-
Baimė suklysti – šios kartos vaikų bėda
Psichologės A. Blandės patirtys ir žinios apie jausmus tapo inspiracija ne vienai leidyklos „Alma littera“ knygai. Naujausioje rašytojos ir iliustruotojos Linos Žutautės knygoje „Kakė Makė ir Koncerto diena“ kalbama apie baimę suklysti ir tai, kad klaidas galima taisyti ir nenustoti siekti svajonių. Psichologė sugalvojo kortelių žaidimą „Kakė Makė. Emocijų ir jausmų pažinimo kortelės“: dvidešimt klausimų kortelių padeda užmegzti pokalbį su vaiku ir kartu ieškoti atsakymų į ne visada paprastus ir patogius klausimus, dešimt veiklos kortelių pasiūlo būdų žaismingai išreikšti malonias ir nemalonias emocijas ir jausmus.
– Švenčių nuotaika mums tarsi sufleruoja dažniau pakalbėti apie emocijas ir jausmus – kaip jaučiamės patys, kaip jaučiasi mūsų vaikai. Kasdienybėje tokie pokalbiai juk irgi turėtų būti savaime suprantami?
– Emocijos ir jausmai yra natūrali ir labai svarbi žmogaus gyvenimo ir patirčių dalis. Vis dėlto suprasti, koks netikėtas gali būti emocijų ir jausmų pasaulis, kokius mažo ar didelio žmogaus veiksmus jis gali nulemti, kaip tinkamai reikšti itin nemalonius jausmus, daugeliui vis dar yra nemenkas iššūkis. Tad tai, kas natūralu ir savaime suprantama, neretai reikalauja atidos ir kasdienių treniruočių.
– Ar šiandienos vaikai jau yra išmokę nelaikyti savo emocijų, o jas išleisti?
– Vaikai dėl savo atviros prigimties gana drąsiai reiškia emocijas, jei aplinka tam yra palanki ir priimanti. Ne visuomet ta raiška yra tinkama, todėl aplinkos pavyzdžiai, pamokymai, reagavimo būdai jiems leidžia suprasti, kas priimtina, o kas ne. Būna ir taip, kad vaikas nori parodyti, kaip jaučiasi, tačiau aplinkiniai jo sunkių jausmų priimti negali ar nenori. Tuomet jis išmoksta slėpti, nutylėti, atmesti tai, ką jaučia. Augant tokia patirtis labai brangiai kainuoja, nes nuslėpti jausmai griauna žmogaus vidų.
Asta Blandė / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip manote, kas geriausiai to gali pamokyti – tėvai, mokytojai, psichologai, o gal – knygos? Ką svarbaus galima sužinoti ir iš vienų, ir iš kitų?
– Geriausi mokytojai yra tėvai, kurie savo pavyzdžiu rodo, kaip atpažinti, kalbėti ir tinkamai parodyti emocijas ir jausmus. Tad informacija, priemonės, rekomendacijos pirmiausia turi būti nukreiptos į pagalbą šeimai, kuri visada yra arčiausiai vaiko. Žinoma, kiti suaugusieji – mokytojai, specialistai, giminaičiai, kaimynai ir bendraamžiai – taip pat papildo turimas žinias ir įgūdžius. Mes visi vieni kitiems esame mokytojai, patarėjai, jei tik turime noro mokytis ir dalytis.
– Neabejotinai per Kalėdas vaikai, o ir suaugusieji gavo dovanų stalo žaidimų. Emocijų kortelės pastaruoju metu tarsi tapo madingu žaidimu. Jūs prisidėjote rengiant Kakės Makės emocijų korteles. Kokios žinios vaikams jose užkoduotos?
– Viena svarbiausių užduočių, kurią kartu su komanda kėlėme kurdami šias korteles, aiškiai transliuoti, kad visos emocijos ir jausmai yra svarbūs, vertingi ir reikalingi. Vaikams suprantama kalba paaiškinome, kokią žinutę kiekviena emocija ar jausmas siunčia. Taip pat žaismingai pateikėme praktiškus būdus, kuriais reikšdamas emocijas vaikas apsaugos ir save, ir aplinkinius. O kad tėveliams būtų drąsiau kartu su vaikais šia svarbia tema kalbėtis, rinkinyje rasite klausimus, kurie skatins visų šeimos narių diskusiją ir norą dalytis. Kakė Makė savo kortelėse moko drąsos kelti klausimus, tyrinėti pasaulį ir ieškoti atsakymų. Žaidimuose ji leidžia natūraliai ir praktiškai žvelgti į kasdienybę, semtis žinių ir suprasti vaikiško pasaulio subtilybes. Neretai jos natūralus, kiekvienam vaikui pažįstamas elgesys ar situacijos motyvuoja kartu augti, įveikti ir džiaugtis pasiekimais.
Kai tėvai pažįsta ir pripažįsta savo emocinį pasaulį, vaikai gauna nematomą leidimą jausti ir tyrinėti savąjį. Tai yra kelias į laimę.
– Ar daug vaikų turi baimės suklysti jausmą? Ar įmanoma su juo kovoti? Ir kaip elgtis tėvams, kad vaikas augtų savimi pasitikintis, bet kartu neabejingas?
– Baimė suklysti – dažna šios kartos vaikų bėda, signalizuojanti apie atsiradusį poreikį greitai ir be pastangų pasiekti maksimalų rezultatą. Klaida yra tarsi žinutė, kad reikės dar ir dar kartą bandyti, įveikti savo paties ribas ir ieškoti naujų kelių. Viena vertus, tam tikra nerimo dozė reikalinga dėmesiui sukaupti, kad vaikas kuo geriau atliktų užduotį. Kita vertus, pernelyg didelis nerimas ar baimė, kad nepavyks, tarsi užprogramuoja nesėkmę – nemažos dalies savo galimybių vaikas tuo metu, kai išgyvena intensyvias emocijas, nepanaudoja. Todėl šeima ir kiti suaugusieji turi padėti vaikui nurimti, priminti jam, kad svarbu susikaupti ir atlikti darbą kaip galima geriausiai. O jei nepavyks, pastangų teks įdėti iš naujo. Toks požiūris vaikui turi tapti pažįstama ir žinoma norma.
– Pastaruoju metu girdėti, kad esama vaikų, kurie išvis neturi emocijų. Ar gali taip būti? Gal jie tiesiog nemoka tinkamai jų išreikšti? Kodėl taip nutinka, kad vaikai praranda jausmus?
– Emocinis pasaulis išties yra gana sudėtingas, jį veikia ir išoriniai faktoriai, ir paties žmogaus vidiniai mechanizmai. Emocijų išraiškos gali stebinti, gąsdinti ar kelti įvairių klausimų. Įprastai emocijų ir jausmų „praradimas“ signalizuoja apie ilgalaikes žmogaus pastangas neigti, slėpti ir nepripažinti to, ką jis jaučia. Kur žmogus emocijas padeda, ką jos daro su jo fizine sveikata ir kiek visa tai kainuoja, man sunku pasakyti, bet pasekmės dažnai yra skaudžios ir ilgalaikės.
– Ar egzistuoja jausmai, kurių vaikai bijo?
– Nesu tikra, ar yra jausmų, kurių vaikai bijo, tačiau vaikams dažniausiai labai nemalonu patirti gėdą, kaltę, baimę, liūdesį, vienišumą.
– Juk tėvai gali padėti savo vaikams atrasti jausmus?
– Kai tėvai pažįsta ir pripažįsta savo emocinį pasaulį, vaikai gauna nematomą leidimą jausti ir tyrinėti savąjį. Tai yra kelias į laimę.
-
Renginys „O kas viduje?“ kviečia drąsiai kalbėti apie jausmus
Šis renginys skirtas šviesti jaunus žmones emocinės sveikatos, savižudybių prevencijos tema, skatinantis drąsiai kalbėti apie jausmus, siekiantis suprasti moksleivių emocijas, pagalbos šalia esančiam svarbą.
Renginyje žinoma psichologė prof. Nida Žemaitienė kvies dalyvauti interaktyviame žaidime, kuriame paneigs emocinės sveikatos stigmas, atsakys į svarbius klausimus apie savižudybių prevenciją. Renginyje taip pat bus socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjo Daliaus Stankevičiaus moderuojamas pokalbis su Nojumi Berlinsku, kuris yra prekės ženklo ir sporto klubo „Priklausomi nuo sporto“ įkūrėjas, jėgos ir sveikatingumo treneris, subalansuoto bei sąmoningo gyvenimo būdo mokytojas. Renginį vainikuos Manto Bendžiaus koncertas.
RENGINIO PROGRAMA
Nuo 13 val. – nevyriausybinių organizacijų mugė.
Nuo 14 val. – renginio pradžia, interaktyvus žaidimas su psichologe prof. Nida Žemaitiene.
14.45 val. – pokalbis su Nojumi Berlinsku.
15.30 val. – Manto Ben koncertas.
Renginio organizatoriai kviečia jaunus žmones ne tik kalbėti apie savižudybių prevenciją, kuri skirta išgelbėti gyvybes, bet ir mažinti savižudišką elgesį bei stiprinti tolerancijos svarbą psichikos sveikatos tema.
Renginys nemokamas. Norintys dalyvauti kviečiami užpildyti registracijos formą: https://forms.office.com/e/1TFW5ci3XR.
Daugiau informacijos: www.skirtingosspalvos.lt/okasviduje.
-
Geriausios praėjusių metų pažintinės knygos vaikams autorius M. Poškus: ką su tais jausmais daryti?
Reklamos agentūros dizaino kūrybos vadovo M. Poškaus sumanymas supažindinti vaikus su įvairiausiomis emocijomis praėjusį savaitgalį buvo įvertintas. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus surengtuose geriausios praėjusių metų knygos vaikams ir paaugliams apdovanojimuose Mariaus parašyta ir iliustruota knyga „Ką aš jaučiu“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, buvo pripažinta geriausia 2020 metų pažintine knyga.
„Jausmas tikrai buvo malonus“, – paprastai apie įvertinimą kalba apdovanojimą laimėjusios knygos autorius. Knygų rašymas ir iliustravimas nėra svarbiausias jo užsiėmimas, tačiau piešti Mariui patinka, štai kodėl po darbo jis piešimui skiria laiko. „Rašymas man nėra tokia natūrali veikla, jis niekaip nėra susijęs su mano darbu ar išsilavinimu, tačiau, kai įsivaizduoju, kad šneku su vaiku akis į akį, pavyksta ir sakinius sudėlioti“, – sako ir priduria laisvalaikiu mėgstantis jodinėti, važinėti motociklu ar surengti žygį į keistas ir atokias vietas. „Vargu ar tai kaip nors susiję su rašymu“, – šypsosi.
Greičiausiai – susiję, juk visos mūsų patirtys atkeliauja iš realaus gyvenimo. „Norėčiau, kad mano sūnus sugebėtų jausmus pažinti anksčiau, nei tai padariau aš. Mano gyvenime jie buvo, o ir šiandien dar yra šešėlyje“, – atvirai prisipažįsta paklaustas, kodėl toks jausmų žinynas išvis radosi jo kūrybos biografijoje.
Iš savo vaikystės Marius labiausiai prisimena nuolat slopinamą pyktį: „Geri berniukai juk nepyksta, tiesa? Bet ir geri berniukai kartais gali pasielgti blogai, tik dėl to jie blogais netampa. Tai sužinojau gerokai vėliau.“
Jausmų žinyną Marius skiria 5–8 metų vaikams. Rašydamas knygą jis rėmėsi savo patirtimi, konsultavosi su žinoma vaikų psichologe Aušra Kuriene. Nors „Ką aš jaučiu“ dažnai priskiriama knygoms apie emocinį intelektą, autorius sako, kad pastebėti, kaip jautiesi, įvardyti savo jausmus, visų pirma, yra įgūdžiai. Tik vaikams dažnai trūksta paaiškinimo, ką su tais jausmais daryti.
Kiekvienas personažas „Ką aš jaučiu“ knygoje taikliai atitinka jausmą. Tarsi šmaikštaudamas, knygos autorius piešia ne tik malonius, bet ir nemalonius jausmus ir savo knygelę padalija į dvi dalis. Vienoje atsiduria raudonosios, ne tokios malonios emocijos, kitoje – draugiškesnės ir malonesnės, žaliosios. „Į kiekvieną spalvą sudėjau tam tikrą informaciją, – sako Marius. – Tačiau noriu pasakyti, kad spalvos kartais susilieja – raudona gali būti ir meilė, ir pyktis. Baimė tuo pačiu metu gali būti ir labai naudinga, nuo bėdos apsauganti emocija, ir slegiantis liūdesys. Jausmai tiesiog yra, tik ne visus vienodai pažįstame, svarbu mokytis suprasti, kokios emocijos tam tikrose gyvenimo situacijose yra adekvačios, o kokios ne. Verkti ar būti silpnam nėra savaime gerai ar blogai. Jausmus verta atskirti nuo veiksmų. Jei liūdna, nebūtinai privalau verkti, o kai pikta – muštis. Suprasti, ką jauti, ir imtis veiksmų yra du skirtingi dalykai. Tai vaikams ir bandau pasakyti savo knygoje.“