Naujoje komunistinėje šalyje kiekvienas administracinis vienetas turėjo savo atskirą prezidentą, ministrą pirmininką ir partijos sekretorių, taip pat – Konstituciją bei Aukščiausiąjį Teismą, tačiau federaciniu lygmeniu naujosios valstybės galia priklausė vieninteliam asmeniui.

Josipas Broz Tito (1892–1980), pasitelkęs autoritarinio pobūdžio metodus ir asmeninį žavesį, valdė komunistinę Jugoslaviją net 35 metus. Kartais jis būdavo griežtas, ir jo rūstybę užsitraukę asmenys prarasdavo privilegijas, sėsdavo į kalėjimą ar net patekdavo į mįslingas avarijas, o kartais jis subtiliai nusileisdavo ir iš dalies pritardavo protestuotojų kaprizams per valstybinę TV. Tiesa, vėliau aktyvistai lėkdavo lauk iš aukštųjų mokyklų, kai kurie atsidurdavo už grotų, tačiau iš dalies jų politiniai reikalavimai būdavo patenkinami.

1980 m. gegužės 4-ąją raudonasis maršalas visam laikui iškeliavo į šviesų socialistinį rytojų, o Jugoslaviją (kaip ir jos vyresniąją seserį SSRS) supurtė ekonominis krachas. Vis labiau pradėta abejoti socializmo ir federacijos nauda, o daugelį metų gniaužtos nacionalistinės ir separatistinės nuotaikos vėl ėmė lįsti į paviršių.

Beveik 20 metų trukusi komunistinės Jugoslavijos agonija prasidėjo Kosove. Jau daugelį metų šiame vargingame regione didžiąją gyventojų dalį sudarė musulmonai albanai. Skirtingai nei tą pačią religiją išpažįstantys bosniai, albanai veikiausiai nėra slavai, tačiau jų tikslios etninės šaknys vis dar apgaubtos paslapčių.

Kosovo albanų netenkino jų turimos autonominio regiono teisės, jie reikalavo visaverčio Respublikos statuso, tačiau tuo pat metu savo interesų šiame krašte turėjo ir Serbija. Iki šiol yra tikima, jog Kosovas iki musulmonų įsigalėjimo buvęs svarbus serbų kultūros ir stačiatikybės centras, kuriame 1389-aisiais serbų princo Lazaro (1329–1389) vadovaujama armija susirėmė su osmanų sultono Murado (1326–1389) pajėgomis.

Be to, Kosovo serbų mažuma jautėsi diskriminuojama ir garsiai kalbėjo apie albanų neva vykdomus žudymus, stačiatikių maldos namų ir kapaviečių išniekinimus, moterų prievartavimus. Savo ruožtu albanai atrėždavo, jog visa tai – melas, maskuojantis serbų siekį perimti regiono kontrolę.

1987 m. pavasarį Serbijos prezidentas Ivanas Stamboličius (1936–2000) į Kosovą išsiuntė savo dešiniąją ranką – Slobodaną Miloševičių (1941–2006). Šio vizito metu vietiniai serbų nacionalistai, iš anksto atsivežę net du sunkvežimius akmenų, įsivėlė į konfrontaciją su Kosovo policininkais.

Legendos byloja, jog, išgirdęs triukšmą, S.Miloševičius išėjo iš pastato, kuriame vyko intensyvi vietinių albanų ir serbų aktyvistų diskusija. Kažkas pribėgo prie politiko ir, stebint filmavimo kameroms, graudžiu balsu pradėjo vaitoti: "Drauge Slobodanai, albanai žmones muša." Išgirdęs tai, ponas S.Miloševičius ilgai ir prasmingai tylėjo žvelgdamas į priekį nieko nesakančiu žvilgsniu.

Galiausiai atsitokėjęs, jis pagrūmojo pirštu ir išrėžė legenda tapusią frazę: "Daugiau jūsų niekas nebemuš." Tuo metu priešais televizijos kameras įvyko transcendentinė viešųjų ryšių metamorfozė. Uolus komunistinis funkcionierius, daugelį metų tūnojęs nomenklatūrinės biurokratijos pelkynuose, staiga apsireiškė naujojo Serbijos skaistybės gelbėtojo amplua. Prasidėjo intrigomis bei serbišku šovinizmu dvelkiančia populistine retorika grįstas naujo mesijo žygis į Jugoslavijos valdžios olimpą.

Jis ne tik įtvirtino savo šalininkų dominavimą institucijose bei išstūmė į politikos paraštes I.Stamboličių, bet ir pradėjo diskriminacinio pobūdžio reformas Kosovo albanų atžvilgiu. Regiono autonomija buvo panaikinta, albanų tautybės funkcionieriai keičiami S.Miloševičiaus šalininkais, o kai kurie musulmonų lyderiai netgi buvo suimti ir teisiami. Būtent šis likimas ištiko Kosovo komunistų prezidentą Azemą Vllasi (1948).

Pergalingą Slobodano žygį sustabdė maištingi XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos vėjai, kurie taršydami visą komunistinį Rytų Europos bloką neaplenkė ir Jugoslavijos. Daugelyje Federacijos respublikų buvo nuspręsta atsisakyti socialistų dominavimo ir surengti daugiapartinius rinkimus. Šis sprendimas, nors ir kėlęs S.Miloševičiui nerimo, tik įtvirtino jo dominavimą Serbijoje. Tačiau dviejose turtingiausiose ir pažangiausiose Jugoslavijos respublikose – Slovėnijoje bei Kroatijoje taip pat iškilo nuosaikesnę nacionalistinę ir separatistinę retoriką vartojusios polinės jėgos su Milanu Kučanu (1941) bei Franjo Tudjmanu (1922–1999) priešakyje.

1991 m. birželio 25-ąją abi katalikybę išpažįstančios šalys paskelbė išstojančios iš Jugoslavijos. Slovėnijos likimas buvo išspręstas per 10 dienų. Vangi ir sutrikusi federacinė Jugoslavijos armija, de facto tapusi S.Miloševičiaus kariuomene, vyriausybės pavedimu turėjo perimti Slovėnijos pasienio kontrolę, tačiau slovėnų savanoriams bei policijai pavyko užblokuoti kelius ir įkalinti Jugoslavijos karius savo žemėse.

Visiškai kitokia padėtis buvo Kroatijoje, kurioje gyveno gausi serbų diaspora, atsisakiusi paklusti F.Tudjamano valdžiai. Užsitikrinus visokeriopą S.Miloševičiaus režimo paramą bei palaikymą, Kroatijos viduje buvo įkurta separatistinė Krajinos Respublika, kurios pirmuoju prezidentu tapo stomatologas Milanas Babičius (1956–2006).

Dubrovnike, Vukovare ir daugelyje kitų vietovių užvirus aršioms kovoms, Krajinos serbams pavyko per gana trumpą laiką užimti bene trečdalį visos Kroatijos teritorijos. Atrodė, kad kroatai ilgam prarado savo žemes, tačiau 1995 m. gegužę ir rugpjūtį vykusių operacijų "Blyksnis" ir "Audra" metu jiems pavyko atgauti užimtų kraštų kontrolę.

Pasak pasakorių, daugelį amžių slovėnai ir kroatai (katalikai), serbai, juodkalniečiai bei makedonai (stačiatikiai), bosniai ir albanai (musulmonai), vienijami marksizmo, taikiai sugyvenę, kol vieną dieną Jugoslavija dingusi iš žemėlapių legendos, mat ją sunaikinę iš užjūrio atskridę, siera alsuojantys drakonai su ant žvynų graviruotais užrašais – NATO bei "Made in USA". Teigiama, jog šie gyviai, veikiausiai siųsti paties George‘o Soroso (1930), atskrido ir iš nasrų bei pasturgalių pradėjo leisti pražūtingas liepsnas, sunaikinusias Jugoslaviją.

Daugeliui, klausantis šių istorijų, veikiausiai kyla natūralus klausimas, ar šios pasakos turi istorinį pagrindą?

Yra žinoma, kad antikos laikais teritorija, kurioje lokalizuojama Jugoslavija, daugelį amžių priklausė Romos ir Bizantijos imperijoms, o čia gyveno ilyrai, graikai, trakai ir netgi keltai. Slavai į šiuos kraštus pradėjo keltis maždaug nuo VI a., o vėliau šiose žemėse įsitvirtino Osmanų bei Austrijos-Vengrijos imperijos.

Idėja sukurti vieningą pietų slavų valstybę veikiausiai išsikristalizavo maždaug XVII a. kroatų intelektualų galvose. XIX a. sparčiai plintant liberalizmui, nacionalizmui bei silpstant osmanų valstybiniam dariniui, Jugoslavijos idėja pamažu ėmė populiarėti, mat ją globojo ir brandino tie patys kroatų inteligentai, pasivadinę "Ilyrų judėjimu", o didelės viltys buvo siejamos ir su regione sparčiai kylančia nauja politine jėga – Serbija.

Kartu su Juodkalnija 1878 m. galutinai iš osmanų jungo išsipančiojusios valstybės politiniai veikėjai puoselėjo didingas ambicijas – suvienyti Balkanuose gyvenančius slavus su Didžiosios Serbijos vėliava ir tapti pirmuoju smuiku regione griežiančia galybe.

Dalis kroatų taip pat pasvajodavo apie Didžiąją Kroatiją, tačiau nebuvo atmestas ir nuosaikesnis variantas – federacinio pobūdžio valstybė su ta pačia Serbija priešakyje. Net ir silpstant Osmanų imperijai ir stiprėjant pavienių tautelių savimonei bei ambicijoms, Balkanai išliko geopolitinių grobuonių taikiklyje, o pats regionas ne kartą šmaikštuolių lygintas su verdančiu katilu arba parako statine.

Dar 1878 m. dabartines Bosnijos ir Hercegovinos žemes, priklausiusias osmanams, perėmė Austrijos-Vengrijos imperija. 1908 m. Bosnija ir Hercegovina, kurioje gyveno ne tik daug serbų, bet ir bosniai (viduramžiais į islamą atsivertę slavai), buvo oficialiai įtraukta į Habsburgų nuosavybės registrą.

1912 m. spalio 8 d. – 1913 m. gegužės 30 d. Bulgarijos, Serbijos, Graikijos ir Juodkalnijos pajėgos, remiamos Rusijos imperijos, galutinai išstūmė osmanus iš Balkanų, o, nepasidalijusios grobio, 1913 m. birželio 29 d. – rugpjūčio 10 d. trumpai pakariavo tarpusavyje.

1914 m. birželio 28 d. Sarajevo mieste 19-metis Bosnijos serbas Gavrila Principas (1894–1918) nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą Carlą Ludwigą Josephą Marią (1863–1914) bei jo žmoną Sophie (1868–1914).

Šis didžiūnas nebuvo vien potencialus valdovas. Jis buvo dar ir pacifizmo šalininkas, atvirai oponavęs savo dėdės imperatoriaus Franzo Josepho I (1830–1916) bei jo patarėjų ir sąjungininkų militaristinėms nuotaikoms, tad nieko keista, jog iki mūsų dienų ši žmogžudystė išlieka apipinta sąmokslo teorijomis. Tarp įtariamųjų – masonai ir driežažmogių planetos ateiviai, Habsburgų ir Rothschildų dinastijos bei, žinoma, žydai (kai kas neatmeta, jog nagus galėjo prikišti tas pats G.Sorosas).

Šiandien jau yra žinoma, kad G.Principas buvo nacionalistinio jaunimo judėjimo "Jaunoji Bosnija" narys, o šį pasikėsinimą veikiausiai parėmė bei globojo serbų folkloro dalimi tapusi teroristinė "Juodosios rankos" organizacija, vadovaujama pulkininko Dragutino Dimitrijevičiaus (1876–1917), draugų vadinto Apiu.

"Juodosios rankos" šūkis skelbė: "Susivienijimas arba mirtis." Jau tada daug kas nujautė, kad ši žmogžudystė gali pridaryti bėdų, net politinėse karikatūrose Serbija vaizduota padaužos, žaidžiančios su fakelu prie sprogmenų sandėlio, amplua.

Tačiau, kas galėjo pagalvoti, jog šūviai Sarajeve  lyg galinga branduolinė bomba sudrebins visą Europą, nemažą dalį Afrikos ir Artimųjų Rytų, sunaikins net keturias imperijas bei atvers visiškai naujos geopolitinės, techninės, kultūrinės bei karinės epochos puslapį.

Dar Pirmojo pasaulinio karo metu (1914–1918) veiklą pradėjęs vadinamasis Jugoslavijos komitetas savo derybomis su serbų politikais  padėjo pamatus būsimai valstybei. Šių derybų rezultatai įamžinti 1917 m. liepos 20 d. Graikijos Korfiu saloje išleistoje deklaracijoje, kurioje numatyta konstitucinės monarchijos, valdomos Serbijos dinastijos atstovų, santvarka, religinė laisvė bei visuotinių rinkimų teisė, taip pat lotyniškos abėcėlės ir kirilicos lygiateisiškumas prieš įstatymą.

Naujoji valstybė, oficialiai pavadinta Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalyste, buvo įkurta 1918 m. gruodžio 1 d. Formaliu pirmuoju jos monarchu tapo paskutinysis Serbijos karalius Petras I (1844–1921), tačiau reali valdžia priklausė jo sūnui princui Aleksandrui I (1888–1934), kuris tapo oficialiu valdovu 1921 m.

1929 m. sausio 6 d., siekdamas pažaboti vidines nacionalistines ir separatistines nuotaikas bei atlaikyti išorines komunizmo bei fašizmo grėsmes, Aleksandras I sustabdė Konstitucijos veikimą, uždraudė nacionalines partijas, perėmė tiesioginę valdžią ir oficialiai suteikė valstybei Jugoslavijos vardą.

Jis buvo nužudytas 1934 m. spalio 9 d. vizito Marselyje (Prancūzija) metu. Pasikėsinimą organizavo kroatų nacionalistų grupuotės "Ustaše" nariai kartu su kolegomis iš Makedonijos, o jį įvykdė bulgaras Vladas Chernozemskis (1897–1934).

Nuteisti ir už akių

Skandalingas ir sudėtingas teismo procesas truko pusantrų metų. Perversmo organizatoriai buvo suimti 2016-ųjų spalio 16-ąją – tą pačią dieną, kai šalyje vykstant rinkimams planuota suorganizuoti riaušes, užimti parlamentą ir nužudyti anuometį Vyriausybės vadovą, dabartinį prezidentą M.Džiukanovičių.

Bausmes sąmokslininkai išgirdo gegužės 9-ąją.

Dviem rusams, kuriuos prokurorai vadina žvalgybos pareigūnais, už akių buvo skirtos 12 ir 15 metų įkalinimo bausmės: Juodkalnijos prašymu "Interpolas" yra paskelbęs jų tarptautinę paiešką.

Taip pat nuteisti keli serbai, įskaitant buvusį Serbijos žandarmerijos vadovą, generolą Bratislavą Dikičių, – jam skirta aštuonerių metų kalėjimo bausmė. Septyneriems metams nuteistas Nemanja Rističius, užfiksuotas bendraujantis su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, kai šis lankėsi Belgrade.

Prorusiškos opozicijos lyderiams Andrijai Mandičiui ir Milanui Knezevičiui paskirtos penkerių metų įkalinimo bausmės už priklausymą nusikalstamai organizacijai, kurios tikslas buvo sutrukdyti Juodkalnijai įstoti į NATO.

Demokratinio fronto vertėjo Ananijos Nikičiaus byla atskirta. Šiuo metu Rusijoje besislapstantį veikėją 2017 m. spalį Rusijos valdžios institucijos atsisakė išduoti Juodkalnijai.

Dar vienas bylos veikėjas, Serbijos pilietis Branka Miličius, nuo arešto pasislėpė Serbijos ambasadoje Podgoricoje. Du jo tėvynainiai – Nemanjė Rističius ir Predragas Bogičevičius – nuteisti už akių.

Prieš paskelbiant nuosprendį Juodkalnijos opozicinis Demokratinis frontas perspėjo, kad jo lyderių nuteisimas galėtų "neatitaisomai destabilizuoti Juodkalniją".

Nuo pat teismo proceso pradžios prieš pusantrų metų prorusiška opozicija jį smerkė kaip "surežisuotą politinį teismą" ir vyriausybės remiamą "raganų medžioklę" siekiant sunaikinti jų politinę stovyklą.

"Be šio vadinamojo valstybės perversmo režimas šiandien tikrai būtų opozicijoje", – kovą baigiantis teismo procesui pareiškė A.Mandičius. Jis apkaltino M.Džiukanovičių pasinaudojus "antirusiškos isterijos banga ir atakavus" savo oponentus.

Rimti ketinimai

Oficialaus tyrimo metu nustatyta, kad abu rusai nuo 2016 m. pradžios telkė nusikalstamą grupuotę, kuri veikė Rusijos, Serbijos ir Juodkalnijos teritorijoje. Maskva neigė bet kokias sąsajas su sąmokslu, tačiau tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų apie jų ryšius su Rusijos karine žvalgyba.

Šioje byloje kaip Eduardas Šyšmakovas ir Vladimiras Popovas figūruojantys Rusijos piliečiai laikomi neįvykusio sąmokslo organizatoriais.

Remdamiesi serbų nacionalistais jie turėjo išprovokuoti kraujo praliejimą Podgoricoje, užimti parlamentą ir nužudyti M.Džiukanovičių. Be to, turėjo užtikrinti opozicinės partijos "Demokratinis frontas", kuri pasuktų Juodkalnijos užsienio politikos laivą nuo vakarų krypties rytų link, atėjimą į valdžią.

Pagrindinis Juodkalnijos tyrėjų informacijos šaltinis – teisėsaugai pasidavęs, specialiojo liudytojo statusą įgijęs serbų nacionalistas Aleksandro Sindželičius.

Be to, daug medžiagos tyrėjams suteikė Serbija: telefoninių pokalbių įrašus, vaizdo medžiagos, kurioje įamžinti su A.Sindželičiumi bendraujantys rusų agentai, pas sąmokslo dalyvius rastą ekipuotę ir specialios paskirties įrangą. Tiesa, tyrimo metu su Juodkalnija noriai bendradarbiavusi Serbija atsisakė pastarajai išduoti byloje figūruojančius asmenis.

Pavardė pagal pageidavimą

Juodkalnijos specialiojo prokuroro teigimu, nustatyta, kad pagrindinis sąmokslininkų organizatorius buvo E.Šyšmakovas, kurio biografija – įspūdinga.

Žinoma, kad jis studijavo Rusijos gynybos ministerijos karo diplomatinėje akademijoje, kuri specializuojasi rengdama karinius diplomatus (atašė) ir karinės žvalgybos pareigūnus. Akademijos adresu buvo užregistruotas E.Šyšmakovo automobilis.

Asmuo su E.Šyšmakovo pavarde buvo įtrauktas į Rusijos ambasados Lenkijoje darbuotojų sąrašą: dirbo karinio laivyno atašė, buvo Rusijos karinio atašė padėjėju. 2014 m. po nesėkmingo bandymo užverbuoti šios šalies armijos karininką jis buvo išsiųstas iš šalies.

2016 m. E.Šyšmakovas gavo naują užsienio pasą – šįkart E.Širokovo pavarde, ir atsidūrė Serbijoje.

Lygiagrečiai su teisėsauga savą tyrimą atlikusiai žiniasklaidai užkliuvo iškalbinga detalė: E.Širokovo vardu išduoto paso duomenys labai panašūs į garsiausių pastarojo meto antiherojų iš Rusijos, žvalgybininkų, bandžiusių nunuodyti Solsberyje (Didžiojoje Britanijoje) gyvenantį buvusį kolegą su dukra, paso numerį.

Įtartini sutapimai

"Bellingcat" ir "The Insider" tyrėjų duomenys atskleidžia, kad tikrasis kito sąmokslo organizatoriaus iš Rusijos Vladimiro Popovo vardas – Vladimiras Moisejevas. Šia pavarde 2009 m,. jam buvo išduotas užsienio pasas, šiuo vardu yra paskelbta ir jo tarptautinė paieška.

Sąsąjų su Solsberio turistais vadinamais "Novičiok" nuodytojais turi ir šis Rusijos karinės žvalgybos darbuotojas. Anot oficialių šaltinių, 2015 m. su šeima iš bendrabučio jis persikraustė į tą patį namą, kuriame vos keliais mėnesiais anksčiau apsigyveno ir Aleksandras Miškinas (dar žinomas kaip Aleksandras Petrovas) – vienas dviejų Sergejaus Skripalio ir jo dukters nuodytojų.

Gimė V.Moisejevas Pivkino kaime Kurgano srityje 1980 m. gegužės 29-ąją. Fikltyviame pase nurodyta gimimo data ir tėvavardis, beje, sutampa tiek su E.Šyšmakovo, tiek su A.Miškino duomenimis.

Po karinės tarnybos V.Moisejevas įstojo mokytis į Tiumenės aukštąją karo inžinerijos vadų mokyklą, kurią baigė turėdamas leitenanto laipsnį.

2000 m. pabaigoje V.Moisejevas persikėlė į Maskvą ir baigė specialiojo parengimo kursą kariniame dalinyje Nr.48427, priklausančiame Karinės žvalgybos specialiosioms pajėgoms. 2008 m. šis pulkas aktyviai dalyvavo Rusijos ir Gruzijos karuose.

Naudodamasis savo tikruoju vardu V.Moisejevas paprastai skrisdavo tik į tėvynę, o kaip V.Popovas jis keliavo po Europą – daugiausia į Balkanų šalis, Turkiją.

Ryžosi pralieti kraują

Pagrindine rusus ir samdomus maištininkus jungianti grandis – serbų nacionalistas A.Sindželičius, kurį laiką kovojęs Ukrainos separatistų pusėje.

Prokuratūros duomenimis, rusų agentai sumokėjo A.Sindželičiui 200 tūkst. eurų, kad šis pasamdytų iki 50 žmonių ir parūpintų ginklų.

Pradėjus tyrimą serbas pripažino, kad su rusų nacionalistais prisistačiusiais E.Šyrokovu ir V.Popovu jis susitiko 2016 m. Maskvoje.

Sąmokslininkų galvose subrandintas neįmantrus planas įnešti sumaišties į Balkanus ir perrašyti Juodkalnijos istoriją. 2016 m. spalio 16-osios, rinkimų dienos, vakare viena maištininkų grupė, užsimaskavusi kaip policijos pareigūnai, turėjo įsibrauti į parlamentą. Antroji grupė turėjo veikti protestuojančios opozicijos būryje. Trečioji nukreipti policijos specialiųjų pajėgų dėmesį ir jas neutralizuoti. Signalą vykdyti planą turėjo duoti būtent antroji grupė.

Direktorius, išgirdęs smalsaus ir provokuojančio lankytojo klausimą, nepasimetė ir retoriškai atsakė: o kiek lietuvių šiandien galėtų išvardyti bent didžiąją dalį Balkanų valstybių sostinių? Stojo tyla, kuri paprastai ištinka ir tuomet, kai galvojame ir viešai ar privačiai svarstome apie Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikines literatūras.

Stebėdamasis klausčiau: kiek šiandien baigusių universitetines filologijos studijas literatūros kritikų, mokslininkų ar net paprastų skaitytojų galėtų išvardyti bent penkias geriausias, pavyzdžiui, šiuolaikinės Slovėnijos grožinės literatūros knygas? Vėlgi būtų gera proga iš pradžių patylėti, o po to imti domėtis. Tokią progą praėjusių metų antroje pusėje suteikė leidykla "kitos knygos", išleisdama Gorano Vojnovičiaus romaną "Jugoslavija, mano tėvynė". Tokių kūrinių publikavimas lietuvių kalba – didžiulė retenybė mūsų pašalyje, rodanti, kad vis dar esame potraumiškai linkę, pasitelkdami savąsias kūrybines galias, veidrodyje pirmiausia nagrinėti asmenines problemas, o tik po to retkarčiais, kaip G.Vojnovičiaus romano skaitymo atveju, bandyti pažvelgti į panašaus, bet ne tokio paties, likimo kitų žmonių, tautų ir valstybių patirtis. Toks žvilgsnis jau reiškia gebėjimą galvoti ne vien apie nuosavą skausmą ir išgyvenimus, bet turėti atjautos ir empatijos kitiems.

"Jugoslavija, mano tėvynė" yra mums artimas romanas labiau ne dėl panašaus istorinio likimo (tai specifinis mūsų regiono ženklas), bet dėl labai svarbios, pagrindinės romano temos – jauno žmogaus santykio su tėvu, tėvyne ir jos istorija. G.Vojnovičiaus užmojis primena Franzo Kafkos tekstus apie jo dramatiškus potyrius, susijusius su tėvo figūra. Ir "Jugoslavija, mano tėvynė", ir F.Kafkos kūryba rodo, kad jaunystės laikotarpiu vyras tiesiog privalo kaip nors suformuluoti pirmiausia pats sau požiūrį į tėvą ir po to tą viziją sukurti ar atrasti realybėje.

Žmogiškumas prarandamas tada, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

G.Vojnovičiaus romano herojus Vladanas leidžiasi į kelionę po buvusią Jugoslavijos teritoriją ieškodamas pasislėpusio nuo bausmės už karo nusikaltimus tėvo. Rodomas laipsniškas herojaus perėjimas nuo stereotipinės neapykantos, kuri negali būti gili ir egzistencinė, nes ją diktuoja skurdi informacija apie vaikystėje paskutinį sykį matytą tėvą.

Kuo ilgiau Vladanas bastosi po naująsias Balkanų valstybes, tuo labiau įsisąmonina esminę tiesą: tėvą labiau reikia suprasti, nei pateisinti ar su juo susitaikyti. Kaip įmanoma suprasti žmogų, kuris žudė nekaltus buvusius bendrapiliečius? Kas priverčia žmogų prarasti žmogiškumą ir imtis ginklo? G.Vojnovičius atsargiai formuluoja šio Gordijo mazgo išrišimo gijas: žmogiškumas prarandamas tada, kai žlunga sistema, kuria tikėta visą gyvenimą, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

"Jugoslavija, mano tėvynė" vykusiai demaskuoja apie šiuos dalykus ne ką beišmanančius amerikiečių holivudinio kino režisierius ar detektyvų autorius – žmonijos istorijoje turbūt nebuvo nė vieno žudiko, kuris savo pirmąją auką būtų dorojęs šaltakraujiškai. Po to jau gali rastis tam tikras antžmogiškas automatizmas, tačiau Rubikono peržengimas yra ir lieka dramatiška riba, už kurios išlieka tik žmogaus išvaizda, tačiau psichika jau ima panašėti į medžiojančio vilko išgyvenimus.

G.Vojnovičiaus Vladanas suvokia, kad žudyti galėjo tik tas, kuris buvo labai nuoširdus. Į gyvenimą skeptiškai ar ironiškai žvelgti įpratusį žmogų žudyti priversti yra daug sunkiau nei atlapaširdį Balkanų karininką.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" mums, Lietuvos skaitytojams, kalba apie tai, ką esame patyrę: staigų išsilaisvinimą nuo okupacijos, tačiau mūsų atgimstančioje šalyje vietos tautinei ar religinei nesantaikai anuomet nebuvo – tenka prisiminti profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenį ir vaidmenį prieš beveik tris dešimtmečius. Mūsų rytų aukštaitiškas nuoširdumas tada liejosi dainomis, o ne ginklu, nes naujasis autoritetas, vadovas nebuvo nei agresorius, nei diktatorius. To pakako masėms suvaldyti ir neleisti kilti pilietiniams neramumams ar karui.

G.Vojnovičius savo romano personažą Vladaną nuveda į tas situacijas, kurios sako, kad, neišsprendęs sūnaus ir tėvo santykių, tiesiog negalėsi ramiai gyventi ir bendrauti su kitais žmonėmis, kurti savo šeimą.

Kai tėvas yra žudikas, jo nepavyksta nei pamiršti, nei su juo tapatintis – lieka tik sąmoningo suvokimo ir refleksijos galimybė, kuri ir tegali saugoti tų kraštų žmones nuo neapykantos vieni kitiems: tiek daug ten religinių, politinių, socialinių, tautinių skirtumų.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" netiesiogiai sako, kad Balkanų šalių piliečiai turi, bet vis dar gana ribotai naudojasi teise į ramų, moralės normų nepažeidžiantį tikrovės ir jos skirtumų suvokimą. Kitos, labiau homogeniškos, valstybės tokios unikalios tolerancijos galimybę savo piliečiams gali suteikti labai retai.

Jugoslavija G.Vojnovičiui – šalis, kurios jau nėra, tačiau joje gyvenusių žmonių likimai yra vertingi ir brangūs tiesiog todėl, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę. Šis romanas labai aktualiai ir skaudžiai primena, kad rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė, kalbėjusi apie savo giminės žmonių klaidas ir paslydimus XX a. vidurio Lietuvos istorijoje, savąja vieša laikysena įrodo, kad net tokios giminės žmogus gali sąmoningai prieiti prie žmogaus-antžmogio, tėvų ir vaikų santykių problemos sprendimo. Tik tokiu atveju, kokį atskleidžia V.Juknaitės pasakojimas ir G.Vojnovičiaus herojaus biografija, istorija nesikartoja ir tampa gyvenimo mokytoja, o ne naujas aukas ryjančiu šaltu mechanizmu.

Stebėdamasis klausčiau: kiek šiandien baigusių universitetines filologijos studijas literatūros kritikų, mokslininkų ar net paprastų skaitytojų galėtų išvardyti bent penkias geriausias, pavyzdžiui, šiuolaikinės Slovėnijos grožinės literatūros knygas? Vėlgi būtų gera proga iš pradžių patylėti, o po to imti domėtis. Tokią progą praėjusių metų antroje pusėje suteikė leidykla "kitos knygos", išleisdama Gorano Vojnovičiaus romaną "Jugoslavija, mano tėvynė". Tokių kūrinių publikavimas lietuvių kalba – didžiulė retenybė mūsų pašalyje, rodanti, kad vis dar esame potraumiškai linkę, pasitelkdami savąsias kūrybines galias, veidrodyje pirmiausia nagrinėti asmenines problemas, o tik po to retkarčiais, kaip G.Vojnovičiaus romano skaitymo atveju, bandyti pažvelgti į panašaus, bet ne tokio paties, likimo kitų žmonių, tautų ir valstybių patirtis. Toks žvilgsnis jau reiškia gebėjimą galvoti ne vien apie nuosavą skausmą ir išgyvenimus, bet turėti atjautos ir empatijos kitiems.

"Jugoslavija, mano tėvynė" yra mums artimas romanas labiau ne dėl panašaus istorinio likimo (tai specifinis mūsų regiono ženklas), bet dėl labai svarbios, pagrindinės romano temos – jauno žmogaus santykio su tėvu, tėvyne ir jos istorija. G.Vojnovičiaus užmojis primena Franzo Kafkos tekstus apie jo dramatiškus potyrius, susijusius su tėvo figūra. Ir "Jugoslavija, mano tėvynė", ir F.Kafkos kūryba rodo, kad jaunystės laikotarpiu vyras tiesiog privalo kaip nors suformuluoti pirmiausia pats sau požiūrį į tėvą ir po to tą viziją sukurti ar atrasti realybėje.

Žmogiškumas prarandamas tada, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

G.Vojnovičiaus romano herojus Vladanas leidžiasi į kelionę po buvusią Jugoslavijos teritoriją ieškodamas pasislėpusio nuo bausmės už karo nusikaltimus tėvo. Rodomas laipsniškas herojaus perėjimas nuo stereotipinės neapykantos, kuri negali būti gili ir egzistencinė, nes ją diktuoja skurdi informacija apie vaikystėje paskutinį sykį matytą tėvą.

Kuo ilgiau Vladanas bastosi po naująsias Balkanų valstybes, tuo labiau įsisąmonina esminę tiesą: tėvą labiau reikia suprasti, nei pateisinti ar su juo susitaikyti. Kaip įmanoma suprasti žmogų, kuris žudė nekaltus buvusius bendrapiliečius? Kas priverčia žmogų prarasti žmogiškumą ir imtis ginklo? G.Vojnovičius atsargiai formuluoja šio Gordijo mazgo išrišimo gijas: žmogiškumas prarandamas tada, kai žlunga sistema, kuria tikėta visą gyvenimą, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.

"Jugoslavija, mano tėvynė" vykusiai demaskuoja apie šiuos dalykus ne ką beišmanančius amerikiečių holivudinio kino režisierius ar detektyvų autorius – žmonijos istorijoje turbūt nebuvo nė vieno žudiko, kuris savo pirmąją auką būtų dorojęs šaltakraujiškai. Po to jau gali rastis tam tikras antžmogiškas automatizmas, tačiau Rubikono peržengimas yra ir lieka dramatiška riba, už kurios išlieka tik žmogaus išvaizda, tačiau psichika jau ima panašėti į medžiojančio vilko išgyvenimus.

G.Vojnovičiaus Vladanas suvokia, kad žudyti galėjo tik tas, kuris buvo labai nuoširdus. Į gyvenimą skeptiškai ar ironiškai žvelgti įpratusį žmogų žudyti priversti yra daug sunkiau nei atlapaširdį Balkanų karininką.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" mums, Lietuvos skaitytojams, kalba apie tai, ką esame patyrę: staigų išsilaisvinimą nuo okupacijos, tačiau mūsų atgimstančioje šalyje vietos tautinei ar religinei nesantaikai anuomet nebuvo – tenka prisiminti profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenį ir vaidmenį prieš beveik tris dešimtmečius. Mūsų rytų aukštaitiškas nuoširdumas tada liejosi dainomis, o ne ginklu, nes naujasis autoritetas, vadovas nebuvo nei agresorius, nei diktatorius. To pakako masėms suvaldyti ir neleisti kilti pilietiniams neramumams ar karui.

G.Vojnovičius savo romano personažą Vladaną nuveda į tas situacijas, kurios sako, kad, neišsprendęs sūnaus ir tėvo santykių, tiesiog negalėsi ramiai gyventi ir bendrauti su kitais žmonėmis, kurti savo šeimą.

Kai tėvas yra žudikas, jo nepavyksta nei pamiršti, nei su juo tapatintis – lieka tik sąmoningo suvokimo ir refleksijos galimybė, kuri ir tegali saugoti tų kraštų žmones nuo neapykantos vieni kitiems: tiek daug ten religinių, politinių, socialinių, tautinių skirtumų.

Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" netiesiogiai sako, kad Balkanų šalių piliečiai turi, bet vis dar gana ribotai naudojasi teise į ramų, moralės normų nepažeidžiantį tikrovės ir jos skirtumų suvokimą. Kitos, labiau homogeniškos, valstybės tokios unikalios tolerancijos galimybę savo piliečiams gali suteikti labai retai.

Jugoslavija G.Vojnovičiui – šalis, kurios jau nėra, tačiau joje gyvenusių žmonių likimai yra vertingi ir brangūs tiesiog todėl, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę. Šis romanas labai aktualiai ir skaudžiai primena, kad rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė, kalbėjusi apie savo giminės žmonių klaidas ir paslydimus XX a. vidurio Lietuvos istorijoje, savąja vieša laikysena įrodo, kad net tokios giminės žmogus gali sąmoningai prieiti prie žmogaus-antžmogio, tėvų ir vaikų santykių problemos sprendimo. Tik tokiu atveju, kokį atskleidžia V.Juknaitės pasakojimas ir G.Vojnovičiaus herojaus biografija, istorija nesikartoja ir tampa gyvenimo mokytoja, o ne naujas aukas ryjančiu šaltu mechanizmu.

Nemaža dalis Slovėnijos visuomenės ir žiniasklaidos išreiškė paramą Katalonijos norui atsiskirti nuo Ispanijos.

„Daugybės slovėnų širdys plaka Katalonijos žmonėms“, – pareiškė šalies prezidentas Borutas Pahoras.

Kas įvyko

1990-ųjų gruodį, Belgradui atsisakius suteikti Slovėnijai daugiau autonomijos, ši surengė referendumą dėl nepriklausomybės. Jugoslavija nebandė užkirsti kelio šiam balsavimui, į kurį atėjo 95 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. 88,2 proc. balsavusiųjų palaikė nepriklausomybės idėją.

Žlugus deryboms tarp Slovėnijos ir Belgrado, Slovėnijos parlamentas sudarė visas reikalingas sąlygas atsiskirti, ir 1991-ųjų birželio 25-ąją buvo paskelbta Slovėnijos nepriklausomybė. Tą pačią dieną nuo Jugoslavijos atsiskyrė ir gretima Kroatija.

Po Slovėnijos nepriklausomybės priėmimo buvo mobilizuota Jugoslavijos armija: per 10 dienų trukusius neramumus žuvo 62 žmonės. Vis dėlto, tarpininkaujant ES, liepos 7 dieną buvo susitarta dėl paliaubų, kariuomenės išvedimo ir nepriklausomybės pastangų atidėjimo trims mėnesiams.

Vėliau Slovėnija įsivedė savo valiutą ir gruodį priėmė konstituciją. Belgradas nebesipriešino, o Slovėniją palaipsniui ėmė pripažinti tarptautinė bendruomenė.

2004-aisiais Slovėnija prisijungė prie ES.

„Tinkamas momentas“

Anot pirmojo nepriklausomos Slovėnijos užsienio reikalų ministro Dimitrijaus Rupelio, jo šalis „pagavo labai tinkamą momentą“.

„Gavome nepriklausomybę Europos „pavasario audros“ viduryje arba Jugoslavijos ar Sovietų (Sąjungos) krizių viduryje, besibaigiant Šaltajam karui“, – naujienų agentūrai AFP sakė D. Rupelis.

Slovėnijos, kaip ir Katalonijos, ekonomika buvo gana stipri, tačiau ji turėjo daugiau autonomijos teisių nei minėtas Ispanijos regionas. Slovėnija turėjo beveik visas atskiras ministerijas; centralizuotai Jugoslavijoje rūpintasi tik gynyba ir vidaus reikalais.

Pamokos Katalonijai

Pasak D. Rupelio, Slovėnija veikė neskubėdama: „Turėjome plebiscitą, kuriam niekas nebandė užkirsti kelio, surengėme jį taikiai; tada palaukėme šešis mėnesius prieš paskelbdami nepriklausomybę.“

„Nuo plebiscito iki krizės pabaigos iš viso praėjo devyni mėnesiai. Tarptautinio pripažinimo procesas užsitęsė iki 1992-ųjų pavasario“, – pridūrė jis.

Tačiau daug svarbesnis šaliai buvo ES tarpininkavimas ir trijų mėnesių pereinamasis laikotarpis. Ispanijai ir Katalonijai toks laikotarpis leistų „sustabdyti visus priešiškus veiksmus ir grasinimus, kad galėtų vykti derybos“, sakė pirmasis Slovėnijos diplomatijos vadovas.

„ES turėtų nustatyti gaires tokiam dialogui, o tada mes galėtume padėti savo patirtimi ir simpatija“, – pridūrė jis.

Slovėnų parama

Oficialiai Liubliana ragino taikiai spręsti Katalonijos krizę ir sakė, kad tai yra vidinis šalies reikalas. Tačiau kai kurie įtakingi slovėnų politikai neslėpė savo skirtingų nuomonių šiuo klausimu.

„Kaip prezidentas, turiu suprasti, kad mano pozicija gali būti laikoma kišimusi į kitų valstybių vidaus reikalus“, – sakė B. Pahoras, aiškindamas, kad remia oficialią Liublianos poziciją.

„Tačiau taip pat nesuklysiu sakydamas: mes, slovėnai, suprantame, kad pasiekėme nepriklausomybę per laisvą apsisprendimą, ir kad kitos tautos irgi turi tokią teisę“, – pridūrė prezidentas.

Pirmasis nepriklausomos Slovėnijos premjeras Aloizas Peterlė savo ruožtu pabrėžė, kad tuometinės sąlygos Jugoslavijoje ir dabartinė Ispanijos situacija smarkiai skiriasi.

„Norėjome atsikratyti nedemokratinio režimo, o katalonai gyvena demokratiškoje Ispanijoje“, – sakė jis praėjusią savaitę.

Jis taip pat pažymėjo, kad nors 90 proc. katalonų palaikė nepriklausomybės idėją per spalio 1-ąją įvykusį referendumą, rinkėjų aktyvumas nesiekė 50 procentų. Be kita ko, plebiscito nepripažino ir Madridas.

Aštuoni vyrai stos prieš karo nusikaltimų teismą Belgrade, kaltinami įsakius išžudyti šimtus musulmonų netoli Srebrenicos arba dalyvavus juos žudant.

Skerdynės buvo įvykdytos vos per vieną dieną, sandėlyje Kravicos miestelyje.

Tai buvo dalis masinių žudymų virtinės šiame Rytų Bosnijos anklave, kurias vykdė generolo Ratko Mladičiaus – šiuo metu teisiamo Hagoje – vadovaujamos Bosnijos serbų pajėgos.

Su Srebrenicos žudynėmis siejamus asmenis Serbija teis pirmą kartą.

Šios etninių serbų vykdytos žudynės ilgą laiką buvo itin opus klausimas Serbijoje, kurią, byrant Jugoslavijai, užvaldė aršus nacionalizmas ir reikalavimai ginti serbų mažumas.

Jeigu bus pripažinta minimų aštuonių įtariamųjų kaltė, jiems grės kalėjimas iki 20 metų.

„Tai labai svarbi byla, nes Serbijai reikia pažvelgti į savo praeitį“, – naujienų agentūrai AFP sakė buvęs Serbijos karo nusikaltimų prokuroras Vladimiras Vukčevičius.

„Be to negali būti katarsio, susitaikymo regione“, – pridūrė jis.

Srebrenicos žudynes genocidu pripažino du tarptautiniai teismai, bet Serbija nuolat atmesdavo šį apibrėžimą.

Kaltinamieji, kaip įtariama, priklausė Bosnijos serbų policijos specialiajam būriui „Jahorina“, kurio tuzinas narių Bosnijoje jau buvo nuteisti dėl žudynių Kravicoje. Visi atsakovai po karo gavo Serbijos pilietybę.

Tarp kaltinamųjų yra šio būrio vadas, 58 metų Nedelko Milidragovičius (Nedelkas Milidragovičius), dar vadinamas „Nedjo (Nedju) skerdiku“.

Kaltinamajame akte teigiama, jog jis įsakė vykdyti žudynes ir nurodė, kad „niekas neturi ištrūkti gyvas“.

Po karo N.Milidragovičius sėkmingai vystė verslą Serbijoje, jo arešto metu pranešė šalies žiniasklaida.

Kraujo liejimas Bosnijoje

Per Srebrenicos žudynes, kurios tapo Jugoslavijos subyrėjimą lydėjusių 10-ojo dešimtmečio Balkanų karų baisumų simboliu, buvo išžudyta maždaug 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų. Jų kūnai buvo sumesti į bendrus kapus.

Kravicos aukos buvo sučiuptos bėgančios per mišką.

Bosnijos serbų policija ir kariškiai sugrūdo belaisvius į sandėlį ir pradėjo šaudyti bei svaidyti granatas, rodo prokuroro ir ankstesnių teismų dokumentai.

Jų palaikai buvo surasti mažiausiai aštuoniuose bendruose kapuose, nurodo prokuroras.

Ankstesni su Srebrenicos žudynėmis siejami teismo procesai vyko Bosnijoje ir Hagoje įsikūrusiame Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai (TBTJ).

Bosnijos 1992–1995 metų karas tarp jos musulmonų, kroatų ir serbų pareikalavo maždaug 100 tūkst. gyvybių, o 2,2 mln. gyventojų – beveik pusė iki karo buvusios populiacijos – turėjo palikti savo namus.

R.Mladičius laukia TBTJ verdikto dėl savo vaidmens vykdant karo nusikaltimus Bosnijoje, įskaitant Srebrenicos žudynes.

Praėjusią savaitę dėstydami baigiamuosius argumentus, TBTJ prokurorai ragino teisėjus skirti R.Mladičiui kalėjimą iki gyvos galvos, o jo advokatai sakė, kad jis turėtų būti išteisintas, nes per visą ketverius metus trukusį teismo procesą neigė visus kaltinimus.

Bosnijos serbų karo metų politiniam lyderiui Radovanui Karadžičiui TBTJ kovo mėnesį skyrė 40 metų kalėjimo bausmę, pripažinęs jo kaltę dėl įvairių karo nusikaltimų, įskaitant Srebrenicos žudynes.

Vyksta tyrimas dėl dar mažiausiai keturių žmonių, siejamų su Srebrenicos žudynėmis, sakė V.Vukčevičius, kuris vadovavo tyrimui ir pareiškė kaltinimus minimiems aštuoniems atsakovams.

TBTJ vyriausiasis prokuroras Serge'as Brammertzas (Seržas Bramercas) reiškė susirūpinimą, kad V.Vukčevičiui pernai gruodį išėjus į pensiją Serbija nepaskyrė naujo karo nusikaltimų prokuroro.

Praėjusią savaitę kreipdamasis į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, S.Brammertzas taip pat kritikavo Serbiją, toliau „ignoruojančią ir pažeidžiančią savo teisinius įsipareigojimus bendradarbiauti su Tribunolu“ ir atsisakančią išduoti tris savo piliečius, kaltinamus liudininkų bauginimu.

Buvęs Jugoslavijos šnipas 74-erių Zdravka Mustačas ir buvęs agentas Josipas Perkovičius pripažinti kaltais dėl bendrininkavimo nužudant Stepaną Džurekovičių, kuris priešinosi komunistiniam Jugoslavijos režimui, nutarė Miuncheno teismas.

J. Perkovičius dar vadovavo Kroatijos karinei žvalgybai, kai jo šalis paskelbė nepriklausomybę nuo Jugoslavijos 1991 metais.

Abu šie asmenys buvo išduoti Vokietijai iš Kroatijos 2014 metais, tiriant bylą, kuri sukėlė triukšmą tarp ES ir naujosios narės.

„Teismas nustatė, kad kaltinamasis Zdravko M. paprašė kaltinamojo Josipo P. suplanuoti ir parengti Stepano Džurekovičiaus nužudymą“, – sakoma teismo pranešime.

S. Džurekovičius buvo nužudytas 1983 metais garaže, kuris buvo naudojamas kaip spaustuvė Bavarijos mieste Volfratshauzene.

Į jį šauta daug kartų, smogta kapokle – žmogžudystėje dalyvavo trys nenustatyti asmenys.

Anot prokurorų, norėta nutildyti S. Džurekovičių, kuris turėjo informacijos apie neteisėtą vieno Jugoslavijos lyderio sūnaus verslą.

Kroatas jau anksčiau, 2008 metais, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už kitą nusikaltimą .

„Mūsų meilė prasidėjo ne vakar, – sakė jis laikraščiui „24 Sata“, pasakodamas apie savo santykius su 60-mete žmona. – Mes jau kelerius metus gyvename kartu“.

„Nebuvo jokios prasmės toliau būti tik sugyventiniais, – pažymėjo jis. – Mes rimti žmonės, rimto amžiaus“.

J. Manoličius ir Mirjana Ribarič tuokėsi balandį, bet savo vedybas jie laikė paslaptyje, kol jų neatskleidė žiniasklaida.

Pirmoji J. Manoličiaus žmona žuvo per gaisrą 2003 metais.

Buvęs Jugoslavijos slaptosios tarnybos UDBA vadovas, J. Manoličius buvo Kroatijos ministras pirmininkas nuo 1990-ųjų rugpjūčio iki 1991-ųjų liepos.

Šurmulyje dėl bėglių krizės Europoje ir teroristinių išpuolių Paryžiuje, Briuselyje ir kitur beveik negirdomis Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo vienas itin svarbus poslinkis pasaulio politikoje – Bosnijos serbų vado Radovano Karadžičius nuteisimas Hagos Tarptautiniame baudžiamajame teisme, nagrinėjusiame karo nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje.

Dar nuosprendžio išvakarėse, kovo 23 d. apžvalgininkas Julianas Borgeris Londono dienraštyje „Guardian“ rašė: „tikriausiai R. Karadžičius bus pripažintas kaltu dėl masinių žudynių Bosnijos kare“ ir kad tai bus „pats svarbiausias toks nuosprendis po Niurnbergo tribunolo laikų“.

Ir iš tiesų, kaip kovo 24-ąją rašė laikraščio redaktoriai, „R. Karadžičiaus nuteisimas gali būti pats reikšmingiausias šio tribunolo pasiekimas per 23-ejus metus trukusią jo istoriją.

R. Karadžičiui, kuris daugiau nei dešimtmetį po karo pabaigos slapstėsi, pripažinta baudžiamoji atsakomybė už ilgą sąrašą nusikaltimų.

Tarp jų – 44 mėnesius trukusi Sarajevo apgultis, per kurią žuvo mažiausiai 5 tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų, ir 1995 m. įvykdytas genocidas Srebrenicoje, per kurį sušaudyti 8 tūkstančiai vyrų ir berniukų.

Išklausyti liudytojų parodymai. Motinos sužinojo, kur palaidoti jų sūnūs, tėvai sulaukė šiokio tokio atpildo už jų vaikų žūtį nuo snaiperio kulkos. Bent kai kurie Europos pilietinio karo, kurį Vakarų galybės stebėjo nieko nedarydamos ir tik graižydamos rankas, nusikaltimai išaiškinti ir jų vykdytojai nuteisti.

R. Karadžičius, kuriam dabar 70, nuteistas 40-iai metų kalėjimo. Jis visą likusį savo gyvenimą praleis už grotų. Taigi šiuo atveju nebaudžiamumo amžius baigėsi“, – rašė britų kairiųjų dienraščio „Guardian“ redaktoriai.

Pasak centro kairės nuomonei atstovaujančių „New York Times“ redaktorių, „šis Jungtinių Tautų karo nusikaltimų tribunolo nuosprendis seniai pribrendęs. R. Karadžičius nuteistas dėl tautžudystės, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai.

Kai kurių aukų giminės mano, kad nuosprendis pavėluotas ir nepakankamai griežtas. Bet taip nėra. Nuosprendis primena apie iš nacionalizmo ir fanatizmo kylančias grėsmes.

Tai turėtų būti įspėjimas visoms pasaulio valdžioms, kurios skleidžia  ekstremistines pažiūras, kad jos bus traukiamos baudžiamojon atsakomybėn už jų žodžių kruvinas išdavas“, – rašė pagrindinio Niujorko laikraščio redaktoriai.

Zagrebo dienraščio „Jutarnji list“ požiūriu, „kai pagalvoji, kad R. Karadžičius nuteistas ne tik dėl genocido Srebrenicoje, bet ir dėl karo nusikaltimų Sarajeve, tai 40 metų kalėjimo atrodo per mažai.

Tačiau, kadangi daugelis atsakingųjų už Bosnijos karą gerai pasislėpę ir niekada nebuvo sučiupti, tai R. Karadžičiaus atveju svarbiausia tai, kad jį išvis sugavo ir nuteisė“, – darė išvadą Kroatijos sostinės laikraštis.

Anot Vengrijos sostinės dienraščio „Magyar Hirlap“, „dalis krauju permirkusios Balkanų istorijos pasibaigė. Tačiau glumina tai, kad vis vien niekas ten nėra patenkintas.

Nei aukų artimieji, kurie tikėjosi bausmės ligi gyvos galvos, nei nepataisomi serbų nacionalistai, kurie nuosprendį laiko Serbijos tautai primesta gėda.

O žaizdos, kurios ir taip gyja labai lėtai, iš naujo vėl atplėštos. Pats R. Karadžičius, vienas didžiausiųjų Balkanų karo nusikaltėlių, nuosprendį priėmė be mažiausio atgailos ženklelio“, – rašė Budapešto laikraštis.

„Būtų svarbu, kad visos pusės šį nuosprendį priimtų“, – teigė Ciuricho dienraštis „Tages-Anzeiger“. Kodėl? Ogi todėl, „kad nebūtų neigiami patys baisiausi karo nusikaltimai Europos žemėje po Antrojo pasaulinio karo. Nes tik taip gali prasidėti susitaikymas. Deja, tam perspektyvos blogos.

Idant nutrauktų dėmesį nuo Serbiją kamuojančių problemų, pvz., korupcijos ir prasto valdymo, politikai vis dar griebiasi nacionalistinės kortos. O tautų susitaikymo teismų sprendimai neįgalina. Jie tegali paskatinti elito narius istorinės teisybės pagrindu to susitaikymo ieškoti.

„Bet tam reikia, kad subręstų nauja, savo atsakomybę įsisąmoninusi politikų karta“, – darė išvadą Šveicarijos dienraštis.