Tai apima vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, telefono numerį, elektroninio pašto adresą, automobilio valstybinius numerius, skelbiama antradienį išplatintame pranešime.

„Nors viešojoje erdvėje pasirodė informacija su konkrečiais universiteto bendruomenės narių dokumentų atvaizdais, KTU užtikrina, kad šių dokumentų kopijų informacinėse sistemose, kurios buvo paveiktos kibernetinės atakos metu, universitetas nesaugojo. Tokia informacija galėjo būti prarasta iš paveiktų darbo vietų“, – nurodo KTU.

Universitetas pabrėžia, kad dėl šių duomenų konfidencialumo pažeidimo bendruomenė gali susidurti su atvejais, kuomet jiems nežinant ir be jų sutikimo gali būti bandoma veikti jų vardu, ar netgi bandoma pasisavinti jų tapatybę, perimti jų tiek darbines, tiek asmenines paskyras.

Dėl to KTU darbuotojai raginami pasikeisti savo prisijungimo prie KTU sistemų ir asmeninių paskyrų slaptažodžius, atidžiai vertinti gaunamus laiškus, budriai stebėti informacinėse sistemose vykstančias veiklas, neatidarinėti neaiškių nuorodų, telefone netvirtinti neaiškių autentifikavimo žinučių ar pranešimų.

„(...) kilus bet kokiam įtarimui prašome iš karto pasikeisti prisijungimų slaptažodžius, o apie įtartiną veiklą informuoti savo tiesioginį vadovą“, – nurodoma pranešime.

Taip pat prašoma informuoti apie įtarimą keliančias veiklas ar sutrikimus el. laišku adresu bendruomene@ktu.lt.

Universitetas skelbė kibernetinę ataką patyręs gruodžio 8-ąją, tuomet buvo nepasiekiamas universiteto interneto puslapis, neveikė paštas, dar keletas kitų sistemų.

KTU teigia toliau vykdantis šio incidento tyrimą bei bendradarbiaujantis su Valstybine duomenų apsaugos inspekcija ir policija. Universitetas taip pat palaipsniui atkuria visas incidento paveiktas sistemas.

Įdiegs klasėse

„Visa tai panaudoti galima ten, kur yra poreikis stebėti dujų nuotėkius arba dujų koncentracijos kitimą. Vienas pritaikymo pavyzdžių, kur jau esame netoli įdiegimo, – klasių, kuriose dirba mokiniai, oro kokybės stebėjimas. Didesnė anglies dvideginio koncentracija, nebūtinai viršijanti higienos normas, sukelia tam tikrų fiziologinių reakcijų. Ir vaikams, ir mokytojams darosi sunkiau dirbti“, – kalbėjo projekto vadovas Kauno technologijos universiteto (KTU) Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto profesorius Darius Viržonis.

Kategorijoje „Už investicijas į inovacijas versle“ laimėjusio projekto „Elektrostatinių mikrostruktūrų taikymas aplinkos ir visuomenės sveikatos stebėsenos jutikliams“ rezultatas labiausiai apčiuopiamas – kelių mokyklų klasėse netrukus atsiras monitoriai, pagal juose rodomus stebėjimo duomenis bus galima orientuotis, ar jau laikas vėdinti patalpą.

Vykdant šį projektą sukurti, ištirti ir išbandyti gravimetriniai dujų ir biomolekulių jutikliai, skirti visuomenės, individualių asmenų sveikatos ir aplinkos stebėsenai. Šie jutikliai yra kompaktiški, tinka masinei gamybai, skirti individualiam ir bendruomenių aplinkos taršos stebėjimui.

Projekto idėjos užuomazgos gimė prieš daugiau kaip dešimt metų, kai pradėta bendradarbiauti su JAV dirbusiu profesoriumi, atmosferos chemiku Jonu Baltrušaičiu. „Jau tuo metu matėsi, kad šiltnamio dujų detekcijos srityje sukurta per mažai instrumentų, metodų, ypač tokių, kurie tinka dirbti atvirame lauke ar su mažomis koncentracijomis“, – sakė D. Viržonis.

Leidžia patikrinti idėjas

Platesnis, intensyvesnis ir kokybiškesnis aplinkos oro taršos stebėjimas yra reikšmingas įrankis identifikuojant taršos šaltinius, reguliuojant kenksmingų dujų ir dalelių išmetimą į atmosferą, taip pat – gerinant individų ir bendruomenių sveikatos ir gyvenimo kokybę.

D. Viržonis pastebėjo, kad ES finansavimas leidžia patikrinti rizikingas mokslines idėjas, kurių verslas nefinansuotų. „Nefinansuotų ne todėl, kad idėjos neįdomios, o todėl, kad verslas kitaip mąsto – dažniausiai investuoja į žemai kabančius vaisius“, – teigė mokslininkas.

Galbūt sėkmingai įgyvendinus projektą verslo požiūris pasikeitė? „Mano grupės mokslininkai, kurių amžiaus vidurkis – 30 metų, nusprendė patys imtis verslo ir komercializuoti šią mokslinę produkciją. Tai yra pats nuosekliausias būdas. Tematika ir technologijos naujumas domina ir rizikos kapitalo investuotojus“, – kalbėjo profesorius.

Padiktavo realybė

Kategorijoje „Už investicijas į žmogų“ nugalėjo VšĮ „Actio Catholica Patria“ projektas „Globoje augusių jaunuolių įgalinimas gyventi savarankiškai bei integruotis į darbo rinką“.

„Mintis padėti globoje augusiems jaunuoliams gyventi savarankiškai ir integruotis į darbo rinką nenauja, jau seniai to norėjome“, – pasakojo laikinai „Actio Catholica Patria“ direktorės pareigas einanti psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė.

Organizacija yra įsteigusi atvirą jaunimo centrą „Vartai“. „Prieš penkiolika metų kolegos organizuodavo darbo stovyklas, kuriose jaunuoliai įgydavo įgūdžių, naudingų darbo rinkoje. Tačiau pastebėjo, kad savaitę padirbėję ir grįžę į savo aplinką didelę dalį įgūdžių, jeigu jų nenaudoja, praranda. Tapo aišku, kad reikia ilgalaikio ugdymo“, – dėstė pašnekovė.

Vienas šių entuziastų projektų – „Lydimasis būstas“ – buvo skirtas išspręsti gyvenamosios vietos problemą, kai, pradėjęs savarankišką gyvenimą, jaunuolis neturi kur dėtis. O tie, kurie gyvenamąją vietą turėjo, galėjo lankytis konsultacijose, dalyvauti veiklose, pavyzdžiui, pameistrystės mokymuose.

„Paaiškėjo, kad vieniems labiau tinka asmeninės socialinio darbuotojo, psichologo ir kt. konsultacijos, kitiems asmeninių užsiėmimų nereikia, nes lengviau mokosi grupėje. Dar kitiems – atvirkščiai, baisu prisijungti prie grupės“, – kalbėjo I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.

ES finansavimą laimėjęs projektas „Globoje augusių jaunuolių įgalinimas gyventi savarankiškai bei integruotis į darbo rinką“ buvo orientuotas į individualius jaunuolių poreikius, tačiau tęsė ir ankstesnes jaunimo centro veiklas.

Būti šalia ir leisti rinktis

Apie sėkmės istorijas I. Rusinaitė-Vaitkuvienė gali kalbėti valandų valandas. Be to, žmonės labai skirtingai supranta, kas yra sėkmės istorija.

Ceremonija: „Actio Catholica Patria“ skirtą apdovanojimą kartu atsiėmė ir neįkainojamos pagalbos sulaukę jaunuoliai. Vyginto Skaraičio nuotr.

„Man sėkmės istorija yra, kai jaunuolis su specialiaisiais poreikiais, kuris, atrodė, niekada nedirbs, jau dvejus su pusę metų dirba, kasmet deklaruoja pajamas ir išlaiko socialinį būstą. Mergina, turėjusi priklausomybių, sugebėjo įsteigti savo verslą, baigti aukštąją mokyklą, dirba ir mokslus tęsia toliau, nors mokykloje sakė, kad neišlaikys matematikos egzamino. Neleidome jai taip galvoti. Sėdėjome kartu, dėliojome, žiūrėjome, ką galima padaryti, ir padėjome atrasti pasitikėjimą savimi“, – sakė organizacijos vadovė.

Sėkmės istorijose bendra tai, kad reikia įsiklausyti ir padėti įveikti sunkumus. Sunkumų ir situacijų yra įvairiausių. Kaip kitaip, jeigu jaunas žmogus nuolat girdėdavo, kad yra nieko vertas? Kartais savivertei subyrėti pakanka ir vienos tokios replikos, kuri giliai įsminga.

Padeda sukurta erdvė, kur jaunuolis gali būti savimi. Svarbu jo nenuvertinti net po milijono nesėkmių.

„Na, suklydai. O ką toliau nori daryti? Pabūsiu šalia. Yra tokių jaunuolių, kuriuos lydėjau ir septynerius metus, ir jiems to reikėjo. Jie dirba, nepraranda vilties. Reikia tikėti ir leisti pačiam pasirinkti kryptį. Dažnai norime labai greitų rezultatų, bet jų nebus. Ypač jei žmogus dar nežino, ko nori. Būtina leisti pačiam ieškoti savo kelio, leisti klysti ir būti šalia“, – kalbėjo I. Rusinaitė-Vaitkuvienė, pridūrusi, kad nieko tokio keisti profesiją, mokyklą ar tiesiog savanoriauti. Vis tiek gali būti nuostabus žmogus.

Būna laikas, kai reikia luktelti projektų finansavimo. Tačiau ir tuomet organizacija nenutraukia veiklų ir pagalbos ieškantiems jaunuoliams neužtrenkia durų. Nuolat ieško kitų šaltinių, rašo naujus projektus, bendrauja su įvairiais fondais.

Šiais metais konkurse „Europos burės“ varžėsi net 132 ES struktūrinių fondų lėšomis finansuoti projektai.

Renginio viešinimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

1922 metų vasario 16-ąją Kaune įsteigtas Lietuvos universitetas, iš jo išaugo minėtos trys aukštosios mokyklos.

Jubiliejus bus minimas „Žalgirio“ arenoje. Jame bus galima išvysti Lietuvos universiteto istoriją, papasakotą per įvairius scenos ir kino kūrinius. Renginys vyks be žiūrovų, pranešė VDU.

„Pagrindinė renginio idėja – apžvelgti visą šimtą metų nuo Lietuvos universiteto įkūrimo: kaip jis formavosi, vystėsi, keitėsi, kaip universitetą veikė politiniai įvykiai bei visuomeniniai judėjimai, apžvelgti iš jo išaugusių trijų aukštųjų mokyklų gyvenimą nepriklausomos Lietuvos laikais“, – teigiama pranešime.

Pasak KTU rektoriaus Eugenijaus Valatkos, Lietuvos universiteto įkūrimo šimtmetis svarbus ne tik dėl pačios organizacijos įkūrimo fakto, bet ir dėl to, kiek daug šiame universitete dirbę žmonės nuveikė Lietuvos labui ir valstybės identiteto formavimui.

„Lietuvos universiteto įkūrimas pakeitė šalies gyventojų švietimo padėtį, sudarė palankias sąlygas akademinei minties raidai ir mokslo sklaidai, be to, neabejotinai ugdė valstybės intelektualinį potencialą“, – teigė jis.

Seimas šiuos metus yra paskelbęs Lietuvos universitetų metais.

1922 metais reorganizavus iki tol Kaune veikusius Aukštuosius kursus įkurtas Lietuvos universitetas.

Antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune, kuris 1919–1939 metais buvo Lietuvos laikinąja sostine, įkurtas universitetas buvo vienintelė tuo metu lietuviška aukštoji mokykla.

 Kaip socialinis partneris karjeros dienose dalyvaus ir „Vikonda grupės“ įmonės, kurios jau ne vienerius metus į savo gretas priima ne tik praktikantus, bet ir jaunus darbuotojus, kurie neseniai baigė ar vis dar tebetęsia studijas universitete.

Žavi įmonės moterys

Šiuo metu KTU marketingo valdymą magistratūroje studijuojanti ir Kėdainių konservų fabrike marketingo asistente dirbanti dvidešimt trejų Greta pripažįsta, jog derinti darbą ir studijas nėra lengva, tačiau, kaip pati sako, mokosi dėl savęs ir nori pasiekti užsibrėžtų tikslų profesinėje srityje.

„Esu degtukas, kai sugalvoju idėją, ją labai greitai turiu įgyvendinti bet kokia kaina. Todėl ir savo pradėtų darbų taip lengvai nemetu. Bet tikrai nesu robotas ir kartais lengvai perdegu, nes įprastai paskaitos prasideda 17.30 ir baigiasi apie 21 val., taigi laisvo laiko sau ar draugams dienoje nelabai ir lieka“, – atvirauja jaunoji marketingo specialistė.

O paklausta, kur profesinėje srityje norėtų būti po penkerių ar dešimties metų sako: „Turbūt itin populiarus atsakymas būtų vadovė, profesionalė ir t.t., tačiau realiai dabar esu tokioje situacijoje, kai aiškios vizijos, ką darysiu po 5 metų, dar ir neturiu, o ir nelabai dėl to suku galvą, nes mano tikslai šiek tiek kitokie. Šiai dienai labai daug mokausi ir domiuosi, kad suprasčiau, kuri marketingo sritis man tinkama.

Dirbu puikioje komandoje, kuri mane supažindina su įvairiomis marketingo sritimis. Mokausi iš kolegų, kurie nėra susiję su marketingu, labai smagu matyti „Vikonda grupės“ įmonėje moteris, turinčias itin stiprų balsą ir daug pasiekusias savo srityje, jos taip pat labai įkvepia nepasiduoti, kai kažkas nepasiseka. Tad apibendrinant – seku, mokausi ir geriu visas patirtis, kad galėčiau save identifikuoti, būti kažkas TIKRA, o ne tik žodis „profesionalė“.

Ir Kėdainiuose galima kopti karjeros laiptais

UAB „Vikeda“ technologo asistente dirbanti dvidešimt trejų kėdainietė Dovilė Butkauskaitė taip pat šiuo metu studijuoja KTU magistro studijose. Po Maisto mokslo ir technologijų bakalauro studijų ji toli nuo šios specialybės nepabėgo ir magistrui pasirinko Maisto technologijas ir inovacijas. O tai, jog yra kilusi iš Kėdainių ir čia įsidarbino, anot merginos, yra malonus sutapimas.

Dovilė Butkauskaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Prasidėjus praeitų metų karantinui grįžau į gimtąjį miestą ir po kurio laiko pradėjau ieškotis darbo nepriklausomai nuo jo vietos. Taip sutapo, kad įsidarbinau Kėdainiuose, tačiau esu labai patenkinta šiuo savo sprendimu“, – džiaugiasi pašnekovė ir prisimena savo atėjimą į „Vikedą“: „Kandidatavau į vieną poziciją įmonėje, tačiau su manimi susisiekusi personalo vadovė pasiūlė kitą, kurioje manė, kad labiau tikčiau. Sutikau. Tai buvo puikus pasirinkimas, nes šiuo metu labai džiaugiuosi savo darbu“.

Nedideliame Lietuvos mieste užaugusi Dovilė neslepia, kad kaip ir didžioji dauguma jaunimo troško gyventi didžiuosiuose miestuose. Tačiau, pabaigus bakalauro studijas ir prasidėjus nelengvai visam pasauliui pandemijai, suprato, kad viskas, ko reikia, yra daug arčiau.

„Būti arti šeimos man yra didelė laimė. Taip pat, didžioji dalis maisto pramonės įmonių yra įsikūrusios mažuosiuose miestuose. Toks miestas kaip Kėdainiai yra puiki vieta gyventi, kadangi įsikūręs strategiškai geroje vietoje. Vienas iš didmiesčių yra ranka pasiekiamas, todėl nepasakyčiau, kad esu per daug atitrūkusi nuo miesto, – šypsosi mergina. – Karjeros galimybės, nors ir mažame mieste, bet yra labai didelės.“

Studijos ir darbas papildo vienas kitą

Dovilė kaip ir Greta negaili gerų žodžių ne tik darbinei aplinkai, bet ir kolegoms: „Smagu, kad galiu tobulėti ir augti ne tik kaip darbuotoja, bet ir kaip žmogus. Nuoširdūs ir draugiški bendradarbiai, bet kada galintys ir pasisiūlantys padėti taip pat labai motyvuoja stengtis ir siekti geriausio rezultato. Kadangi esu labai jauna ir tik pradedanti savo karjeros kelią, labai džiaugiuosi galėdama būti komandos dalimi, visuomet galima jausti pasitikėjimą ir laisvę kūrybai ar interpretacijai“.

Abi merginos šiuo metu dirba pagal studijuojamą specialybę ir abi sutinka, kad darbas ir studijos papildo vienas kitą.

Universitetas atvėrė labai plačias duris, pro kurias reikėjo tiesiog žengti tvirta koja.

„Niekada nebuvau ta studentė, kuri sakė, kad universitete tik sausa teorija. Aš mačiau labai daug galimybių, kuriomis naudojausi, užmezgiau ryšius, įgijau vertingos praktikos, universitetas atvėrė labai plačias duris, pro kurias reikėjo tiesiog žengti tvirta koja“, – ryžtingai kalba Greta.

O Dovilė jai antrindama prideda: „Šiuo metu studijuoju magistrantūros studijose, todėl daugiausiai laiko yra gilinamos ir plečiamos studijuojamos specialybės žinios. Manau, kad yra labai svarbu tobulėti savoje srityje, todėl studijos puikiai tam tinka“.

Baigiamųjų darbų temos, susijusios su darbu

Skirtingai nei Dovilei, Gretai kas rytą ir vakarą tenka įveikti netrumpą kelią nuo Kauno, kur šiuo metu ji gyvena, iki Kėdainių ir atvirkščiai. Tačiau mergina dėl to problemų nemato: „Kiekvieną ankstų rytą su kolegomis vykstame į Kėdainius. Kelionė tikrai neprailgsta, nes daug ir labai įdomiai bendraujame tiek darbo, tiek laisvalaikio temomis“.

Džiaugiasi Greta ir savo vadovu Tomu Motiejaičiu, kuris yra savo srities profesionalas, ne vienoje tarptautinėje kompanijoje dirbęs marketingo specialistas.

„Na išties, Tomas yra lobių knyga, – juokiasi mergina. – Kai jis dalinasi savo patirtimi, labai įdomu klausyti ir, rodos, norisi viską užsirašyti. Apskritai iš Tomo bandau semti visą informaciją, kokią tik galiu, nuo bendravimo įgūdžių (pvz. derybų vedimo) iki profesinės srities įžvalgų.“

Nors dirbti ir mokytis nėra lengva užduotis, tačiau merginos sako jau galvojančios ir apie baigiamuosius magistro darbus KTU. Dovilė jau netgi tiksliai žino, kokia tema jis bus: „Didžiausias iššūkis yra laiko planavimas: praleidus visą dieną darbe, mažiausiai ką norisi grįžus namo daryti, tai rašyti magistro baigiamąjį darbą. Tačiau susiplanavus darbotvarkę, turint noro viskas pavyksta. O mano magistrinio darbo tema yra apie valgomųjų ledų gamybą bei projektavimą“.

Greta Konaverskytė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gretos teigimu, patirtis dirbant Kėdainių konservų fabrike tikrai padės rašant magistro darbą. Tačiau baigiamojo darbo tematika nebus visiškai susijusi su dabartiniu jos darbu.

„Kadangi baigiamųjų projektų temos dar nėra patvirtintos, preliminariai manau, kad mano darbo tema bus susijusi su vartotojų įsitraukimu į tvarų vartojimą. Taigi gilinsiuosi į ekonomines ir ekologines pasaulines problemas, su kuriomis susiduria kiekvienas verslas šiandieną, ne išimtis ir Kėdainių konservų fabrikas“, – sako mergina.

Specialybės pasirinkimo istorija

Iš Šilutės kilusios merginos pasidomėjus, kodėl ji savo gyvenimą susiejo būtent su marketingo specialybe, Greta papasakojo labai įdomią ir įkvepiančią istoriją.

„Kai buvau paauglė, man visuomet labai gerai sekdavosi ką nors parduoti. Tačiau įsimintiniausias įvykis buvo, kai reikėjo parduoti šuniukus. Mano tėvai turėjo Labradoro retriverio veislės kalytę, su kuria nuolat keliaudavome į konkursus, parodas. Kai kalytė susilaukė itin daug, t.y. 12 šuniukų, buvau šeimoje žmogus, kuris ieškojo jiems namų. Taigi čia reikėjo ir kurti skelbimus, ir juos platinti, taip pat bendrauti su žmonėmis, kurie nori šuniuko, įsitikinti, ar jie tinkami auginti tokios veislės šunį. Jau tada supratau, kad su paprastu skelbimu, kuriuos kuria dar x kiekis veislynų – nieko nebus, – prisiminė versli mergina. – Todėl ieškojau kitokio priėjimo prie šeimų, kurie ieško šuniuko, domėjausi, kaip įdomiai sumaketuoti ir pateikti skelbimą, kaip bendrauti ir kaip neišgąsdinti naujų šeimininkų sudėtinga šuniukų priežiūra.

Vėliau pradėjau analizuoti Facebook reklamas ir kaip gi tą vartotoją galima pritraukti, kaip jį sudominti pasitelkiant jau tam tikrus įrankius. Na o pabaigus mokyklą ir renkantis studijas jau ir žinojau, kad turiu pabandyti marketingą, nes tos mažos patirtys suteikė daug entuziazmo ir noro žinoti daugiau.“

Vienas universitetas padėjo pamatą kitam

Prieš beveik du dešimtmečius (2002–aisiais) KTU baigusi „Vikonda grupės“ personalo direktorė Alina Leonavičienė savo studijas prisimena kaip labai įdomią ir neeilinę patirtį.

Alina Leonavičienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Tuo metu, kai įstojau mokytis į bakalauro studijas, fakultetas vadinosi Verslo administravimo, bet paskui pervadintas į Socialinių mokslų fakultetą. Mano bakalauro studijos buvo verslo administravimas, o magistratūros – sociologija. Tuo metu, kai stojau, personalo valdymo studijų KTU nebuvo ir apskritai vadybiniai mokslai, vadybinės studijos buvo pakankamai naujos Lietuvos universitetuose. Tačiau verslo administravimas yra labai susijęs su personalo valdymu, o sociologija yra mokslas apie žmogaus socialinius ryšius, jo sąsajas su aplinka, atsakymo paieška į klausimą „kodėl?“, – sako A. Leonavičienė. –

Tuo laikotarpiu vadovėlių mūsų mokslams beveik nebuvo. Dėstytojai patys mokėsi iš užsienio universitetų vadovėlių, dažnai ir mes, studentai, padėdavome jiems kurti, rašyti naujuosius Lietuvos universitetų ir mokslų vadovėlius verčiant iš anglų kalbos tekstus, juos aptarinėjant paskaitų metu. Buvo labai geras jausmas žinant, kad tu prisidedi prie naujo vadybos mokslo atsiradimo Lietuvos universitete. Labai įdomi patirtis.“

Personalo direktorė taip pat prisimena, kad tuometinė dekanė prof. Viktorija Baršauskienė buvo labai veikli ir kūrybinga. Ji turėjo susirinkusi jaunų ir žingeidžių specialistų komandą: tiek prodekanės, tiek katedrų vedėjos – suburta komanda tapo naujų mokslų kūrėjai.

„Tame pačiame fakultete mezgėsi ir kito universiteto – ISM – užuomazgos, nes atsirado Biznio mokymo centras, iš kurio vėliau ir išsivystė dabartinis ISM universitetas. Taigi, vienas universitetas padėjo pamatus kitam. Vėliau to universiteto rektoriumi tapęs Virginijus Kundrotas buvo minėto centro vadovas, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Studentai turėjo galimybę dalyvauti Verslo mokymo centro veikloje asistuojant ir padedant ruoštis to centro, kur eidavo mokytis jau rimti verslininkai, mokymams. Tuo metu visas Lietuvos verslas, vadyba augo tokiu būdu, nes patys verslininkai išvažiuoti mokytis svetur negalėjo – užsienio universiteto dėstytojai atvykdavo dalintis žiniomis į KTU.“

Dabartinis jaunimas ambicingesnis

Dabar jaunimas, pasak personalo direktorės, daug drąsesnis, platesnių pažiūrų, nes dažnai jau būna pakeliavęs su tėvais ar patys po užsienį, pamatęs, kaip gali būti. Jauni žmonės jaučiasi pasaulio žmonėmis.

„Tuo pačiu jie paskatina pasitempti kolegas, tobulinti technologines žinias. Netgi ne vienas toks atvejis yra, kai jaunesnieji pamoko vyresnius kolegas, kurie turi daugiau darbinės patirties, bet mažiau technologinių žinių“, – pastebi A. Leonavičienė.

Dabar jaunimas, pasak personalo direktorės, daug drąsesnis, platesnių pažiūrų, nes dažnai jau būna pakeliavęs su tėvais ar patys po užsienį, pamatęs, kaip gali būti.

Ji neslepia, jog būna atvejų, kad jauni žmonės yra linkę pervertinti savo sugebėjimus, bet, jeigu jie yra protingai, supranta, kad turi tą kartelę kažkiek nuleisti ir prisiderinti prie bendros kultūrinės aplinkos: „Taip, norėti aš galiu daug, bet tuo pačiu turiu gebėti kažką duoti. Ir jeigu šalia yra protingas vadovas, jis parodo, ką turiu išmokti, kad kuo greičiau pasiekčiau tą lygį, kokio norėčiau tiek karjeros, tiek darbo užmokesčio prasme.

Kai pati baiginėjau universitetą, dekanė visą laiką sakydavo: „Aš savo fakultete auginu ne administratores, nors vadinasi Verslo administravimo fakultetas. Aš iš čia išleidžiu direktorius. Jūs visi turite turėti ambicijų tapti direktoriais“. Tada tikrai mums atrodė juokinga, koks aš čia direktorius 22 metų išėjęs iš universiteto, bet, kaip sakoma: „Jeigu nenori tapti generolu, tai esi prastas kareivis“.

Dabartiniai studentai tikrai turi žymiai labiau išreikštą ambiciją tapti direktoriais nei turėjome mes ir jie tą nori pasiekti žymiai greičiau negu mūsų karta. Bet tai yra gerai, nes tai padeda tobulėti ir ta ambicija netrukdo, jeigu esi pakankamai protingas ir dedi pakankamai pastangų kuo greičiau skirtumui tarp savo ambicijos ir realių galimybių sumažinti“.

Specialistai graibstomi nebaigus studijų

Jau kurį laiką pasigirsta kalbų, jog kai kurie specialistai įdarbinami dar net nebaigę studijų. A. Leonavičienė patvirtina šią situaciją ir teigia pati su ja susidūrusi.

„Tokia situacija, kai dar studijuojančius graibsto darbdaviai, yra su maisto technologais ir agronomais. Tai yra dvi specialybės, su kuriomis man yra tekę akivaizdžiai susidurti. Jau antrame kurse įmonės yra pasidalinusios tuos studentus ir į juos investuoja visą jų studijų laikotarpį. Dažnai moka jiems papildomas stipendijas, jie tendencingai atlieka praktikas tose įmonėse, rašo kursinius darbus, susijusius su tos įmonės temomis – taip įmonė tiesiog auginasi specialistą“, – apie darbdavių konkurenciją dėl studentų pasakoja personalo vadovė.

Pasak jos, pabaigus universitetą, dažnai yra sudaroma sutartis, kad tas jaunas specialistas ateis sutartą laiką padirbti įmonėje.

„Dažniausiai sutartyje yra numatoma, kad už paramą tam tikrą laiką studentas atidirbs įmonėje, bet tikslas yra ne per sutartį jį „pririšti“, o per motyvaciją, kad jis pamatytų tos įmonės vertę, galimybes, įgyti tos specialybės patirtį stiprioje, didelėje įmonėje.

Galbūt ateityje ir mes priimsime tokių sprendimų“, – svarstė A. Leonavičienė.

Kandidatai grįžta

Jau spalio 27–ąją prasidėsiančiose KTU WANTed karjeros dienose dalyvausiančios „Vikonda grupės“ tikslas, anot personalo vadovės, pasiūlyti praktikos vietas studentams, kad šie turėtų galimybę atlikti praktikas didelėje įmonėje, kur dirba stiprūs specialistai, galintys pasidalinti savo patirtimi.

„Kitas dalykas – suformuoti studentui darbdavio įvaizdį. Galbūt ne tik baigus studijas, bet po dvejų trejų metų, praėjęs du ar tris darbdavius, jis nuspręs savo karjeros galimybes išbandyti mūsų įmonių grupėje. Ir tai nėra iš piršto laužtas pasakymas: kandidatai, kurie jau turi darbo rinkoje patirties, ateina ir sako, kad, kai aš buvau studentas, lankiausi pas jus ekskursijoje, man labai paliko įspūdį vienas ar kitas atvejis, – prisimena A. Leonavičienė. – Taigi, mūsų tikslas ir yra priminti, kad yra toks darbdavys kaip „Vikonda grupės“ įmonės. Jose yra daug pareigybių, specialybių, kuriose galima save realizuoti, kad galima dirbti net ir per kelias įmones. Turime tokių pavyzdžių: tarkim, mūsų aplinkosaugininkė, kuri dirba per kelias įmones, taip pat buhalterės ar planavimo skyriaus vadovas. Taip dirbti yra įdomiau nei, pavyzdžiui, vienoje nedidelėje įmonėje turint mažą kolektyvą. Tai yra didelės įmonių grupės privalumas.“

Universitete ne tik mokslai

Prieš dešimtmetį KTU Maisto chemiją ir inžineriją baigusi Kėdainių konservų fabriko gamybos ir tiekimo grandies direktorė Zita Petkevičienė pastebi, kad per tuos dešimt metų atsirado ar sustiprėjo, partnerystė tarp universiteto ir darbdavių.

Zita Petkevičienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Partnerystę paskatino naujų mokslo „slėnių“ atsiradimas, kuriuose studentai kartu su įmonių atstovais turi galimybę kurti naujus produktus, naujas technologijas, taip prisidėdami prie studentų praktinių žinių tobulinimo“, – pažymi Z. Petkevičienė, kuri universitete taip pat yra ir viena iš bakalauro darbų vertintojų.

O prisiminusi savo patirtį, kurią išsinešė iš KTU ji sako: „Manau, kad svarbiausias dalykas, ką gavau, tai – santykiai. Santykiai ne tik su mokslui nusipelniusiais žmonėmis, profesoriais, docentais, hab. mokslo daktarais, santykiai su mokslo naujovėmis, bet ir su studentais. Neįkainojamas dalykas, kai tu gali sužinoti naujausius mokslinius atradimus, bet ir surasti naujų talentų, kuriuos dažniausiai pastebi per baigiamųjų darbų gynimąsi. O svarbiausia, kai turi naujiems talentams ką pasiūlyti (darbo arba praktikos vietą) ir kai matai, ką jie vėliau pasiekia savo karjeroje – tai labai džiugina“.

Nebuvo lengva, bet buvo verta

Kaip ir prieš tai kalbintos dabartinės KTU magistro studentės ir „Vikonda grupės“ įmonių darbuotojos taip ir Z. Petkevičienė studijų metu dirbo. Ji pripažįsta, jog tai buvo vieni sunkiausių jos gyvenimo metų, tačiau, anot veiklios moters, žingeidumas buvo pagrindinė motyvacija.

„Žinių troškimas, jų dalijimasis su kolegomis ypač pritaikymas kasdieniniame darbe, skatino eiti pirmyn. Mano penkeri gyvenimo metai buvo labai nelengvi. Žinant, kad studijavau chemijos fakultete, kuriame didžiąją mokslo dalį sudaro laboratoriniai darbai, savaitgaliai ir beveik visi vakarai, buvo skirti mokslui. Kita vertus, viskas priklauso nuo požiūrio. Kai tu turi darbinės ir tuo pačiu gyvenimiškos patirties, teoriniai mokslai atsako į daugumą klausimų, tarkim, ta pati biochemija, kuri buvo studijuojama iš medicinos knygų, padėjo atsakyti į daugumą klausimų, susijusių su žmogaus sveikata. Tą patį galiu pasakyti apie verslo, finansų ir kitus studijų modulius“, – dėsto fabriko gamybos ir tiekimo grandies direktorė.

Žinių troškimas, jų dalijimasis su kolegomis ypač pritaikymas kasdieniniame darbe, skatino eiti pirmyn.

O pabaigai paprašyta pasidalinti mintimis, skirtomis esamiems ir būsimiems KTU studentams bei visam jaunimui, moteris sako: „Noriu palinkėti, kad įgytos aukštojo mokslo žinios, būtų pritaikytos darbe. Bet tuo pačiu noriu pasakyti, kad diplomo turėjimas tikrai neužtikrina aukštų pareigų. Reikalinga patirtis ir įgytų žinių pritaikymas, turi būti nuolatinis tobulėjimas, negalima nuleisti rankų, susidūrus su pirmais sunkumais, tik tada atsivers galimybės kopti karjeros laiptais“.

JAV įsikūręs filantropo Johno Paulo Getty vardu pavadintas fondas kasmet atrenka apie dešimt vertingų moderniosios architektūros objektų visame pasaulyje ir skiria lėšų išsamiems jų fiziniams ir istoriniams tyrimams bei apsaugos valdymo planui parengti. 2019 m. fondas šiam tikslui skyrė 1,6 mln. JAV dolerių finansinės paramos, o vienu objektų pasirinkta Tyrimų laboratorija Kaune.

Anot KTU Architektūros ir istorijos tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio, koordinuojančio projektą, tarpukario Europa pasižymėjo politiniu nestabilumu ir būsimo karo nuojautomis. 1932 m. naujai įsikūrusių valstybių (Latvijos, Estijos, Suomijos ir Čekoslovakijos) karo biudžetai sudarė 18–20 proc. viso valstybės biudžeto, o Lenkijos – net 42 proc.

Nors, palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvos karo pramonės biudžetas buvo mažesnis nei kaimyninių valstybių (skaičiuojant litais, karinės išlaidos vienam Lietuvos gyventojui siekė 19,3, Latvijoje – 32,2, o Estijoje – 40,8 lito), tačiau pasiruošimas galimoms grėsmėms ir Lietuvoje tapo svarbiu valstybės uždaviniu. Ryškus šio laikotarpio liudijimas – iki šių dienų išlikęs tuometės Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatas.

Šiuolaikinės medžiagos cheminių tyrimų laboratorijos sąlygoms neatsparios – tai tik papildomai įrodo, kokios aukštos kokybės visumos siekta gaminant šiuos baldus.

Žaliakalnyje 1936 m. iškilusi cheminių tyrimų laboratorija buvo pirmoji tokia taikomojo mokslo įstaiga Lietuvoje, skirta išimtinai karo reikmėms. Šiuo metu tai KTU CTF dalis. Pastato lankytojus stebina iki šių dienų puikiai išsilaikęs laboratorijos interjeras, įranga ir netgi baldai.

Pokalbis su unikalius baldus įvertinusiu restauratoriumi B.Prapuoleniu.

– Tyrimų laboratorija – unikalus kultūros paveldo objektas Lietuvoje, o kuo ypatingi jam specialiai sukurti baldai?

– Buvęs Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatų kompleksas man buvo kaip stebuklas – susidurti su šiuo objektu, jį tyrinėti, prisiliesti prie jo tapo tikra švente. Pamačiau aukšto lygio meistrų darbą – nuo medienos parinkimo, konstrukcijos dėliojimo, dangos – tikrai yra ko pasimokyti. Su kolegomis apžiūrėjome visas skirtinguose aukštuose ir rūsyje esančias laboratorijas, kabinetus ir kitas patalpas. Pamačiau tikrą lobyną – iki šių dienų išlikę labai daug autentiškų baldų, kurie vis dar funkcionuoja.

– Kokios jūsų įžvalgos apie šiame pastate esančius restauruotus baldus?

– Užfiksavau, kad paskutinė kažkada atlikta baldų restauracija nebuvo itin kokybiška. Pavyzdžiui, baldų, kurie nebuvo restauruoti, apdailos danga yra idealiai išsilaikiusi iki šių dienų arba tik su labai nežymiais pakitimais. Daug laiko praleidau 318-ojoje laboratorijoje – čia esančių baldų danga nauja, bet jau pažeista. Pirmiausia atlikau šių baldų žvalgomuosius, t.y. fizinius, tyrimus, siekdamas nustatyti medžiagos, iš kurios jie pagaminti, sudėtį, fizinę būklę, autentiškumą, istorinę raidą (restauravimo procesus). Man buvo ypač svarbu išsiaiškinti, kodėl nauja medžiaga, kuri buvo pasirinkta baldams restauruoti, nebuvo atspari laboratorinėms spintoms, kodėl medžiagoje gana greitai po restauravimo atsirado naujų pažeidimų.

Medžiagos mėginius pristačiau į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą Vilniuje, kuriame restauravimo technologai chemikai atliko cheminius tyrimus ir nustatė medžiagos dangos sudėtį.

Tačiau liko iki galo neatsakyta, kodėl ši danga nebuvo atspari. Autentiška danga yra aliejinė su organinėmis priemaišomis ir ypač tvirta, o restauruojant jau buvo naudota alkidinė derva. Deja, šiuolaikinės medžiagos cheminių tyrimų laboratorijos sąlygoms neatsparios – tai tik papildomai įrodo, kokios aukštos kokybės visumos siekta gaminant šiuos baldus.

Restauruojant baldų paviršius buvo suraižytas, matomos juostinių šveitimo staklių ir šlifuoklio paliktos mechaninės žymės, taip pat pažeistos žalvarinės rankenėlės, kurios buvo neišimtos, bet šveistos kartu su baldais. Vis dėlto baldai funkcionalūs ir naudojami iki šiol. Pastate dirbantys mokslininkai ir studentai teigė, kad šie baldai nėra atgyvena, bet vis dar tinkami, puikiai atlieka savo funkciją.

Visose patalpose esantys baldai ypač gerai technologiškai pagaminti, parinkta itin kokybiška ąžuolo mediena. Naudotas radialinis medienos pjovimas – kuo mažesnės deformacijos, kuo mažesni išlinkimai, tuo idealesnė mediena.

Taip pat naudotos stalių plokštės, kai kur faneruota, bet labai kokybiškai, furnitūra pagaminta Prancūzijoje, viskas aukščiausio lygio. Autentiška furnitūra išsaugota ne visose patalpose, daugelyje baldų ji pakeista (spynelės, apyraktės ir kt.). Pastato bibliotekoje esantys baldai ypač stebina, tarkime, kaip iki šių dienų galėjo išlikti tokia gera baldų būklė, be pažeidimų, be jokio restauravimo. Nuostabu!

– Koks jūsų įspūdis apie autentiškų baldų apimtis pastate?

– Šiame pastate yra išlikę labai daug autentiškų baldų. Teko skaityti, kad, pavyzdžiui, laboratorinių stalų stalviršiai (kai kurie dabar jau pakeisti – aut. past.) pagaminti iš emaliuotos Volviko lavos ir į Kauną atgabenti iš Islandijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą šiuos stalviršius norėta išvežti, tačiau jie taip įrengti, kad neįmanoma išmontuoti. Dalis baldų, kurie tarpukariu iš ankstesnių laboratorijos pastatų buvo pervežti į šias patalpas, taip pat yra išlikę ir naudojami iki šiol. Pastarieji baldai neįvardijami kaip vertingosios šio pastato savybės, tačiau jie yra to paties laikmečio, puikiai dera aplinkoje ir yra išties vertingi.

Nors nauja cheminių tyrimų laboratorinė įranga yra šios erdvės baldų svetimkūnis, tačiau net ir ji organiškai dera. Labai džiugu, kad išlikęs toks objektas, kai yra tiek daug autentiškų detalių ir kad čia dirbantys žmonės tai supranta ir vertina.

– Ar dar yra kas nors panašaus Lietuvoje?

– Nemažai autentiškų baldų išlikę Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, tačiau tikrai ne tokio masto. Net nežinau, kur dar būtų tiek daug išlikusių baldų ir tokios geros būklės. Be to, buvusiame Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatų komplekse (dabar KTU CTF) dar yra labai daug autentiškų, nepažeistų ir nerestauruotų baldų, kurie yra lobis tyrėjui.

Regione taip pat nežinau panašaus objekto. Daugiausia baldų saugoma muziejuose, tačiau tiek tikrai nežinau. Yra mažesnių objektų, tarkime, Kauno įgulos karininkų ramovėje Kaune, memorialiniuose muziejuose, tačiau tai tai daugiau meniniai, vienetiniai baldai, o čia (laboratorijoje – aut. past.) – labai aiškūs baldai, kurie pritaikyti specialiai funkcijai. Pirminis baldų tikslas – funkcija, kad būtų patogūs, patvarūs ir taip pat gražūs.

– Kokios jūsų rekomendacijos prižiūrint šiuos baldus ir pritaikant juos šiuolaikiniams laboratorijos poreikiams?

– Pastate dirbantys mokslininkai ir studentai tikisi, kad artimiausiu metu bus išspręstos ventiliacijos problemos traukos spintose. Baldai prižiūrimi: valoma drėgmė ir cheminės medžiagos, kai kur yra tiesioginis saulės spindulių apšvietimas, todėl lakas pradeda balti. Tokių pabalusių baldų pastebėjau ne vienoje vietoje. Tai jau restauruoti baldai, tačiau danga ne tokia kokybiška kaip originalo, todėl pabalimai aiškiai matomi.

Be to, traukos spintas ir kitus šiame pastate esančius iš medienos pagamintus baldus, kurie laikytini vertingosiomis pastato savybėmis, restauruoti gali tik kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti meninių baldų restauratoriai, o ne kitų specialybių atstovai.

Atestavimo procesą vykdo Kultūros ministerijos kuruojama Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija. Traukos spintos priskirtos kilnojamųjų kultūros vertybių grupei, nors ir yra stacionarios, neišmontuojamos. Deja, labiausiai genda restauruoti baldai, o autentiški tokių pažeidimų neturi. Svarbu atsakingas požiūris į objektą, pagarba meistrams, kurie su meile pagamino šiuos baldus.

– Kas jus labiausiai nustebino?

– Mane džiugino viskas, prie ko teko prisiliesti. Pirmą kartą mačiau tokius kokybiškus baldus ir tokią jų gausą. Žinoma, didžiausią įspūdį padarė autentiški, nerestauruoti baldai ir puiki jų būklė. Pavyzdžiui, viena nerestauruotų šarvuotų traukos spintų praktiškai iki šiol neturi pažeidimų, nors prie jos / joje buvo ilgą laiką dirbama su cheminėmis medžiagomis.

Labai didelė vertybė autentiškumas, kurį būtina išsaugoti. Vertę nustato daug faktorių: originali apsauginė danga, laikui bėgant atsiradusi metalo patina, originalūs medsriegiai, spynelės, furnitūra, vyriai ir kt.

Būtina išsaugoti tų laikų originalias technologijas, ypač dėl to, kad darbų ir naudojamų medžiagų kokybė buvo aukščiausio lygio. Visa tai suteikia mums daug istorinės informacijos, matome laiko tėkmę, dvasią, kurią ypač lengva prarasti pakeičiant naudotas medžiagas šiuolaikinėmis ir ne visada tokios pačios kokybės. Man, kaip specialistui, nuostabu pamatyti senąją technologiją, kuri leido išlikti šiems baldams iki šių dienų, ir puikių meistrų darbą.

Šįkart – skatinanti ketvirtosios pramonės revoliucijos akivaizdoje atsigręžti ne tik į technologijų, bet ir į kūrybiškumo svarbą.

"Šiuolaikiniame pasaulyje, kur ribos, sienos ir kontrastai vis labiau nyksta, atsiranda naujų iššūkių ir naujų galimybių. Beprotiškas gyvenimo tempas, informacijos srautai ir technologijų inovacijos formuoja novatoriškas požiūrio perspektyvas. Žmogaus galimybių sąvoka peržengia specialybinių kompetencijų ribas, o mus supanti aplinka vis labiau skatina siekti daugiau ir žengti toliau. Ieškoti kūrybiškumo, komunikacijos, konteksto. Atsigręžti ne tik į technologijų revoliuciją, bet ir į visuomenę bei žmogų", – rašoma parodos aprašyme.

Stereotipai mūsų visuomenėje yra kur kas labiau gajūs, negu mes leidžiame sau pripažinti.

Ši paroda – projekto "Už kiekvienos technologijos – kūryba" dalis. "Stereotipai mūsų visuomenėje yra kur kas labiau gajūs, negu mes leidžiame sau pripažinti. Neretai prilipiname žmogui kažkokią etiketę vos išgirdę, kokia jo profesija ar interesų sritis. Tačiau kiekvienas turime savo istoriją, pasirinktą kelią, įkvėpimo šaltinį, galiausiai – požiūrį", – tikina KTU Rinkodaros ir komunikacijos departamento Išorinės komunikacijos skyriaus vadovė Giedrė Vaičiulienė.

Ką bendra turi technologijos ir kūrybiškumas, psichologija ir architektūra, poezija ir programavimas, kalba ir mikroschemos ir kodėl chaosas ir taisyklių laužymas gali būti tiesiausias kelias kūrybiškumo link?

"Nuo sistemos pabėgti neįmanoma, todėl reikia išmokti žaisti, improvizuoti, net kartais laužyti tam tikras taisykles sistemos viduje. Bet tam iš pradžių reikia kritiškai ir kiek įmanoma labiau perprasti sistemos algoritmus, – pastebi vienas iš turinio projekto dalyvių, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Nerijus Čepulis.

Pasak G.Vaičiulienės, pokalbiai su "GIFTed" talentų akademijos studentais tik patvirtino, kad Z kartos atstovai – išskirtiniai ne tik savo požiūriu, bet ir noru žinoti, gebėjimu derinti visiškai skirtingas interesų sritis ir jų darna leidžia atrasti kažką naujo, originalaus ir netikėto.

"Naujasis KTU turinio projektas ir paroda Kauno centre – tai praviros durys, kviečiančios prisijungti prie akademinio pokalbio apie tai, koks yra šiuolaikinis pasaulis, kaip jis keičiasi, kokią įtaką technologijų progresui daro kūryba ir atvirkščiai", – tikina G.Vaičiulienė.

Praėjusiais metais pristatytas turinio projektas "Moterys ir technologijos" atkreipė dėmesį į pasaulyje vis dar gajus lyčių stereotipus technologijų srityje ir pristatė KTU moteris mokslininkes, atradusias savo pašaukimą ir karjeros kelią būtent technologijų srityje. Visus bendruomenės narius įamžino KTU fotografė Justina Šuminaitė.

Originalias Ramunės Barkauskaitės vizualizacijas papildo Lietuvos mokslininkų, išradėjų, filosofų, menininkų ir studentų citatos, kuriose jie kalba apie žmonijos laukiančią ateitį.

"Žmoniją į priekį visada vedė smalsumas ir siekis atrasti. Svajonės apie trumpesnį kelią į Indiją, troškimas atsiplėšti nuo Žemės paviršiaus, noras pasiekti kitas planetas... Drąsa svajoti ir ambicingas siekis kurti atveria nepaprastas ateities perspektyvas", – teigia parodos rengėjai.

Pasak jų, paroda nurodo kitą evoliucijos laiptelį – technologijas. Ant jo jau žengiame, gal kartais nė patys nepastebėdami.

"Šiandien Pramonės 4.0 idėjos ir fantazijos apie dirbtinio intelekto valdomus miestus jau virsta realybe: nanomedžiagos pamažu keičia įprastus metalus, 3D spausdintuvai atveria neregėtas galimybes gamybai, buities daiktus jau galima sujungti internetu ir valdyti išmaniaisiais telefonais, o kosmoso kolonizavimas nebeskamba kaip istorija iš mokslinės fantastikos", – pastebi rengėjai

"Ši paroda, kaip ir daugelis kitų šios universiteto tematikos akcentų, pasklidusių po miestą, – noras žaismingai paprovokuoti praeivius, atkreipti dėmesį į šiuolaikines technologijas – dirbtinį intelektą, robotiką, Pramonės 4.0 revoliuciją, mašinų mokymąsi. Šios sritys, kuriose persilieja "kietieji" ir "minkštieji" mokslai, yra ilgalaikė strateginė mūsų universiteto studijų ir mokslo vystymo kryptis", – sako KTU Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorius Šarūnas Bulota.

„Aukso maišas“ – taip pavadinta sudėtingiausia robotų varžybų rungtis. Jos metu autonominis mobilus robotas turi važiuoti trasa, įveikti kliūtis ir surasti pilkos spalvos maišelį. Suradęs, robotas turi jį paimti ir pargabenti į starto aikštelę. Tai padarius, roboto kūrėjas laimės beveik 7000 Eur siekiantį piniginį prizą. Kaip šiais metais robotams sekėsi ieškoti „aukso maišo“?

Varžybose geriausiai pasirodė Evaldo Čiako ir Mindaugo Venckaus sukurtas robotas „Hoverbot“. Tai vienintelis robotas, kuris sugebėjo įveikti pusę trasos ir sėkmingai pasiekė „aukso maišelio“ zoną. Nors autonominis robotas sugebėjo surasti ir paimti „aukso maišelį“, tačiau jį iškart paleido. Roboto kūrėjai papasakojo, kad griebtuve buvo pritaisyti mygtukai, kurie turėjo patvirtinti maišelio suėmimą. Deja, sugriebtas maišelis nenuspaudė šių mygtukų.

Praėjusiais metais šioje rungtyje geriausiai pasirodė Evaldo Veito robotas „Fetcher 2“. Šiais metais „Fetcher 2“ įveikė rampą, tačiau robotui nepavyko pasiekti maišelio paieškos lauko. Roboto kūrėjas atkreipė dėmesį, kad šiais metais varžybų trasa buvo žymiai ilgesnė ir sudėtingesnė, o varžybų organizatoriai per vėlai paskelbė rungties taisykles. Todėl pritrūko laiko tinkamai pasiruošti.

Dar sunkiau sekėsi KTU studentų Juozo Balamuto ir Bingzhong Peng komandai. Vaikinų robotas „Čimodanas“ strigo antrame posūkyje ir rampos nepasiekė. Robotas staiga pametė judėjimo kryptį ir pradėjo važiuoti atgal. Maža to, netrukus išsikrovė roboto akumuliatoriai. Roboto kūrėjo J. Balamuto teigimu, net jei „Čimodanas“ būtų privažiavęs prie rampos, jie būtų jį sustabdę. Rampa buvo gana stati ir galėjo pažeisti roboto apačioje pritaisytą „Lidar“ jutiklį.

Varžybas tiesiogiai transliavo „Mokslo sriubos TV“ komanda. Kviečiame žiūrėti transliacijos įrašą: 

Nors nė vienam robotui nepavyko parvežti „aukso maišo“, KTU Studentų mokslinės draugijos nariai kviečia nepasiduoti ir kurti robotus kitiems metams. Be pagrindinės rungties, robotai varžėsi sumo, linijos sekime, saldainių rinkime ir kt. Organizatorių teigimu, šiais metais iš viso varžėsi 85 skirtingi robotai. Itin daug dalyvių atvažiavo iš Šiaulių ir Panevėžio.

Mokslo populiarintojo Igno Kančio teigimu, tokios varžybos skatina susidomėjimą dirbtiniu intelektu ir programavimu. Lietuva taps aukštųjų technologijų šalimi, jei daugelis moksleivių kurs robotus, varžysis ir sieks tapti nugalėtojais. Reikia padaryti, kad robotikos varžybose varžytųsi ne 100, o bent 1000 robotų.