Laisvalaikis ir istorijos pažinimas daliai žmonių yra nesuderinami dalykai. Kokie socialinių tinklų siūlomi vaizdo įrašai laimi jūsų telefone? „Cute cats“ ar „The Armchair Historian“, ar dar kažkas? Mes tikime, kad istorija yra svarbus mokslas, padedantis mums išsiaiškinti praeities įvykių aplinkybes ir suprasti pokyčių svarbą šiuolaikinei visuomenei. Daug kalbame apie atminties karus ir išsiaiškinimo kultūrą. Tačiau dar kartą paimkime mobilųjį telefoną į savo rankas. Mūsų asmenukės tapo greitai plintančiais pasakojimais, kurie liudija norą būti matomiems, o ne suprastiems. Tarpusavio supratimas reikalauja pastangų, o asmenukės – tik gero fotoaparato telefone.

Istorinis pasakojimas yra pagrįstas moksline rekonstrukcija ir analize. Medijos ir vizualizacija sukuria naujų galimybių, kad istorinis pasakojimas pasiektų dideles auditorijas. Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Giedrius Mackevičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografija, telefonas, sinematografas ir internetas – išradimai, kurie ilgą laiką tarpusavyje neturėjo nieko bendra. Williamas Talbotas, Alexandras Bellas, broliai Lumière’ai ir Timas Berners-Lee yra žmonės, kuriuos šiandien retai prisimename. Visus jų išradimus galima surasti mobiliajame telefone. Mokėjimas naudotis mobiliuoju telefonu tapo svarbesnis nei žinojimas, kas jį sukūrė. Istorijos mokytojai pritars, kad dėl to istorijos išmanymas patiria didelių iššūkių. Kam žinoti apie vieną ar kitą įvykį, jeigu informaciją galima susirasti internete? Dauguma mokinių nesusimąsto, kaip atsiranda istoriniai faktai. Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Kitas svarbus momentas – atmintis. Atmintis kaupia ir saugo mūsų patirtis ir išgyvenimus. Ji padeda įvertinti praeities patirtis dabarties iššūkių akivaizdoje. Atmintis nėra tikslus praeities atkūrimas. Praeitis gali būti idealizuojama arba kritiškai dekonstruojama atskleidžiant ideologijos dogmas, arba klastojama siekiant kontroliuoti žmonių protus.

Socialiniai tinklai pateikia daug vizualiai patrauklios informacijos, bet ar tai padeda mokiniams suvokti istorinio tyrimo eigą?

Atmintis gali paskatinti apmąstyti praeities įvykius. Ypatingas vaidmuo tenka žmogaus ir visuomenės siekiams išsiaiškinti aktualius praeities reiškinius. Atminties lavinimas yra svarbi mokymosi proceso dalis, kuri tobulina gebėjimą atsiminti, bet ir stiprina socialines, kultūrines, kognityvines kompetencijas.

Šiandien rašytinę atminties perdavimo tradiciją keičia vaizdinė. Istorinė atmintis tampa vaizdinės komunikacijos produktu ir preke. Mokytojams vaizdumas gali padėti aiškiau ir paprasčiau perteikti tam tikrus istorinius faktus arba ryšius tarp jų. Svarbu analizuoti tai, ką regime ir kaip tai veikia mūsų savivoką. Dėl to būtina ugdyti mokinių vizualinį raštingumą.

1786 m. britų filosofas Jeremy’s Benthamas sukūrė tobulo kalėjimo, vadinamo panoptikumu, projektą. Šio projekto tikslas buvo sukurti tokią architektūros sistemą, kurią sudarytų bokštas ir žiedinis pastatas. Bokšte esantis prižiūrėtojas nuolat stebėtų žiediniame pastate įkurdintus kalinius. Kaliniai matytų tik prižiūrėtoją, bet nematytų vienas kito. Taip norėta perauklėti kalinius ir keisti jų elgesį. Panoptikumo idėja skatino ieškoti sprendimų, kurie pasitelkiant matomumą ir regimumą  juos izoliuotų, kontroliuotų, paverčiant manipuliacijų ir išnaudojimo objektais.

Matomumas yra spąstai. Šiuo metu pasaulį užkariavusi programinė industrija. Jai tarnauja vizualumas. Socialiniai tinklai stebi mus, prekiauja mūsų žvilgsniu ir dėmesiu, keičia mūsų elgesį. Mūsų pilietinė pareiga atsakyti į klausimą, ar socialiniai tinklai palaipsniui neįgyvendina panoptikumo projekto. Dėl to mokytojai turi mokyti mokinius interpretuoti ir kritiškai vertinti medijų turinį.

Režisierius Oliveris Stone’as sukūrė filmą „Gimę žudyti“. Kino juostos centre – serijiniai žudikai Miki ir Melori. Juos medijos paverčia visuomenės herojais. Žurnalistai rengia reportažus apie nusikaltėlius, daro su jais interviu, pasakoja apie jų nusikaltimus. Filmas parodo medijų siekį pakerėti žiūrovą vaizdais. Brutualūs O. Stone’o filmo epizodai keičia vienas kitą kaip muzikiniai klipai socialiniuose tinkluose.

Visus sustoti ir susimąsti priverstų Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“, vaizduojantis žiaurią holokausto kasdienybę. Abiejuose filmuose matome žudynes. Skirtingi filmų siužetai mums siūlo apmąstyti visuomenės gyvenimo patirtis. O. Stone’as skatina apmąstyti naujienų kulto padarinius, S. Spielbergas – pažvelgti į žydų tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais.

Šie filmai turi skirtingus emocinius krūvius, kurie leidžia suvokti tam tikras pasirinkimo galimybes. Ar žiūrovas, pažiūrėjęs abu filmus, supras, kuri slypi moralinio pasisprendimo iššūkiai? Gal žiūrovą prikausto tik įtemptas kino filmo siužetas?

Šiandien tenka pripažinti, kad istorinį pasakojimą kuria ne tik istorikai, istorinės atminties politika, mokyklinės programos, medijos, bet ir kiekvienas mobiliojo telefono savininkas.

Daugelis matėte Samo Mendeso filmą „1917“. Kino filme puikiai dera istorinė rekonstrukcija, įtaigus siužetas ir įdomus personažai. Ar toks kino filmas mokytojui padėtų atkleisti mokiniams istorinio tyrimo ir istorinės rekonstrukcijos svarbą? Mokytojui tektų kalbėti apie ilgą ir sunkų parengiamąjį darbą, kuriam reikia daugybės istorinių detalių išmanymo ir sudėliojimo vientisą loginę grandinę.

Visi minėti kino filmai kuria įspūdingus vaizdus, apie kuriuos filosofas Fredericas Jamesonas yra pasakęs: „Esame tarsi pasmerkti ieškoti istorinės praeities per savo pačių populiarius vaizdinius ir stereotipus, o pati praeitis taip ir lieka nepasiekiama.“

Norėdami įveikti kino sukurtus vaizdinius turime suprasti svarbų skirtumą tarp to, ką ir kaip nori parodyti režisierius, ir to, ką mes norime pamatyti ir ką pamatome. Kinas gali sukurti tam tikrą istorinės tikrovės viziją, kuria visi patiki. Tikėjimą sustiprina kino žvaigždės ir įvairūs kino apdovanojimų renginiai. Šiomis akimirkomis praeitis ir jos pažinimas lieka nuošalyje. Istorikai – taip pat.

Į visa tai pažiūrėkime iš dailininko Andy Warholo pozicijos, kuris sakė: „Ateityje kiekvienas bus garsus penkiolika minučių.“ Šis posakis kviečia mus pagalvoti apie tai, ką esame pasiruošę padaryti ar paaukoti dėl trumpalaikės šlovės. Kita svarbi žinia – mūsų populiarumas gali greitai išblėsti. Matomumo siekis socialiniuose tinkluose paskatino naują gyvenimo praktikų atsiradimą – fotografavimą, žiūrėjimą, dalijimąsi, komentavimą. Skrolinimas, laikinimas, šierinimas – žargonas, be kurio neįmanoma mūsų kasdienybė. Siekėjų ar draugų skaičius socialiniuose tinkluose tapo svarbiu žinomumo rodikliu. Privatumo išviešinimas ir viešosios erdvės užtvindymas asmeninėmis patirtimis, problemomis, emocijomis ir išpažintimis tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mums, kurie esame paskendę dabartyje ir garbiname vaizdumą ir medijas, senovės romėnai primena, kad historia est magistra vitae – istorija yra gyvenimo mokytoja. Tik žvilgsnis į praeitį mums padeda pamatyti klaidas ir suprasti jų padarinius.

Šią akimirką mums pagalbos ranką tiesia istorija kaip vertybių ir patirčių erdvė. Istorinei savivokai reikią tautą ir valstybę vienijančių naratyvų, prasmių ir simbolių. Sutikime, kad yra daug istorinių temų, kurios kelia aštrių diskusijų. Jos turi sudėtingas politines, kultūrines ir ekonomines priežastis. Diskusijoms ir skirtingoms nuomonėms perduoti puikiai pasitarnauja medijos. Kartu turime suprasti, kad tampame atviri melagienoms ir propagandai.

Globalizacija, didėjanti gerovė ir integracija leido suprasti, kad gyvenimas gali būti tvarkomas pagal principus, nepriklausančius nuo tautų kultūros ir istorijos skirtumų. Susitelkimas į visagalį čia ir dabar politikoje tapo svarbesnis nei gilinimasis į visuomenės raidą praeityje. Individuali gerovė – neatsiejama ekonominio mąstymo, kuris pagrįstas pasiūlos ir paklausos dėsniais, gamintojo ir vartotojo santykiais, dalis. Visa tai akivaizdžiai konfrontuoja su įsipareigojimais tautai ir valstybei, kurie siejami su simbolių ir prasmių paieškomis ir dėl to kelia ginčų tarp politikų. Atsirado pasiūlymų laikytis neutralumo vertinant praeities įvykius. Karas Ukrainoje skatina permąstyti mūsų santykį su istorija, politinėmis ideologijomis ir medijomis. Situaciją komplikuoja istorikų atotrūkis nuo politikų ir eilinių piliečių išmanymo. Tą patį galima pasakyti apie medijų specialistus.

Labai svarbios laiko sąnaudos, skirtos istorinėms žinioms populiarinti ir medijų raštingumo sklaidai. Tik tuomet, kai istorikų keliamos praeities suvokimo problemos pasiekia politikus ir tampa jų darbotvarkės dalimi, galima kalbėti apie istorinio pasakojimo atsiradimą, kuris paveiktų eilinius piliečius.

Visi esame girdėję Johno Lennono dainą „Imagine“. Šioje dainoje vaizduotė yra kūrybos pagrindas. J. Lennonas įsivaizduoja ateities pasaulį be valstybių, religijų, karų ir skurdo, kviečia žmones gyventi šia diena. Daina – kreipimasis į visus žmones, kad jų poelgiai gali sukurti geresnį pasaulį. J. Lennono vizija prieštarauja tam, kuo užsiima istorikai. Paaiškinti pasaulio pokyčius per priežastinius ryšius, pamatyti jo kultūrinę įvairovę arba tai, kas mus skiria. J. Lennonas atitinka visus medijų pasaulio reikalavimus. Net ir po mirties socialiniuose tinkluose jis turi daugybę gerbėjų.

J. Lennono pavyzdys rodo, kaip medijos gali greitai paskleisti idėją. Istorija pagrįsta daugialypiu žinojimu, kurį ne visada įmanoma perteikti vaizdo įrašais, animacijomis, infografikais. Istorija mus kviečia pažinti žmonių gyvenimo praeityje unikalumą, suprasti jų vertybes, o ne paversti juos socialinių tinklų žvaigždėmis. Dėl to verta padėti mobiliuosius telefonus į šalį.

Milijardierius verslo magnatas antradienį atsitraukė nuo jo būstinėje Manhatano dangoraižyje „Trump Tower“ vykstančių savo būsimos administracijos formavimo derybų ir po dešimties minučių kelionės atvyko į dienraščio „The New York Times“ redakciją duoti išsamaus interviu apie savo planus.

D. Trumpas šiame interviu atsiribojo nuo alternatyviųjų dešiniųjų sparno aktyvistų, kurie džiūgavo dėl jo pergalės ir vadino ją baltųjų viršenybės triumfu, taip pat nuo raginimų patraukti baudžiamojon atsakomybėn Hillary Clinton (Hilari Klinton) ir uoliai gynė savo pasaulinę verslo imperiją.

Išrinktasis prezidentas taip pat, regis, sušvelnino savo poziciją dėl pažado pasitraukti iš tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, pernai Paryžiuje COP21 konferencijoje pasirašytos istorinės sutarties dėl kovos su pasauliniu atšilimu, kuri įpareigoja valstybes mažinti atmosferos taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.

„Labai įdėmiai į tai žiūriu. Mano požiūris į tai atviras“, – sakė D. Trumpas „The New York Times“ vadovams ir žurnalistams per pietus dienraščio redakcijoje.

Per savo kampaniją prieš lapkričio 8-osios rinkimus D. Trumpas minioms fabrikų darbininkų, angliakasių ir naftininkų nuosmukį išgyvenančiame Amerikos sunkiosios pramonės regione bei šalies pietuose nekart žadėjo, kad jam tapus prezidentu, Jungtinės Valstijos pasitrauks iš tarptautinių klimato susitarimų.

Dar 2012 metais milijardierius socialiniame tinkle „Twitter“ rašė: „Globalinio atšilimo koncepciją sukūrė kinai, siekdami paversti JAV gamybos pramonę nekonkurencinga“.

Antradienį „The New York Times“ skiltininko Thomo Friedmano (Tomo Fridmano) paprašytas pakomentuoti savo poziciją šiuo klausimu, sausio 20 dieną prezidento pareigas pradėsiantis eiti D. Trumpas pripažino, kad tarp pramonės ir pasaulinio atšilimo esama ryšio.

„Manau, esama tam tikro ryšio. Kažkiek, kažkokio. Svarbu, ar jis didelis“, – sakė D. Trumpas ir pridūrė, kad bet kokiu atveju jam susirūpinimą kelia tai, kiek vadinamosios žaliosios priemonės „atsieis mūsų kompanijoms“.

„Nacių pasveikinimas“

Pokalbis dienraščio „The New York Times“ redakcijoje įvyko kitą dieną po neviešos D. Trumpo diskusijos su JAV televizijos tinklų vadovais, kuri, kaip pranešama, buvo itin nedraugiška.

Antradienio susitikimas galbūt reiškia laikinas paliaubas tarp išrinktojo prezidento ir jo nekenčiamos žiniasklaidos.

D. Trumpas savo „Twitter“ žinutėse reguliariai pliekia „žlungantį „The New York Times“ ir nepamiršo to padaryti ir prieš antradienio susitikimą. Tačiau per pietus redakcijoje jis atsiribojo nuo grasinimų sugriežtinti įstatymus dėl šmeižto ir linksmai bendravo su dienraščio žurnalistais.

„Tikrai jį skaitau. Deja“, – pripažino D. Trumpas. – Gyvenčiau 20 metų ilgiau, jei jo neskaityčiau“.

Keliskart apie tai paklaustas, D. Trumpas taip pat pasmerkė vadinamųjų alternatyviųjų dešiniųjų judėjimą, kurio lyderiai savaitgalį buvo susitikę Vašingtone ir iškėlę rankas nacių stiliumi sveikino jo pergalę.

D. Trumpas kiek kontroversiškai tvirtino, kad dėl jo pasaulinės verslo imperijos ir jo prezidento pareigų negali kilti viešų ir privačių interesų konfliktas – bent jau taip tikina teisininkai, su kuriais jis konsultavosi.

„Įstatymas yra visiškai mano pusėje. Prezidentui negali kilti viešų ir privačių interesų konflikto“, – sakė jis.

D. Trumpas taip pat sakė, kad peržiūri savo poziciją pritarti šiurkštiems įtariamųjų tardymo metodams. Tai padaryti jis nusprendė po savaitgalį įvykusio pokalbio su atsargos generolu Jamesu Mattisu (Džeimsu Matisu) – kandidatu į gynybos sekretoriaus postą.

Išrinktasis prezidentas taip pat sakė, jog „labai norėtų“ sudaryti susitarimą, kuris padarytų galą ne vieną dešimtmetį vykstančiam konfliktui tarp Izraelio ir palestiniečių. Tačiau apie brutalų karą Sirijoje jis kalbėjo kur kas labiau miglotai.

„Turime užbaigti vykstančią beprotybę“, – sakė jis.

D. Trumpas nepagailėjo liaupsių Barackui Obamai (Barakui Obamai), kurį pakeis Baltuosiuose rūmuose, ir sakė, kad nepaisant griežto jo rinkimų kampanijos tono, jam buvo garbė susitikti su prezidentu.

D. Trumpas išsižadėjo ir savo grasinimų padaryti viską, kad jam rinkimuose pralaimėjusi H. Clinton stotų prieš teismą.

Per rinkimų kampaniją D. Trumpas kaltino H. Clinton, kad ji neteisėtai ištrynė tūkstančius savo elektroninių laiškų, mėginama nuslėpti pažeidimus, susijusius su jos darbu Valstybės departamente, taip pat tvirtino, jos labdaros fondas užsiėmė sukčiavimu.

D. Trumpui per rinkimų kampanijos renginius žeriant šiuos kaltinimus savo varžovei, jo šalininkai skanduodavo: „Į cypę ją!“

Specialus prokuroras

Per pokalbį „The New York Times“ redakcijoje D. Trumpo buvo paklausta, ar jis neketina atsisakyti savo grasinimo paskirti specialų prokurorą tyrimui dėl H. Clinton atlikti. Šį grasinimą respublikonas išsakė pačiai H. Clinton per jų antruosius rinkimų kampanijos debatus.

„Manau, tai labai supriešintų šalį“, – pripažino išrinktasis prezidentas.

Milijardierius respublikonas seka savo pirmtakų pavyzdžiu ir neskuba pristatyti savo kabineto, todėl prie „Trump Tower“ lūkuriuojantiems žurnalistams nelieka nieko kita, tik vaikytis gandų, jam rengiant susitikimus su potencialiais kandidatais.

Jei Vašingtono politinis elitas tikisi, kad rinkimų kampanijos metu populistinę ir provokacinę retoriką aktyviai naudojęs D. Trumpas į aukščiausius postus paskirs nuosaikius valdžios koridorių senbuvius, jam greičiausiai teks nusivilti.

D. Trumpas savo vyriausiuoju strategu jau paskyrė karingą kovotoją su isteblišmentu, kuris save apibūdiną kaip „ekonominį nacionalistą“, o patarėju nacionalinio saugumo klausimais pasiūlė tapti atsargos generolui, kurį B. Obama atleido jį iš Gynybos žvalgybos agentūros vadovo posto po skundų dėl jo vadovavimo stiliaus. Beje, šis atsargos generolas sulaukė griežtos kritikos, kad pernai Maskvoje dalyvavo Kremliaus ruporu laikomos valstybinės televizijos RT iškilmėse, per kurias sėdėjo šalia Rusijos prezidento Vladimiro Putino.

D. Trumpas, 70-metis verslo magnatas ir televizijos realybės šou žvaigždė, kuriai politinių normų nepaisymas padėjo pirmuoju bandymu iškovoti svarbiausią valdžios postą pasaulyje, turėtų dabar keistis?