„Šiandien Mažajame teatre yra tik administraciniai etatai. (...) Vadovai derinsis dėl spektaklių perėmimo į kamerinio teatro repertuarą – jei sutiks režisieriai ir aktoriai“, – posėdyje kalbėjo Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Nomeda Prevelienė.

Mažajame teatre rodomi šeši spektakliai – trys suaugusiems ir trys vaikams.

Po sujungimo bus atleidžiami keturi Mažojo teatro darbuotojai – direktorius, buhalterė, administratorė ir kasininkė. Teatro patalpos bus grąžintos į savivaldybės balansą. Du pastaruosius etatus svarstoma perkelti į Kamerinį teatrą.

Sprendimo nepalaikė opozicinė konservatorių frakcija.

„Man tikrai asmeniškai nesuprantamas toks Mažojo teatro naikinimas, ypač kai Kaunas iškovojo Europos kultūros sostinės titulą“, – kalbėjo buvęs Kauno meras, konservatorius Andrius Kupčinskas.

Vicemeras liberalas Simonas Kairys pastebėjo, kad iš teatro „iš esmės iškaba telikusi“ ir pabrėžė, kad kokybiškai įstaigai reikalingas atitinkamas finansavimas, o Mažasis teatras, paskutiniu metu veikęs kaip viešoji įstaiga, nebuvo pajėgus išsilaikyti.

Prieš tris mėnesius Kauno mažajame teatre pradėjusi dirbti direktorė Rita Malakienė neslepia, jog užduotis prikelti apmirusį teatrą pasirodė neįgyvendinama.

„Į teatrą atėjau prieš tris mėnesius. Atėjusi radau visiškai nuskurdusį teatrą. Dėl lėšų trūkumo tiek patalpos, tiek techninė dalis atrodo apgailėtinai. Taip pat radau tik kelis spektaklius – tris vaikiškus ir tris suaugusiemsiems, tai yra nepakankama teatrui gyvuoti“, – teigė R. Malakienė.

Miesto tarybai pritarus teatro reorganizacijos planams, darbo greičiausiai netektų keturi teatro darbuotojai: direktorius, buhalterė, administratorė ir kasininkė. Teatras nuolatinės kūrybinės komandas neturėjo.

„Kaunui turėti du mažus kamerinius teatrus yra nelogiška. Geriau vienas, tačiau stiprus ir kokybiškus spektaklius gebantis kurti teatras, kadangi tiek komercinių, tiek nekomercinių teatrų grupių Kaune netrūksta, o konkurencija yra milžiniška“, – teigė Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Albinas Vilčinskas.

Pasak jo, šiuolaikinis kūrybinis procesas vis rečiau prisiriša prie tam tikrų pastatų ar patalpų, o tampa migruojančiu.

„Akivaizdu, jog kūrybinis procesas migruoja, jis tampa nebe lokalus. Ateityje norime išnaudoti įvairias kultūrines erdves ir įstaigas, tokias kaip Kauno menininkų namai, Tautos namai, „Girstutis“, Kamerinis teatras, bibliotekos, muziejai, „Romuvos“ kino teatras, kurios dalintųsi savo erdvėmis. Jose galėtų vykti ne tik repertuariniai vaidinimai, bet ir įvairūs projektai“, – kalbėjo A. Vilčinskas.

Išgirdus šią naujieną, galvoje kyla virtinė klausimų. Kada? Kaip? Kodėl? Apie teatro likimą – pokalbis su naująja teatro vadove.

– Žinia, kad pasikeitė teatro vadovybė nuskambėjo labai tyliai. Praskleiskite tą nežinomybės šydą – kada kaip tai įvyko ir kaip jūs atkeliavote į šį teatrą?

– Pirmiausia norėčiau prisistatyti. Su teatru esu susijusi nuo ankstyvos jaunystės. VDU Menų fakultete esu įgijusi menotyros bakalauro diplomą. Diplominį darbą rašiau teatro tema. Dar prieš šias studijas metus laiko mokiausi Kauno kamerinio teatro scenos meno mokykloje. Supratusi, kad man aktorystė nelabai prie širdies, įstojau į menotyros studijų programą studijuoti meno istorijos, teorijos ir kritikos. Mano draugai toliau mokėsi vaidybos meno. Ten dėstė režisierius Arvydas Lebeliūnas, su kuriuo pažintis tęsiasi jau daug metų. Įvykus permainoms dalis to kolektyvo pamažu perėjo į Kauno mažąjį teatrą. Visą tą laiką aš su jais bendravau, palaikėme draugystę. Dėl to šis teatras man yra labai artimas.

Baigus menotyrą, toliau VDU mokiausi vadybos (verslo administravimo) magistrantūros studijose. Pastaruosius devynerius metus su komanda organizavome veiklą privačiame teatre "Laimingi žmonės". Statėme spektaklius, rodėme juos teatrų, klubų scenose visoje Lietuvoje. Sentimentų vedama nusprendžiau dalyvauti konkurse Mažojo teatro direktorės pozicijai užimti. Taip aš po septyniolikos metų vėl atėjau į Mažąjį teatrą.

– Kokie potyriai aplankė įžengus čia po tiek metų?

– Džiugu, kad teatras išsilaikė. Yra gražių spektaklių suaugusiesiems ir vaikams. Man svarbu savo vadybinę patirtį panaudoti kuriant Kauno mažąjį teatrą malonia kultūringa meno vieta tiek žiūrovui, tiek ir kūrėjui. Tikiu, kad miesto teatrą galima prikelti antrai renesanso bangai, padaryti jį labiau žinomą, patrauklų kuriant scenos meno perliukus. Juk ir miesto savivaldybė rūpinasi savo teatru.

Nenoriu orientuotis į vieną kažkurią žiūrovų grupę. Teatre yra nemažai kokybiškų spektaklių vaikams, žiūrovai juos mėgsta. Suaugusiesiems taip pat turime ką pasiūlyti.

– Ką dar žadate keisti? Kokia jūsų naujojo teatro veido vizija?

– Žingsnis po žingsnio eisime į priekį. Subursime kompetentingą teatro meno tarybą. Bendrausime su įvairiais kolektyvais. Mažasis teatras yra vienintelis Senamiestyje. Manau, protinga jį būtų paversti Kauno senamiesčio kultūriniu poliumi. Esame atviri menininkų siūlymams.

– Į kokį žiūrovą žadate orientuotis?

– Nenoriu orientuotis į vieną kažkurią žiūrovų grupę. Teatre yra nemažai kokybiškų spektaklių vaikams, žiūrovai juos mėgsta. Suaugusiesiems taip pat turime ką pasiūlyti. Vaidina geri aktoriai. Norėčiau rodyti daugiau spektaklių jaunimui. Kaip ir visi teatrai nori to paties – gražių, įkvepiančių spektaklių, pilnų salių, jaukios kūrybingos atmosferos ir t.t.

– Kaip vertinate prieš tai buvusio direktoriaus darbo rezultatus? Kokias, kaip vadybininkė, įžvelgiate veiklos spragas?

– Nenorėčiau skųsti ar skųstis. Sieksiu, kad teatras būtų stiprus visomis prasmėmis – tiek kūryba, tiek vadyba. Kad žmonės norėtų čia ateiti, būti, kurti. Su komanda kelsime mažąjį teatrą iš pelenų, ruošimės naujam sezonui. Svarbiausia – geri spektakliai, renginiai. O šalia to dar reikia ir apsitvarkyti patalpas. Buvęs teatro vadovas darė tai, ką galėjo, teatras išsilaikė, spektakliai buvo geri, pelnę ir ne vieną apdovanojimą. Tiesa, teatre vykę konfliktai pridėjo teatrui neigiamo atspalvio.

– Anksčiau teatro vardas asocijavosi su eksperimentiška kūryba ir bohemiška dvasia, kurią kūrė ir teatro kavinukė "Suflerio būdelė". Kas, jūsų manymu, nutiko, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis?

– Taip, daugeliui Mažasis teatras asocijuojasi su "Suflerio būdele", čia rinkdavosi jaunimas, menininkai. Tai kūrė bohemišką dvasią. Anksčiau, rodos, ir buvęs vadovas buvo kupinas entuziazmo ir originalių idėjų. Deja, šiuo metu teatras yra kažkuria prasme nustekentas. Liūdna dėl to.

O kalbant apie kavinę, labai noriu, kad ji vėl veiktų, bent jau spektaklių metu. Dabar net spektakliai vyksta be pertraukos, nes žmonėms tiesiog neturime ką pasiūlyti pertraukų metu.

Esu labai optimistiškai nusiteikusi. Be abejo, yra daug rūpesčių, kuriuos išspręsti nėra taip paprasta. Norisi, kad miesto teatras būtų gyvas. Norėčiau, kad čia veiktų jaunų žmonių studija. Labai džiaugiuosi, kad į mus jau kreipiasi jauni režisieriai. Tikrai priimsime ir jaunus kūrėjus. Mažasis teatras yra atviras pasiūlymams. Edukaciniai užsiėmimai vaikams čia irgi vyksta ir yra labai populiarūs. Nenoriu daug patosiškai kalbėti. Man labiau patinka principas – mažiau kalbų, daugiau darbų.

Komentaras

Arvydas Lebeliūnas

1994–2000 m. Kauno mažajame teatre dirbo meno vadovu ir režisieriumi

Anksčiau čia virė gyvenimas. Žmonės darydavo trumpus projektus, repetuodavo ir rodydavo tol, kol būdavo lankomi. Nurašydavo ir tada vėl imdavosi kažko naujo. Buvo labai smagus periodas. Kai yra žmonių, kurie nori kažką daryti, teatras tampa gyvas. O kai užsidarai, galvoji, kad pasikviesi tą ir aną, tai neveikia. Šį teatrą 1992 m. įkūrė Rolandas Atkočiūnas ir čia dvejus metus dirbo meno vadovu. Vėliau gavo pasiūlymą vadovauti Šiaulių dramos teatrui ir išėjo. Tada man pasiūlė teatro vadovo pareigas ir aš sutikau. Čia buvo nuolat dirbantys žmonės, kurie ir mokėsi, ir vaidino. Kalbant apie studijas, šiandien yra toks laikas, kai jos nėra populiarios, jų tiesiog iš viso nėra. O anksčiau būdavo kone kiekvienam teatre. Taip buvo galima lengviau įstoti į akademiją. Galbūt dabar tai padaryti yra kur kas lengviau, todėl ir tų studijų tiesiog nebereikia? Šiandien kiekvienas jaunas žmogus turi savo interesus, turi kažkur įstoti, dirbti, išgyventi ir todėl teatras tampa reikalingas tik tada, kai lieka laisvo laiko. O čia reikia tokių žmonių, kurie teatru gyventų visą laiką. Šis teatras turi savo aurą. Pinigai reikalingi, nes reikia išsilaikyti. Galų gale norisi ir teatro išskirtinumo. Mes visada norėjome orientuotis į aktoriaus teatrą (aktorinę studiją), monospektaklius. Man padarė stiprų įspūdį Lenkijoje vienas esantis panašus teatras. Kai ten pamačiau vieną jų spektaklį, man atrodė, kad žiūriu kino filmą. Tai yra kamerinė erdvė, visai kitoks santykis su žiūrovu. Čia negali meluoti, negali kelti balso. Tu čia gali užspausti kvėpavimą žiūrovui. Jeigu tik yra bent kokia gyvybė, negalima jos naikinti. Viskas yra įmanoma. Visur viską galima padaryti, jeigu tik yra noro, tikėjimo ir minčių.

Kauno mažasis teatras kviečia į premjerą: savaitgalį čia bus pristatytas naujas vienos dalies kriminalinis spektaklis pagal Jeano Genet pjesę "Tarnaitės".

Spektaklis pastatytas pagal garsiąją XX a. viduryje sukurtą prancūzų autoriaus Jeano Genet pjesę "Kambarinės", kuri nagrinėja amžinas problemas – konkurenciją ir socialinę nelygybę. Spektaklio režisierė Raimonda Kimbraitė garsiąją pjesę interpretavo atsižvelgdama į šiandienes realijas ir dvidešimtojo amžiaus kūriniui suteikė visiškai naują, modernų amplua. "Kūrinį pastačiau žvelgdama per savo prizmę dėl to, kad teatras man artimiausias dalykas, o pjesėje viskas vyksta tarsi būtų teatras teatre", – sako režisierė.

J.Genet pjesės veiksmo vieta – virtuvė – spektaklyje virsta grimo kambariu, tačiau jame verdančios intrigos, profesiniai, tarpasmeniniai bei psichologiniai konfliktai, kartu su jų autoriais – aktoriais, persikels ir į jų namų erdvę – susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, pokalbius per "Skype'ą". Purvas, atsirandantis konkurencinėje aplinkoje, persikelia ir į asmeninę aplinką, šeimą.

Pagrindinės spektaklio veikėjos – dvi teatro artistės, penkerius metus vaidinusios vien zuikučius – turi kur kas daugiau ambicijų ir siekia vaidinti pagrindinius vaidmenis, kurie iki šiol atitekdavo poniai. Vedamos pavydo, aklo poreikio dominuoti tarnaitės praranda gebėjimą blaiviai, sąmoningai vertinti savo pačių sugebėjimus ir galimybes, kardinaliai transformuoja ligtolinę jų vertybių sistemą, ištrina bet kokias etines bei moralines ribas.

Spektaklis skirtas suaugusiųjų auditorijai, nes, kaip teigia režisierė, "spektaklyje yra ir šiek tiek erotikos, kai kurios spektaklio scenos pateikiamos ganėtinai aštria forma ir suprantamos tik suaugusiesiems". Kūrinyje atsispindi kadaise idealizuota teatro užkulisių bjaurioji pusė: pavydas, konkurencija, pyktis, visų kažkada turėtų vertybių praradimas. Šioms idėjoms realizuoti scenoje režisierė pasitelkė vaizdo projekcijas, gyvą operinį dainavimą, tam tikrus performanso ir parodijos elementus.

"Žiūrovas teatre mato tik produktą, tačiau nemato ir nesuvokia, kokia kaina pastarasis yra sukurtas, ir kad rampos šviesoje prieš jo akis publika manipuliuojantis talentingas aktorius vis dėlto tėra žmogus", – sako R.Kimbraitė.

Spektaklyje vaidina Goda Simonaitytė, Marcelė Zikaraitė ir Viktorija Narvydaitė, Elzė Samanta Juraškaitė. Scenografiją kūrė Gintautė Teresė Juciūtė, muzika kompozitoriaus Raimundo Eimonto, kostiumų dailininkas-stilistas Saimonas Aukštuolis, vaizdo projekcijų autorius Leonas Blėdis, šviesų dailininkas – Renaldas Bartulis.

Kas? Premjera "Tarnaitės".

Kur? Kauno mažajame teatre.

Kada? Balandžio 9, 10 d.

Spalio 13, 14 dienomis Kauno mažasis teatras pristato premjerą – Ingrid Lausund „Bestuburiadą“.

Turbūt kiekvienam artima situacija, kai laukiame prie boso durų pokalbio, kuris gali nulemti tolimesnį mūsų gyvenimą. Spektaklyje pateikiamos komiškos personažų istorijos: kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro laukiantys savo eilės, repetuojantys kalbas, skaičiuojantys žingsnius iki boso stalo ir iš paskutiniųjų besistengiantys sugniuždyti kolegas. Jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Jų pastangos graudžiai juokingos, jie seniai jau pamiršo tikrąjį savo laukimo tikslą bei prasmę, bet tiki, kad vieną dieną didelis stebuklas pagaliau pakeis mažus jų gyvenimus.

„Ši pjesė ne tik apie laukimą prie viršininko durų. Tai spektaklis apie visų mūsų kasdienę kovą už save, apie tikėjimą savo sėkme ir galų gale – apie tos sėkmės skonį ir kainą.

„Bestuburiada“ atveria nefasadinę sėkmės istorijų ir sėkmingai susiklosčiusių karjerų pusę“, – apie spektaklį pasakojo jo režisierius Darius Rabašauskas. Jo teigimu, ši pjesė tokia pat žemiška ir komiška, kaip ir mūsų pačių kasdienybė.

Kauno mažajame teatre premjera – komiška drama su kriminaliniu atspalviu "Barakudų medžioklė žaliems". Spektaklio autorius –  gerai žinomas rašytojas, dramaturgas, režisierius Mindaugas Valiukas.

Naująjį spektaklį jo kūrėjai vadina intertekstualia, sąmojinga ir nenuspėjama pasakos apie Raudonkepuraitę variacija su "stand up" elementais. Ji intriguoja tvirtai suveržtu, įtampos ir egzistencinės gelmės nestokojančiu siužetu, (ne)rūpestingai žaidžia kultūrinėmis aliuzijomis ir popkultūros stereotipais. Tai spektaklis apie nesugebėjimą būti pačiu savimi (vadinasi, kitokiam, nepatogiam), apie gyvenimo inerciją ir baimę įsiklausyti į savo sielą, apie gyvenimą pagal svetimus standartus ir scenarijus.

Pagrindinis spektaklio personažas Albinas – kitoks pasakos apie Raudonkepuraitę vilkas. Čia jis – "Vilkų" gaujos narys, gaujos boso sūnus, bet sykiu ir pacifistas, meniškos sielos jaunuolis. Iki ausų įsimylėjęs barakudos tipo (jam atrodo – tobulą) merginą Kanelupę ir atsidūręs pasirinkimo (meilė arba pinigai) kryžkelėje Albinas žengia klaidingu keliu – nuslopina savo vidinį balsą ir renkasi nusikaltimą.

Šiame spektaklyje beveik dešimt skirtingų personažų (pagrindinį veikėją Albiną, "Vilkų" gaujos narius Svajką, Houpą, Tomį, sužadėtinę Kanelupę, Raudonkepuraitės prototipą Rozamundą, jos mamą ir močiutę etc.) kuria vienas aktorius Lukas Alsys, šmaikščiai, nedidaktiškai ir be pagraudenimų tiriantis jaunuolio, tapusio klestinčio žmogaus įvaizdžio auka, bylą.

Pasak M.Valiuko, spektaklio (anti)herojaus jaunystės klaida – nebrandžios asmenybės archetipas, todėl spektaklis gali būti aktualus įvairaus amžiaus žiūrovams (nes pasirinkimai, dilemos, kazusai ir moralinės, egzistencinės kryžkelės yra kone privaloma mūsų gyvenimo dalis), nors pagrindinis jo adresatas – vyresnysis paauglys ir jaunas suaugusysis.

M.Valiuko kūrybinė biografija spalvinga ir "įvairiažanrė": jis yra išleidęs keturias knygas (poezija, dramaturgija) ir autorinių dainų kompaktinę plokštelę "Be pavadinimo". Parašė scenarijų įvairius kino apdovanojimus pelniusiam trumpametražiam filmui "Pašteto brolija". 2008 m. M.Valiukas pateko tarp pretendentų tapti geriausiu Lietuvos teatro menininku Auksinio scenos kryžiaus geriausio nacionalinės dramaturgijos autoriaus nominacijoje. Nemažai spektaklių pagal savo pjeses M.Valiukas yra režisavęs Klaipėdos vaikų ir jaunimo teatre "Aušra", o platesnei teatrinei bendruomenei kaip dramaturgas ir režisierius M.Valiukas prisistatė 2010 m. "Menų spaustuvėje" vykusiame debiutų festivalyje "Tylos!" su spektakliu-tragikomiksu "Trintukas" (spektaklis atsirado 2009 m. "Menų spaustuvės" jaunųjų scenos menininkų programoje "Atvira erdvė").

Kas? Kauno mažojo teatro premjera "Barakudų medžioklė žaliems".
Kur? Kauno mažajame teatre.
Kada? kovo 13 d. 19 val., kovo 14, 21 d. 18 val.

Lapkričio 9 ir 16 dienomis Kauno mažajame teatre premjera – pasaka vaikams pagal Karolinos Žernytės pjesę „Noriu arkliuko“, remiantis senosios animacijos „Didieji šalčiai“ motyvais.

Turbūt kiekvienas, didelis ir mažas, vaikystėje arba savo vaikystės prisiminimuose regi ryškų mamos portretą. Spektaklyje „Noriu arkliuko“ būtent ir akcentuojamas šis mamos bei vaiko ryšys, tarpusavio supratimas. Ar pamenate savo troškimus ir norus, dėl kurių prisikviesdavote viso pasaulio „ožiukus“? Spektaklyje pagrindinė veikėja Mergaitė, vedama savo norų, ryžtasi leistis į naujos mamytės paieškas. Kelionėje ją lydi dvi šarkos, įtrauksiančios žiūrovus į spektaklio veiksmą.

„Visiems vaikams su savo norais reikia būti atsargiems, nes neaišku, kur tie norai gali juos nuvesti“, – teigia spektaklio režisierė Raimonda Kimbraitė.

Spektaklio forma tradicinė. Čia nėra ryškių, modernių instaliacijų, didžiausias dėmesys skiriamas pačiai pasakai, o ne jai pavaizduoti. Spalvingos dekoracijos neužgožia pagrindinės minties. Tiek išraiškos, tiek idėjos prasme spektaklio kūrybinė grupė teigia: „Ne viskas, kas nauja, – saldu, ne viskas, kas sena, – kartu.“

Pasakoje vaikams keliamas klausimas – ar nauja mama yra tikrai geriau nei esama? Kūrybinė grupė premjeriniu spektakliu „Noriu arkliuko“ Kauno mažajame teatre kviečia iš naujo atrasti ryšį su savo mamomis.

Spektaklio vaidmenis kuria – Ieva Savickaitė, Eimantė Urmonaitė, Rūta Rupainytė, Kastytis Miliauskas. Režisierė – Raimonda Kimbraitė. Pjesės autorė – Karolina Žernytė. Kompozitorius – Raimundas Eimontas.

Kauno mažasis teatras grįžta po vasaros atostogų ir pradeda naująjį savo sezoną. Teatras ir toliau ketina vykdyti savo misiją, plėtodamas profesionalaus dramos teatro tradicijas bei kūrybiškai ieškodamas naujų formų.

Šį sezoną žiūrovai vėl galės išvysti pamėgtus spektaklius – tiek šmaikščias, ironiškas bei gerą nuotaiką sukuriančias komedijas, tiek ne mažiau įtraukiančias, sukrečiančias, dramas, taip pat spektaklius jaunimui bei vaikams. Be žiūrovų pamėgtų spektaklių artimiausiu metu bus pristatyti ir du premjeriniai spektakliai.

Jau netrukus žiūrovų laukia premjerinis spektaklis H. Pinter "Gnomai". Haroldas Pinteris – moderniosios anglų dramaturgijos pradininkas, Nobelio literatūros premijos laureatas, gyvosios kalbos dramaturgijoje meistras, gebantis, rodos, įprastose gyvenimo situacijose atverti didžias filosofines gyvenimo prasmes. "Gnomai" – tai spektaklis, kuriame, pasitelkus draugystės sąvoką, analizuojamos dominavimo, asmenybės kūrimo, savęs suvokimo bei kontakto su kitais temos. Trijų jaunų vyrų draugystės evoliucija iškelia (ne)komunikacijos, susvetimėjimo problemas, itin aktualias šiandieniniame gyvenime. Baimė kalbėtis, išsakyti tiesą, nesiklausymas – šiandieninio žmogaus bruožai. Kokią įtaką mums daro supantys mus žmonės? Ar galima suprasti kitą žmogų? Kur yra draugystės ribos? Ką mums reiškia draugas? Šiuos ir panašius klausimus Kauno mažajame teatre kels naujausio spektaklio "Gnomai" kūrybinė grupė.

Kaip kiekvienas metais, Kauno mažasis teatras mažuosius teatro mylėtojus ir vėl pradžiugins visiškai nauju spektakliu vaikams, tradiciškai dalyvaus Lietuvos profesionalių teatrų festivaliuose (Varėnoje, Alytuje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Rokiškyje) bei toliau bendradarbiaus su regionų kultūros centrais.

Svarbu paminėti, kad naujojo sezono pradžios proga Kauno mažasis teatras ketina apdovanoti savo žiūrovus. Visiems rugsėjo mėnesį teatro kasoje įsigijusiems bilietus į spektaklius dovanos Lojalaus kliento kortelę, su kuria suteikiama nuolaida į visus šio teatro spektaklius. Tad žiūrovai raginami nesnausti ir jau rugsėjo mėnesį apsilankyti Kauno mažojo teatro spektakliuose.

Sezoną pradėti rugsėjo 26 d. Kauno mažasis teatras kviečia visų pamėgta intelektualia komedija "Laisvoji pora". Tai vieno veiksmo komedija, parašyta žymaus italų dramaturgo, aktoriaus Dario Fo kartu su savo žmona Franka Rame. Tai – šmaikštus, nuotaikingas spektaklis apie moters išsilaisvinimo kovą, išsilaisvinimą iš visuomenėje vyraujančių stereotipų, iš vyro valdžios šeimoje – apie moters teisę pačiai valdyti savo likimą. Jei pasiilgote nebanalaus, intelektualaus humoro, gerą nuoširdaus juoko dozę garantuos ši vieno veiksmo komedija. Spektaklyje dominuoja atviras pokalbis, sukuriantis betarpišką atmosferą tarp aktoriaus ir žiūrovo, drąsiai šaipomasi iš egzistuojančių stereotipinių teatro taisyklių. "Laisvoji pora" spėjo sulaukti puikių publikos atsiliepimų ir tapo vienu populiariausiu teatro spektakliu.

Tą patį savaitgalį, rugsėjo 28 d., teatras kviečia ir savo mažiausius žiūrovus apsilankyti nuotaikingame ir spalvingame spektaklyje "Kreivos daiktų istorijos". Čia vaikai galės susipažinti su įvairiausiais daiktais, kurie paslaptingai atgis, prabils ir įtrauks visus į nuotaikingą kelionę. Kreivas istorijas pasakos kiniška lempa, visažinis radijo imtuvas Vefas, senas garbingas fotelis, pramuštgalvė taburetė ir daug daug kitų veikėjų.

Rugsėjo 30-osios vakarą Kauno mažasis teatras pasiūlys dar vieną šmaikščią žiūrovų itin pamėgtą komediją "Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės"! Tai žinomo viduriniosios kartos rusų rašytojo Aleksej Slapovskij pjesės motyvais režisuotas spektaklis, kuriame kiekvienas žiūrovas galės išvysti save: Vyrą ir Moterį, Vaikiną ir Merginą, Sutuoktinius, Meilę ir Kančią, Nuoširdumą ir Pavydą, Įsimylėjusį ir Pasimetusį, atras dalelę savęs ir, galiausiai, patį Gyvenimą, kuris susideda iš paprastų, o kartu ir labai sudėtingų momentų.