Spektaklyje netikėtai lėlės nusprendžia, kad joms nusibodo būti valdomoms kitų –  aktorių-lėlininkų. Jos sukelia maištą ir perima visą kūrybinį procesą į savo rankas. Tačiau, ar tikrai įmanoma sukurti gerą spektaklį vienoms? Juk kiekviena premjera reikalauja daugybės skirtingų žinių ir bendros vizijos, kuria patikėjusi visa kūrybinė komanda įkvepia ir žiūrovus.

Anot pastatymo režisierės Mildos Mičiulytės, spektaklis „Slaptas lėlių gyvenimas“ ne tik kelia klausimą apie teatro kūrybinį procesą ir skirtingų menininkų svarbą, tačiau ir įprasmina klausimą „kas lieka po menininko?“. Ar kūrinys, šiuo atveju – teatro lėlės, gali pragyventi savo kūrėją? Kas lieka scenoje užgesus šviesai?

D. Stankevičiaus nuotr. 

Spektaklis „Slaptas lėlių gyvenimas“ – tai Kauno valstybinio lėlių teatro 65-erių metų kūrybinio kelio šventė. Pirmasis profesionalus lėlių teatras Lietuvoje, prasidėjęs nuo Valerijos ir Stasio Ratkevičių svajonės, greitai tapo pačiu mylimiausiu mažųjų žiūrovų teatru ir užaugino jau kelias kartas. Nuo 1958 m. Kauno lėlių teatre dirbo daugybė menininkų, o šiandienos teatro kūrėjai sėkmingai tęsia šią misiją.

Kaip teigė teatro vadovė Rasa Bartninkaitė, didelė dalis kauniečių vaikystėje yra bent kartą apsilankę lėlių teatre. „Čia vaikai pirmą kartą susiduria su teatro magija, įtaigiais ir meniškais būdais ugdomas jų kūrybiškumas, puoselėjamos amžinosios vertybės. Šiomis dienomis mūsų menininkai stengiasi atliepti svarbiausias temas, ugdyti kūrybišką ateities žmogų. Neatsitiktinai teatre vis daugėja ir pastatymų vyresniems vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Norisi parodyti, koks įvairus ir įdomus gali būti lėlių teatras net ir suaugusiems,“ – apie keistis skatinančius pokyčius pasakojo R. Bartninkaitė ir kvietė apsilankyti jubiliejinėje premjeroje: „Kviečiu buvusius ir esamus teatro kūrėjus, buvusius ir esamus vaikus – mūsų žiūrovus, į šią jubiliejinę teatro šventę!“.

D. Stankevičiaus nuotr. 

Mažiesiems žiūrovams teatro komanda rengia ir dar vieną dovaną: vaikų rašytojos Editos Lei knygą „Sofija Pasakų karalystėje“. Keliaudami su pagrindine veikėja, skaitytojai pažins Kauno valstybinį lėlių teatrą iš žiūrovams nematomos pusės: sužinos, kaip atrodo magiškos teatro dirbtuvės, kuriose gimsta lėlės ir scenografijos elementai, kokių profesijų atstovai kasdien savo darbu prisideda prie to, kad atsirastų spektaklis. Pirmąja Lietuvoje vaikams skirta knygele apie lėlių teatrą nuo šiol bus apdovanoti savo gimtadienį teatre švenčiantys mažieji žiūrovai.

D. Stankevičiaus nuotr. 

Premjera „Slaptas lėlių gyvenimas“ – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Apie pokyčius lėlių teatre ir jame vaidinančio aktoriaus darbe kalbamės su KVLT ne vieną dešimtmetį dirbančia aktore Laima Rupšyte-Strazdauskiene. Tiek scenoje, tiek užkulisiuose sutikus Laimą žavesį ir nuostabą kelia jos jaunatviškumas – ir vidine, ir fizine prasmėmis. Ne veltui aktorė gali pasigirti turinti tiek daug gražių savo vaidmenų kostiumų, tapusių jau visa kolekcija. Artistė sako, kad gal reikėtų dėkoti lėlių teatrui, kuriame būti energingam, atviram, geros nuotaikos – aktoriaus kasdienybė.

– Kai ateinu į lėlių teatrą, mane visada apima pojūtis lyg būčiau prisilietusi prie kažko paslaptingo. Ką jautėte jūs, kai atėjote pirmą kartą į šį teatrą ir ar tas jausmas pasikeitė tapus aktore?

– Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą su tikru lėlių teatru susidūriau būtent KVLT. Vaikystėje nebuvau mačiusi gyvo lėlių teatro, mano pažintis su juo – per televizorių parodyti nufilmuoti spektakliai. Aš staigiai išjungdavau televizorių, nes man tie spektakliai labai nepatiko, atrodė kažkokia klaikuma – visos lėlės atrodė kaip raganos. Man patiko tik animacija.

Į teatrą mane priėmė labai įdomiai. Buvau 21-ų, kai buvo paskelbtas aktorių konkursas. Tuo metu mokiausi renginių režisūros Vilniaus kultūros mokykloje. Na, ir atvažiavau į atranką. Įsivaizdavau, kad meno tarybą sudarys keli žmonės, o ten jų buvo kur kas daugiau, visi aktoriai. Mane tai taip nustebino, kad aš, pamačiusi komisiją, pasisveikinau ir pradėjau garsiai juoktis. Nežinau, ką jie apie mane tada pagalvojo. Reikėjo pašokti, padainuoti, padeklamuoti. Pasakė, kad mane vėliau informuos, ar priėmė. Aš, negana to mano keisto juoko, pasakiau, kad man atsakymą žūtbūt reikia žinoti iš karto. Ne iš gudrumo, o savo naivumo. Man atsakė, kad mane priima. Teatras ieškojo vyro aktoriaus, bet, matyt, iš kandidatų niekas netiko, todėl pasirinko mane. Man tada baisiau buvo ne tai, kad gali nepriimti, o tai, kad pamiršiu tekstą, kurį prieš tai mokiausi naktį. Man ta gėda buvo svarbesnė. Dabar jaunimas žymiai brandesnis, nėra ko lyginti.

Pamenu ir pirmus įspūdžius scenoje, kai režisierius liepdavo stebėti spektaklius, mokytis. Žiūrėdavau ne kiek į lėles, o į aktorius, kaip jie lieja emocijas, kaip šokinėja. Maniau, kad aš taip niekada negalėsiu, – vaidinti už tuos daiktus, šokinėti, dūsauti, juoktis. Buvo kilusi mintis viso to atsisakyti.

Jaunas atėjai naivus, bijojai, daug ko nežinojai, dabar daug ką žinai, bet bijai to žinojimo, nes atsakomybė didesnė. Kartais esi toks pats ar net labiau pažeidžiamas nei tas jaunas aktorius. Jaunam tarsi viskas galima, jis gali klysti, o tu – nelabai. Atsiranda kitų baimių. Kartais pagalvoju: „Tu jau esi istorija.“ Atrodo, kad ką tik atėjau į teatrą. Kurį laiką vis kažko nedrįsti, esi per jaunas, o paskui pajunti, kad jau galėtum būti ir jaunesnis, nors lyg ir nesi toks senas, nėra taip, kad kažko nepajėgtum.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Regis, technologinės ir kitokios naujovės, besikeičianti visuomenė natūraliai lėlių teatro kūrėjus skatina atsisakyti kai kurių kūrybinių sprendimų ar technikų. Pavyzdžiui, dabar jau gana retai galima išvysti vadinamąjį juodąjį kabinetą, kai juoduose kostiumuose aklinai skendintys aktoriai vaidina pasislėpę šešėlyje duobėje ir žiūrovai regi tik jų valdomas lėles. Ar anksčiau tokių spektaklių pasitaikydavo daugiau? Galbūt tai nesietina su kažkuriuo laikotarpiu?

– Juodojo kabineto spektaklių apskritai nedaug, tai nepriklauso nuo laikmečio ar madų, tai – režisieriaus ir dailininko sprendimas. Mano praktikoje – tik du tokie spektakliai. Šie pastatymai techniškai sudėtingesni, turbūt dėl to jų ir nėra tiek daug.

Turėjome vieną ryškiausių juodojo kabineto pavyzdžių – spektaklį „Kelionė saulės link“. Tai buvo nepaprastai sudėtingas spektaklis. Dirbome visiškoje tamsoje, negana to, dar veidą paslėpę po juoda skraiste, vadinama čadra. Aplink viskas juoda, o tu su lėle turi tiksliai atsistoti į tam tikrą tašką, kad tavęs nė kiek nesimatytų, tarsi lėlė veiktų pati viena. Vieną lėlę valdėme dviese arba trise. Visi esame skirtingi žmonės ir tą patį judesį, mintį galime jausti visiškai skirtingai. Čia ir skleidžiasi meistrystė, kada turi ne tik perteikti tam tikrą judesį, bet ir itin tiksliai viską susiderinti su kolegomis. Baigi vaidinti sceną su viena lėle ir nesustodamas imi kitą, negali stabtelėti nė sekundės, nes ant tavęs užgrius kitas aktorius ir veiksmas sustos.

Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti.

– Ar lėlių teatro aktoriaus darbe daug pavojų?

– Taip, mūsų darbas kartais pavojingas, kai gali patirti traumą, o mėlynių turime tiek ir tiek. Esu per spektaklio repeticiją susilaužiusi ranką – važiavau riedučiais ir parkritau. Toks buvo režisieriaus sumanymas – spektaklyje vaizduojama žiemos pasaka ir aktoriai riedučiais važinėja po sceną. Pradžioje važinėjome senais riedučiais, o vėliau gavome naujus ir aš važiuodama slystelėjau, lūžo riešas. Štai neseniai po vieno spektaklio „Dievų miškas“ teko vaikščioti su mėlyne akies srityje. Šimtą kartų repetuoji ir niekada negali pagalvoti, kad taip gali nutikti. Kolegos taip pat yra patyrę traumų.

Kažkada vienas dėstytojas, kai mokiausi Jaroslavlio teatro institute, sakydavo: jeigu mizanscena aktoriui patogi, reikia pakeisti kita, kad nebūtų taip patogu. Žinoma, dažniausiai nepatogu būna tik pradžioje, o paskui pripranti. Mūsų darbas specifinis ir tuo, kad be to, ką mato žiūrovai, turime dar padaryti daug nematomų darbų. Kolegai lėlę padėti, kažką pastumti. Neturi teisės pamiršti, nes spektaklis gali nepavykti ar net įvykti nelaimė.

Kita vertus, lėlių teatras suteikia tai, ko nepatirsi dirbdamas jokiame kitame darbe. Scena suteikia daug gerų dalykų. Psichologai teigia, kad labai svarbu susikoncentruoti į šį momentą ir taip išvalyti mintis. Tačiau tai padaryti labai sunku, nes žmogaus galvoje nuolat knibžda šimtai tūkstančių minčių. Išvalyti, vadinasi, maksimaliai susikaupęs turi išbūti bent kelias minutes. Pajuokauju, kad mes scenoje ištisai būname tokios būsenos ir dar mums už tai moka. Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti. Visi esame žmonės, ir į teatrą ateiname tam tikros nuotaikos. Galbūt ne viskas buvo linksma namuose ir ta nuotaika išliktų ilgiau, bet susikaupi ir, žiūrėk, po valandos tos negatyvios mintys prašviesėjo.

Lėlių teatro aktorius turi būti labai lankstus. Visi stengiamės vienaip ar kitaip treniruoti savo kūną. Aš lankau baseiną, šoku, rytais darau mankštą, prieš spektaklį mėgstu daryti pritūpimus, kvėpavimo pratimus. Ne todėl, kad sąnariai būtų sustingę, o tiesiog taip išlaisvini save. Kažkada režisierius Juozas Miltinis yra pasakęs, kad aktorius turi būti labai geros fizinės ir psichikos sveikatos. Tai tiesa. Aktorius negali pasakyti: „Mano nuotaika šiandien bloga.“ Jis privalo būti geros formos iki paskutinio žingsnio scenoje. Žmogaus psichologija – itin svarbi. Teatre neretai tenka tuo įsitikinti. Pavyzdžiui, prieš išeidamas į sceną kosėji, o spektaklio metu – nebe. Scena – savotiškas narkotikas, magija. Čia gali ir susižeisti, ir pasveikti.

– Daugėja spektaklių, kuriuose lėlėmis virsta kasdieniai daiktai, kompiuterio detalės ar šiukšlės, spektaklių be žodžių, šešėlių teatro elementų. Kaip jūs vertinate šiandienius lėlių teatro pokyčius? Kiek tai yra nauja?

– Mes, lėlininkai, lėlėmis vadiname visus daiktus. Dar studijų metais teko vaidinti ir su šluota, ir su kėde. Namie mano rankose lėlėmis virsta lėkštė, peilis, šakutė – kartais su jais pavaidindavau ir savo vaikams. Taip, lėlės sąvoka prasiplėtė, teatras keičiasi, bet ne viskas yra nauja. Žinoma, kai kurios idėjos iš tiesų yra novatoriškos, tačiau neretai jauni žmonės galvoja, kad atrado kažką nauja, bet iš tikrųjų tai yra atrasta seniai, tad labai vertėtų pasidomėti, kas buvo iki tavęs, kad netrepsėtum tais pačiais takeliais blogąja prasme. Jaunieji dažnai pradeda nuo ten, kur stovi, lyg nieko iki jų nebūtų buvę. Kartais net to nežinodami pateikia seniai atrastą reiškinį kaip visiškai naują. Kad ir šešėlių teatras – jis neatsirado vakar, o, ko gero, kartu su žmonija. Svarbu iš istorijos pasiimti tai, kas atrasta gera, ir keliauti toliau. Kai nugyveni daugiau metų, pamatai, kad viskas sukasi ratu. Lėlių teatras – ne išimtis. Kažkas sugrįžta, tik kiek kitaip. Sunku pasakyti, kas dabar yra šiuolaikiška, o kas ne. Tačiau svarbiausia ne tai, o ar pavyksta spektaklis, ar ne.

Tikrai akivaizdi naujovė – atsirado daugiau vizualizacijos, to anksčiau teatre nebuvo. Dabar daugelis teatrų metėsi į tai. Kiekviename spektaklyje yra vaizdo projekcijų. Mano akimis, tai neblogai, tai natūralu, šiuolaikiška, įdomu, tai skatina vaikų vaizduotę, bet svarbu, kad nenueitume vėl vien šia kryptimi. Vaikų vaizduotė – labai gaji, kartais suaugusysis spektaklyje kažko nesupranta, o vaikas gali paaiškinti. Sulaukiame ir iš salės vaikų pasisakymų, kurie mus nustebina. Džiaugiuosi, kad vis dar turime galimybę pasidžiaugti tiesiogine mūsų mažųjų žiūrovų reakcija, kad laikas to nepakeitė.

– Gausu ir tokių spektaklių, kuriuose aktorius vaidina kaip dramos teatre ir tokia vaidyba yra lygiavertė vaidybai su lėle ar net dominuojanti. Ar jūsų nebaugina mintis, kad ilgainiui lėlių teatre lėlė gali išnykti?

– Gyvas planas lėlių teatre irgi nėra naujovė, tik šiuo metu galbūt jo daugiau. Kai atėjau į teatrą, aktorius jau matėsi scenoje – šalia lėlės, be lėlės, su kauke, buvo tas laikas, kai daugėjo spektaklių, kuriuose buvo daugiau gyvo plano. Kodėl šiandien kai kada jo pernelyg daug – priežastis gali būti ta, kad režisieriai, kurie turi mažiau patirties su lėlėmis, atėję į lėlių teatrą statyti spektaklio galvoja, kad tai bus labai lengva, bet staiga supranta, kad, kaip mes sakome, parklupo. Vienam aktoriui vaidinti yra kur kas lengviau, nei atrasti judesį su lėle, ja kažką išreikšti. Galbūt dėl to pasirenkamas lengvesnis variantas – mažiau lėlių.

Nemanau, kad lėlės išnyks. Vaikams jos patinka, jie tiki jomis, net kai šalia yra aktorius. Lėles jie priima labiau nei suaugę žmonės. Jiems lėlė yra svarbi. Tegul jie tuo gyvena kuo ilgiau. Ne paslaptis, kad šiandien dauguma vaikų nemėgsta skaityti, tad atėję į teatrą jie pabūna kitame pasaulyje – ne telefono, kompiuterio ar televizoriaus. Mūsų misija – kad mažojo žiūrovo širdelę pasiektų bent krislelis gėrio. Galų gale mes auginame būsimą suaugusį žiūrovą, kuris eis (arba neis) į teatrą. Gal ne tiek svarbu, koks spektaklis, svarbiausia, ką jis nori perteikti.

– KVLT aktorių trupę papildė jauni talentingi aktoriai, baigę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vaidybos studijas. Koks santykis mezgasi tarp jų ir senbuvių? Kaip jaunas aktorius buvo priimamas anksčiau, kai jus pradėjote dirbti, prieš 40 metų, ir dabar? Kaip trupė keičiasi, kai į ją įsilieja jaunų žmonių?

– Mes jauni aktoriai buvome vienokie, dabar – kitokie. Pradėjusi dirbti teatre baimindavausi įžengti į jį, nes man atrodė, kad čia visi ypatingi, o aš dar nieko nemoku, net bijodavau pasisveikinti. Dabar yra kitaip. Mūsų jauniesiems aktoriams pavydžiu daugeliu prasmių. Jie užaugo kitu laiku ir tai yra gerai. Mane tai žavi. Jie yra drąsūs – ir kūrybine, ir žmogiškąja prasmėmis. Tai 90 proc. sėkmės. Nežinau, kiek jaunieji kolegos iš mūsų ko nors mokosi, bet šiandieniame teatre jiems sukurta labai palanki terpė – jie atėjo su savo aš, mes pasislinkome ir davėme kelią. Kai mes atėjome, turėjome tą kelią prasiskinti, niekas nesakė „prašom“. Vyresnieji esame pasirengę patarti, palaikyti, o kaip jie visą tai priima, reikėtų klausti jų. Šiandien mūsų teatras atsinaujino, daug naujų idėjų, įvairesnių pastatymų.

Svarbu, kad tarp skirtingų kartų aktorių nebūtų įtampos ir kad pasimokytume vieni iš kitų. Nejaučiu įtampos, tik skirtumus. Anksčiau būdavo visko, iš vienos pusės, tai grūdino, iš kitos – traumavo. Per nepriklausomybės laiką mūsų visuomenė išlaisvėjo, tapome tolerantiškesni, taip pat ir teatre. Tam tikri dalykai netoleruojami ir išnyksta. Svarbiausia teatre bendraminčiai.

Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos.

– Kaip mažieji žiūrovai – ar laikas juos pakeitė? Ar vaikai anuomet ir dabar į tai, kas vyksta scenoje, reaguoja skirtingai?

– Oi ne, vaikai visada yra vaikai, jie visuomet reaguoja atvirai ir nuoširdžiai. Gal tik matau vieną skirtumą – kai užgesdavo šviesa, jie taip neklykdavo, kaip dabar kartais nutinka. Kai atvažiuoja mokiniai, kartais kažkas vienas iš klasės užveda ir kiti pasileidžia paskui. Tas pats spektaklis gali vykti devynis kartus iš eilės, kai niekas neklykia, o tą dešimtą pradeda rėkti. Anksčiau tokių dalykų nebūdavo.

Be darbo teatre, jau devynerius metus vedu būrelius vaikams mokyklose. Tai jau pavirto priklausomybe. Dirbu su pradinukais, kurie kartais išbando kantrybę, bet iš esmės yra be galo nuoširdūs – to labai trūksta suaugusiųjų gyvenime. Vis pagalvoju, kokia turėtų būti auklėjimo sistema, kuri nesugadintų žmogaus. Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos. Kartais jie manęs laukia jau prie durų, žiūri per stiklą ir kai pamato, kad ateinu, atbėga pasitikti. Vadina mane gerąja mokytoja. Švenčių proga pagamina atvirukų, užrašo linkėjimus „Mylimiausiai mokytojai“. Įdomiausia tai, kad niekada negali nuspėti, ko iš kurio vaiko gali tikėtis. Kartais atrodo, kad jau iš šito tikrai nebus artisto, o po kurio laiko jis atsiveria, tampa geriausias. O tas, kuris pradžioje atrodė geriausias, kartais ir lieka to lygmens. Daug kas užsimiršta, bet visada atsimeni tuos ypatingus atvejus. Anksčiau dar vedžiau ir šokių būrelį. Pamenu, vienas vaikas nejautė ritmo – jeigu visi pašoka į viršų, jis – į apačią. Vis sukau galvą, kaip jam pasakyti, kad geriausia jam būtų išeiti iš būrelio. Pastačiau jį pačiame gale, taip straksėjo visus metus, o galiausiai tapo geriausiu šokėju.

Į būrelį priimdama vaikus jų neatrenku. Neruošiu aktorių, mokau labiau pasitikėti savimi, įveikti baimes, klausytis ir girdėti. Didžiausias džiaugsmas mane užplūsta tada, kai pamatau, koks vaikas atėjo ir kaip jis pasikeitė, išlaisvėjo. Noras, kantrybė ir darbas daro stebuklus.

Tarp jų – spektaklyje pasakojama istorija apie tai, kas nutinka, kai vieną dieną į ramų, gražų skruzdėlyną įmina sunki, svetima koja.

Angelų paslaptys

Prieš pristatant premjerą negalima nepaminėti ir visos teatro šventinės programos, kurį turėtų įtraukti visus žiūrovus – vaikus ir kartu su jais atėjusius tėvelius ir senelius, kurie galės sugrįžti į vaikystę ir pajusti Kalėdų laukimo džiaugsmą, kai stebuklai atrodo dideli, gniaužiantys kvapą. Esamasis laikas liudija, kad šiandien mūsų gyvenime tokių akimirkų itin trūksta.

Jau einant pro šalį akis patraukia spalvingai papuošti teatro langai. Nuo šio savaitgalio priėjus prie teatro įėjimo stovinčio mažyčio paslaptingo bokštelio langelio bus galima išvysti dar vieną iš teatro šventinių paslapčių.

Dar stipresnė Kalėdų atmosfera užplūsta jau įžengus į teatrą. Čia galima ne tik susipažinti su teatre gyvenančiomis archyvinių spektaklių lėlėmis, užlipus į antrąjį aukštą aplankyti nykštukų namelius, bet ir žiemos nuotykių patirti scenoje.

Pasakos: atnaujintas spektaklis „Kalėdinės angelų paslaptys“ veda gražiausių H. Ch. Anderseno ir Ch. Dickenso kūrinių keliais./ R. Barauskio nuotr. 

Tradiciniai susitikimai su Kalėdų Seneliu vaikų lauks po dviejų spektaklių: jaunosios kartos režisieriaus, scenografo Roko Lažaunyko premjeros „Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ ir atnaujinto spektaklio „Kalėdinės angelų paslaptys“. Pastarąjį spektaklį kūrė režisierė, teatro vadovė Rasa Bartninkaitė ir aktorė Audronė Grėbliauskienė, kurios, įkūnydamos Praeities ir Ateities angelus, iš naujo supažindins su gražiausiomis Hanso Christiano Anderseno pasakomis ir Charleso Dikenso „Kalėdų giesmės“ personažais. Po spektaklio bus galima užsukti į apšerkšnijusį, visas Kalėdų pasakas saugantį teatro lėlių muziejų, kuriame žiūrovai susitiks su Kalėdų Seneliu.

Teatras yra paruošęs ir du nuotolinius spektaklius, kuriais dalysis su tais vaikais, kurie negali atvykti į teatrą, kurie serga ar yra išvykę toli už Lietuvos.

Kaip pasakoja R. Bartninkaitė, Kalėdų angelai jau visą mėnesį plasnoja virš miestų stebėdami vaikus, žymėdamiesi jų gerus darbus ir į teatrą nusileis papasakoti savo istorijų: „Gyvename sudėtingu laiku, kai su vaikais turime kalbėtis ir skaudžiomis temomis. Netoli mūsų šalies vykstant karui, vaikai tampa brandesni ir norisi Kalėdų metu dovanoti ne vien pramogą, bet ir raginti juos kelti svarbius klausimus. Angelai kvies vaikus stabtelėti ir pamąstyti, ką mes galime padaryti, kad kai kurių žmonių likimai pasikeistų, kad taptume geresni. Galbūt žinomų pasakų pabaigos galėtų būti ne tokios graudžios? Kartais reikia tiek nedaug – gero žodžio, palaikymo, šilumos, o galbūt tiesiog patarimo. Dėl to gyvenime daug kas gali pasikeisti, o ir atlikus gerą darbą mūsų siela nušvinta.“

Teatras yra parengęs ir du nuotolinius spektaklius – „Kalėdos pasakų namuose“ ir „Dovana Kalėdų Seneliui“, kuriais dalysis su tais vaikas, kurie negali atvykti į teatrą, kurie serga ar yra išvykę toli už Lietuvos.

Kalėdos skruzdėlyne

Premjera „Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ Didžiojoje salėje taip pat atliepia šį laikotarpį, skatindama nepasiduoti negatyviems dalykams ir išsaugoti savyje pasitikėjimą, meilę ir atjautą.

Spektaklyje atgyja rašytojos, pedagogės Rasos Dmuchovskienės pirmųjų knygelių „Skruzdėliukas Nežiniukas“ personažai. Knygelės didelio susidomėjimo sulaukė dėl jose žaismingai ir suprantamai vaikams pristatytų gamtos pasaulio gyventojų ir reiškinių.

Spektakliui pjesę pagal „Skruzdėliuką Nežiniuką“ rašė aktorė, režisierė Dominyka Budinavičiūtė. Sulaukusi pasiūlymo sukurti pjesę jaunoji kūrėja ėmė intensyviai domėtis vabzdžių ir vabalų pasauliu, mat spektaklyje Skruzdėliukas leidžiasi ieškoti berniuko, kuris sugriauna jo skruzdėlyną, ir kelionės metu sutinka nepažįstamų vabalų ir vabzdžių.

Pjesės autorė nutarė sugriauti pasakose egzistuojančius įprastus kai kurių gyvių charakterius ir juos pavaizduoti kitaip. Čia galima išvysti mielą vorą, kuris ne tik nebaisus, bet dar ir vegetaras, o jo geriausia draugė – musė Zyzė, egocentrišką ir emociškai šaltą Drugelį, Sraigę, kuri išlindusi iš kiauto kalba lėtai, o į jį sulindusi – greitai, ir Žiogą, kuris neprivalo mokėti groti.

„Iš pradžių su režisieriumi nutarėme, kad spektaklis bus apie gamtos saugojimą. Tačiau šalia šios temos atsirado ir kita – namų – tema. Ką reiškia jų netekti? Ką reiškia atsidurti nepažintame, didžiuliame pasaulyje, kai esi toks mažas? Tad istorija nėra tik apie Skruzdėliuką, ji yra apie kiekvieną iš mūsų. Apie tai, kaip mes žvelgiame į pačius mažiausius padarėlius. Ar gebame matyti ne tik akimis, bet ir širdimi? Ir kurių daugiau: ar tų, kurie myli, ar tų, kurie griauna?“ – patirtimi dalijosi D. Budinavičiūtė.

Intriga: Skruzdėliukas leidžiasi ieškoti berniuko, kuris sugriauna jo skruzdėlyną, ir kelionės metu sutinka nepažįstamų vabalų ir vabzdžių. / R. Barauskio nuotr. 

Spektaklyje kalbama apie Kalėdų šventės tikrąsias vertybes – berniukas bando pažinti, kas yra gėris, jį atrasti savyje.

Kalėdos – ne vien Kalėdų Senelis ir eglutės, bet ir šventė, kai atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšys, gėris pripildo mūsų šventes šilumos ir džiaugsmo.

„Šventiniu laikotarpiu pasigendu tikrojo jaukumo ir šilumos, supratimo, kas iš tiesų yra šioji šventė. Kalėdos – ne vien Kalėdų Senelis ir eglutės, bet ir šventė, kai atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšys, gėris  pripildo mūsų šventes šilumos ir džiaugsmo. Norime, kad iš scenos sklystų jaukumas, kad atėjęs žiūrovas atsidurtų tokioje erdvėje, kurioje yra patyręs pačių gražiausių vaikystės akimirkų žaisdamas, fantazuodamas ar kurdamas savo tyrimų laboratoriją“, – pasakojo režisierius R. Lažaunykas.

Nežiniukai taps žiniukais

Įdomu dar ir tai, kad spektaklio kūrėjai turėjo galimybę skruzdėlyno gyvenimą pamatyti iš vidaus. Repeticijose lankėsi „Skruzdėliuko Nežiniuko“ autorė R. Dmuchovskienė, kuri atsinešė formikariumą – namelį, apgyvendintą tikromis skruzdėlėmis, tad buvo galima stebėti, kaip jos dirba kasdienius darbus, yra pasiskirsčiusios pareigomis, turi kambarius. Labai panašiai kaip ir žmonės.

Prieš kelerius metus pradėjusi rašyti apie Skruzdėliuką Nežiniuką rašytoja ėmė skruzdėles stebėti gamtoje, o po kurio laiko jos namuose atsirado formikariumas su labai maža skruzdėlių šeimyna, kuri šiandien yra stipriai išaugusi.

Ką tik knygynuose pasirodė ketvirtoji „Skruzdėliuko Nežiniuko“ knyga, kurioje smalsuolis Skruzdėliukas leidžiasi į dar kitokius nuotykius. Susipažinti su šia, ankstesnėmis knygomis ir pačia jų autore bus galima apsilankius premjeroje šį savaitgalį. Žiūrovai irgi savo akimis galės išvysti minėtąjį formikariumą, kurį į susitikimą su savimi atsineš rašytoja. Ji papasakos apie skruzdėles, atsakys į kilusius klausimus.

„Kadangi Skruzdėliukas yra nežiniukas, tai ir jis, ir aš linkime, kai visi vaikai taptų žiniukais. Semtųsi žinių iš gamtos, nes jų joje yra labai daug. Žinoma, visko neįmanoma sužinoti, bet perskaitę Skruzdėliuko nuotykius vaikai jau galės dalyvauti įvairiose viktorinose. Man net skambina kai kurie tėveliai ir džiūgauja, kad jų vaikas atsakė į tą ar aną klausimą, kad daug žino, nes skaitė „Skruzdėliuką“. O dėdės ir tetos, pasirodo, nežinojo. Labai džiugina tokie atsiliepimai. Bus labai malonu su visais atėjusiais pabendrauti ir spektaklio premjeroje“, – matydama scenoje atgijusį jos kurtą personažą džiaugėsi R. Dmuchovskienė.

Kūrėjų komanda

„Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ kūrybinė komanda: režisierius ir dailininkas – Rokas Lažaunykas, pjesės autorė – Dominyka Budinavičiūtė, kompozitorius – Antanas Jasenka, dailininko asistentė – Emilija Višinskaitė, aktoriai – Saulius Bagaliūnas / Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė / Dominyka Budinavičiūtė, Indrė Endriukaitė / Vigita Rudytė, Darius Krapikas / Arvydas Šaučiūnas, Laima Strazdauskienė / Rūta Kumpikaitė.

„Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ premjera – gruodžio 10 d. 10 val., 11 d. 12 val., 17 d. 12 val., 18 d. 12 val., 26 d. 12, 14 ir 16 val.

„Kalėdinės angelų paslaptys“ – 10 d. 11, 13, 15 val., 11 d. 11, 12, 13, 15, 17 val., 17 d. 13, 15, 17 val., 18 d. 11, 12, 13, 17 val., 26 d. 12, 13, 14, 15 val.

„Lėlių teatras turi visas išraiškos priemones kalbėtis su vaikais ir paliesti jų širdis. Artėjant mirusiųjų pagerbimo šventei, pats metas kviesti vaikus ir jaunimą pokalbiui pačiais sudėtingiausiais jiems kylančiais klausimais“, – teigia teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Spalio paskutinį savaitgalį teatras laukia jaunimo premjeroje „Po vandeniu“. Scenoje kuriamas lengvai atpažįstamas jauno žmogaus ir jo vienatvės portretas. Monospektaklyje gilinamasi, ar vienatvė visada yra blogybė, ir kaip galima ją prisijaukinti. „Galbūt, tik būdami vieni galime pažinti save ir išmokti, kaip būti kartu su kitais žmonėmis?“ – klausė spektaklio autorė, jaunosios kartos režisierė, kompozitorė ir aktorė Dominyka Budinavičiūtė.

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje teatro scenoje šeimoms ir mažiesiems žiūrovams nuo 7 metų bus pristatytas spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“, pagal australų rašytojos Elizabeth Mary Cummings knygas „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Spektaklio kūrybinė komanda pakvies į šviesos kupiną  vizualią kelionę per atsiminimus, kuriuos į bendrą giją sujungia begalinė meilė artimiesiems. Spektaklio kūrėjai nori tapti pagalba tėvams, kalbantis apie sudėtingus, tačiau gyvenime neišvengiamus klausimus: kas nutinka, kai susiduriame su netektimi ar sunkia liga? Ko imamės, norėdami padėti savo artimam žmogui, kuris serga? Ką daryti su ilgesiu ir tuštuma, netekus brangaus žmogaus? Kas pasilieka, kai iš atminties negrįžtamai nyksta artimųjų veidai ir vardai? Šešėlių teatro principu scenoje bus pasakojamos jaudinančios kelių šeimų istorijos, kurios leis kitu kampu pažvelgti į gyvenimo metamus iššūkius ir kvies ieškoti šviesos net ir tamsiausiame danguje.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrėjos – režisierė Agnė Sunklodaitė ir dailininkė Giedrė Brazytė, savo pastatymuose visada stengiasi akcentuoti esminius gyvenimo prasmės ir žmogiškųjų vertybių  klausimus, o jų meninius sprendimus jau ne kartą įvertino Kauno lėlių teatro žiūrovai ir kritikai: šis kūrybinis tandemas šiemet buvo įvertintas ir apdovanotas svarbiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“, už spektaklį „Dievų miškas“ (2021 m.), pagal B. Sruogos to paties pavadinimo romaną.

Dėmesys vaikams ir jaunimui

Nors teatras plečia savo auditoriją ir kuria spektaklius įvairioms žiūrovų grupėms – nuo kūdikių iki suaugusiųjų ir juos taip pat kvies į teatrą, vis dėlto jubiliejiniame sezone pasirodysiančios keturios premjeros bus skirtos vaikams ir jaunimui.

Pirmoji spalį pasirodysianti premjera – šešėlių teatro spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“. Tai pagal Australijos rašytojos Elizabet Cummings kūrybą sukurtas jautrus spektaklis be žodžių, kuriame su vaikais bus kalbamasi skaudžiomis temomis – artimojo mirtį, ligą, kitas likimo negandas. Temomis, kurios dažnai lieka šešėlyje, kurioms tėvai neranda laiko ar nežino kaip jomis kalbėtis su vaikais. Tai spektaklyje bus bandoma paaiškinti pasitelkiant vaikams puikiai suprantamą vaizdų kalbą.

Spektaklį kurs „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertinto spektaklio „Dievų miškas“ kūrėjai – režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė ir kompozitorius Deividas Gnedinas.

Rudenį pasirodys ir jaunimui skirta premjera – monospektaklis „Po vandeniu“, kurį kuria jaunosios kartos teatro kūrėjai – spektaklio autorė, aktorė, režisierė Dominyka Budinavičiūtė ir aktorius, režisierius ir scenografas Rokas Lažaunykas. Jie su jaunimu kalbėsis šiandien itin aktualia – vienatvės tema. Kūrėjai pastebi, kad šiandien gyvename tokiu laiku, kai, regis, turime visko daug ir tai lengvai pasiekiama, kai socialiniuose tinkluose turime šimtus ar tūkstančius draugų, tačiau jaunas žmogus jaučia stiprų vienišumo jausmą. D.Budinavičiūtė sieks jaunimą įkvėpti jaunatviškam gyvenimo džiaugsmui.

Tradiciškai teatras metus palydės nauja kalėdine premjera – „Skruzdėliukas Nežiniukas“, pagal R.Dmuchovskienės to paties pavadinimo knygą. Skruzdėliukas leisis į žaismingus žiemos nuotykius miške, kur sutiks Kalėdų Senelį.

Naujaisiais metais jubiliejinis sezonas tęsis ir pavasarį teatras pakvies į šventinę premjerą „Lėlių teatro paslaptys“. KVLT pirmąją spektaklį pristatė 1958 m. gegužės 18 d. – būtent šią dieną ji ir pasirodys.

Artėjant premjerai ketinama išleisti pirmąją pažintinę knygą vaikams apie lėlių teatrą, pagal kurią ir bus pastatytas spektaklis. Vartydami knygelę vaikai galės susipažinti, kas yra lėlių teatras, kaip gimsta spektakliai, kokių profesijų žmonės sutinkami lėlių teatre ir kokios reikšmingos pasakos buvo sukurtos KVLT per 65 veiklos metus. Pjesę rengia dramaturgė Daiva Čepauskaitė, kuri, peržiūrėjusi visą teatro sukauptų pjesių lobyną, atrinks prasmingiausius pastatymus, kurių scenos ir atgims premjeroje. Spektaklio muzikoje bus panaudoti teatro archyvuose esantys garso įrašai.

Tai bus dovana ne tik mažiesiems žiūrovams, bet ir teatro vyresniosios kartos kūrėjams, kurie vis dar sugrįžta į teatrą. Įsigyti knygą bus galima atėjus į teatrą ir knygynuose. Premjerą lydės dar ir edukacinė programa – prieš spektaklį bus galima leistis į ekskursiją po teatro erdves.

Atsinaujinęs muziejus

Jubiliejinis sezonas ypatingas dar tuo, kad nuo rugsėjo duris atveria po teatro renovacijos įrengtas lėlių muziejus. 1996 m. įkurto ankstesnio muziejaus erdvė pasikeitusi neatpažįstamai – muziejus pavirto į aktyvią edukacinę erdvę vaikams. Jį sudaro keletas erdvių, po kurias gali vaikščioti teatro lankytojai.

Pirmoji, tik įžengus į muziejų, supažindins su teatro pradžia – jo įkūrėjų Stasio ir Valerijos Ratkevičių šeštojo dešimtmečio pabaigoje sukurtais pirmaisiais spektakliais vaikams ir suaugusiesiems. Siekta sukurti autentišką vaizdą, kaip tuo metu atrodė spektaklių lėlės, dekoracijos, sceninė aplinka, todėl visa tai atkurta remiantis išlikusiomis to meto nuotraukomis. Tad lankytojai galės nusikelti laiku atgal ir pamatyti to meto lėlių teatrą.

Susipažinus su teatro gimimo istorija galima patekti į kitą muziejaus erdvę – lėlių namus. Čia – daugybė skirtingų spektaklių pavadinimais pažymėtose lentynose apgyvendintų lėlių. Lėles galima apžiūrėti, paliesti, o kai kurios net ir atgis.

1996 m. įkurto ankstesnio muziejaus erdvė pasikeitusi neatpažįstamai – muziejus pavirto į aktyvią edukacinę erdvę vaikams. Jį sudaro keletas erdvių, po kurias gali vaikščioti teatro lankytojai.

Tai dar ne viskas – muziejuje paslėpta daugybė paslapčių, kurias reikės vaikams atrasti patiems. Kitaip tariant, jie galės atverti kai kurias dureles, pačiupinėti lėles ir atlikti kitus interaktyvius veiksmus. Pravėrus vienas tokių paslaptingų durelių galima išvysti sumažintą Ratkevičių namų versiją (pirmosios teatro lėlės, jų drabužėliai buvo kuriami teatro įkūrėjų namuose). Lėlių namuose vaikų lauks ir kiti netikėti atradimai.

Lėlių muziejuje tėveliai su vaikais gali lankytis savaitgalį, rekomenduojama ateiti bent pusvalandžiu anksčiau ir prieš spektaklį užlipti į antrą aukštą, kur ir įsikūręs muziejus. Žiūrovų mielai lauks edukatorė, pagelbėsianti ir atsakysianti į rūpimus klausimus. Neturint laisvesnės akimirkos prieš spektaklį, muziejų galima aplankyti jam pasibaigus ar pertraukos metu. Darbo dienomis muziejus atviras vaikų darželių ir mokyklų organizuotoms grupėms.

Stiprūs tarptautiniai ryšiai

KVLT nuolat palaiko ryšius su kitų šalių lėlių teatrais. Ši tarptautinė draugystė kasmet inspiruoja įdomius bendrus renginius ir atveria galimybę lietuvišką lėlių teatrą pristatyti svetur. Lydimas viena tokių ypatingų akimirkų teatras ir pasitinka naująjį sezoną – Berlyno festivalyje Europos projekto „Didžiųjų marionečių magija viešosiose erdvėse“ baigiamajame renginyje pristatyta Lietuvos lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“. Tai tarpukariu sukurtos marionetės tiksli kopija – pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, 3D spausdintuvą, KVLT lėlę atkūrė pagal autentiškus S.Ušinsko brėžinius. Teatro žiūrovai su „Dainininke“ susipažino pavasarį teatre vykusio tarptautinio lėlių teatrų festivalio metu, galėję ją paliesti, valdyti. O per vasarą jai buvo pasiūti nauji, originaliai lėlei artimesni drabužiai, su kuriais ji ir išlydėta į Berlyną.

Pasak lėlę svetur pristačiusios teatro vadovės Rasos Bartninkaitės, tai buvęs didelio masto tarptautinis renginys, kuriame dalyvavo lėlininkai iš Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos, pristatę įspūdingas didelio dydžio marionetes.

Edukacija: ne vieną žiūrovų kartą užauginęs kolektyvas tęsia savo misiją nuo mažų dienų pratinti kauniečius prie teatro meno. / Organizatorių nuotr.

„S.Ušinskas už savo lėlių konstrukcijas 1936 m. Paryžiaus meno ir technikos parodoje buvo apdovanotas aukso medaliu, tad šis projektas tapo jo sugrįžimu į Europą su ta pačia lėle. Jautėme didžiulį pasididžiavimą galėdami nuvežti ne bet kokią marionetę, o būtent sukurtą S.Ušinsko garbei. Kolegos iš Europos buvo labai susidomėję mūsų teatro istorija, S.Ušinsko asmenybe. Jie nežinojo jo pirmojo lėlių filmo „Storulio sapno“, tad mes pasidalijome jo viešai prieinamu įrašu, pasakojome apie tai, kad lėlininkas naudojo tas pačias lėles kurdamas skirtingus personažus pasitelkdamas perukus ir drabužius. Europai pristatėme Lietuvos lėlių teatro šaknis“, – pasakojo R.Bartninkaitė.

Šį rudenį laukia kelionė į Katovicų lėlių teatro festivalį Lenkijoje, kuriame bus pristatyta naujausia premjera „Jokūbo dienoraštis“. O pasitinkant žiemos šventes teatras vyks į Norvegiją, kur jo lauks lietuvių bendruomenės vaikai, kurie galės pasimėgauti žiemos pasakų grožiu spektaklyje „Kalėdos Pasakų namuose“ ir lietuviškai pasilabinti su Kalėdų Seneliu.

Beje, ukrainiečių šeimos ir vaikai iki šiol kviečiami nemokamai žiūrėti teatro spektaklius. Išeinant iš spektaklio jiems dovanojama knygelė „Dangus virš ežiuko vaikystės“. Tai į ukrainiečių kalbą išversta rašytojos Indrės Sekevičienės pasakų knyga, pagal kurią ateityje ketinama sukurti ir spektaklį.

Edukacijos svarba

Teatras aktyviai plečia edukacinę veiklą vaikams vis labiau įsitikindamas jos svarba. Vasarą tris savaites vyko edukacinės programos, kurių metu vaikai galėjo susipažinti, kaip gimsta lėlės, kartu su aktoriais patys kūrė personažus, mokėsi tekstų ir galiausiai save išbandė tikroje teatro scenoje.

Aktoriai pastebi, kad iš šių užsiėmimų vaikai išeina labiau pasitikėdami savimi, tolerantiškesni, atviresni aplinkai. Tai juos paskatino kurti visiškai naują interaktyvią edukacinę programą pavadinimu „Būk tigras!“. Joje vaikams bus kalbama apie drąsą – kaip drąsiai kalbėti, išreikšti save, kaip mokėti pasirinkti, kaip pasakyti, kad kažkas patinka ar nepatinka. Programa į teatro repertuarą bus įtraukta rugsėjo pabaigoje.

„Labai džiugu, kad jau nuo rugsėjo 1-osios mūsų teatras yra sklidinas moksleivių, pradedančių naujuosius mokslo metus. Gera matyti susikaupusius jų veidus ir kad mes jiems galime dovanoti meilės, draugystės, žmogiškumo pamokas. Labai noriu padėkoti mokytojams, kurie mato prasmę vaikus atvesti į teatrą, kuriame jie gali rasti viską, kad užaugtų dorais žmonėmis. Mokslo metų pradžios proga norisi visiems palinkėti įkvėpimo ieškoti, mokytis, tyrinėti, pažinti, o sukaupus žinių, patirties, išdrįsti išreikšti save, ir, svarbiausia, atverti savo širdį“, – džiaugėsi teatro vadovė R.Bartninkaitė.

Įkvėpta tikros istorijos

Ne vieną literatūros apdovanojimą pelnęs romanas „Buda palėpėje“ sukurtas pagal tikras XX a. pradžioje iš Tokijo į JAV vykusių japonų emigrantų gyvenimo istorijas. Po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į San Fransiską ieškoti darbo – vėliau vieni jų užsidirbę grįžo į Japoniją, kiti pasiliko Amerikoje ir ėmė kurti šeimas. Į Japoniją siųsdavo nuotrauką (nebūtinai tikrą) ir laukdavo nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos.

Autorė seka fotografijų nuotakų pėdomis – keliauja su jomis alinančioje kelionėje laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru, svajonių apie stebuklingą gyvenimą Amerikoje žlugimą.

Kasdienybės ritualai trunka iki lemtingo Perl Harboro ryto, po kurio japonai Amerikoje masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami ir pradanginami – tiesiog išnyko tarsi rūkas, lyg jų nebūtų buvę.

Saugant savąsias šaknis

„Buda palėpėje“ – tai istorija apie emigrantų likimus. Savaip primenanti ir nūdienos emigraciją, taip pat Lietuvos okupacijos ir Sibiro tremties laikmetį, kai tūkstančiai žmonių buvo tyliai nušluoti nuo Lietuvos ir pasaulio žemėlapio.

Pasak spektaklio režisierės ir atlikėjos Birutės Mar, tai itin jautrus pasakojimas apie savo šaknis, ryšį su praeitimi ir protėviais pasaulio tautų maišymosi epochoje, apie tautos savastį kaip stiprybę ir būdą išlikti.

„Man šis spektaklis – tarsi malda už visas pasaulyje gyvenančias mažas, pažeidžiamas tautas. O šiandien vykstančio karo Ukrainoje ir šiurpaus ukrainiečių genocido akivaizdoje – istorija skamba dar aktualiau“, – sako Birutė Mar.

Spektaklis – tarsi malda už visas pasaulyje gyvenančias mažas, pažeidžiamas tautas.

Romano autorė savo tėvų ir protėvių emigracijos istoriją pasakoja daugiskaitos asmeniu „mes“. „Regis, jai pritaria tūkstančių moterų choras – lyg antikinėje tragedijoje ar japoniškoje Noh dramoje. Moterų, drauge išgyvenančių skaudžius nuo savo šaknų atskirtų žmonių likimus – jų lakoniškas poetiškas pasakojimas skamba tarsi muzika...” – mintimis dalijasi menininkė.

Japonų teatro tradicija

Europoje ir pasaulyje pripažinta monospektaklių meistrė Birutė Mar gerai pažįstama kauniečiams žiūrovams - užaugusi Kaune ir sugrįžusi iš teatro studijų Sankt Peterburge, ji vaidino ir savo diplominį spektaklį Samuelio Becketto „Laimingos dienos“ pastatė Kauno valstybiniame dramos teatre (1993 m.). Vėliau vyko į Japoniją mokytis tradicinio japonų šokio ir teatro pagrindų. Sugrįžusi visoje savo kūryboje liko ištikima šiai kultūrai, kurios patirtis įkūnija naujajame spektaklyje, besismelkdama į japonišką, ritualinę patirtį: judesį, šokį, muziką, minimalistinę scenos estetiką.

Spektaklis „Buda palėpėje“ kuriamas tradicinio japonų teatro principu, kuriame istorija pasakojama sujungiant šokį, judesį, tekstą ir gyvai scenoje skambančią muziką. Dalyvauja atlikėjų duetas – aktorė Birutė Mar ir muzikantas Egidijus Ališauskas, gyvai grojantis rytietiškais instrumentais (gongu, fleita, mušamaisiais iš kt.).

Subtilų scenovaizdį kūrė scenografė Indrė Pačėsaitė ir videomenininkas Karolis Bratkauskas, kompozitorius – Antanas Kučinskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografė – Sigita Mikalauskaitė.

Solo teatro spektaklis „Buda palėpėje“ įvertintas U.Babickaitės premija „Už geriausią spektaklį“ Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Art Do“ Kupiškyje (Lietuva, 2020), už vaidmenis šiame spektaklyje aktorė Birutė Mar pelnė „Geriausios aktorės“ apdovanojimą D.Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje (Lietuva, 2019).

Po tarptautinės spektaklio premjeros teatrų festivalyje Fudžeiroje (JAE, 2020) italų teatro kritikas Tommaso Chimienti rašė: „Įsimintinas festivalio spektaklis „Buda palėpėje“ – tai ne tik išorinė moterų kelionė link nepažinaus Amerikos pasaulio, bet ir vidinė kelionė: japonių ilgesys, geresnio gyvenimo viltys. Aktorė Birutė Mar istoriją įkūnija, sustiprindama emocionalumą. Ji labai subtili ir žmogiška savo gestais, elegantiška ir tvirta. Tai aktorė, vaidinanti sykiu tradiciniu ir šiuolaikišku stiliumi. Jos empatija atsiskleidžia per aiškius ir labai tikslius judesius, spektaklyje nėra nieko nereikalingo.“

Kas? Spektaklis „Buda palėpėje“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Rugsėjo 7 d. 18 val.

Rugpjūčio 28 d., 12 val. kauniečiai ir miesto svečiai laukiami 65-ąjį kūrybinį sezoną pradėsiančioje šventėje, kur, lyg burtų lazdelei mostelėjus, teatro prieigos pavirs margaspalviu Stebuklų ir Pasakų miesteliu. Tarp teatrinių dekoracijų jaukiai įsitaisiusios mylimiausių spektaklių lėlės ir spalvingi pasakų personažai kvies drauge nusifotografuoti ir smagiai praleisti laiką.

Po šventinės fotosesijos, 13.30 val. žiūrovų lauks pirmasis sezono spektaklis – „Dantukų troliai“.

Sezono premjeros

Jubiliejinis sezonas žada džiuginti žiūrovus jau pamėgtais, laiko patikrintais spektakliais, keturiomis premjeromis, edukacinėmis programomis, pastatymais, skirtais paauglių ir suaugusiųjų auditorijoms. Pirmoji šio sezono premjera – šešėlių teatro spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“ (pagal Australijos rašytojos Elizabet Cummings knygas) kvies kalbėtis vaikus „nepatogiomis“ temomis ir padės suprasti, kaip išgyventi likimo negandas, priimti ir pakeisti skausmingus išgyvenimus į stiprinančias ir gyvenimo džiaugsmą grąžinančias patirtis.

Kūrybinėje komandoje – ne vieną sėkmingą spektaklį vaikams KVLT sukūrę menininkai: režisierė – Agnė Sunklodaitė, dailininkė – Giedrė Brazytė.

Spalio mėnesį į mono spektaklį jaunimui „Po vandeniu“, atskleidžiančiame visas vienatvės spalvas, pakvies jaunųjų kūrėjų komanda – idėjos sumanytoja, pjesės autorė, aktorė Dominyka Budinavičiūtė ir režisierius, scenografas Rokas Lažaunykas.

Kalėdiniu laikotarpiu mažųjų žiūrovų lauks šventinė muzikinė premjera „Skruzdėliukas Nežiniukas“ (pagal R. Dmuchovskienės to paties pavadinimo knygą) ir, žinoma, šmaikštus ir geraširdis Kalėdų Senelis iš tolimosios Šiaurės. Kalėdinio spektaklio kūrėjai – jau minėtas jaunųjų kūrėjų tandemas: režisierius ir scenografas R. Lažaunykas, pjesės ir dainelių autorė D. Budinavičiūtė.

Pavasarį numatytoje jubiliejinei teatro sukakčiai skirtoje premjeroje „Lėlių teatro paslaptys“, taikant inovatyvias raiškos formas, vaikams ketinama papasakoti lėlių teatro istorijos ir spektaklių kūrimo paslaptis bei įamžinanti pirmųjų teatro aktorių balsus, gražiausių ir sėkmingiausių spektaklių epizodus. Spektaklį režisuos Kauno lėlių teatre nebe naujokė Milda Mičiulytė (jaunoji kūrėja jau yra pastačiusi Kaune du spektaklius vaikams – „Miunhauzeno kelionė“ ir „Jokūbo dienoraštis“), scenografiją kurs dailininkė, vaikiškų knygelių autorė Edita Lepšienė.

Lankytojams vėl atviras lėlių muziejus

Po kelerius metus trukusių rekonstrukcijos darbų, lankytojams vėl plačiai atsivers lėlių muziejaus durys, už kurių – teatro istoriją, paslaptis ir pasakas saugančios jau nevaidinamų spektaklių lėlės, dekoracijų fragmentai ir mažus ir didelius užburianti pasakiškų stebuklų kupina muziejaus erdvė.

Muziejų bus galima aplankyti nemokamai savaitgaliais prieš spektaklius.

Organizatorių nuotr.

Plėsis gastrolių geografija

Kaip ir kasmet planuojamos išvykos įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose, dalyvavimas šalies ir užsienio teatrų festivaliuose, projektuose ir renginiuose.

65-ojo sezono metu ketinama aplankyti apie 20 Lietuvos miestų ir miestelių ir parodyti beveik 30 spektaklių bei edukacinių programų įvairaus amžiaus auditorijoms.

Taip pat ketinama plėsti gastrolių geografiją ir geriausius teatro spektaklius pristatyti tarptautiniu lygmeniu, dalyvauti bendruose projektuose, inicijuoti kūrybinius mainus.

Pirmoji sezono išvyka užsienyje numatyta jau rugsėjo pabaigoje Katovicuose (Lenkija) vyksiančiame keturioliktame Tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Katovicai vaikams“, kuriame bus parodytas naujausias teatro pastatymas „Jokūbo dienoraštis“ (rež. M. Mičiulytė).

64-asis teatro sezonas jau paženklintas naujove – spektakliu suaugusiesiems „Dievų miškas“ (rež. Agnė Sunklodaitė), kurio premjera įvyko netradicinėje IX forto erdvėje. Lėlių teatras žada džiuginti žiūrovus ir jau pamėgtais, laiko patikrintais spektakliais, keturiomis premjeromis, edukacinėmis programomis, pastatymais, skirtais paauglių ir suaugusiųjų auditorijoms. Kaip ir kasmet planuojamos išvykos įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose, dalyvavimas šalies ir užsienio teatrų festivaliuose, projektuose ir renginiuose. Taip pat ketinama plėsti virtualų teatro repertuarą, kuris leis stebėti spektaklius nuotoliniu būdu ne tik Lietuvos regionuose gyvenantiems, bet ir susirgusiems ar emigracijoje esantiems mažiesiems lietuvaičiams.

Pirmoji šio sezono premjera – vaikams skirtas spektaklis, pagal gerai žinomą G.A. Biurgerio kūrinį „Baronas Miunhauzenas“. Pastatymo režisierė – jauna meninė, Eimunto Nekrošiaus mokinė – Milda Mičiulytė, scenografijos ir lėlių kūrėja - meno lauke gerai žinoma dailininkė Julija Skuratova, muzikos autorius – jaunosios kartos kompozitorius Andrius Šiurys. Spektaklyje ketinama akcentuoti fantazijos ir vaizduotės svarbą, kūrybiškumo vaidmenį šiuolaikinių technologijų prisotintoje vaiko kasdienybėje. Premjera „Miunhauzeno kelionės“ turėtų pasirodyti spalio viduryje.

D. Matvejevo nuotr.

Antrasis projektas, į kurį dar iki Naujųjų metų bus mestos visos pajėgos – spektaklis pagal klasikinį rusų rašytojo ir dramaturgo A. Čechovo apsakymą „Kaštonė“. Spektaklio kūrybinei komandai: dramaturgei Daivai Čepauskaitei, režisieriui Arvydui Lebeliūnui, dailininkui Sergėjui Bocullo – ne kartą yra tekę bendradarbiauti su Kauno lėlių teatru. Kūrėjų patirtis ir išlavintas gebėjimas atverti kūrinio gelmes – turėtų padovanoti žiūrovams jautrų, išminties ir prasmės kupiną spektaklį.

Ateinančių metų pradžioje, bendradarbiaujant su VšĮ „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, planuojamas muzikinis – vizualinis pastatymas jaunimo auditorijai – „Ash – zhvėris“. Spektaklio dramaturgė – Sandra Bernotaitė, režisierius ir dailininkas – jaunasis menininkas Rokas Lažaunykas, kompozitoriai – Lukas Laurinavičius, Romualdas Galiauskas. Spektaklyje ketinama kalbėti apie jauno žmogaus identiteto paieškas ir drąsą būti savimi, apie sutramdytą vidinį žvėrį ir išlaisvintą kūrybinę energiją.

IV-oji sezono premjera – 2022 m. pavasarį scenos šviesą išvysiantis lėlių ir objektų spektaklis vaikams „Stebuklingas dienoraštis“, kurį režisuoti ir aktoriams vesti meistriškumo dirbtuves pakviestas Izraelio kūrėjas Zvi Zahar, šiemet laimėjęs „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią 2020 m. spektaklį vaikams „Didysis sprogimas“ (Klaipėdos lėlių teatre). Pjesę rašys dramaturgė D. Čepauskaitė, pastatymo dailininkė ir idėjos autorė – Julija Skuratova. Spektaklyje skambės atpažįstama ir atitinkamą atmosferą kurianti žydų tautinė muzika, kurią parinks ir komponuos Lietuvos žydų bendruomenės kūrėjas – doc. Arkadijus Gotesmanas. Siužetinis spektaklio pagrindas - tautinės žydų pasakos bei tikros Icchaoko Rudaševskio ir Matildos Olkinaitės, kurie žuvo holokausto metu, istorijos, likusius dienoraščių skiautėse. Pastatymas bus skirtas paminėti 80-ąsias holokausto metines.

Teatro archyvo nuotr.

Gegužės mėn. numatytas didžiausias 2022 m. teatro projektas – Tarptautinis lėlių teatrų festivalis KAUNAS PUPPET 22, rengiamas kartu su partneriais VšĮ „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Festivalio tikslas – pristatyti šiuolaikines Europos lėlių ir objektų scenos meno tendencijas, supažindinti su pasaulinę šlovę pelniusiais lėlininkų iš užsienio šalių pasirodymais bei naujausiais Lietuvos lėlių teatrų kūrėjų darbais, paskatinti partnerystes, kūrybinius mainus, pritraukti naujas auditorijas, populiarinti lėlių teatro žanrą ir plačias jo raiškos galimybes.

Teatro vadovės Rasos Bartninkaitės teigimu, 64-ojo sezono kūrybiniai planai bus įgyvendinti, nepaisant susiklosčiusios situacijos ir galimų apribojimų: „Per pastaruosius metus įgijome naujos patirties, todėl esame pasiruošę bet kokiems iššūkiams ir tikimės geriausio šiame sezone – nepertraukiamo, gyvo kontakto su žiūrovais!“

Virtualieji stebuklai

Šie metai buvo kupini iššūkių ir praradimų. Dauguma negalėjome patirti tikros vasaros, negalėsime iki galo pajusti ir didžiųjų žiemos švenčių. Artėjant šių metų šv.Kalėdoms karantino apribojimai tik griežtėja – nesusitiksime su artimaisiais, įkalinti namuose dauguma galbūt nematysime prasmės gaminti šventinių patiekalų ar puošti Kalėdų eglę. Kalėdos ir Naujieji metai tarsi virsta vien prekybos centruose ar televizijos ekrane parašytomis ar ištartomis frazėmis, o ne įkvepiančia paslaptimi.

Vis dėlto pajusti stiprią šventinę nuotaiką galima – Kauno valstybinis lėlių teatras virtualiojoje erdvėje pristato du žiemiškų stebuklų kupinus atnaujintus šventinius spektaklius "Kalėdos pasakų namuose" ir "Dovana Kalėdų Seneliui", naujutėlę Baltarusijoje gyvenančio režisieriaus Olego Žiugždos nuotoliniu būdu režisuotą premjerą "Dantukų troliai" ir edukacinę programą "Aktoriai ir lėlės", kurios metu bus galima susipažinti su slapčiausiais teatro Lėlių muziejaus eksponatais.

Pasitelkus žaismingas sceninės raiškos priemones spektaklyje pateikiamos kiekvienam vaikui itin svarbios dantų priežiūros taisyklės ir paaiškinama, kodėl tai verta daryti.

Lėlių teatras – vienintelis teatras, kuris kalėdiniam laikotarpiui kuria išties šventinės tematikos ir žiemos paslapčių kupinus spektaklius, todėl juos džiugu pamatyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Iki šiol metų pabaigoje teatras pristatydavo po du šventinius spektaklius, tęsti šios tradicijos šiemet nesutrukdė net ir karantinas. Spektaklis "Kalėdos Pasakų namuose" skirtas mažesniems vaikams, "Dovana Kalėdų Seneliui" – vyresniems.

Muzikinė pasaka "Kalėdos pasakų namuose" pasakoja istoriją apie Kiškytę Kampiškytę, kuri, patirdama kasdienybės nuobodulį, leidžiasi į kelionę ieškodama jaukesnių namų šventėms, tačiau supranta, kad gimtieji namai – patys jaukiausi. Spektaklio autorė ir režisierė – teatro vadovė Rasa Bartninkaitė. Linksmoje režisieriaus Andriaus Žiurausko istorijoje "Dovana Kalėdų Seneliui" Kalėdų Senelio namuose plušdami miškinukai Blizgutis ir Bumbulas aptinka didžiulę dovaną, kurios viduje – iš šalčio drebanti beždžionėlė Monkė, labai norinti sužinoti, kas yra žiema. Kokie nuotykiai beždžionėlės laukia toliau – bus galima pamatyti virtualiajame spektaklyje.

Pagalba tėveliams

Žiūrovai turės galimybę pasirinkti, kurį spektaklį norėtų pasižiūrėti, o gal ir abu. Pasak teatro vadovės R.Bartninkaitės, spektakliai gali tapti puikia pagalba tėveliams šventę kuriant namuose: "Nuo senų laikų šis tamsiausias metų laikas būdavo skirtas bendrauti, vertybėms perduoti, vaikams būdavo sekamos pasakos. Norime tęsti šią tradiciją. Mūsų teatro siūloma programa šventiniam laikotarpiui kviečia vaikus namuose leisti laiką su pasaka. O galbūt šiuo sunkiu laikotarpiu tėvai vakarais yra pervargę ir nebeturi jėgų skaityti vaikui knygelės, tad ir šiuo aspektu esame nusiteikę pagelbėti šeimoms. Paruošėme didelį virtualųjį paketą, kad kiekviena šeima galėtų nusipirkti šeimos bilietą ir kartu namuose sukurti šventinę nuotaiką."

Prieš spektaklį žiūrovų laukia virtualus žaidimų lydimas susitikimas su Kalėdų Seneliu, skaitysiančiu vaikų laiškus ir dovanosiančiu pasakas bei muzikinę dėžutę. Joje – teatro spektaklių personažų dainelės, kurias vaikai galės išmokti dainuoti patys, o tėveliai ar seneliai galės ja pasinaudoti siekdami pralinksminti vaikus, kadangi virtualią „muzikinę dėžutę“ bus galima pasilikti visam laikui. Taip pat šventinėmis dienomis Kalėdų Senelis bendraus ir tiesiogiai su šeimomis "Zoom" platformoje (dėl šios galimybės teatras kviečia registruotis iš anksto kreipiantis į teatro kasą).

Jau vien žvilgtelėjus į kalėdinių spektaklių fotografijas iš karto užburia iš jų dvelkianti šventinė nuotaika. Kauno lėlių teatras, šiuo sudėtingu laikotarpiu negalėdamas priimti žiūrovų, užsidaręs dirbo ir su didžiuliu įkvėpimu stengėsi scenoje sukurti Kalėdų dvasią. Šis laikas teatro kolektyvui leido pajusti didelį vienybės jausmą, kiekvienas įdėjo daug nuoširdžių pastangų siekdamas kuo stipriau perteikti pojūčius, lydinčius šventinį laikotarpį.

"Tai laikas, kai teatrų veikla sustojusi, žiūrovai negali pas mus ateiti, bet laikydamiesi visų saugos priemonių stengiamės palaikyti kūrybinę atmosferą ir ji mus visus tiesiog uždega. Visai tai atsispindi ir spektakliuose. Šiemet kurti kalėdinę atmosferą mums stipriai talkina spektaklio "Kalėdos pasakų namuose" dailininkė ir rašytoja Edita Lei, teatro dailininkas Sergejus Bocullo ir mūsų dekoratoriai, siekdami, kad žiūrovai galėtų patirti tikrąsias Kalėdas. Vaikus ir tėvelius scenos vaizdai tikrai pradžiugins", – pozityviomis emocijomis dalijosi R.Bartninkaitė.

It kosminiame laive

Teatras kviečia leistis ir į linksmus nuotykius premjeriniame spektaklyje "Dantukų troliai" norvegų rašytojo Thorbjørno Egnerio 1949 m. parašytos pasakos apie dantų trolius Baktusą ir Kariusą motyvais. Pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė. Šiame spektaklyje nebus žiemos grožio ar varveklių išdaigų, tačiau jo tema ne ką mažiau aktuali. Tai šmaikšti istorija apie berniuką Jensą, kuris nemėgsta valytis dantų ir negali atsispirti saldumynams, todėl jo burnoje apsigyvena du labai mieli dantų troliai – Ėduoniukas ir Bakteriukas. Jie rausia urvus ir stato namus berniuko dantyse, svajoja naujuose namuose įkurdinti savo šeimas, kol vieną dieną, Jensui apsilankius pas dantų gydytoją, jų svajonės sudūžta.

Pasitelkus žaismingas sceninės raiškos priemones spektaklyje pateikiamos kiekvienam vaikui itin svarbios dantų priežiūros taisyklės ir paaiškinama, kodėl tai verta daryti. Didelis dėmesys skiriamas vaikams ypač artimai emocinei kalbai, sceninės estetikos patrauklumui, muzikalumui ir veiksmo dinamiškumui. Specialiai virtualiajam formatui kurtas premjerinis spektaklis turėtų vaikus įkvėpti labiau mylėti savo dantukus, valgyti sveikesnį maistą ir drąsiau pasibelsti į odontologo kabineto duris.

Spektaklį kūrė daugiaspalvė tarptautinė komanda: Olegas Žiugžda – daugiametis Kauno lėlių teatro bendražygis, Baltarusijoje, Gardino lėlių teatre, dirbantis režisierius; Anastasija Kardaš – dailininkė iš Rusijos, Bogdanas Ščepanskis – kompozitorius iš Lenkijos ir Kauno lėlių teatro aktoriai: Dominyka Budinavičiūtė, Vigita Rudytė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė, Jolita Ross, Arvydas Šaučiūnas.

Kadangi O.Žiugžda dėl pandemijos ir įvykių Baltarusijoje į Lietuvą atvykti negalėjo, spektaklio repeticijos vyko nuotoliniu būdu. "Jau daug metų vis kartu dirbame su teatro aktoriais, jiems žinoma mano darbo maniera, puikiai supratome vienas kitą, tad repeticijos nuotoliniu būdu vyko gana sklandžiai. Kiek trukdė tik skirtingas interneto greitis. Esame sutarę, kad kai baigsis pandemijos laikotarpis, atvyksiu į Kauną ir įvyks tikra, ne virtualioji, premjera. Labai to laukiu", – virtualųjį kūrybinį procesą pakomentavo O.Žiugžda.

Paklausus apie jo paties ir teatrų situaciją Baltarusijoje, režisieriaus nuotaika nebuvo tokia optimistiška: "Situacija, kurioje mes atsidūrėme, primena realybę, paimtą iš katastrofų filmų. Sugriuvo viskas: planai, daugiau ar mažiau sutvarkytas gyvenimas, nugyventų metų bagažas. Be pandemijos, mes atsidūrėme ir gilioje politinėje krizėje, kurios padariniai nelabai aiškūs ir išėjimo iš jos nematyti. Būdamas tribūna, kurioje vyksta gyvas bendravimas, teatras labiausiai nukentėjo abiem aspektais – politiniu ir socialiniu. O karantinas pribaiginėja teatrą, prie kurio mes esame pripratę."

Negalėdamas gyventi visaverčio kūrybinio ir socialinio gyvenimo tėvynėje režisierius džiaugiasi galėdamas dirbti nuotoliniu būdu. "Dantukų trolių" kūrimo procesą lydėjo naujos patirtys. Režisierius tiesiogiai ekrane stebėjo ir komentavo scenoje vykstančias repeticijas. Teatro komanda, laukdama virtualiųjų susitikimų su režisieriumi, pasijuto taip, lyg būtų atsidūrusi fantastiniame filme, kai priešais sceną nusileisdavo ekranas ir staiga vykdavo pasitarimas it kosminiame laive.

Teatras namuose

Be dviejų šventinių spektaklių ir premjeros, Kauno lėlių teatras siūlo susitikti ir virtualiojoje edukacinėje programoje "Aktoriai ir lėlės". Jos metu charizmatiškieji teatro aktoriai Saulius Bagaliūnas, Rasa Bartninkaitė, Indrė Endriukaitė, Audronė Grėbliauskienė, Darius Krapikas, Jolita Ross ir Laima Strazdauskienė susipažindins su skirtingomis teatrinių lėlių rūšimis ir jų valdymo būdais. Septintąjį dešimtmetį gyvuojantis teatras Lėlių muziejuje turi sukaupęs virš 2 000 eksponatų – lėlių, kadaise vaidinusių scenoje. Šių susitikimų metu vaikai ir tėveliai galės su kai kuriomis jų susipažinti iš arčiau. Aktoriai papasakos, kaip lengvai galima susikurti lėlių teatrą namuose. O visai prieš Kalėdas, tamsiausiais vakarais, teatro inernetinėje svetainėje bus skaitomi "Adventiniai pasakojimai".

"Šiemet Kalėdas pasitinkame namuose, Lėlių teatras norėtų ateiti į kiekvienus namus, kad tai būtų Kalėdos pasakų namuose, todėl tikrai drąsiname visas šeimas prisijungti prie virtualiųjų teatro paruoštų spektaklių ir įsileisti Kalėdų šventinę dvasią į savo namus ir širdis. Negalime pasiekti vaikų darželiuose ir mokyklose, tad lieka vienintelis būdas, kad tėveliai leistų vaikams pajusti šventę namuose per ekranus. Būkime sveiki, saugūs, kūrybingi ir laimingi. Pasakiškų Kalėdų mums visiems!" – šventiniais linkėjimais pasidalijo teatro vadovė R.Bartninkaitė.

Vartai į pasaką

Šventinės programos renginius stebėti ir įsigyti bilietus galima bilietai.lt platformoje. Spektaklio "Dantukų troliai" premjera – nuo gruodžio 12 d. Nuo gruodžio 15 d. – spektakliai "Kalėdos pasakų namuose" ir "Dovana Kalėdų Seneliui" bei edukacinė programa „Aktoriai ir lėlės“. Dėl tiesioginio susitikimo su Kalėdų Seneliu "Zoom" platformoje kreiptis į teatro kasą tel. 8-37 221691, (8 - 620) 74242.

Naujos erdvės

Kauno valstybiniame lėlių teatre pučia stiprūs permainų vėjai. Pavasarį pasitraukus ilgamečiui teatro vadovui Sigitui Klibavičiui, šias pareigas perėmė teatro aktorė ir režisierė Rasa Bartninkaitė. Naujoji vadovė ne tik tęsia anksčiau pradėtus remonto ir kūrybinių projektų darbus, bet ir siekia įgyvendinti naujus uždavinius, leidžiančius siekti pagrindinio tikslo – lėlių teatrą paversti patraukliu ir aktualiu platesnei auditorijai.

"Pradėjusi dirbti teatro vadovės pareigose išsikėliau sau tikslą, kad teatras turėtų išplėsti savo auditoriją. Kaip žinia, pasaulyje lėlių teatras nėra skirtas vien tik vaikams, norime perimti šią pasaulinę tendenciją. Daug metų kūrėme vaikams ir toliau tęsime šią tradiciją, tačiau kursime spektaklius ir kitoms amžiaus grupėms. Jau praeitais metais teatro repertuare atsirado kūdikiams skirtas spektaklis "Pasaulėliai", o naujame sezone įvyks jaunimui ir suaugusiesiems skirtų spektaklių premjeros", – kūrybiniais planais dalijosi R.Bartninkaitė.

Kad teatro naujasis kūrybinis sezonas bus kupinas netikėtų staigmenų, įspūdį buvo galima susidaryti paskutinį vasaros sekmadienį vykusioje naujojo sezono atidarymo šventėje "Į Pasakų šalį!". Šventė vyko teatro prieigose, kur vaikai ir tėveliai galėjo nusifotografuoti kartu su žinomų pasakų veikėjais ir lėlėmis. Teatro erdvėse vaikams surengtos partnerių "Aromama", "Stiklo namų" ir origamio kūrybinės dirbtuvės.

Šventės metu nufilmuotas Pelenės sveikinimas, jos kalbinti kiti „Pasakų šalies“ dalyviai ir personažai. Šventinis reportažas parodytas rugsėjo 1-ąją, sveikinant visus vaikus su Mokslo metų pradžia. Sveikinimas išsiųstas ir JAV gyvenantiems mažiesiems lietuvaičiams (Lietuvių mokykla Vašingtone). Šiuo metu šį vaizdinį sveikinimą galima pamatyti teatro interneto puslapyje.

Šventės akcentu tapo prie įeigos į teatrą atidengta skulptoriaus Luko Šiupšinsko sukurta bronzinė marionetės daktaro Kripštuko skulptūra (projekto "Kauno akcentai" dalis), kurią galima aplankyti kasdien, teatro kasoje perkant bilietus, einant pro šalį ar prisėdant šalia šio kruasaną valgančio personažo.

Pasmaguriauti sveikais patiekalais pakvies žiemą atsidarysianti labai išsiilgta teatro kavinė "Asiliuko sapnas". Tiesa, po rekonstrukcijos ji turės naują pavadinimą. Kartu atsinaujins visas teatro kiemas, jau įrengta prieiga ir negalią turintiems žmonėms.

Pasitinkant Naujuosius metus po renovacijos bus galima apsilankyti ir teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių muziejuje. Čia lankytojų lauks daug veiklų ir paslapčių. Pasak teatro vadovės, tai būsiąs tikras siurprizas, ypač tiems, kurie muziejuje lankėsi anksčiau, kadangi jis įgis visiškai naują formą. Muziejuje eksponuojama per 60 metų teatro spektakliuose vaidinusių lėlių ekspozicija, atrinkta iš 2 eksponatų kolekcijos. lėlės apsigyvens ne vienoje ir ne vieno aukšto erdvėje, kaip kad buvo iki šiol.

Nauja energija

Teatre vykstantys pokyčiai neatsiejami nuo naujos kūrybinės energijos, kurios kupini teatro aktorių trupės gretas papildę VDU Vaidybos studijų programos absolventai. Kartu su kitais jaunosios kartos menininkais aktoriai intensyviai dirba ir ruošiasi pirmajai sezono premjerai – jaunimui skirtam spektakliui "Aš – Romeo, tu – Džuljeta".

Teatre vykstantys pokyčiai neatsiejami nuo naujos kūrybinės energijos, kurios kupini teatro aktorių trupės gretas papildę VDU Vaidybos studijų programos absolventai.

Jaunieji kūrėjai kviečia jaunimą atrasti lėlių teatrą, kuris, anot jų, gali būti toks pats šiuolaikiškas ir drąsus. Novatoriškoje žinomos Williamo Shakespeare'o tragedijos interpretacijoje meilė palies šių dienų jaunimo stovykloje susipažinusių jaunuolių širdis. Spektaklio režisierius – Rokas Lažaunykas, dramaturgė – Sandra Bernotaitė, dailininkė – Silvija Puodžiūnaitė, kompozitorius – Nojus Bartaška, medijų menininkas – Titas Jurjonas. Spektaklis skiriamas jaunimui nuo 14 m. Premjera – rugsėjo 26 d.

Antroji premjera "Dantukų troliai" skirta mažiesiems žiūrovams. Spektaklio pjesės autorė – rašytoja, dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Likusi kūrėjų komanda – tarptautinė. Spektaklį kurs teatro žiūrovų puikiai pažįstamas jau nemažai teatre spektaklių pastatęs režisierius Olegas Žiugžda, gyvenantis Baltarusijoje. Dailininkė – Anastasia Kardaš (Rusija), kompozitorius – Bogdanas Ščepanskis (Lenkija). Dėl koronaviruso šiuo metu kūrėjai dirba nuotoliniu būdu.

Kauno lėlių teatras unikalus ir tuo, kad Lietuvoje vienintelis kuria spektaklius specialiai Kalėdų laikotarpiui. Šventinis spektaklis lauks ir šiemet. Išlydint senuosius metus vaikų laukia susitikimas su Kalėdų Seneliu atnaujintame A.Žiurausko spektaklyje "Dovana Kalėdų Seneliui".

Lėlių galia

Perlipus Naujųjų metų slenkstį lauks dar dvi premjeros. Pirmoji skirta Kauno mitiniam Žvėriui, kuriama bendradarbiaujant su kitais Kauno miesto kūrėjais, kartu įgyvendinant projektą "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022". Spektaklis paremtas "Kaunas 2022" Mitinio Žvėries programos kuratoriaus Ryčio Zemkausko šių metų pavasarį išleista "Kauno Žvėries pasakų knyga". Spektaklio personažai žaismingai ir šmaikščiai pasakos apie tai, iš kur kyla Kauno galia ir kas joje slypi.

Pavasariop lauks išskirtinė premjera, skirta suaugusiųjų auditorijai. Balio Sruogos knyga "Dievų miškas" paremtą spektaklį režisuos Agnė Sunklodaitė. Spektaklis turėtų sudominti tiek suaugusių žiūrovų auditoriją, tiek vyresniųjų klasių moksleivius, galėsiančius pamatyti atgijusį šią privalomą perskaityti lietuvių literatūros klasiką. Pasak kūrėjų, scenoje perteikti B.Sruogos tragizmą ir sarkazmą – būsiąs sunkus iššūkis, tačiau be galo įdomus ir lėlėms suteiksiantis naujų galių.

Be spektaklių premjerų naujajame sezone teatras aktyviai tęs ir edukacines veiklas. Kaip ir kasmet, teatras lankys regionų vaikus, megs naujas pažintis su kultūros centrais ir mokyklomis. Kultūros paso programoje numatyta net dešimt skirtingų spektaklių ir edukacijų pavadinimų:"Baldis ir Vivaldis", "Elniuko išpažintis", "Žalias žalias obuoliukas", "Užburtas kalnas", naujausia premjera "M♥Š", Lietuvos istorijos atminčiai skirti spektakliai "Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje", "Molinis sapnas", "Kudlius ir miško broliai" ir trys edukacijai pritaikyti spektakliai, po kurių vaikai bus kviečiami į diskusiją apie patyčias (spektaklis "Žirafa su kojinėmis"), lėlių teatrą (spektaklis "Peliuko pasakų dirbtuvėlė") ir šešėlių teatrą (spektaklis "Gulbė – karaliaus pati").

Taip pat pedagogai turės galimybę parinkti ir pristatyti vaikams dvi edukacines programas: "Kas slepiasi už lėlių teatro širmos?" ir "Konstruoju lėlių teatrą". Šią naują edukaciją sukūrė pedagogo išsilavinimą ir patirtį turintis teatro lėlių konstruktorius, kuris atskleis paslaptį, kaip galima namuose susikurti lėlių teatrą. Ši programa turėtų sudominti ir mergaites, ir berniukus.

Ateityje numatyti ir specialiai išvykoms kuriami pastatymai. Daugės ir sumanymų lėlių teatro pasirodymus rengti netradicinėse, viešose miesto erdvėse.

Per daugelį metų Kauno valstybinis lėlių teatras užmezgė draugystę su užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenėmis, tad ir toliau ketina palaikyti glaudų ryšį su ten gyvenančiais vaikais. Atsinaujinusios teatro komandos planuose – virtualiosios spektaklių premjeros ir internetinės laidos, kurios, pasitelkus lėles, leis drąsiau ir efektyviau mokytis lietuvių kalbos.

"Labai tikimės likimo palankumo, kad mums pavyks tęsti veiklą šiuo sudėtingu laikotarpiu ir įgyvendinti numatytą planą. Labai norėtųsi, kad teatrai liktų atviri, kad žiūrovai drąsiai eitų pas mus. Mes tarpusavyje pajuokaujame, kad esame saugiausias teatras visame Kaune, nes visuomet vaidiname su kaukėmis. Esame pasirūpinę visomis saugos priemonėmis, tad žiūrovai gali drąsiai ateiti. Norėčiau palinkėti vaikams ir tėveliams nebijoti. Visos pasakos yra apie tai, kad laimi tie, kurie suranda drąsos ir kurie turi gerą širdį. Su meile dirbdami savo darbą, nesvarbu, kas beatsitiktų, rasime pačius geriausius sprendimus ir pasieksime vieni kitų širdis", – kvietimu dalijosi teatro vadovė R.Bartninkaitė.