Aktorė anapilin iškeliavo po sunkios ligos.

Anot teatro, laukiniu deimantu vadinta Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė operetės žanrą ne tik prisijaukino, bet ir pakėlė jį gerokai į aukštesnį meninį lygį.

„Ji – viena iš nedaugelio dainininkių, atitikusių visus operetės žanro keliamus reikalavimus: gražaus, stipraus, puikiai valdomo balso, išraiškingos prozos, ekspresyvios ir natūralios vaidybos, plastiško šokio. Jos vidinio grožio, tvirtų asmeninių savybių, grakščios išvaizdos bei puikaus balso derinys suteikė kuriamiems personažams nepaprasto žavesio ir šilumos“, – pranešė teatras.

Užuojautą dėl solistės mirties šeimai, kolegoms ir žiūrovams pirmadienį pareiškusi Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad tai yra „talentingos, žavingos scenos aristokratės ir darbščios solistės“ netektis.

„Dėl puikaus balso ir gilių vaidmenų Danutę Dirginčiūtę labai mylėjo publika. O šviesaus atminimo primadona besąlygiškai mylėjo savo publiką“, –  sakė V. Čmilytė-Nielsen, reikšdama užuojautą Seimo vardu.

Šviesaus atminimo primadona besąlygiškai mylėjo savo publiką.

„Visada ilgėsimės šviesaus atminimo Danutės Dirginčiūtės gražaus, stipraus, puikiai valdomo balso, išraiškingos ir natūralios vaidybos, grakščios išvaizdos, plastiško šokio, sceninės įtaigos“, – užuojautoje teigė ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

D. Dirginčiūtė-Tamulienė gimė Jurbarko rajone, mokėsi Kauno Ekonomikos technikume. Jį baigusi, solistė metus dirbo Skaudvilės statistikos inspektūroje, o vėliau įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Apseliomo Barniškio solinio dainavimo klasę.

Čia ją pastebėjo garsus to meto Kauno muzikinio teatro solistas Gediminas Šmitas. Jo iniciatyva 1966 metais, dar būdama trečio kurso studente, D. Dirginčiūtė-Tamulienė pradėjo dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kur debiutavo Floros vaidmeniu G. Verdi operoje „Traviata“.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre D. Dirginčiūtė dirbo 1966–2008 metais, sukūrė daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų.

Už kūrybinę veiklą ir sukurtus vaidmenis Danutė 1980, 1985, 1986, 1990 m. pagerbta Lietuvos Kultūros ministerijos ir Kauno miesto garbės raštais.

2007 m. Danutei suteiktas tais pat metais įsteigtas Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimas – auksinis Garbės ženklas; 2007 m. ji pelnė „Auksinį scenos kryžių” už antro plano moters vaidmenį – Kunigaikštienė Kudenštain I. Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“.

2009 m. D. Dirginčiūtei įteiktas LDK Gedimino ordino medalis, o 2012 m. – LR Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2017 m. D. Dirginčiūtei įteiktas Kauno teatralų apdovanojimas Padėkos Fortūna.

Mišios už velionę bus laikomos 2024 m. kovo 27 d. 9 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

Geriausiai dėl „Linksmosios našlės“ žinomas F. Leháras parašė daugiau nei 40 operų, operečių ir zingšpylių, taip pat rašė sonatas, simfonines poemas, maršus. Jo pirmoji sceninė premjera buvo opera „Gegutė“ („Tatjana“, 1896), o didžiausią populiarumą pelniusios operetės „Linksmoji našlė“ („Die lustige Witwe“, 1905), „Grafas Liuksemburgas“ („Der Graf von Luxemburg“, 1909, red. 1937) dar kompozitoriui esant gyvam buvo pastatytos Kaune.

Alfredo Maria Willnerio ir Roberto Bodanzky'io libretu sukurta trijų veiksmų operetė vyksta Paryžiuje XX a. pradžioje. Operetės veikėjai – nuskurdęs, bet dėl to nesijaudinantis grafas Renė fon Liuksemburgas, operetės dainininkė Andželė Didjė, dailininkas Armandas Brisaras, modelis Žiuljetė Vermont, kunigaikštis Bazilis Bazilovičius, grafienė Staza Kokozova, valdininkai – meras Pelegrinas, notaras Sergijus Menčikovas, merijos valdininkas Paveldis ir šarmingasis portjė.

Premjera Vienoje susilaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo toliau statoma įvairiose Europos ir pasaulio šalyse. Tačiau Kaune, kurio Valstybės teatras tradiciškai statė operas, ne tik F. Leháro pavardė, bet ir pats operetės žanras kėlė abejonių. Sunku pasakyti, ką blogo su operetėmis patyrė Berlyne studijavęs, Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas, bet jis buvo griežtas. „Geriau jau kiek „sunkiau“ vaidinti ir dainuoti, kaip eit... Leháro bei Abrahamo keliu“ (Lietuvos aidas, 1934 10 19). Panašios nuomonės jis laikėsi komentuodamas publikai patikusios F. von Flotowo „Martos“ pastatymą: „Jei jau teatrui reikia statyti lengvesnius dalykus, tai šimtą kartą geriau „Marta“, negu Abrahamas ar Leháras.“ (Vairas, 1936, Nr. 7-8).

Vis dėlto po daugelio metų išeivijoje V. Jakubėnas, regis, pakeitė nuomonę. Rašydamas apie ansamblio „Dainava“ jubiliejaus proga pastatytą kompozitoriaus Broniaus Budriūno ir libreto autoriaus Anatolijaus Kairio operetę „Sidabrinė diena“, aiškino, kad operetė kaip žanras turi daug reikalavimų – lyrizmas, smagi, gyva nuotaika neturėtų pereiti į trivialumą ar liūdesį. „Offenbachas, Leháras ir kiti tos srities didžiūnai čia paliko mums puikių pavyzdžių.“ (Draugas, 1971 12 18) Tačiau, kalbėdamas apie lietuvių išeivių trupes, jis rekomendavo statyti ne F. Lehárą, o ką nors lietuviško, galbūt net specialiai sukurto tai trupei.

Vaidmenys: I. Goleckytė įkūnijo scenos primadoną Andželę, ją fiktyviai vesti turintį grafą Renė – R. Urbietis. / M. Aleksos nuotr.

Kauno pintis su F. Leháru

F. Leháras Kaune pirmąkart suskambo Antrojo pasaulinio karo metais ir siejasi su vokietmečiu. Šiuo atveju verta padaryti nedidelį ekskursą po sudėtingą karo metų teatrinį repertuarą. Lietuvybės čia buvo mažai – po 1939 m. pastatytos Miko Petrausko ir Jono Dambrausko op. „Eglė“ žiūrovai pamatė Jurgio Karnavičiaus operą „Gražina“ (1940 ir 1944), Stasio Šimkaus operą „Pagirėnai“ (1942) ir baletus: Balio Dvariono „Piršlybos“ (1940, 1941), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1941), Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943, 1944, 1949).

Per tuos kelis metus buvęs Valstybės teatras savo pavadinimą pakeitė į Kauno valstybinį dramos, operos ir baleto, Kauno didįjį, Kauno valstybinį, o nuo 1944 m. Lietuvos TSR valstybinį operos ir baleto teatrą. Pažvelgus į tai, kas buvo statoma rusų ir vokiečių autorių, susidėlioja gana įdomus vaizdas. Pavadinimai ir datos iškalbingos, nes priklausomai nuo situacijos rusiškas operas – M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ (1940, 1944), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (1940, 1944), „Pikų dama“ (1940, 1945), A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“ (1940), I. Dzeržinskio „Tykusis Donas“ (1940), A. Rubinšteino „Demonas“ (1941), V. Muradelio „Didžioji draugystė“ – ir baletus – B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ (1940), „Kaukazo belaisvis“ (1940), R. Gliero „Raudonoji aguona“ (1940), R. Rimskio-Korsakovo „Šechrezada“ (1940, 1944, 1945), A. Glazunovo „Raimonda“ (1941), P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ (1941), „Miegančioji gražuolė“ (1941), A. Borodino „Poloviečių šokiai“ (1944, 1945) – keitė vokiškos operos – F. von Flotowo „Marta“ (1940), R. Wagnerio „Tanhoizeris“ (1941), „Lohengrinas“ (1941), W. A. Mozarto „Figaro vedybos“ (1944) – ir baletai – J. Strausso „Vienos džiaugsmas“ (1940, 1945), R. Schumanno „Karnavalas“ (1944).

F. Leháras skambėjo 1940 m. kaip Kauno operetės teatras įkurtame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Savo gyvavimą teatrui teko pradėti B. Aleksandrovo operete „Vestuvės Malinovkoje“ (1940, 1945) ir greitai persimesti prie F. Leháro operečių „Linksmoji našlė“ (1941, 1943) ir „Grafas Liuksemburgas“ (1942, 1944). Po karo turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad išsivadėtų F. Leháro kaip nacių mėgto ir įvertinto kompozitoriaus šlovė, tačiau šiandien sunku įvertinti kiek jam kainavo tas „įvertinimas“. Jis prarado daug žydų kilmės kolegų ir draugų, ir vos neprarado žmonos, išgyvenusios tik todėl, kad jos vyro muzika patiko senąją Europą užvaldžiusiems bepročiams.

Vis dėlto Kaune F. Lehárą pamėgo dėl puikios, melodingos ir uždegančios muzikos. Gausiai buvo statoma „Linksmoji našlė“ (1960, 1970, 1988 ir 2008), „Grafas Liuksemburgas“ (1963, 1985, 2002), taip pat buvo pastatytas „Paganinis“ (1996) ir „Šypsenų šalis“ (2000).

M. Aleksos nuotr.

Operetės turinys

Taigi, apie ką tas „Grafas Liuksemburgas“? Apie meilę, nerūpestingas linksmybes, draugus ir pinigus. Operetės siužetas paprastas: manantis, kad viską, išskyrus visuomenės nuomonę, galima nusipirkti už pinigus, kunigaikštis Bazilis Bazilovičius nutaria numylėtą operetės dainininkę Anželę Didjė fiktyviai ištekinti už pasirinkto neturtingo grafo, o jiems po kelių mėnesių išsiskyrus vesti ją jau kaip grafienę.

Paprasta kaip du kart du! Ypač kai grafas gana greitai (už pusę milijono) sutinka nematydamas (nieko tokio tas sugadintas draugo paveikslas) vesti, pakeitęs pavardę trims mėnesiams išvažiuoti, o grįžęs išsituokti.

Rankelė, ant kurios piršto jis užmauna žiedą, graži, balsas ir kvepalai – malonūs, bet kilmingojo garbės žodis šį tą reiškia, kaip ir kupiūros, kurias pasidalija valdininkų trio. Pripažinkime – su kitokia muzika (socialiniu kontekstu, drabužiais) ši scena priblokštų savo cinizmu. Tačiau vienam gyvenimą pamalonina čekis, antrai – socialinio statuso galimybė, o trečiam – svajonių išsipildymo regimybė.

Ko gero, būtent kunigaikštis yra geriausiai suprantamas – jis, komiškas herojus, bent jau žino, ko nori ir kaip tai pasiekti. O štai Anželę labiau papiktina faktas, kad kunigaikštis perka jos žiūrovų aplodismentus, o ne fiktyvi santuoka. Anželė verta Renė: kai vienas lengvai sutinka už pinigus vesti, antroji iš viso nežino, kam visą tai daro – ji niekam nejaučia meilės, bet, sutikdama su mamos (ir draugės Žiuljetės) nuomonėmis, tekėti sutinka. Tik laimingas atsitiktinumas – pažintis su grafu Liuksemburgu, užgimę abipusiai jausmai ir suvokimas, kad jie vis dar yra vyras ir žmona – sukuria stebuklą.

Kita porelė – linksmi, laimingi ir labai neturtingi Brisaras ir Žiuljetė pykstasi, taikosi, dainuoja ir šoka. Tačiau dailininkas vedybų faktą atidėlioja kiek tik gali – jam svarbu darbas ir meno tikslų siekimas. Vis dėlto jis nė nepastebi geriausio draugo grafo Renė sugadinto paveikslo.

Operetėje tarsi būtų pakakę dviejų teigiamų porų laimės, tačiau autorius ir libretistai pasigailėjo (dar klausimas, ar pasigailėjo) susikompromitavusio senojo kunigaikščio ir paskutiniame veiksme įveda grafienę Kokozovą – šarmingą, daug kartų ištekėjusią ir jau kuris laikas susižadėjusią su kunigaikščiu damą. Sužinoję šį faktą, jaunieji grafai netverdami juoku suveda senuosius įsimylėjėlius.

M. Aleksos nuotr.

Kūrinyje, kuriame gera nuotaika ir humoras dera su liūdnoku lyrizmu, grakščiai sugula muzikiniai numeriai – chorai, dainos, duetai, ansambliai ir šokiai, skamba žėrinti orkestro muzika. Operetę pradedantis karnavalo choras tarsi pristato tolesnį pasakojimą.

Pirmame veiksme, kuris prasideda kavinėje ir tęsiasi Brisaro studijoje, – grafo kupletai apie jo linksmą, tačiau neturtingą, kad ir kilmingą, gyvenimą; mielas dailininko ir jam pozuojančios Žiuljetės duetas – šokis ir jį sekanti Žiuljetės dainelė apie Floretę; įsimylėjusio kunigaikščio dainelė, kuriai komiškai dramatiškai „akompanuoja“ meras, notaras ir merijos valdininkas; nuostabusis grafo, kunigaikščio ir trijų valdininkų kvintetas; lyriška Anželės arija; valsiškas grafo ir Anželės duetas, lyriškas Renė susimąstymas, kurį nutraukia grįžęs karnavalas – meilės sapnas baigėsi, kišenėje šlama pinigai, tad – linksmybės, draugai ir šampanas.

Antrame, Anželės namuose vykstančiame, veiksme – Anželės valsiška arija apie meilę; Anželės ir grafo Renė romantiškas duetas; išdykėliškas (ir vėl su šokiu) Armando ir Žiuljetės duetas; smagus Anželės, grafo Renė ir kunigaikščio tercetas; savo jausmus supratusio Renė arija.

Dramatiškas antro veiksmo finalas atskleidžia, kas yra kas: viską suplanavusiam kunigaikščiui sutrukdo Brisaras ir Žiuljetė, o Renė (kad ir kiek pinigų jam siūlo kunigaikštis) ir Anželė supranta esantys vyras ir žmona.

Trečiame veiksme, vykstančiame viešbučio hole, – grafienės Kokozovos kupletai; žavus Armano ir Žiuljetės duetas, komiškas kunigaikščio, Armando ir Žiuljetės trio (jie vėl šoka!); romantiškas laimingų Renė ir Anželės duetas ir galiausiai – finalas. Tarp muzikinių numerių – šmaikštūs pokalbiai (bravo tekstus išvertusiai Ramutei Skučaitei!) ir šokiai.

Humoro operetėje nemažai, tačiau aš neapsiimsiu komentuoti, ar jis subtilus. Pavyzdžiui, scena, kurioje mielai kunigaikščiui ant kelių prisėdusi Žiuljetė išsigandusi nušoka jam išgėrus „tabletėlę“, Leonardo di Caprio vertas postringavimas apie tai, kiek Anželei „jau“ metų, kai kunigaikščiui „dar tik“, ar juokeliai apie patiekalus iš bulvių ir jų lupenų.

M. Aleksos nuotr.

Naujausia versija

Galima pasakyti, kad operetę „Grafas Liuksemburgas“ Kaune statyti yra pavojinga. Juk tai miestiečių numylėta operetė, į kurią žengti kvietė muzika ir raudonas kilimas! Džiaugiuosi galimybe stebėti operetę tris vakarus (premjera įvyko kovo 1 d.) ir gėrėtis režisieriaus Kęstučio Stasio Jakšto, dirigento Virgilijaus Visockio, scenografo Gintaro Makarevičiaus, kostiumų ir grimo dailininkės Kotrynos Daujotaitės, choreografo Dainiaus Bervingio, chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės ir šviesos dailininko Audriaus Jankausko darbu.

Vaidmenis operetėje atliko: grafas Renė fon Liuksemburgas – Andrius Apšega, Raimundas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Andželė Didjė – Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Armandas Brisaras – Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika, Žiuljetė Vermont – Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, kunigaikštis Bazilis Bazilovičius – Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, grafienė Staza Kokozova – Giedrė Juknevičiūtė, Rita Preikšaitė, meras Pelegrinas – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas, notaras Sergijus Menčikovas – Kęstutis Alčiauskis, Jonas Lamauskas, merijos valdininkas Paveldis – Povilas Padleckis, Mindaugas Zimkus, portjė – Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas. Karnavalo dalyvius, teatro gerbėjus, Žiuljetės draugus, baleto artistus, Anželės tarną vaidino choro ir baleto artistai.

Spektaklio pastatymas ir scenovaizdis lakoniški, apsiribojantys tik būtiniausiais judesiais, spalvomis ir objektais. Stipriai jaučiamas kontrastas tarp neturtingo dailininko dirbtuvėje vykstančio pirmojo veiksmo ir antrojo, vykstančio turtingų svečių pilnuose prabangiuose namuose. Artistų drabužiai elegantiški, tačiau santūrūs, todėl smagiau nuteikė kunigaikščio batai ir grafienės Kokozovos garderobas, bet nelabai nudžiugino choro apsiaustai pirmame veiksme.

Ši operetė iš atlikėjų reikalauja itin daug: balso savybių, gebėjimo vienu metu dainuoti ir šokti, lengvos bravūros. Iš trijų tikrai puikių grafų Liuksemburgų aš daugiausia simpatizavau R. Baranauskui, o puikiausioji iš nuostabių Anželių man pasirodė I. Goleckytė. Turiu pripažinti, kad man patiko visi Armandai ir Žiuljetės, ir abi grafienės Kokozovos. Ir nors operetė vadinasi „Grafas Liuksemburgas“, man pagrindiniu herojumi pasirodė esąs komiškas, įsimylėjęs, pavydus kunigaikštis Bazilis Bazilovičius. Sužavėta stebėjau kaip jį vaidina, dainuoja ir šoka Gediminas Maciulevičius ir šiek tiek suabejojau dėl šį vaidmenį sukūrusio Giedriaus Prunskaus, kuris, man regis, kunigaikščio vaidmeniui yra per jaunas ir per energingas.

M. Aleksos nuotr.

Naujos prasmės

Nuo karo Ukrainoje pradžios mes pratinamės atidžiau žvelgti į įvykius, pasisakymus, griežčiau vertiname meną. Juk kai kurių kūrinių fabulos tiksliai atitinka šiandienos aktualijas, o nuo kai kurių autorių ir jų kūrinių verta susilaikyti. Svarsčiau, ką šiandien gali pasakyti puiki, melodinga, humoristinė XX a. pradžios operetė, iš esmės kalbanti apie meilę. Iš tiesų labai daug, nes humoras visada buvo būdas pasakyti daugiau negu įmanoma.

XX a. pradžios operetės į siužetus įtraukdavo to meto aktualijas, politiką ir socialines problemas, o šį operetė buvo sukurta tuo metu, kai Europa išgyveno ekonominę krizę ir bankrutavę Vakarų aristokratai ne itin džiugiai taikstėsi su turtingais keliautojais iš Rusijos. Nenuostabu, kad labiausiai šaržuoti „Grafo Liuksemburgo“ herojai – kunigaikštis Bazilovičius ir grafienė Kokozova. Nemanau, kad tai – atsitiktinumas. Už komiškumo, šokių ir dainų slypi mintis, kad ne itin dėl ateities besijaudinantis europietis mielai sutiks parsiduoti už statusą, paskolins savo kilmę, kad tik ir toliau galėtų nerūpestingai gyventi įprastą gyvenimėlį. Atkreipkite dėmesį – puikųjį kunigaikščio planą sutrukdo nekilmingi ir neturtingi bičiuliai. Tad, stebėdami Europos ateitį, nepameskime savo moralinio kompaso.

Įvykių sūkuryje

Kaunas ne kartą įrodė, kad gali būti svarbiausių įvykių sūkuryje. Svarbus Kauno vaidmuo buvo ir siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Čia ne tik kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės, tačiau ryškų pėdsaką istorijoje paliko įvairios miesto vietos ir žmonės. To meto jauduliu ir vyravusiomis nuotaikomis keli Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai pasidalijo ir su „Kauno diena“.

„Prisimenu, kad kai tik iškabino skelbimus, kas nori užsirašyti į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, su džiaugsmu pasirašiau. Atrodė, kad nepriklausomybė labai smarkiai alsuoja į nugarą, jautėsi viltis, ir labai reali, o ne tik žaidimas. Man tėtis visada sakydavo, kad mes tikrai sulauksime nepriklausomybės, ir tai įvyko“, – pasakojo KVMT solistė Rita Preikšaitė.

Ji prisiminė, kad kiekvienas, atėjęs į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą, buvo tarsi degančiomis akimis ir širdimi, turėjo didelį norą nuveikti kažką reikšmingo.

„Tuomet prasidėjo ir paminklų atstatymas, ir paramos rinkimas, tad teko prie to prisidėti. Teko ir teatre vykusiame susirinkime dalyvauti, buvau priskirta pasitikti svečius, atlikti pagalbinius organizacinius darbus. Iki šiol prisimenu, kad buvo prisakyta nevartoti alkoholio. Tuo metu nebuvo jokios baimės, o kai nebijai, viskas lengviau. Tad tikrai buvo daug džiaugsmo ir entuziazmo veikti“, – pasakojo R. Preikšaitė.

Svarba: Kauno muzikiniame teatre 1989 m. vasario 15 d. įvyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. / Kauno muzikinio teatro nuotr.

Ji paminėjo, kad iniciatyvinėje grupėje aktyviai veikė režisierius Valius Staknys, jis buvo vienas pagrindinių organizatorių. Kitas veiklus žmogus, vienijęs teatro žmones, – primadona Bernarda Petravičiūtė. „Iš tiesų prisijungė labai daug žmonių, vedinų pasididžiavimo daryti gerus darbus ir palikti pėdsaką istorijoje. Visus mus jungė vienybė, pasitikėjimas, ir tas jausmas lydi visą gyvenimą. Esu dėkinga, kad turėjau progą tą jausmą patirti“, – kalbėjo solistė, kurios šypseną galėjai justi net ir telefoninio pokalbio metu.

Paklausus, kaip Sąjūdžio nuotaiką galima būtų perteikti ateities kartoms, solistė tikino, kad jaunimui apie visus nepriklausomybės įvykius reikia pasakoti įvairiomis formomis. Paroda – viena tokių galimybių.

„Aš pati dirbu su jaunimu ir pilietinius ir patriotinius akcentus stengiuosi integruoti į pamokas. Galima ir prisiminimais pasidalyti. Žinoma, labai nesinorėtų, kad kažkas tokio sukrečiančio, kas pažadintų visuomenę, įvyktų dabar, tačiau visada verta priminti, kaip buvo, kaip viskas kūrėsi. Paroda tiktai reikalinga – vis tiek bus įmestas grūdas į dirvą ir kažkas sąmonėje išaugs. Reikia nuolatos priminti, nes iš tiesų Sąjūdžio nuotaika liks visam gyvenimui. Tas pakylėjimas iki graudumo jaudina. Tuo metu atsiskleidė tauta, visi išjautė nepriklausomybę, patikėjo laisve“, – kalbėjo R. Preikšaitė.

Laisvė: solistai G. Maciulevičius (kairėje) ir D. Vėbra jautė pasididžiavimą tautos vienybe. / G. Maciulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kokios vyravo emocijos?

Kiti teatro solistai „Kauno dienai“ pasakojo, kad nors tiesiogiai prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės prisiliesti neteko, tačiau tą laikmetį visi išgyveno pakylėtos nuotaikos.

Baltijos kelyje susikibti už rankų, o vėliau Sausio 13-ąją saugoti teatrą nuo galimo užėmimo – tai buvo įvykiai, suvieniję bendram tikslui.

Sąjūdis, Baltijos kelias ir kiti renginiai buvo svarbus raktas į laisvę.

„Į Baltijos kelią visas teatras važiavo autobusais, gausybė žmonių   buvo, tad paliko didelį įspūdį. Visi kaip vieninga trupė ten dalyvavome. Tokie dalykai išlieka visam gyvenimui. Tada buvo vienybės jausmas. Vėliau, Sausio 13-ąją, – baimė dėl šeimos. Buvau suplanavęs, jei mieste kas nors vyks, šeimą išvešiu į Prienus“, – prisiminė solistas Gediminas Maciulevičius.

Jis tikino, kad KVMT vyksianti Sąjūdžio paroda – dar viena proga visiems priminti, koks buvo nueitas kelias iki nepriklausomybės.

„Tai labai reikalinga, ypač jaunimui, kurie tuomet nebuvo gimę ir  nematė tų įvykių. Jiems reikia nuolat priminti, pasakoti, kad sovietmečiu parduotuvėse nieko nebuvo, tik baisi blokada. Sąjūdis, Baltijos kelias ir kiti renginiai buvo svarbus raktas į laisvę. Žinote, atgavus nepriklausomybę, buvo didelis pasididžiavimas visais žmonėmis, kurie apgynė laisvę. Tai gilus jausmas. Aišku, jautėsi nerimas, kad viskas gali sugrįžti, bet širdyje – toks laukimas, kad viskas vis tiek bus gerai“, – ano meto nuotaikas perteikė G. Maciulevičius.

Veikla: R. Preikšaitė prisidėjo prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. / R. Preikšaitės asmeninio archyvo nuotr.

Proga priminti

Dabar, karą kovojančios Ukrainos kontekste, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekis ir paskelbimas primena apie ryžto ir pasipriešinimo svarbą, todėl Sąjūdžio minėjimai tampa dar aktualesni.

Į Lietuvos istoriją įėjo 1990 m. kovo 11-oji, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo ir tai reiškė, kad Lietuva vėl tapo nepriklausoma šalimi.

Tačiau iki šio istorinio momento reikėjo nueiti ilgą kelią. Didelį vaidmenį Akto paskelbimui turėjo LPS, suvienijęs laisvės dvasia alsuojančius žmones.

Būtent parodoje „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei – 35 metai“ ir kalbama apie šio judėjimo svarbą, įsikūrimą, raidą ir nuopelnus siekiant atkurti šalies nepriklausomybę. Pasirinkta vieta – KVMT – taip pat neatsitiktinė.

Šiame pastate 1989 m. vasario 15 d. įvyko šventinė LPS Seimo 3-ioji sesija. Jos metu priimta istorinė deklaracija, kurioje konstatuota: „Sąjūdis žengs keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, jos valstybinį suverenitetą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais.“

„Dalis parodos buvo pradėta rengti dar pernai, ji skirta Sąjūdžio pradžiai. Beveik visuose stenduose atspindima birželio 3-ioji, kai įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Norėjome parodyti, kad Sąjūdis susikūrė ne kaip politinė, o visuomeninė iniciatyva. Pristatome pirmuosius mitingus, dokumentus, nuotraukas, žygius per Lietuvą, plaukimus baidarėmis Nemunu, Roko maršą ir kitas iniciatyvas, kurios skleidė laisvos Lietuvos idėją ir atvedė iki Sąjūdžio“, – kalbėjo parodą KVMT rengusi Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė.

Tad teatro žiūrovai turės galimybę pamatyti akimirkas iš Sąjūdžio veiklos, pajausti, kas vyko KVMT, kokios vyravo nuotaikos, kokie žmonės kūrė valstybę.

„Šio teatro indėlis į Kovo 11-osios dienos įvykius tikrai buvo reikšmingas. Parodoje atsispindės Muzikiniame teatre vykęs Sąjūdžio susirinkimas. Yra išlikęs to susirinkimo vaizdo įrašas. Manome, kad teatras – vieta, kur žmonės galės prisiminti nepriklausomybės keliu vedusius įvykius ir jiems specialiai nereikės kažkur važiuoti. Tikrai kviečiame atvykti ir prisiminti tai, kas galbūt kiek primiršta, tačiau neabejotinai svarbu mūsų šalies istorijai ir tolesniam jos vystymuisi“, – pridūrė D. Kontrimavičienė.

Apie tai kalbamės su KVMT artistais, baritonais, grafo Liuksemburgo vaidmens atlikėjais Andriumi Apšega (A. A.), Raimondu Baranausku (R. B.) ir Ramūnu Urbiečiu (R. U.).

– Esate trys grafai, trys vyrai su titulais, kurių kišenėse vis dėlto švilpauja vėjais. Įdomu, ar tai pats kilmingiausias jūsų vaidmuo, kurio teko imtis per visą dainavimo karjerą KVMT?

R. B.: Oi, ne! Jūs kalbate su Jo Didenybe imperatoriumi, atsiprašau, kaizeriu. Miuzikle „Elisabeth“ esu imperatorės Elžbietos vyras. Aukščiau jau turbūt tik pats Dievas?! (Juokiasi.)

A. A.: Esu vaidinęs markizą Kornevilį Robert’o Planquette’o operetėje „Kornevilio varpai“, o grafas – turbūt dažniausias mano vaidmuo įvairiose KVMT operetėse.

R. U.: Ne kartą esu vaidinęs grafus. Tarkim, grafą Danilą iš operetės „Linksmoji našlė“.

Įprasta: „Grafas – turbūt dažniausias mano vaidmuo įvairiose operetėse“, – konstatuoja beveik dviejų dešimčių vaidmenų stažą turintis A. Apšega. / D. Rimeikos nuotr.

– Operetė „Grafas Liuksemburgas“ pirmą kartą Lietuvoje pastatyta 1942 m. Valstybės teatre. Vėliau ji sulaukė dar keturių interpretacijų Kauno scenoje. Kovo 1-ąją kauniečiai ir miesto svečiai išvys šeštąją premjerą. Numanote, kur šios operetės populiarumo paslaptis?

R. B.: Visų pirma, labai graži F. Leharo muzika. Ji tokia lengva! Nors tas žodis skamba banalokai, bet iš tiesų ji nebanali. Antra, intriguojantis faktas, kad grafas Liuksemburgas veda merginą, jos nė nematęs. Paprastai gyvenime taip nevyksta. Trečia, labai įdomi pati spektaklio fabula.

A. A.: Kaunas tituluojamas operetės sostine. Jis ir šiandien turi labai stiprias operetės tradicijas ir daugybę būtent šio žanro gerbėjų. Tad „Grafas Liuksemburgas“, kaip ir „Grafaitė Marica“, „Vienos kraujas“, „Šikšnosparnis“ ir kt., manau, yra tos klasikinės operetės, kurios nuolat sukasi Kauno muzikinio teatro repertuare. Tai bene per 100 metų klausytojų patikrinta klasika, kuri niekada neatsibosta. Šie spektakliai sukasi laiko spirale ir kaskart suskamba vis naujai.

R. U.: Manau, kad paslaptis slypi muzikoje. Ji be galo graži. Įdomūs dramaturgijos vingiai paperka žiūrovus. Nuo pat pradžių juos lydi intriga: įsivaizduokite, grafas gauna pasiūlymą, vertą 0,5 mln. frankų!

– Kuo „Grafo Liuksemburgo“ istorija aktuali mūsų laikams?

R. B.: Jei visai atvirai, turbūt pirmas kartas, kai aš, gavęs šį vaidmenį, visiškai negalvojau apie šiuos laikus. Labiau stengiausi mąstyti apie anuos, bet tikiu, kad tų sąsajų galima rasti labai nemažai. Ne viena mergaitė ir šiandien teka už vyro dėl naudos, patogumo, išskaičiavimo. Kaip ir dėl pilietybės pasitaiko fiktyvių vedybų. Teatro primadona Anželė Didjė turi tapti grafiene Liuksemburg, kad vėliau ją pamilęs kunigaikštis Bazilis galėtų vesti tituluotą damą, o ne paprastą dainininkę.

A. A.: Vienas pagrindinių „Grafo Liuksemburgo“ siužeto momentų – meilė, jausmai. Tai artima visiems laikams. Senas kilmingas kunigaikštis, kuris vis dar laiko save jaunu, įsimyli triskart už save jaunesnę damą. Deja, nekilmingą… Ar jo planas pavyksta? Sakykim, kad jis lieka prie suskilusios geldos (juokiasi). Turtai nepadeda laimėti svajonių moters. Tikroji meilė triumfuoja, kaip dažnai būna ir gyvenime.

R. U.: Rasčiau sąsajų su šių dienų vartotojiška visuomene: juk grafo bohemiškas gyvenimas irgi buvo vartotojiškas. Kiek turėdavo pinigų – tiek išleisdavo. Man atrodo, dauguma šiuolaikinių jaunų žmonių gyvena šia diena. Kita vertus, ir klystkelių pasiūla šiandien gerokai didesnė: azartiniai žaidimai, narkotikai, kitos priklausomybės. Visi neseniai girdėjome istoriją, kai misteris X pralošė 40 mln. eurų. Laikai keičiasi, technologijos kitos, o pasaulis, žmogus lieka tas pats, mūsų vidinės silpnybės lieka tos pačios.

Nauja: „Turbūt pirmas kartas, kai aš, gavęs šį vaidmenį, visiškai negalvojau apie šiuos laikus“, – juokiasi beveik visuose teatro pastatymuose dainuojantis R. Baranauskas. / D. Rimeikos nuotr.

– Grafas Liuksemburgas – talentingas menininkas, užsidirba pragyvenimui tapydamas paveikslus. Jei reikėtų nupiešti savo vaidmens paveikslą – koks jis būtų?

R. B.: Turtus prarado ne jis, bet jo protėviai, kurie kadaise buvo ir kilmingi, ir turtingi. Grafas Liuksemburgas jau gimė neturtingas, tačiau turėjo talentą tapyti. Ką uždirbdavo, viskuo lengva ranka pasidalydavo su draugais, tad pinigų jam visada trūko. Kai turtingas kunigaikštis Bazilis netikėtai pasiūlo jam 0,5 mln. frankų, kad vestų nepažįstamą merginą ir, pakeitęs pavardę, išvyktų iš Paryžiaus, grafas daug nemąstęs sutinka, bet netikėtai įsimyli savo fiktyvią žmoną. Lengvabūdis jaučia, kad šįsyk ta meilė kitokia – be galo stipri, netgi beprotiška, keičianti jį kaip žmogų.

Tai bene per 100 metų klausytojų patikrinta klasika, kuri niekada neatsibosta. Šie spektakliai sukasi laiko spirale ir kaskart suskamba vis naujai.

A. A.: Grafas yra be galo talentingas, jo paveikslai tiesiog graibstomi. Laisvos dvasios, mėgstantis elgtis spontaniškai ir besimėgaujantis naktiniu gyvenimu, kol… kartą viename spektaklyje jis pamato Anželę Didjė ir į jį trenkia tarsi žaibas! Įdomiausia, kad tuo momentu – patys to nežinodami – jaunuoliai jau yra vedę. Žiūrovams pasiūloma vos ne detektyvinė istorija, kai jie žino, o štai patys veikėjai dar ilgai nesupranta, kur čia šuo pakastas.

R. U.: Man grafas – kerintis, patrauklus, gal ne Bradas Pittas, bet turi didelį pasisekimą tarp moterų. Charizmatiškas – traukia prie savęs žmones, spinduliuoja kažkokia ypatinga vidine energija.

– Pafantazuokime, kaip galėtų atrodyti grafo Liuksemburgo gyvenimas šiais laikais – kokią vietą jis užimtų šiuolaikinėje visuomenėje?

R. B.: Galbūt būtų koks nors populiarus atlikėjas ar laidų vedėjas? Be abejonės, visuomenei gerai žinomas ir matomas žmogus.

A. A.: Anuo metu apie jį kalbėjo visa Paryžiaus aukštuomenė! Manyčiau, kad tuo grafu šiandien galėtų būti bet kas, kas yra labai matomas ir labai žinomas – muzikantas, dailininkas, fotografas, nuomonės formuotojas ir pan. Nevaržantis savęs, mėgstantis dėmesį ir linksmybes, naktinį gyvenimą – tokių žmonių daug ir dabar.

R. U.: Galėtų būti koks tinklaraštininkas. Gal dailininkas, muzikantas, turintis savo grupę. Jo patrauklumas begalinis. Jo vaizdo įrašai internete sulauktų milijoninių peržiūrų. Galėtų save išreikšti bet kurioje srityje, nes jo talentas įvairialypis.

Žavu: „Man grafas – kerintis, patrauklus, gal ne Bradas Pittas, bet turi didelį pasisekimą tarp moterų“, – džiaugiasi nauju vaidmeniu R. Urbietis. / D. Rimeikos nuotr.

– Neturtinga, bet talentinga ir labai graži teatro artistė pakeri pagyvenusio turtuolio Bazilio širdį. Kaip įsivaizduotumėte Anželę Didjė šių dienų kontekste?

R. B.: Modelis, pramogų pasaulio ar socialinių tinklų žvaigždė ir koks nors milijonierius. Tačiau jau labai stipriai pakriošęs. Kad ir apie kurį „Grafo Liuksemburgo“ pastatymą kalbėtume, šis personažas (turiu omenyje kunigaikštį Bazilį) vis tiek bus komiškas. Jis užsimano šviežios mėsos – ne šiaip sau kokios, bet didžiausios to meto scenos žvaigždės. Kaip pateisinčiau Anželę? Na, kai esi kilusi iš neturtingos šeimos, gal mąstai, kad po tokių vedybų finansinė padėtis pagaliau stabilizuosis? Beje, žiūrovas gali įtarti, kad būtent Bazilis savo pinigais padarė Anželę žvaigžde, netgi papirkinėjo žmones, kad plotų jai.

A. A.: Ką šiandien galėtų daryti šiuolaikinė Anželė? Daug ką. Faktas, kad savo veikloje ji turėtų būti išskirtinė. Manau, ir šiandien yra vyrų, kurie įsimyli, visų pirma, moters profesinį talentą. Grafas prisipažino kolegai dailininkui Brisarui, kad nuo tos akimirkos, kai ją pamatė scenoje, tetrokšta klausytis jos balso.

R. U.: Anželė galėtų būti bet kuri garsi šių dienų dainininkė. Minkštos sielos mergina pasiduoda kunigaikščio provokacijai, bet aiškiai jam pasako: „Ištekėti už jūsų sutinku, bet bučiuotis – neketinu.“ Tai tikrai ne kokio vedusio milijonieriaus ir jo meilužės istorija.

– Siužeto veiksmo vieta – Paryžius prieš 100 metų. Ar jums teko lankytis šiame meilės mieste?

R. B.: Teko. Nors Paryžius niekada nebuvo mano svajonių miestas. Tačiau sykį taip susiklostė aplinkybės, kad mes su žmona – tik dviese, be vaikų, galėjome ten išvykti. Buvo nuostabu!

A. A.: Ne, nei Prancūzijoje, anei Paryžiuje dar nesu buvęs. Jei pasitaikys proga – kodėl gi ne, nors megapoliai manęs labai stipriai netraukia. Daugiau žaviuosi gamtos stebuklais, mažais miesteliais.

R. U.: Paryžiuje neteko būti. Jei vykčiau, rinkčiausi kraštą, kur graži gamta. Man gamtos grožis visada atrodo vertingesnis nei žmogaus kūryba.

Versija: į laikui nepavaldžią operetę šįkart žvelgia režisierius K. Jakštas. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Kunigaikštis Bazilis negali vesti netituluotos merginos, nors ji ir garsi teatro primadona. Šiandien, bent jau mūsų šalyje, visuomenės normos ne tokios griežtos. Ar vertinate, kad gimėte būtent šiuo istorijos tarpsniu, šioje šalyje?

R. B.: Stengiuosi mąstyti taip, kad kur esu, ten ir yra mano vieta. Tai, kas dabar su manimi vyksta, man yra geriausia. Mokykloje man patiko. Ar norėčiau ten grįžti? Ne. Kodėl? Nes tai buvo tada, o aš gyvenu dabar ir noriu mėgautis dabartinėmis, o ne prabėgusiomis akimirkomis. Į jokią savo praeitį grįžti nenorėčiau, nors esu ja visiškai patenkintas. Man per daug įdomu, kas su manimi vyksta dabar. Tačiau, jei paklaustumėte, į kokį laikmetį norėčiau teleportuotis, sakyčiau, gal į Liudviko XVI valdymo metus? Ta epocha mane labai intriguoja.

A. A.: Šiandien žmonės tuokiasi laisva valia, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar visuomeninės padėties, ir tai puiku. Kodėl anksčiau būdavo kitaip? Gal kad palikuonys turėtų kuo grynesnį, kuo mėlynesnį kraują? Manyje kažkas visada šaukė, kad dviejų žmonių sąjungai neturėtų būti jokių suvaržymų ar nurodymų. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi gimęs šiuo laiku, bet nesu patenkintas šių dienų tempu, žmonių išoriškumu, materialinių dalykų sureikšminimu. Su laiko mašina norėčiau nukeliauti ten, kur viso šito buvo mažiau, – gal į Šviečiamąjį amžių?

R. U.: Manau, kad šiandien lygiai tas pats. Tik anksčiau tie luomo reikalai buvo labiau užaštrinti. Galbūt šiandien niekas tavęs nepasmerks, nuo tavęs nenusisuks, bet nerašyti „jis (ji) tau ne pora“ niuansai vis tiek išlieka.

– Operetėje stipri likimo linija. Žmogus gali planuoti, bet jei žvaigždės numatė kitaip, tai grafas Liuksemburgas ir Anželė Didjė būtinai pamils vienas kitą. Ar patys tikite likimu, o gal vis dėlto žmogus – savo laimės kalvis?

R. B.: Aš tikiu likimu ir meile iš pirmo žvilgsnio. Kai pirmą kartą pamačiau savo žmoną, išsyk žinojau atsakymą.

A. A.: Ir taip, ir ne. Manyčiau, kad žmogus privalo save lavinti, tobulinti visapusiškai ir taip turėti kažkokios įtakos savo likimui. Kalbant apie profesiją, tai visiškai įmanoma, o jei apie meilę? Tikiu, kad yra kažkas aukštesnis net už žvaigždes, kuris siunčia į Žemę tai, kas suplanuota. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Susižavėjimu, potraukiu aš tikiu, bet meilė juk ateina kur kas vėliau. Tai ne jausmas, o konkretūs veiksmai: bendri užsiėmimai, rūpinimasis vienas kitu, noras padėti ir pan.

R. U.: Spėju, kad grafas yra tikras likimo numylėtinis, visiškas sėkmės vaikas. Jis plaukia pasroviui, bet ta srovė jį traukia ne į apačią, o nuneša būtent ten, kur reikia. Manau, jis ir pats nesupranta, kad likimas jam labai palankus ir kad kažkas už jį viską labai teisingai sudėliojo. Juk Anželė su grafu Liuksemburgu iš pradžių net nebuvo įsimylėję, o jų fiktyvi santuoka galiausiai atvedė abu ne tik į meilę, bet ir į bendrą ateitį. Žodžiu, likimas sudėliojo viską už juos. Esu gyvenime sutikęs tokių žmonių, kurie įdeda ne per daug pastangų, o vis tiek galiausiai atsiduria ten, kur reikia.

Fenomenas: operetė „Grafas Liuksemburgas“ neprarado populiarumo ir prabėgus beveik 100-mečiui po pirmo jos pastatymo, kiekviena nauja jos interpretacija žavi vis kitus žiūrovus. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Operetė be meilės istorijos – ar tai įmanoma?

R. B.: Kokia čia operetė, jei be meilės?! (Juokiasi.)

A. A.: Jūs gal juokaujate? Operetei būtina meilė, pavydas, neapykanta. Šis žanras tuo ir žavus, kad nevienplanis. Visos operetės turi konkrečius griaučius: pagrindinė pora ir jų meilė yra rimta, antrosios poros meilė būna kur kas lengvesnė, komiškesnė. Visada dar yra ir žmogus intrigantas – šiuo atveju kunigaikštis Bazilis. Visų šitų dalykų samplaika ir yra operetė, bet meilė čia griežia pirmu smuiku!

R. U.: Vienareikšmiškai ne! Net ir operoje meilė pageidautina. Bent jau aš tikrai nežinau operetės be vienos, dviejų ar net trijų meilės linijų.

– Ar menininko profesija visais laikais buvo daugiau idėjinė, nei finansiškai stabili ir rentabili? Antraip kodėl Anželei Didjė reikėtų tekėti už nemylimo, bet turtingo kunigaikščio?

R. B.: Buvo laikai, kai geri menininkai daug uždirbdavo, tik kad jie viską prašvilpdavo. Dabartiniai laikai, gal per žiauriai pasakysiu, bet menininkams yra sunkūs. Nors teatrų salės ir lūžta nuo žiūrovų, bet atrodo, kad to mūsų meno niekam nereikia (kalbu apie valstybinę poziciją). Pamenate, kai per kovidą atlikėjai važiuodavo dainuoti tarp namų? Po koncerto žmonės išeidavo į lauką, dėkodavo (aišku, per saugų atstumą) ir atviravo, kad labiausiai pandeminiu laiku jiems trūksta kultūros renginių. Vadinasi, mūsų profesija labai reikalinga?!

A. A.: Yra toks mitas, jog menininkas, kad galėtų kurti, turi būti visada truputėlį alkanas. Vis dėlto mes esame tokie patys žmonės, kaip ir visi: norime valgyti, apsirengti ir pan. Gal tik šių dienų menininkui yra daugiau galimybių save išreikšti, parodyti? Juk menas, kultūra eina išvien su visomis informacinėmis technologijomis, socialiniais tinklais. Ar esame įvertinti? Na, kiekvienam juk reikia skirtingo įvertinimo: vienas, net ir turėdamas valstybinį apdovanojimą, sakys, kad nesijaučia vertinamas, o kitas, gavęs ir žodinę padėką, bus laimingas, nes darė tai, ką mėgo, mylėjo, kas buvo jo gyvenimo aistra. Šiandien vis daugiau dėmesio skiriama profesionaliajai kultūrai, nes, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, manau, buvo svarbesnių sričių, kurias reikėjo remti, gaivinti, vystyti.

R. U.: Technologijos, aišku, duoda naudos. Vis dėlto klasikos atlikėjai niekada nesurinks tokių arenų, kaip popscenos žvaigždės. Kodėl tuomet pilnos teatrų salės? Matote, teatras – tokia stebuklinga erdvė, kurią pamilęs žiūrovas čia eina ir eina. Nebūtinai dėl mūsų, artistų. Čia tiesiog ima veikti teatro magija. Ar jaučiuosi įvertintas? Tam tikrais gyvenimo momentais buvau išskirtas ir pagerbtas, o kai dirbi ir tave pastebi – toks smagus užtaisas rytojui. Pamąstai, kad malonu, jog ne tik žiūrovai, bet ir teatro profesionalai tave pastebi.

Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Jeigu jums be galo trūktų pinigų, ar vestumėte už 0,5 mln. nepažįstamą merginą ir, pakeitę pavardę, išvyktumėte iš šalies, o po trijų mėnesių išsiskirtumėte su nepažįstamąja?

R. B.: Cha, cha! Įspraudėte mane į kampą. Jei būčiau laisvas, nevedęs, turbūt… O gal ir ne? Beje, savo biografijoje turiu ir tokią istoriją. Kai tik pradėjau dirbti Kauno muzikiniame teatre, gavau beprotiškai gerą darbo pasiūlymą, bet visiškai nesusijusį su atlikėjo profesija. Buvome neseniai vedę, auginome sūnų ir gera alga tikrai nebūtų pamaišiusi. Ar galite patikėti, kad nė nesvarstęs atsakiau – ne! Kodėl? Nes labai norėjau dainuoti teatre. Ir niekada nesigailėjau šio savo žingsnio.

A. A.: Vienareikšmiškai ne! Grafui to reikėjo, o man? Laikausi atitinkamų vertybių, o pinigai jų skalėje užima ne pirmą vietą. Be to, fiktyvios vedybos tikrai būtų prieš mano moralines normas. Šiuo klausimu su grafu Liuksemburgu mes labai skirtingi.

R. U.: Turbūt sutikčiau… Nes grafo situacija vertė sutikti. Realiame gyvenime? Nežinau. Priklausomai nuo aplinkybių. Šią akimirką sakyčiau, kad ne, bet kas žino, kas būtų, jei gyvenimas imtų ir įspraustų į kampą?

Scenoje – šeštasis pastatymas

• Operetė „Grafas Liuksemburgas“ Lietuvoje pirmą kartą pastatyta 1942 m. Valstybės teatro scenoje (režisierius Stasys Dautartas, dirigentas Juozas Pakalnis, dailininkas Romanas Krinickas). Pagrindinius vaidmenis atliko Gražina Matulaitytė, Rostislavas Andrejevas.

• Operetė sulaukė dar kelių interpretacijų 1944, 1963, 1985 m. Ją įkūnijo režisieriai Vytautas Daugirdas, Rostislavas Andrejevas, Valius Staknys, dirigentai – Jonas Dautartas, Juozas Indra, Stasys Domarkas. Pagrindines partijas operetėse dainavo įvairių kartų Kauno muzikinio teatro artistai: Valerija Kudabaitė, Marija Dambravičiūtė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė, Vytautas Rimkevičius, Vytautas Blažys, nuo 1985 m. – Danutė Dirginčiūtė, Violeta Sagaitytė, Mykolas Rekys, Gediminas Maciulevičius.

• Gerokai modernesnį operetės spektaklį į Kauno sceną 2002 m. sugrąžino režisierius Gintas Žilys, dirigentas Julius Geniušas ir dailininkė Virginija Idzelytė. Pagrindines partijas dainavo Renata Tarosaitė, Nomeda Vilkanauskaitė, Aušra Cicėnaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Laimonas Pautienius, Giedrius Žalys, Raimondas Baranauskas, Gitana Pečkytė, Kristina Siurbytė, Kristina Zmailaitė, Kęstutis Alčauskis, Žanas Voronovas, o komiškojo Bazilio vaidmenį kūrė G. Maciulevičius, Juozas Malikonis, Tomas Ladiga.

Saugus užutekis

Savo žvilgsnį į šią laikui nepavaldžią operetę pateiks puikiai žinomas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas. Nuostabiomis melodijomis perpintą ir svaiginančiais valso sūkuriais alsuojančią F. Leharo muziką interpretuos dirigentas Virgilijus Visockis.

Scenovaizdį sukūrė vienas žymiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos scenografų Gintaras Makarevičius ir visados akį džiuginanti retro stilistikos kostiumų ir grimo meistrė dailininkė Kotryna Daujotaitė. Operetės veikėjų emocijas šokiu perteikti artistus mokė choreografas Dainius Bervingis, gausų choro kolektyvą, kuriantį ir gausybę mažučių personažų, paruošė Rasa Vaitkevičiūtė.

„Mūsų užduotis – padėti žiūrovui užsimiršti ir atitolti nuo visų jį supančių negandų“, – taip režisierius K. Jakštas atsako į klausimą, ko žiūrovai turėtų tikėtis iš šios operetės.

„Laikmetis pasaulyje sudėtingas ir negailestingas, esame apsupti gausybe neigiamos informacijos kanalų. Į teatrą taip pat einame nusiteikę vertinti. O kaip norėtųsi, kad žiūrovai ateitų džiaugtis ir paliktų visas blogas naujienas už durų. Tad keliu sau uždavinį, kad scenoje vyktų linksmi, nuoširdūs dalykai, nei akimirkai neapimtų noras galvoti apie kažką kitą, o tas išgalvotas pasaulis scenoje trumpam taptų siekiamybe ir tris valandas smagiai ilsėtumeisi pabėgęs nuo rutinos. Personažus norėčiau paryškinti, veiksmo situacijas kiek utriruoti, padaryti dar labiau komedinėmis, juk nebūtina visados būti tik rimtiems, norisi ir smagių pakvailiojimų. Tikiuosi, su kuriančiu talentingu jaunimu tai padaryti pavyks“, – lūkesčiais dalijasi režisierius.

Operetės pasaulinė premjera įvyko Vienos teatro „Teatr an der Wien“ scenoje 1909 m. lapkričio 12 d. Spektaklis sulaukė jo kūrėjams netikėto pasisekimo – publika prašė kartoti kiekvieną muzikinį numerį. Po 300 spektaklių „Grafas Liuksemburgas“ pradėjo triuškinamą žygį po pasaulį. Lietuvoje operetė pirmą kartą pastatyta 1942 m. ir po poros metų pakartota Valstybės teatre. Vėliau sulaukė dar keturių interpretacijų Kaune – valstybinio muzikinio teatro trupė ją statė 1963, 1985 ir 2002 m.

D. Rimeikos nuotr.

Penas akims

G. Makarevičius, kurdamas sceną operetei, liko ištikimas savo kūrybos principams. „Nors veiksmo vieta ir aplinkybės aiškios, vis tik norėjosi rasti nuosaikų ir minimalistinį sprendimą, jį papildant laikmečiui būdingomis art deco ir metalo konstrukcijų detalėmis, atsižvelgiant į to meto Paryžiaus urbanistikos madas, panaudoti ir žinomų, madingų Paryžiaus vietų fragmentus“, – sako dailininkas.

Dekoracijoms pasirinkta minimali spalvų gama, kurioje deramai atsiskleis K. Daujotaitės sukurtų nuostabių retro kostiumų pastelinė paletė. Linksmai scenografas sprendžia paveikslo sceną (tradiciškai privaloma šios operetės mizanscena), pasirinkęs plačiai žinomą vaizdinį, tačiau scenografo šmaikštumą jau vertins spektaklio žiūrovai.

Kaip įprasta operetės spektakliams, daug išmonės tenka demonstruoti kostiumų dailininkei. K. Daujotaitei teko sukurti daugiau nei 150 skirtingų, XX a. antrąjį dešimtmetį atspindinčių apdarų, kurių nemažas skaičius susideda iš kelių dalių. Nuostabioms merginų ir ponių suknelėms panaudota daugybė metrų skirtingų spalvų natūralaus ir sintetinio šilko, gipiūro, joms puošti – veliūro, liurekso, blizgučių juostų, viskozės nėrinių, tiulio tinklelių, vyriškų kostiumų liemenėms – įvairiaspalvių žakardinių audinių, spalvingų detalių Venecijos karnavalo kostiumams.

Skirtingiems personažams aprengti teko įsigyti metrus aksomo, atlaso, šifono, vilnos ir pusvilnės, o baleto artistams pasiūti įspūdingi kankano ir valso kostiumai.

D. Rimeikos nuotr.

Grafo charakterio spalvos

Spektaklio dirigentas V. Visockis priminė: nors operetę kompozitorius sukūrė per kelias savaites, jos muzikinė partitūra itin logiška, sklandi. Atsižvelgdami į nūdienos kultūros vartotojų įpročius, drauge su režisieriumi muzikiniame audinyje jie iškarpė tik dramaturginei logikai nereikalingus intarpus ir beprasmius pasikartojimus.

Spektaklio muzikinis vadovas pasidalijo rūpesčiu, kad jam, kaip ir režisieriui, tenka ruošti net tris pagrindinių personažų sudėtis, tačiau patvirtino – tai puiki dovana ištikimiausiems teatro žiūrovams, kurie galės matyti spektaklį su skirtingo braižo, bet vienodo talentingumo jaunaisiais atlikėjais.

Tai puiki dovana ištikimiausiems teatro žiūrovams, kurie galės matyti spektaklį su skirtingo braižo, bet vienodo talentingumo jaunaisiais atlikėjais.

Vaidmenis atliks jauni, žymūs Lietuvos muzikinės scenos atlikėjai ir šio žanro meistrai: Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika, taip pat šios operetės senbuvis Gediminas Maciulevičius, ankstesniuose operetės pastatymuose sukūręs ir grafo Renė, ir komiškojo Bazilio vaidmenis, taip pat Rita Preikšaitė, Giedrė Juknevičiūtė, Giedrius Prunskus ir daugelis kitų.

Kurdami tą patį personažą, solistai jį mato savaip. Grafą Liuksemburgą įkūnijantis A. Apšega apibūdina jį kaip jauną, nerūpestingą, talentingą dailininką, gyvenime labiausiai vertinantį laisvę, kol nesutinka moters, kurią beprotiškai įsimyli. Nuo tos akimirkos jis trokšta būti su ja, kvėpuoti vienu oru, klausytis jos balso.

R. Baranauskas taip pat intriguoja pamatyti, kaip keisis jo kuriamo sėkmės lydimo, turinčio daug draugų ir pasisekimą tarp moterų jaunuolio situacija. Mėgstančiam linksmybes, negalvojančiam apie rimtus santykius ir vedybas grafui likimas iškrės pokštą – jis ves „nematomą žmoną“ ir dar ją įsimylės. O tikra meilė keičia žmogų, – tikina solistas.

Vaidmens kolegoms antrina ir R. Urbietis: „Šis personažas turi daug vidinio žavesio ir trykštančio gyvenimiško džiaugsmo. Sėkme apdovanotam jaunikaičiui gyvenimas šypsosi ir jis pilnais plaučiais juo mėgaujasi. Tačiau šalia išorinės charizmos Renė savyje talpina taurumą, vidinę šilumą ir grožį. Jam meilė užgimsta pabučiavus nematytos moters ranką, užuodus jos kvapą, išgirdus jos balsą.“

D. Rimeikos nuotr.

Įkvepianti nuoširdumu

Pagrindinį moters vaidmenį operetėje kurianti G. Bukinė sako, kad Andželė Didjė savo savybėmis ir būdo bruožais gerokai skiriasi nuo jos pastaraisiais metais kuriamų personažų. Talentinga jaunosios kartos solistė, nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, apdovanota „Fortūnos“ statulėle, 2023 m. tapusi absoliučia tarptautinio Klaudia Taev jaunųjų operos dainininkų konkurso nugalėtoja – pelnė pirmąją vietą ir publikos simpatijų prizą – šiais metais surinko visą žiūrovų meilę ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatro apdovanojimuose pelnė ryškiausio metų debiuto „Operos vilties“ prizą. Po ką tik padainuotų tragiškųjų Violetos Valery („Traviata“), Antonijos („Hofmano istorijos“), Elzos („Lohengrinas“), ji neria į operetės pasaulį.

„Būtent dėl to labai įdomu įsikūnyti į Andželės vaidmenį, atsiskleidžiantį F. Leharo muzikoje, kuris, lyginant su dramatiškais moterų likimais operose, tarsi šviežio oro gurkšnis užliūliuoja savo grožiu, aistra, kurioziškomis situacijomis. Andželės širdyje giliai slypintis troškimas atrasti ir įsileisti tikrąją meilę tiesiog užburia ir primena, kaip dažnai mes nepaaiškinamai norime dar nepažintų dalykų, tačiau slegiami įvairių abejonių ir atsakomybių pristingame drąsos į tai nerti visa širdimi. Ar Andželė pasiryš? Kviečiu ateiti ir pamatyti“ – intriguoja G. Bukinė.

Solistės I. Goleckytės Andželė – jauna, savimi pasitikinti moteris, primadona. Operetės pradžioje ji kiek lengvabūdiška, naivoka, bet visada nuoširdi. Pažinusi tikrą meilę, jai visiškai atsiduoda – lieka ištikima ir galiausiai pati atsiskleidžia pačiomis gražiausiomis spalvomis.

D. Rimeikos nuotr.

Dar daugiau spalvų apie būsimos premjeros pagrindinę heroję atskleidžia M. Arutiunova. „Mano kuriama herojė Andželė Didjė nerūpestingai sutinka ištekėti už brandaus amžiaus kunigaikščio Bazilio, nes gyvenime dar nepažino tikro meilės jausmo – moterys visuomet troško saugumo. Vedybos su kilmingu, nors ir vyresniu vyru anuomet, galbūt ir šiais laikais, suteikia tam tikrą saugumo garantą. Tačiau operetė nebūtų tokia saldi, jei šiai jaunai, klestinčiai scenos divai nepasipainiotų žavingas, paslaptingas, charizmatiškas jaunuolis – Renė Liuksemburgas. Sutikusi jį Andželė pirmą kartą gyvenime pajunta užgimstančius tikrus jausmus. Mergina net nenutuokia, kad jau yra už joištekėjusi!" – apie žiūrovų laukiančią jausmų, romantikos, humoro ir netikėtumų karuselę, lydimą F. Leharo melodijų, sako M. Arutiunova.

Ir iš tiesų: operetės siužetas žiūrovus nukels į Paryžių, kur vienas pagyvenęs kilmingas turtuolis nori vesti žavią jauną artistę Andželę, bet negali, nes socialinė abiejų padėtis labai skiriasi. Kilmingasis randa išeitį: Paryžiuje gyvena turtus praradęs jaunas grafas – dailininkas Renė fon Liuksemburgas. Jis už solidžią pinigų sumą turėtų vesti gražiąją Andželę, o po kurio laiko išsiskirti ir dingti. Svarbiausia, kad jaunieji negali pamatyti vienas kito net per vedybų ceremoniją dėl atsargumo ir kunigaikščio pavydo.

Kaune gyvenanti, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje dėstanti KVMT solistė Vilniaus teatre pasirodo operos solistės stažuotojos statusu.

Už vaidmenį KVMT Auksiniam scenos kryžiui nominuota solistė Violetos vaidmenį vadina savo muzikinei karjerai svarbia partija. „Jau pirmaisiais studijų metais, kai profesorė Sabina Martinaitytė tik pradėjo profesionaliai, sakykime, čiupinėti mano balsą, išgirdau, kad ateityje man puikiai tiktų Violetos partija, – debiuto LNOBT proga duotame interviu prisipažino G. Bukinė. – Tačiau vien į tai nesikoncentravau – studijuodama kiek įmanoma gėriau visas vokalo pamokas tiek Kaune, tiek stažuotėje Varšuvos didžiajame teatre, tiek įvairiuose meistriškumo kursuose užsienyje.“

Dar būdama magistrantė G. Bukinė sulaukė kvietimo imtis Violetos vaidmens KVMT, kuris premjerą skyrė lietuviškosios profesionaliosios operos 100-mečiui.

G. Bukinė sako, kad rengdamasi šiam vaidmeniui žavėjosi pasaulinę karjerą padariusios latvės Marinos Rebekos atliekama Violeta. „Išklausiusi jos įrašus, buvau sužavėta, kaip žmogus geba derinti emocijas ir dainavimo techniką. Ji dainuodama kiekvieną operos natą puikiai žino, ką daro. Dainuoja labai protingai“, – sakė G. Bukinė.

„Violeta yra tikras žmogus su savo pykčiu, skausmu, liga ir tikra meile. Visų pirma ji išsiskiria tuo, nes savęs netausoja. Ji gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Tačiau tuo bejėgišku metu atsiranda Alfredas ir įkvepia jai noro gyventi. Vėl tikėti, vėl kovoti už save ir savo sveikatą“, – apie dramatiškąją Giuseppe’ės Verdi operos heroję yra sakiusi solistė. Trapios moters dramą įtaigiai pavyko perteikti ir pačiai G. Bukinei, kurios balsas akcentavo subtilų liūdesį.

Sostinės scena G. Bukinei skirta gruodžio 22 ir 28 d. Alfredo Žermono partija patikėta Karoliui Kašiubai. Abiejų teatrų spektaklių muzikos vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila, tačiau režisūriniais ir estetiniais sprendimais pastatymai yra visiškai skirtingi. Fabio Ceresos režisuotoje operoje akcentuojama prabanga, KVMT pastatymas keri išgrynintais vizualiniais sprendimais, pabrėžiančiais muzikinę spektaklio plotmę.

Nauji kūrybos iššūkiai

Teatralizuotų koncertų režisierė – kauniečiams puikiai žinoma dainininkė Kristina Siurbytė, ne kartą Kauno teatralų apdovanojimų „Fortūna“ laureatė, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė operos ir operetės kategorijoje.

Šįsyk ji kartu su teatro kolegomis kviečia pasimėgauti dviem muzikiniais projektais. Vieną jų, „Barokiniai paveikslėliai“, bus galima išvysti gruodžio 5-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje.

„Nors mūsų išvaizda – kostiumai, baltas grimas, išpūsti to laikmečio perukai – primins manieringojo Baroko epochą, neapsigaukite: tai ne barokinės muzikos koncertas, – perspėja K. Siurbytė. – Baroką mes primename tik vizualine prasme.“

„Barokinių paveikslėlių“ siužetą, kuriame – nesibaigiančios meilės peripetijos, amžinas tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas – ji vadina lengvu, žaismingu teatralizuotu koncertu, kuriame skamba žiūrovą jau nuo pirmųjų natų įtraukianti muzika iš operų, operečių, miuziklų, kino filmų ir  populiariosios muzikos lobynų.

KVMT solistai atvirauja, kad atėję į jų koncertus žiūrovai gerokai nustemba. Kodėl? Nes iš muzikinio teatro artistų tikisi klasikos.

„O čia jie išgirsta įvairių muzikos kūrinių ištraukų pynę, suvertą ant tam tikros siužetinės linijos siūlo“, – aiškina jie ir giria kolegės K. Siurbytės pirmuosius režisūrinius bandymus.

Paklausta, gal ateityje norėtų išmėginti režisierės duoną ir KVMT scenoje, Kristina šypsosi. Sako, kad režisierių teatrui ir be jos užtenka.

„Savo kūrybos aš nevadinčiau didele režisūra. Tiesiog kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną. Visa kita mano draugai jau žino ir daro savaime“, – juokiasi ji.

Žiūrovas turi sekti siužetą

Nors spektaklyje tik dainuojama – nėra tiesioginės kalbos intarpų, siužetinę liniją galima lengvai suprasti iš atitinkama seka sudėliotų muzikos kūrinių. Žiūrovui tereikia sekti jų mintį, emocijų pakilimus ir nusileidimus.

Atlikėjai dalijasi, kad kai kurie intarpai yra vos 30–40 sek. trukmės, todėl jų paskirtis yra gražiai vesti klausytoją nuo vienos temos, emocijos prie kitos.

„Kiekvienas kūrinys turi tam tikros informacijos, tam tikrą nuotaiką, kuri nuolat kaitaliojasi. Iš viso „Barokiniuose paveikslėliuose“ – net 35 skirtingi kūriniai, tad, jei rinktumėmės ilgesnes jų ištraukas, viskas labai išsitęstų“, – aiškina artistai.

Įdomu ir kiek netikėta, kad čia šalia Antonio Vivaldi, Johanno Strausso, Jacques’o Offenbacho, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų garsių kompozitorių netikėtai pasigirsta ir Kastyčio Kerbedžio hitai. „Ką jis čia veikia?“ – po spektaklio klausia dainininkų žiūrovai. „Dainuoja apie meilę“, – paaiškina R. Laureckis. Jam irgi smagu matyti, kad ne vienam klausytojui kūrinių mišrainė iš pradžių sukelia šoką.

„Tačiau jeigu jie aktyviai dalyvauja koncerte – nemiega (juokiasi), įsikerta į spektaklio konstrukciją, tai, patikėkite, mūsų teatralizuotas koncertas susiklauso labai skaniai“, – šypsosi atikėjas.

Be K. Kerbedžio dainų, čia skamba ir daugiau šiuolaikinės muzikos hitų – popdivos Madonnos „Vogue“ iš jos antrojo garso albumo „I’m Breathless“.

Siužete – kartų konfliktas

Paprašyta praskleisti muzikinių paveikslėlių uždangą plačiau, K. Siurbytė pasakoja, kad juodu su Raimondu vaidina vyresnės kartos atstovus – tėvus, o Rokas su Akvile yra jų vaikai. Štai kodėl prireikia ir šiuolaikinės populiariosios muzikos.

„Kadaise dvaruose būdavo rengiami tokie vakarai, kur aukštuomenės didikų dukros parodydavo svečiams, kaip gražiai jos moka groti ar dainuoti. Spektaklyje mes kuriame aliuziją ir į tai“, – aiškina A. Garbenčiūtė-Bučienė.

Ketvertukas džiaugiasi, kad jų gretose yra ir vienas televizinis veidas, kurį žiūrovai išsyk pažįsta, nors ir kiek slėptųsi po baltai nupudruota barokinio įvaizdžio kauke. Tai KVMT solistas, grupės „Pikaso“ narys Rokas Laureckis, kuriam, kaip pats sako, smagu išbandyti save įvairiausiuose amplua.

Kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną.

„Nors iš po balto grimo tikrasis Roko veidas nelabai matyti, iš unikalaus balso tembro klausytojai jį vis tiek atpažįsta“, – sako jo kolega Raimondas.

Formos ir turinio ieškojimai

Įdomu, kad ieškodami sodresnių ano laikmečio spalvų „Barokinių paveikslėlių“ kūrėjai daugelį miuziklinių kūrinių, kaip patys sako, „paturbino“, t. y. žiūrovai čia išgirs skambant ir arfą, ir aristokratiškąjį klavesiną.

„Šių instrumentų tembrai išsyk diktuoja ir visai kitokią informaciją“, – pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė. Anot jos, dauguma teatralizuotame koncerte skambančių ištraukų iš klasikinių operų, operečių, miuziklų dar turi ir gyvą akompanimentą – Rūta Blaškytė čia groja fortepijonu.

Kadangi siužetą kuria keturi veikėjai, jie labai gražiai siejasi su A. Vivaldi „Keturiais metų laikais“ (kūrinio aranžuotė taip pat pritaikyta keturiems balsams).

„Mes pasiskirstėme, kad kiekvienas atstovautume skirtingam metų laikui. Todėl tie mūsų paveikslėliai tarsi sudaryti iš keturių dalių. Kristina, vaidinanti griežtą motiną, pagal savo charakterį yra žiema. Jos atliekami kūriniai – šalti, rafinuoti. Aš atstovauju vasarai, Rokas – pavasariui, Raimundas – rudeniui“, – dalijasi Akvilė.

Virsmas: teatralizuotame koncerte „Vardan sosto“ solistai tampa šachmatų figūromis. / E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Neišvengė kuriozų

Paprašyti prisiminti prisvilusius blynus po pirmųjų premjerų, KVMT solistai prapliumpa juoku.

„Kristinos suknelės labai ilgas šleifas, o spektaklyje yra toks choreografinis momentas, kai visi keturi einame vienas paskui kitą ratu. Štai tada Rokas ir užlipa ant jos prabangiojo šalio…“ – kvatojasi kolegos. „Ir ne vieną kartą…“ – kaltai nudelbęs akis netveria juoku ir pats įvykio kaltininkas.

Kaip išsilaikyti nesusijuokus? „Išversti kuo didesnes akis“, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškina K. Siurbytė, kol jos kolegė Akvilė pasakoja kitą komišką vaizdelį, nutikusį ketvertukui Kauno botanikos sode.

„Ten vaidinome atviroje erdvėje, gamtos apsuptyje. Rokas tiesiog turėjo pasitraukti nuošalėn ir palaukti, kol bus jo eilė, tačiau nukeliavo per toli ir paskui, kad grįžtų atgal pas mus, turėjo apeiti tvenkinį“, – prisimena Kristina, tąkart spėliojusi, ar spės kolega atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir atlikti dueto partiją su Akvile.

Džiugina ryšys su žiūrovais

„Po vieno „Barokinių paveikslėlių“ koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje prie mūsų priėjo jauna mergina, prisistatė esanti pianistė ir papasakojo mums, kaip ji suprato mūsų spektaklį. Buvo iš tiesų labai įdomu išgirsti jos interpretaciją, kuri, beje, visiškai nesutapo su mūsiške“, – vienas per kitą dalijasi teatralizuoto koncerto herojai.

„Neseniai „Barokinius paveikslėlius“ rodėme Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur sulaukėme dar įdomesnių komentarų. Vilniečiai džiaugėsi ir dėkojo, kad visi mūsų pasirinkti kūriniai skambėjo lietuvių kalba“, – stebisi jų reakcija KVMT solistas R. Baranauskas.

Dažnai klasikos kūriniai atliekami originalo kalba, kuri ne kiekvienam  suprantama. Matyt, vilniečiai pasigedo paprastumo, ką dosniai dalijo Kauno artistai, patys vertę kūrinių arijas ir dainavę jas lietuvių kalba.

Barokinis įvaizdis – nepatogus

Paprašyti įvardyti didžiausią „Barokinių paveikslėlių“ iššūkį, pašnekovai sako, kad tai yra dainavimas non stop, o muzikinio teatro scenoje artistas, atlikęs savo partiją, turi laiko atsikvėpti, pailsėti.

„Kiekvienas iš mūsų čia dainuoja labai daug. Ne tik po vieną, bet ir kvartetu. O juk, sutikite, keturbalsis dainavimas – nedažnas reiškinys koncertuose“, – aiškina Raimondas ir Rokas.

Vyrai mini ir dar vieną iššūkį – nepatogų barokinį įvaizdį. „Moterys įpratusios būti gražios ir grimuotis veidus – tai jos daro ir šiais laikais, o mums su Roku dėvėti tas siauras ano laikmečio pėdkelnes, kurios kanda, yra tiesiog nepakeliama našta. Tačiau ko nepadarysi dėl žiūrovų“, – šmaikštauja R. Baranauskas.

Jis vienintelis iš viso ketvertuko norėtų pagyventi XVI a. pabaigos Italijoje, kur ir pradėjo formuotis pirmosios baroko kultūros užuomazgos.

Kviečia susimąstyti

Antrasis projektas, kurį K. Siurbytė vadina muzikine rokiruote, vadinasi skambiai – „Vardan sosto“. Solistai čia tampa šachmatų figūromis.

„Net turime savo šachmatų lentą, kurioje veikia du balti ir du juodi personažai. Iš pradžių atėję į pasaulį, t. y. atsistoję ant šachmatų lentos, visi būname švarūs, tyri, bet užaugame, įgyjame socialinį statusą, ir pažiūrėkite, kas nutinka, kai žmogus gauna karūną: valdžią ir pinigus?“ – retoriškai klausia K. Siurbytė.

Štai čia ir pradeda virti visokios slaptos aistros, peripetijos, intrigos – karaliai net užsimano apsikeisti savo karalienėmis! Galiausiai, nuėję ilgą išbandymų kelią, spektaklio herojai suvokia, kad karūna neatneša laimės. Kas jiems, kas kiekvienam iš mūsų yra laimė? – nebyliai klausia „Vardan sosto“ artistai. Ar ištikimybė amžinosioms žmogiškosioms vertybėms gali padaryti mus laimingus? Į šį klausimą kiekvienas atsakymą turi rasti pats.

Dainininkai juokiasi, kad žaisti šachmatais iš jų ketvertuko moka tik Raimondas, pastarąjį kartą stumdęs šachmatų figūras prieš keletą metų.

Skamba grupės ABBA dainos

Kadangi ant šachmatų lentos stojasi KVMT solistai – žiūrovas vėlgi tikisi klasikinio muzikinio fono. Tačiau stebi dar vieną rokiruotę – ypatingą šachmatų ėjimą su grupės ABBA dainomis.

Kodėl būtent ABBA? Nes jos nariai Benny ir Björnas 1984 m. sukūrė miuziklą „Chess“ („Šachmatai“), kuriame skamba nuostabi jų muzika.

„To miuziklo istorija – apie šachmatininką, kuris dėl meilės norėjo bėgti iš buvusios Sovietų Sąjungos, o sistema neleido, – mums netiko, tačiau visi vienbalsiai nusprendėme pasinaudoti jos melodingomis dainomis“, – pasakoja K. Siurbytė.

Muzikinės rokiruotės „Vardan sosto“ premjera įvyko pernai žiemą Užutrakio dvare, o šio muzikinio spektaklio idėja A. Garbenčiūtei-Bučienei į galvą šovė labai netikėtai.

„Kai po „Barokinių paveikslėlių“ visi nuvykome pas R. Laureckį pažiūrėti, kaip jis įsikūrė naujuose namuose, kažkas garsiai paklausė: o kas toliau? Tuomet Akvilė garsiai leptelėjo: šachmatai!“ – prisimena Kristina.

Meilė – varomoji jėga

Tąkart visi smagiai pasijuokė iš kolegei netyčia išsprūdusio žodžio, bet jis ilgam įstrigo Kristinos galvoje.

„Grįžusi namo ėmiau galvoti – o jei tikrai šachmatai?! – dalijasi ji. – Teko gūgle išsinagrinėti, kas ir kaip su tais šachmatais, o jau tuomet imtis siužetinės linijos ir intrigos, kuri būtų aktuali mūsų dienoms.“

K. Siurbytė prisipažįsta, kad siužetas ir čia neapsiėjo be meilės linijos, nes meilė – varomoji jėga, verčianti suktis pasaulį, keistis jo epochas.

„Akies krašteliu visada stebiu žiūrovą ir matau, kaip nuoširdžiai jis reaguoja į personažų teisingus ar neteisingus žingsnius“, – kalba R. Baranauskas.

„Kai Užutrakio dvare, baigiantis spektakliui, pasigirdo užburianti grupės ABBA „Happy New Year“ melodija, ašaras šluostėsi ne tik moterys, bet ir vyrai. Ši daina – tarsi mūsų muzikinės rokiruotės atomazga. Klausytojai kantriai sekė siužetą, todėl spektaklio pabaigoje stipriai išgyventos emocijos virto ašaromis, o jie patys tarsi patyrė katarsį“, – susijaudinusi pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė.