Dangaus kūnai: saulė teka 8.42 val., leidžiasi 16.01 val. Dienos ilgumas 7.19 val.

Mėnulis (pilnatis) teka 19.29 val. leidžiasi 11.11 val.

Vardadieniai:

Dovydas, Egvinas, Gedrimė, Gedvaidė, Gražvilas, Sabinas

Datos:

1860 — gimė kalbininkas ir pedagogas Jonas Jablonskis. Mirė 1930 m.

1926 — gimė Lidija Meškaitytė, liaudies dailininkė, tapytoja, miniatiūrininkė. Mirė 1993 m.

1953 — gimė stipriausios barzdos pasaulyje savininkas Antanas Kontrimas.

Gruodžio 30-oji pasaulio istorijoje:

1865 — gimė anglų rašytojas Rudyard Joseph Kipling (Radjardas Džozefas Kiplingas), 1907 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

1903 — per gaisrą Čikagos teatre JAV žuvo daugiau nei 500 žmonių.

1916 — nužudytas Rusijos caro Nikolajaus II ir jo žmonos favoritas Grigorij Rasputin (Grigorijus Rasputinas).

1922 — įkurta SSRS.

1944 — mirė prancūzų rašytojas ir muzikologas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1915 m.) Romain Saint-Juste Rolland (Romenas Rolanas). Gimė 1866 m.

1973 — buvo padaryta pirmoji kometos nuotrauka iš kosmoso (kometa — Kohoutek-Skylab).

2006 — už žiaurius nusikaltimus žmonijai pakartas buvęs Irako diktatorius Saddam Hussein (Sadamas Huseinas).

Gruodžio 30-oji šou pasaulyje:

1970 — Paul McCartney (Polas Makartnis) patraukė į teismą kitus tris „bitlus“, siekdamas nutraukti partnerystę ir įgyti laisvę veikti atsižvelgiant į savo interesus.

1973 — gimė Gabrielius Liaudanskas (Svaras), grupės G&G Sindikatas įkūrėjas, vokalistas, visuomenininkas.

2004 — būdamas 94 metų mirė džiazo klarnetistas Artie Shaw (Artis Šo), kurį išgarsino tokie klasika tapę kūriniai kaip „Begin the Beguine“ ir „Oh, Lady Be Good“, taip pat santuokos su kino žvaigždėmis Lana Turner (Leina Terner) ir Ava Gardner (Ava Gardner).

2010 — būdamas 61 metų amžiaus viename Rusijos viešbutyje mirė praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio legendinės disko muzikos grupės „Boney M“ dainininkas ir šokėjas Bobby Farrell (Bobis Farelas).

Pedagoginės veiklos pradžia

J.Damijonaitis gimė 1871 m. kovo 1 d. Antano ir Marijonos Damijonaičių šeimoje Beržiniškės kaime, Gudelių valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Juozas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje augo dar trys vaikai: broliai Vincas, Feliksas ir sesuo Natalija.

Tėvas A.Damijonaitis vertėsi statybomis – už gautas pajamas į mokslus galėjo leisti visus tris sūnus, tik dukra Natalija liko prie ūkio. J.Damijonaitis mokėsi Višakio Rūdos pradžios mokykloje, o 1887 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją.

1890-aisiais baigęs Veiverių mokytojų seminariją, J.Damijonaitis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, darbo Lietuvoje negavo, todėl buvo priverstas jo ieškoti svetur. 1890–1914 m. dirbo įvairiose Lenkijos pradinėse mokyklose, tačiau visą tą laiką, nors gyveno toli nuo gimtinės, domėjosi įvykiais Lietuvoje, bendradarbiavo slaptoje lietuvių spaudoje: "Draugijoje", "Ūkininke" (1893–1895), vėliau – "Vilniaus žiniose" (1905–1906). Pasirašinėdavo, kaip tuo metu buvo įprasta, slapyvardžiais: Beržininkietis, Pusmergaitė, Pusvyris, Pusmergelė. Buvo Lietuvių mokslo draugijos (LMD, 1907) narys.

1914 m. J.Damijonaitis su žmona ir dviem dukromis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, didžioji lietuvių inteligentijos dalis pasitraukė į carinės Rusijos gilumą ir tęsė pradėtus švietėjiškus darbus. Iš pradžių J.Damijonaitis išvyko į Jaroslavlį ir evakuotoje Marijampolės berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Vėliau persikėlė į Voronežą ir evakuotoje Vilkaviškio berniukų gimnazijoje mokė lietuvių kalbos, organizavo lietuvių mokytojų vasaros kursus. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Portretas: pedagogas, nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos vienas kūrėjų J.Damijonaitis. / Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotr.

Nuopelnai švietimui

1918 m. J.Damijonaitis grįžo į Lietuvą. Dirbo mokytoju Aleksoto pradžios mokykloje Kaune. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai švietimo srityje buvo nelengvi. Nebuvo mokykloms pritaikytų patalpų, o ypač trūko vadovėlių ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių juos rašyti. Tokia padėtis lietuvių inteligentiją skatino būti universalią ir imtis didesnės iniciatyvos.

Rašyti vadovėlius tapo kiekvieno Lietuvos inteligento garbės reikalu ir pareiga. Šio darbo ėmėsi tokie žinomi vadovėlių autoriai, kaip Stasys Matjošaitis (Esmaitis), J.Damijonaitis, Jonas Murka, Antanas Vireliūnas, Augustinas Jakučionis, Antanas Busilas, Pranas Mašiotas ir kiti, – jie rašė vadovėlius daugiau nei vienam dalykui.

1918 m. rudenį J.Damijonaitis paskirtas LR švietimo ministerijos įgaliotiniu Kauno miestui. Nuo 1919 m. pradžios jis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi, o 1923–1926 m. – Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriumi. Šiuo laikotarpiu J.Damijonaitis faktiškai iš naujo sukūrė Kauno pradžios mokyklų tinklą. Jo pastangomis per palyginti trumpą laiką (septynerius metus) mokyklų skaičius išaugo nuo 23 iki 51. Mokyklose pagerėjo darbo sąlygos.

Populiarieji vadovėliai

Tačiau didžiausią reikšmę Lietuvos mokyklai ir pedagoginei minties raidai turėjo J Damijonaičio išleisti pradinėms mokykloms skirti vadovėliai. Po 1905 m. Rusijos revoliucijos J.Damijonaitis parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius: elementorių "ABC pradžiamokslis" (1906), kurio viršelį iliustravo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, "Trumpą lietuvių kalbos gramatiką" (1909, penki leidimai) ir "Aritmetikos vadovėlį" (2 dalys, 1909 ir 1910). Vėliau parašė ir išleido "Aritmetikos uždavinyną" (3 dalys, 1922–1923, dvylika leidimų) bei skaitinius "Vaikų darželis" (1922).

Visi šio autoriaus parašyti gramatikos, aritmetikos vadovėliai, skaitiniai buvo labai populiarūs ir plačiai naudojami tarpukario Lietuvos mokyklose.

J.Damijonaičio "ABC pradžiamokslis" buvo pirmasis mokykloms skirtas elementorius, sudarytas rašymo ir skaitymo metodu. Jame trys skyriai: ikiabėcėlinis, abėcėlinis ir skaitiniai. To nebuvo kituose, anksčiau išleistuose, elementoriuose. Sudarydamas elementoriaus skaitinius, autorius siekė suteikti vaikui kuo daugiau žinių apie gimtąjį kraštą.

Leidinyje gausu straipsnelių gamtos, geografijos, istorijos, lietuvių literatūros, tautosakos tematika. Be skaitymo, J.Damijonaitis pateikė įvairių gramatinių ir loginių pratybų. Tokia vadovėlio sudarymo metodika rodo, kad autorius domėjosi ir sekė žinomo rusų pedagogo Konstantino Ušinskio pradinio skaitymo mokymo metodika ir išmaniai, kūrybiškai ją pritaikė Lietuvos mokyklai.

Vaikams: populiarusis J.Damijonaičio "ABC pradžiamokslis". Varšuva, 1906. / Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotr.

J.Damijonaičio išleistas lietuvių kalbos gramatikos vadovėlis buvo svarbus todėl, kad jis skleidė Jono Jablonskio sudarytos lietuvių kalbos gramatikos mokslą, terminologiją ir kūrė gramatikos mokymo metodiką. Visi šio autoriaus parašyti gramatikos, aritmetikos vadovėliai, skaitiniai buvo labai populiarūs ir plačiai naudojami tarpukario Lietuvos mokyklose ir po autoriaus mirties (1926 m.). Jie nuolatos būdavo redaguojami, taisomi, leidžiami nauji leidimai. Paskutinis lietuvių kalbos gramatikos leidimas išėjo 1939 m.

Ryšys su J.Jablonskiu

J.Damijonaitis ir J.Jablonskis buvo artimi bičiuliai. Abu atsidėję mokslui, lietuvybei, lietuvių kalbai. Taip jau likimas lėmė, kad ir po mirties šie Lietuvos šviesuoliai amžinojo poilsio atgulė greta Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Apie jų bičiulystę byloja Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomi dokumentai, tarp kurių – vienas ypač vertingas J.Jablonskio laiškas, adresuotas J.Damijonaičiui.

Laiške J.Jablonskis prašo J.Damijonaičio savo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei surasti mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje, nes "ji labai reikalinga (duonos ir) darbo". Taip pat laiške autorius užsimena, kad būtų gerai, jei J.Damijonaitis imtųsi iniciatyvos organizuoti lietuvių kalbos kursus neseniai iš Rusijos grįžusiems mokytojams.

Dar vienas įdomus epizodas iš J.Damijonaičio gyvenimo. Nors pats 1909 m. buvo išleidęs "Trumpą lietuvių kalbos gramatiką", 1920-aisiais J.Jablonskiui ir Kazimierui Būgai Kaune suorganizavus lietuvių kalbos kursus mokytojams, tarp klausytojų buvo ir J.Damijonaitis, tada jau ėjęs Kauno miesto pradžios mokyklų instruktoriaus pareigas.

Tarp kitų dokumentų Lietuvos švietimo istorijos muziejuje išlikę tų kursų metu daryti originalūs, tvarkingi užrašai, autoriaus pavadinti "Jablonskio pamokos". Jie vertingi tuo, kad galime sužinoti, kokius lietuvių kalbos dėstymo metodus tuomet naudojo J.Jablonskis ir pats lietuvių kalbos vadovėlių autorius J.Damijonaitis.

Artefaktas: J.Jablonskio laiškas, adresuotas J.Damijonaičiui. Kaunas, 1919 m. rugsėjo 21 d. / Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotr.

Kitas eksponatas – J.Damijonaičio rašinių sąsiuvinis. Šie tekstai įdomūs ne tik pažintine ar istorine prasme (pvz., rašinys "Iš Tomo Žilinsko gyvenimo"), bet ir tuo, kad kritinės pastabos parašytos ne vien J.Jablonskio, bet ir Tomo Ferdinando Žilinsko ranka.

J.Damijonaitis rūpinosi, kad lietuviški vadovėliai pasiektų ir JAV gyvenančių lietuvių vaikus. 1921 m. Čikagoje lietuvių leidybos bendrovė "Draugas" išleido jo "Trumpą lietuvių kalbos gramatiką" (perspausdinta 1914 m. laida).

J.Damijonaičio gyvenimas ir darbai liudija apie jo atsidavimą savo veiklai, ypač didelę pagarbą ir dėmesį lietuvių kalbai. Jo gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai prasmingas.

Savo pedagogine veikla J.Damijonaitis nusipelnė didelės pagarbos ir autoriteto ne tik kaip Kauno miesto pradžios mokyklų inspektorius, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas, bet ir kaip aktyvus gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojas. Neatsitiktinai Kaune, Aleksote, gatvė, kurioje J.Damijonaitis gyveno, pavadinta jo vardu.

Vieta skverui netoli sostinės savivaldybės, tarp Lvovo, Kalvarijų gatvių ir Konstitucijos prospekto pasirinkta ne atsitiktinai – J. Jablonskis 1904 – 1906 metais gyveno netoliese buvusiame name Kalvarijų gatvėje.

Renginyje dalyvavęs J. Jablonskio anūkas profesorius Vytautas Landsbergis priminė visiems, kad kalbininkas gyveno netoliese ir pasidalijo šeimos prisiminimais.

„Čia yra vietos, kuriomis jis vaikščiojo ir jo vaikai čia lakstydavo. Vienas iš jų, mano tėvas Vytautas, draugavo su J. Jablonskio sūnumi. Aplink juos lakstydavo ir mergytės, viena iš jų – Ona Jablonskytė, kuri vėliau ištekėjo už mano tėvo Vytauto.  O J. Jablonskio sūnus nusižiūrėjo Sofiją Landsbergytę. Taip šios dvi šeimos tapo ypatingai artimos“, – sakė V. Landsbergis.

Anot jo, J. Jablonskis buvo „didis kalbininkas, mokslininkas ir darbininkas“, visą gyvenimą pašventęs lietuvių kalbai, jos švarinimui, kad ji būtų tinkama „ir mokslui, ir poezijai, ir politikai“.

„Tokia kalba buvo būtina moderniai šiuolaikinei tautai ir Jablonskiui, tai buvo gyvenimo pašaukimas. Mes ir dabar rašome Jablonskio kalba. Jablonskiui atitenka svarbus istorinis vaidmuo – ne tik mokslininko ar kalbininko, bet ir tautos kūrėjo, nes be kalbos mes nežinia, kas būtume,“ – sakė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas.

Ceremonijoje antradienį Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas įvertino J. Jablonskio indėlį jam siekiant, kad lietuvių kalba būtų vienijanti.

„Kalba apibrėžia, kas esame, kuo norime tapti, kur augti ir kaip save „užprogramuoti“ XXI  amžiuje, ji  yra tautos savastis.  Džiaugdamasis gražia ir prasminga proga, linkiu, kad šis skveras ir J. Jablonskis mums šią  žinią nuolat primintų“, – savivaldybės pranešime cituojamas V. Mitalas.

J. Jablonskis (1860–1930) buvo pirmasis literatūrinę lietuvių kalbą norminęs kalbininkas. Jo veikla itin reikšminga literatūroje pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. J. Jablonskis parašė keletą knygų, kuriose nagrinėjamos lietuvių kalbos gramatikos taisyklės, redagavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų tekstus, sukūrė daugybę prigijusių lietuvių kalbos naujadarų, matematinių terminų: savaitės dienų pavadinimus, terminus „kablelis“, „šauktukas“, „daugyba“, „dalyba“.

Kalbininkas, baltistas, kalbotyros, leksikologijos ir leksikografijos darbų autorius K.Būga (gimė 1879 lapkričio 6 d. Pažiegėje, Dusetų vlsč., Zarasų apskr., mirė 1924 gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, palaidotas Kaune) daugiausia dirbo leksikologijos ir leksikografijos srityje, rengė Lietuvių kalbos žodyną, tačiau dėl ankstyvos mirties jo išėjo tik du sąsiuviniai (pirmas sąs. 1924 ir antras 1925 m., jau po mirties).

K.Būgos "Lietuvių kalbos žodynas" turėjo būti labai išsamus, apimantis akcentologiją, etimologiją, žodžių kilmės tyrinėjimus. Jo darbo perėmėjai dalies duomenų įtraukimo į žodyną atsisakė. P.Skardžius apie tai, kaip ir kas galėtų tęsti K.Būgos pradėtąjį darbą, rašė: "Kol K.Būga buvo gyvas, daugelis iš mūsų mažai tekreipė dėmesio į jo darbštumą, į tai, ką jis vienas galėdavo padaryti. Bet kai jis numirė, tuoj ėmėme kalbėti apie jo didžius darbus: apie 15–17 pūdų surinktąją žodyno medžiagą, apie jo didžiulį atsidavimą kalbos mokslui ir t.t. Jam atminti vienas jau siūlo kurti Aisčių institutą, kitas pataria steigti būgininkų būrelį, trečias sako, kad surinkus daugiau medžiagos, reikia netrukus pradėti toliau leisti jo žodynus ir t.t. Trumpai tariant, dabar mes jau pradedame suprasti, kad netekome tokio žmogaus, kurio niekas negali pavaduoti. Bet vis dėlto, kad ir suprasdami tai, mes dar nemokame ir negalime kaip reikiant orientuotis mūsų kalbos mokslų dalykuose: viena, mes dar neturime K.Būgai pavaduoti reikiamų specialistų; antra, daugelis iš mūsų palyginti labai abejingai žiūri į kalbos mokslo dalykus, o trečia, vienas kitas įtakingesnis individas net iš tikrųjų yra pasiryžęs sukliudyti K.Būgos varytąjį kalbos mokslo darbą ir proponuoja kokį nors konkretesnį, praktingesnį darbą dirbti (K.Būgos "Lietuvių kalbos žodyno" vietoje pataria leisti vien praktinį rašomosios kalbos žodyną ir t.t.). Ar tatai yra geras, ar peiktinas dalykas, aš nesiimu spręsti. Bet čia dabar tik viena noriu pasakyti: šiaip ar taip mes galvosime, bet K.Būgos dirbtas kalbos mokslo darbas turės būti toliau varomas, jei ne šiandien, tai rytoj, poryt, po metų, kitų arba dar po geresnio laiko. Mes šalia kalbos praktikos (rašomosios kalbos) būtinai dar turėsime ir kalbos teorijos mokslo darbą varyti, nes teorija yra glaudžiai susijusi su praktika, aiškiau sakant, teorija turi tiesioginės ir nuolatinės įtakos mūsų praktikos darbui." (Kas gi iš tikrųjų darytina / Pr. Skardžius // Lietuva.-1925, vas. 12 (Nr. 35), p. 2).

****

Vienas žymiausių kalbininkų praktikų, dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas J.Jablonskis (1860 12 30 Kubilių k., netoli Kudirkos Naumiesčio, – 1930 02 23 Kaune) nepaisydamas prastos sveikatos vadovavo lietuvių kalbos mokytojų kursams Kaune, o įkūrus Lietuvos universitetą buvo išrinktas jo Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi, nuo 1922 03 14 – garbės profesoriumi.

Kiek sąlygos leido, skaitė studentams lietuvių kalbos paskaitas (iš universiteto pasitraukė 1926 m.). Šalia darbo su studentais rašė vadovėlius, vertė pats (išvertė keturias Samuelio Smileso knygas, George Sand "Baisųjį milžiną", Ezopo ir I.Krylovo pasakėčias) ir taisė kitų vertimų kalbą, dalyvavo terminologijos ir rašybos komisijose, rašė kalbos dalykų straipsnius. Paskelbė apie 150 straipsnių kalbos praktikos klausimais, dėl kai kurių jų net buvo kilusi polemika, pvz., 1928 m. dėl S.Dabušio naujadarų ir dzūkybių. Savo pirmosiose gramatikose dar nebuvo nuoseklus dėl lietuvių kalbos rašybos, terminų, bet siekė, kad gramatikoje būtų įtvirtinta lietuvių bendrinė kalba pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės pagrindu. J.Jablonskio "Lietuvių kalbos gramatikos" 1919 ir 1922 m. leidimai turėjo didelę įtaką lietuvių kalbos rašybai ir skyrybai nusistovėti jos pagrindu. J.Jablonskis taip pat rūpinosi, kad jo lietuvių gramatika būtų tinkamai taikoma mokyklose, tuo reikalu net išleido knygelę "Gramatika ir mokykla" (Šiauliai, 1921). J.Jablonskiui mirus buvo įsteigtas jo fondas, kurio tikslas buvo remti lietuvių kalbos mokslą, tiek suteikiant studentams stipendijas bei vienkartines pašalpas, tiek remiant lietuvių kalbos mokslo darbų leidimą. Vienas fondo sumanytojų buvo kalbininkas Juozas Balčikonis, parengęs ir J.Jablonskio raštų penkis tomus (Kaunas, 1932–1936). Prisimindamas savo mokytojo nuopelnus lietuvių kalbos praktikai J.Balčikonis rašė:

[...] Jablonskis priartino raštų kalbą prie gyvos kalbos. Seniai yra žinomas ir visų pripažintas teisingas principas – rašyk kaip kalbi ir kalbėk kaip rašai, bet praktikoj pasirodo ne toks lengvas daiktas. Daug kas rašydamas nori vaduotis tuo principu, bet tas toli gražu ne visiems pavyksta, nes mes rašydami turim prieš akis paprastai kitų raštų kalbą. Čia reikalingas tam tikras pastabus ir kritiškas protas, kad galėtum eiti eiti tuo keliu neklupdamas. Jablonskis kaip tik turėjo tokį talentą. Jis pirmas pramynė tą kelią ir ant jo pastatė kitus. Vadinas, jis davė teisingą metodą tolimesniam kalbos mokslui. Tas mūsų kalbos istorijoj niekados nebus užmiršta. (Jablonskio nuopelnai / J.Balčikonis // Vairas. –1930, bal. (Nr. 4), p. 6). Ne vieną stebino ir J.Jablonskio geležinė valia, leidusi jam daug nuveikti, nugalint fizinę negalią:

[...] Tolimas politikai, didelis teisybės mylėtojas, nenuilstamas kultūros ir gimtosios kalbos darbuotojas, nenutraukia darbo iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Jau nebegalėdamas valdyti rankų ir pats rašyti, jis spiečia apie save jaunuomenę, kuri jam padėtų, kuri iš jo žodžių parašytų, kas jo viešai per spaudą norėta pasakyti. Geležinė valia vertė jį dirbti ir dirbti, pamirštant save ir savo ligą ir fizišką bejėgiškumą. [...] (A.a. Jonas Jablonskis // Naujas žodis.-1930, kov. 1 (Nr. 4), p. 84).

Iki šiol oficialaus vardo neturėjęs skveras yra įsikūręs naujajame miesto centre, visai šalia Vilniaus miesto savivaldybės – tarp Konstitucijos prospekto, Kalvarijų ir Lvovo gatvių. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – J. Jablonskis 1904–1906 m. gyveno netoliese esančiame Kalvarijų g. 20 name.

Skveras yra nuolat prižiūrimas, apšviestas, apželdintas, jame įrengti suoliukai. Prieš devynerius metus skverą papuošė skulptūra „Šviesa“ (skulpt. Vidmantas Gylikis, archit. Marius Markūnas).

J. Jablonskis, gyvenęs 1860-1930 m. buvo pirmasis sunorminęs literatūrinę lietuvių kalbą. Jis taip pat parašė keletą knygų, kuriose buvo nagrinėjamos lietuvių kalbos gramatikos taisyklės, redagavo tekstus žymiems lietuvių rašytojams Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Jonui Biliūnui ir kitiems. Kalbininko dėka mes ir dabar naudojame tokius bendrinėje kalboje vartojamus žodžius – visus savaitės dienų pavadinimus, kalbos terminus (kablelis, šauktukas ir panašiai) bei matematinius terminus (daugyba, dalyba ir t. t.).

Šis skveras yra tarp Lvovo, Kalvarijų gatvių ir Konstitucijos prospekto, šalia savivaldybės administracinio pastato.

J. Jablonskis buvo literatūrinę lietuvių kalbą norminęs kalbininkas. Jo veikla itin reikšminga literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.

„Labai gražiai sutampa, kad ruošdamiesi minėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį mes galime pagerbti vieną jos kūrėjų. Jonas Jablonskis buvo ne tik mūsų gimtosios lietuvių kalbos tyrinėtojas, bet ir jos gydytojas, ugdytojas, sodininkas, rūpintojas, taisyklių atradėjas ir daugelio nepaprastai reikalingų naujų žodžių kūrėjas. Mažai kas pamąsto, kad šiandien kalbame, rašome, svajojame ir baramės, ir politikuojam, dainuojam J. Jablonskio sutvarkyta, sunorminta bei praturtinta kalba“, – apie žymiausią bendrinės lietuvių kalbos normintoją, kūrėją ir kalbininką kalbėjo šio projekto iniciatorius, Kauno miesto garbės pilietis prof. V. Landsbergis.

Jis kartu su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu atidengė skulptoriaus Mindaugo Šnipo kurtą paminklą ties pagrindiniu įėjimu į J. Jablonskio gimnaziją. Kartu su menininku projektą rengė ir architektas Tauras Budzys. Pasak V. Landsbergio, tokia atvira ir šviesi erdvė ypač tinkama šiam simboliui.

„Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Kaune turime gražų ir labai svarbų simbolį. Įprasminome tai, kas Lietuvai ir miestui labai brangu“, – kalbėjo Kauno meras V. Matijošaitis.

Kartu su Kauno miesto savivaldybe projekto įgyvendinimu rūpinosi Vytauto Didžiojo universitetas ir 2014 metais įkurta asociacija.

1860 metais Šakių rajone, Kubilėliuose gimęs J. Jablonskis nuo 1919 m. apsigyveno Kaune, trejus metus skaitė lietuvių kalbos paskaitas tuometiniame Kauno universitete (dabar – VDU). Vienas žymiausių ir labiausiai nusipelniusių kalbininkų mirė 1930 metais ir buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

„Idėjos įgyvendinimas šiek tiek užtruko ir pastaruosius penkerius metus buvo renkamos ne tik lėšos, bet ir svarstoma, kur galėtų būti pastatytas paminklas. Mano galva, šiandien parinkta graži, atvira erdvė, čia pat ir Prisikėlimo bažnyčia. Kauno miesto savivaldybės parama, pozityvus mero nusiteikimas atliko labai svarbų vaidmenį tam, jog paminklas išvystų dienos šviesą“, - teigė vienas iš paminklo pastatymo iniciatorių prof. Vytautas Landsbergis.

Pasak V. Landsbergio, kaip atrodys paminklas, vieni pirmųjų pamatė Jablonskių giminės atstovai per suvažiavimą kalbininko gimtinėje Rygiškiuose. Skulptoriaus Mindaugo Šnipo darbas visiems paliko gerą įspūdį.

Žymaus lietuvių kalbininko įamžinimu rūpinosi 2014 metais įsteigta asociacija, Kauno miesto savivaldybė ir Vytauto Didžiojo universitetas. Pasak projekto iniciatorių, paminklas atiduos pagarbą itin nusipelniusio tautai žmogaus darbams Kaune, tuometėje Lietuvos sostinėje.

Iškilminga paminklo atidengimo ceremonija vyks šį trečiadienį, gruodžio 20 d., 11.30 val. aikštelėje priešais įėjimą į Jono Jablonskio vardo gimnaziją (Aušros g. 3). Ceremonijoje dalyvaus prof. Vytautas Landsbergis, Kauno miesto vadovai, Vytauto Didžiojo universiteto atstovai ir kiti svečiai. Paminklą taip pat atidengs projekto autorius – skulptorius Mindaugas Šnipas ir architektas Tauras Budzys.

Nuo 1919 žymusis kalbininkas apsigyveno Kaune. 1922 metais įsikūrus Kauno universitetui trejus metus skaitė lietuvių kalbos paskaitas. J. Jablonskis mirė 1930 metais.

2015-aisiais minėjome išskirtinės asmenybės – Lietuvos kalbininko, publicisto, pedagogo, vadovėlių autoriaus, literatūrinės lietuvių kalbos normintojo, įvairiausių mokslo sričių terminologo Jono Jablonskio (1860–1930) – 155-ąsias gimimo metines.

Apie J.Jablonskio gyvenimą ir nuopelnus Lietuvos kultūrai rašyti sunku ir rizikinga, kadangi apie jį išleista daug leidinių bei publikuota gausybė straipsnių. Vis dėlto prisiminti ir priminti visuomenei apie išskirtinę J.Jablonskio asmenybę verta.

Unikalus artefaktas

Lietuvos švietimo istorijos muziejus parengė jubiliejinę virtualią parodą "Atminties spalvų retrospektyva. Kalbininkui Jonui Jablonskiui – 155", pasakojančią apie jo gyvenimą ir nuveiktus darbus švietimo ir kultūros srityje. Ypač didžiuojamės galėdami virtualioje parodoje pristatyti vertingą, unikalų eksponatą – J.Jablonskio laišką, adresuotą Juozui Damijonaičiui.

Laiške autorius prašo J.Damijonaičio surasti jo pažįstamai Zofijai Jucevičaitei-Nečajevienei mokytojos darbą kurioje nors lenkų ar rusų mokykloje. J.Jablonskis rašo, kad "ji labai reikalinga (duonos ir) darbo". J.Jablonskis laiške užsimena, kad būtų gerai, jeigu J.Damijonaičio iniciatyva būtų organizuoti lietuvių kalbos kursai tiems mokytojams, kurie neseniai sugrįžo iš Rusijos (nuo 1919 m. J.Damijonaitis dirbo Kauno miesto ir apskrities švietimo instruktoriumi). Tikėtina, kad laiškas parašytas 1919 m. rugsėjo 21 d.

Nesvetinga gimtinė

1885 m. baigęs Maskvos universitetą, J.Jablonskis grįžo į Lietuvą, tačiau joje nebuvo sutiktas svetingai – darbo paieškos buvo bevaisės. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius jo nepriėmė. Pasikartojo XIX a. antrosios pusės situacija, kai išsilavinę jaunuoliai, baigę aukštuosius mokslus užsienyje, Lietuvoje buvo nepageidaujami. Taip atsitiko ir J.Jablonskiui. Tik 1887 m. jam pavyko įsidarbinti Marijampolės teisme, tačiau neilgam. 1889 m. sausio 26 d. J.Jablonskis buvo paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava) berniukų gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J.Jablonskis galėjo lengviau atsikvėpti (jau vien dėl to, kad gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli). Ten ir prasidėjo tikrasis pedagogo, kalbininko, publicisto, švietėjo ir mokslininko gyvenimas.

J.Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir pavojingu, istoriniais įvykiais išsiskiriančiu laikotarpiu. Visas J.Jablonskio gyvenimas – tai nuolatinė, alinanti, ilga ir sunki gyvenimo kelionė, kurios metu jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, teko patirti ir tremtinio dalią.

Maskva–Lietuva–Mintauja–Revelis–Pskovas–Šiauliai–Vilnius–Panevėžys–Brestas–Gardinas–Veližas–Voronežas–Vilnius–Kaunas – tai ne turistinis kelionių maršrutas, o sudėtingas mėtyto ir vėtyto talentingo lietuvių mokslininko, kalbininko, didžiais darbais paženklintas gyvenimo kelias.

Geriau pažinti asmenybę, įvertinti jo palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais. O tokių publikacijų gausu tarpukario Lietuvoje ėjusiame leidinyje Lietuvos mokykla, 1921, Nr. 12.

Toli nuo Lietuvos

1889 m. J.Jablonskis apsigyveno Mintaujoje ir berniukų gimnazijoje pradėjo dirbti graikų ir lotynų kalbų mokytoju. Tais pačiais metais pradėjo rašyti straipsnius į literatūros, politikos ir mokslo laikraštį "Varpas".

Daugiausia straipsnių buvo skirta lietuvių kalbos dalykams. "Varpe" pirmą kartą mūsų raštijos istorijoje pradėta diskusija dėl lietuvių kalbos rašybos. J.Jablonskis "Varpui" parašė ir dviejų lietuviškų leidinių recenzijas: Jono Šliūpo knygos "Lietuviszkiejie Rasztai ir Rasztininkai" (Lietuviškieji Raštai ir Raštininkai, 1894, Nr.1) ir Jono Basanavičiaus knygos "Etnologiškos smulkmenos" (1894, Nr. 2).

1890 m. Vinco Kudirkos iniciatyva Mintaujoje gyvenę lietuviai inteligentai susibūrė į "Literatiškąją komisiją", kurios pirmininku išrinko J.Jablonskį. Komisijos tikslas buvo rašyti straipsnius ir rūpintis "Varpo" platinimo reikalais. J.Jablonskis globojo ir gimnazijoje slaptai veikusią "Kūdikio" (1890–1891) draugiją.

Buvęs J.Jablonskio mokinys Mintaujoje, būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona prisiminimuose rašė: "Mintaujoje radau jau susidariusią slaptą lietuvių mokinių draugiją, vardu "Kūdikis". Į ją priderėjo tik vyresniųjų klasių mokiniai, gimnazistai ir realistai, nors šių antrųjų tebuvo keli. Draugijėlė turėjo ir savo knygynėlį, sudarytą daugiausia iš lietuviškų ir lenkiškų knygų. Mokiniai rinkdavos, kartas nuo karto pasiskaitydavo lietuviškų laikraščių, slapčia atgabentų iš užsienio, mėgindavo versti iš svetimų kalbų į lietuvių kalbą. Jų vertimų tikslas buvo pramokti lietuviškai rašyti. (...) Kilus svarbesnių klausimų, vienas kuris nueidavo į Jablonskį pasitarti, nes jis buvo autoritetas visiems. Ypač svarbus klausimas buvo, kurs mokslas pasirinkti išėjus gimnaziją ar šiaip jau vidurinę (aukštesnę) mokyklą. Tai rūpėdavo ypač Jablonskiui.

"Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėte palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslo neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui". Mat, tos nuomonės buvęs ir gydytojas Petkevičius (p-lės G.Petkevičaitės tėvas), kurs savo sūnui įsakęs vieną iš tų trijų profesijų pasirinkti, nors šis labai norėjęs būti matematiku ar inžinieriu. Reikia pirmiausia žiūrėti ne to, kas labiausiai tinka, bet kas reikalingiausia Lietuvai."

Lietuvybei tarnavo ir šeima

Tuo metu J.Jablonskio gyvenime įvyko ir asmeninių pokyčių. 1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje trisdešimtmetis J.Jablonskis susituokė su išsilavinusia lietuvaite Konstancija Sketeryte. Tikėtina, kad pirmieji santuokos metai, pragyventi Mintaujoje, buvo patys gražiausi ir laimingiausi. Ten 1892 m. gimė vyriausiasis Jablonskių sūnus Konstantinas, vėliau dukros: Ona – 1894 m. ir Julija – 1896 m.

Jablonskių šeima buvo draugiška ir svetinga, į jų namus dažnai užsukdavo svečiai – bičiuliai ir mažiau pažįstami lietuvių inteligentai, vyko slapti pasitarimai įvairiais lietuvybės skleidimo klausimais.

1894 m. vasarą, prisidengus naujagimės Onutės Jablonskytės krikštynomis (krikštatėviai Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė), kad nesukeltų įtarimų rusų žandarams, Jablonskių bute vyko varpininkų suvažiavimas. Prie vaišių stalo buvo sprendžiami svarbūs lietuvių tautinės kultūros klausimai ir ekonomikos reikalai.

Gydytojas, pedagogas Petras Avižonis prisiminimuose rašė: "Jablonskis savo santykiuose su jaunimu ir su vyresniąja inteligentų karta visai neatsižvelgdavo į gresiantį jam pavojų politinės ištikimybės atžvilgiu. Kiek kartų sustodavo pas jį garsusis anų laikų knygų kontrabandininkas Bieliakas (Jurgis Bielinis) su knygų vežimais! Kartą Mintaujos policija buvo areštavusi Bieliaką, ir Jablonskis išvadavo užsistojęs už jį. 1894 m. vasarą įvyko pas Jablonskį "varpininkų" susirinkimas, į kurį suvažiavo iš įvairių Lietuvos vietų keliolika inteligentų, neva į krikštynas sukviestų svečių. Į tą susirinkimą Jablonskis pakvietė ir mane, tuo būdu aš, ką tik matūros (brandos) atestatą gavęs, buvau pirmą kartą paties Jablonskio į politinį Lietuvos gyvenimą įvesdintas."

Inteligentijos židinys

Mintaujoje J.Jablonskį nuolatos supo išsilavinę lietuvių inteligentai, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Visus vienijo bendras lietuvybės idealas, Tėvynės ilgesys ir meilė. J.Jablonskio namuose buvo laukiami ir lietuvių moksleiviai. Čia vykdavo įvairios šventės, vakarėliai su lietuviškomis dainomis, slapti dalykiniai pasikalbėjimai. Visus šildė jauki Jablonskių namų šiluma, o ypač šeimininkės Konstancijos Jablonskienės nuoširdus dėmesys, išradingumas, supratimas ir taktas.

A.Smetona prisiminimuose rašė: "Apie Jablonskį spietėsi Mintaujoje nedidelis lietuvių inteligentų būrelis. Kiek atmenu, buvo: a. a. Lozoraitis, A.Kriščiukaitis, tik įsišventinęs jaunas kun. J.Tumas, paskui Čepas. Kartas nuo karto atvažiuodavo iš Rygos Pr.Mašiotas, atvažiuodavo a. a. G.Lensbergis; buvęs ar du kartu ir a. a. V.Kudirka. Ką jie veikdavo, ir mes, susipratę lietuviai mokiniai, nežinodavome; ir nesiteiraudavome, nes numanydavome, kad anuomet buvo pavojinga tokiais dalykais domėtis. Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus, kur tuomet gyveno A.Kriščiukaitis, mokytis dainuoti. Kriščiukaitis fortepijonu vedžiodavo, o mes dainuodavome: "Ant kalno karklai siūbavo", "Šėriau žirgelį" ir kitas dainas. Tai mums labai patikdavo ir laukdavome šventadienio ateinant. Labai nepaprasta buvo ir labai mus mokinius suskatino savanorių teatras. Kriščiukaitis ir Čepas įsimanė parodyti "Amerika pirtyje". Pasiruošėme ir suvaidinome, žinoma, Jablonskių namuose. Agotos rolę vaidino ponia Jablonskienė. Tai buvo linksma šeimininkės vedama pramogėlė. Susirinko mokinių kiek tik galėjo tilpti, gimnazistų ir šiek tiek gimnazisčių, buvusių Jablonskių šeimynos globoje. Po vaidinimo šokiai, žaidimai ir dainos. Kiek džiaugsmo, kiek pasakojimų buvo po to vakarėlio mokinių tarpe! Kvėpterėjo visus jautri lietuviška dvasia, šeimynos šilima... O mokiniai lietuviai niekur kitur, kaip tik Jablonskiuos, neturėdavo užeigos."

Išsiųstas į šiaurę

1896 m. rugsėjį gubernijos žandarai susekė mokytoją J.Jablonskį ir už tautinį darbą, neleistiną veiklą puoselėjant lietuvybės idėjas iškėlė į Revelį (dab. Talinas), į Aleksandro gimnaziją, – joje dirbo iki 1900 m. pabaigos.

Tokie gyvenimo pokyčiai buvo sunkus išbandymas visai Jablonskių šeimai. Nepaisydamas visų sunkumų, J.Jablonskis vėl įsitraukė į įprastus darbus – dirbo gimnazijoje mokytoju ir rašė straipsnius į "Varpą", saugumo sumetimais pasirašydamas Kazimiero Obelaičio, Jono Obelaičio, Senio, Nenuoramos, Peštuko, P.Kriaušaičio, P.Šiauliškio, Rygiškių Jono slapyvardžiais.

Mokytoją ir Revelyje supo būrelis lietuvių gimnazistų, kuriems jis buvo dėmesingas ir neatsisakydavo padėti ištikus bėdai. J.Jablonskis buvo darbštus, reiklus sau ir kitiems, drąsus ir kilniaširdis žmogus.

Lietuvių spaudos darbuotojas, 1891–1895 m. "Varpo" ir "Ūkininko" redaktorius Jonas Kriaučiūnas prisiminimuose rašė: "Į Jablonskius Revelin aš atvykau iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 m. Su pačiu Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs, dar studentavimo laikais, (...) nuo pat pirmojo pažinties momento aš dideliai pamėgau tą karštą patriotą, teisų, dorą žmogų ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau laikomas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gausaus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyvuoti. Didelę to parėmino dalį aš radau Jablonskio namuose, kame tuomet gyveno ir Andrius Bulota, dabar pagarsėjęs savo politikos pakraipa ir savo taktu."

Apie Joną Jablonskį, kaip ir kitados Mintaujoje, kada jis ten mokytojavo gimnazijoje, Revelyje taip pat buvo susispietę ten gyvenę jauni lietuviai. Jiems, anot J.Kriaučiūno, "tas karštas Lietuvos mylėtojas darė geriausios įtakos tautybės ir išvis dvasios tobulinimo atžvilgiu, steigdamasis kiekvieną remti ir iš medžiaginės pusės".

Produktyvios vasaros

Vasaras Jablonskių šeima leisdavo Lietuvoje. Parvykęs į tėviškę atostogų, J.Jablonskis apsigyvendavo pas gimines ar bičiulius. Vaikščiodamas po apylinkes ir bendraudamas su vietiniais žmonėmis, nesiskirdavo su sąsiuviniu ir pieštuku rankose. Leisdavo laiką tyrinėdamas tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką.

J.Jablonskis daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. 1899 m. J.Jablonskis su P.Avižoniu išleido Lietuvišką gramatikėlę Petro Kriaušaičio slapyvardžiu (Petras – tai P.Avižonis, o Kriaušaitis – J.Jablonskis). Po poros metų, 1901 m., J.Jablonskis Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleido vieną iš reikšmingiausių darbų – Lietuviškos kalbos gramatiką, kurioje įtvirtino aukštaičių kauniškių tarmę.

Revelyje, kaip ir anksčiau, J.Jablonskį nuolat persekiojo žandarai. Nors ir labai saugojosi, nuo jų dėmesio ne visada pavykdavo išsisukti. Kartą nutiko labai pavojinga ir kiek kurioziška situacija, kuriai esant padėjo buvęs J.Jablonskio mokytojas iš studijų Maskvos universitete laikų – rusų profesorius Fiodoras Koršas.

Apie šią situaciją kunigas, poetas, vertėjas, pedagogas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas Motiejus Gustaitis rašė:

"Štai vieną gražų rytą policija darė pas jį (J.Jablonskį) kratą ir knygoje ar kame ten randa parašyta žodį "Šungalvis". Susidomėjo kratikai, geležėlę radę: bene bus tai pseudonimas? Koks radinys! Bet ką jis reiškia? Suburtomis pajėgomis išsiverčia žodžiu "prochvost" – lietuviškai "šunkara". Oho, tai blogas ženklas! Surašo protokolą ir užveda bylą. Jablonskis turėjo Revelyje gerą pažįstamą – profesorių Koršą. Šis, bylą betardant, draugiškai Jablonskį užtarė, išrodydamas, jog "Šungalvis" tai ne keiksmo žodis, o tik vieno graikų šventojo – Kiokefalės sulietuvintas vardas, reiškiąs šunies galvą... Tuo byla ir pasibaigusi. Vis dėlto galų gale Jablonskiui liepta pasiduoti į dimisiją."

Nesibaigianti tremtis

Tolesnis J.Jablonskio gyvenimas tapo dar sudėtingesnis, sunkesnis ir pavojingesnis. 1900 m. žandarai per kratą pas daktarą Vaineikį Palangoje rado sąrašą lietuvių inteligentų, kuriame buvo minima ir J.Jablonskio pavardė. To pakako, kad krata būtų atlikta ir pas pastarąjį. Krėsdami žandarai rado slaptos lietuviškos spaudos, lietuviškų knygų, surinktos tautosakos rankraščių. Po tardymų ir apklausų J.Jablonskis buvo atleistas iš Revelio gimnazijos ir 1902 m. gegužės 14 d. caro vyriausybės įsakymu už dalyvavimą kovojant su lietuviškosios spaudos draudimu dvejiems metams ištremtas į Pskovą.

Sunku įsivaizduoti, kiek teko jam iškentėti tremtyje be šeimos, be Lietuvos ir be pragyvenimo šaltinio. "Tuo laiku buvo suimta ar bent įpainiota daug lietuvių inteligentų. Tai buvo bene pikčiausias laikas lietuvių inteligentijai", – prisiminimuose rašė A.Smetona.

Gyvendamas Pskove, J.Jablonskis redagavo brolių Antano ir Jono Juškų lietuvių kalbos žodyną ir rašė straipsnius į slapta leidžiamus lietuviškus laikraščius, pasirašydavo Kazimiero Obelaičio ir kitais slapyvardžiais. 1903 m. kovo 12 d. J.Jablonskiui buvo suteikta malonė ir likusį bausmės laiką leista atlikti Kauno gubernijoje.

Kadangi neturėjo teisės apsigyventi Vilniuje, pasirinko Šiaulius. Ten tęsė A. ir J.Juškų lietuvių kalbos žodyno redagavimą, tvarkė grafų Zubovų archyvą. Lietuvoje J.Jablonskis jautėsi gerai, tarsi tėvynės oras būtų vaistas nuo visų išgyvenimų. Mielai bendravo su jį lankančiais lietuvių inteligentais.

Prabėgus metams J.Jablonskis jau keliavo į Vilnių. Nuotaika pakili – labai džiaugėsi atgauta lietuviškos spaudos laisve. 1904–1906 m. dirbo pirmojo dienraščio "Vilniaus žinios" ir "Lietuvos ūkininko" redakcijose, knygų leidimo bendrovėje "Aušra", taisė įvairių knygų kalbą, dėstė lietuvių kalbą kaip fakultatyvą keliose Vilniaus mokyklose, nors tų pamokų – vos aštuonios per savaitę, bet ir tai didelis džiaugsmas. Tačiau J.Jablonskiui nelabai sekėsi įsitvirtinti Vilniuje – vėl teko keliauti.

Atgauta kalba, bet ne ramybė

Kazimieras Jokantas (pedagogas, gydytojas, Lietuvos Respublikos švietimo ministras 1925–1926 m. ir 1939–1940 m.) prisiminimuose rašė: "Atgavus spaudą, J.Jablonskį jau matome Vilniuje, besidarbuojantį "Vilniaus žinių" redakcijoj. Stvėrėsi naujo užsiėmimo karštai, su dideliu džiaugsmu. Turėti lietuvių kalba dienraštį ir jį redaguoti – buvo išsvajota laimė tam, kurs visą amžių kovojo ir vargo dėl spausdinto žodžio teisių. Dar Šiauliuose būdamas kalbėdavo: "Kokie laimingi tie latviai, estai! Turi savo spaudą, savo didelius dienraščius – ir niekas jų netrukdo paprastame kultūros darbe. Ar sulauksiu nors dienų gale to laiko, kada laisvai galės eiti dienraščiai lietuvių kalba? Kaip tai keista: eina mūsų laikraščiai čia pat Lietuvoje, niekas nieko nesako ir dargi rusų paštas juos išvažioja!.. Svajonė... Tačiau tas entuziazmas neilgai truko. Laikraščio leidėjas inžin. P.Vileišis žiūrėjo į dienraštį, kaipo į grynai privatų savo reikalą, į jo redaktorius, kaipo į savo kanceliarijos valdininkus, kurie, neturėdami savo valios ir nuomonės, privalėjo daryti tik tai, ką jiems įsako viršininkas. Ne toks buvo mūsų mokytojas, kad taptų bet kieno vergu, o ypatingai spaudoje, kurią jis taip idealizavo ir kuri taip artima buvo jo širdžiai. Be vietos ir duonos liko, bet vergauti atsisakė. "Vilniaus žinioms" irgi neišėjo tai sveikaton, jos nepatapo rimtu vienijančiu tautą organu, kokiu turėjo labai daug šansų likti."

1906–1908 m. J.Jablonskis dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau ir ten nebuvo lemta ilgiau užsibūti. Mokytojų seminarijos direktorius ir kiti "tikrieji rusai" negalėjo kęsti, kad lietuvių kalba buvo įleista į mokyklą. Taigi ėmė visokiais būdais kovoti su ta naujove.

"Mokytojai rusai rezgė įvairias pinkles, kad tik nebūtų dėstoma lietuvių kalba, ir kitaip ieškojo priekabių, kaip įmanydami stengėsi atsikratyti J.Jablonskio, – vėliau prisiminė prezidentas Antanas Smetona. – Toks įtemptas gyvenimas, nuolatiniai kraustymaisi, alinamas darbas skaudžiai atsiliepė J.Jablonskio sveikatai – susirgo inkstų liga. 1908 m. jis buvo iškeltas į Bresto gimnaziją dėstyti lotynų kalbos. 1911 m. J.Jablonskis Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos mokslui labai reikšmingą veikalą "Lietuvių kalbos sintaksė". Tačiau sveikata akivaizdžiai prastėjo, netiko klimatas, ir J.Jablonskis buvo priverstas pats pasiprašyti perkeliamas į Gardino gimnaziją, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas."

Pirmosios pamokos

Buvęs J.Jablonskio mokinys, poetas, kunigas Antanas Jononis prisiminimuose rašė: "Buvo 1906/7 mokslo metai, kuomet turėjau laimės būti Jablonskio mokiniu ir lyžtelti nors truputėlį gimtosios kalbos iš jo lūpų. Tada teturėjau tik 12 metų ir buvau I-os klasės realisčiukas. (...)

Išvydau pirmą sykį Jablonskį jau žilą, smailia barzdike, mėlyna rusų mokytojų uniforma, tik lietuviškai kalbantį mokytoją;(...). Ko niekuomet neužmiršiu, tai jo veido lipšnios šypsenos. Pradėjome skaityti lietuvių pasakas, rašyti diktantus. Gerai įsivaizdinu, koks buvo tuomet mano rašymas, kuomet daugiau darydavau žodyje klaidų, negu jame raidžių. Tik vienas Konstantas Jablonskis, 7 kl. moksleivis (jubiliato sūnus), klaidų nedarė ir būdavo, šaukiamas rašyti ant lentos. Kuriam laikui mūsų mokytojas pranyko, ir išgirdome, kad serga. Po ligos vėl išvydome gerb. jubiliatą, kiek suliesėjusį, bet su ta pačia šypsena. (...)"

Mokymas tuomet buvęs mišrus – bendras visoms klasėms, nes ir vyresniųjų klasių mokiniai lietuvių kalbos ne kiek daugiau mokėję. "Pirmą sykį prie jo ir aš lietuviškai rašyti paėmiau plunksną. 1907 m. Užgavėnėms gerb. jubiliatas mums visiems uždavė darbo, paprašė visų užrašyti girdėtų ir vartojamų patarlių, priežodžių ir t.t., sakęs, tai būsią suvartota kažkokioms knygoms. Bet kam jos būsiančios reikalingos, aš tuomet neįsivaizdavau. Namie su tėvo pagalba surašiau, kaip mokėjau, didelėmis raidėmis patarlių pluoštą ir po atostogų su kitais draugais įteikiau Jablonskiui. Iš gerb. jubiliato gavome visi ačiū ir tai buvo didelė mums laimė..."

Karo verpetuose – Voronežas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Lietuvą, lietuvių gyvenimai komplikavosi – teko trauktis į carinės Rusijos gilumą.

Dalis pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų išvyko į didžiuosius Rusijos miestus (Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą, Voronežą ir kt.). Daugiausia Lietuvos inteligentijos, moksleivių ir pedagogų susitelkė Voroneže. Ten buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai, vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas.

1915 m. Kauno gubernijos atstovo Rusijos Valstybės Dūmoje Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą buvo evakuotos berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijos, kuriuose nuo 1917 m. buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Šiose gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (abiejų gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, J.Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. Šalia tiesioginio pedagoginio darbo jie rašė ir leido vadovėlius mokykloms.

Traukdamasis nuo karo, J.Jablonskis su mokiniais iš pradžių pateko į Veližo miestelį, didžiausią Vilniaus apygardos užkampį, toli nuo geležinkelio (dabar Smolensko sritis, Rusija). Ten gyveno baisiomis sąlygomis, nusilpo, liga sparčiai progresavo. Kai M.Yčas pakvietė jį atvykti į Voronežą, jis pasiūlymą priėmė. 1915 m. rudenį J.Jablonskis jau apsigyveno Voroneže ir lietuvių gimnazijose ėmė dėstyti lotynų ir lietuvių kalbas. Ten jis jau nevaikščiojo, į pamokas važiuodavo vežimėliu. Kiek pajėgdamas atsidėjo kalbai, lietuviškai terminijai.

1916 m. J.Jablonskis su kitais autoriais parengė ir išleido dviejų dalių chrestomatiją "Vargo mokyklai" ir jos priedą "Mūsų žodynėlis" (1918), taip pat išleido rašybos taisyklių rinkinį.

Vėliau M.Yčas prisiminimuose rašė: "J.Jablonskis dėl nesveikatos išėjo iš mano gimnazijos ir turėjo gauti visą pensiją. Jo darbas oficialiai nutrūko, bet iš tiesų dar jo padaugėjo. Jis pasilieka vyrų gimnazijos globėjų tarybos nariu ir aktingai dalyvauja visų svarbesnių gimnazijos reikalų aptarime, redaguoja vadovėlius, taiso kalbą, grupuoja būsimuosius filologus.

Reikia paminėti dar vienas dalykas. Vasaros metu 1917 metais, padedant Lietuvių centro komitetui ir Švietimo ministerijai, suorganizuota pirmieji lietuvių mokytojų vasariniai kursai. Lektorium buvo pakviestas taip pat ir J.Jablonskis. "Saulės" kursų bendrabučio sode po dideliu šakotu medžiu sudėti suolai, kuriuose sėdi gausinga ir įvairi auditorija. Čia matai beūsius jaunus vyrukus mokytojus ir jaunas mergaites, iš įvairių Rusijos kampų suvažiavusius, čia vėl mūsų seni veikėjai Pranas Mašiotas, Tomas Žilinskis, dr. Jonas Šliūpas, ką tik iš Amerikos atvažiavęs, ir kiti. Visi sėdi ir klauso lietuvių kalbos lektoriaus Jono Jablonskio, kuris savo račiukuose sėdėdamas laiko paskaitą. Kaip aš tuomet pagailėjau, kad aš ne dailininkas. Koks tai puikus siužetas! Prašyte prašosi, kad ant drobės perkeltum visą tą vaizdą. Šiame siužete išreikštas visas mūsų vargo mokyklos pabėgėlių Rusuose mokyklos laikotarpis."

Aktyvaus darbo netrūko

Voroneže J.Jablonskis buvo visų pedagogų ir intelektualų dėmesio centre. Jablonskių bute vakarais rinkdavosi įvairių dalykų komisijų nariai, kurie rūpinosi lietuviška terminologija. J.Jablonskis noriai talkino jiems, siūlydamas lietuviškus įvairių mokslo dalykų terminus.

Tuo metu matematikos vadovėlių lietuvių kalba beveik nebuvo. 1906 m. P.Mašiotas išleido aritmetikos uždavinyną pradinėms mokykloms, buvo išleista ir keletas kitų autorių uždavinynų, tačiau kiekviename jų buvo vartojami vis kitokie matematikos terminai. Todėl trys Lietuvos matematikai – P.Mašiotas, M.Šikšnys ir Z.Žemaitis, susirinkę pas J.Jablonskį, ėmėsi didelio ir labai reikalingo darbo – lietuviškų matematikos terminų norminimo. Dažniausiai P.Mašiotas kūrė algebros, Z.Žemaitis – geometrijos, M.Šikšnys – aritmetikos terminus, o J.Jablonskis juos apsvarstydavo – nevykusį ištaisydavo arba pasiūlydavo savo. Taip toli nuo Lietuvos karo metais gimė daug naujų lietuviškų žodžių – terminų, kurie mažai pakitę išliko iki šių dienų.

1917 m. J.Jablonskis išleido vadovėlį "Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai". Voroneže pradėjo rašyti lietuvių kalbos gramatiką, ją baigė grįžęs į Vilnių 1919 m.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Po ilgos ir varginančios, dvi savaites trukusios kelionės traukiniu 1918 m. birželio pabaigoje J.Jablonskis ir kiti lietuvių inteligentai, moksleiviai, karo pabėgėliai iš Voronežo sugrįžo į Lietuvą (iš viso 1 342 žmonės). J.Jablonskis apsigyveno Vilniuje. 1919 m. P.Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleido "Lietuvių kalbos gramatiką" – vieną geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių.

1919 m. vasarą J.Jablonskis persikėlė gyventi į Kauną. Laikinojoje sostinėje prabėgę metai – intensyviausios mokslinės karjeros laikotarpis. 1922 m. jis išrinktas Lietuvos universiteto garbės nariu ir profesoriumi, buvo svarbiausias įvairių mokslo ir administracijos sričių terminologas, vadovėlių ir knygų kalbos taisytojas, literatūrinės lietuvių kalbos normintojas.

Paminėtini didžiojo lietuvių kalbos mokytojo vadovėliai, išėję nepriklausomoje Lietuvoje: "Gramatika ir mokykla" (1921 m.), "Lietuvių kalbos gramatika" ( 2-asis pataisytas leidimas, 1922 m.), "Lietuvių kalbos vadovėlis" (1925 m.), "Pasakėčios" (1927 m.), "Linksniai ir prielinksniai" (1928 m.), "Mūsų kalbos žodynėlio dalykai" (1929 m.).

Ypač vertingi jo straipsniai kalbos norminimo klausimais – jų parašė per 234. Tačiau J.Jablonskio sveikata silpnėjo, jis ne tik nebevaikščiojo, bet ir sunkiai valdė rankas, nebegalėjo rašyti. Straipsnius jam padėjo rašyti studentai, kuriems diktuodavo tekstus. Prie šio darbo labai prisidėjo ir nuolatinė jo pagalbininkė žmona Konstancija.

Akademinį darbą J.Jablonskis dirbo iki 1926 m. ir visus ketverius metus paskaitas studentams skaitydavo savo bute.

Išvardyti visų J.Jablonskio darbų neįmanoma, nes jis taisė daugybės raštų kalbą, apie tai neretai žino tik autoriai. Su mokiniais vertė vadovėlius, grožinę literatūrą, redagavo Julijos Žymantienės-Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius. J.Jablonskis išugdė būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tęsė gerbiamo mokytojo tradicijas – puoselėjo bendrinę lietuvių kalbą.

1928 m. gegužės 15 d. J.Jablonskis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.

Pedagogas, kanklininkas, spaudos darbuotojas, poetas Justinas Strimaitis vėliau prisimins: "Per Aukštųjų kursų iškilmingą atidarymą dalyvavo ir mūsų jubiliatas Jablonskis. Kiti įžymūs mokslo darbininkai sveikino pradedant tą didį darbą žodžiu, mūsų jubiliatas – raštu. Sveikinimus lydėjo publikos gausūs delnų plojimai, o Jablonskis, jautrus būdamas, kelis kartus silpnomis rankomis suplojęs, nuo darbų pavargusią žilą galvą susiėmęs, verkė. (...) Kada p. Žemaitis, Aukštųjų Kursų vadovas, perskaitė J.Jablonskio sveikinimą, kuris baigėsi žodžiais..." Aukite, dirbkite, bręskite. Jūsų J.Jablonskis", – pasipylė audringas delnų plojimas, o sveikintojas tik nulenkė galvą ir susiėmęs ją rankomis verkė. Visa salė valandėlei nutilo. Daugelio akyse publikoje žibėjo dėkingumo ašaros: suprato publika mūsų kultūros istorijos prasmės pilnus žodžius."

Dalyvavo J.Jablonskis ir atidarant Steigiamąjį Seimą Kauno miesto teatre, Vienybės aikštėje šventinant paminklą kritusiems dėl Tėvynės laisvės kovotojams, aukštesniųjų mokyklų mokytojų suvažiavime.

J.Jablonskio gyvenimas, kaip ir jo amžininkų, buvo sudėtingas ir sunkus. Jis išgyveno lietuviškos spaudos draudimo metus, paženklintus dideliais gyvenimo išbandymais, pavojais, trėmimais ir atkaklia kova už lietuvišką žodį. Pergyveno Pirmojo pasaulinio karo baisumus, ankstyvą negalią, bet vis tiek nenuilstamai dirbo Lietuvos kultūros, švietimo, lietuvių kalbos tvarkymo ir terminologijos srityse.

Perskaičius prieš 100 metų J.Jablonskio parašytus žodžius "Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti", kyla vertas pamąstymo (išties retorinis) klausimas – ar tikrai gerai mokame gimtąją kalbą?

Kultūros vertybių registrą papildė naujas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas ─ namas Kalvarijų g. 20 Vilniuje, kuriame 1904-1906 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. Taip pažymėta svarbi išlikusi vieta sostinėje, susijusi su iškiliausiu lietuvių bendrinei kalbai nusipelniusiu žmogumi.

“Kalbininko Jono Jablonskio gyvenimo darbas turėjo pamatinės reikšmės, randantis naujų laikų Lietuvai ─ tautai, visuomenei, valstybei. Jis paliko mums vieningai sunormintą, taisyklingą ir nuo svetimybių apvalytą literatūrinę, mokslinę bei politinę lietuvių kalbą. Jo atminimas ─ labai gerbtinas, ir namas Vilniuje, Kalvarijų g. 20, išsaugotinas kaip istorijos ir kultūros palikimas”, ─ įsitikinęs politikas, kultūros istorikas bei muzikas prof. Vytautas Landsbergis. ─ Tai yra viešasis interesas, kuris gali turėti ir oponentų. Viešasis arba kultūros interesas turėtų būti svarbesnis”.

Dėl teisinės apsaugos suteikimo J.Jablonskio  namui Vilniuje, Kalvarijų g. 20, į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kreipėsi prof. Vytautas Landsbergis, prof. Arnoldas Piročkinas, dr. Rimutė Rimantienė bei Eglė Griciuvienė (Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja, dviejų knygų apie Jablonskių šeimą autorė). 

“Vilniaus laikotarpis buvo itin reikšmingas J.Jablonskio mokslinei, darbo ir politinei veiklai. Džiaugiamės, kad jį menantis statinys, balsavus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą“,  ─ sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė D.Varnaitė.

Anot filologo ir istoriko prof. Arnoldo Piročkino, Rusijos ministrų tarybos nutarimas, kurį 1904 m. balandžio 24 d. (pagal dabartinį kalendorių ─ gegužės 7 d.) patvirtino caras, ne tik panaikino 40 metų trukusį lietuviškos spaudos lotyniškomis ir gudiškomis raidėmis draudimą, bet ir sudarė sąlygas Jonui Jablonskiui palikti Šiaulius, kuriuose jis gyveno prižiūrimas policijos po tremties Pskove: „Puikiai suvokdamas atsivėrusias galimybes lietuvių kalbai ir bundančiai Lietuvai, tų metų rudens pradžioje jis persikėlė į Vilnių. Name Kalvarijų g. 20 gyveno dvejus metus, kol 1906 m. rugsėjį išvyko į Panevėžį, kur gavo galimybę dėstyti lietuvių kalbą mokytojų seminarijoje. Tie dveji metai Vilniuje buvo labai įtempto darbo ir įvairios veiklos periodas. J.Jablonskis dirbo pradėtame leisti pirmajame lietuviškame „Vilniaus žinių“ laikraštyje, 1905 m. pabaigoje tapo “Lietuvos ūkininko“ redaktoriumi. Laiko taip pat reikalavo rūpesčiai jo įkurtoje „Aušros“ knygų leidimo bendrovėje. Į jį kreipėsi pagalbos įvairūs autoriai, kad suredaguotų jų rašinius. Pats J.Jablonskis daug rašė laikraščiams aktualiais to meto klausimais: per dvejus metus Vilniuje juose paskelbė apie 50 straipsnių. 1906-ųjų vasario pabaigoje pradėjo keturiose Vilniaus vidurinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbą susibūrusiems negausiems lietuvių mokinių fakultatyvų būreliams.Vilniaus mokslo apygardos vadovybei talkininkavo rengiant numatomas lietuvių kalbos programas. Aktyviai dalyvavo 1905-ųjų  gruodžio pradžioje įvykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Visą laiką jį slėgė rūpestis dėl Juškų žodyno redagavimo, be to, - nuolatinis rūpestis, kaip išlaikyti šeimą, kurioje augo penki vaikai. Taigi gyvenimas Kalvarijų g. 20 J.Jablonskiui nebuvo lengvas”.

J.Jablonskis (slapyvardis ─ Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. gruodžio 30-ąją Kubilėliuose (dabartiniame Šakių rajone). 1881 m. jis aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą, kur įgijo klasikinių kalbų mokytojo diplomą. Caro valdomoje Lietuvoje mokytoju įsidarbinti jis negalėjo. Tad dirbo mokytoju Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija), buvo iškeldintas į Revelį (dab. Talinas, Estija). Ten vyko jo politinis persekiojimas, kratos, kalbininkas buvo ištremtas į Pskovą. Grįžęs iš tremties, J.Jablonskis gyveno Šiauliuose, 1904-1906 m. ─ Vilniuje (čia 1906 m. gimė jauniausiasis sūnus Jonas), vėliau persikėlė į Panevėžį.

Per I pasaulinį karą J.Jablonskis gyveno Rusijos imperijoje, kur vyko aktyvus lietuvių gyvenimas. 1917 m. pavasarį Petrapilyje vykstant Rusijos lietuvių suvažiavimui, įvairių partijų delegatai ginčijosi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės. Prieš 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą J.Jablonskis ir buvo vienas iš vadinamosios autoritetingosios Trijų tarybos (J.Jablonskis, P.Mašiotas ir K.Grinius) narių, pasirašiusiųių keletą dokumentų, kuriais kreipiamasi į partijas ir visuomenines organizacijas taikytis ir vienytis. To paskatinti lietuvių veikėjai apie būsimąją Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu. 1918 m. vasarą jis su šeima grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje, bet po lenkų okupacijos persikėlė į Kauną, - ten gyveno ir dirbo iki pat mirties. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.