Paklausta, ar tiesa, kad jos vyras jai nepranešė, kad ketina kandidatuoti į Ukrainos prezidentus, O. Zelenska tikino, kad šis tą padaryti pamiršo.

„Kiekvieną dieną jis galvodavo: „Štai ta diena, dabar turėčiau jai pasakyti“, – juokėsi pirmoji ponia.

„Pamačiau jo Naujųjų metų sveikinimą ir taip sužinojau, kad kandidatuos“, – pridūrė ji.

V. Zelenskis ėmė labai stipriai juoktis.

„Seniai taip nesijuokiau!“ – sakė jis ir pridūrė atsiprašantis žmonos.

Padeda atsipalaiduoti

Paklausta, kaip žmonės reaguoja į jos vedamus juoko jogos užsiėmimus šiuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas ir daugelis emociškai tapatinasi su kenčiančiais ukrainiečiais, moteris susimąsto.

„Prisipažinsiu, ir man kilo šis klausimas, ar juoko joga šiomis dienomis dera su tragiška situacija Ukrainoje. Vienu momentu net pajutau kaltę... Bet juoko joga nekalba apie juokimąsi iš kažko. Tai technika, padedanti nuraminti ir atpalaiduoti mintis, savijautą. Ji susideda iš specialių kvėpavimo pratimų, juoko mankštos, rankų plojimo, juoko meditacijos“, – aiškina Ieva ir džiaugiasi, kad mato akivaizdžią juoko jogos naudą savo studentams.

Pirmakursiai aktoriai ir „Erasmus“ mainų programos studentai dalijasi, kad Ievos paskaitos jiems padeda lengviau susidoroti su patiriamu stresu, nerimu, kurį jaučia tiek dėl didelio paskaitų krūvio, tiek dėl tvyrančios įtampos.

Juoko joga – tai juokas be priežasties. Jau daugiau kaip 30 metų ši jogos technika praktikuojama daugelyje Europos šalių, prie kurių pagaliau prisijungė ir Lietuva.

„Mes naudojame juoką kaip pratimą. Nebandome kurti anekdotinių situacijų, iš kurių paskui galėtume pasijuokti, bet naudojame savo kūną kaip gamtos duotą priemonę. Specialiais juoko jogos pratimais išlaisviname streso hormonus, pvz., kortizolį, ir kuriame tinkamą terpę  endorfinams – laimės hormonams gamintis“, – pasakoja jogos instruktorė.

Anot jos, po juoko sesijos žmogaus problemos nedingsta, bet keičiasi jo požiūris į tai, kas vyksta aplinkui, nurimsta protas, lengviau reaguojama į liūdną tikrovę. Kai žmonės supranta, kad juoko joga yra tas pats, kaip ėjimas į sporto klubą, rūpinantis savo fizine sveikata, kitaip ima žiūrėti į juoko jogos užsiėmimus, padedančius rūpintis savo dvasine sveikata.

Jei nenorite juoktis be priežasties, bent pamėginkite nusišypsoti viduje: tai irgi skaidrina mintis.

Šypsenos galia

Sakoma, kad prastas mokytojas, kuris tik kalba, bet pats nieko nedaro. Šie žodžiai – ne apie Ievą. Štai praeitą pusmetį mokytoja išmaišė kone visą Lietuvą, važinėdama po mokyklas, kur vedė juoko jogos sesijas, komandiškumo mokymus.

„Juoko joga – labai gera prevencija jautresniems jauniems žmonėms. Jie įgyja praktikos, kaip labiau pasitikėti savimi, nuraminti savo mintis ir išmokti nepasiduoti visuotinei panikai“, – sako ji.

Bendraudama su kolegomis aktoriais, studentais, šeimos nariais I.Labanauskaitė stengiasi ir pati kuo daugiau šypsotis, nes šypsena – labai stiprus fizinis veiksmas, kuris dažnai nulemia netgi žmogaus požiūrį į tam tikrą situaciją. „Ji tokia galinga, kad išsyk turi fizinį, netgi cheminį poveikį žmogui, jo jausenai, mintims“, – įsitikinusi pašnekovė.

Paklausta, ar vaikystėje matė gražų senosios animacijos filmuką apie pabaisą, gyvenančią upelyje, moteris žada būtinai pasižiūrėti. Filmuko herojus, bailus meškėnas, tik šypsodamasis sugeba įveikti kliūtį – pereiti tiltu į kitą upelio pusę. Tai tarsi alegorija į mūsų sąmoningumą, kai žmogui duota laisva valia rinktis: kliūtį įveikti pykčiu, ar nuoširdžia šypsena.

Skirtingai: kiekvienas pats turime atrasti geriausiai stresą malšinantį būdą: vienam tai – miškas, o kitam – juoko joga.

Ieva juokiasi, kad nereikia nė filmo: kiekvienas – tiek mažas, tiek didelis – tikrai bent kartą gyvenime yra pakliuvęs į situaciją, kai vos nusišypsojus viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

„Ar pastebėjote, kad su žmogumi, kuris šypsosi, prasideda visai kitoks pokalbis? – klausia ji. – Tai nereiškia, kad jūsų pašnekovas yra nerimtas. Anaiptol. Tai reiškia, kad jo šypsena paskatina jūsų dialogą ir tarpusavio supratimą.“

Galima sustabdyti mintis

Aktorė prisipažįsta, kad šiuo metu ir ją veikia karo baimė, nežinia. Tad stengiasi kuo dažniau pati naudotis juoko jogos pratimais. Vienas iš jų – tylus, atpalaiduojantis kikenimas tarsi sau į delną. Jį praktikuoja, kai veda šunį pasivaikščioti.

Jei nerimo priepuolis užklumpa darbe, galima pasiimti telefoną ir apsimesti, kad kalbate. „Įsivaizduokite, kad jums paskambino draugas, kuris į ragelį kalba juokingus dalykus. Tad turite teisę kvatotis iki ašarų. Jei bijote būti nesuprastas darbo kolegų – leiskite sau bent tyliai pakikenti“, – dalijasi patirtimi Ieva ir sako, kad šitos veiksmingos praktikos ją išmokiusi viena juoko jogos instruktorė. Ji praktikuodavo tokius kikenimus darbe ir jausdavosi puikiai.

Kartais žmogui išties būna sudėtinga pradėti garsiai juoktis, todėl tai daryti galima ir tyliai. Mokytoja siūlo įsivaizduoti, kad yra naktis, o už sienos miega kaimynai, tad juoktis galima tik labai atsargiai: „Iš pradžių išsišiepkite iki ausų, pradėkite tolygiai kvėpuoti ir baikite pratimą tyliu kikenimu bent kelias minutes.“

Paklausta, ar didesnis garsas leidžia pasiekti geresnį efektą, I.Labanauskaitė sako, kad garsas iš tiesų poveikį sustiprina. Jis padeda tam juokui atsirasti ir juo užkrėsti kitus. „Bet, kaip rodo praktika, net ir tyliai kikenant jau dirba visas raumenynas“, – reziumuoja ji ir teigia, kad garsą įvairiose dvasingumo praktikos labai vertina.

„Ar pastebėjote, kad tuo metu, kai juokiamės, daugiau apie nieką negalvojame? – klausia Ieva. – Todėl ir savo studentams siūlau bent kelis kartus per dieną sustabdyti mintis ir susitelkti į patį juoko procesą be jokių pašalinių minčių – aš juokiuosi, ir viskas.“

Po juoko sesijos žmogaus problemos nedingsta, bet keičiasi jo požiūris į tai, kas vyksta aplinkui, nurimsta protas, lengviau reaguojama į liūdną tikrovę.

Kaip nusišypsoti viduje

Mokslininkai sako, kad mūsų smegenys nesupranta, ar juokiamės iš tikrųjų, ar dirbtinai. Negi tai tiesa? „Tiesa. Juoką galima išprovokuoti įvairiausiais žaidybiniais pratimais, akių kontaktu, buvimu vienam su kitu ir pan. Protas priims tai už gryną pinigą“, – teigia aktorė.

Anot jos, juoko joga – ne tas pats, kaip juoko terapija, kai paprastai žiūrimos ir komedijos. Kaip jau buvo minėta, tai juoko ir kvėpavimo pratimai, galintys sukelti juoką be priežasties. Juos galima naudoti bet kokioje gyvenimo situacijoje, vos pajutus poreikį.

Paklausta, kaip kilo noras išmokti juoko jogos, Ieva mintimis nusikelia į paauglystę. Jai buvo gal penkiolika, kai netyčia pateko į juoko jogos sesiją ir pasijuto be galo laisva.

„Matote, kiekvienos juoko jogos sesijos gale dar vyksta meditacija. Tas juoko ir galiausiai kūno atpalaidavimo pratimų derinys man tąkart padėjo pajusti tokią ramybę, kad jausmas įstrigo visiems laikams“, – dalijasi prisiminimais moteris ir sako, kad juoko jogą ji vėl prisiminė prieš trejus metus, kai nuvyko į Londoną studijuoti vaidybos magistro.

Ten patyrė nemažai streso. Nerimą kėlė ir svetima kalba, ir papildomas darbas, ir nelengvi mokslai. Daug ko Ieva tada dar negalėjo išsakyti angliškai, kas be vargo būtų pavykę gyvenant Lietuvoje ir kalbant gimtąja kalba.

Kai Ievos kūnas ėmė siųsti rimtų signalų, teko prisiminti juoko jogos sesiją, kurioje dalyvavo paauglystėje. Aktorė ėmė ieškoti juoko jogos vaizdo įrašų internete, o radusi puolė daryti specialius pratimus. Poveikis buvo toks stulbinantis, kad moteris išsyk nusprendė pasinerti į šią sritį profesionaliau.

„Argi ne nuostabu, kad patirdamas didžiulį stresą tu gali turėti pasirinkimą juoktis? Jei ne atviru, garsiu juoku, tai bent viduje šypsotis. Įrodyta, kad net ir dirbtinai sukeltas pojūtis mumyse sukelia realių procesų, teigiamai veikiančių mūsų savijautą“, – aiškina ji.

Duotybė: vaikai iki dešimties metų dažnai juokiasi ir be priežasties.

Aktorystė – didelis iššūkis

Paklausta, kodėl taip toli beldėsi studijuoti vaidybos – net į Londoną, aktorė prisipažįsta labai norėjusi patirti kitokių dėstymo metodų, technikų, pamatyti pasaulį, žmonių.

„Kiekvienas, palikęs saugius namus ir išvykęs į platųjį pasaulį, turbūt nori kažkokių netradicinių patirčių, užsigrūdinti... – svarsto pašnekovė. – Kadangi vaidybos meno industrija Londone kur kas platesnė nei Lietuvoje, tai ir požiūris į aktorių ten šiek tiek kitoks.“

Ieva prisipažįsta, kad mokytis jai vis dėlto buvo sunkiau Vilniuje. Todėl nuvykusi į Didžiąją Britaniją jautėsi užgrūdinta, mat turėjo tvirtą specialybės stuburą, jau suformuotą LMTA dėstytojų.

„Manau, studentams labai pasisekė, kad per pastaruosius kelerius metus katedros vedėja Vesta Grabštaitė įdiegė kitokį mokymo modelį, tikrai pakeitusį visas tas posovietines siauras ir griežtas programas. Nors labai gerbiu ir myliu savo buvusius dėstytojus, bet Londone aš patyriau betarpiškesnį ryšį tarp dėstytojo ir studento, jaučiau daugiau laisvės, priėmimą tokios, kokia esu iš tiesų, ir tai išnaudoti kūryboje. Bet gal čia kalta pati šalis, kuri tokia įvairi ir kurioje tiek daug studentų iš viso pasaulio“, – svarsto aktorė, Londone suradusi daug draugų, su kuriais ir šiandien palaiko ryšį.

Kodėl aktoriaus profesija tokia populiari Lietuvoje? Juk per pandemiją labiausiai nukentėjo būtent meno, kultūros darbuotojai, iš kurių ne vienas vėliau prisipažino gailėjęsis, kad Dievas nedavė protelio imtis kitos veiklos.

Ieva dalijasi, kad jos laikais stojančiųjų į aktorius gretos buvo dar didesnės. Anot jos, šiuo metu keičiasi ir žmonių požiūris į aktoriaus profesiją. Anksčiau buvo manoma, kad aktorystės kelią renkasi lengvo gyvenimo būdą mėgstantys jaunuoliai.

„Bet atsidūrę LMTA jie susidurdavo su visai kita realybe. Buvo išties sunku. Užtai turėdavome galimybę panagrinėti save iš visų pusių – fizinės, emocinės, mentalinės. Galiausiai prieidavome net prie Dievo, Kūrėjo, Aukštesnės jėgos paieškų. Manau, kad aktorystė visais laikais jaunam žmogui yra, buvo ir bus didžiulis iššūkis, kurį, deja, ne visiems pavyksta įveikti“, – kalba aktorė.

Reaguoja jautriau

Kaip net pačioje beviltiškiausioje situacijoje išlikti žmogumi? Šis klausimas kiekvienam svarbus ir šiandien, ypač karo Ukrainoje fone. Ne mažiau svarbus jis ir aktoriui.

„Patikėkite, jis kur kas jautriau į viską reaguoja; truputį kitaip mąsto, labiau atjaučia. Aktorius privalo nuolat tobulėti – skaityti, viskuo domėtis; o dar – prižiūrėti savo kūną. Niekada nežinai, koks bus vieno ar kito spektaklio pastatymas, todėl privalai būti visų galų meistras“, – aiškina LMTA lektorė, nuo rudens dirbanti Juozo Miltinio dramos teatre, turinti vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kartais vaidinanti trumpametražiuose ir ilgametražiuose filmuose, reklamose.

Moteris sako pastaruoju metu labiau pajutusi, kad nori būti bendruomenės, komandos dalimi. Bet juk kiekvienas aktorius – unikumas? Kaip nugalėti konkurencijos, išskirtinumo, puikybės jausmą?

Anot pašnekovės, išlaikyti savo individualumą tarp kitų žmonių  sudėtinga ne tik aktoriui, bet ir kitos specialybės žmogui. Studijų metais ir Ievai teko patirtį šį iššūkį, nes visi jos grupės nariai buvo be galo skirtingi ir ypatingi „Man pasisekė. Net ir šiandien, kai susitinkame gatvėje, norisi apsikabinti“, – graudinasi ji.

Norėjo būti tobula

Ieva dalijasi bendražmogiškaisiais principais, kaip, anot jos, reikėtų reaguoti į kiekvieną iš mūsų aplankantį išskirtinumo jausmą. Ji siūlo didinti pasitikėjimą savimi, pabrėžti savo unikalias savybes, bet tai daryti nelyginant savęs su kitais. „Nė vienas iš mūsų neprivalo būti tobulas, todėl ir kitus turime priimti netobulus“, – primena pašnekovė.

I.Labanauskaitė prisipažįsta, kad pirmaisiais studijų metais jaunas kraujas virte virė, o ji nuolat reikalavo iš savęs tobulumo. Manė, kad kaip gera aktorė turi sugebėti viską – kurti pačius įvairiausius vaidmenis. „Bet kas tada, jei neturi tam tikrų savybių, kurias turi kažkas kitas?“ – retoriškai klausia ji ir siūlo nekaltinti savęs dėl to, ko negali padaryti. Ievos žodžiais tariant, šitos išminties žmonės dažnai mokosi visą gyvenimą.

Ieva gailisi, kad tuo metu, kai LMTA studijavo vaidybą, dar nebuvo atradusi juoko jogos, nes streso proveržių ir tuomet pasitaikydavo. „Dirbdama su savo studentais tik įsitikinau, kad visais laikais problemos tokios pačios. Visi mes jaunystėje esame maksimalistai ir norime būti tobuli visose sferose. Bet argi tai įmanoma?“ – svarsto pašnekovė.

Ieva džiaugiasi, kad kalbėdama su savo studentais girdi, jog juoko joga padeda jiems pasijausti to paties lygio žmonėmis (išnyksta ribos tarp tų, su kuriais anksčiau tarsi jautei konkurenciją). „Juoko akivaizdoje ištirpsta socialinės kaukės, atskirties ribos. Ir tai yra nuostabu!“ – entuziastingai kalba ji.

Pasak I.Labanauskaitės, juoko pertraukėlės yra naudingos ne tik aktoriams, bet ir didesnių ar mažesnių firmų darbuotojams. Juokas suvienija visus. „Džiugu, kad juoko jogos instruktorių sparčiai daugėja ir Lietuvoje. Pagrindinis jų – juoko jogos ambasadorius Stepas Šafranauskas, kurį paskyrė pats Madan Kataria, juoko jogos įkūrėjas. Šis žmogus jau geras dvi dešimtis ne tik pats praktikuoja juoko jogą, bet ir moko jos kitus“, – sako pašnekovė.

Puikus laisvalaikis

Ieva, ne kartą dirbusi vaikų stovyklose, teigia, kad mažieji (iki dešimties  metų) dažnai juokiasi ir visai be priežasties. Kai prasideda paauglystė, viskas tampa kur kas sudėtingiau, nei įžengus į suaugusiųjų pasaulį. Mat suaugęs žmogus labiau geba pasirinkti, o paaugliui vis dar norisi maištauti, prieštarauti.

Paskaičiuota, kad vaikai juokiasi per dieną juokiasi apie 400 kartų, o suaugusieji – tik apie penkiolika. Juoktis be priežasties mums trukdo lūkesčiai ir įsitikinimas, kad būtinai reikia juoktis iš kažko. Kai minėto įsitikinimo nebelieka ir žmogus sugeba išgirsti ir priimti instruktorės duodamus impulsus, būna labai gerai. „Bet dažniausiai turi praeiti laiko“, – aiškina Ieva ir sako, kad juoko jogą reikia prisijaukinti.

Aktorė juoko jogą vadina puikiu laisvalaikiu. Vedžiodama šunį ir praktikuodama tylų kikenimą moteris pastebėjo, kad tomis minutėmis net šuo pasidaro gerokai žaismingesnis – ima laigyti ir šuoliuoti po pievą.

Dar Ieva mėgsta dainuoti. Ne chore, bet viena, namuose. Kartais groja pianinu, elektrine gitara, šoka pati sau viena ir dainuoja. Jai taip gerai. Galbūt vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, aktorė išeis su savo kūryba į viešumą. „O gal ir ne… Niekas nežino, kas bus ateityje“, – filosofiškai nutęsia ji.

Atsisveikindama ji linki nebūti per griežtiems sau. Ypač šiandien. „Kuo daugiau šypsokitės, dovanokite juoko akimirkas tiems, kam jų labiausiai reikia. Drąsiai siųskime gerąsias juoko vibracijas vieni kitiems ir netapkime šios rimtos situacijos pirmalaikėmis aukomis“, – ragina I.Labanauskaitė.

Ne visiems lietuviams gyvenimas suteikia progą pasijuokti. Vilniaus centre sutikti praeiviai sako, kad svarbiausia gyvenime rasti tai, kas teikia džiaugsmą.

„Geras oras, geros knygos, teatras, moterys, seksas, pinigai. Tai va tokie dalykai teikia džiaugsmą“, – vardijo jaunas vyras.

„Labiausiai šeima, vaikai, anūkai. Daugiau nieko nereikia“, – tvirtino vyresnio amžiaus moteris.

Juoko jogos trenerė Kristina Laučienė įsitikinusi: meilės gyvenimui raktas yra rūpinimasis savo emocine savijauta.

„Suaugęs žmogus, kai jau prieina tą ribą, kai taria, na, jau nebegaliu, tada atranda laiko ir juoko jogai“, – pasakoja Kristina.

61 proc. žmonių Lietuvoje džiaugiasi gyvenimu. Tačiau tyrimą atlikę specialistai sako, kad iki pandemijos buvome laimingesni.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše

„Pandemijos įtaka buvo didžiausia pasitenkinimo kritime. Tačiau nereikia pamiršti, kad pandemija kai kuriems žmonėms nulėmė ir finansinius dalykus“, – sakė „EY“ konsultacijų padalinio Baltijos šalyse vadovas Linas Dičpetris.

Pandemijos įtaką pastebėjo ir Kristina. Ji juoko užsiėmimus veda nuotoliniu būdu ir pripažįsta nustebusi, kad juoktis galima ir per kompiuterio ekraną.

Iki pandemijos daugiau kaip 70 proc. lietuvių džiaugėsi savo gyvenimo kokybe – šeima, karjera, uždirbamais pinigais. Psichologai sako, kad pandemija išvargino žmones ir to džiaugsmo nebepakanka.

„Žmonės išsekę ir nuo suvaržymų, ir nuo situacijos, kurios negali kontroliuoti“, – tvirtino psichologė Inga Budvytytė.

Vis dėlto statistiką stebintys specialistai sako, kad lietuviai – ne pati liūdniausia tauta. Vakarų Europos šalių gyventojai dabar džiaugiasi dar mažiau.

Iš tikrųjų, tą sąrašą būtų galima plėsti ir plėsti. Nuo juoko mirė ir aristokratai, ir varguoliai, ir profesoriai, ir niekam nežinomi darbininkai. 1989 metais danų audiologas Ole Bentzenas, kuris, kaip buvo manoma, buvo puikios sveikatos, taip juokėsi iš vienos filmo scenos, kad mirė patyręs širdies smūgį. Skaičiuojama, kad jo širdies ritmas juoko priepuolio metu pakilo iki 250-500 dūžių per minutę.

Mirtis nuo juoko yra labai retas reiškinys, tačiau tai nėra tik išsigalvojimai ir mitai. Juokas pasireiškia nereguliariu kvėpavimu, pakilusiu širdies ritmu ir kraujospūdžiu. Tiesą sakant, yra žinoma, kad labai retais atvejais žmonės nualpsta tiesiog besijuokdami. Arba praranda sąmonę nuo nuovargio, patiriamo juoko metu sutraukiant raumenis. Juk ir jūs tikriausiai esate juokęsi iki skausmo.

Mokslas yra bandęs tirti nuo juoko įvykusias mirtis, tačiau jos yra tokios retos, kad realių atradimų pasiekti nepavyko. Alpimas nuo juoko yra kiek dažnesnis –juoko sukelta sinkopė yra aprašyta ir mokslinėje literatūroje. Ją sukelia staigus kraujospūdžio kritimas po ilgesnio juoko priepuolio. Tai gali būti šioks toks savisaugos mechanizmas – organizmas, pajutęs, kad širdis yra labai apkrauta, gali tiesiog persikrauti, kad juoko priepuolis nutrūktų. Juoko sukelta sinkopė kartais baigiasi traumomis ar net mirtimi.

Sveikas žmogus nuo juoko mirti neturėtų. Manoma, kad daugelį istorinių mirčių, kurias sukėlė juokas, iš tikrųjų sukėlė insultas ar infarktas. Susilpnėjusios kraujagyslės, trombai, anksčiau patirtos traumos tikriausiai buvo tikrosios mirties priežastys. Kitaip tariant, jei nesijuokdami, tie žmonės tikriausiai būtų mirę lipdami laiptais ar bėgiodami.

Dar retesniais atvejais žmonės ima ir uždūsta tiesiog dėl to, kad negali nustuoti juoktis. Ir jūs esate pastebėję, kad juokdamiesi kvėpuojate labai nereguliariai ir po minutės ima trūkti oro. Kai kurie žmonės, turintys įvairių sutrikimų (tarp kurių – sunkios šizofrenijos formos, manijos sindromas ir pan.) kartais negali nustoti juoktis ir netgi praranda sąmonę. Kai kurie ima rimtai dusti.

Taigi, mirtis nuo juoko yra įmanoma – tokių atvejų jau yra buvę. Tačiau tai yra labai retas reiškinys, kuris dažniausiai įvyksta dėl jau egzistuojančių sveikatos problemų.

Pasaulinės juoko dienos pradininku laikomas indas Madanas Kataria, kuris įkūrė pasaulinį Juoko jogos judėjimą, įkvėptas idėjos, kad žmogaus veido išraiškos gali paveikti jo patiriamas emocijas.

Pasak Pasaulinės juoko dienos pradininkų, ši šventė yra skirta paskatinti žmones teigiamai žiūrėti į savo gyvenimus, skatinti pasaulio taiką, brolybę ir draugystę per juoką.

Juoko klubų, kur žmonės susirenka pasijuokti, jau yra keli tūkstančiai 105-ose pasaulio šalyse. Vis dėlto labiausiai šventė mėgstama Indijoje, kur ir gimė šios šventės idėja.

Ir tokių pirmų kartų, keliančių juoką ir geras emocijas, galima manyti, jos laukia vis daugiau, nes ji tapo viena iš pagrindinių naujo komiško serialo „Monikai reikia meilės“, kurio premjera LNK eteryje jau šį trečiadienio vakarą 21 val., aktorių.

Savo balsu Lietuvą pakerėjusi K. Radžiukynaitė prisipažįsta, kad, nepaisant paauglystėje buvusių kelių epizodų masinėse scenose, tai bus pirmasis jos vaidmuo seriale, todėl iš pradžių teko patirti nemažai jaudulio. Tačiau, kaip sako pati Klaipėdos muzikinio teatro aktorė, dėl puikios atmosferos filmavimų metu jai darosi vis jaukiau ir ramiau prieš kameras.

Įtariu, kad daugiau juokiamasi yra iš manęs, o ne su manim.

„Aikštelėje nuolat skamba juokas. Įtariu, kad daugiau juokiamasi yra iš manęs, o ne su manim. Bet tas juokas labai draugiškas, aš pati iš savęs juokiuosi dar daugiau. Aš labai išsiblaškiusi, kartais pridarau tokių žioplų klaidų, kad normaliam žmogui greičiausiai nesuvokiama, kaip įmanoma nepadaryti kažkokio elementaraus dalyko iš penkto karto. Bet ir be manęs juokingų situacijų yra tikrai daug, kasdien nutinka kažkas linksmo“, – pasakoja aktorė K. Radžiukynaitė, naujame seriale įkūnijanti gyvenimu besimėgaujančią vyrų viliotoją Silviją.

K. Radžiukynaitė atvira – ji labai abejoja, kad jei realiame gyvenime sutiktų tokią merginą kaip Silvija, jos taptų geromis draugėmis, bet kurti tokį personažą dėl to tik įdomiau. „Su Silva nuobodu nebus niekada – amžini nuotykiai, iššūkiai, romanai ir naujienos!, – juokiasi žinoma dainininkė ir aktorė. – Ji labai spalvinga. Ir atvirkščiai nei kitos jos draugės seriale, meilės ji neieško. Ji ieško nuotykių. Semia gyvenimo džiaugsmą saujomis, o dėl rūpesčių per daug nesuka galvos. Silva tikrai moka mėgautis gyvenimu, kažkiek jai to pavydžiu!“. Paklausta, ar yra panašumų tarp kuriamo personažo ir jos pačios, Kristina nesutrinka ir drąsiai sako – „Tikrai taip!“. K. Radžiukynaitė neabejoja, kad kiekviena dailiosios lyties žiūrovė šiame personaže įžvelgs dalelę savęs. „Visos moterys kažkur savyje slepia žvėriuką, kuris mėgsta laisvę ir nuotykius“, – koketiškai šypteli aktorė.

Naujas komiškas serialas su Sauliumi Baltrūnu, Neringa Varnelyte, Džiugu Siaurusaičiu, Josif Baliukevič, Skaiste Vievese, Roku Petrausku ir daugybe kitų garsių ir pamėgtų šalies aktorių LNK televizijos žiūrovus džiugins jau nuo šio trečiadienio vakaro, pirmadieniais–ketvirtadieniais 21 val.

– Jūsų magistro darbo tema – džiaugsmingasis ir mandagusis juokas, jo akustiniai požymiai. Koks buvo darbo tikslas?

– Tikslas buvo išanalizuoti dviejų socialinio juoko tipų – džiaugsmingojo ir mandagiojo – akustinius požymius. Socialinis juokas – atsirandantis natūraliai, nesuvaidintas. Siekta išanalizuoti šių juoko tipų struktūrą ir struktūrinių elementų akustinius požymius.

– Kas tie akustiniai juoko požymiai?

– Akustiniai požymiai – kalbos padargų sukelti virpesiai, kuriuos galima analizuoti garsų analizės programomis. Gal kam nors girdėti tokie terminai kaip pagrindinis tono dažnis, spektro ypatybės, intensyvumas, kuris suvokiamas kaip garsumas, trukmė, kalbėjimo tempas ir pan. Kaip tuos akustinius požymius suvokiame, lemia psichoakustiniai požymiai.

– Ką galima tyrinėti pagal akustinius požymius?

– Galima tyrinėti įvairių tipų garsus ir žmonių, vyrų ir moterų, kalbą. Taip pat paralingvistinius elementus, atsirandančius kalboje, tokius kaip jau minėtas juokas, kosulys, žiovulys. Tai gali būti tam tikrų emocijų raiška.

– Kuo skiriasi mandagus ir džiaugsmingas juokas?

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad užsienio mokslininkai vis dar diskutuoja, kokiu pagrindu ir ar apskritai galima skirti skirtingus juoko tipus. Ta klasifikacija varijuoja. Pirmoji skirtis kyla tarp suvaidinto ir nesuvaidinto juoko. Nesuvaidintas juokas, pasirodantis natūraliai, ir vadinamas socialiniu. Jį galima skirstyti į daugiau pogrupių. Keli mokslininkai, kuriais rėmiausi savo darbe, apibūdina socialinį juoką pasitelkdami akustinius požymius.

Nustatyta, kad dažniausiai juokiamasis džiaugsmingai ar mandagiai kalbantis. Džiaugsmingas juokas atsiranda tada, kai kažkoks stimulas kalbančiam žmogui sukelia džiaugsmą. Mandagiuoju juoku kalbėtojas turi intenciją sušvelninti situaciją, gal pakeisti kalbėjimo temą, tik palaikyti pokalbį. Kitaip sakant, juokiamasi ne dėl to, kad iš tiesų būtų džiaugiamasi.

– Iš kur gaudavote juoko įrašų tyrimams?

– Reikia pasakyti, kad tyrimo medžiagą sudarė nepersidengiančio juoko įrašai. Analizuojant garsą tai svarbu. Tokio juoko įrašų rasti sudėtinga. Kartais naudodavau diktofoną – palikdavau jį ant draugų stalo taip, kad nesimatytų. Tokiu būdu sužinodavau kontekstą, kuriame nuskambėdavo juokas, kokia tai būdavo situacija, ką galima apie ją spręsti. Tiriant juoką, svarbiausia yra jo natūralumas. Pavyzdžiui, televizijos laidose tokie dalykai dažnai suvaidinti.

– Kokios jūsų tyrimo išvados?

– Galima teigti, kad džiaugsmingas juokas gerokai ilgesnis nei mandagusis. Pastarasis juokas kartais primindavo trumpą atsikosėjimą. Buvo darytas eksperimentas, kurio metu žmonėms duoti perklausyti juoko įrašai su kontekstu ir be konteksto. Reikėjo pasakyti, koks tai gali būti juokas. Kai kurie mandagų juoką palaikė tiesiog trumpu kosuliu ir sakė, kad tai nėra juokas.

Tai reiškia, kad kai kurių dalykų nepriimame kaip juoko, tačiau jis vis tiek egzistuoja. Vienas svarbiausių požymių yra juoko trukmė, nes džiaugsmingas juokas tikrai negali tęsti trumpai. Jis užkrečiamas, tuomet tęsiasi dar ilgiau. Paprastai niekas netęsia mandagaus juoko.

– Į juoko tyrimus galima įtraukti ne tik kalbininkus?

– Taip, jei norisi visapusiško tyrimo, reikia ir psichologų, neurologų pagalbos. Vienas prancūzų mokslininkas 9 dešimtmetyje atrado nuoširdžios šypsenos tipą. Pasirodo, šypsantis veikia ne tik didieji skruostų raumenys, bet ir žiediniai akių raumenys. Taigi žiūrėdami į žmogaus mimiką, kai jis juokiasi, galime nuspręsti, ar tai nuoširdus ir džiaugsmingas juokas, ar ne visai.

Į juoko tyrimus galima įtraukti net informatikus ir matematikus, nes jie gali kompiuterį įgalinti atpažinti emocijas. Akustinių juoko požymių analizė gali būti pritaikoma kalbos technologijų srityje, galima sukurti programas, padedančias autizmu sergantiems žmonėms tobulinti jų emocijų atpažinimo įgūdžius.

Tais šlovės metais dainos buvo kuriamos ir apie juos pačius. „Naktinių personų“ nariai atskleidė ne tik, kodėl kadaise nutraukė muzikinę veiklą, bet ir, kodėl grįžo į sceną.

„Mama, mūsų klasėj karas. Gerietės myli Alaną, o blogietės – Arą“, – dainavo grupė „Skamp“. Tačiau laidos „Legendinės meilės“, rodomos pirmadieniais 20 val. per TV3,  žurnalistė ir vedėja Džilda Vaigauskienė įžvalgiai pasinaudojusi neįtikėtina savo intuicija, pastebėjo, jog ne toks šventas ir tas „geriečių“ numylėtinis Alanas. O pokalbio eiga tai tik dar tvirčiau įrodys...

Džildos sumuštiniais ir pagal ypatingą receptą šviežiai paraugintais agurkėliais pavaišinti „Naktinių personų“ dainininkai atvėrė širdis laidos vedėjams. Aras neslėpdamas išvardijo tris jam patraukliausius moters bruožus, o Alanas nesiliovė žerti komplimentų Džildai. Kad neužsitrauktų Oresto nemalonės, jis skubėjo girti ir laidos vedėjo šukuoseną bei teirautis, kas padeda Orestui Vaigauskui susikurti išskirtinį stilių.

Man atpalaiduoja papilvę.

Paklausti, kodėl sustabdė savo muzikinę veiklą, Alanas ir Aras buvo atviri: „Reikėjo tos pauzės, nes per daug sparčiai mes žygiavome į priekį, apdovanojimus visus per greitai susirinkom, per daug albumų išleidom. Per 10 metų išleidom 11 albumų. Reikia pauzės, kai jauti, kad nebeturi, ką pasakyti, nenori dirbtinai plaukti pasroviui arba jautiesi kaip išsunkta citrina“, – kalbėjo Aras.

„O vėl susiėjot, nes ne visi pinigai paimti už muziką?“, – provokavo Orestas. „Ne visos dainos sukurtos“, – gudriai atsakė Alanas, o Aras pridūrė, kad muziką kuria ne dėl pinigų.

Pokalbio metu nuskambėjus legendiniam A. Chošnau juokui, Džilda pasiteiravo, ar jam neliūdna, kad visi iš jo juoko juokiasi. „Man kaip tik gera, tegul juokiasi žmonės, džiaugiasi, semiasi geros energijos. Ir taip daug visko pilko yra, – kalbėjo Alanas ir išdavė, kas vyksta jo organizme taip juokiantis. – Man atpalaiduoja papilvę.“

Laidoje Alanas ir Aras papasakos apie pačią „Naktinių personų“ pradžią, jų susitikimą, kai abu dar buvo paaugliai, apie pirmuosius bučinius tarpusavyje ir dainų kūrimą. Pokalbis neapsieis ir be žadą atimančių Dž. Vaigauskienės klausimų apie susikeitimą galvomis ir prausimosi įpročius.

– Ką daryti, jei juokas neima?

– Žinoma, šio unikalaus vaisto nenusipirksi nė vienoje vaistinėje. Bet dėl savo sveikatos mes privalome išmokti valdyti emocijas, atlaikyti socialinį spaudimą, sugebėti pakeisti požiūrį į problemas, o juokas – geriausias ir nieko nekainuojantis vaistas, kuris visada yra šalia. Taigi svarbiausia – pripildyti savo gyvenimą įvairia džiaugsmą bei malonumą teikiančia veikla.

– Žiniasklaidoje galima rasti įvairiausių juoko naudos įrodymų. Antai rašoma, kad juoką galima laikyti puikia grožio procedūra. Kokias grožio procedūras gali pakeisti juokas?

– Juokas suaktyvina net 17 veido raumenų darbą. Tokiu būdu lūpų kampučiai kilsteli aukštyn, veidas nuolat tonizuojamas, priteka daugiau kraujo. Tai – natūrali odos stangrinimo procedūra.

– Kodėl linksmi žmonės energingesni? Iš kur ta energija?

Dėl savo sveikatos mes privalome išmokti valdyti emocijas, atlaikyti socialinį spaudimą, sugebėti pakeisti požiūrį į problemas, o juokas – geriausias vaistas.

– Juokas aktyvina limbinę smegenų sistemą ir ima dirbti abu smegenų pusrutuliai. [Vienas] Stanfordo universiteto psichologijos profesorius juoką pavadino vidiniu energijos užtaisu, nes juokiantis kraujyje sumažėja streso hormonų, tokių kaip kortizolis, adrenalinas, noradrenalinas, smegenyse sustiprinama neuromediatorių (laimės ir džiaugsmo hormonų endorfino, seratonino, dopamino) sintezė.

Taip pat pagilėja kvėpavimas, todėl pagerėja visų organų ir audinių aprūpinimas deguonimi. Aktyviau skiriasi antikūnai, kurie naikina ligas sukeliančias bakterijas. O Baltimorės tyrėjai juoką pavadino sportu, nes jis teigiamai veikia kraujagyslių sienelių gleivinę ir mažina spaudimą bei cholesterolio plokštelių susidarymo riziką.

– Juoką tyrinėjantys mokslininkai padaro tokių išvadų, kad niurzgliai gyvena trumpiau nei linksmi žmonės, kad 15 sekundžių juoko prailgina gyvenimą 48 valandomis.

– Skaičiau, kad pesimistai gyvena 10 metų trumpiau nei optimistai. Taip pat mokslininkai nustatė, kad didžiausi niurzgliai gyvena Šiaurės Europoje, Skandinavijos šalyse. Jie mažiausiai šypsosi ir juokiasi. Daugiausia žmonės šypsosi Brazilijoje ir Kuboje.

Nustatyta, kad juokiantis mažėja stresas, plečiasi kraujagyslės, mažėja arterinis kraujo spaudimas, širdies ligų, insulto rizika, taip pat juokas apsaugo nuo vėžio. Kaip minėjau, juokiantis mažėja streso hormono kortizolio kiekis. O stresas, įtampa trumpina telomeras, kurios saugo chromosomas nuo sulipimo, denatūracijos. Kuo telomeros ilgesnės, tuo žmogus sveikesnis, jauniau atrodo ir ilgiau gyvena.

– Juokas įvardijamas ir kaip būdas, pagerinantis bendravimą.

– Nors moterys juokiasi pusantro karto dažniau nei vyrai, manoma, kad vyrų humoro jausmas geresnis dėl lytinio hormono tostesterono. Žinoma, kad juokas ir geras humoro jausmas yra naudingas abiejų žmonių emocinei ir fizinei sveikatai.

– Vis dėlto ne visiems patariama dažnai ir nuo širdies juoktis. Kam nepatariama juoktis?

– Galima juoktis ne daugiau kaip vieną valandą. O medikai nerekomenduoja juoktis po operacijų, turint stemplės angos, pilvo sienos, diafragmos ar bambos išvaržą, kai gresia persileidimas, sergant kai kuriomis akių ligomis, kai gresia tinklainės atšokimas, taip pat – atvira tuberkulioze, plaučių pneumotoraksu.

Trumpai tariant, apie kutenimą galima pasakyti kur kas daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, teigia R. Provine`as. „Tai susiję su viskuo, pradedant savisauga ir polinkiu į žaidimus ir baigiant savęs suvokimo kitų subjektų atžvilgiu lavinimu“, – sako jis.

Žmogui būdinga ir knismezija, ir gargalezija

Kutulys būna dvejopas, ir abiem kutulio rūšims suteikti skambūs pavadinimai: knismezija ir gargalezija. Knismezija – tai nesudėtingas atsakas į lengvai erzinantį pojūtį, kurį sukelia švelnus prisilietimas prie odos. Knismezija pasireiškia labai dažnai. „Manyčiau, kad driežai, vabzdžiai ir faktiškai visi kiti gyviai pasižymi tam tikru elgesiu, kuris sietinas su poreikiu apsaugoti savo kūno paviršių“, – aiškina R. Provine`as. Gyvūnai turi apsisaugoti nuo vabzdžių ir parazitų įkandimų, ir tai jie daro įvairiai – staiga pasikasydami, suvirpindami ausis ir pan. Būtent tokio pobūdžio atsakas ir apibūdinamas terminu „knismezija“.

Gargalezija – išskirtinai žinduoliams būdingas reiškinys. Tai toks atsakas į kutenimą, paprastai – stipresnį, kuris pasireiškia juoku ir yra sietinas su žaidimu – būtent žinduoliams būdingu elgsenos elementu.

Kalbant paprastai, kutulys yra pojūtis, kurio metu suaktyvinamos nervinės ląstelės, susijusios su lietimu ir skausmu. Tačiau tai dar ne viskas, rašo teksto autorius J. Gabbatissas. „Juoko lydimas kutulys veikiau apibūdintinas kaip socialinė elgsena, o ne kaip refleksas“, – 2004 m. paskelbtoje temos apžvalgoje rašo dermatologas Samuelis T. Seldenas. Jo nuomone, kutenimas imtas sieti su pasilinksminimu tik kažkuriuo iš evoliucijos raidos etapų.

„Kutulys – pirminis akstinas pradėti juoktis, – teigia R. Provine`as. – Beje, ketinimo pakutenti suvaidinimas yra, ko gero, seniausias pasaulyje pokštas. Kai parodomas noras pakutenti – „tuoj aš tave...“ Tai vienintelis pokštas, kuris suveikia ir žmonių kūdikiams, ir šimpanzėms.“

Portsmuto universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologė Marina Davila-Ross gali tai tik patvirtinti. Mėgindama prajuokinti šimpanzes, ji atliko nemažai tyrimų. Atliekant vieną iš tyrimų zoologijos sodo darbuotojai turėjo kutenti beždžiones, o motinos – savo kūdikius. Šiuo tyrimu M. Davila-Ross siekė išsiaiškinti sąsajas tarp žmonių ir beždžionių juoko.

„Naudojome akustinius duomenis [juoko], panašiai kaip genetikai naudoja genetinius, kad nustatytume per evoliuciją susiklosčiusias sąsajas“, – sako ji.

Šiuo 2009 m. paskelbtu tyrimu patvirtinta, kad žmogiško juoko pirmtakas yra garsas, būdingas ir mūsų, t. y. žmonių, ir beždžionių bendriems protėviams.

Įdomu tai, kad M. Davilos-Ross tirtos gorilos ir mažosios šimpanzės skleidė labiau į žmogišką juoką panašius garsus, o žmogui mažiau artimų beždžionių skleidžiami garsai, nežinant konteksto, vargu ar primintų juoką. Vis dėlto, parengusi šių garsų evoliucijos schemą, tyrėja pademonstravo, kaip nuo ūmių krioktelėjimų pamažu pereita prie tylaus kikenimo ir garsaus kvatojimo, būdingų žmonėms.

„Juokiantis išsiveržiantį „cha-cha“ aš vadinu pasunkėjusio kvėpavimo garso, išleidžiamo žaismingai pešantis, ritualizavimu. Kutenama šimpanzė, pavyzdžiui, ima tarsi švokšti, – aiškina R. Provine`as. – Taip šimpanzė duoda ženklą, kad „tai yra žaidimas, aš tavęs nepuolu“.“

Žaisdami „juokiasi“ ir šunys

Sykį etologė Patricia Simonet stebėjo savo šunį Goodallą (šuo pavadintas primatologės Jane Goodall garbei), sukantį ratu biuro kėdę ir skleidžiantį garsus, iš kurių buvo galima suprasti, kad šuo smaginasi. Moteris teigia tuomet pasvarsčiusi, ar žodis „juokas“ būtų tinkamas tokiam šuns elgesiui apibūdinti. Vėliau, vienoje konferencijoje paskatinta pačios J. Goodall, P. Simonet nusprendė pati tai išsiaiškinti.

Atlikusi tyrimą, P. Simonet nustatė, kad, panašiai kaip šimpanzėms, juoką primenantys gilūs, pasunkėję atodūsiai šunims būdingi žaidžiant. Šių garsų įrašai gali būti naudojami net siekiant nuraminti kitus šunis.

Kaip nurodo J. Gabbatissas, anksčiau P. Simonet yra pastebėjusi, kad nelaisvėje laikomi drambliai žaisdami taip pat skleidžia savitus garsus – tyliai kvėpčioja. Nors minties šiuos garsus pavadinti juoku tuo metu jai esą nekilę, tačiau dabar tyrėja teigia įžvelgianti tam tikrą jų sąsają su naujai atrastuoju šunų „juoku“.

Vis dėlto nustatyti, ar minėtų gyvūnų „juokas“ ir mūsų, žmonių, juokas yra lygiaverčiai dalykai, yra sunku, rašo autorius.

Žiurkės, kaip ir beždžionės, mėgaujasi kutenimu

Žiurkės – tai kone vieninteliai žinduoliai, naudojami tiriant praktiškai viską. Kutenimas – ne išimtis. Moksliniais sumetimais žiurkės kutenamos jau du dešimtmečius. Vieni pirmųjų tai daryti pradėjo psichobiologas Jaakas Pankseppas ir tuomet dar studentas Jeffrey Burgdorfas. 2010 m. jiedu paskelbė savo tyrimo medžiagą, kuri įvertinta gerokai nevienareikšmiškai.

Kaip rašo straipsnio autorius J. Gabbatisso, tuo metu pasaulis dar nebuvo pasirengęs girdėti apie besijuokiančias žiurkes, todėl mokslininkų bendruomenė tyrimo rezultatais džiaugtis neskubėjo. Tačiau netrukus, siekiant išsiaiškinti daugiau apie šių graužikų elgesį tuo metu, kai jie patiria teigiamų emocijų, imta vykdyti daugybę tyrimų, atliekamų pasitelkiant „heterospecifinį žaidimą ranka“, t. y. kutenimą.

Atlikdama tyrimą, M. Davila-Ross pastebėjo, kad kutenamos labiausiai norėjo būti jaunutės beždžionės. „Kutenti jaunas beždžionėles – labai paprasta, – juokdamasi kalbėjo ji. – Jos tiesiog nenori, kad liautumeisi. Labai sunku paskui jų atsikratyti.“

Panašiai ir su žiurkėmis. Nemažai jas tyrusiųjų pastebėjo, kad labiausiai kutenimo procedūra patinka jaunoms žiurkėms – jos neatstoja nuo kutenančiojo rankos, tikėdamosi, kad bus dar pakutentos. Sunku tokio elgesio nepalyginti su žaismingai nusiteikusio kūdikio elgesiu, rašo autorius.

Atrodytų, gilintis į tokius dalykus kaip kutenimas ir juokas – ne itin rimta, tačiau šios žinios gali praversti ir praktiškai. Pavyzdžiui, J. Burgdorfas žiurkių kutenimo eksperimentuose įgytas žinias panaudojo plėtodamas psichinių sutrikimų gydymo metodus. Be to, kaip pastebi autorius, supratimas apie tai, kas daro gyvūnus laimingus, gali padėti pagerinti jų gyvenimo, ypač – laikymo nelaisvėje, sąlygas.

Tačiau svarbiausia, kas buvo išsiaiškinta gyvūnų kutenimo bandymuose, yra tai, kad gyvūnai – sudėtingos būtybės, gebančios reikšti teigiamas emocijas panašiai kaip mes, žmonės. J. Gabbatisso įsitikinimu, tai suvokdami, galime įvertinti ne tik savo santykius su gyvūnais, bet ir tai, ką reiškia būti žmogumi.