Pasak Vilniaus apskrities policijos, 1971 metais gimęs vyras pateikė pareiškimą, kad nuo gruodžio 2 dienos 17 val. iki gruodžio 3 dienos 20 val. Vilniaus rajone, Bezdonių seniūnijoje esančiame aptvertame namo kieme, buvo nukankinta neveislinė kalytė.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, kai gyvūnas dėl to žuvo ar buvo suluošintas už tai gali būti baudžiama viešaisiais darbais, bauda, areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Iš Pramonės pr. 73a dingusi juoda ir nedidelė kalytė, kurios krūtinė šiek tiek praplikusi, segėjo oranžinį šviečiantį antkaklį. Tiesa, šuns šeimininkė Raminta teigia, kad antkaklis šiuo metu bus išsikrovęs. 

„Jeigu ją pašauksite Pupse ar Pupsyte, tuomet ji prisileidžia žmones“, – aiškino portalo kauno.diena.lt skaitytoja. Anot moters, paskutinį kartą šuo buvo pastebėtas netoli parko, esančio Partizanų gatvėje. 

Kaunietė prašo žmonių, kurie matė ar priglaudė kalytę, susisiekti su ja telefono numeriu 864033515. Šeimininkė žada atsilyginti.

Vilmantės patirtys

Laiško pradžioje jo autorė aiškina, kad Gritutė susirgo gal prieš dešimt metų: ant pieno liaukų radosi nedideli mazgeliai. Anuomet konsultavę veterinarijos gydytojai patarė jų nejudinti – nebent pradėtų smarkiai didėti. Jie neaugo apie dešimt metų – kalytė jautėsi gerai, buvo smagi, tačiau prieš gerą mėnesį viskas pasikeitė – auglys vienoje vietoje smarkiai išaugo. Diagnozė buvo negailestinga – vėžys su metastazėmis. Gritutei 19 metų, operuoti jau nebegalima, o ir operacija jau nieko nepakeistų. Todėl kalytės šeimininkei teko priimti sunkų sprendimą – humaniškai užbaigti kalytės gyvenimą, tapusį jai kančia.

"Nenorėdami kankinti Gritutės, veždami ją per visą miestą į pasirinktą veterinarijos gydyklą, nugabenome ją į mums artimiausią – A.Mockevičiaus gyvūnų gydyklą. Kalytė į gydyklą įėjo pati. Virpančia ranka užpildžiau sutikimą ją migdyti, užkėliau Gritutę ant stalo, priglaudžiau ją, apsikabinau... Tikėjausi, kad procedūra jai nebus skausminga, kad gydykloje netruks pagarbos migdomam gyvūnui. Deja… Šioje klinikoje patyriau tikrą košmarą.

A.Mockevičiui kažkodėl reikėjo, kad ištempčiau užpakalinę Gritutės koją – tada jis dūrė į kojytės raumenį taip, kad migdomas šuo pradėjo cypti, o aš verkti ir glostyti kalytę. Tuo metu veterinarijos gydytojas išėjo į kitą kabinetą, o kalytė pamažu rimo. Netrukus A.Mockevičius pasirodė kabinete – jis viena ranka stvėrė Gritutę už keteros ir pradėjo tįsti į kitą kabinetą. Pašiurpusi nuo tokio šiurkštaus elgesio sušukau: "Ką darot – aš pati nunešiu!" Tačiau A.Mockevičius atsisuko ir atšovė, kad nemokyčiau jo, kaip daryti ir kad negaliu jokiu būdu eiti kartu. Bet kodėl?! Kodėl gyvūno šeimininkas negali būti šalia mylimo gyvūno paskutinę jo gyvenimo minutę?! Tai kokiu būdu šioje klinikoje migdomi gyvūnai, jei taip saugomasi, kad šeimininkai to nepamatytų?

Deja, kabineto durys užsidarė – aš likau už jų. Gerai, kad šalia manęs buvo sūnus su drauge – jie ramino mane, balsu raudančią… Laukimo minutės man virto kraupiomis valandomis. Pagaliau durys atsidarė, ir mes atsiėmėme pačių atsivežtoje dėžutėje Gritutės kūnelį. Tuo metu A.Mockevičius, išsitraukęs žurnalą, pradėjo kažką rašyti ir vėl klausti mano vardo, pavardės. Aš negalėjau nė žodžio pratarti, o sūnus priminė A.Mockevičiui, kad pateikėme visus duomenis, kai atvežėme Gritutę migdyti... Ar toks pakartotinas duomenų klausinėjimas nėra dar vienas būdas kankinti užmigdyto gyvūno šeimininką?

Tikėjausi, kad procedūra jai nebus skausminga, kad gydykloje netruks pagarbos migdomam gyvūnui. Deja… Šioje klinikoje patyriau tikrą košmarą.

Aš pasakiau A.Mockevičiui, kad šitaip nesielgiama su eutanazijai atvežtu gyvūnu, kad kitose klinikose, gydyklose leidžiama šeimininkams būti šalia savo mirštančio gyvūno… Veterinaras atrėžė, kad ir reikėjo eiti į tokias gydyklas… Jei aš būčiau žinojusi, kas manęs lauks šioje gydykloje, nebūčiau kojos čia kėlusi. Deja.

Mintyse atsiprašiau Gritutės už tai, ką jai teko patirti paskutinėmis gyvenimo minutėmis, už tai, kad nebuvau tuo metu šalia jos, negalėjau palydėti ten, kur nėra skausmo, beširdžių veterinarijos gydytojų. Neturiu tikslo keršyti A.Mockevičiui, bet manau, kad toks veterinarijos gydytojo elgesys negali likti nepastebėtas, neįvertintas. Tiek kolegų, tiek gyvūnų šeimininkų. Beje, viešoje erdvėje šis veterinarijos gydytojas teigė žinojęs, kad aš globoju benamius gyvūnus ir todėl suteikęs nuolaidą Gritutei teiktai paslaugai, bet apie tą nuolaidą jis man net neužsiminė. Kažkada buvau atnešusi į šią gydyklą iš gatvės paimtą kačiuką, kad jam būtų suleisti mano pačios atsinešti vaistai. Tai A.Mockevičius suleido taip pat skausmingai kaip ir Gritutei, tiesa, už vaistų suleidimą nieko iš manęs nepaėmė. Tačiau paprašė paplatinti skrajutes su gydyklos duomenimis, nes žmonės retai į ją užsuka. Tas skrajutes aš pati ir dauginau, ir platinau – dar nežinojau, koks yra tas veterinarijos gydytojas A.Mockevičius."

Komentarai

Veterinarijos gydytojas Aidas Mockevičius:

V.Kažemekienės atneštos kalytės pieno liaukoje buvo didžiulis auglys. Sunku suvokti, kodėl kalytės savininkė tiek laiko delsė, – tikrai nėra humaniška onkologiniam pacientui keletą metų leisti kankintis. Tokie navikai turi būti šalinami kuo anksčiau, ir ne pavieniui, bet radikaliai šalinant atitinkamus pieno liaukos paketus. Suprantama, tokios operacijos nėra pigios, galbūt tai ir nulėmė savininkės sprendimą nieko nedaryti (čia mano prielaida, gal aš ir klystu).

Dar prieš užpildant sutikimą eutanazijai, kalytės savininkei paaiškinau būsimos procedūros tvarką: ji su kalyte atsisveikina, tada prie jos akių aš suleidžiu migdomuosius. Kai kalytė užmigs, aš ją nusinešiu į priešoperacinę patalpą, kur suleisiu specialius, eutanazijai skirtus, vaistus. Po šio paaiškinimo kalytės savininkė užpildė sutikimą eutanazijai.

Kai reikėjo suleisti migdomuosius vaistus, kalytės savininkė visa savo povyza rodė, kad palaikyti savo augintinę, kol bus leidžiami vaistai, – perteklinis reikalavimas. Todėl injekcija besimuistančiai kalytei buvo mažumėlę skausminga. Kai ji užmigo, paėmiau ją neštis, bet tada prasidėjo isterija. Pirmas pretekstas jai kilti: "Kaip jūs ją griebiate?!" Tačiau kalytę ėmiau taip, kaip visada, kad būtų saugu ir šuniui, ir žmogui: viena ranka kilstelėjama už keteros odos raukšlės – šuniui tai visiškai neskausminga, nes taip ir kalės nešioja savo šuniukus, juolab kad kalytė buvo užmigdyta taip, kad galima net operuoti, kita ranka pakišama po gyvūno krūtine ir jis nešamas arba po pažastimi arba rankose, arba prispaudus prie krūtinės – tai priklauso nuo šuns dydžio.

Kita savininkės pretenzija – kodėl jai negalima dalyvauti atliekant eutanaziją kalytei? Negalima, nes gyvūno savininkas, kai yra tokia situacija, užvaldytas emocijų, dažnai elgiasi neprognozuojamai ir trukdo atlikti procedūrą. Minėta savininkė elgėsi neadekvačiai – ir tai buvo dar vienas argumentas neleisti jai dalyvauti. Tiesa, išimtiniais atvejais gydytojai leidžia savininkui būti kartu iki pabaigos, bet tokiu atveju gydytojas prisiima visą atsakomybę. Per 33-ejus darbo metus esu matęs, esant tokioms situacijoms, savininkus alpstančius, krentančius ir susižeidžiančius, juos pykindavo, esu patyręs, kai beleidžiant vaistus savininkė raudodama čiumpa šuniuką į glėbį – šis, gavęs tik trečdalį vaistų dozės, ima konvulsiškai kvėpuoti, o savininkė klykti: '"Ką jūs jam padarėte?!" Todėl savo darbe laikausi principo: savininkas atsisveikina su savo dar sąmoningu augintiniu – ir po to durys užsidaro.

Nusinešiau kalytę į priešoperacinį kabinetą, įstačiau į gyvūnėlio veną kateterį, suleidau eutanazijai skirtą preparatą. Įsitikinęs, kad nebėra širdies darbo, kvėpavimo ir refleksų, grąžinau kalytę savininkei. Visi V.Kažemekienės man metami kaltinimai dėl neetiško elgesio yra iš piršto laužti. Bendravau su ja dalykiškai, procedūrą atlikau profesionaliai, nors, kai klientas pats dirbtinai ieško konflikto, sunku būti perdėtai maloniam. Ji savo išsigalvojimus rašo jau į trečią portalą. Gal taip tikisi ateityje surinkti daugiau aukų savo būsimiems globotiniams gydyti (beje, ar kas nors kontroliuoja, kaip tos aukos panaudojamos?) Tik ar po viso šito skandalo dar kokia nors gydykla ją norės priimti?

P.S. Prieš kurį laiką žiniasklaidoje jau buvo kitas minėtos ponios skundas – tąkart jai neįtiko mikroautobuso vairuotojas, kuris jos kačiuką ne taip vežė...

Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentas Linas Varanauskas:

Panašūs atvejai nėra reti mūsų praktikoje. Šį atvejį galima vertinti iš kiekvieno pusės skirtingai. Mat gyvūno šeimininkui veterinaras dažniausiai yra budelis, kuris nužudo jų gyvūną. Retas šeimininkas supranta, kad veterinarijos gydytojas gelbsti gyvūną nuo neišvengiamų skausmų. Gydytojui šis darbas, nors ir yra vos ne kasdienis, bet tikrai nesukelia pasitenkinimo. Deja, kažkas juk turi atlikti ir tokias procedūras.

Eutanazijos procedūra šeimininkui dažniausiai atrodo rami –  gyvūnas užmiega, su juo atsisveikinama. Deja, taip būna ne visada. Prieš eutanaziją gyvūnui reikia suleisti vaistų jam nuraminti, tačiau į injekcijas ne kiekvienas keturkojis reaguoja ramiai. Be to, gali atsirasti traukuliai, kitos nespecifinės reakcijos į eutanazijai skirtą medikamentą, todėl gyvūno šeimininkui geriau nedalyvauti tokioje procedūroje.

Nemačius, kaip viskas vyko iš tiesų, sunku spręsti, kas yra teisus, o kas – ne. Juolab kad kai kurie gyvūnai ar net jų šeimininkai pas veterinarijos gydytoją būna susijaudinę. Greičiausiai gyvūno šeimininkė ir veterinarijos gydytojas nesusikalbėjo. Gal pastarasis galėjo atidėti procedūrą, kai pastebėjo stresuojančią gyvūno šeimininkę, kad ji susitaikytų su neišvengiama netektimi? Na, o gyvūno šeimininkė, jei nepatiko veterinarijos gydytojo bendravimas su ja, gal galėjo kreiptis į kitą kliniką?

Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas Linijus Valiuška:

Skundus dėl privačių veterinarijos gydytojų elgesio etikos nagrinėja Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos Etikos komisija, tačiau A.Mockevičius, kiek žinau, nėra tos asociacijos narys.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gydytojų elgesio etikos klausimų nesprendžia. Tačiau kaip veterinarijos gydytojai mes galime pabrėžti, kad eutanazija – visuomet didžiulį stresą augintinio savininkams sukeliantis sprendimas, tad iš šią procedūrą atliekančio veterinarijos gydytojo ji reikalauja ypatingo jautrumo, gebėjimo suvaldyti stresinę situaciją, augintinio savininkui suprantamai paaiškinti visus savo veiksmus ir sprendimus. Šiuo atveju dialogui tarp veterinarijos gydytojo ir gyvūno šeimininkės pritrūko santūrumo, vienas kito supratimo.

Interviu, kurį antradienį paskelbė žurnalas „Variety“, B. Streisand papasakojo, kad jos Tulearo bišonų veislės kalytė Samantha (Samanta) pernai nugaišo.

Klonuotoms šunelio versijoms buvo duoti Miss Violet (Mis Vajolet) ir Miss Scarlett (Mis Skarlet) vardai.

Du „Oskarus“ turinti 75 metų B. Streisand daug detalių apie klonavimą nepateikė, bet sakė, kad prieš nugaištant šuniui paėmė jo ląstelių iš burnos ir pilvo.

„Laukiu, kol jos (klonuotos kalytės) paaugs, ir pažiūrėsiu, ar jos turi (Samanthos) rudas akis ir yra tokios pačios rimtos“, – sakė B. Streisand.

Instagram nuotr.

Parsivežusi klonuotus šunelius namo B. Streisand vieną jų aprengė violetiniais drabužėliais, o kitą – raudonais, kad galėtų juos atskirti.

Dainininkė turi ir trečią šunį – tolimą Samanthos giminaitę, kurią vadina Miss Fanny (Mis Fani).

Per plauką nuo tragedijos

Kaip jau rašyta, ši gyvūnų mylėtojų pasipiktinimą sukėlusi istorija nutiko pirmąją šių metų dieną V.Krėvės prospekto 14-ojo namo kieme. Į jame esantį šiukšlių konteinerį įmestą transportavimo krepšį su drebančia kalyte aptiko viena aplinkinių namų gyventoja.

Šiukšliavežė, į kurią kartu su šiukšlėmis galėjo patekti išmestas gyvūnėlis, turėjo pasirodyti jau sausio 2-osios rytą.

Kalytę aptikusiai merginai įdėjus jos nuotraukas bei vaizdo įrašą į „Facebook“ tinklą, išmestą gyvūną priglaudė VšĮ „Lauros prieglaudėlė“, o pirmiau, negu šio šeimininkė, atsišaukė jos draugai.

Naujuosius Metus su kompanija Palangoje sutikusi septyniolikmetė šuns savininkė atsirado tik kitą dieną. Tačiau prieglaudos darbuotojai augintinės jai neatidavė ir pranešė apie žiaurų elgesį su gyvūnu policijai.

Bumerango sulaukė abu

Pareigūnai surašė septyniolikmetei administracinio nusižengimo protokolą ne tik dėl to, kad ji neužtikrino šuns priežiūros, bet ir todėl, kad laikė jį neregistruotą ir neskiepytą. O jos metais vyresniam broliui Mariui – dėl žiauraus elgesio su gyvūnu.

Taip buvo nuspręsta po brolio ir sesers bei judviejų motinos apklausų. Per jas paaiškėjo, kad septyniolikmetei prieš keletą metų panorus įsigyti naują šunį, kiti šeimos nariai tam prieštaravo. Galiausiai jai tai leista, tačiau tik su sąlyga, kad ji pati vedžios bei prižiūrės augintinę. Septyniolikmetė laikė ją savo kambaryje. Tačiau prisipažino išvesdavusi į lauką tik kartą per dieną.

Jai išvykus į Palangą, kalytė be perstojo inkštė, dėl ko brolis sausio 1-ąją parašė seseriai SMS, kad ji greičiau grįžtų ir išvestų į lauką augintinę.

Septyniolikmetė atrašė esą sugedo automobilis ir ji grįžti negali. Tada brolis ją perspėjo, kad, jeigu negrįš, pasigailės.

Bandė išsisukinėti

Apklausiamas policijos septyniolikmetės brolis tikino esą tik norėjęs seserį pagąsdinti. Ir esą jos šuns į šiukšlių konteinerį neišmetęs. Tik įdėjęs jį į transportavimo krepšį ir palikęs prie kieme esančios transformatorinės. Kaip krepšys su kalyte atsidūrė prie transformatorinės esančiame šiukšlių konteineryje, jis teigė nežinantis.

Stojęs prieš savaitę prieš Kauno apylinkės teismą niekur nesimokantis ir nedirbantis Marius jau buvo linkęs teigti, kad išnešti sesers augintinę, kurią ji paliko likimo valiai, į lauką buvo nuspręsta, kai esą nepavyko prisiskambinti į jokią gyvūnų prieglaudą, kad šios ja pasirūpintų.

„Pasielgiau neteisingai, bet taip gavosi“, – galų gale pavyko iš jo išpešti bylą nagrinėjusiam teisėjui Raimundui Mikštai.

Pažeidėjas su stažu

Už žiaurų elgesį su gyvūnu Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą nuo 50 iki 1200 eurų.

Jokio oficialaus pragyvenimo šaltinio neturinčiam Mariui skirta 300 eurų bauda, atsižvelgiant į tai, kad jis tebeturi galiojančių administracinių nuobaudų.

Kaip jau rašyta, šis aštuoniolikmetis jau apie dešimt kartų yra baustas už įvairius administracinius pažeidimus: alkoholio vartojimą, pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, rūkymą, būnant nepilnamečiu. Tačiau daugiausiai – už tai, kad dėjo į internetą melagingus skelbimus apie parduodamas įvairias prekes, o pervedusieji jam pinigus šių negaudavo.

Skirtą baudą Marius privalo sumokėti per 40 dienų, jeigu neapskųs šio teismo sprendimo.

Sesers pasigailėta

Septyniolikmetei už jai inkriminuotus nusižengimus grėsė įspėjimas arba bauda nuo 30 iki 120 eurų.

Nors septyniolikmetė į teismo posėdį neatvyko (anot brolio, po šio incidento sesuo išėjo iš namų), byla išnagrinėta be jos, skiriant švelniausią bausmę.

Kadangi ji – nepilnametė, negalima skelbti ne tik jos, bet ir brolio pavardės. Ir net pastarojo veido – kad nebūtų identifikuota jo sesers asmenybė.

Anot „Lauros prieglaudėlė“ savininkės L.Ališauskienės, išgelbėta kalytė tebėra pas juos.

Pastarajam surašytas administracinis protokolas dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, sąmoningai palikus šį be priežiūros. Jo nepilnametei seseriai – dėl to, kad laikė gyvūną neregistruotą ir neskiepytą, neužtikrindama tinkamos šio priežiūros.

Tokį sprendimą po brolio ir sesers apklausos ketvirtadienį priėmė Dainavos policijos komisariato pareigūnai, tikrinę gyvūnų prieglaudos „Lauros prieglaudėlė“, suteikusios laikinąją pastogę išgelbėtai kalytei, pareiškime nurodytas įvykio aplinkybes.

Kokias nuobaudas jiems skirti, spręs Kauno apylinkės teismas. Septyniolikmetei gresia įspėjimas arba bauda nuo 30 iki 120 eurų. Jos broliui – bauda nuo 50 iki 1200 eurų.

Anot „Lauros prieglaudėlė“ savininkės Lauros Ališauskienės, išgelbėta kelerių metų kalytė tebėra pas juos. Ir teisiškai – pagal mikroschemą, kuria ji paženklinta, jau tapo prieglaudos nuosavybe, nes buvusi šuns šeimininkė neturi jokių savo augintinės dokumentų. Trečiadienį septyniolikmetė buvo atvažiavusi į prieglaudą jos aplankyti, tačiau kalytė prie buvusios šeimininkės net nėjo. Grąžinti jos septyniolikmetei neketinama ir dėl to, kad sulaukta kaimynų skambučio apie tai, kad žiauriai su savo augintine elgėsi ir pati nepilnametė jos šeimininkė. 

Į „Lauros prieglaudėlę“ jau kreipėsi keturi asmenys, norintieji pasiimti auginti šią kalytę. Tarp jų – ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių šeima. Tačiau dar laukiama teisinės šios istorijos baigties.     

Pagrindinis įtariamasis – brolis

Kaip portalui kauno.diena.lt pasakojo VšĮ „Lauros prieglaudėlė“ savininkė Laura Ališauskienė, kuri pirmoji atskubėjo kalytei į pagalbą, kai jos nuotraukos bei vaizdo įrašas buvo patalpinti „Facebook“ tinkle, pirmiausiai atsišaukė šuns šeimininkės draugai. Jie pranešė, kad ši 17-metė yra išvykusi su kompaniją į Palangą sutikti Naujųjų Metų.

Nepilnametė atsirado tik kitą dieną ir norėjo kalytę pasiimti. Tačiau prieglaudos darbuotojai šios jai neatidavė. Ne vien dėl to, kad ji – nepilnametė, bet ir išgirdę, ką ji įtaria dėl žiauraus elgesio su savo kalyte. 17-metė net nedvejodama pareiškė, kad taip galėjo pasielgti tik jos metais vyresnis brolis arba šio draugai. Ji teigė palikusi kalytę porai dienų brolio bei mamos priežiūrai.

Kada gyvūnėlis atsidūrė šiukšlių konteineryje, esančiame V.Krėvės prospekto 14-ojo namo kieme, neaišku. Jos buvę šeimininkai – vieno iš aplinkinių daugiabučių gyventojai. 17-metė teigė išvykusi su draugais į Palangą gruodžio 31-osios vakare.

Per plauką nuo tragedijos

Drebanti kalytė buvo aptikta šiukšlių konteineryje sausio 1-ąją apie 10 val. Šiukšliavežė, į kurią ji galėjo patekti kartu su šiukšlėmis, anot vietinių gyventojų, turėjo pasirodyti jau sausio 2-osios rytą. Nors, panašu, kad kalyte atsikratęs asmuo gal ir neplanavo pačio kraupiausio scenarijaus – teigiama, kad į tą patį konteinerį buvo išmestas ir didelis maišas šunų ėdalo. Neatmetama, kad taip pasielgęs monstras galėjo būti neblaivus, o kalytė galėjo užsitraukti jo rūstybę išgąsdinta fejerverkų.

Anot „Lauros prieglaudėlės“ savininkės, pas juos tebeesanti kalytė baikšti iki šiol, kas kelia įtarimų, kad ji galėjo būti skriaudžiama. Nors jokio smurto pėdsakų ant jos kūno nėra. Nepanašu ir, kad ji buvo nemaitinama ar kitaip neprižiūrima.

Policija dar neapsisprendė

Kauno policija, į kurią „Lauros prieglaudėlės“ savininkė kreipėsi sausio 2-ąją, trečiadienį dar aiškinosi įvykio aplinkybes ir sprendė, kaip teisiškai įvertinti elgesį su gyvūnu – pradėti ikiteisminį tyrimą ar tik administracinę bylą.

Tai priklausys ne tik nuo pagrindinio įtariamojo – kalytės savininkės brolio M. M. bei judviejų mamos apklausos rezultatų. Pareigūnai tikisi išsiaiškinti ir tai, ar nebuvo žiauriai elgiamasi su šiuo gyvūnu ir anksčiau.

Kalytę priglaudusios prieglaudos darbuotojai, prieš kreipdamiesi į policiją, bandė paskambinti pagrindiniam įtariamajam patys. Tačiau, M. M., jeigu atsiliepdavo, su jais nekalbėjo, arba atmetinėjo skambučius.

Anot kaimynų, atpažinusių kalytę, komentarų „Facebook“ tinkle, nelabai gražiai su ja elgėsi ir pati šeimininkė, nevengusi smurtauti prieš augintinę, kai išvesdavo šią pasivaikščioti.

Džiaugiasi pasilikusi sau

Kai žiemą kaunietė Alvytė užėjo į redakciją nešina rankinėje maža kalyte, pirmą kartą ją pamačiusieji lyg susitarę vadino keturkoję mažylę Panda – taip smarkiai ji buvo panaši į tą žinomą Kinijos simbolį. Šiai lietuviškai Pandai "Kauno diena" padėjo rasti naują šeimininkę, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių kalytė buvo grąžinta Alvytei, kuri prieš tai buvo paėmusi globoti mažylę. Tad "Kauno diena", paraginta skaitytojų, pasidomėjo, kaip dabar gyvena Panda, kuriai šis vardas lipte prilipo dar žiemą.

"Kai Panda buvo sugrąžinta man, nusprendžiau pasilikti kalytę savo namuose. Ir teisingai padariau, nes joks garbaus amžiaus žmogus negalėtų su ja gyventi – toks judrus tas kiniškas drąsos simbolis, reikalaujantis nuolatinio dėmesio, veiklos ir, žinoma, dresūros. Aš kol kas negaliu pasigirti jokiais jos auklėjimo laimėjimais, o štai Panda…" – bet kalytės šeimininkė negalėjo baigti sakinio, nes Panda, sumaniusi pasigėrėti vaizdu pro įstiklintą balkoną, pradėjo garsiai loti, lakstydama nuo šeimininkės prie balkono durų. Ir Alvytė nuėjo praverti balkono durų. Taigi, Pandai geriau sekasi dresuoti savo šeimininkę, nei šiai – ją. Tačiau Alvytė nesigaili žiemą priglaudusi Pandą ir pagaliau pasilikusi ją sau.

Mėgsta bendrauti

"Mano Panda yra tikra gudruolė. Jai pabėgti nuo manęs – vieni juokai. Tad lauke negaliu nuo jos akių nuleisti. Manote, mes su ja ramiai vaikštinėjame? Deja, man tenka prisiminti jaunystę – sportinį ėjimą. Tiesa, Panda norėtų bėgti strimgalviais, bet aš jau negaliu taip lakstyti – tenka kalytę tramdyti. Žinote, nėra Ąžuolyne balos, kurios ji nebūtų išbraidžiusi, vandens neparagavusi, savo sutikto gentainio ir jo šeimininko nepakalbinusi. Kartais man išsprūsta jos pavadėlis iš rankų – dažniausiai, kai tenka surinkti jos kaką, – tuomet tenka gaudyti vėją laukuose. Mat šaukiama neina artyn prie manęs – žino, kad bus suvaržyta jos laisvė, – o štai prie nepažįstamų žmonių lekia strimgalviais. Šie ir grąžina ją man. Baisiausia, kad ji tyko pasislėpusi pravažiuojančių automobilių, dviratininkų, risnojančių bėgikų – kai šie jau susilygina su Panda, tuomet ši puola jiems iš paskos. Todėl pėsčiųjų perėjose labai stipriai laikau kalytę už trumpo pavadėlio", – pasakojo Alvytė.

Pandos šeimininkei didžiulį nerimą kelia pirmoji kalytės ruja, džiugina vis labiau ryškėjantys darbinių borderkolių įpročiai: stumti į kampą, užspeisti, užbėgti už akių… "Ji moka daryti man spaudimą ne tik lodama, bet burgzdama lyg traktorius. Tačiau tas jos burzgimas tampa viliojantis, švelnus, kai Panda siekia patikti sutiktam patinėliui. Žodžiu, tikra borderkolė", – padarė išvadą Alvytė.

Braškių mėgėja

"Jau minėjau, kad mes su Panda kasdien, nesvarbu, koks oras, einame į Ąžuolyną, kur ji kaskart susiranda naujų draugų. Nors kalytė mėgsta laidyti gerklę, bet tai ji daro ko nors reikalaudama ar džiūgaudama. Kol kas ji džiūgauja dėl kiekvieno menkniekio. Net ir dėl braškių, kuriomis labai mėgsta vaišintis", – aiškino Alvytė, kartu rodydama namuose bent kelis pusės metukų Pandos tualetus, kur ji tvarkingai atlieka savo gamtinius reikalus, kai šeimininkės nėra namuose.

Kur miega Panda? "Aišku, mano lovoje, – nusikvatojo Alvytė. – Kalytė pasirinko šią vietą ir jokiu būdu nenori miegoti viena. Bet aš nelabai priešinausi jos pasirinkimui. Nors ji bet kurią minutę pasirengusi užimti mano vietą lovoje. Pavyzdžiui, jei pakeliu galvą nuo pagalvės, tai jau tą vietą būtinai užims Panda. Tačiau rytais ji labai švelniai mane žadina, kviesdama eiti laukan ir dalyvauti jos nesibaigiančiuose žaidimuose", – tai buvo paskutiniai Alvytės štrichai Pandos portretui. Beje, moteris savo keturkoję augintinę tvirtai priskyrė borderkolių veislei. Ar tikrai Panda yra šios veislės atstovė? Kuo ypatingi šios veislės šunys? Į šiuos klausimus paprašėme atsakyti Redą Masiulį, kuris puikiai pažįsta minėtos veislės atstovus.

Tai specifiniai borderkoliai

Redas Masiulis, 23 metus dirbantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriuje, beveik tiek pat metų laisvalaikiu azartiškai domisi kinologiniu sportu agility – šis šunų vikrumo sportas yra labai judrus, reikalaujantis žmogaus ir šuns fizinės ištvermės. "Po darbo aš esu ne tik sportuojantis su šunimis žmogus, bet ir agility klubo "Winners drive" treneris ir agility varžybų teisėjas. Esu varžyboms parengęs ne tik keturis savo šunis, bet ir nemaža kitų žmonių su jų keturkojais augintiniais, sėkmingai dalyvaujančiais šunų vikrumo varžybose.

Šiuo metu auginu du borderkolių veislės šunis vardu Grom ir Turbo. Pastarasis atkeliavo pas mane net iš Kanados. Tai pirmasis mano borderkolis, o Grom – antrasis. Jį įsigijau Austrijoje, iš vieno geriausių Europoje darbinių linijų borderkolių veislynų. Tai specifiniai borderkoliai. Jie skiriasi nuo parodinių borderkolių išvaizda, nors ir nelabai pakitusia. Šie borderkoliai išsiskiria dideliu noru dirbti. Už atliktą darbą šuniuką būtina paskatinti žaisliuku ar skaniu kąsneliu, tačiau darbinės linijos borderkoliui geriausias paskatinimas – naujas darbas, nauja užduotis", – tvirtino R.Masiulis.

Būtina dresuoti

Pasak R.Masiulio, darbinių linijų borderkoliai išvaizda kartais gali būti labai panašūs į mišrūnus, kurių pas mus yra labai nemažai. Ar šuniukas yra mišrūnas, ar borderkolis be veislės dokumentų, ar borderkolio mišrūnas kartais galima atskirti tik iš tam tikros specifinės keturkojų elgsenos, jiems ganant avis, žąsis ar kitus gyvūnus.

"Darbinių linijų borderkoliai – labai specifinė veislė. Tokie mieste gyvenantys šunys turi sulaukti daug šeimininko dėmesio: ne tik fizinio aktyvumo, bet ir intelektinių užduočių, kas šiems šunims yra labai svarbu. Mat keturkojo intelektas ugdomas įvairiomis užduotimis, kurios verčia šuniuką galvoti. Kam reikalingos įvairios užduotys? "Tai savotiškas avių ganymo pakaitalas – darbinių linijų borderkoliai,vykdydami jiems skirtas užduotis, išsikrauna fiziškai ir emociškai, o negavę tokių užduočių, gali pridaryti daug rūpesčių šeimininkui ar net rimtai apsirgti. Taigi darbinių linijų borderkolius labiau tinka auginti kinologams, dresuojantiems šunis", – įsitikinęs R.Masiulis, kurio išmanymas, profesionalumas ir laimėti titulai įvairaus rango agility varžybose nekelia abejonių.

Papildomi štrichai borderkolio portretui

*Borderkoliai kilę iš persų aviganių. Veislė atsirado maždaug 1700 m. Šie šunys puikiai talkina piemenims.

*Tai gerai sudėti šunys, judrūs ir tobulai subalansuoti. Dirbdami (piemenaudami) borderkoliai pritūpia ir budriomis akimis stebi patikėtą gyvūnų būrį. Hipnotizuojančios akys – ko gero, šis bruožas labiausiai būdingas borderkolių veislės atstovams. Jie gano akimis, o ne baksnoja savo prižiūrimus gyvūnus snukiu ar loja.

*Dažniausia borderkolių spalva – juoda su balta, bet pasitaiko ir su balta maišytų spalvų, pavyzdžiui, rudos, mėlynos ir kt.

*Tai vidutinio dydžio ir kailio plauko ilgumo šunys, gyvenantys iki 14 metų. Vadoje gali būti nuo 4 iki 8 šuniukų.

*Šie šunys laikomi vieni tvirčiausių ir sveikiausių, neturinčių genetinių problemų, tačiau labai svarbi tinkama šuniukų mityba 4–8 gyvenimo mėnesiais – taip galima užbėgti už akių galimoms kaulų ligoms.

*Borderkoliai yra visuomet pasirengę dirbti, yra pastabūs ir gyvybingi. Jie labai prisiriša prie šeimininkų, tačiau jeigu neturės pakankamai laiko išsilakstyti, šeimoms su mažais vaikais jų nepatariama laikyti – savo įgimto instinkto vedami šie šunys gali pradėti ganyti vaikus po namus.

*Šie šunys yra labai atsidavę savo šeimininkui, ryžtingi ir drąsūs, tačiau jeigu su jais neužsiimsite, galite sulaukti įvairiausių išdaigų. Jei nesugebėsite suprasti jo norų, galite būti smarkiai apgnaibytas.

*Borderkoliai yra labai aktyvūs ir turi polinkį loti.

Savo augintinį šunų mylėtojas išmokė įspūdingų, puikios pusiausvyros reikalaujančių triukų – kolio ir labradoro mišrūnė be vargo kabariojasi kopėčiomis, jodinėja žirgu ar tipena tvorų stulpeliais.

Internete populiarėjančiame video kalytė Lexi demonstruoja savo sugebėjimus elegantiškai keliauti per turėklus, išdidžiai stovėti ant krepšinio lanko ar net naudotis žmonės skirtu klozetu, rašo orange.co.uk.

Augintine neatsidžiaugiantis jos šeimininkas Chrisas pasakoja, kad triukų ėmė mokyti vos ją įsigijęs 2009 metais. Tarp jo ir kalytes netrukus užsimezgė artima draugystė, o dabar, pademonstravusi bet kokį triuką, Lexi smagiai šoka į šeimininko glėbį.