Pokario Lietuvoje trūko visko: ne tik maisto, namų apyvokos daiktų, bet ir drabužių, audinių, kosmetikos. Tačiau, kaip pastebi dizainerė Jolanta Talaikytė, moterys pasižymėjo išradingumu: plaukus garbanojo juos sukdamos ant popierėlių, balino peroksidu, antakius dažė angliukais ar cheminiais ilgalaikiais pieštukais.

"Vėliau kosmetikos ir parfumerijos gamyba įsibėgėjo ir nors didelio pasirinkimo nebuvo, raudonus lūpų dažus turėjo kiekviena. Damos, net ir esant beviltiškoms situacijoms, rasdavo būdų, kaip pasigražinti: vietoj pudros – miltai ir morkų sultys, vietoj skaistalų – sniegas ir burokėlis", – apie lietuvių išmonę puoselėti grožį pasakoja J.Talaikytė.

Damos, net ir esant beviltiškoms situacijoms, rasdavo būdų, kaip pasigražinti: vietoj pudros – miltai ir morkų sultys, vietoj skaistalų – sniegas ir burokėlis.

Pokariu visa Europa ir Amerika buvo susižavėjusi moters vilioklės įvaizdžiu. Lietuva – ne išimtis. "Naująjį moters įvaizdį diktavo "Dior" mados namai: prigludusi išraiškinga krūtinė, plona talija, romantiškai plazdantis sijonas. Tiesa, toks įvaizdis labiau tiko jaunoms ir lieknoms merginoms, todėl kurti ir kitokie, universalesnių siluetų drabužiai, – mados istoriją priminė dizainerė. – Tuo metu lietuvės nešiojo siaurus sijonus iki kelių, kad matytųsi kojos, aptemptos plonomis prisegamomis kaprono kojinėmis, pageidautina su siūle, kuri neretai ant kojos buvo tiesiog nupiešiama kalio permanganato tirpalu."

Kojinių revoliucija įvyko 1938 m., kai buvo išrastas nailonas – plona ir tvirta, elastinga medžiaga, iš kurios pradėtos siūti kojinės. Antrasis pasaulinis karas į kojinių istoriją įnešė savų korekcijų: fabrikams prisitaikius prie kariuomenės reikmių, kuriam laikui nustota gaminti nailonines kojines, o moterims, kad atrodytų stilingos, tekdavo pieštuku ant kojos nusipiešti menamų kojinių siūlę.

Prisegamos kojinės tuo metu buvo moteriškumo ir seksualumo simbolis. "Moters vilioklės įvaizdis formavosi dėl suprantamo kare žuvusių vyrų stygiaus. Beje, didelę įtaką madai tuo metu turėjo ir filmų pramonės atgimimas: visame pasaulyje lygiuotasi į Holivudo ikonas. Tiesa, lietuvėms ši užsienio mada buvo sunkiai pasiekiama, bet aprašymai laiškuose, žurnalų iškarpos ir filmų detalės į modisčių spintas skverbdavosi visomis išgalėmis", – pastebi J.Talaikytė.

Ilgainiui moterų mada švelnėjo, tapo dar seksualesnė, atsirado romantiškų drabužių detalių: baltų nertų apykaklių, rauktų rankovėlių, gėlėtų audinių, liemenuotų švarkelių, plazdančių suknelių, nėriniuotų apatinių.

"Antrojo pasaulinio karo metais buvo gaminami tik šilti ir praktiški apatiniai, skirti toli gražu ne seksualumui pabrėžti, o išgyvenimui karo metais, todėl atėjo laikas seksualiems šilkiniams, nėriniuotiems apatiniams. Plonas suknelių šilkas, plazdantis šifonas, peršviečiama organza ir prigludęs siluetas reikalavo plonų, slidžių apatinių ir korsetų, o gilesnės moterų pamėgtos iškirptės – nėriniuotų apvadų", – apie absoliučiai daugumai Lietuvos moterų tuomet nepasiekiamus dalykus pasakojo dizainerė.

„Buvo gera  ir smagu, kita vertus – tik formalumas“, – sako žinoma moteris, savo vestuvių dieną apsiėjusi be baltos suknelės. Atviras pokalbis apie santuoką ir vyrų bei moterų vaidmenis joje – Violetos Baublienės „Stiliuje“ šį šeštadienį per LRT TELEVIZIJĄ.

„Kai pora sueina, ji vis tiek pasisako tam tikrus žodžius ar pasižadėjimus. Galų gale  gali daug ką gyvenime pasakyti, bet nenuspėsi ateities, bus taip, kaip bus. Tai ačiū Dievui mums pavyko, mes tokie patys, gyvenimas toks pat, lygiai toks pat gražus, lygiai tiek pat neramus. Nei dirbti, nei ilsėtis mes vienam kitam netrukdome. Būnam drauge, bet nesame ištirpę vienas kitame ir turime savų veiklų, užsiėmimų ir matyt, tas mus ir džiugina, tas ir laiko kartu“, – ilgų metų buvimo kartu paslaptį aiškina Jolanta. „Kūrybingiems laisviems žmonėms reikia duoti laisvės, ir kuo ji didesnė laisvė, tuo labiau norisi grįžti, ateiti ir susėsti, pabūti greta. Jeigu tavęs niekas nevaržo, niekur nebėgi.“

Aš ir remontuoju, ir tinkuoju sienas – su sūnaus Jokūbo pagalba šiemet net vieną išgriovėm.

Meilės artimam, supratimo Jolanta sako išmokusi iš tėvų, kurie jai suteikę labai daug laisvės, tačiau kartu ir žinojimą – darbai turi būti padaryti. Iš tėvų Jolanta paveldėjo ir jų pačių išsvajotą ir prieš daugiau kaip 30 metų įsigytą sodybą, kuri šiandien dizainerei – poilsis ir atgaiva. Gimusi augusi Vilniuje, mados specialistė pripažįsta, jog nuo mažens pažino gamtą ir ūkio darbus.

„Karpau gyvatvores, genėju medžius. Man patinka dirbti su technika. Aš ir remontuoju, ir tinkuoju sienas – su sūnaus Jokūbo pagalba šiemet net vieną išgriovėm. Čia pasidarbuojam iš peties“, – rimtus dalykus su šypsena pasakoja J. Talaikytė. Ir kad nelieka darbo vyrams, ne bėda. Moteris šaiposi, kad ir tų vyrų sodyboje mažai būna. „Jie keliauja. Ir sako taip: jei čia akiratis prasiplėstų bent iki Labanoro girios, tai gal ir dažniau atvažiuotų, o labiausiai tai būtų gerai, kad iki kokio Tailando, Balio ar Nepalo horizontai atsivertų, tada jiems čia būtų ką veikti. Čia nors ir ne šeši arai, čia – hektaras, bet vis tiek tos erdvės pritrūksta fotografams, menininkams ir plačių užmojų keliautojams“, – smagiai apie savo dabar jau sutuoktinio nusiteikimus pasakoja VDA profesorė.

„Mano mama buvo pedantiškai tvarkinga: visi drabužėliai sudėlioti, staltiesėlės paklotos ir viskas sudėliota. Estetinis pajautimas atėjęs iš šeimos. Ir tėtis gerą skonį turėjo, ir daiktai gražūs namuose buvo, dėl to ir man tai yra labai svarbu. Aš negaliu dirbti betvarkėje. Net nepradedu. Galiu atvažiuoti pusvalandžiui, galiu pabūti ne visą dieną, bet servetėlės išsiklosiu, taures pasistatysiu, puokštę pasimerksiu ir staltiesę užsiklosiu. Net keliaudama, iš ko ir draugės kartais pasišaipo, galiu vežtis ir kokį ypatingą šaukštelį. Net jei paplūdimy valgau, turi būti estetiška“, – savo skrupulingumą aiškina dizainerė.

Ji neslepia neretai iš sūnaus išgirstanti priekaištų: „Mama, ką tu čia vėl? Vėl tos pagalvėlės, pridėk, nuimk, uždėk, vargas vienas”. Žinoma moteris pripažįsta, jog turi silpnybę įdomiems daikčiukams. „Gražu – tai, kai nieko nėra. Tokia yra vyriška samprata. Aš irgi prijaučiu tokiam skandinaviškam minimalizmui, bet man vis tiek turi būti truputėlį kažko, kas kalbėtų apie jaukumą, moteriškumą, romantiškumą. Na, moteriškoji pusė švelnesnė: ir gėlytė, ir nėrinukas, ir kaspinėlis. Ir tai suvedu su savo mada...“

Tačiau greta moteriško švelnumo – racionalumas ir pagrindinė sodybos transporto priemonė – karutis, o Jolantos kroviniai – akmenys iš naujų žemių plotų. „Kaip markizė karabasė“,  – juokiasi žinoma dizainerė. Visas interviu su ja – šio šeštadienio LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ su Violeta Baubliene (19.30 val.).

Mados kūrėjos, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė ir tos pačios akademijos docentė Renata Maldutienė, bei renginių režisierius Dalius Abaris Nepriklausomybės atkūrimo dieną šventė įspūdingai. Beveik 300 svečių menininkai sukvietė į didžiąją Valdovų rūmų menę, kur vyko netradicinis istorinės atminties išsaugojimo reginys, vizuali istorijos interpretacija „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“. Renginį tiesiogiai transliavo LRT televizija.

Į Valdovų rūmus rinkosi meno, kultūros, politikos žmonės, matėsi gerai pažįstamų veidų – ponia Gražina Landsbergienė, Edita Mildažytė, Violeta Baublienė, Laimutė Mertinienė ir Audronė Usonienė, Marija Palaikytė, Alkas Paltarokas, Livija ir Marijus Gradauskai, Aušra Haglund, itin retai viešumoje matomas anuomet legendinio mados festivalio „In Voque” organizatorius Artūras Škilis, tautiniu kostiumu pasipuošusi stilistė Austėja Jablonskytė,

„Valstybės šventes galima švęsti ir kitaip. Edukuojantis, šalies istoriją per madą, vaizdus ir muziką padedantis pažinti meno performansas irgi yra šventė“, - sakė renginio režisierius Dalius Abaris. 

Valdovų rūmų Didžiojoje menėje 30 metrų ilgio podiumu žengė daugiau nei 50 modelių. J. Talaikytės ir R. Maldutienės kolekcijas lydėjo gyva, specialiai renginiui aranžuota muzika, kurią atliko žinomi muzikos atlikėjai Saulius Petreikis, Raimondas Dauginas, Arkadijus Gotesmanas. Modernias vaizdo projekcijas kūrė vaizdo grafikai Vesta Obolevičiūtė ir Arvydas Strimaitis. Įspūdį dar labiau sustiprino peršviečiamas, ažūrinis ekranas, kuriame vaizdų ir šešėlių žaismas žiūrovą privertė pajusti netikėtas erdves.

„Mano kolekcijoje galima rasti mados kelio nuo LDK aukštuomenės menių iki dabarties atspindžius. Valdovų rūmuose ištiestu podiumu pamėginome žengti per mūsų šalies istoriją. Kelionei sąmoningai pasirinkau istorines asmenybes ir personažus, kurie padėtų pažvelgti ne tik į kostiumo, bet ir į šalies istoriją, mūsų tautos išgyvenimus“, - sakė mados dizainerė R.Maldutienė.

„Aš jaučiu, girdžiu ir myliu savo šalį širdimi, moters širdimi. Karūnuoju moterį, motiną gimdytoją, suteikiu jai sparnus. Šalis, valstybė be moters neįsivaizduojama“, - taip savo kolekciją „Moters širdis“ apibūdino profesorė J.Talaikytė. 

J. Talaikytės ir R.Maldutienės kolekcijos tarsi į vieną sujungė istorinę Lietuvos valstybingumo temą. Menininkės kalba skirtingai, tačiau savo kūryba teigia tą patį – meilę savo prigimčiai, savo Tėvynei, savo Lietuvai.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtą renginį parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Įspūdingą erdvę parodymui atvėrė Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai, o įgyvendinti padėjo Giedriaus Masalskio vadovaujama renginių organizavimo kompanija „Anoniminių darboholikų klubas“.

Net tuomet, kai dar nebuvo žodžio mada, drabužis žmogui apie žmogų daug pasakydavo. „Nuo amžių amžinųjų pagal drabužį sutikdavo, drabužis buvo ne tik statusas, bet ir saviraiška, kūryba“, – sako Vilniaus dailės akademijos profesorė, drabužių dizainerė Jolanta Talaikytė.

– Jolanta, jei kas pasiūlytų laiko mašina persikelti į kokį kitą amžių, kuriame norėtumėte gyventi ir kokius drabužius nešioti?

– Jei galėčiau nukeliauti tūkstantmečius atgal, pasirinkčiau graikų antiką. Laiką, kai drabužis buvo tik skraistė ar apsiaustas, be sudėtingų kirpimų ir siūlių. Mane žavi to laiko proporcijų, linijų grakštumas, sielos ir kūno harmonija, natūralumas, laisvė ir saikas. Jei keliaučiau šimtmečiais, tuomet – XX amžiaus pradžia , dekadansas, kai karaliavo fokstrotas.  Lengvos, geometrinės linijos, bekorsetis berniukiškas siluetas, pažeminta talija, natūralūs rytietiški šilkai, kailis, cilindrai, katiliukai, mažos kepurėlės, plunksnos, nuogi pečiai ir nugara, siuvinėjimas biseriu, mistiškos dūminės akys ir lūpos bantuku… Dar man labai gražūs Christiano Dioro 50-ieji: bitės talija, pūstas sijonas, smailianosiai bateliai špilkos. Išskirtinis moteriškumas!

– Kas formavo jūsų aprangos stilių paauglystėje? Kokio drabužio iš to laiko pasigendate? 

– Brodo – taip mes vadindavome tuometinį Lenino prospektą – hipiai, bitlai, reti užsieniniai žurnalai, katalogai, plokštelių vokai, bet labiausiai – dailės mokykla. Eidavau į ją skirtingai dryžuotomis megztomis kojinėmis, lininėmis, pačios nertomis basutėmis , krepšiu per petį, mediniu etiudniku po pažastimi. Plaukai iki juosmens, palaidi, baltos drobės kelnės... Kartais jaučiu nostalgiją savo mini mini uniforminei suknelei, arba mini sijonukams, kurie, deja, jau niekada nesugrįš.

– Ar turite išsaugojusi bent vieną savo vaikystės suknelę?

– Turiu išsaugojusi tėčio dovanotą verstos odinės komplektą: mini sijonėlis su spaudėm priekyje (retas atvejis tais laikais) ir liemenė, išpiešta augaliniais motyvais, tarsi siuvinėta. Dar turiu mergišką saulės kliošo sijoną, kurį dabar galėčiau užsisegt nebent ant kaklo. Ir firminę džinsinę 75-ųjų susagstomą suknelę, paveldėtą iš sesės. Ją vilkėdama avėjau trim dydžiais per didelius batus kojines arba storapades medines geltonas klumpes. Tokia buvo mada...

– Kaip metams bėgant keitėsi jūsų aprangos stilius? Be kokių drabužių dabar neįsivaizduojate savo garderobo?

– Paauglė – meniškai hipiška, sportiška. Devyniolikos - apsimezgusi nuo galvos iki kojų, net ir maudymosi kostiumėlis megztas! 23-ejų Dailės akademijoje – ryškiai, net iššaukiančiai raudona juoda arba su džinsais. 25-eri Vilniaus Modelių namuose – talijuotų, klasikinių švarkelių, mini sijonėlių ir portfelių era. Labai mėgau dailius smailianosius aukštakulnius. Svoris tuomet buvo įstrigęs ties 45 kilogramais. Toks žavus derinys - rimta klasika ir jaunystė. Visada mėgau timpas, siauras pieštuko patrumpintas kelnes, baltus marškinius, ilgas siauras trikotažo sukneles, didelius megztinius, smarkiai liemenuotus švarkus …Ir mažą juodą suknelę.

– Kokia pagrindinė jūsų stiliaus, aprangos, mados taisyklė?

– Apranga pagal nuotaiką, laiką ir vietą. Ir būtinai – dermėje su žmogaus prigimtimi. Patogumas, saikas, dėmesys sau ir aplinkai. Visada sakau, kad madą diktuoja asmenybės, madoje nėra ,,užrašytų taisyklių”, yra mados raida, gerbianti istoriją ir atspindinti šiandienos gyvenimo būdą.

– Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną kartu su kolege, Vilniaus dailės akademijos docente Renata Maldutiene Valdovų rūmuose pristatysite mados, vaizdo, šviesos ir muzikos reginį „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“. Savo kolekciją skiriate moteriai, parodysite ir savo kurtus drabužius, ir papuošalus. Kaip drabužis papildo papuošalą ir kaip papuošalas papildo drabužį? 

– Drabužis – mano profesija , o papuošalas – hobis. Tačiau kūryboje didelio skirtumo nejaučiu, nes ir ten, ir ten įdedu dalelę širdies. Drabužį kuriu nuo pradžios iki galo, papuošalą surenku iš gatavų ar savo pačios išnertų, siuvinėtų, suklijuotų detalių, kurios kartais taip netikėtai sukimba! Nertos vintažinės rankinės, seni laikrodukai, metalo širdys ir ...akiniai. Kurdama papuošalus medituoju, pailsiu, užsiimu rankdarbiais ir jaučiuosi, tarsi uogaučiau… Karoliukas po karoliuko, žiūrėk, jau ir vėrinys!

– Valstybės šventę siūlote švęsti kitaip – su mada keliaujant per laiką, per svarbiausius Lietuvos istorijos etapus. Jei gautumėte užduotį aprengti Lietuvą, koks tai būtų drabužis?

– Apgaubčiau balto lino debesiu. Argi ne gražu?

Mados, vaizdo ir muzikos renginys „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“ LDK Valdovų rūmuose vyks Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną - kovo 11-ąją. Renginį tiesiogiai transliuos LRT televizija.

Sukūrusi per 30 unikalių Lietuvos istoriją, architektūrą ir religinę kultūrą atspindinčių kostiumų ir kruopščiai rankomis kurtų aksesuarų kolekciją, dizainerė Jolanta Talaikytė ją pristato plačiajai visuomenei. Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės 5 aukšte dalis kolekcijos bus demonstruojama ant manekenų, o papuošalai - stiklo vitrinose, kur kūrinius patogu pamatyti iš arti.

Dizainerės kurtų kostiumų formose, detalėse, spalvose, aksesuarų motyvuose juntamas moteriškumas - juose tarytum nebyliai spindi ir plaka moters širdis. J.Talaikytė pristato moters koncepciją, kurią perteikia pasitelkdama madą.

Pasak VDA Kostiumo dizaino katedros profesorės J.Talaikytės, moters portretas istorijos kloduose nuolatos keitėsi. Priklausomai nuo amžiaus, Lietuvoje vyravusios valdžios, visuomeninės padėties, moteris privalėjo būti stipri, turėti vilties ir drąsos, kartais - net agresijos.

"Šie mano darbai atspindi ne tik madą, bet ir Lietuvos istoriją, o ypač religinę istoriją ir kultūrą, todėl stipriausias kolekcijos leitmotyvas - Pažaislio vienuolyno istorija. Joje susipina Lietuvos didikų ir fundatorių - Pacų šeimos, kuri rengė ir dalyvavo vienuolyno statybose, istorija, Kamaldulių ordino bei vienuolių Kazimieriečių istorija," - sakė dizainerė. Anot kūrėjos, tarp modelių, kiekvienas galės pamatyti atskirus Lietuvos istorijos etapus: Napoleono žygį per šalį, karą, okupaciją, nepriklausomą Lietuvą.

Dizainerės kolekcijoje "Moters širdis" užkoduotos konceptualios moters pasaulio ir jausmų paslaptys. "Kiekvieno laikotarpio moteris vis kitokia. Vienuolių įkvėpti apdarai atspindės tylios, nuolankios, santūrios moters portretą. Napoleono laikai parodys moters pompastiką, aroganciją, pasipūtimą, karingumą, drąsą. Okupacijos metu vyraus pasimetusios, pasiklydusios moters paveikslas,"- profesorės J.Talaikytės kolekcijos "Moters širdis" parodos atidarymas - spalio 10 d. 18 val. Paroda veiks iki lapkričio 10 d.