Visos problemos – archyve
Kompozitorius ir dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas plačiai šypsosi ir garsiai kvatoja, kaip ir prieš trejus metus. Vešlios garbanos – išskirtinis šio vyro bruožas – jau seniai ataugusios. Po to, kai buvo visai nuplikęs. Dėl chemoterapijos. Tada, prieš trejus metus, A.Kulikauskas neslėpė: jam – tarpuplaučio vėžys, trečia stadija. Dabar 68-erių greit sulauksiantis vyras sako: "Jokių problemų. Viskas jau nusėdo į archyvą."
Ir džiaugiasi, kad pernai gydytojams reikėjo pasirodyti kas tris mėnesius, o šiemet – kas pusę metų.
"Turėsiu pasitikrinti rugsėjo 13-ąją, atliks kompiuterinę tomografiją, žiūrės, kaip tas mano biesas, ar tebemiega letargo miegu, – vėžį A.Kulikauskas vadina mitinės būtybės vardu. – Jei miega, aš jam netrukdau ir nežadinu."
Nežadina – reiškia, kad gyvena kitaip: nebedirba naktimis, nebesinervina dėl niekų, žodžiu, tausoja save. Puodelis kavos – tik rytą, vienas, o ne dešimtys, kaip būdavo anksčiau. Ir tas dėl kraujospūdžio, kad jį, itin žemą, pakeltų. Energijos stygiaus nejaučia.
"Jei reikėtų bulvių lauką nukasti, gal ir nepajėgčiau", – palygina A.Kulikauskas ir nusikvatoja, priminus vieno medicinos profesoriaus posakį, kad inteligentų rankos dirba tik valgant ir spaudžiant kompiuterio klaviatūros klavišus.
"Jei viską būčiau daręs, ką man siūlė, velnias žino, kur dabar būčiau. Aš pasitikėjau ir tikiu savo gydytojais. Jie tiek daug metų mokosi, todėl žino, ką reikia daryti", – įsitikinęs A.Kulikauskas.
Gydanti kūrybos galia
Kompozitorius S.Kulikauskas šiuo metu aranžuoja muzikinius kūrinius "Lietuvos" ansambliui, rengiančiam naują programą. Jau po ligos sukūrė muziką režisieriaus Aloyzo Jančoro filmui, dainas savo naujam albumui. Tai jis darė ir ligoninėje. Buvo nusivežęs į ją sintezatorių ir nešiojamąjį kompiuterį, sėdėdavo palatoje ir kurdavo, užuot vaikščiojęs koridoriumi pirmyn atgal ir virkavęs su likimo draugais.
"Nereikia iš ligos daryti tragedijos, kurti baubą: oi, koks aš nelaimingas. Ar net namo grįžus sėdėti virtuvėje ir žiūrėti pro langą į kiemą, kol ponia su dalgiu pasirodys", – ironizuoja sunkią ligą įveikęs vyras.
Jis jautrus, bet vadovaujasi ne emocijomis, o išmintimi. Sako, kad susirgus reikia gyventi, kaip gyvenus, dirbti, ką sugebi, ir mąstyti pozityviai.
"Nevalia pasiduoti neigiamoms emocijoms, išgirdus vėžio diagnozę", – tvirtai ištaria būtent tai išgirdęs vyras.
Pasitiki tik gydytojais
Dar labai svarbu, anot A.Kulikausko, pasitikėti gydytojais. Į klausimą, kaip ištverti sunkų šalutinį cheomoterpijos poveikį, kuris kankina fiziškai ir varo į neviltį, muzikantas turi paprastą atsakymą. Pirmiausia pasakoja, kad jam labai daug kas iš visos Lietuvos ir užsienio siūlė įvairių receptų.
Jei šis grybas būtų vaistas nuo visų ligų, kaip apie jį sakoma, tai visi sveiki būtų, o prie Vievio seniai būtų pastatytas ir veiktų didžiausias pasaulyje poniabūdžių šiltnamis.
"Jei viską būčiau daręs, ką man siūlė, velnias žino, kur dabar būčiau. Aš pasitikėjau ir tikiu savo gydytojais. Jie tiek daug metų mokosi, todėl žino, ką reikia daryti. Dabar daug kas apie gydytojus atsiliepia tik blogai, šneka, kam kas kiek kyšių davė, skundžiasi, kad blogai gydė, prastai maitino. Aš nesiskundžiu niekuo, maksimaliai pasitikiu visa medikų komanda", – savo patirtimi dalijasi A.Kulikauskas.
Neslepia, kad yra naudojęsis ir geranorių patarėjų metodais: bandė gydytis poniabudėmis.
"Tai toks grybas. Prisiverčiau suvalgyti vos keturis. Labai šlykštu buvo, todėl daugiau, galvoju, nebevalgysiu, eina švilpt", – dabar jau pats iš savęs juokiasi buvęs ligonis.
Surimtėjęs priduria savo išvadą: jei šis grybas būtų vaistas nuo visų ligų, kaip apie jį sakoma, tai visi sveiki būtų, o prie Vievio seniai būtų pastatytas ir veiktų didžiausias pasaulyje poniabūdžių šiltnamis.
Tačiau kai ką papildomo sveikatai stiprinti A.Kulikauskas vis dėlto vartoja.
"Vienas draugas muzikantas iš Danijos pavaišino mane kanapių ekstraktu. Vakare prieš eidamas miegoti išgeriu du lašiukus. Anksčiau, būdavo, negaliu užmigti, groju mintyse iki 5 val. ryto, o dabar nuo tų dviejų lašiukų vos atsigulęs lūžtu kaip smilga", – dalijasi patirtimi.
Ir apgailestauja, kad nei jį gydantys gydytojai, nei vaistininkai apie tuos lašiukus nieko nežino, jų negalima nusipirkti Lietuvoje, tenka važiuoti į Lenkiją.
"Palauksime, kol pas mus bus, kad mokėdami mokesčius galėtume gydytis, kaip dera, – A.Kulikauskas džiaugiasi šiandiena. – Plaukiu pasroviui, kaip koks pagaliukas. Likimas yra toks dalykas, kuriam nepasipriešinsi."
Gimtadienis buvo raudonas
Šalyje žinoma grafikė Jūratė Rekevičiūtė neseniai, birželio 2-ąją, atšventė neeilinį savo gimtadienį – 50-metį.
"Buvo raudona šventė. Daug raudonai apsirengusių draugų, gal pusantro šimto raudonų balionų", – pasakoja šią meilės, optimizmo, ugnies spalvą mėgstanti moteris.
Jai labai patinka švęsti. Ir tą dieną ji šventė gyvenimą.
"Ar nevargino vaišių ruošimas? Draugės padėjo, net septynmetė kaimynų mergaitė dengė stalą, dirbo didžėja. Muzika – mano mėgstama. Kokia? Aš mėgstu iš garso takelių: Fridos, iš filmo "Desperado", – linksmai pasakoja jubiliatė, ir nesunku įsivaizduoti, kaip puikiai ji jautėsi.
Netgi pergalingai, nes sako esanti egoistė, reikalavusi visus jai skirtus gerus žodžius sakyti, nieko nelaukiant, čia ir dabar.
"O po to galėsite nieko nesakyti. Viską noriu išgirsti gyva būdama", – nors šventėje J.Rekevičiūtė buvo žvali ir laiminga, šie jos pasakyti žodžiai išdavė buvusį nerimą dėl šiek tiek daugiau nei prieš metus jai diagnozuoto krūties vėžio.
Dabar J.Rekevičiūtė gali patarti kitiems, kad sužinojus, jog sergi vėžiu, nereikia vienam likti su savo skausmu.
Pernai apie tai, kas nutiko, ilgai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Dėkingumas jiems už neįkainojamą pagalbą ir fizinis bei dvasinis skausmas kaupėsi viduje, kol vieną dieną nevaldomai išsiveržė socialiniame tinkle.
"Prisipažinti, kad sergu vėžiu, man buvo ir baisu, ir gėda", – tada kalbėjo sąmoju ir drąsa garsėjanti menininkė.
Visą gyvenimą galvojusi, kad ji – stipriausia iš visų, pirmiausia pati sau negalėjo leisti palūžti. Dėl to emociškai jautėsi lyg svarstyklėse: tai aukštyn, tai žemyn. Kai būdavo labai sunku, o tai natūralu sunkiai sergančiam žmogui, – užsidarydavo viena.
Dabar J.Rekevičiūtė gali patarti kitiems, kad sužinojus, jog sergi vėžiu, nereikia vienam likti su savo skausmu.
"Paleidęs žinią nuo jo išsivaduoji", – teigiamą efektą patyrė moteris.
Nemigos priežastis – kita
"Šiandien susukta esu, tad nuo keturių ryto nebemiegu", – tą dieną, kai kalbėjomės bene prieš metus, sakė Jūratė.
Dabar vėl tas pats: vos pradėjus pokalbį J.Rekevičiūtė prisipažįsta neišsimiegojusi, tik nemigos priežastis – kita. Ji kone per naktį dirbo.
"Turėjau vieną darbą pabaigti, o tik vakare grįžau iš Lenkijos – buvau Marinos Abramovič parodoje", – tarsi pasiteisina.
Nusistebėjus, kad po kelionės iškart kibo prie darbo, ir pagyrus už darbštumą, sako, kad po ligos mokosi tausoti ir mylėti save, bet tai nelabai sekasi.
"Mokausi, bandau, labai stengiuosi, bet neišeina. Kai metus būni iškritęs iš aktyvaus gyvenimo, labai norisi atsigriebti", – patyrė J.Rekevičiūtė.
Tačiau dirbdama dar labai greitai pavargsta, todėl turi daryti poilsio pertraukas, ir rezultatai pasiekiami nebe taip greitai, kaip iki ligos.
"Ir karščio bangos užpila, ir nuovargis apima. Gydytojai sako, kad dar metų reikės, kol organizmas grįš į savo būseną", – menininkė nusiteikusi kantriai laukti.
Geria vaistus, klauso gydytojų ir pritaria minčiai, kad ir sveikam nereikia skubėti. Vengdama skubos sukeliamo streso ir būdama atsakinga, neretai darbus baigia aukodama jiems miego valandas. Poilsio stokai gydytojai neabejotinai nepritaria, nors J.Rekevičiūtė sako paleidusi jų paklusnumo variklį.
"Kai sužinojau diagnozę, sau pasakiau: būsiu kaip kareivis, kuris klusniai vykdo visas komandas. Juk aš nesu medicinos, kuri pakankamai pažengusi, specialistė. Kiekvienas turi dirbti savo darbą", – apibendrina.
Naujausias grafikės ir keramikės darbas – tai, ką išgyveno, panaudoti mene. Sugalvojo jame perteikti savo sveikimo istoriją. Tai bus grafikos ir fotografijų junginys. Šveicarijoje jau surengė fotosesiją šiam projektui įgyvendinti.
"Rašytojai parašo knygą, kiti kitaip savo jausmus perteikia. Kaip sugeba, taip ir įprasmina. Aš noriu papasakoti tai, ką patyriau, žiūrėsim, kaip man pavyks. Svarbiausia, kad visa tai būtų gražu, estetiška", – savo darbų idėjomis dalijasi menininkė.
Psichologų pagalba nuvylė
Kūryba, ateities planai ir siekis juos įgyvendinti neabejotinai padeda sveikti.
"Man labai daug padėjo draugai: ir finansiškai, ir buityje. Esu labai dėkinga jiems", – J.Rekevičiūtė kalba apie dienas, kai tirpo rankos ir negalėjo paimti šaukšto, kad pavalgytų, telefono, ne tik kad kam nors paskambintų, bet netgi kad atsilieptų, kai strigo balsas ir negalėjo kalbėti.
Jai reikėjo elementariausios paramos. Ir materialinės. Kai vaistų kompensavimas keičiamas kas tris mėnesius, neretai tenka pirkti juos visa kaina, norint išvengti naujų šalutinių poveikių.
"Ir gero maisto ligoniui reikia, ir mokesčius sumokėti, o užsidirbti jėgų nėra. Visa tai žlugdo emociškai", – buvusios prastos būsenos neslepia ir likimo draugų neguodžia menininkė.
Priduria, kad ir dėl reabilitacinio gydymo teko pakovoti, ir tai padarė draugai.
"Sanatorija man labai padėjo susigrąžinti jėgas, o iš pradžių sakė, kad tai man nepriklauso", – J.Rekevičiūtė ir namo grįžusi atlieka sanatorijoje išmoktą mankštą, kurios poveikis, patyrė, labai efektyvus.
Jai svarbiausia, kad sugrįžo jutimai į rankas, ji gali suvaldyti priemones, be kurių negalėtų dirbti. Priduria, kad psichologinę pagalbą ligoniams reikia teikti ne tada, kai sunkiausias gydymo etapas – chemoterapija jau baigta, operacija atlikta. Tai savaime teikia optimizmo.
"Psichologų patarimų reikia, kai įtariama diagnozė, kai ją sužinai. Ir ne universalių, primityvių testų, o nuoširdaus pokalbio su patyrusiu specialistu", – J.Rekevičiūtė, pati baigusi psichologijos studijas, nusivylė jaunųjų kolegų pagalba.
Mieloma suėdė inkstus
Stiklo dizainerio Edmundo Unguraičio darbai labai populiarūs. Sunki onkologinė liga – mieloma juos pristabdė, bet nesustabdė. Ir ne ji trukdo kurti.
"Viskas – pagal protokolą. Dėl onkologinės ligos – remisija. Praėjusią savaitę, atlikus kraujo tyrimus, paaiškėjo, kad viskas gerai, tik mielomos komplikacija trukdo", – kauniečio E.Unguraičio džiaugsmą slopina dėl kraujo vėžio išsivystęs inkstų nepakankamumas.
Jie nebeveikia, todėl kas antrą dieną po keturias valandas tenka praleisti Kauno klinikose, kur atliekamos kraujo dializės procedūros. Jau beveik treji metai šitaip, iškart nuo tos dienos, kai paaiškėjo, kad silpnumas, kankinęs tuomet 53-ejų vyrą, nėra dėl nuovargio ar keistas skonis burnoje – dėl skrandžio negalavimo, kaip iš pradžių buvo galvota.
"Vaikščiojau lėtu žingsniu, nesinorėjo nieko daryti, tik miegoti, sėdėti", – prisimena E.Unguraitis.
Jam itin įstrigo ta diena, kai po pusryčių vėl nuėjo į lovą. Buvo šeštadienis, vyro bejėgiškumą pamatė žmona ir įkalbėjo važiuoti į Kauno klinikas.
Vakare ligonis jau buvo prijungtas prie kraujo dializės aparatų.
"Kai nuvažiavau į Klinikas, paaiškėjo, kad mano kreatinino rodiklis – 1 800, o norma – 80–100. Tai turėjo sustabdyti širdį, galėjau nebeprabusti", – E.Unguraitis turi kuo džiaugtis ir tai vertina.
Turi ir nuoskaudų. Juk dėl ne vieną dieną jausto silpnumo ėjo pas įvairius gydytojus, jie skyrė visokius tyrimus, iš jų ir kraujo, mokėjo už juos iš savo kišenės, bet niekas jokios ligos nerado.
"Natura Munda" klinikoje buvau antradienį, kompiuterinę diagnostiką atliko. Sakė, viskas gerai. Penktadienį buvau kitoje miesto ligoninėje, darė kitus tyrimus – nieko nematė. Manau, reikia išmesti tuos aparatus, nes jie siunčia į mirtį. Tą pačią savaitę, šeštadienį, viskas paaiškėjo Kauno klinikose", – giliai atsidūsta.
Dializė neleidžia atsikvėpti
Gal E.Unguraičio liga vystėsi ūmiai, žaibo greičiu?
"Ne, – tvirtai nukerta ligonis. – Jaučiausi blogai jau apie mėnesį, o sveikatos pokyčius – pusę metų. Dabar jau galiu įvertinti, kada liga prasidėjo."
E.Unguraitis žino ir tai, kad kraujo ligos gali pažeisti kaulus – jie pradeda retėti, arba inkstus, kai išsiskiria per daug baltymų, trikdančių šio organo veiklą.
Jei mieloma būtų diagnozuota ir pradėta gydyti anksčiau, galbūt inkstai nebūtų žuvę?
"Manau, kad taip, bet tikslų atsakymą tik specialistai gali žinoti. Dabar nieko nebepakeisi", – vėl susimąsto menininkas.
Onkologinė liga nuslopinta biologine ir chemoterpija, atlikta autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. E.Unguraitis – unikalus Kauno klinikų hematologų pacientas, nes daugiau tokių, kuriems šis naujas gydymo metodas būtų taikytas, dializuojant kraują, vargu ar yra Lietuvoje.
"Kitą savaitę gydytojai įvertins, ar jau galima įrašyti mane į laukiančiųjų inksto transplantacijos eilę. Mielomos remisija pasiekta dar ne taip seniai, prieš du mėnesius baigtas paskutinis chemoterapijos kursas", – atvirai apie savo būklę pasakoja žinomas vyras.
Sprendimą dėl inkstų transplantacijos nefrologai priims kartu su hematologais. E.Unguraitis norėtų, kad jis būtų teigiamas, nes dializė atima nemažai laiko, neleidžia toli išvykti, o ir savijauta po procedūros – prastoka.
Esu realistas, suprantu, kad ilgaamžiškumo rekordo nepasieksiu, bet esu pasiryžęs dar pasikapoti. Tie gydytojai, kurie dabar rūpinasi mano sveikata, – aukščiausio lygio profesionalai, labai stengiasi. Jiems nepadėti, kuo patys galime, būtų sarmata.
"Kas antra diena, galima sakyti, išmesta iš gyvenimo. Jaučiuosi išsunktas, vaikštau koja už kojos. Po to pagerėja, bet ir vėl – dializė", – E.Unguraitis sako pakenčiamai ištvėręs šalutinį chemoterapijos poveikį, nes buvo nusiteikęs, kad bus labai blogai.
Ant angelų nepyksta
"Žmona nuolat būdavo pas mane ligoninėje, dukros lankė. Kai ne vienas esi, mažiau kvailų minčių į galvą lenda. Kompiuterį palatoje turėjau, eskizus dariau, elektroninius laiškus siunčiau, pykinimui, vėmimui praėjus. Kai užsiimi darbais, kabiniesi į gyvenimą, padedi ir gydytojams, ir pats sau. Artimieji atėję mato, kad sriubos verta atnešti", – juokiasi E.Unguraitis.
Jis visąlaik guodė save, kad net ir sunkiausias periodas, jei jau prasidėjo, baigsis. Ne apie gyvenimo pabaigą galvojo, o tik apie proceso.
"Kai duria į kaklą, kad įvestų kateterį, operacinėje ant stalo paguldo – nieko malonaus, bet žinai, kad tai laikinai. Paleido Stingo muziką, kad būtų lengviau. Patekęs į konkrečią situaciją ieškai konkretaus sprendimo", – dalijasi patirtimi, kuri padėjo ištverti, nors trys vyrai, su kuriais gulėjo kartu, jau išėjo.
Tai, pripažįsta, liūdina, bet privalu galvoti pozityviai, pasitikėti gydytojais.
"Esu realistas, suprantu, kad ilgaamžiškumo rekordo nepasieksiu, bet esu pasiryžęs dar pasikapoti. Tie gydytojai, kurie dabar rūpinasi mano sveikata – aukščiausio lygio profesionalai, labai stengiasi. Jiems nepadėti, kuo patys galime, būtų sarmata. Galvoti, kad jie tegul šokinėja aplink mus, o mes dejuosime – ne, taip negalima", – kone barasi E.Unguraitis.
E.Unguraitis, garsėjantis nuostabiomis stiklo angelų skulptūromis, yra dėkingas savo angelui sargui už gyvybę.
Ir jis nepasiduoda: kuria nuostabių stiklo dirbinių eskizus, šalto apdirbimo ir pjaustymo darbus atlieka prie namų esančioje dirbtuvėje, karšto – užsako fabrikuose Čekijoje, Rumunijoje, Švedijoje.
"Ką tik atidaviau užsakymą oro balionų čempionatui, dabar kuriu gydytojų lauko teniso pasauliniam turnyrui, kuris vyks Lietuvoje", – profesine patirtimi dalijasi stiklo dizaineris E.Unguraitis, nuolat laimintis viešųjų pirkimų konkursuose, nes jo darbai plačiai žinomi ir aukštai vertinami.
Paties menininko mylimiausi kūriniai – angelai. Ar ant jų nepyksta, kad nepadėjo išsaugoti sveikatos?
"Kaip tik galvoju, kad angelas sargas išgelbėjo man gyvybę", – nuoširdžiai šypsosi gyvenimą mylintis žmogus.
Tyrimas dėl menininkės J. Rekevičiūtės mirties baigtas 3
Menininkės J. Rekevičiūtės mirties aplinkybes tiria prokuratūra
Gerbėjai ir bičiuliai atsisveikina su anapilin iškeliavusia menininke J. Rekevičiūte 3
