Šiandien portalo kauno.diena.lt skaitytojas pastebėjo vyrą, kuris buvo pasiekęs pačią paminklo viršūnę.

„Žmogus buvo užlipęs ant paminklo. Tikrai aukštai. Neaišku, kokie buvo jo ketinimai. Ar norėjo žudytis, ar tik adrenalino ištroškęs žmogus“, – teigė nuotraukomis pasidalijęs Karolis.

Jis neslėpė, kad vaizdas sukrėtė. Iki nelaimės tokioje situacijoje – juk tik vienas kryptelėjimas.

Skaitytojo Karolio vaizdo įrašas

Laimei, atvykus specialiosioms tarnyboms, vyras sėkmingai nulipo pats. „Ar gavo bauda nežinom, bet lipti ten tikrai draudžiama“, – kalbėjo Karolis.

Ženklai, įspėjantys, kad lipti draudžiama, prie paminklo įrengti ne šiaip sau. Tai ne pirmas atvejis, kai vedami įvairių priežasčių žmonės bando pakilti šiuo iš tolybių matomu paminklu.

Neaišku, kokie buvo jo ketinimai.

Tai didžiulė nepagarba nacizmo aukoms, kurioms ir pastatytas paminklas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metu fortas buvo naudojamas kaip masinio žmonių įkalinimo ir naikinimo vieta, o kartu ir atvira rizika savo sveikata ir gyvybe.

Nenuostabu, kad ne visi drąsuoliai sugebėdavo be pagalbos saugiai nusileisti žemyn. Laukdavo gelbėtojų.

Kauno policijos atstovai portalą kauno.diena.lt informavo, kad šiandien apie 14.30 val. buvo gautas pranešimas, jog Kaune, Žemaičių pl., ant paminklo yra užlipęs vyras.

„Atvykus policijos pareigūnams vyras (gim. 2003 m.) buvo nulipęs. Pareigūnams pasiteiravus, ką vyras veikė ant paminklo, pastarasis atsakė, jog mėgsta adrenaliną“, – nurodė policijos atstovai.

Vyrui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 str. 1 d. (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) surašytas protokolas. 

Šioje sankryžoje stovi paminklinis akmuo, skirtas pažymėti buvusių Kauno geto vartų vietą. 

Minėjimu pagerbti gete kalėję žmonės bei prisimintos Vaikų akcijos aukos.

Ši vieta į istoriją įeina kaip kraupių įvykių simbolis. Iki karo Kaune gyveno daugiau kaip 37 tūkst. žydų. Tik maža dalis jų  sulaukė karo pabaigos.

„Neįmanoma įsivaizduoti ir suprasti, kokie baisūs dalykai čia vyko. Negalime pamiršti tų įvykių, negalime pamiršti čia įkalintų, o po to nužudytų daugybės žmonių“, – kalbėjo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Fruma Vitkinaitė Kučinskienė, neseniai sulaukusi garbaus devyniasdeštmečio, tuomet buvo vos dešimtmetė mergaitė. Gete ji buvo atsidūrusi su šeima ir kitais artimaisiais iš gausios giminės. 

Tėvams pavyko dukrą išgelbėti suorganizuojant jos pabėgimą iš geto. „Mane iš geto išvedė žydų policininkas. Tai buvo vėlyvas vakaras, kai grįždavo žmonės iš brigadų. Žinojau, kad už to dabar restauruoto namo lauks dvi moterys. Rusės.  Tą vėlyvą vakarą savo tėvą ir brolį mačiau paskutinį kartą“, – susirinkusiems į minėjimą pasisakojo kaunietė. Prisiminimus dar labiau atgaivino nuskambėjusi melodija, pagal kurią ji gete dažnai dainuodavo.

Mamą, kuri taip pat žuvo gete, ji dar matė kiek vėliau po savo išsigelbėjimo. Tačiau iki šiol nežino, kur palaidoti tėvai, brolis ir kiti giminaičiai.

Neįmanoma įsivaizduoti ir suprasti, kokie baisūs dalykai čia vyko. Negalime pamiršti tų įvykių, negalime pamiršti čia įkalintų, o po to nužudytų daugybės žmonių.

Dešimtmetė slapstėsi devynis mėnesius. Konspiracinis vardas buvo Danutė. Per tą laiką dėl saugumo pakeitė vienuolika slapstymosi vietų. Ja rūpinosi vis kiti geri ir bebaimiai žmonės. 

Apie Kauno geto likvidavimą ji sužinojo pačiu baisiausiu būdu. Iš kitos upės pusės, kai buvo vedama pas gydytoją, pati pamatė degančius geto pastatus. Sunku apsakyti kas tuomet dėjosi mergaitės širdyje, tačiau negalėjo net stabtelėti, parodyti nerimo dėl ten likusių artimųjų ar kaip kitaip išsiduoti.    

Šis F. Vitkinaitės Kučinskienės pasakojimas – apie dieną, kai 1944 metų liepos viduryje getas buvo sudegintas, daugiau kaip tūkstantis žydų sudegė arba buvo nušauti, kitaip nužudyti, 5–6 tūkst. išvežta į koncentracijos stovyklas. Išsigelbėjo tik 300-400 žmonių. „Žmonės pasakojo, kad po likvidacijos gete mėtėsi žmonių kūnų dalys. Po to visa tai buvo surinkta ir kartu palaidota“, – atsiduso kaunietė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauno getas buvo įsteigtas 1941-ųjų rugpjūčio 15 dieną. Į jį buvo suvaryti ir čia įkalinti Kauno žydai – ir suaugusieji, ir vaikai. Tų pačių metų spalio 29 dieną per Didžiąją akciją IX forte buvo sušaudyta beveik 10 tūkst. Kauno geto žydų. Panašiai tiek nužudyta dar iki įkuriant Kauno getą. 

1943-iųjų rudenį getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą. 1944 m. kovo 27–28 dienomis Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“. Jos metu buvo sunaikinta apie 1 300 vaikų ir senelių – didžioji dauguma išvežti į Aušvicą ir ten nunuodyti, likusieji – sušaudyti IX forte.

Šių skaudžių istorinių įvykių minėjimas iš Vilijampolės persikėlė į Kauno IX forto muziejų, kuriame atidaryta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno paroda „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“.

Autorius nurodo, kad paroda yra meninio tyrimo „Mirties dienoraščiai“, vykdomo nuo 2008 metų, dalis. Medžiagą apie žydus, išlaisvintus iš nacių konclagerių, surinko pats K.  Grigaliūnas.

Parodą sudaro knyga, į kurią sudėtos 2 700 žydų tautybės asmenų biografijos ir 333 veidų fotografijos su trumpais gyvenimo aprašymais.

„Tai dokumentas apie Lietuvos žydus, išgyvenusius nacių persekiojimus, getus, konclagerius ir sugrįžusius į Lietuvą“, – apie parodą ir knygą sakė K. Grigaliūnas.

Paroda Kauno IX forto muziejuje veiks iki 2024 m. kovo 3 d.

Vasaros sezono metu šeštadieniais ir sekmadieniais muziejuje vykstančios ekskursijos padės iš arčiau susipažinti su unikaliu kultūros paveldo objektu, daugiau sužinoti apie svarbius istorijos įvykius.

IX fortas mena reikšmingus praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos periodus. XX a. pradžioje pastatytas kaip gynybinis įtvirtinimas, fortas tarpukario Lietuvoje tapo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialu. Per pirmąją sovietinę okupaciją jis paverstas NKVD kalinių persiuntimo į lagerius punktu. Nacių okupacijos laikotarpiu IX forte atimta dešimtys tūkstančių gyvybių. Dabar forte veikia šias temas pristatantis muziejus, į kurį atvykę lankytojai gali aplankyti vidaus erdves, patyrinėti įrengtas ekspozicijas, pasivaikščioti memorialiniame parke, apžiūrėti 32 m aukščio monumentą nacizmo aukoms atminti.

Norintys pasisemti žinių apie istoriją, pasiklausyti turiningo ekskursijų vadovo pasakojimo ir pabūti autentiškose šimtmetį menančiose patalpose turi galimybę savaitgaliais dalyvauti teminėje arba apžvalginėje ekskursijoje.

Išplėstinė teminė ekskursija „IX forto gynybinė siena – požemiai" supažindina su Kauno tvirtovės tematika: apsilankoma forto puskaponierio ekspozicijoje ir gynybinėje sienoje, į kurią įprastai patenkama tik su ekskursijų vadovu.

Apžvalginė ekskursija „IX fortas: nuo įtvirtinimo iki muziejaus“  skirta norintiems plačiau sužinoti apie visas muziejaus pristatomas temas: Kauno tvirtovę, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, sovietinę ir nacistinę okupacijas, Holokaustą.

Lankytojų patogumui sudarytas grafikas su plačiu ekskursijų laikų pasirinkimu, ekskursijos vedamos lietuvių ir anglų kalbomis. Įsigijus specialų organizuotos ekskursijos dalyvio bilietą, galima ne tik dalyvauti ekskursijoje, bet ir savarankiškai apžiūrėti muziejaus ekspozicijas – įėjimo į muziejų bilietas į kainą yra įskaičiuotas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad į šeštadieniais ir sekmadieniais (išskyrus paskutinį mėnesio sekmadienį) organizuojamas ekskursijas išankstinė registracija nevykdoma. Pavieniai lankytojai, šeimos, nedidelės draugų grupės kviečiami atvykti ekskursijos dieną ir registruotis vietoje – muziejaus kasoje (Žemaičių pl. 75, Kaunas).

Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį, kai muziejaus lankymas nemokamas, galioja atskiras ekskursijų tvarkaraštis – tuomet vedamos teminės ekskursijos po IX forto gynybinę sieną. Į jas būtina išankstinė registracija.

Masinės žudynės

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą, o taip pat minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, į Kauną atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.  Kaip pasakojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tragiški Holokausto įvykiai muziejaus vietoje paliko ryškius pėdsakus. Žmonės čia buvo masiškai žudomi nuo 1941 metų spalio mėnesio iki pat Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos okupacijos 1944-ųjų rugpjūtį. Niekada iki tol Lietuvos žemėje per tokį trumpą laiką nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių, kaip 1941-ųjų spalį. Skaičiuojama, kad šis mėnesis pareikalavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių mirčių.

„Šių akcijų metu šaudyti ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai, seneliai“, – laikas, F. Kukliansky skaudulio nesumažino.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Kartu su vietiniais gyventojais, Kauno IX forte buvo kalinami ir naikinami žmonės iš kitų Europos valstybių: Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos. Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį. Tada Vokietijos saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio  įsakymu IX forte buvo atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

Vežė iš kitų šalių

1941 metų lapkričio 25-ąją prasidėjo naikinimo akcijos. Dar tą pačią dieną  masinių žudynių lauke, greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyta beveik 3 tūkst. žydų, atvežtų iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino. Dar po kelių dienų myriop buvo pasiųsta 2 tūkst. žydų iš Vienos ir Vroclavo. 

„Lygiai prieš 80 metų iš Miuncheno buvo išvežti 997 žydai ir lapkričio 25 dieną drauge su maždaug 2 tūkst. iš Vokietijos atvežtų Abraomo Izaoko Jokūbo palikuonių nužudyti čia šioje vietoje. Miuncheno sinagogos, kuri buvo sudeginta 1938 metais lapkričio 10 dieną, vietoje šiandien stovi atminimo akmuo ir joje įrašyta citata iš 74 Dovydo psalmės“, – kruviną istorijos puslapį susirinkusiųjų akivaizdoje vertė Kauno arkivyskupas metropolitas JE Kęstutis Kėvalas.

Kęstutis Kėvalas/Vilmanto Raupelio nuotr.

1943 metais karo eigai pasisukus Vokietijai nepalankia linkme, naciai pradėjo likviduoti masinių žudynių pėdsakus. Šiuo tikslu IX forte buvo sudarytas specialus kalinių būrys, įslaptintas įsakymu Nr. 1005B. Nuo 1943 metų lapkričio mėnesio jis užsiėmė genocido aukų palaikų iškasimu ir deginimu. Bijodami gręsiančio susidorojimo, IX forto kaliniai 1943 metų gruodžio 25 dieną suorganizavo sėkmingą pabėgimą. Jo metu iš forto pabėgo visi 64 kaliniai, tačiau tik 11 pavyko sulaukti Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pranešti pasauliui apie nacių įvykdytus nusikaltimus IX forte.

1941 metais, čia buvo nužudyti mano šeimos nariai. 2021-aisiais, praėjus lygiai 80 metų aš stoviu čia. Tai labai jautri akimirka ir tuo pačiu žinutė iš praeities.

Negyjančios žaizdos

Drauge su užsienio svečių delegacijomis į Kauno IX forto memorialinį kompleksą atvyko rabinai iš Vilniaus. Pirmiausiai aukas jie pagerbė malda, o tada tyla ir prisiminimais.

„1941 metais, čia buvo nužudyti mano šeimos nariai. 2021-aisiais, praėjus lygiai 80 metų aš stoviu čia. Tai labai jautri akimirka ir tuo pačiu žinutė iš praeities, kurią mes – dabarties žmonės turėtumėme perskaityti“, – kalbėjo ceremonijoje dalyvavęs rabinas.

Tuo metu Kauno arkivyskupas metropolitas JE K. Kėvalas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į kančių vietą, o tada prabilęs pontifiko žodžiais kvietė melstis, kad liūdesys dėl tragedijos, kurią žydai iškentėjo šį šimtmetį, būtų paskata naujiems santykiams su žydų tauta.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Praeities nuodėmių suvokimą norėtume paversti tvirtu pasiryžimu kurti naują ateitį, kurioje niekada nebebūtų antijudaizmo tarp krikščionių ar antikrikščioniškų jausmų tarp žydų, bet priešingai, vyrautų abipusė pagarba kaip ir dera tiems kurie garbina vienatinį kūrėją ir Viešpatį, ir turi bendrą tikėjimo Tėvą Abraomą“, – kalbą baigęs ištrauka iš nežinomo kalinio laiško, arkivyskupas K. Kėvalas uždegė žvakelę aukų atminimui, o tada padėjo akmenėlį su vardu, primenantį, kad čia nužudyti ne skaičiai, o žmonės, su vardais ir istorijomis.

1941–1944 m. čia buvo žudomi Lietuvos ir iš kitų Europos valstybių (Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos, Vokietijos) atvežti žydai. Masinės žudynės prasidėjo 1941 m. lapkričio 25 d. Vien tądien sušaudyti 2 934 žydai.

„Kauno diena“ pristato Vokietijoje gyvenančios buvusio kaunietės rašinį apie kraupius įvykius, jų atminimą ir kaltės jausmą. Jos senelių namai buvo visai šalia IX forto ir vadinamojo mirties kelio.

Minėjimas Miunchene

„Pirklys Frizas Friondas (Fritz Freund), gyvenęs Miuler (Müller) gatvėje, būdamas 60 metų, buvo nužudytas Kaune. 53 metų našlė Stela Friond (Stella Freud), gimusi Politz iš Augsburgo, lapkričio 20 d. 1941 m. buvo deportuota per Miuncheną į Kauną ir lapkričio 25 d. nužudyta Kaune. 39 metų prekiautojas audiniais Leo Froindlichas (Leo Freundlich) gyvenęs Georgen gatvėje, su savo sutuoktine Hilde Freundlich, gimusia Cuns (Zuns), namų apyvokos parduotuvės savininke, buvo nužudyti Kaune. Ta pačia pavarde 61-ų banko direktorius Leo Froindlichas (Leo Freundlich), gyvenęs su savo šeima Dres (Dress) gatvėje, kartu su savo 38 metų sutuoktine Luiza Froindlich (Luise Freundlich), gimusia Metzker (Metzger), buvo nužudyti Kaune.“ Ir t.t.

Jau valanda, kaip skaitomos pavardės Miuncheno ir Augsburgo žydų, kurie 1941 m. lapkričio 20 d., pirmosios deportacijos metu, iš Miuncheno traukinių stoties buvo ištremti į Kauną ir lapkričio 25 d. nužudyti Kauno IX forte. Žydų, kurie buvo Vokietijos piliečiai ir daugumos jų, likimo ironija, pavardės buvo vokiškos. Staiga savo šalyje jie tapo niekuo.

Bičiulis, mane pakvietęs į šį lapkričio 9-osios minėjimą, nežinojo, kaip jis pataikė. Jis prisiminė, kad aš esu iš „Žalgirio“ miesto. Tik vėliau, kaip pats prisipažino, nė nenutuokė, kad su „Žalgiriu“ mano šeima turi daug mažiau sąsajų nei su lapkričio 9-osios minėjimu Miunchene.

Miunchene sunaikintos sinagogos vietoje dabar stovi memorialas, prie kurio prieš keletą savaičių buvo skaitomos Kaune nužudytų žydų pavardės. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Simbolinė vieta

Būtent Miunchene 1938 m. Hitlerio vadovaujama partija įsakė lapkričio 9 d. sunaikinti sinagogą. Darbas truko kelias dienas ar net savaites – archyviniai kadrai liudija, kad sinagoga buvo įspūdingo dydžio. Krištolinė naktis, ironiškai pavadinta dėl pažirusių stiklo šukių gatvėse, sudaužius,  nusiaubus, sudeginus žydų namus, parduotuves, sinagogas. Nuo šios dienos prasidėjo tikslingas atviras žydų tautos naikinimas, pirmiausia – Vokietijoje, o paskui, deja, išsiplėtęs į visą Europą. Dabar buvusios sinagogos vietoje stovi monumentas tai dienai atminti.

Žaviuosi vokiečiais, kurie valstybiniu, savivaldybių, bažnyčių, o dažnai ir asmeniniu lygmeniu kasmet rengia tokius paminėjimus, atsiprašymus, pagaliau prisipažinimus dėl kaltės jausmo žydų naikinimo tragedijoje. Tai nėra savaime suprantamas dalykas, nes kas jau kas, bet mes tikrai žinome, kad ne visos ideologijos buvo pasmerktos, ne visi diktatoriai yra pripažinti nusikaltėliais, ne visos aukos pagerbtos.

Šiemet lapkričio 9-osios minėjimas Miunchene prie sunaikintos sinagogos monumento buvo skirtas būtent Miuncheno ir Augsburgo žydams, kurie 1941 m. iš Miuncheno buvo ištremti į Kauną, atminti. Visam laikui. Šiemet sukanka 80 metų nuo tos dienos. Žmogaus gyvenimo laikotarpis: gimusio, užaugusio, pasenusio. Beveik 1 000 žmonių buvimas ištrintas per kelias dienas.

„Našlė Šarlotė Frei                                                                           (Charlotte Frey), gimusi Ritman (Rittmann), turėjusi tėvų įkurtą moteriškų skrybėlaičių verslą ir gyvenusi Vindenmajar g., būdama 41 metų amžiaus, nužudyta Kaune.“

Tarsi vinys sminga tos istorijos, ir ypač jų pabaiga, į mano širdį: „Wurde in Kaunas ermordet“ („buvo nužudytas / nužudyta Kaune“). Ir taip 997 kartus. Man, gimusiai ir augusiai Kaune bei mylinčiai šį miestą, buvo, švelniai tariant, skaudu tai girdėti. Vieną akimirką supratau, kad visu savo vidumi noriu išrėkti: „Užsičiaupkit! Gana! Negaliu to daugiau klausyti!“

Mano bičiulis, supratęs, kad man nelengva, jautriai pasiūlė trumpam atsitraukti ir nueiti išgerti kavos.

Žydų auksas

Mano senelių namai stovėjo pakeliui į IX fortą – visai greta, prie kelio. Man niekada nebuvo kilusi mintis paklausti, pasiteirauti, kaip ten viskas vyko. Kažkaip mano galvoje viskas buvo labai aišku – bjaurybės naciai, ir tiek.

Iki pernai.

Visada mėgau žydus – jie man kažkokie sakralūs, nepasiekiami, paslaptingi. Nuolat žavėjausi jų užsispyrimu, talentais ir, tiesą sakant, šiek kiek pavydėjau jų pasiekimų bei išrinktosios tautos pozicijos. Prieš 20 metų grįžusi į Katalikų bažnyčią kaip aktyvi jos narė, mielai klausydavausi istorijų apie krikščionybės žydiškąsias šaknis. Ir, tiesą sakant, niekada nemaniau, kad kažkaip mano šeima galėtų būti jiems nusikaltusi.

Tarsi vinys sminga tos istorijos, ir ypač jų pabaiga, į mano širdį: „Wurde in Kaunas ermordet“ („buvo nužudytas / nužudyta Kaune“). Ir taip 997 kartus.

Iki pernai.

Pernai, kaip ir daugeliui, man buvo proga perkainoti savo vertybes, daugiau laiko skirti nenykstantiems dalykams, tokiems kaip malda. Vieną dieną mintys pakrypo link žydų. Iškilo visokių klausimų, kaip jie ten keliavo pro mano senelių namus?! Ištisos virtinės. Tai mano senelių šeima viską matė ir viską suprato? Paskui iškilo vaikystėje kažkada girdėta istorija apie žydų auksą.

Tos sodybos seniai nėra, likęs tik vienišas ąžuolas, stovėjęs kiemo viduryje, dabar visiškai iškritęs iš konteksto naujų, modernių verslų zonoje. Ir žmonių nelikę, kurių galėčiau paklausti, nebėra tų, kurie nutilo matydami tą skausmą...

Ir vis dėlto. Tas žydų auksas buvo mano senelių padalytas vaikams kaip palikimas. Nė neįsivaizduoju, kiek jo ten buvo. Mano dabartiniam džiaugsmui, mano šeimai skirta žydų aukso dalis mums neatiteko – ji tiesiog kažkur prapuolė! Išgaravo! Negana to, staiga prisiminėme, kad ir kiti mano seneliai gyveno žydų name. Žydų, kurie buvo ne tik ištremti, – jie taip pat buvo nužudyti.

Mane kaip žaibas perskrodė mintis, kad ne tik bjaurybės naciai kalti. Mano šeima taip pat neša kaltės naštą. Aš ir mano tauta yra ne tik sovietinio režimo aukos, mano šeima kartu yra ir nusikaltėliai, aš esu nusikaltėlė!

Klausimai be atsakymų

„Jis buvo kartu su savo 52 metų žmona Paula Jordan, gimusia Frank, lapkričio 25 d. nužudytas Kaune.“

Šaltas stingdantis siaubas apėmė mane svarstant, kad gal būtent Paulos papuošalai, nuplėšti, jau greičiausiai jai mirus, nuo jos kūno, galėjo būti mano šeimai skirtas „paveldas“. Kai kurių detalių gyvenime geriau ir nesužinoti.

Žinau tik tiek, kad mano seneliai kepė duoną.

Esu girdėjusi, kad žydų vaikai, prasprukę pro kareivių gretas, bėgo į mano senelių krautuvėlę duonos. Kažin ar spėjo jie tos duonos bent paragauti? Auksas už duoną?! O gal šios akcijos vykdytojai pusvelčiui pardavė žydų turtą artimiausiems gyventojams, kad greičiau atsikratytų įkalčių?! Brrrr… Nenoriu apie tai galvoti.

Ką man daryti? Ir kaip man su tuo gyventi?!

Miunchene nesulaukiau minėjimo pabaigos, nes oras, kelias valandas stovint lauke, gana žvarbus, kaip ir dera lapkričiui. Važiuodama traukiniu atgal iš to paties Miuncheno, iš kurio lapkričio 20 d. 997 žydai taip pat traukiniais pajudėjo Kauno link, svarsčiau apie tai, ką patyriau. Širdyje buvo tuščia ir šalta, o galvoje girdėjau tą aidą: „Sie wurde in Kaunas ermordet…. er wurde in Kaunas ermordet… sie wurden in Kaunas ermordet“ („Ji buvo nužudyta Kaune. Jis buvo nužudytas Kaune. Jie buvo nužudyti Kaune.“)

Žmonės buvo išvaryti iš savo namų, greičiausiai nė nenutuokė, kad po kelių dienų varginančios kelionės perpildytais traukiniais bus sušaudyti.

Ir kodėl jiems reikėjo savo kalinius tremti į Lietuvą?! Ir dar į Kauną! Negalėjo, kur nors prie Miuncheno savo nešvarių darbelių atlikti?!

Nors, tiesą sakant, koks gi dabar skirtumas, kur tai įvyko, tragedijos masto tai nesumažina. Tik man turbūt kaip Erodui norėtųsi nusiplauti rankas – juk aš ne niekuo dėta...

Perplėšti tylos uždangą

Jaučiau šios patirties nuodą, lėtai paralyžiuojantį mano mintis ir jausmus. Kaip paukštis, patekęs į uždarą erdvę, blaškiausi ir nerandu, kaip ištrūkti.

Supratau, kad turiu atleisti ir pati prašyti atleidimo.

Atleisti vokiečiams, kurie pasirinko ir įtraukė Lietuvą bei mano protėvius į šią tragediją. Atleisti tautiečiams, kurie nepasipriešino, o kai kurie gal net noriai įsijungė į šią nacių organizuojamą akciją, atleisti tiems, kurie matė ir bijojo, bijojo ir tylėjo.

Ir atsiprašyti pirmiausia Dievo, kad esu tautos dalis, kuri prisidėjo prie budelių, naikinusių Jo išrinktąją tautą. Atsiprašyti išlikusių žydų. Atsiprašyti, kad nužudytųjų žydų auksas kažkaip pateko į mano senelių namus. Atsiprašyti ir, kaip sako Jobstas Bittneris, perplėšti tylos uždangą. (J.Bittneris – pastorius parašęs knygą „Tylos uždanga“ apie vokiečių ir kitų tautų tylėjimą dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Knyga pernai išleista lietuviškai.)

Atsiprašyti ir atleisti ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, vaikaičių, dėl Lietuvos, dėl ateities.

Nėra tokios asmeninės ar kolektyvinės nuodėmės, kurios Viešpats neatleistų. Vienintelė sąlyga – gailestis. Neneigiant ir neišsisukinėjant, kad nebuvo kito kelio. Buvo. Visada yra, tik kartais to kaina mums per brangi. Svarbu laiku užimti teisiojo poziciją, kaip tai padarė vokietis Oskaras Schindleris (buvęs vokiečių karininkas ir verslininkas, gudriai bendradarbiaudamas su SS karininkais ir rizikuodamas savo gyvybe, įkūręs ginklų fabriką, kuriame sugebėjo išgelbėti apie 1,2 tūkst. žydų, pasitelkęs savo verslą ir išleidęs savo pinigus), kaip tai padarė daugelis žmonių, net daugelis mūsų tautiečių, gelbėjusių žydus, kurių visų istorijų mes gal taip niekada ir neišgirsime. Atgailauti niekada ne per vėlu, net ir po 80 metų. Atgaila atveria vartus palaiminimams.

Negalime apsimesti

Mes, kauniečiai, negalime apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Kviečiu  lapkričio 25 d. ar kokią kitą dieną nuvykti į tą baisųjį Kauno IX fortą ir galbūt pirmą kartą iš visos širdies pasinerti į gailesčio ir atsiprašymo maldą. Labai paprastai, bet kartu nuoširdžiai, kad tai daugiau mūsų nebeslėgtų. Ir tas prakeiksmas iki trečios ar ketvirtos kartos virstų 1000-osios kartos palaiminimu. (Mintyje turiu Biblijos Išėjimo knygos 34 skyriaus 6 ir 7 eilutes: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig 1 000-osios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos.“)

Ir pabaigoje pacituosiu Karlos laišką, kurį mielai man persiuntė 1938 m. lapkričio 9 d. minėjimo darbo grupė Miunchene. Karlos Kopel (Carla Koppel) laiškas nuosavybės teise priklauso Izraelio kultūros bendruomenei Miunchene ir Aukštutinėje Bavarijoje. Tai mano laisvas vertimas.

Tai mano senelių šeima viską matė ir viską suprato? Paskui iškilo vaikystėje kažkada girdėta istorija apie žydų auksą.

Karlos vyras, išvykęs į JAV, desperatiškai bandė parsigabenti ten savo žmoną ir šešis vaikus. Karla su keturiais vaikais liko Miunchene ir parašė paskutinį laišką vyrui Karlui Kopeliui (Carl Koppel) ir jo sesei Hanai (Hanna):

„Miunchenas, 1941 m. lapkričio 10 d.

Mano brangiausiasis Karlai ir mieloji Hana!

Tikriausiai jau suprantate, kad tai, jog savo laiškus siunčiu Hanai, reiškia kai ką ypatingo. Tai paskutinis mano laiškas, kurį galiu jums parašyti, nes rytoj visi išvykstame. Kol kas negaliu jums nurodyti savo naujojo adreso, bet, kai tik galėsiu, kuo skubiausiai jums pranešiu. Lola jus taip pat informuos. Jums nereikia dėl manęs jaudintis. Iš pradžių jaučiausi beviltiškai, bet dabar jau atsigavau. Niekada žmogui nebus duota daugiau, nei jis galėtų pakelti. Mane supa puiki draugija, todėl visada turėsiu, kas man pagelbėtų ir mane palaikytų. Čia yra visi: Kisingeriai, Šterniai, mokytojai Adleriai, van Vynai, Adleriai iš antrojo aukšto, panelė Hiler, panelė Gudman, Gertrūda Šėfer, Fritzas Hermanas, Abeliai ir kt. Aš taip pat gavau atviruką nuo Bernardo, jis ir Ulis kartu su Rahele Kon, Sommersais, Braunšvaigeriais ir kitais išvyko ketvirtadienį. Gal susitiksime. Pakeliui pravažiuosime pro Reisensus. Labiausiai trokštu, prieš išvykdama, sulaukti tavo laiško. Gavau visus savo dokumentus, įskaitant ir pasus. Reikalui esant, gali pasidarysi jų fotokopijas. Tai turėtų būti įmanoma. Aš turiu visame tame dalyvauti. Nebegaliu parašyti Hochfeldams, bet tu su jais palaikai ryšį. Beje, kartu keliauja ir ponia Oberdorfer. Ji labai nerami, nes iš dukros dar negavo jokios žinios, ar vaikas jau gimė. Vaikai, ačiū Dievui, laikosi gerai. Jie mus prablaško ir užima. Jau turiu baigti, nes turiu dar daug darbo. Niekada mūsų nepamiršk. Širdingi linkėjimai, darykite tai, ką tik galite. Taip pat linkėjimai Hochfeldsams. Daug šiltų linkėjimų vaikams. Tikimės, kad Alfredui irgi gerai sekasi.

Kissingerių (Kissinger) šeima 1941 m. buvo išvežta iš Miuncheno ir sušaudyta IX forte. (Miuncheno miesto archyvo nuotr.)

Siunčiu jums, mano brangieji Karlai ir Hana, nuoširdžiausius sveikinimus ir taip pat daug daug bučinių tau, Karlai, nuo tave labai mylinčios ir labai tavęs besiilginčios žmonelės Karlos.

Šiandien mane aplankė Friedl ir Lote. Taigi laiškas tau bus išsiųstas iškart, vos tik atsiras bent kokia galimybė. Parašykite Hochfeldams, kad papasakotų Benui Sarskiui apie Gertrūdą. Giunteris vis dar su mano reikalais. Labai džiaugiuosi, kad jį čia turiu.“

1941 m. lapkričio 20 d., praėjus dešimčiai dienų po to, kai Karla Kopel parašė laišką vyrui, būdama 38 metų, kartu su savo keturiais vaikais (septyniolikos metų Giunteriu, penkiamečiu Hansiu, ketverių Rūta ir dvejų Judisu) buvo ištremti į Kauną, Lietuvą, kur lapkričio 25 d. buvo sušaudyti Kauno IX forte.

K.Kopelis, miręs 1958 m., taip ir nesužinojo, kaip ir kur buvo nužudyta jo žmona ir keturi jų vaikai. Sūnūs Alfredas ir Valteris tai išsiaiškino tik 1995 m.

Su meile Marija Lietuvaitė

P.S. Kadangi ši istorija yra susijusi ne tik su manimi, bet ir su mano šeima, gerbdama savo gyvus ir mirusius giminaičius, pasirašau slapyvardžiu.

Pagerbtas Holokausto aukų atminimą

Pagerbiant Kauno IX forto memorialiniame komplekse nužudytų Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo žydų atminimą ir minint 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, 2021 m. lapkričio 25 d. 10 val. į Kauno IX forto muziejų atvyko delegacijos iš Vokietijos, Austrijos ir Lenkijos.

Vizitą organizuoja Lietuvos Vyriausybė kartu Užsienio reikalų ministerija, Kauno IX forto muziejumi, Vokietijos ambasada Lietuvoje ir Moses Mendelssohno fondu.

Užsienių šalių piliečiai žydai į IX fortą pradėti gabenti 1941-ųjų lapkritį – tada Vokietijos saugumo policijos ir SS vado Lietuvoje pulkininko Karlo Jėgerio įsakymu IX forte atlaisvintos patalpos naujai atvežtiems kaliniams. Per keletą dienų atgabenta tūkstančiai žmonių, didelė dalis jų netilpo forte įrengtose kamerose, todėl buvo laikomi kieme po atviru dangumi.

1941 m. lapkričio 25 d. K.Jėgeriui su 80 gestapo pareigūnų ir Vokietijos kareivių, lydint 1-ojo pagalbinės policijos bataliono vadui majorui Kaziui Šimkui ir minėto bataliono 3-iajai kuopai, vadovaujamai leitenanto Juozo Barzdos, atvykus į fortą, prasidėjo naikinimo akcijos. Tą pačią dieną – lapkričio 25 d. – masinių žudynių lauke greta IX forto iškastose tranšėjose sušaudyti 2 934 iš Berlyno, Miuncheno ir Frankfurto prie Maino atvežti žydai, lapkričio 28 d. nužudyta 2 000 iš Vienos ir Breslau (dabar Vroclavas) atgabentų žydų. Buvusių 1-ojo pagalbinės policijos bataliono kareivių liudijimu, kartu su Kauno geto žydais 1941 m. rudenį šaudyti ir Čekoslovakijos žydai.

Preliminariais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais IX forte nužudyta apie 50 tūkst. žmonių.

Pasak Kauno apskrities pareigūnų, spalio 29 d. prieš vidurdienį eismo nelaimė įvyko prie IX forto, Žemaičių plente, važiuojant autostrada nuo Klaipėdos, netoli nusukimo į Šilainius.

Minėtoje vietoje susidūrė „Nissan“ ir „Opel“ automobiliai. Vienas jų nuvažiavo nuo kelio.

Vairuotojai nesutaria dėl kaltės. Pareigūnai dirba įvykio vietoje.

Pirminiais duomenimis, vairuotojai – blaivūs. Per avariją žmonės nenukentėjo.

Viltis, drąsa ir kančia

Prisiminimuose, kuriuos skaitė Kauno Jono Jablonskio gimnazijos mokiniai, – viltis, drąsa ir kančia.

Minėjimo metu akcentuota viltis, kad ir tamsiausiomis akimirkomis įmanoma išlikti, išgyventi, drąsa išsaugoti orumą, žmogiškumą net ir nepakeliamomis sąlygomis. 

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas sakė, kad jį, apsilankiusį šioje vietoje, kur buvo kalinta ir sušaudyta daugybė žmonių, apima dvejopi jausmai.

„Liūdna, kad apskritai tenka minėti tokią dieną, tačiau gerai, kad galime prisiminti nužudytuosius“, – kalbėjo G.Žakas, sužvarbusiems minėjimo dalyviams pastebėjęs, kad toks diskomfortas yra menkniekis palyginti su tuo, ką teko patirti tuometiniams forto kaliniams, pradedant nuo to, kad „jie čia buvo atvaryti ir išrengti nuogai“.

Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis neslėpė, kad tokią dieną norisi tiesiog tylėti, bandant įsiklausyti į istorijas tų, kurių likimai buvo sulaužyti, gyvybės – nutrauktos pačiu žiauriausiu būdu.

Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Adi Cohen-Hazanov pagerbdama žuvusius tautiečius dėkojo visiems, kurie tais laikais bandė gelbėti tuos, į kuriuos buvo nusitaikęs nacių režimas.   

Renginyje taip pat pasisakė JAV ambasados Lietuvoje viešųjų ryšių atstovė Sara V. Stealy, Prancūzų instituto direktorius Thomas Buffinas, Vokietijos ambasadoriaus patarėja Anja Luther.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Plačiau ir giliau

Muziejaus direktorius Marius Pečiulis „Kauno dienai“ pasakojo, kad šio minėjimo kaip ir apskritai muziejaus veiklos tikslas – kuo plačiau skleisti informaciją, gilinti visuomenės žinias apie Holokaustą, didinti sąmoningumą.

Netektys ne tik asmeninės, bet visos mūsų tautos. „Nacių okupacijos metais mūsų šalies patirta istorinė trauma iškreipė natūralią mūsų visuomenės raidą, sugriovė daugiakultūrę, daugiatautę visuomenės sanklodą, įkišo didžiulį pleištą. Okupacinių režimų intervencija labai paveikė, iškreipė per šimtus metų susiklosčiusius tautų, gyvenančių toje pačioje visuomenėje, santykius. Akivaizdu, kad pasekmes jaučiame iki šiol“, – sakė M.Pečiulis.

Lietuva neteko labai reikšmingos savo dalies. „Žydų bendruomenė Lietuvoje buvo sunaikinta. Tai tauta, kuri labai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais, jos atstovai suvaidino labai reikšmingą vaidmenį Lietuvai staigiai pakylant iš pelenų, paliko ženklų indėlį kuriantis Lietuvai“, – vardijo muziejaus vadovas.

M.Pečiulis pastebėjo, kad nužudytųjų skaičiai, kurie yra milžiniški, toli gražu neapibūdina visų Holokausto baisumų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Didžioji akcija

Lietuvos žydų genocido diena minima būtent rugsėjo 23 d., nes šią dieną 1943 m. likviduotas Vilniaus žydų getas, kuris buvo didžiausias Lietuvoje.

Sąmoningas masinis žydų naikinimas prasidėjo nuo 1941 m. birželio. Daugiausiai žydų Lietuvoje nužudyta Paneriuose prie Vilniaus, Kaune, Šiauliuose, Alytaus krašte. Kaune kraujas liejosi IX forte, o taip pat IV ir VII fortuose.

Minėjimo metu pristatytas ir kitų metų projektas „Ecce homo: tiems, kurie liko“, skirtas Holokausto temai. Projektas apima šokio, skulptūros ir dailės sritis. Jį įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“.

Projekte dalyvaujantys menininkai šią savaitę muziejuje rengia menines dirbtuves. Vienas jų – šiuo metu Prancūzijoje gyvenantis menininkas Bruce'as Clarke'as, turintis litvakų šaknų, su minėjimo dalyviais pasidalijo savo šeimos istorija.

Po mėnesio IX forte bus minima čia vykusi Didžioji akcija, kuri 1941 m. spalio 29 d. pavertė viena tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje. Per vieną dieną IX forte buvo sunaikinta daugiau kaip 9 tūkst. žydų. Šaudyti vyrai, moterys, vaikai, seneliai. IX forte buvo žudomi ne tik Lietuvos, bet ir iš kitų šalių nacių atvežti žmonės.

Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje žuvo apie 200 tūkst. žydų, apie 15 tūkst. lietuvių, 15–20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų.

„Kur sienos verkia, žmonės tyli“, – pasibaigus spektakliui „Dievų miško“ kūrybinė grupė prašė neploti skausmingą praeitį menančioje IX forto erdvėje, taip išreikšdama pagarbą ypatingai vietai, leidusiai sukurti autentiškumu alsuojančią pastatymo atmosferą. Neslepiamos emocijos ir jautrūs atsiliepimai po spektaklio – geriausias įrodymas, kad kūrybinė grupė sėkmingai įveikė „Dievų miško“ iššūkius ir pasiekė žiūrovų širdis.

Spektaklis sukurtas remiantis vieno ryškiausių lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko ir teatrologo B. Sruogos memuariniu romanu „Dievų miškas“, atskleidžiančiu II-ojo Pasaulinio karo metais Štuthovo (Lenkija) koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus. Literatūros kūrinį, kuris tinkamesnis skaityti, perkelti į teatro sceną buvo nelengvas uždavinys visai kūrybinei komandai, turėjusiai peržengti daug ne tik savo, bet ir lėlių teatro ribų.

Nenutolstant nuo originalaus teksto ir išlaikant ironišką pasakojimo toną (scenoje taikomi Stand up komedijos žanro elementai), spektaklyje vaizduojami prižiūrėtojų ir kalinių santykiai, lagerio hierarchija, sekinantys darbai, vargana buitis ir žmogaus orumą gniuždančios bausmės. Ir nors premjeroje remiamasi romane vaizduojamų veikėjų istorijomis bei tragiškais jų likimais, vis dėlto tai nėra spektaklis išimtinai apie koncentracijos stovyklos žiaurumus patyrusį rašytoją.

D. Matvejevo nuotr.

Pjesės autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė, remdamasi sėkminga kūrybine patirtimi bei lėlių ir objektų teatro žanrinėmis galimybėmis, pastatyme gvildena esminius klausimus apie žmogaus prigimtį: kas yra žmogiškumas? Kur yra riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo? Ar šiandien mes dar pajėgūs suprasti holokausto baisumus ir išlikti budrūs, kad panašūs dalykai nepasikartotų? Spektaklio kūrėjų manymu, šiandien B. Sruogos „Dievų miškas“ kaip niekad aktualus. Žmonės linkę pamiršti didžiąsias istorijos pamokas. Deklaruojama atjauta, tolerancija, tačiau čia pat gebama pasibaisėti „kitokiais“ žmonėmis, tarsi pasąmonėje būtų trokštama tobulos rasės, sveikų ir šabloniškai „teisingų“ žmonių visuomenės. Ką galime padaryti, kad nepasikartotų II- ojo pasaulinio karo ar Sibiro tremties baisumai? Galbūt atsigręžti į save? Juk visi žmonijos nusikaltimai iš pradžių gimsta vieno ar kito individo sąmonėje. Kas tai nulemia?

„Niekas negali garantuoti, kad, susiklosčius panašioms aplinkybėms, kaip B. Sruogos romane, mes nesielgtume baisiai. Turi sau tai pripažinti. Kartais gerai susipurtyti iš vidaus ir pagalvoti apie tai“, – įsitikinusi spektaklio režisierė A. Sunklodaitė. Ypatingą emocinį užtaisą spektakliui suteikia dailininkės Giedrės Brazytės sukurtos išraiškingos, skirtingų valdymo būdų lėlės, minimalistinė scenografija, pilkšvas koloritas, autentiškos medžiagos (geležis, medis, metalas) bei kompozitoriaus Deivido Gnedino Kauno IX forto muziejuje kamerose užfiksuoti ir įrašyti garsai (durų girgždėjimas, žingsnių aidas ir kt.). Dokumentiškumo įspūdį sustiprina Emilės Maigytės kurtos nespalvotos vaizdo projekcijos.

D. Matvejevo nuotr.

Kam nepavyko apsilankyti premjeroje IX forte, spektaklį bus galima išvysti rugsėjo 24 d. 18 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Pjesės autorė ir režisierė – Agnė Sunklodaitė, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Deividas Gnedinas, projekcijų dailininkė – Emilė Maigytė. Vaidina: Saulius Bagaliūnas, Dominyka Budinavičiūtė, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė, Laima Strazdauskienė

Šiemet sukanka 80 metų nuo masinių trėmimų ir Holokausto Lietuvoje pradžios. 1941 m. birželio 14 d. naktį sovietai pradėjo masinį Lietuvos gyventojų prievartinį išvežimą į atšiauriausius SSRS kraštus. Tais pačiais 1941-aisiais sovietinę okupaciją Lietuvoje pakeitė nacistinė, kurią lydėjo pogromai, teisių ir laisvių apribojimai, žiaurios masinės žudynės. Pažymėdamas šių tragiškų įvykių pradžios datą, 2021 metus Kauno IX forto muziejus skiria totalitarinių (sovietinio ir nacistinio) režimų aukoms atminti. Metus lydi šūkis-įsipareigojimas „Visada prisiminti. Neleisti pasikartoti“.

2021 m. rugpjūčio 21 d. vyksiantys renginiai skirti priminti ir atkreipti dėmesį į abiejų totalitarinių režimų padarytą žalą ir poveikį, pagerbti sovietinio ir nacistinio režimų aukas. Pajusti praeities ir šiandienos ryšį, apsvarstyti istorijos reikšmę ateičiai, atrasti emocinių sąsajų su įvykiais, nutolusiais laike, ir stiprinti istorinę atmintį  – „Atminties gijos“ įvairiomis meno formomis, praeities įvykių refleksija kvies atsigręžti į tai, kas svarbu.

Programa:

12.30 val. Tarptautinės parodos „Po didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923“ pristatymas | Europos atminimo ir solidarumo tinklas (angl. European Network Remembrance and Solidarity, ENRS)

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos iniciatyva 2021 metų pradžioje Lietuva buvo priimta į ENRS tinklo stebėtojų grupę, šioje organizacijoje šaliai atstovauja Kauno IX forto muziejus. Tarptautinės parodos eksponavimas Lietuvoje – pirmieji bendradarbiavimo rezultatai. 

Tarptautinė paroda po atviru dangumi, kurią parengė ENRS, bendradarbiaudamas su tarptautine istorikų grupe, yra bandymas apibendrinti audringą tarpukario pradžią, ypatingą dėmesį skiriant Vidurio ir Rytų Europos istorijai. Parodą sudaro daugiau kaip 200 interaktyvių archyvinių eksponatų – nuotraukų, dokumentų, filmų, žemėlapių ir individualių liudijimų. Gausi parodos medžiaga dokumentuoja ir padeda įsisąmoninti neregėtą pokyčių, įvykusių Europoje 1918–1923 m., mastą. Kartu paroda primena ir atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kada ir kokiomis sąlygomis pradėjo formuotis totalitarinių (sovietinio ir nacistinio) režimų ideologijos. 

Kauno IX forto memorialiniame komplekse paroda eksponuojama nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki rugsėjo 6 d. 

D. Trybos nuotr.

15.15 val. Diskusija „Kodėl ne(su)sikalbame: skausminga Lietuvos okupacijų istorija“ | Moderatorius Donatas Puslys

Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu patirti išgyvenimai paliko gilius randus visuomenės sąmonėje. Praėjus ne vienam dešimtmečiui, atrodytų, yra visos galimybės objektyviai iš šalies pažvelgti į daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykius – tik ar pavyksta konstruktyviai apie juos kalbėti? Sovietinė ir nacistinė okupacijos paveikė visas be išimties Lietuvoje gyvenusias tautas: lietuvius, žydus, romus, rusus, lenkus ir kt. Bet akivaizdu, kad istorija suprantama skirtingai. Kodėl šiandien vis dar nėra visiems suprantamo naratyvo ir kodėl dažnai linkstama ne ieškoti sutarimo, bet sąmoningai eiti į priešpriešą vadovaujantis tik suabsoliutintomis kategorijomis? Diskusijoje, kurią Kauno IX forto muziejuje moderuos Donatas Puslys, šiuos ir kitus aktualius klausimus aptars bei savo įžvalgomis pasidalins istorikai Šarūnas Liekis, Nerijus Šepetys, Alvydas Nikžentaitis, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vadovas Ronaldas Račinskas.

17.00 val. Dainuojamoji poezija ir lauko paroda „(Ne)užpildyta tuštuma“ | Atlikėjos: Asta Krasauskaitė ir Aurėja Meištaitė

Dainuojamosios poezijos garsai, pasklidę po Kauno IX forto memorialinio komplekso parke (obelų sode) eksponuojamą lauko parodą „(Ne)užpildyta tuštuma“, kvies prisiminti sovietinio režimo aukas. Paroda perteikia po 1941 m. birželio mėnesį vykusių represijų šeimų patirtą atskyrimo dramą. Eksponuojamose nuotraukose iš tremties vietoje šeimos maitintojo – vyro, tėvo, sūnaus – atminties siluetas, tremtyje metaforiškai lydintis atplėštą šeimą. Atminties siluete įrėmintos eilės, kurias sukūrė Lietuvos karininkas Alfonsas Kazlauskas 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir atskirtas nuo žmonos, dviejų dukterų ir motinos. Prieš 80 metų rašytos A. Kazlausko eilės ir renginyje atliekama dainuojamoji poezija atlieps viena kitai kūryba – jautriu, ilgesingu, išliekančiu žodžiu.

R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės nuotr.

18.00 val. Šiuolaikinio meno pasirodymas „Horizon“ | „Rhizome“ (Chloé Moglia), tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, „Kaunas 2022“

Prie monumento nacizmo aukoms atminti vyksiantis šiuolaikinio meno pasirodymas skatins ieškoti atsakymų į klausimą – kas lieka, kai visko netenkame? 

Akrobatui, dirbančiam su trapecija, atsakymas į šį klausimą susideda iš keturių dalykų: įrankio, kūno, oro ir gravitacijos. Priemonių nėra daug, tačiau, regis, jų galimybės niekada nesibaigia: trapecija tampa transporto priemone, kurią reikia prisijaukinti ir suvaldyti, kūnas – metamorfoze ir žaidimų įrankiu, judančiu priklausomai nuo svorio ir lengvumo, o ore nuolat maišosi ir nuostabias formas kuria nematomos dalelės. Susimąstyti skatinantis ramus solo pasirodymas kvies lankytojus dar kartą (o gal pirmą kartą) apsilankyti prie monumento nacizmo aukoms atminti, pakelti žvilgsnį aukštyn į dangų, prisiminti įvykius ir pagerbti aukų atminimą.

J. W. Bantz nuotr.

19.00 val. Spektaklis „Dievų miškas“ (N-16) | Kauno valstybinis lėlių teatras (rež. Agnė Sunklodaitė). Pagal Balio Sruogos romaną. Spektaklis mokamas. 

Spektaklis sukurtas remiantis vieno ryškiausių lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko ir teatrologo B. Sruogos memuariniu romanu „Dievų miškas“, atskleidžiančiu II-ojo pasaulinio karo metais Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus.

Pjesės autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė, remdamasi sėkminga kūrybine patirtimi bei lėlių ir objektų teatro žanrinėmis galimybėmis, pastatyme gvildena esminius klausimus apie žmogaus prigimtį: kas yra žmogiškumas? Kur yra riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo? Ar šiandien mes dar pajėgūs suprasti holokausto baisumus ir išlikti budrūs, kad panašūs dalykai nepasikartotų?