Vyko į Lenkiją

„Nežinau, kur ta skerdiena. Mintyse lyg galvoju: veža mėsą, rasiu pusę kiaulės, parvešiu, tai valgysime patenkinti. Bet nemačiau tos skerdienos, ten turbūt reikia eiti ieškoti cechų ar ko“, – pasakojo kunigas J. Sasnauskas.

Taip, žadėtų ir išgirtų mėsos kalnų kunigui Seinuose rasti nepavyko. Neplanavo pranciškonas ir pilnos bagažinės prisikrauti, tačiau tuščiomis pas vienuoles tikrai negrįžo. 

„Atvežiau paukščių pieno, saldainių, uogienės, dešrelių, kiaušinių nupirkau. Važiuoji, kadangi namie yra šeima, tai rūpiniesi“, – atviravo J. Sasnauskas.

Vos tik Lenkijai paskelbus apie nulinį PVM maisto prekėms, Bernardinų bažnyčios pas kaimynus išsiruošė savo bičiulio įkalbėtas. Radę, kas juodu nuveš, į automobilį įsisodino į šunį. Taip įveikė tuos kelis šimtus kilometrų, kad įvertintų, ko lietuviai taip veržiasi svetur. O šie kelionės įspūdžiai nuskambėjo ir per sekmadieninį pamokslą. Jie tikinčiųjų palydėti ovacijomis.

Bernardinų bažnyčios kunigui humoro išties netrūksta. Nors jam pačiam pigesnės mėsos medžioklė kelia šypsnį.

„Juokingai skamba: „o, kokia gera lenkų valdžia, ji pasirūpino žmonėmis“. Tai yra juokinga. Čia žmonės, kurie neišmano ekonomikos, taip kalba“, – teigė J. Sasnauskas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tie, kurie nuomonę susidaro pagal debesis ar žvaigždes, sakė parapijos vikaras, tikriausiai linkę ir Vyriausybės pusėn labiau pažaibuoti. Nors suprantama: sutapyti norisi visiems. Ypač kai dabar diržus veržiasi ir Bernardinų bažnyčia – taupyti ir lenkus aplankyti privertė šildymo kainos.

Smaugia šildymo sąskaitos

„Sąskaita pakilo daugiau kaip tris kartus, palyginus su praeitų metų gruodžio mėnesiu. Sąskaita už šildymą buvo virš 7 tūkst. eurų sausio mėnesį. Aišku, tai yra daug“, – pripažino J. Sasnauskas.

Anksčiau buvo dar prasčiau, bet kiek pigiau. Kaip sakė kunigas, pakaušį nušalusiems kunigams teko šildytis tiesiog koplyčioje įrengta krosnimi.

„Ketverius metus gyvenome dideliame šaltyje, na, bet tada buvo kitoks žmonių nusistatymas – vis tiek mėginome kaip nors sušilti. Čia buvo tokie pakabinti šildytuvai su spinduliais, kaip kokioje gamykloje. Šiek tiek sušildydavo pakaušius, nors kunigui prie altoriaus vis tiek būdavo šalta“, – atviravo J. Sasnauskas.

Julius Sasnauskas. / G. Skaraitienės / BNS nuotr.

Situacijos būta išties keblios – praktiškais patarimais bandė padėti ir tikintieji.

„Sakė: reikia mums susirinkti, kad būtų pilna bažnyčia, mes prikvėpuosime ir būsime visi kartu. Kiti sakė, kad reikia kavos prie durų paduoti. Kiti sakė, kad prie kavos reikia dar ko nors paduoti. Dar kiti sakė, kad reikia giedoti garsiai – tada sušylam“, – šnekėjo J. Sasnauskas.

Dabar Bernardinuose šilčiau. Prieš dešimt metų čia atliktas kapitalinis remontas, įrengtas grindinis šildymas. Šilčiau, bet ir kaisti tenka dėl sąskaitų. Išaugusioms energijos išteklių kainoms vos ne vos užtenka suaukotų pinigų.

„Tai yra našta, rūpestis žmonėms ir tiems patiems kunigams, kurie šiaip jau irgi nelabai visi moka – nei tų pinigų rinkti, nei tvarkyti tų kitų techninių dalykų“, – sakė J. Sasnauskas.

Atvežiau paukščių pieno, saldainių, uogienės, dešrelių, kiaušinių nupirkau. Važiuoji, kadangi namie yra šeima, tai rūpiniesi.

Iš aukų mokamos ne tik sąskaitos, bet ir atlyginimai sekretorėms, parapijos buhalterei. Skųstis pranciškonams nebūdinga, tačiau jie pripažįsta: taupyti išties reikia.

„Yra nemažai žmonių, kurie dirba, iš tų pačių aukų moka mokesčius. Tos algelės nedidelės, bet jos mokamos“, – tvirtino J. Sasnauskas.

Broliai pranciškonai sakė, kad esama situacija tikrai nelengva. O anksčiau kalbinti skirtingų Lietuvos bažnyčių atstovai pastebėjo, jog dabar ir aukojama rečiau. Vis dėlto žmonėms iš šono neatrodo, kad didelės sąskaitos bažnyčiai turėtų būti našta.

„Aš manau, kad aukų kiekvieną savaitgalį jie surenka labai daug, manau, tokias sumas jie tikrai surenka ir nereikės jiems labai stengtis, ir dar labiau visų prašyti“, – kalbėjo viena gyventoja.

Išaugusias komunalines sąskaitas arkivyskupija žada netrukus aptarti visos šalies mastu ir išspręsti sopulį, kaip susimokėti už gerokai pabrangusį šildymą.

„Prieš 30 metų žmonės apgynė laisvę, ant jos aukuro padėjo savo gyvybę ir sveikatą. O dabar pandeminio viruso užgesintos žmonių gyvybės – ant kokio aukuro jos galėtų būti sudėtos? Tos mirtys dabar atrodo tokios beprasmės ir todėl be galo skaudžios“, – per Sausio 13-osios minėjimą sakė D. Steiblienė.

Buvusi Vilniaus miesto 1-osios klinikinės ligoninės (dabar – Šv. Jokūbo) anesteziologė, reanimatologė pažymėjo, kad pandemijos akivaizdoje medikai, padedami savanorių, stengiasi išplėšti iš COVID-19 viruso gniaužtų sergančiuosius.

„Dirba negailėdami jėgų, o dabar jau dažnai ir savo sveikatos, ir net gyvybių sąskaita. Sausio 13-oji yra kaip laisvės simbolis, kaip suteikta galimybė toje laisvėje gyventi. Todėl, prisimindami ir pagerbdami Sausio 13-osios aukas, susikaupkime, susitelkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido“, – kalbėjo medikė.

Prisimindama Sausio 13-osios naktį gydytoja pasakojo, kad budėjimas prasidėjo neįprastai ramiai, kaip tyla prieš audrą, kai apie vidurnaktį pasigirdo automatų šūvių tratėjimas.

Todėl, prisimindami ir pagerbdami Sausio 13-osios aukas, susikaupkime, susitelkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido.

„Tą garsą prisimenu kaip sausą traškesį – ir šūvių salvės, nuo kurių drebėjo reanimacijos skyriaus langų stiklai, supratome, kad atsitiko ir vyksta kažkas baisaus. Rodos, po kelių akimirkų, į ligoninės kiemą įsuko vienas paskui kitą greitosios pagalbos automobiliai, keli dengti sunkvežimiai su žmonėmis. Sužeistųjų ir nukentėjusiųjų srautas plūstelėjo į ligoninės priėmimo skyrių“, – pasakojo D. Steiblienė.

„Kurie buvo stipresni, sodinome ant kėdžių, suolų, kiti buvo guldomi ant kušečių, neštuvų, vežimėlių, o po to, kai jau nebuvo kur guldyti, tiesiog guldėme ant grindų vieną prie kito, palikdami tarpus, kad būtų galima praeiti. Vaizdas buvo šokiruojantis ir sukrečiantis. Mums, prie daug ko pripratusiems medikams, kėlė milžinišką stresą“, – sakė medikė.

Anot jos, vis dėlto emocijoms nebuvo laiko, reikėjo jas tuoj pat sutramdyti, įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam, kokią ir kokiu eiliškumu teikti pagalbą – tam, kuris dejuoja, ar tam, kuris labai tyliai guli, ar tam, nuo kurio neštuvų per grindis srovena kraujas.

„Mūsų budinti komanda buvo negausi. Paprastai budėdavo anesteziologas, traumatologas, du neurochirurgai, dvi operacinės slaugytojos. Tačiau neilgai mes buvome vieni. Netrukus iš namų kas kaip galėjo pasiekti ligoninę, nes tada buvo blokuotas transportas, visi subėgo į ligoninę padėti – ir gydytojai, ir slaugytojos, ir operacinės personalas“, – prisiminė D. Steiblienė.

Ceremonijoje kalbėjęs sausio 13-ąją žuvusio laisvės gynėjo Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas Vaitkus pažymėjo, kad Lietuva mini tautos apsisprendimo, valios, ryžto 30 metų sukaktį.

„Tada mes aiškiai parodėme ne tik sau, bet ir visam pasauliui, ko mes siekiame, ką esame pasiryžę paaukoti vardan savo kilnaus tikslo – kelio į laisvę ir nepriklausomybę. O paaukojome tikrai daug. Tą 1991 metų sausio 13-osios naktį netekome 14 Lietuvos didvyrių, kurie savo krauju parodė mūsų valios apsisprendimą“, – kalbėjo R. Vaitkus.

„Sunku būtų įsivaizduoti, kaip įvykiai būtų susiklostę, jei mes būtume išsigandę, pasimetę ir po kruvinos Sausio 13-osios nakties neatvykę ginti Aukščiausiosios Tarybos. Toks turbūt ir buvo Sovietų Sąjungos sumanymas – mus įbauginti brutalia jėga. Tačiau mes neišsigandome, tapome dar stipresni savo valia ir pasiryžimu, visi kaip vienas stojome ginti Aukščiausiosios Tarybos“, – pažymėjo R. Vaitkus.

Žuvusiojo sūnus kėlė klausimą, ar „mes savo širdyse vis dar esame tokie pat stiprūs, ar mes tikrai vertiname tai, dėl ko paaukojome savo gyvybes, ar mūsų neužvaldė materializmas, egoizmas, savanaudiškumas“.

„Labai dažnai tenka girdėti klausimus – ką man davė Lietuva, ką man davė Landsbergis ar dar kažkas. Labai retai susimąstome, ką aš daviau Lietuvai“, – sakė R. Vaitkus, savo kalbą baigęs raginimu būti stipriems valia, pasiryžimu ir kuo skubiau atsikratyti sovietinio palikimo mintyse.

Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius, sovietmečio rezistentas, politinis kalinys kunigas Julius Sasnauskas prisiminė, kad „viskas tą sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio: ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, ir išmintis, ir pati tiesa – viskas iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tai įmanoma pasiekti“.

„Vieną kartą gyvenime gali taip nutikti. Iš kur, iš kokios stebuklų mašinos visa tai? Niekas nepasakys. Bet aišku, kad nebuvome mes vieni tą naktį, vieni prieš tankus, kad ir kiek įkvėpti, pasiryžę, ištroškę laisvės, to nebūtų buvę gana stovėti plikomis rankomis prieš tankus. Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų“, – savo kalboje sakė J. Sasnauskas.

Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų.

„Prisimenu, aikštėje prie šių rūmų jau gerokai po vidurnakčio profesorius Vytautas Landsbergis jau kelintą kartą per garsiakalbius prašo, kad žmonės pasitrauktų, nerizikuotų, bent moterys ir vaikai, jų irgi čia buvo. Jau žinoma, kas dedasi prie televizijos bokšto, jau pranešta apie aukas, sužeistuosius, kiekvieną akimirką gali pasirodyti tankai, bet minia nė krust. Toks gražus gyvenimas, tokia graži laisvė, kad niekas nesitraukia“, – kalbėjo dvasininkas.

Jis taip pat sakė, kad Sausio 13-oios prasmę dar labiau išryškina tai, kad šiemet dėl koronaviruso pandemijos minėjimas nufilmuotas tuščioje salėje ir perkeltas į virtualią erdvę. Iš anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija transliuojami internetu ir per LRT.

„Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia. Jeigu to nebūtų, manytume, kad viskas ir įvyko tik tam, kad čia, šitoje salėje, susirinktų savi politikai, aukščiausioji valdžia, kviestiniai svečiai. Dabar čia tuščia. Ir tada supranti, kad ana sausio naktis yra kas kita – absoliutus tiesos ir tikrumo momentas. Gimimo naktis“, – sakė J. Sasnauskas.

Lietuva trečiadienį mini Laisvės gynėjų dieną, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

Disidentas, aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautoris, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumas“ iniciatorių ir rengėjų kunigas J. Sasnauskas džiaugėsi tokiu įvertinimu.

„Niekam nekyla abejonių, kad kunigas Julius Sasnauskas pagerbtas tokiu būdu, nes tai žmogus, kuris rimtais darbais kovojo už laisvės idealus. Daugelis vilniečių žino, jog kunigas yra tikras savo miesto istorijos ir dvasios mylėtojas, daugybę kartų tai išreiškęs ir gyvu, ir spausdintu žodžiu. Dėl savo kasdienės veiklos, sielovados, atsidavimo savo miestui ir jo žmonėms, nors tylių, bet prasmingų ir matomų darbų žmonių labui kunigas yra apdovanojamas. Man didelė garbė paskelbti jį Vilniaus miesto garbės piliečiu“, – savivaldybės pranešime cituojamas sostinės meras R. Šimašius.

Ypač daug apie Vilnių J. Sasnauskas rašo kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, internetiniame dienraštyje „Bernardinai.lt“, žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“. Pasakojimų ir istorinių refleksijų apie Vilnių gausu beveik visose jo išleistose knygose, kurių skaičiuojama arti dešimties. Visą savo kūrybinę ir dvasinę energiją, pilietinę atsakomybę ir drąsą (išskyrus priverstinį atsitraukimą tremtyje ir keletą neilgų fragmentų, susijusių su jo kaip dvasininko tarnyste), J. Sasnauskas taip pat yra atidavęs sostinei. Joje yra gimęs, augęs, čia darbuojasi iki šiol.

„Dėkoju Vilniaus merui ir miesto Tarybai už malonią staigmeną. Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – ne tik garbingas, bet ir paslaptingas, neprognozuojamas apdovanojimas. Jis nėra skiriamas reguliariai, kas metai ar kas du, kaip kitos premijos ar sporto čempionatų medaliai. Niekas negalėtų pasakyti, kodėl, už ką tas vardas atitenka. Taigi nėra nė rekomendacijų, kaip jo siekti. Štai Džordžas Bušas ir Šimonas Peresas, du užsienio prezidentai, nei knygas rašė apie Vilnių, nei statė čia fabrikus ar bažnyčias, net be vilnietiško kraujo, o abu atsidūrę Vilniaus garbės piliečių sąraše. O Anglijos karalienė – ne. Bet tebūnie paties Vilniaus paslaptis. Man tai gražu“, – sakė kunigas J. Sasnauskas.

Pasak kunigo, šiaip, aišku, žmogui, o ypač dvasininkui, būtų sveikiau išvengti visokių regalijų bei garbės titulų. Nuo bažnytinių apdovanojimų vienuolius saugo jų taisyklės. Bet čia ir vėl – kitas reikalas. Kaltas Vilnius.

Kunigas kiekviena proga skatina jaunimą, miestelėnus, savo parapijiečius imtis atsakomybės puoselėjant ir kuriant šiuolaikinį Vilnių. Dvasininkas yra bičiulis daugeliui iš kuriančios miesto šviesuomenės – patarėjas, palaikytojas.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardo suteikimas kunigui J. Sasnauskui – tinkama proga įvertinti jo nuopelnus sostinei, Vilniaus kultūriniam gyvenimui, aukštu miesto apdovanojimu pagerbiant asmenį, nuoširdžiai ir tauriai puoselėjantį Lietuvos ir Vilniaus dvasinę ir kultūrinę terpę, pažymima sostinės savivaldybės pranešime.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Garbės piliečiais išrinkti Ronaldas Reiganas, Jonas Boldvinas Hanibalsonas, Kazimieras Vasiliauskas, Mstislavas Rostropovičius, Dennisas Hasteras, Česlavas Milošas, Justinas Marcinkevičius, Zbignevas Bžezinskis, Jonas Kubilius, Algirdas Kaušpėdas, Tomas Venclova, Šimonas Peresas, Algirdas Mykolas Brazauskas, Algimantas Nasvytis, Samuelis Bakas, Džordžas Volkeris Bušas bei pernai garbės piliečiais tapę Viktoro ir Danguolės Butkų šeima.

Vilniaus taryba sprendimą dėl šio titulo suteikimo J. Sasnauskui priėmė dar šių metų sausį.

J. Sasnauskas sovietmečiu buvo aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautorius, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumo“ iniciatorių ir rengėjų.

„Jis buvo žmogus, kuris drąsiai priėmė naujus iššūkius, atėjo į naują pasaulį, pradėjo Lietuvą kurti naujai ir drąsiai naujoje aplinkoje, t. y. neliko disidento pozicijoje, o perėjo į kūrėjo poziciją. Tiek tai, kas vyksta bernardinų bendruomenėje, tiek jo paties publicistinėje veikloje, kiek jis rašo apie Vilnių, kiek įkvepia žmonių – man atrodo, niekam nesukelia abejonių, kad tai yra žmogus, ypatingai vertas Vilniaus garbės piliečio pozicijos“, – sausį per tarybos posėdį sakė meras.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai, dailininkas Samuelis Bakas, architektas Algimantas Nasvytis, buvęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, anksčiau šis vardas skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, dirigentui bei violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui, Nobelio premijos laureatui, poetui Czeslawui Miloszui (Česlavui Milošui), Izraelio prezidentui Shimonui Peresui (Šimonui Peresui) ir kitiems.

Taryba skirti 2020-ųjų garbės piliečio apdovanojimą J. Sasnauskui nusprendė bendru sutarimu. Apdovanojimą pasiūlęs meras Remigijus Šimašius pabrėžia, kad J. Sasnauskas – aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautorius, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumo“ iniciatorių ir rengėjų.

Posėdyje meras teigė, kad J. Sasnauskas yra žmogus, „kuris ne ant sofos, o labai rimtais darbais kovojo už Lietuvos idealus tuomet,kai Lietuva buvo okupuota, ir tai darė nuoširdžiai, atkakliai, dėl to kentėjo“.

„Jis buvo žmogus, kuris drąsiai priėmė naujus iššūkius, atėjo į naują pasaulį, pradėjo Lietuvą kurti naujai ir drąsiai naujoje aplinkoje, t.y. neliko disidento pozicijoje, o perėjo į kūrėjo poziciją. Tiek tai, kas vyksta bernardinų bendruomenėje, tiek jo paties publicistinėje veikloje, kiek jis rašo apie Vilnių, kiek įkvepia žmonių – man atrodo, niekam nesukelia abejonių, kad tai yra žmogus, ypatingai vertas Vilniaus garbės piliečio pozicijos“, – sakė meras.

Pasak R. Šimašiaus, J. Sasnauskas „kukliai ir nuolankiai“ priima šį titulą.

Opozicijos atstovai teiravosi, kodėl nebesvarstomi siūlymai suteikti šį titulą pernai mirusiam menininkui Jonui Mekui. R. Šimašius tikino, kad sprendimas siūlyti titulą „yra mero arba išimtinais atvejais administracijos direktoriaus prerogatyva“.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai, dailininkas Samuelis Bakas, architektas Algimantas Nasvytis, buvęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, anksčiau šis vardas skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, dirigentui bei violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui, Nobelio premijos laureatui, poetui Czeslawui Miloszui (Česlavui Milošui), Izraelio prezidentui Shimonui Peresui (Šimonui Peresui) ir kitiems.

Feisbuke meras informavo, jog J. Sasnauską teiks 2020-ųjų garbės piliečio apdovanojimui, nes jis – aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautorius, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumo“ iniciatorių ir rengėjų.

„Kunigas Julius Sasnauskas visą savo gyvenimą yra neatsiejamai susijęs su Vilniaus miestu, čia gimęs, augęs ir dirbantis iki šiol. Vilniaus istorijos puoselėtojas ir dvasios mylėtojas, daugybę kartų tai išreiškęs ir gyvu, ir spausdintu žodžiu“, – teigia R. Šimašius.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai, dailininkas Samuelis Bakas, architektas Algimantas Nasvytis, buvęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, anksčiau šis vardas skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, dirigentui bei violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui, Nobelio premijos laureatui, poetui Czeslawui Miloszui (Česlavui Milošui), Izraelio prezidentui Shimonui Peresui (Šimonui Peresui) ir kitiems. 

Autorius knygoje tiesiogiai Biblijos ištraukų neinterpretuoja - savo mintis dėsto tarsi paskandindamas kasdienių įvykių ir emocijų sraute, prisiminimų fragmentuose, asmeninės patirties detalėse.

Knygos pristatyme kun. J. Sasnauskas sakė, kad savo kūryba jis siekia malšinti žmonių alkį.

„Aš jau nebe pirmi metai matau didžiulį žmonių alkį tų vadinamųjų dvasinių dalykų Lietuvoje. Kažkada mes kalbėjome apie juos daugiau, bet nesistengėme žmonių pasotinti. Man tas labai ryšku yra. Vien iš to, kiek knygų yra išleista. Kažkada mačiau Kaune išmestas knygas, ir ten buvo tokių pseudoreliginių, ir visos yra žmonių supirktos. Jos ten maždaug apie burokėlius ir maldą, buvo toks derinys. Jos visos pirktos iš didžiulio žmonių alkio. Ir mėginta skaityti. Aš nesakau, kad vienu ypu gali užpildyti tą alkį, bet turi daryti“, - sakė kun. J. Sasnauskas.

Knygoje išguldyti tekstai buvo rašomi leidinio „Šiaurės Atėnai“ užsakymu ir spausdinami kas dvi savaitės kiekviename leidinio numeryje. J. Sasnauskas pripažįsta, kad savo tekstais turėjo tikslą savotiškai pamokslauti, nes tai jo, kaip kunigo, pareiga.

„Kad ir ką kunigas rašytų, jis vis tiek pirmiausia yra pamokslininkas. Ir čia tam tikra prasme yra pamokslai - tik tiek, kad išdėstyta tai, kas yra kitapus kadro, Šventojo Rašto refleksija. Antanas Baranauskas, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje ir savo vadovėlyje vartojo žodį „sugraudenimas“. Pamokslo tikslas yra sugraudenti, reiškia žmogų paliesti emociškai. Tos situacijos, apie kurias rašau tekstuose, mane palietė. Ir aš tikiuosi, kad gali paliesti ir kitus žmones“, - sakė kun. J. Sasnauskas.

Knygos pavadinimas „Kraujomaiša“ pasirinktas kaip metafora. Plačiąja prasme ji atliepia krikščioniškąją įsikūnijimo teologiją, dieviškos ir žmogiškos prigimties sampyną Jėzaus Kristaus asmenyje ir iš to kylančią galimybę kiekvienam žmogui būti dieviškumo atspindžiu. Kun. J. Sasnauskas sako, kad žodis „kraujomaiša“ jam yra gražus.

„Aišku, kad vartojamas ne tiesiogine prasme. Man pats žodis gražus, tie dėmenys - kraujas ir susimaišo. Man ateina mintis, kad Mišių metu viskas maišosi, ir įsikūnijimo metu viskas maišosi, ir apskritai sakramentai yra susimaišymas. Dievo pėdsakai yra persimaišę su žmonių pėdsakais“, - aiškino kun. J. Sasnauskas.

Visą knygą yra persmelkęs įsitikinimas ir autoriaus patyrimas, kad Dievas geba ištiesinti kreivus žmonių kelius ir nuodėmės tamsą paversti netikėta, protu nesuvokiama šviesa.

– Tada, 1987-aisiais rugpjūčio 23-ąją, viešai ir garsiai nuskambėjo žodžiai „laisvę Lietuvai“, ir turbūt bene pirmą kartą tai buvo pasakyta viešai. Ar jūs tikėjote, kad po trejų metų Lietuva bus laisva?

– Žinoma, kad ne. Žinoma, kad netikėjome, kad taip greitai. Mes pasvajodavome, pajuokaudavome su Antanu Terlecku, su kitais. V. Šakalys, kuris turėjo tokį skvarbų protą ir prognozuoti mokėjo, tai sakė, vis tiek ateis tokia diena, kai mes vaikščiosime KGB koridoriais ir spardysime tuos dokumentus, popierius. Mums reikėjo to mitingo patiems, tai grupei disidentų, nes buvo sunkūs laikai. Grįžome - viskas išbarstyta, visas būrys išsklaidytas buvo, kas ten, kas ten, ką pasodino, V. Šakalys pabėgo į Ameriką. Mums reikėjo patiems, nes buvo toks tam tikras nevilties laikotarpis, toks pasimetimo galima sakyti. Aišku, reikėjo drąsos, juolab, kad tų gąsdinimų buvo labai daug. Man rodos, likus dienai ar porai dienų iki to mitingo, pas Antaną Terlecką asmeniškai atvažiavo iš KGB vadovybės, ir jį perspėjo, kad jam blogai baigsis, dėl to Antanas Terleckas pats nesiryžo kalbėti paprašė Nijolės Sadūnaitės.

– Jus įspėjo, sakote, persekiojimai, gąsdinimai, ir jūsų pasiūlyta vieta tokia, kad galėtume greitai pabėgti, jeigu valdžia imtųsi represijų, bet ji nesiėmė. Kaip jūs manote, kodėl?

– Todėl kad iš Maskvos nebuvo to signalo. Tokius dalykus, kaip reaguoti į tokį renginį, tai sprendė tik Maskva. Tikrai ne Lietuvos komunistų partijos netgi sekretorius ar vietinis KGB. Žinoma, jie buvo pasiruošę. Kai mes ėjome Latako gatve, iš abiejų pusių stovėjo žmonės, civiliai apsirengę, bet labai gerai matai kad tai ar draugovininkai, ar milicija, ar dar kas nors - tiesiog kaip per koridorių ėjai. Ir paskui man pasakojo dailininkas Petras Repšys, kuris turi Šiltadaržio gatvėje dirbtuvę, kad aplinkui butai buvo paruošti tiems žmonėms suimti, sulaikyti, jeigu reikės kažkaip uždaryti. Jie galbūt savo tą kerštą išliejo po kelių dienų, kai suėmė Nijolę Sadūnaitę, Robertą Grigą, Roką Puzoną. Juos vežiojo po miškus, gąsdino, galbūt čia jau buvo jų pačių, tų organų iniciatyva truputį pakerštauti. Bet mūsų nė vieno nelietė nei Antano Terlecko, nei Andriaus Tučkaus, nei Vytauto Bogušio, nei manęs. Mes net provokavome, važiavome į Kiauklius, prieš pat rugsėjo 1-ąją. Tiesiog provokavome, kad imkite, bet jie nieko, mes rytą ramiai grįžome į Vilnių, nors Roką Puzoną suėmė, o jis tikrai nebuvo joks ypatingas...

– O kodėl jūs provokavote?

– Na, tiesiog pajutome, kad kažkas įvyko, kažkas lemiamo ir vyksta toliau. Drąsos buvo antplūdis didžiulis. Man asmeniškai dar buvo tai, kad aš jau rugsėjo 1-ąją turėjau būti kunigų seminarijoje ir man dar prieš pabaigą norėjosi ką nors padaryti, kažką ypatingo, nes žinojau, kad tas puslapis jau bus užverstas, jau viskas bus kitaip.

– Aš dar noriu prisiminti ir tai, kas įvyko nuo tų 1987-ųjų prieš aštuonerius metus, t.y. 1979-ieji, kai jūs kartu su Antanu Terlecku buvote parengę ir išplatinę „45 pabaltijiečių memorandumą“. Tada jis buvo svarstytas Europos parlamente, ir pirmą kartą okupacijos klausimas buvo taip viešai svarstytas, ir priimta netgi rezoliucija.

Patriotu būti nėra gėda, ypač mažai valstybei, kuri turi tokią patirtį  ir nuolat jaučiasi kažkaip nesaugiai.

– Galima sakyti, kad tai buvo toks lemtingas, pats pavojingiausias mūsų darbas, daugiausia atgarsio tarptautinio sulaukęs žingsnis, dokumentas - tas „45 pabaltijiečių memorandumas“. Andrejus Sacharovas pasirašė. Mes dėl to parašo labai drebėjome - ar bus, ar nebus. Antanas Terleckas turėjo uoslę, žinoma, ir vėliau jis turėjo uoslę, kad tai yra pagrindinis dokumentas, kalbant apie Baltijos nepriklausomybę - ne kas kita, o  Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kad tuo galėsime remtis. Visa kita gali sakyti - liaudies Seimas, tai įvyko, ten išrinko, bet čia įrodymas, kad tos šalys buvo okupuotos.

– Kunige, dabar, kai mūsų akyse perbraižomi žemėlapiai, atsiriekiamos svetimos žemės ir sukeliami karai, vis dar yra tokių žmonių, kurie sako, nėra čia tos agresijos ir neagresyvus tas mūsų kaimynas. Ar, jūsų manymu, mes šiandien galime būti ramūs, kad esame apsaugoti nuo tokių paktų, nuo didžiųjų, galingųjų susitarimų?

– Ar šiandien Europoje gali atsirasti toks paktas naujas? Aš abejoju, vis tiek tos valstybės, kaip Vokietija, ar kitokia galybė neis tikrai į tokį sandėrį. Šių dienų politika nelaiko etišku dalyku dalintis taip. Bet nereikia nė tų paktų turbūt. Vien tas nusistatymas, vien tas galvojimas, kad yra tam tikrų teritorijų, žemių, kurios tradiciškai mums labai artimos, kur mes galime važiuoti tarsi į namus savo – tas yra žalinga ir įžeidu, mano manymu.

–  O kiek pati valstybė yra atsakinga, kad ji išsaugotų savo laisvę, nes mes dabar vėlgi dažnai girdime tokius tekstus, geriau atiduokime žmonėms, o ne gynybai skirkime tuos pinigus. Ar mes būtume teisūs tokiu atveju?

–  Viena vertus, gražu tos kalbos, kad reikia statyti naujas mokyklas, o ne pirkti tankus, aš tą suprantu, bet Kremlius daugybę metų tą sąmoningai darė, darė Ukrainoje – platino tokias kalbas, tuos nusiteikimus mažinti karines pajėgas, ir matome, kuo tas baigėsi, atsisakyta karinės tarnybos dėl to, kad nėra to pavojaus. Ir tas patriotizmas šiandien – jis gražus man. Patriotu būti nėra gėda, ypač mažai valstybei, kuri turi tokią patirtį  ir nuolat jaučiasi kažkaip nesaugiai. Buvau Rygoje, nuėjome prie Laisvės paminklo – gražus, nenugriautas, atlaikęs visas okupacijas. Ir ten kaip šventė – muilo burbulus pučia, keli žmonės, kažkokie specialūs vamzdžiai ir milžiniški (burbulai), ir būrys vaikų. Toks grožis – fone Laisvės paminklo tie vaikai žaidžiantys ir tie muilo burbulai! Ir ten irgi laisvė, matai, kas yra laisvė. Džiaugsmas, gyvenimas, galimybė gyventi, kurti, gyvenimą dalintis, saugoti jį globoti per kitus žmones. Tai ir yra pagrindinis laisvės vaisius.

Panašiais prisiminimais apie mitingą dalijasi ir vienuolis Julius Sasnauskas, kuris tvirtina, kad tada grįžęs iš tremties rado pasikeitusią Lietuvą.

Mitingas – pabaltijiečių chartijos tęsinys

V. Bogušis akcentuoja, kad mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. buvo tęsinys 1979 m. pasirašytos vadinamosios pabaltijiečių chartijos. „Ją pasirašė 45 pabaltijiečiai, net rusų disidentai. 1979 m. mes jau reikalavome laisvės ir nepriklausomybės ir kad būtų paviešinti Ribentropo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai. Mitingas – seka to, ko siekėme 1979 m.“, – sako V. Bogušis.

Jis prisimena, kad tada visi dalyviai buvo suimti, o 1987 m. nuotaikos jau buvo truputį lengvesnės. Nepaisant šio pasikeitimo, tvirtina V. Bogušis, mitingo siekis išliko toks pats – anuliuoti Ribentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir iškelti į viešumą okupacijos klausimą.

Iš kitos pusės, iš ten buvo labai lengva pabėgti – jei jau pultų vaikyti, šaudyti ar mušti, galėtum į visas keturias puses bėgti ir tave sugauti būtų ne taip lengva, kaip uždaroje erdvėje.

„Tai buvo seka mūsų pirmo pareiškimo 1979 m. Mitingo idėja kilo labai keistai. Liepos 4 d. buvo mano žmonos gimtadienis, kurį šventėme sode. Su Antanu Terlecku tada sugalvojome, kažkaip paminėti [Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo dieną]. Galvojome – suims ar nesuims, areštuos ar neareštuos. Nutarėme, kad vis dėlto reikia mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Taip ir įvyko“, – teigia V. Bogušis.

Mitingo vietą pasirinko dėl dviejų priežasčių

Mitinge su ženkliuku „Lithuanian power“ [liet. „Lietuviams valdžia“] buvęs pranciškonų vienuolis J. Sasnauskas prisimena ženkliuką gavęs iš į Lietuvoje vykusius lituanistikos kursus atvykusių išeivių.

„Man atrodo, kad kažkas iš jų tą ženkliuką ir paliko. Atrodė, kad jis čia bus tinkamas. Mes juos nešiodavome drąsiai. Tas ženkliukas nieko nereiškia, palyginus su tuo, kas ten dėjosi. Dabar gera klausytis mitingo įrašų. Jie buvo daromi, žinoma, KGB užsakymu, norint diskredituoti ar sumenkinti tą įvykį, bet iš tikrųjų išėjo priešingai – dabar tai parodo, kad žmonės buvo drąsus, informuoti ir sąmoningai tai darė. Tai labai gera šiandien prisiminti“, – tvirtina J. Sasnauskas.

Anot jo, tada į mitingą nemažai žmonių atėjo iš Onos bažnyčios, kur šiek tiek anksčiau vyko mišios. Anot vienuolio, aikštė atrodė tuščia, tačiau jos pakraščiuose jau lūkuriavo žmonės. A. Mickevičiaus paminklas tada buvo pasirinktas kaip vienintelis, turintis patriotinę idėją dėl paties A. Mickevičiaus biografijos, likimo.

„Iš kitos pusės, iš ten buvo labai lengva pabėgti – jei jau pultų vaikyti, šaudyti ar mušti, galėtum į visas keturias puses bėgti ir tave sugauti būtų ne taip lengva, kaip uždaroje erdvėje. Taip ir prasidėjo. Paskui spontaniškai kilo kalbos, šūkiai. Taip viskas išsivystė. Viskas buvo daug efektyviau nei mums atrodė“, – sako J. Sasnauskas.

Jo teigimu, iš pradžių buvo ketinama per mitingą tylėti, tačiau savaime atsirado kalbėtojų. Nepaisant susirinkusių žmonių ryžto, buvo jaučiama įtampa ir baimė. Prieš tai mitingo organizatoriams buvo grasinta juos areštuoti, išsiųsti į lagerius ar sodinti į kalėjimus.

Pasitiki dabartine karta

V. Bogušis prisimena, kad po taikiai praėjusio mitingo kai kurie jo dalyviai neigiamų pasekmių vis dėlto neišvengė – kai kuriuos smerkė aplinkiniai ir kolegos, kai kurie buvo atleisti iš savo darboviečių. „Vis dėlto jiems [sovietinei veldžiai] nebepavyko taip susidoroti. Kitur, kur vyravo brežnevinė, stalinistinė dvasia, žinoma, reikia pripažinti, žmonės buvo išmesti, netgi sumušti. Bet jau buvo kita nuotaika, mes pasėjome drąsos, atsispyrimo grūdą. Visi suprato, kad Lietuva vis dėlto neprijungta, ne saulutė per laimę atvesta. Lietuva okupuota“, – tvirtina V. Bogušis.

Jis akcentuoja, kad ir dabar Lietuva susiduria su sudėtinga geopolitine situacija. „Dabar mes truputį neramiai gyvename, sėdime ant tokios parako statinės. Perkūnas žino, kaip tas Maskvos meškinas atsibus. Gana nedrąsiai jaučiamės, nežiūrint to, kad esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, bet pulsacija dabar nėra pati geriausia, lengviausia. Žiūrint į Ukrainą, Gruziją, Moldovą... Labai atsargiai žiūriu į šiuos faktorius“, – pabrėžia V. Bogušis.

Panašios nuomonės laikosi ir J. Sasnauskas, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuva prireikus gali vėl būti vieninga. „Žinoma, jei politikai sugebėtų tą vienijančią idėją surasti, manau, tai įvyktų, bet politikai, menininkai, bažnyčia nesugeba akumuliuoti tų idėjų ir iškelti vienijančios vizijos. Tai pirmoji priežastis. Be to, viskas nuėjo į savo asmeninio gyvenimo, gerovės kūrimą, viskas pakrypo. [...] Bet aš vis tiek pasitikiu šia karta. Manau, kad ji nėra taip lengvai paimama, užmigdoma, ilgainiui kas nors atsiranda“, – įsitikinęs J. Sasnauskas.

Jo tvirtinimu, žmogaus ryžtas yra vienintelis dalykas, kurio labiausiai bijo ir negali nugalėti jokios sistemos, okupacijos ir tankai. „Tai skamba banaliai ir galbūt retoriškai, bet jie to negali palaužti. To jie iš tikrųjų labiausiai bijodavo, atsitrenkdavo visi jų gąsdinimai į žmogaus nusistatymą, vidinį tikrumą. Tai mane gerai išmokė. Manau, kad ir dabar tai reikia tvirtinti“, – sako J. Sasnauskas.

Šį sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje vyks T. Matulionio (1873–1962) skelbimo palaimintuoju iškilmės. Jas nuo 13.30 val. bus galima tiesiogiai stebėti per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt.

T. Matulionis gimė Utenos apskrityje, mokėsi Sankt Peterburgo seminarijoje, dirbo kunigu Latvijoje, Rusijoje, Lietuvoje. 1943 m. popiežiaus Pijaus XII paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o 1962 m. Šventasis Tėvas Jonas XXIII suteikė T. Matulioniui arkivyskupo titulą. T. Matulioniui teko kelis kartus kalėti, būti tremiamam, sekamam KGB agentų. 1962 m., praėjus trims dienoms nuo kratos jo namuose, T. Matulionis mirė.

– T. Matulionio beatifikacija pristatoma kaip išskirtinis istorinis įvykis. Kuo ji svarbi Lietuvai?

– Tokie dalykai išskirtiniai tiek, kiek žmogus pajėgia priimti tą išskirtinumą. Tai vyksta ne Guinnesso rekordų knygos principu, bet dėl daugelio priežasčių. Galima pasakyti, kad tai būtent toks įvykis, nes mes neturime daug šventųjų, neturime tokio pamaldumo (ypač palyginus su Lenkija). Taip jau susiklostė aplinkybės, kad šventieji ir palaimintieji buvo skelbiami kitur.

– Kodėl atkreiptas dėmesys į T. Matulionį, nuspręsta jį beatifikuoti?

– Buvo pradėtos kelių asmenų bylos dėl šventumo pripažinimo. Tai matomi, vieši asmenys, į kuriuos buvo nukreiptas didžiausias įsiūtis ir priešiškumas, juk norėta sudoroti katalikų Bažnyčios vadovybę. Vadinamosios šventumo bylos buvo pradėtos Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui, kuris buvo sušaudytas, ir Mečislovui Reiniui, mirusiam Vilniaus kalėjime. T. Matulionis tarp jų atrodė pilkiausias, turintis mažiausiai galimybių, bet atsitiko priešingai.

Kodėl taip atsitiko? Nes T. Matulionio gyvenimas labai nuoseklus. Kalbant apie V. Borisevičių ir M. Reinį, yra politinių dalykų, įtampos. Su T. Matulioniu viskas nuoseklu – tiek du teismai iki karo, tiek teismas po karo, jo pozicija.

Jis buvo dvasininkas, atsidavęs ir pasiaukojęs žmonėms. T. Matulionis visiškai nekreipė dėmesio į savo asmenį. Žinomas ir jo kankinystės faktas – T. Matulionis buvo nunuodytas, jo mirtis pagreitinta. Be to, sekėsi bylos vedėjui, kuris buvo lietuvis. Jis įgijo pagalbininkų Romoje, tad visos aplinkybės buvo palankios.

Šventumo pusės yra dvi. Viena – tai, kad dovanojamas pavyzdys, istorija ir žinia. Kita – nematomas šventumo veikimas.

– Kokias T. Matulionio savybes išskirtumėte?

– Dabar į tai galima žiūrėti su grauduliu, nes tokios Bažnyčios, kokia buvo, jau nėra. Skaitant pareiškimus apie T. Matulionio sprendimus, elgesį, akivaizdu, kad jis buvo gana kategoriškas, konservatyvus. Vienintelis likęs jo garso įrašas yra sveikinimas ir tuo pačiu – vyskupo kreipimasis. Ten jis kalba labai tradiciškai, kad šeimos turi eiti išpažinties, melstis...

Nieko ypatingo nėra, bet juntamas jo nuoseklumas, pasiaukojimas. Kodėl jis taip veržėsi į Rusiją? Jis buvo Mogiliovo arkivyskupijos kunigas. Vyskupijos teritorija gana didelė, su išmėtytomis katalikiškomis parapijomis, kurių nebuvo itin daug. T. Matulionis priklausė tai vyskupijai ir liko jai ištikimas. Vėliau jį paskyrė į Kaišiadoris, bet jis vis norėjo likti Mogiliovo vyskupijoje.

Šventumo pusės yra dvi. Viena – tai, kad dovanojamas pavyzdys, istorija ir žinia. Kita – nematomas šventumo veikimas. Žinoma, gražių pavyzdžių ir taip pilna – galima skaityti „Pinokio nuotykius“ ar pasakas ir to rasti, nebūtina išmanyti T. Matulionio gyvenimo. Krikščioniškų pavyzdžių turime ir daugelyje šeimų. Tačiau šventieji skelbiami dėl to, kad pripažįstamas nematomas jų veikimas ir užtarimas.

– Kokį pavyzdį iš T. Matulionio galima imti? Dauguma sakytų, kad šventiesiems prilygti neįmanoma, ir net nesistengtų.

– Aš, kaip kunigas, irgi toks niekada nebūsiu, neturiu tokių duomenų, tokio auklėjimo, oratoriaus savybių ir uždavinio gyvenime. Taip pat buvau kalėjime, bet kitokiomis sąlygomis. Tai ne tas pats, kas kalėjime sėdėti 1923 m.

Paprastiems žmonėms lieka užtarimas. Pripažįstama, kad T. Matulionis – Dievo artumoje, Bažnyčia tiki jo nuopelnais, lobynu, sukauptu per darbus ir maldas, kančias. Tai tarsi buhalterija, bet graži buhalterija. Žmonės neturi jaustis įsipareigoję kopijuoti tokį gyvenimą. Galima tiesiog dėkoti Dievui, melstis, prašyti užtarimo, gerbti.

– Ar beatifikacija svarbi tik kaip lokalus įvykis? Kokią reikšmę tai gali turėti pasaulinei Bažnyčiai?

– Bažnyčios teologija gali būti įvairi. Dabar popiežius Pranciškus remia Dievo tautos sampratą. Tai reiškia, kad nereikia visko suvienodinti, padaryti dirbtinio centro. Visi kartu – ir vyskupai, ir pasauliečiai, ir Bažnyčios – turi savo turtų. Visos Bažnyčios turi savo patirtį, ar ji būtų 300, ar 2000 metų.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie gamtosaugos reikalus, popiežius Pranciškus remiasi Filipinų vyskupų konferencijos dokumentais, cituoja juos ir pan. Tai parodo tos Bažnyčios įžvalgas ir mintis, tam tikrą poziciją.

Šis įvykis yra mūsų Bažnyčios, tuo mes gal ir nenustebinsime kitų. Rodos, 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankinių sąrašą. Jame – keli tūkstančiai asmenų, bet lietuvių nėra daug. Kitaip nei, pavyzdžiui, meksikiečių, kur katalikai šaudyti vien todėl, kad buvo katalikai. Nesužaisime skaičiais ar pretenzijomis į išskirtinumą.

Tačiau mes turime savo žmonių, turime tokį turtą. Tai svarbu pamatyti. Galbūt kalbu su nostalgija, kadangi tos Bažnyčios jau nebebus, ji praėjo. Žmonių, tokių kaip T. Matulionis, neatsiranda net Bažnyčioje.

– Kodėl šiais laikais neatsiranda tokių asmenybių? Ar mūsų dienomis trūksta iššūkių?

– Aš ir pats svarsčiau. Gal dabar nėra dėl ko kovoti. Anksčiau gyvenimas, ypač kaime, buvo toks, kad kito tikslo ir neatsirasdavo – tik išgyventi. Buvo ir turtingų žmonių, tačiau didžioji dauguma – labai paprasti. Patį gyvenimą jie priimdavo kaip iššūkį, kovą, turėjo įtempti jėgas.

Išbandymų niekas nenori, bet kai jie pasibaigia, kai pagalvoji po kelerių metų, pamatai, kad jie tave ir suformavo, viską davė, užgrūdino. Šiandien man dar labiau nesinorėtų sėsti į kalėjimą nei būnant 20 metų. Juk jau žinai, kaip smagu gyventi, jau skauda kaulus. Tačiau žinau, kad tai kūrė mano vidų, vaizduotę ir pan.

Sunkiais laikais pranokstame save, atsiranda papildomas naratyvas – ne savęs saugojimo, o galvojimo apie kitus.

Sunkiais laikais pranokstame save, atsiranda papildomas naratyvas – ne savęs saugojimo, o galvojimo apie kitus. Seniau to reikalauta iš dažno žmogaus, dabar – ne. Žinoma, šeimose ir draugystėse yra panašių situacijų. Tačiau aš mąstau apie tai, kas bus, kai nebeliks visų kunigų, išgyvenusių pokarį. Ir neturiu atsakymo. Nematau, kad tai būtų kaip nors kompensuojama.

Lėkštumo, paviršutiniškumo labai daug. Tik jei žmonės bus atviri kitų reikalams, istorijoms, gal kažkas ir bus. Dabar niekas nenori būti mėtomas kaip T. Matulionis, kuris gimė Lietuvoje, vėliau atsidūrė Sankt Peterburge, Latvijoje ir t. t. Dėl to jis niekada nesiskundė.

Šiandien žmonės to nepatiria, visi nori patogių sąlygų, dirbti Vilniuje ar Kaune, kur daug žmonių. Tokių asmenybių kaip T. Matulionis šie laikai nesukuria. Tačiau gal sukuria ką kita, yra kitų pliusų. Tarp jaunų seminaristų ir kunigų daug socialinio jautrumo. Svarbu, kad tų savybių jie nepaliktų nuošalyje.

O šventieji veiks, tik tai yra tikėjimo klausimas. Šventųjų kultas nėra one way street (vienos krypties gatvė), kai važiuoji ir važiuoji. Yra keitimasis, kai tu kreipiesi, kai vyksta tam tikras dialogas. Šventiesiems atsirasti reikalinga malda. Jei šventasis nėra kankinys, reikia stebuklo, o stebuklai – ilgai ir kantriai išprašyti.

– Kaip manote, ar susidomėjimas T. Matulioniu nedings ir tik augs?

– Tai Bažnyčios prestižo reikalas. Manau, kad greitai atsiras kokia nauja bažnyčia T. Matulionio vardu. Dabar T. Matulionis gali painiotis su Jurgiu Matulaičiu, jie abu arkivyskupai. J. Matulaičio bažnyčios yra kelios – tiek Kaune, tiek Vilniuje. Net Amerikoje vykdoma misija.

Pažįstu jaunų kunigų, ypač Kaišiadorių vyskupijoje, kurie duos regimus pamaldumo ženklus, matysime jų pastangas. O visa kita – kaip ir visur pasaulyje.