Iš meilės ir pagarbos

„Dar niekada savo gimtadienio nešvenčiau su tiek daug žmonių“, – prisipažino N. Narmontaitė, kreipdamasi į savo ypatingojo kūrybos vakaro svečius. Tuos, kurie susirinko sostinės Vaidilos teatre, suskaičiuoti nesunku. Garsaus dekoratoriaus, floristo Manto Petruškevičiaus išpuoštoje salėje, prie apskritų stalų, jų susėdo per šimtą. Sunkiau suskaičiuoti televizijos žiūrovus, balandžio 12-ąją, N. Narmonaitės gimimo dieną, LRT PLIUS eteryje neakivaizdžiai paviešėjusius jubiliejaus iškilmėse.

Anot šį vakarą surengusios Vidos Ramaškienės, jų – gausybė. „Pernai rugsėjį per Lietuvos nacionalinę televiziją parodžius jubiliejinį Vaivos Mainelytės kūrybos vakarą „Su Meile – Vaiva M.“ paaiškėjo, kad reitingais ši transliacija nurungė net krepšinio rungtynes. Žmonėms labai reikia tokių renginių ir reginių“, – įsitikinusi festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja V. Ramaškienė, įsteigusi savo paramos fondą.

Šio fondo misija – ne tik remti jaunuosius kūrėjus, bet ir priminti Lietuvos kinui nusipelniusius vardus. V. Mainelytės 75 metų jubiliejaus ir 60 metų sukakties teatro scenoje paminėjimas Vaidilos teatre ir buvo renginių ciklo „pirmoji kregždė“.

Šįkart knyga bus ne apie teatrą, bet apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.

„Norime pagerbti tuos vyresniosios kartos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius, kurie savo darbais mums suteikė daug džiaugsmo. Man teko lankytis daugelyje pasaulio kino festivalių – kaip ten gražiai mokama nusilenkti vyresniems kūrėjams! O mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai“, – viliasi V. Ramaškienė, jau planuojanti kitą – aktoriaus Vido Petkevičiaus – kūrybinį vakarą.

Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai.

Puošniai: jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes – M. Callas ir M. Dietrich. M. Savičiūtės nuotr.

V. Ramaškienės paramos fondo vadovė pastebi, kad kai kurie Lietuvos kino grandai ir dabar aktyviai tebekuria, o kai kurie – primiršti. Jiems toks neįprastas paminėjimo formatas – kūrybinis vakaras, transliuojamas per televiziją, – tam tikras iššūkis. Moterims dar ir dėl aprangos tenka pasukti galvą. „Bet aktorės moka nustebinti“, – šypsosi V. Ramaškienė.

Išties pribloškiančiai savo šventėse atrodė ir V. Mainelytė su specialiai jubiliejiniam vakarui dizainerio Juozo Statkevičiaus siūtu baltu kostiumu, ir N. Narmontaitė, kurios įvaizdžiu pasirūpino dizaineris Egidijus Rainys, sukūręs aktorei tviskančią juodą suknelę, prisidėjęs ir prie gėlėtos suknelės, kurią vilkėdama ji pasitiko svečius, kūrimo.

Stebuklingas gyduolis

„Kadangi vakaras buvo nufilmuotas likus dešimčiai dienų iki gimtadienio ir informacija apie tai iš karto pasklido socialiniuose tinkluose, dar ir televizija nuolat anonsavo transliaciją, – buvo suklaidinti tie, kurie nežinojo tikrosios mano gimimo dienos. Tai aš visą tą laiką iki balandžio 12-osios priiminėjau sveikinimus – išėjo toks išplėstinis sveikinimų koncertas, – juokiasi aktorė, neturėjusi baimių dėl vyraujančio įsitikinimo, kad negerai švęsti gimtadienį iš anksto. – Aš neprietaringa, galiu švęsti ir prieš, ir po. Tik džiaugtis turiu ir dėkoti už parodytą dėmesį.“

„Dėkoju Jums“, – taip ir buvo pavadintas jubiliejinis aktorės kūrybos vakaras, kurį vesti N. Narmontaitė patikėjo geram savo bičiuliui operos solistui Liudui Mikalauskui.

Prasminga: N. Narmontaitės jubiliejinis vakaras – antrasis iš V. Ramaškienės paramos fondo rengiamų vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. M. Savičiūtės nuotr.

„Kai pati vedu renginius, trupučiuką jaudinuosi, o šį kartą buvau visiškai rami, – dalijasi išgyvenimais N. Narmontaitė, „pagauta“ jau po šventinio vakaro, jau įsisukus darbų smagračiui. – Žinojau, kad Liudas suprato mano kodą: jokios pompastikos! Norėjau, kad vakaras būtų šiltas, jaukus, linksmas.“

Scenos virtuozui puikiai pavyko susidoroti su užduotimi: iškilmių svečiai ir gerumo, ir juoko ašaras braukė. O jubiliatė braukė... prakaitą. Ne todėl, kad būtų vargusi – scena, filmavimo kameros ir prožektoriai aktorei yra įprasti.

Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas.

„Turėjau kitą rūpestį. Šiaip aš labai retai sergu, bet šįkart užkibau. Prieš pat renginį Paulius parnešė namo kažkokį virusą – slogavo, skundėsi gerklės skausmu. Ir aš – iš paskos. Temperatūra nebuvo aukšta, bet tris dienas be perstojo gėriau aviečių, liepžiedžių arbatas. Ir stipriai prakaitavau. Kiek turėjau patalynės, visą sunaudojau, kas porą valandų vis naują pervilkdama. Pasakiau sau: trūks plyš, turiu prisikelti! Turiu stovėti scenoje ir kad niekas nieko nesuprastų! Taip ir buvo. O prakaitas nuo sprando per nugarą upeliais tekėjo – iki triusikų, – dabar jau kvatojasi aktorė, puikiai žinanti, kad tokie eksperimentai su sveikata ne visada gerai baigiasi. – Žinoma, rizikos yra, bet būna ir stebuklų. Kitą rytą po renginio buvau absoliučiai sveika!“

„Jos moto – nusišypsok, ir organizme mirs vienas mikrobas!“ – taikliai pastebėjo jubiliejinio vakaro vedėjas L. Mikalauskas. Ir negali suabejoti tokio recepto veiksmingumu – šypsenai, nedingusiai nuo jubiliatės veido nė akimirkai, mikrobai pasidavė.

Drauge: šventėje buvo daug teatro ir kino kūrėjų, tarp jų – aktorius D. Svobonas, dėstytoja J. Ušinskaitė, režisierius G. Padegimas. M. Savičiūtės nuotr.

Išsaugoti vidinį vaiką

Gerų emocijų ir nuoširdaus juoko dozė geriau nei vaistai padėjo ir vienai iš itin brangių N. Narmontaitei viešnių. „Atėjau į renginį su aukštu spaudimu, grįžusi pasimatavau – kuo puikiausias!“ – telefonu pasakojo ilgametė Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Judita Ušinskaitė, Nijolę mokiusi teatrinio meno.

„Didžioji mano profesijos mokytoja – šviesaus atminimo Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) dėstytoja profesorė Irena Vaišytė. Ji tikėjo manimi, augino, atvėrė. Ir antroji mano aktoriaus meistriškumo dėstytoja, J. Ušinskaitė, man be galo daug davė. Iki šiol bendraujame kaip geriausios draugės. Esu dėkinga likimui, kad suvedė“, – ne kartą pagarbą ir meilę dėstytojai yra išpažinusi aktorė.

Ir dėstytoja negaili jai pačių gražiausių žodžių. „Koks čia jubiliejus! Man ji mergaitė, ir viskas, – šypsosi 85-erių pedagogė, atmintyje ir širdyje sauganti išskirtinę studentę. – Jaunystėje išryškėję jos bruožai – darbštumas, valia, širdies gerumas – išliko ir dar labiau sustiprėjo. Nesvietiškas buvo jos uolumas! Važiuojame į kolūkį bulvių kasti – Nijolė pirmoji. Reikia vainiko, mirus dėstytojo mamai, – Nijolė, žiūrėk, po valandos iš Valakampių grįžta pati nupynusi, negali atsigrožėti.“

Artimiausi: pasveikinti jubiliatės iš Tenerifės atvyko aktorės sūnus Simonas su šeima. Anūkė Kamilė iki ašarų prajuokino močiutę Nijolę, prabilusi žemaitiškai. M. Savičiūtės nuotr.

J. Ušinskaitė taip pat vardija savybes, itin vertingas aktorystės kelyje. „Nijolė labai kūrybinga, veržli, deganti, atkakliai siekianti savo tikslo. Neabejojau, kad ji daug pasieks! – sako dėstytoja, nesuabejojusi savo auklėtinės sėkme ir tada, kai N. Narmotaitė išėjo iš teatro. – Kiti išėję pakeitė profesiją, dingo iš aktorinio lauko, bet ne Nijolė! Žinodama jos kūrybingumą ir valingą charakterį, nelabai jaudinausi.“

Pedagogės nenustebino ir Nijolės knygų „serialas“: jų, netradiciškai pasakojančių apie teatrą ir jo žmones, N. Narmontaitė išleido septynias.

„Knygos – dar viena jos kūrybinės raiškos forma. Ji surado gražų būdą pagerbti kolegas. Mane be galo žavi Nijolės ištikimybė savo draugams. Ji labai gražiai bendrauja su aktoriais, moka pasidžiaugti jų sėkme, o prireikus – ir padėti. Būdama labai užimta, ji rasdavo laiko nuolat aplankyti Gražiną Balandytę“, – J. Ušinskaitė prisimena abiejų aktorių draugystę, prasidėjusią Kauno teatre ir siejusią iki pat G. Balandytės mirties.

Kaip ir dera pedagogei, pašnekovė apibendrina: „Nijolėje gražiai susijungia profesionalumas, žmogiškumas ir vaikiškumas gerąja prasme. O aktoriui labai svarbu išsaugoti savyje vidinį vaiką. Nijolė tai sugebėjo.“

Geležinės valios džiugena

Vaikystėje karams ant stogų vadovavusiai Nijolei pavyko išsaugoti ne tik vaiką savyje, bet ir nutrūktgalviškumą. Jai patiko Astridos Lindgren herojė Pepė, nuolat ieškojusi džiugenos. To visada siekė ir pati aktorė: atrasti gyvenimo džiaugsmo ir dalytis juo su kitais.

Todėl N. Narmontaitės Kauno etape, kuris nebuvo dosnus vaidmenų, atsirado padūkėliška „užklasinė“ veikla: ne tik vaikų, bet ir tėvelių mėgti teatro „Džiugena“ spektakliai, iš humoro grupės „Šlipsas“ išaugusios pavargusių inteligentų grupės „Salionas Briliantinas“ anšlaginiai pasirodymai.

„Tai buvo tokia kūrybinė mankšta! Antra konservatorija, – šypsosi tuomet komandoje buvęs aktorius Dainius Svobonas. – Mus siejo gražus kūrybinis bendradarbiavimas. Ne veltui aktoriai sako, kad geras scenos partneris yra Dievo dovana. Per pasitikėjimą vienas kitu, per juoką gimė gražių dalykų.“

Daug įsimintinų personažų sukūręs aktorius, tapęs vienu ryškiausiu Nacionalinio Kauno dramos teatro žvaigždyne, nesistebėjo, kai kolegė Nijolė nusprendė išeiti iš teatro.

„Supratau, kad Nijolė norėjo daugiau. Deja, daugelis režisierių nemėgsta stiprių asmenybių. Ji išėjo daryti tai, ką nori ir gali“, – mano D. Svobonas, visą laiką stebėjęsis Nijolės hiperaktyvumu.

„Aš vis traukdavau Nijolę per dantį: „Na, nusiimk tu tą kaukę!“. Kol galiausiai supratau – ji išties tokia. Toks jos gyvenimo būdas“, – pripažįsta kolega, kuriam vaikiškame spektaklyje teko vaidinti ir N. Narmontaitės personažės brolį dvynį.

D. Svobonas prisipažįsta, kad gražiausia jam Nijolė buvo tuomet, kai pamatė ją kitokią. „Grįžo kartą ji iš filmavimo. Traukiniu, naktį. Mes su Egidijum (Egidijus Stancikas, dabartinis Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas, anuomet drauge vaidinęs „Džiugenoje“ – aut. past.) gyvenome gretimuose bendrabučio kambariuose. Durų niekada nerakindavome. Ateina Nijolė kokią trečią nakties, klest ant lovos ir sako: „Einam repetuoti!“. O pati tokia išsunkta, kokios niekada nebuvau matęs. Regis, paliestum – subyrėtų. Tokia pažeidžiama ir... tokia graži! – dalijasi prisiminimais D. Svobonas. – Ir, žinoma, tą naktį mes repetavome. Buvimas greta tokio valingo žmogaus kaip Nijolė užkuria.“

Diapazonas: nuo dramatiško M. Callas vaidmens iki koncertinių pasirodymų – toks įvairiapusis N. Narmontaitės talentas. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

Žemaitiškas užtaisas

N. Narmontaitės valia susideda iš kelių dėmenų. Nemenka ir prigimties porcija – žemaitiškas atkaklumas ir Avino pagal horoskopą užsispyrimas. Tai jai padeda įveikti gyvenimo kalnus, priimti svarbius sprendimus.

„Jei reikia priimti sprendimą, ilgai galvoju, bet kai nusprendžiu – tvirtai!“ – sakė taip buvus ir tuomet, kai apsisprendė atsisveikinti su 24 metus žiūrovų dėmesio nepristigusiu spektakliu „Meistriškumo pamoka“.

„Manau, šį spektaklį pamatė visi teatro ir mano gerbėjai, – sako Marios Callas vaidmens kūrėja. – O vienas jų – daugiau nei 20 kartų!“

Mes turime tiek daug talentingų kūrėjų ir tiek mažai noro deramai jiems padėkoti. Tikiuosi, šiais vakarais pavyks parodyti dėmesį tiems, kurie yra nusipelnę Lietuvos kultūrai.

Aktorė įvardija savo talento gerbėją Artūrą Čižiūną, dažnai į spektaklį atsivedantį ir gausią draugų kompaniją. „Artūras man yra prisipažinęs, kad šis spektaklis jį įkrauna, po jo kaskart atsiranda impulsas veikti, kurti“, – pasakoja apie interjero dizainerį, studijos „Artis Design“ vadovą.

Jį N. Narmontaitė pakvies ir į atsisveikinimo spektaklį balandžio 24-ąją, kuriame laukia daug staigmenų.

„Pakviečiau absoliučiai visus, kurie kada nors yra vaidinę spektaklyje. Finale jie visi pakils į sceną. Spektaklyje aš vaidinu apsigobusi skara – tos skaros atkirptą juostą simboliškai išsidalysime visi. Laukia ir Pauliaus dovana – jo paties gamintas vynas su specialiomis spektakliui skirtomis etiketėmis. O paskui – balius mūsų namuose!“ – šypsosi svetingoji aktorė, garsėjanti ir savo kulinariniais talentais.

Vizitinė kortelė

Ar neliūdna atsisveikinti su, kaip pati aktorė sako, dūšios vaidmeniu? Juk žymaus režisieriaus Gyčio Padegimo pastatymas – dviejų dalių drama su operiniu dainavimu – apie legendinę praėjusio šimtmečio operos primadoną buvo vienas žiūrimiausių spektaklių Lietuvoje, o M. Callas vaidmuo tapo N. Narmontaitės vizitine kortele.

„Pirmiausia amerikiečių dramaturgo Terrence‘o McNally pjesę „Meistriškumo pamoka“ perskaičiau angliškai. Mano anglų kalbos žinios nėra tokios, kad pagaučiau visus niuansus, tačiau jau tada suvokiau – tai yra mano!“ – dalijasi lemtingo apsisprendimo prisiminimais.

O vėliau sekė darbas ir atsakomybė. „Reikėjo daug drąsos imtis šio vaidmens, žinant asmenybės mastelį“, – pripažįsta aktorė. Kad suprastų M. Callas, praėjusio šimtmečio operos primadonos, stiprybę ir pažeidžiamumą, dvasinį maksimalizmą ir beprotišką meilę graikų milijardieriui, aktorė išvažinėjo visais savo herojės keliais.

Personažas: N. Narmontaitė prisipažįsta, kad yra panaši į Pepę Ilgakojinę – kaip ir vaikiškos knygos herojė, nuolat ieško džiugenos. N. Narmontaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Aš stovėjau prie jos namo, kur kažkokio paparacio padaryta paskutinė jos nuotrauka, išvaikščiojau jos mėgtą kaštonų alėją, buvau kapinėse, kur prie paminklinės lentos niekada nevysta gėlės – jos pelenai išbarstyti Egėjo jūroje. O kai važiavau į Milano „La Scala“ – teatrą, kurio primadona buvo M. Callas, režisierius G. Padegimas prisakė aplankyti ir teatro muziejų: „Pažiūrėk į jos portretą, į jos akis!“. Tai išties padėjo „įeiti“ į savo heroję. Grįžusi namo jau žinojau, kaip kurti vaidmenį. Manau, ji neturėtų pykti manęs už tą vaidmenį. Tikiu, kad kada nors mes susitiksime kažkur Ten ir apsikabinsime“, – šypteli aktorė, ir savo pačios namus pavertusi mylimos herojės muziejumi – yra surinkusi viską, ką pavyko rasti apie šios iškilios asmenybės gyvenimą ir kūrybą.

Todėl Nijolę itin nudžiugino sutuoktinio P. Kovo dovana – kelionė į pernai Atėnuose atidarytą muziejų, skirtą vienai žymiausių XX a. operos dainininkių M. Callas. Labai simboliškas skaičių sutapimas: muziejaus eksponatai kaupti 24 metus. Centrinės Sintagmos aikštės keturių aukštų pastate jų eksponuojama per 1 300.

Kitokia knyga

Tiesa, į Atėnus Nijolė su Pauliumi leisis vėliau. Šįsyk nepavyko laikytis jųdviejų tradicijos – gimtadienius paminėti kelionėje. Planus pakoregavo N. Narmontaitės kūrybinis vakaras, besibaigiantis spektaklio „Meistriškumo pamoka“ turas.

„Spektakliai – kone kasdien. Balandžio 24-ąją suvaidiname paskutinį ir iškart išskrendam į Ameriką. Pakvietė lietuvių bendruomenė, laukia susitikimai keliose valstijoje. Tuo pačiu ir pakeliausime“, – dalijasi mėnesį truksiančios kelionės planais.

Tada – ir Graikija, ir tradicinė žvejyba Norvegijoje. Ir – didžiulis naujas sumanymas, kurio paslapties N. Narmontaitė nesaugo po devyniais užraktais. „Nesu prietaringa“, – pakartoja pašnekovė, jau ir jubiliejiniame vakare atskleidusi planus. Gimtadienio svečiai buvo paraginti nenešti dovanų, o pagal galimybes prisidėti prie būsimos knygos leidybos.

„Ji bus kitokia ne vien todėl, kad šįkart ją leisime patys, – sako autorė, ankstesnes savo knygas patikėdavusi leidyklai „Alma Littera“, didžioji jų dalis – serijos „Ko nematė žiūrovai“. – Šįkart knyga bus ne apie teatrą, o apie mudu su Pauliumi. Jau esu pradėjusi rašyti, ir tai, ką turiu, – tikrai įdomu.“

Šiai knygai įkvėpė N. Narmontaitės įprotis užsirašinėti jųdviejų su Pauliumi pokalbiuose išsakytas mintis. O kalbėtis su juo labai įdomu. Žymus buriuotojas, „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva“ idėjos bendraautorius ir projekto vykdytojas, „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas, knygos „Gyvenimas audroje“ autorius, verslo konsultantas, lektorius – tai vis P. Kovas. „Kad ir ką Paulius darytų, man viskas – menas“, – sako Nijolė apie savo sutuoktinį, su kuriuo sieja ir išskirtinė sielų giminystė, ir bendri pomėgiai.

Prie gero humoro savo skaitytojus pripratinusi autorė patikina, kad ir šįsyk laukia daug juoko. Gal bus ir tvirto santuokinio ryšio receptų? „Patarimų nedalysime, tik pasidalysime savo gyvenimu – santykiais, darbais, laisvalaikiu, kelionėmis“, – prasitaria N. Narmontaitė, planuojanti knygą baigti per metus.

Apie tolesnius planus negalvojame. „Mano mintys visada – į priekį. Galvoju ne apie tai, kas buvo, o kas bus toliau“, – nusijuokia talentinga kūrėja, neabejotinai pateiksianti dar begalę netikėtumų.

„Šiandien Lietuvos kariuomenė yra moderni, efektyviausios gynybinės organizacijos NATO narė. Prieš 100 metų Atsargos karininkų sąjunga buvo kuriama baigus Nepriklausomybės kovų mūšius, visi mūsų pasiekimai yra kasdienio darbo ir nuolatinės kovos rezultatas. Kariuomenė - tai mūsų tautos laisvės jėgos gynybinė galia. Dėkoju atsargos karininkams, kiekvienam kariuomenės kūrėjui, jūsų patirtis ir išmintis yra atrama ieškant patarimo ar sprendimo“, – sveikindamas susirinkusius, sakė Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.

Atsargos karininkų sąjunga įkurta buvo 1924 Kaune, steigėjais tapo Jonas Mažylis, Stasys Pranckūnas, Stasys Skeberdis, Petras Šernas, Emilis Ferdinandas Šneideraitis. Dauguma sąjungos narių buvo Lietuvos kariuomenėje tarnavę karininkai, karo gydytojai, karo valdininkai.

Įkurtos sąjungos tikslas buvo saugoti ir ginti Lietuvos laisvę, rūpintis atsargos karininkų kultūros, doroviniais, karo, ekonominiais ir teisių reikalais.

Sąjunga kūrė klubus, biurus, skaityklas, savišalpos kasas ir kitas kultūros ir ekonomines įstaigas, turėjo vėliavą ir ženklą.

Atsargos karininkų sąjunga sovietų valdžios uždaryta 1940 m.

Atkurta 1989 metais sąjunga padėjo atkurti Lietuvos kariuomenę, dabar siekia stiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšius, rengia konferencijas, paskaitas apie krašto gynybą, renka istorinę medžiagą apie Lietuvos kariuomenę.

Geras N. Narmontaitės bičiulis, dainininkas L. Mikalauskas buvo pakviestas vesti jubiliejinį aktorės vakarą, kurį surengė festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės paramos fondas. Fondo tikslas – prisiminti Lietuvos kino kūrėjus – aktorius, režisierius, operatorius. Jubiliejinį N. Narmontaitės vakarą filmavo LRT televizija – laida bus transliuojama tikrojo aktorės gimtadienio dieną – balandžio 12-ąją.

Jubiliejaus vakarą Nijolė priminė savo spektaklių herojes, scenos primadonas – Marią Callas ir Marlenę Dietrich. Stilinga šviesių plaukų šukuosena, raudonos lūpos ir elegantiška, tviskanti juoda suknia, kurią specialiai šiai progai pasiuvo drabužių dizaineris Egidijus Rainys.

„Esate talentinga, energinga ir nuoširdi Lietuvos kultūros padangės žvaigždė, kurios šviesa praturtina ir šalia esančius“, – tokius Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimo žodžius N. Narmontaitei perdavė premjerės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Dar tokiame gausiame žmonių būryje nesu šventusi nė vieno savo gimtadienio, čia susirinko mano brangiausi, artimiausi draugai, dar daugiau žmonių prie mūsų prisijungs prie televizorių ekranų, – susirinkusiesiems dėkojo aktorė N. Narmontaitė, priminusi, kad jos laimės skaičius yra septyni. – Kiekviena savaitės diena, kurių yra septynios, man yra tarsi septyni pasaulio stebuklai – vis kitokia. Septynios muzikos natos man padeda išreikšti jausmus, žvelgdama į septynių spalvų vaivorykštę, negaliu atsigėrėti gamtos grožiu. Net jei kalbame apie amžių, vyrai gal to nežino, bet mes, moterys, turime septynis gyvenimo etapus – būname kūdikiais, mergaitėmis, merginomis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis, jaunomis moterimis. Ir mano laimingos vaikystės miestas – Telšiai – stovi ant septynių kalvų, štai, sėdi bičiuliai telšiečiai, kartu su jais ir mano vaikystės draugės.“

M. Savičiūtės nuotr.

„Nijolė yra mūsų miesto pasididžiavimas, užkietėjusi žemaičių kultūros puoselėtoja“, – gerų žodžių kraštietei negailėjo prie šventės organizavimo prisidėjęs „Žemaitijos pieno“ generalinis direktorius Robertas Pažemeckas, o Nijolė svečius prajuokino priminusi kolegos aktoriaus Adolfo Večerskio frazę, paaiškinančią, kodėl Nijolei taip lengva apsiverkti kino ar serialo filmavimo aikštelėje: „Taigi, tu pagalvoji apie savo metus!“

M. Savičiūtės nuotr.

Ant scenos nuskambėjo ir daugiau smagių prisiminimų, kuriuos pasakojo aktoriai, Nijolės pirmoji dėstytoja Judita Ušinskaitė ir kolegos iš Šiaulių dramos ir Kauno dramos teatrų.

M. Savičiūtės nuotr.

Svečiai kartu dainavo mėgstamo aktorės personažo – Pepės Ilgakojinės dainelę, lingavo pagal L. Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekamą Vytauto Kernagio dainą „Mūsų dienos kaip šventė“ ir iki ašarų kvatojo išgirdę, kaip žemaitiškai su močiute Nijole kalba Tenerifėje gyvenanti aktorės anūkė Kamilė.

M. Savičiūtės nuotr.

„Užaugau teatro užkulisiuose, daug laiko praleidau teatre, mačiau tavo kuriamus personažus, skirtingas emocijas, kurios leido man užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Dėkoju tau už meilę ir visišką palaikymą“,– scenoje susijaudinęs kalbėjo aktorės sūnus Simonas Sabonaitis, į šventę atvykęs su žmona Daiva.

Ne mažiau jaudulio scenoje išgyveno ir Nijolės vyras Paulius Kovas. Parklupęs ant kelių, jis pažadėjo visiems žmonos prašymams sakyti „taip“. „Prieš penkiolika metų pasakei man „taip“, niekada daugiau nesi pasakiusi „ne“. Dabar mano eilė tau pažadėti, ar sutinki?“ – paklausė Paulius ir vos nepamiršo įteikti jubiliatei savo dovanos – bilietų į Atėnus, į neseniai šiame mieste atidarytą Marios Callas muziejų.

M. Savičiūtės nuotr.

Vidos Ramaškienės paramos fondas tęs savo veiklą ir dar šiais metais surengs vakarų, skirtų vyresnės kartos kino kūrėjams. Tokių vakarų idėją palaiko ir iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, LRT, privatūs rėmėjai. Nijolės Narmontaitės jubiliejinis vakaras per „LRT Plius“ bus parodytas balandžio 12 dieną.

– Artėja jūsų įspūdingas jubiliejus. Prisiminkite vaikystę, gimėte muzikantų šeimoje? Kas atvedė mažąjį Edmunduką į muziką?

– Gimiau prieš 60 metų Šiaulių mieste, pedagogų šeimoje. Šeimoje muzikaliausia buvo mama, tuo metu dirbusi pedagoginiame institute, kuriame su keliomis dėstytojomis buvo susibūrusios į liaudies dainų ansamblėlį. Dainuodavo susirinkusios pas kurią nors namuose, o man patikdavo, jeigu repeticijos būdavo mūsų bute. Ypač patiko sutartinės, kurių mama ir mane pamokė. Pasakojo, kad ir senelis, mano mamos tėtis, buvo muzikalus. Dirbo eiguliu, o savaitgaliais su keliais vyrais kaimo vestuvėse grodavo. Taigi mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikų darželyje, kuriame pasirinkau groti smuiku, mat buvau patikrintas, kad turiu gerą klausą. Kodėl smuikas buvo mano pasirinkimas – iki šiol negaliu paaiškinti. Taip prasidėjo muzikos pamokos Šiaulių vaikų muzikos mokykloje. Po poros metų grojimo smuiku, mama patikėjo mano pažadais, kad būsiu paklusnus, geras ir pavyzdingas, kad mokysiuosi bet kuriuo instrumentu, tik ne smuiku. Taip tapau jaunuoju pianistu. Baigus penktą klasę persikėlėme gyventi į Klaipėdą, kur mano muzikinis kelias trumpam nutrūko. Iki kol būdamas paaugliu, susidomėjau gitara. Tuomet buvo sunku gauti užsienio dainų tekstus, tad turėjome tokį hobį – sudarinėti dainų sąsiuvinius su žodžiais ir akordais. Pamokų metų persirašinėdavome vienas nuo kito, o po pamokų grodavom. Mano mokykloje – taip vadinamoje „Donelaitinėje“ nebuvo estradinio ansamblio, tad aš su keletu bendraminčių ištaisėme tą klaidą. Tik buvo viena bėda – neturėjome būgnininko. Visi norėjome groti gitara. Vienas prisėdo prie būgnų komplekto, pabandė pagrot, kitas pabandė, kol bendru viso ansamblio nutarimu buvo nuspręsta, kad būgnus geriausiai valdau aš. Nepamenu datos, bet nuo tos dienos iki pat šiol – nesiskiriu nei su būgnais, nei su būgnų lazdelėmis.

Po pirmo kurso, tik suvokus kas, kur ir kaip, visus „susemia“ į sovietinę kariuomenę.

– Koks buvo studentavimo metas? Kokius dėstytojus atsimenate iki šiol? Ar buvote uolus studentas?

– 1982 metais įstojau į Lietuvos Tautų draugystės ordino valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Studijavau estradinės muzikos katedros mušamųjų instrumentų specializaciją. Po pirmo kurso, tik suvokus kas, kur ir kaip, visus „susemia“ į sovietinę kariuomenę, kur visai netyčia papuolu į vidaus kariuomenės orkestrą Vilniuje, nors buvau paskirtas į oro desanto pulką Murmanske. Per du tarnybos metus sustiprėjau kaip muzikantas ir grįžau į Klaipėdą tęsti studijų. Studijavimas, protingai derinant su studentavimu, yra nuostabus dalykas. Nuo antro kurso jau grojau su savo dėstytojais, labai patiko groti katedros bigbende. Katedros vedėjas Pranciškus Narušis buvo griežtas, reiklus, bet geranoriškas. Vis dėstytojai buvo fantastiški, o su kai kuriais groju iki šiol – maestro prof. Saulius Šiaučiulis ir maestro Vytautas Grubliauskas. Uolumo užteko tik muzikiniams dalykams. Ne visada suspėdavau į kai kurias privalomas paskaitas, bet ten mokomų dalykų taip gyvenime ir neprireikė.

– Ar esate skaičiavęs, kiek koncertų esate grojęs? Kuris įsimintiniausias?

– Koncertų per gyvenimą esu sugrojęs begalę. Džiaugiuosi, kad turėjau daug galimybių pagrot su aukščiausio lygio profesionalais. Teko laimė groti legendinėje grupėje „Doudi Jazz Band“. Su ja išvažinėta ir apgrota visa Vokietija, Olandija, Šveicarija, Lenkija, Suomija, Švedija, Amerika. Su skirtingais kolektyvais pabuvota Ukrainos, Turkijos, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Birštono džiazo festivaliuose. Mano gyvenime buvo ir teatras. Epizodiškai, bet labai šiltai. Nuostabūs prisiminimai apie režisieriaus Arvydo Lebeliūno „Hello Lemon“ spektaklį, kuriame teko garbė suvaidinti su aktoriumi Rimantu Pelakausku, mano muzikantais draugais Vytautu Grubliausku ir Sauliumi Šiaučiuliumi. Be šio nuostabaus spektaklio teko vaidinti ir muzikiniuose spektakliuose vaikams. Kiek save pamenu, nuolat dirbu orkestruose – Klaipėdos miesto profesiniame pučiamųjų orkestre „Bangpūtys“, Klaipėdos muzikinio teatro orkestre, Palangos miesto pučiamųjų orkestre, Karinių Jūrų Pajėgų orkestre. Orkestrai – pati geriausia muzikantų kalvė. O įsimintiniausias koncertas, matyt, buvo Dresdeno diksilendo festivalio kelių dienų šventė, kur kasdien grojome koncertus tūkstantinėms žiūrovų minioms. Tai buvo mano pirmieji koncertai užsienyje.

– Papasakokite apie gastroles užsienyje, tarptautinius projektus.

– Gastrolės užsienyje prasidėjo po jau minėto Dresdeno diksilendų festivalio, kur buvome pastebėti vieno vakarų Vokietijos koncertų organizatoriaus. Jis pasiūlė pagastroliuot vakarų Europoje. Tais laikais tai buvo fantastiškiausias pasiūlymas. Neužilgo išvykome į pirmąsias savo gastroles „vakaruose“. Porą savaičių intensyvaus koncertavimo, važinėjimo iš miesto į miestą, gyvenimo viešbučiuose, naktinių kelionių nuvažiuojant didžiausius atstumus, malonaus nuovargio, kitokios kultūros pažinimo, kasdien vis kitokių įspūdžių – štai ką pajutome išvažiavę. Ir taip bendradarbiavome apie septynis metus. Teko pagrot begalėje džiazo festivalių, džiazo klubų, privačių švenčių. Susipažinau su daugybe gerų muzikantų ir nuostabių žmonių, o tarptautiniuose projektuose dalyvavau Lietuvos džiazo festivalių scenose. Kaunas Jazz suteikė galimybę pamuzikuoti su amerikiete dainininke Barbara King, Klaipėdos džiazo festivalis – su japone dainininke Keiko Borgeson, Izraelio pianistu Tal Babitski ir fleitos virtuozu Mattan Klein.

– Turite nuostabią šeimą. Koks Edmundas yra vyras, tėtis?

– Manau, kad esu rūpestingas tėtis, besistengiantis išlaikyt namuose gerą nuotaiką. Esu dėkingas savo šeimai – žmonai Vaidai, sūnui Justui, dukrai Medai už meilę ir palaikymą.

– Ko jubiliejaus proga norėtumėt palinkėti sau, jūsų talento gerbėjams, jauniems muzikantams?

– Žinau, kad groti nenustosiu, nes muzika – mano pašaukimas, mano gyvenimas, tad palinkėčiau sau išlikt kūrybingu ir nenustot tobulėt. Gerbėjams – išlaikyti meilę muzikai. Jaunimui – tobulėti. Tai viso gyvenimo darbas.

„Man svarbiausia, jog galėčiau kiekvienam savo kely sutiktam žmogui ramiai į akis pažiūrėti. Apie kokius nors jubiliejų pasitikimus negalvoju ir jų neplanuoju. Jei Dievulis leido nugyventi tuos metus, jei dar kvėpuoju, dirbu, esu kažkam reikalingas – tai didžiausia laimė. Geriau ir nesugalvosi“, – sako R. Giedraitis. Visgi, save kukliai „muzikantu iš teatro duobės“ vadinantis įvairių muzikinių konkursų laureatas, žinomas fleitos pedagogas R. Giedraitis yra parašęs daugiau kaip 60 autorinių kūrinių įvairių sudėčių orkestrams bei ansambliams ir parengęs daugiau kaip 2000 aranžuočių.

Pradėjo dirbti anksčiau nei įkurtas Muzikinis teatras

Savarankišką muziko kelią R. Giedraitis pradėjo dar studijų metais, 1976–1984 m. grodamas Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre (dabar Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Vėliau, dar neakivaizdiniu būdu studijuodamas Maskvos konservatorijoje, pradėjo dirbti Klaipėdos liaudies operos orkestre (1984–1987). Nuo 1987 m. sausio 1 d., kai liaudies opera buvo reorganizuota į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, groja fleita šio teatro simfoniniame orkestre, 1987–2019 m. buvo šio orkestro ir jo pagrindu suformuoto Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisteris. Kaip solistas R. Giedraitis surengė keletą fleitos rečitalių Klaipėdoje, taip pat grojo solo su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (dabar Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu ir Klaipėdos kameriniu orkestrais. 1984 m. Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje įkūrė Pučiamųjų instrumentų skyrių, 1984–1986 m. jame dirbo fleitos mokytoju. Šiuo metu dirba Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kur dėsto fleitos specialybę ir kamerinį ansamblį.

O. Kasabovos nuotr.

„1987 m. sausio 1 d. yra oficiali Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo data. Tačiau aš pradėjau čia dirbti anksčiau – nuo 1984 m. rugpjūčio 1 d. Tada dar buvo Liaudies opera, bet atlyginimus jau mokėjo. Čia ir pradėjau produktyvaus aranžuotojo karjerą. Vargu ar tai galėjo įvykti kitur: tiesiog reikalingas vaikinas tinkamu laiku pasirodė tinkamoje vietoje“, – viename interviu yra sakęs R. Giedraitis.

Produktyvus profesionalas

R. Giedraičio kūrybinė veikla – daugialypė. Jis žinomas kaip itin produktyvus, profesionalus ir paklausus aranžuotojas, sukūręs daugiau kaip 2000 aranžuočių simfoniniams, kameriniams, pučiamųjų ir džiazo orkestrams, įvairių sudėčių ansambliams. Aranžuojamų kūrinių stilistinis diapazonas – nuo baroko iki fusion, nors daugiausia aranžuočių sukurta simfoninio pop, simfoninio roko arba džiazroko stiliumi. Daugelį metų jis kuria orkestrines aranžuotes Lietuvos dainų švenčių Dainų dienoms, taip pat regioninėms dainų šventėms. Aranžuodamas kūrinius koncertinėms programoms bendradarbiauja su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (dabar Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru), Lietuvos kariuomenės, Kauno miesto simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu, Klaipėdos kameriniu orkestrais, Liepojos bigbendu (Latvija), Kauno bigbendu ir kitais kolektyvais. Aranžavo kūrinių LRT televizijos projektams „Triumfo arka“, „Auksinis balsas“, „Vario audra“, taip pat įvairiems žinomiems Lietuvos ir kitų šalių solistams-dainininkams. Tarp jų – tokie žinomi klasikinės ir populiariosios muzikos vardai kaip Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Edmundas Seilius, Vaidas Vyšniauskas, Edgaras Montvidas, Violeta Urmana, Alfredo Nigro, Eteri Lamoris, Stasys Povilaitis, Egidijus Sipavičius, Gytis Paškevičius, Vaidas Baumila, Monika Linkytė, Vilija Matačiūnaitė, Rūta Ščiogolevaitė, šveicarų dainininkė Jaël ir daugelis kitų.

KVMT nuotr.

Sakoma, kad muzikantas išgyventų ir negyvenamoje saloje, nes kažkas jį pasamdytų... „Na, kas gali pasamdyti, jei sala negyvenama?.. Muzikantai, ypač orkestrantai, niekada nepateko į geriausiai apmokamų profesijų kategorijas. Ir tai verčia žmones blaškytis. Dabar yra tokia „mada“ atkalbinėti jaunimą nuo muzikanto duonos, neva čia niekada nepadarysi karjeros ir padoriai neuždirbsi. Tačiau visiems sakau, kad nepažįstu nei vieno sąžiningo doro muzikanto, kuriam reikėtų duoneliauti. Tiesa, tas puldinėjimas per kelis darbus gal šiek tiek ir primena duoneliavimą... Bėda, kad nuolat mažėja gabaus jaunimo, siekiančio tapti profesionaliais muzikantais. Apie kokią bedarbystę galima kalbėti, kai Klaipėdoje katastrofiškai trūksta daugelio specialybių muzikų?“, – juokauja profesionalas.

R. Giedraitis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre redagavo ir aranžavo tarpukariu Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje fleitos ir kompozicijos mokslus baigusio Jono Novakausko baleto vaikams „Baltasis vilkas“ partitūrą (pirmą kartą pastatytas 1989 m.). Vėlesniais metais teatro simfoniniam orkestrui aranžavo Antonio Spadavecchia pasakos-žaidimo vaikams „Pelenė“ (1994), Ž. Kriušono muzikinio farso „Beprotiškas savaitgalis“ (1995), Raimondo Paulo miuziklo „Sesuo Kerė“ (2009) partitūras, taip pat parengė aranžuotes KVMT teatralizuotoms koncertinėms programoms „The Beatles Show. Naujieji metai Liverpulio stiliumi“ (2014), E. Balsio estradinių dainų programai „Aš – senas jūrininkas“ (2019) ir kt.

„Rašyti muziką – mano amatas“

Kita svarbi R. Giedraičio muzikinės veiklos sritis – originali kūryba. Jis yra sukūręs apie 30 kūrinių pučiamųjų orkestrams, iš kurių populiariausi „Vasaros muzika“, „Papliauškutis“, „Suvenyras“, „Subatos vakarėlį“, „Traukinukas“, „Ilga kelionė dviem“, „Vaivorykštė“, „Šachmatai“. Taip pat antra tiek muzikos kitų sudėčių ansambliams, iš jų minėtina „Muzika draugams“, sukurta Klaipėdos brass kvintetui. Iš stambesnių formų kūrinių minėtini miuziklas bigbendui „Vandenė“ Herkaus Kunčiaus ir Alvydo Šlepiko libretu (2009, nepastatytas) ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus sumanymu bei užsakymu sukurta simfoninė siuita „Sudie, Maiklai“ gospelo chorui ir simfoniniam orkestrui, neseniai mirusio pop muzikos karaliaus Michaelo Jacksono dainų motyvais (2010). Premjerą pasitinkant Naujuosius metus 2011 m. gruodžio 28 ir 31 d. atliko G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir gospelo choras „Sounds in G“.

K. Cvetkovės nuotr.

Komponuojantis fleitininkas Rimantas Giedraitis savo kūrybos nesureikšmina: „Šiandien visi kuria muziką. Jei tai, ką esu parašęs, rytoj nebus užmiršta, tuomet gal ir bus galima vadinti kūryba. Dabar aš tiesiog rašau muziką. Tai yra rašliava – mano amatas. Esu šioks toks perfekcionistas, todėl stengiuosi, kad tai, ką darau, būtų maksimaliai kvalifikuota ir profesionalu“.

2011 m. už kūrybinius nuopelnus teatro menui R. Giedraitis buvo apdovanotas Klaipėdos „Padėkos kauke“.

Ministerijoje šeštadienį tris kartus bus rengiamos ekskursijos, taip pat vyks atvirlaiškių, knygų skirtukų gamybos dirbtuvės, edukacinis užsiėmimas su puodžių meistrais, stalo teatro spektaklis vaikams pagal Jono Basanavičiaus rinktos tautosakos motyvus.

MO muziejus siūlys edukaciją šeimoms, o mokslo žurnalistė Goda Raibytė – paskaitą apie nežemišką gyvybę kosmose.

Vakare ministerijoje vyks Alinos Orlovos koncertas, vėliau skambės didžėjaus Simo Slabačiausko muzika.

Visi renginiai nemokami, tačiau būtina išankstinė registracija.

Šeštadienio vakarą ant ministerijos sienos bus rodoma projekcija „Nuo švietimo idėjos iki modernios valstybės“. Animacinė projekcija, supažindinanti su Edukacine komisija ir Lietuvos švietimo raida, bus rodoma kas dešimt minučių. Žiūrovai bus vaišinami karšta arbata ir bandelėmis.

Edukacinės komisijos sukakčiai įamžinti taip pat išleista kolekcinė moneta ir pašto ženklas.

1773 metų spalio 14 dieną Vilniuje įsteigta Abiejų Tautų Respublikos švietimu besirūpinusi švietimo institucija laikoma pirmąja švietimo ministerija Europoje ir viena iš pirmųjų tokių įstaigų pasaulyje. Ji ėmėsi švietimo sistemos – nuo parapinės mokyklos iki universiteto – kūrimo darbų.

Edukacinė komisija pradėjo novatorišką idėją – visuotinai privalomą visų luomų vaikų mokymą. Komisija įvedė gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymą, bendrojo ugdymo elementus sujungė su praktiniu žemės ūkio, amatų įgūdžių ugdymu, vietoj lotynų – gimtąją kalbą. Viena pirmųjų Europoje pradėjo rūpintis fiziniu lavinimu mokykloje – įvedė kūno kultūrą.

Sveikinimų akcentai

Modernių „Kauno grūdų“ istorija jau tęsiasi 30 metų, tačiau bendrovės ištakos siekia XIX a., kuomet Kauno piliavietėje buvo įkurtas pirmas malūnas, vėliau Aleksote atidarytas ir grūdų elevatorius, tik paskatinęs tolimesnę plėtrą. Atgavus Nepriklausomybę, „Kauno grūdai“ tapo modernia bendrove, kuri įsitvirtino maisto pramonės rinkoje.

„Bendrovės jubiliejų švenčiame kartu su darbuotojais, norisi su visais pabendrauti, pabūti ir tiesiog pasidžiaugti“, – kalbėjo „Kauno grūdų“ generalinis direktorius Andrius Pranckevičius.

Andrius Pranckevičius/V. Garlos nuotr.

„Visada gera švęsti, bet kai gerai sekasi, tai švęsti dar smagiau, o „Kauno grūdams“ iš tiesų gerai sekasi versle. 30 metų juos matome kaip sėkmingą įmonę. Kaune tai viena iš nedaugelio bendrovių, turinčių tokią istoriją. Kai „Linas Agro Group“ susijungė su „Kauno grūdais“, iš 2 tūkst. darbuotojų turinčios bendrovės tapome 5 tūkst. žmonių komanda. Kolektyvas – svarbiausia investicija, todėl norisi kiekvienam padėkoti už tai, kad esame kartu, esate ambicingi, kuriate, siekiate, svajojate“, – visus darbuotojus su gražiu jubiliejumi sveikino ir bendrovės „Linas Agro Group“ valdybos pirmininkas bei generalinis direktorius Darius Zubas.

Ateities užmojai, galbūt atrodo nerealūs, tačiau taip nėra. Jie tikrai pasiekiami ir įgyvendinami. Tokie planai mobilizuoja visus darbuotojus, nes mūsų komanda mato tame prasmę.

Nuo „Kauno grūdų“ istorijos neatsiejamas Tautvydas Barštys, šią bendrovę kūręs ir ilgus metus puoselėjęs, tad šventės metu buvęs akcininkas linkėjo drąsiai žengti į priekį ir turėti motyvacijos įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

„Nors istorija yra svarbu, tačiau palinkėsiu naujiems šeimininkams gyventi ateitimi. Verslą daro ne kompanijos, o žmonės, tad tikiu sėkme, kad šie žmonės įvaldys naujausias technologijas. Vadovams taip pat linkiu atrasti ryšį su įvairių kartų žmonėmis, bendrauti su visais ir taip kartu siekti bendro tikslo“, – kalbėjo T. Barštys.

Į „Kauno grūdų“ 30-mečio šventę atvykęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas tikino, kad tokios bendrovės labai svarbios visos šalies ekonomikai. „Bendrovė „Kauno grūdai“ perdirba grūdus, gamina maisto produktus ir pašarus, kurie svarbūs paukštininkystės sektoriui. Tai iš tiesų toks verslo modelis, kuris duoda pridėtinę vertę, ženkliai prisideda prie ekonomikos, kuria darbo vietas“, – pagyrė ministras.

Svarbiausia – žmonės

Šventės metu apdovanoti ilgamečiai „Kauno grūdų“ darbuotojai, čia dirbantys 10, 20, 30, 40 ar daugiau metų. Tikimasi, kad tai taps gražia tradicija ir kasmet bus įvertinti tie žmonės, kurie kasdien prisideda prie bendrovės puoselėjimo ir klestėjimo.

V. Garlos nuotr.

„Turime beveik 50 ilgamečių darbuotojų, kuriems šventės metu įteikti specialūs „Kauno grūdų“ ženkleliai bei dovanų kuponai poilsiui. Iš tiesų labai svarbu turėti tokius žmones, nes tai pats didžiausias bendrovės turtas. Įrengimų yra daug, bet be žmonių jie nieko negali padaryti. Svarbiausia – darbuotojai ir jų lojalumas, nes šie žmonės turi kompetencijas, žino rinkas, klientus, produktus. Jiems patinka dirbti ir jie jau bendrauja šeimomis. Tas žmonių junginys ir padaro įmonę stipria“ – tikino A. Pranckevičius.

Patys darbuotojai neslėpė, kad „Kauno grūduose“ jiems patinka dirbti, čia gali tobulėti, prisidėti prie milijoninių projektų ir būti pokyčių dalimi. Tai motyvuoja dirbti ir užsidirbti.

„Aš 1980-ais metais atėjau dirbti dar pagal tuo metu galiojusią paskyrimų tvarką ir stebėjausi, kad čia žmonės jau dirbo daugiau nei 15 metų. Taip susiklostė, kad pati daugiau nei 40 metų dirbu, o ir mano dukra „Kauno grūduose“ jau dirba 10 metų, tad kartu dirba kelios kartos.

Įmonė stabili, tad, matyt, tai ir skatina čia dirbti. Per tą laiką daug kas pasikeitė ir žmonės, ir technologijos. Pati įmonė taip pat labai išsiplėtė, aš tiesiog nesustoju kaupti patirties“, – mintimis pasidalijo ir viena apdovanotų „Kauno grūdų“ darbuotojų, ilgametė buhalterė Dalia Tasiukevičienė.

V. Garlos nuotr.

Ambicijų nestokojantys tikslai

„Kauno grūdai“ įgyvendina rimtus pokyčius. Prieš keletą metų bendrovė tapo „Linas Agro Group“ šeimos dalimi. Tai leidžia dar labiau plėstis.

Pasak A. Pranckevičiaus, įsiliejimas į „Lina Agro Group“ leido stiprinti poziciją augalininkystės srityje, gerinti konkurencines sąlygas, labiau atliepti rinkos poreikius. Paskirsčius pajėgumus, „Kauno grūdai“ galėjo koncentruotis į maisto ir pašarų gamybą, o kartu ir užtikrinti dar geresnį bendrovės stabilumą. Be to, jau sudėlioti ir ateities planai, kurie jau virsta realybe.

„Mes turime ambicingą planą augti. Esame pasidarę dešimtmečio strateginį planą, bet iš ten numatytų keturių labai didelių investicijų, jau tris esame pradėję. Alytuje jau statoma gamykla už 32 mln. eurų, tai leis padvigubinti makaronų gamybą. Jau nupirkome „AUGA Group“ maisto gamyklą, tad čia reikėjo 17 mln. investicijų. Jau pradėsime e statyti ir dar vieną džiūvėsėlių gamyklą Kėdainiuose.

Tai didžiausi pastarojo meto pokyčiai ir iššūkiai, nes tai reikalauja daug žmogiškųjų išteklių, finansinių resursų. Ko gero, nėra daug įmonių, kurios vienu metu įsigytų ir statytų tris gamyklas, bet „Kauno grūdai“ tą daro“, – apie tai, kad ambicingi planai yra ne tik popieriuje, bet realiai įgyvendinami, kalbėjo „Kauno grūdų“ generalinis direktorius.

V. Garlos nuotr.

Anot A. Pranckevičiaus, labai svarbu, kad „Kauno grūdai“ turi planus į ateitį. Visi įgyvendinami pokyčiai turėtų leisti bendrovei tapti viena didžiausių maisto gamintojų Baltijos šalyse. Be to, gamybos pajėgumų išplėtimas leis užsitikrinti ir geresnes pozicijas visoje Europos rinkoje, plėstis ir į Ameriką ar kitas šalis.

„Ateities užmojai, galbūt atrodo nerealūs, tačiau taip nėra. Jie tikrai pasiekiami ir įgyvendinami. Tokie planai mobilizuoja visus darbuotojus, nes mūsų komanda mato tame prasmę. Tai nėra lengva, bet duoda geras pamokas ir leidžia džiaugtis pasiektais rezultatais“, – pažymėjo „Kauno grūdų“ vadovas.

Idėjų dar turi sočiai

Prieš dešimtmetį E. Ožeškienės gatvėje esantį kiemelį pradėjo puoselėti čia gyvenantis menininkas Vytenis Jakas. Iš pradžių ant sienų atsirado keli piešiniai, užrašai „Bendra būtis“. Netrukus tai išaugo į Kiemo galeriją, kurioje kaskart užsukus galima rasti vis naujų akcentų.

Ir dabar įžengus į Kiemo galeriją pasitinka numargintos sienos, ant kurių nutūpė čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių istorijos, jų likimo vingiai. Piešiniai nutapyti kone ant kiekvieno Kiemo galerijoje esančio namo, žmonių istorijos atsiveria iš visų aukštų. Gimtadienio šventėje kalbintas šios erdvės įkūrėjas tikino, kad idėjų per tą laiką buvo gausybė, dar tiek pat jų norėtų įgyvendinti ateityje.

„Dešimt metų, manau, labai daug. Jei ši idėja išsilaikė dešimt metų, tai rodo, kad ji turi pagrindą gyvuoti. Per tą laiką įvykęs didžiausias pokytis yra tai, kad kaimynai pradėjo bendrauti. Dabar kiekvienas gali padėti, prisidėti. Į Kiemo galeriją žiūriu labai plačiai, čia daug kontekstų, pasakojimų. Ir apie žydus, kiek turėjau, tiek papasakojau savo darbais, tačiau vis dar kas nors atsiranda. Idėjų tikrai užtenka, kaip dar galeriją užpildyti“, – kalbėjo V. Jakas.

Vytenis Jakas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Taikos kiemas

Kiemo galerijoje – gausu žydų gyvenimo istorijų. Viena jų siejasi su čia gyvenančia Bella Shirin. Moteris pripažino, kad ši vieta jai labai brangi, o sunkiu momentu čia gali rasti palaikymo, kuris reikalingas ne tik jai, bet ir į karą įsitraukusiam Izraeliui.

Šis kiemas yra tarsi tiltas tarp žmonių.

„Šiame kieme gyvenu jau septynis metus, o visa Kiemo galerija gyvuoja jau dešimt metų. Vytenis yra ir mano kaimynas, ir labai geras draugas. Šioje erdvėje vyrauja bendruomeniškumas, nes čia buriasi žmonės, kaimynai, visi kartu gali kurti.

Dabar man tikrai reikia palaikymo, nes mano šeima – sūnus ir anūkės – yra Izraelio ugnyje. Kaune yra nuostabūs žmonės, esu sugraudinta, nes draugai, pažįstami nuolat siunčia palaikymo žinutes. Kai aš atvažiavau čia gyventi, nusprendžiau, kad šis kiemas bus taikos vieta, į kurią atvažiuos žmonės iš viso pasaulio. Šis kiemas yra tarsi tiltas tarp žmonių“, – kalbėjo visuomenininkė B. Shirin, ilgą laiką Izraelyje gyvenusi, o dabar sugrįžusi į gimtąjį Kauną.

Bella Shirin. Regimanto Zakšensko nuotr.

Svarbi vieta

Į Kiemo galerijos jubiliejų susirinko ne tik čia gyvenantys kauniečiai, tačiau ir garbūs svečiai. Dėmesį parodė Japonijos ambasada Lietuvoje. Taip pat sveikinimo žodžiai perduoti ir iš Izraelio ambasados Lietuvoje.

Į šventę pakviesti ir Kauno visuomenininkai, puoselėjantys kultūros gijas ir pasakojantys mieste gyvenusių žmonių istorijas. Kiemo galerijos gimtadienyje sutiktas kultūros ministras Simonas Kairys taip pat pažymėjo, kad tokios vietos labai svarbios.

„Šiuolaikiniame pasaulyje svarbu būti įdomiam. Tie miestai, kurie turi tokių vietų kaip Kiemo galerija, kurios traukia ateiti ir pamatyti kažką neįprasto ir nepaprasto, veikia kaip magnetas. Matome, kiek lankytojų iš įvairiausių pasaulio kraštų šis kiemas suburia. Kalbant apie žydiškąją istoriją, ji labai svarbi tiek Kaunui, tiek Lietuvai.

Vertinant tai, kas pastarąją savaitę vyksta Izraelyje, tokių vietų reikšmė tik išauga, nes suprantama, kad viskas yra labai trapu. Tačiau, nors ir yra sunkus metas, žmonės vis tiek kartu kuria bendrą pasaulį, dalijasi istorijomis, skleidžia meną ir kultūrą. Tokie taškai, kurie susiję su istorija, priverčia sustoti, įsiklausyti ir jie iš tiesų daro įtaką visuomenei suprasti, kas iš tiesų vyksta pasaulyje“, – dar daug idėjų įgyvendinti linkėjo S. Kairys.

Gimtadienių minėjimo tradicijų neturi, bet šios ypatingos sukakties rytą jis sutiko bažnyčioje dėkodamas Dievui.

Įsimintiniausiais viešojo savo gyvenimo įvykiais jis įvardijo muzikavimo etapą, buvimą Kauno politinio gyvenimo sūkuryje ir veiklą Kauno rotušėje.

„Šį savo jubiliejų vadinu du kartus po 40. Pirmas etapas – mano kaip gitaristo, atlikėjo ir ansamblio  „Aitvarai“ vadovo. Sekėsi ne tik koncertuoti, bet ir buvo pergalių konkursuose“, – pasakojo K. Ignatavičius, ilgiausiai Kauno rotušės ceremonmeisterio pareigas ėjęs kaunietis.

„Viskas surašyta knygoje“, – apibendrino K. Ignatavičius, kurio vienas jubiliejaus šventės Kauno krepšinio namuose akcentų – biografinės knygos „Baltosios gulbės riteris“ pristatymas.

Ar ką nors keistų savo gyvenime? „Tokiame amžiuje pradedi galvoti, ką pataisytum, pakoreguotum. Bet vargu, ar ką nors keisčiau. Iš esmės esu patenkintas, kad viskas taip susiklostė, o ne kitaip. Aišku, buvo ir dramatiškų momentų.  Labai gaila, kad anksti netekau mamos. Ir žmonos Vidos jau šešeri metai kaip neturiu. Yra kaip yra“, – kalbėjo K. Ignatavičius,  su žmona užauginęs sūnų Gediminą.

K. Ignatavičius gimė karo metais, prie vokiečių. Pamena dideles netektis, pavojus, labai kuklią aplinką. „Palyginus su dabartiniu mūsų gyvenimu, įvykęs didžiulis šuolis. Ir gyvenimas vis gerėja. Eini per Kauną ir didžiuojiesi. Miela malonu dalyvauti ir padėti“, – dėstė jubiliatas.    

Veiklus gyvenimo būdas sąlygoja, kad žinomo vyro planuose – daugybė naujų sumanymų. „Vadovauju ir Kauno deputatų klubui. Turiu idėjų dėl jo veiklos. Su Pelėdų bendruomene turiu idėjų. Su muzikantais, ansambliu. Turiu naudingų pasiūlymų miestui, savivaldai. Juos esu išdėstęs knygoje“, – pasakojo kaunietis.

Svarbi dabartinės jo rutinos dalis – pasivaikščiojimai su augintine Pipa, kurią anūkas parnešė iš prieglaudos. „Rytą vakarą, žiemą vasarą. Bet kokiu oru. Ji tokia energinga. Nežinau, kuris kurį veda. Ją vadinu asmenine trenere. Labai puiki šunelė. Ją jau pažįsta visas rajonas“, – juokėsi K. Ignatavičius,