatė galimybę šiais metais dokumentą eksponuoti Kaune.

Pagal iš anksto suderintą grafiką dokumentas nuo 2018 metų buvo eksponuojamas Signatarų namuose ir saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje, kur periodiškai sugrįždavo „pailsėti“.

Anot LVIA direktoriaus Ramučio Kurpės, tokie reikalavimai yra įprasti trapiems dokumentams, jautriai reaguojantiems į temperatūros ir šviesos pokyčius.

Nutarimo nuorašas su originaliais signatarų parašais yra autentiškas Lietuvos valstybės gimimo liudijimo egzempliorius.

Vokietijai siųstą Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.

Kas yra meilė? Kas yra labiau romantiški – vyrai ar moterys? Kaip pasimatymai atrodė anksčiau ir dabar? Apie tai kalbėta trečiadienį Istorinėje LR Prezidentūroje senjorams skirtoje edukacinėje paskaitoje "Romantika tarpukariu: apie meilę, flirtą, ir kitas linksmybes".

Pasak Istorinės LR Prezidentūros ekskursijų vadovės ir edukatorės Kamilės Povilavičiūtės, tarpukariu žmonės turėdavo atitikti tam tikrus standartus. "Anuomet buvo manoma, kad svarbiausia yra būti švelniam, dėmesingam ir mandagiam. Būtent šie trys pagrindiniai bruožai ir sudarydavo romantiško žmogaus įvaizdį. Tais laikais taisyklės būdavo taikomos labiau vyrams, o ne moterims, mat seniau iniciatyvą susipažinti turėdavo rodyti vyrai", – pasakojo K.Povilavičiūtė.

Anuomet buvo manoma, kad svarbiausia yra būti švelniam, dėmesingam ir mandagiam.

Rašyti ir gauti laiškus būdavo įprasta, kitokių komunikavimo būdų beveik nebūdavo, ne visi turėjo telefonus. Ir romantiškuose santykiuose laiškas būdavo lyg simbolis – nuo voko spalvos bei pašto ženklo pozicijos priklausė, kaip adresatas jį priims ir supras. Pavyzdžiui, geltona spalva reikšdavo meilę kitam, juoda – partnerio godumą. "Baltas vokas reikšdavo tiesiog paprastą laišką, galbūt giminės iš užsienio norėjo susisiekti. Mėlynas – permaina meilėje: arba bus vedybos arba skyrybos, o žalias – viltis, tikėjimas. Geltonas reikšdavo – myliu, bet ne tave, vaško spalvos vokas – artima meilė, bet dar ne vedybos. Juodas reikšdavo godulį, o labai ryškiai geltona – vilties, saulės spalva, bet visgi netikra meilė. Rožinis vokas reikšdavo karštą meilę, o pilkas simbolizuodavo tiesiog "myliu tave", – paaiškino K.Povilavičiūtė.

Kamilė Povilavičiūtė. K. Ražicko nuotr.

Simbolines prasmes taip pat turėjo ir pašto ženklai, jų išdėliojimas ant voko. Jeigu pašto ženklas priklijuotas viršutiniame dešiniajame kampe, kaip įprasta šiomis dienomis, tai reikšdavo, kad paprasčiausiai myli tą žmogų. Jeigu jis pakreipiamas horizontaliai – būk man ištikimas, o apačioje priklijuotas ir šiek tiek pakreiptas reikšdavo skyrybų intenciją.

Kadangi karininkai buvo aristokratijos atstovai, jiems buvo keliami gana griežti reikalavimai norint vesti savo mylimąją. Pasak edukacijos vedėjos, karininkas turėdavo gauti ne tik savo šeimos narių palaiminimą tuoktis, bet ir savo vadovybės kariuomenėje.

"Jie turėdavo pateikti informaciją savo štabo viršininkui, su kokia mergina susipažino, iš kokios šeimos ji yra ir ar norėtų ją vesti – tai turėdavo įvertinti karininkų vadovybė. Tu esi karininkas, vadinasi, į santuoką turi žiūrėti labai atsakingai, kad vedybos paskui nepakenktų karjerai", – pasakojo K.Povilavičiūtė

Tarpukariu ir spauda padėdavo susirasti antrą pusę. Laikraščiuose būdavo atskira skiltis, kur žmonės pristatydavo save, išsakydavo intencijas, pomėgius ir pateikdavo savotiškų reikalavimų būsimam partneriui.

"Ši tendencija atėjo iš užsienio – vakarietiška kultūra visgi darė didelę įtaką mums. Skelbimai atsirado esant poreikiui, daug žmonių tais laikais jau mokėjo skaityti, laikraščių paklausa augo, jų daugėjo. Pradėjo skaityti ir kaimo žmonės, ne tik miestiečiai. Aišku, skelbimų būdavo visokių: vienas parašydavo gražų pažinčių skelbimą, o kitas parašydavo savo ginklo numerį iš tarnybos laikų, esą, tai įrodymas, kad tarnavo", – pasakojo K.Povilavičiūtė.

Edukacijoje dalyvavo daugiau kaip 20 senjorų, kurie su plojimais ir su nostalgiškais pašnekesiais apie jaunystę užbaigė popietę Istorinėje LR Prezidentūroje.

Analizavo parodos stendus

Pradėjus veikti parodai "Septynios rūmų istorijos. Preliudija", anšlago Istorinės Prezidentūros sodelyje nebuvo – šeštadienį čia vaikštinėjo vos viena kita šeima. Matyt, besiruošdamos žaidimui, šeimos stabtelėdavo prie kiekvieno naujos parodos stendo, atidžiai studijavo istorines fotografijas ir užrašus prie jų. Organizatoriai žadėjo, kad čia bus galima rasti žaidime praversiančių užuominų.

Žaidimo organizatorių įspėtos, kad čia galima rasti reikalingų užuominų, Istorinės Prezidentūros kiemelyje atidarytą parodą atidžiai apžiūrinėjo šeimos. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Parodoje ir žaidime daug regėjusio pastato istorija suskirstyta į septynis laikotarpius. Pirmasis – Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai. Šiuo laikotarpiu turtingos ponios Floros Čechavičienės užsakymu XIX a. viduryje pastatytas gyvenamasis namas transformuotas į Kauno gubernatoriaus rezidenciją. Antrasis laikotarpis – Pirmojo pasaulinio karo metai ir Vokietijos imperijos okupuotuose rūmuose įkurdinta Oberosto viršininko rezidencija. Trečiasis – Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai tarpukariu. Pirmoji sovietų okupacija – ketvirtasis skaudus Lietuvos, Kauno ir pastato laikotarpis. Tuomet Prezidento rūmai virto Lietuvos SSR aukščiausiosios tarybos prezidiumo namais. Penktasis laikotarpis – treji metai su ant rūmų iškelta nacistine svastika. Po jo – ilgasis sovietinės okupacijos laikotarpis, kuriuo čia veikė Mokytojų namai. Ir paskutinysis laikotarpis atkūrus nepriklausomybę, kai buvę prezidento rūmai virto Istorine Prezidentūra.

Reikia nueiti maždaug 10 km, arba 15 tūkst. žingsnių. Tai optimalu. Laisvadienį išėjus pasivaikščioti galima ramiai apeiti visas stoteles.

Visus šiuos laikotarpius atspindinčiose parodos fotografijose, atkeliavusiose iš įvairių archyvų, – Kauno generalgubernatorius Piotras Veriovkinas ir skrybėlėtos damos, rūmų tarpduryje pasitinkantys Rusijos caro Nikolajaus II seserį kunigaikštienę Olgą, pasitempusių husarų rikiuotė priimant tarpukario prezidentų svečius, marionetinis okupuotos Lietuvos prezidentas Justas Paleckis, trys atkurtosios Lietuvos prezidentai, dalyvaujantys restauruotų rūmų atidarymo iškilmėse, ir kiti vaizdai.

Užuominos apie kiekvieną stotelę

Išanalizavus parodos stendus, galima pradėti žaidimą. Su moksleivėmis dukromis nutariame jį išbandyti ir mes. Parsisiunčiame programėlę į mobilųjį telefoną, skenuojame QR kodą ir pradedame kelionę laiku. Gauname užuominą apie pirmąją stotelę: "Rūmų istorija prasideda nuo turtingos ponios Floros Čechavičienės, kuri 1844 m. žemės sklypą išsinuomojo iš Kauno domininkonų vienuolyno ir ten pradėjo gyvenamojo namo statybas. Suraskite buvusio domininkonų vienuolyno bažnyčią." Neišduodama stotelės vietos tiems, kurie šį žaidimą dar tik žais, galiu pasakyti, kad ji – visai šalia Istorinės Prezidentūros. Čia pavyksta ir teisingai atsakyti į su šiuo – Kauno gubernijos laikotarpiu – susijusį klausimą, užsidirbti 100 taškų ir gauti užuominą apie kitą stotelę: surasti vietą, kurioje stovėjo Rusijos imperijos didybę simbolizavęs Kauno gubernijos įsteigimo proga 1843 m. pastatytas paminklas, skirtas 1812 m. Rusijos imperijos pergalei prieš Napoleono Bonaparto vadovaujamą Prancūzijos kariuomenę pažymėti. Nors nuojauta sako, kad reikėtų eiti link Rotušės aikštės, rodyklė mobiliajame telefone rodo kryptį link Steigiamojo Seimo aikštės. Čia atėjus, telefonas rodo kryptį link pilies, nors kartu matome, kad nuo kitos žaidimo stotelės tolstame – didėja atstumas, kurį reikia nueiti. Grįžtame link Rotušės aikštės – taip, nuojauta neapgavo, mūsų ieškota stotelė – čia. Trečioji užduotis – surasti laikinąją rezidenciją, kurioje XIX a. viduryje rezidavo devyni Kauno gubernatoriai. Šiek tiek pasivaikščiojusios Senamiestyje, randame ir minėtą pastatą. Kita užduotis, susijusi su Pirmojo pasaulinio karo metais, atrodo visai lengva: surasti vietą, kur 1915 m., kirtusi Nemuną, Vokietijos armija įžygiavo į Kauną. Netrukus mes – jau joje. Iš čia sukame link kitos stotelės – Kaizerio Vilhelmo prospekto (taip Pirmojo pasaulinio karo metais vadinosi Laisvės alėja) ir vieno iš Kauno tvirtovės nugalėtojų vardu pavadintos gatvės sankirtos. Nuo vieno iki kito taško nueiname apie 2 km atstumą, keliaujame Nemuno pakrante, pakeliui šiek tiek sulyjame. Priėjusios reikalingų gatvių sankirtą, gauname naują užduotį – rasti aukščiausią Laisvės alėjos pastatą, ant kurio VDU studentas nacistinės Vokietijos okupacijos metu, per 1941 m. birželio sukilimą, iškėlė lietuvišką trispalvę. Šiek tiek paėjėjusios Laisvės alėja, ir šį pastatą nesunkiai randame. Gauname užuominą į kitą – atkurtos nepriklausomybės laikų – stotelę, tačiau čia mano devynmetė prisipažįsta labai pavargusi. Kadangi šįkart žaidimo laikas neskaičiuojamas, sutariame jį pratęsti kitą dieną. Per pusantros valandos mums pasiseka rasti šešias stoteles. Praleisto laiko ir rastų stotelių santykis nelabai džiugina, tačiau nusprendžiame, kad kitą kartą  pavyks geriau.

Suradus vieną žaidimo stotelę ir atsakius į klausimą, telefono ekrane atsiranda užuomina apie kitą stotelę. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Nechronologiška tvarka

Pasak Istorinės Prezidentūros Kaune vadovės Renatos Mikalajūnaitės, iš pradžių bandyta žaidimo užduotis sudėlioti taip, kad per skirtingus istorijos laikotarpius jos vestų chronologiškai. "Tačiau su skirtingais laikotarpiais susijusios vietos taip išsimėčiusios, kad, einant  chronologiškai, reikėtų vaikščioti ratais kvadratais, vis grįžtant į tas pačias Senamiesčio ir Naujamiesčio vietas. Kad to išvengtume, chronologinės stotelių sekos atsisakėme – dabar jos ir klausimai truputį sumaišyti. Kiekvienam laikotarpiui skyrėme po tris stoteles, kurias reikia rasti vadovaujantis žaidimo programėle. Taigi, žaidžiant laukia 21 stotelė. Kad jas visas apeitume, reikia nueiti maždaug 10 km, arba 15 tūkst. žingsnių. Vidutiniškai žaidimas turėtų trukti apie 3–3,5 val. Tai optimalu. Laisvadienį išėjus pasivaikščioti galima ramiai apeiti visas stoteles", – sakė Istorinės Prezidentūros Kaune vadovė.

Tai trečiasis šiemet Istorinės Prezidentūros kauniečiams pasiūlytas žaidimas mieste. Žaidimas programėlėje veiks tris dienas – iki gegužės 18 d. vidurdienio. Daugiausia balų surinkusios komandos bus pakviestos į ekskursiją po istorinius Prezidento rūmus Kaune.