„ReEmigrantai“ pasakoja apie tris draugus – Arminą, Karosą ir Dariušą. Kai šalyje įsisiautėjus „Brexitui“ juos išmeta iš vištų fabriko Anglijoje, jaunuoliai nusprendžia grįžti trumpų atostogų į gimtąją Lietuvą.

Gerai pasilinksminę ir išsinuomavę Teslą jie išvažiuoja aplankyti Dariušo mamos. Tačiau išsikrovus automobiliui ir draugams strigus mažo miestelio rajono laukuose, vietiniai valdininkai juos sumaišo su Tesla investuotojais, apie kurių Lietuvoje planuojamą pastatyti giga fabriką jau seniai sklandė gandas. Valdininkai stengiasi atvykusiems investuotojams įsiteikti pagal visas politines „tradicijas“. Nuo čia ir prasideda nuotykiai! Iš pradžių nesusigaudę kas vyksta, herojai greitai įsijaučia į vaidmenį ir pradeda mėgautis visais susiklosčiusios situacijos privalumais. Kol viskas nepasisuka kita linkme.

Likus trims savaitėms iki premjeros, kuri dėl LNDT rekonstrukcijos įvyks Trakų kultūros rūmuose, K. Glušajevas pasakoja apie „Juliją“ Daivai Šabasevičienei.

- Statyti „Juliją“ Tau pasiūlė teatras. Manau, kad tik suvokus, kad medžiaga įdomi ir įmanoma ją perkąsti, galima ryžtis šiam žingsniui. Kokios aplinkybės lėmė, kad Tu ėmeisi naujosios Sigito Parulskio pjesės „Julija“?

- Kūrinio atsiradimą sąlygoja tiek dėsningumas, tiek atsitiktinumas. Tame yra ir planavimo, ir improvizacijos. Tai, kad pagrindinė šio kūrinio veikėja yra moteris – pakankamai dėsninga, nes visų mano statytų spektaklių epicentre – moteris. Jie kalba apie moterį pilietę, moterį asmenybę, moterį kūrėją. Šia prasme „Julijos“ atsiradimas manęs nenustebino. O netikėta tai, kad ši pjesė kalba apie šiuolaikinę moterį, gyvenančią Lietuvoje, nes tokių medžiagų tiesiog nėra.

Apskritai vengiama kalbėti apie savo bendraamžius, apie savo amžininkus, apie mūsų laiką. Ir trečias dalykas, kuris buvo svarbus ir kurį priskirčiau prie stebinančių, buvo pasakyta, kad pjesė apie Žemaitę, nors iš tikrųjų pjesė ne apie Žemaitę, tai pjesė – galimybė Žemaitę turėti kaip foną arba kaip tam tikrą atspirties tašką teatrinei kelionei. Ta kelionė analizuoja šiuolaikinės moters, moters-kūrėjos klausimus Lietuvoje. Kitas dalykas, „Julija“ paneigia tam tikrus iki šiol dominavusius stereotipus, susijusius su Žemaite.

Dalis mano augimo ir formavimosi vyko lietuviškoje aplinkoje, o dalis – rusakalbėje. Jau tada pastebėjau, kad lietuviakalbėje aplinkoje nuolat pasigirsdavo tam tikras skepsis, pašaipa, ironija Žemaitės atžvilgiu, ko aš visiškai negirdėjau rusakalbėje aplinkoje. Man toks lietuviškasis savos kultūros genocidas visą laiką atrodė keistas. Tai sakydamas turiu omeny ir Maironį, ir Vaižgantą, ir kitus autorius. Visą laiką girdėjau iš lietuvių draugų, vyresnių ir bendraamžių, kad jie – „kaimiečiai, kunigai arba nepilnaverčiai rašytojai“.

Kitas kraštutinumas, kurį aš girdėdavau, tai tie visiems gerai žinomi stereotipai apie Žemaitės išvaizdą ir būdą, bet jų net nenoriu kartoti, kad nebūtų dar kartą užrašyti. O trečias dalykas – tai idealistinis požiūris į šią rašytoją kaip į tam tikrą fantomą, kuris kažką parašė, o ką parašė, tai nieks ir nežino. O pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, su rašytojo Sigito Parulskio pagalba atsirado galimybė nusivalyti akmenis nuo dantų, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.

- Pjesė labai įdomi.

- Taip. Statome ir pirmą variantą, naudodami pjesės struktūrą ir esminius jos dalykus, bet jį papildome ir vėlesniuoju pjesės variantu. Pati pjesės struktūra labai įdomi, labai netikėta. Man atrodo, kad tik labai gerai išmanantis, žinantis temą žmogus gali sau leisti su ta tema „žaisti“. Ir „žaisti“ ne vaikų žaidimus, o labai rimtus „žaidimus“, ką iš esmės ir daro Sigitas.

Pirmas įspūdis, kad tai tekstas, kurį sunku įsimylėti. Bet tai – tik pirmas įspūdis, nes skaitant toliau pamatai, kad pirmosiose scenose yra žiūrima pagal tuos pasiūlytus lekalus: kokia yra namų šeimininkė, kokia yra rašytoja, ką mes apie ją žinome ir t. t. Po truputį fokusas ima keistis, ir mes už to paviršiaus, į kurį pratę atsainiai žiūrėti ir kabinti įvairias etiketes, pradedame maišyti visos kortos, pradedame įvairius sugretinimus, sudūrimus. Bet tai nepatenkina noro gauti atpažįstamumą ir užkabinti etiketę. Pradedi jausti, kad kūrinys yra ne tik apie norą vaidinti, norą kurti, bet tai daug rimtesni dalykai, susiję su pagrindinės veikėjos vidiniu virsmu. Ir kuo toliau analizuojame, repetuojame, tuo labiau suprantame, kaip įvyksta pagrindinės veikėjos branda per labai trumpą laikotarpį, kuris skiriamas pjesėje. Lygiai tokią pat brandą „praėjo“ Žemaitė, lygiai per tokią pat brandą „ėjo“ ir iki šiol „eina“ visa lietuvių kultūra, iš esmės, ir pati valstybė. Ne veltui ji atsirado Nepriklausomybės trisdešimtmečio, Lietuvos tūkstantmečio fone. Tai bus spektaklis apie brandą.

Iš gyvenimo realybės prisiminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai, kurie yra trapūs ir gražūs, susiformuotų pakankamai lankstūs ir tvirti, pats išsilukštenimas iš kokono vyksta per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria patys artimiausi žmonės. Dėl to pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta pačioj artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, siužetiškai, trumpalaikė meilės istorija jai parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.

Sigitas Parulskis meistriškai visa tai sukūrė: mes nematome, kas yra „blogiečiai“, „geriečiai“, „juodi“, „balti“. Tai vienas iš retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.

- Nors Sigitą Parulskį visi pripažįsta, iki šiol niekas jo nėra išsamiau analizavęs. Ar tu galėtum apibūdinti, koks jis yra tau?

- Su jo dramaturgija susiduriu pirmą kartą. Bet mano pirma pažinti su juo įvyko labai seniai, kada namie bevartant rusų kalba išleistą žurnalą užtikau Sigito tekstą apie kariuomenę. Tuomet, dar būdamas paaugliu, perskaičiau tekstą, atrodo, kad apie parašiutininką, ir įsidėmėjau, kad tai labai tikroviška ir ritminga. Vėliau, aišku, buvo Oskaro Koršunovo statytas spektaklis „P. S. Byla O. K.“, kurio dramaturgiją rašė Sigitas, vėliau – jo rašyta Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ inscenizacija.

Tą spektaklį mačiau milijoną kartų. O dabar analizuojant, pirmas dalykas, kritęs į akis – dovanokite, jei klystu, bet vadinu jį pirmuoju genetiniu postmodernistu: kontekstų montažas, demontažas... Teatrine prasme kalbant, nuo pat pjesės pradžios stebime tam tikrą pirandelizmą (sulyginimas su Luigi Pirandello teatru – D. Š.). Humoras, ironija, kaukės, – jų panaudojimas įmanomas tik tada, jei viską esi perpratęs. Juoktis galì tik iš to, ką puikiai žinai, arba ką arti savęs prisileidi. O Parulskis puikiai žino ir Žemaitės temą, ir šalį, kurioje gyvena. Vien dėl to jis yra pirandeliškas.

Tai yra ir psichologinė drama, nes visi įvykiai, kurie vyksta pjesėje, prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi, iš pažiūros atrodo destruktyvūs, vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas. Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, perkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.

S. Parulskis labai drąsiai parodo realią situaciją, susijusią su lyčių vaidmenimis.

- Ar statydamas skaitei literatūrologų tyrimus apie Žemaitę?

- Šį darbą atliko Jolanta Dapkūnaitė. Aš pirmą kartą sutikau žmogų, kuris apie Žemaitę kalbėjo kaip apie gerą savo pažįstamą. Ir būtent iš jos išgirdau ne tuos pačius nuvalkiotus faktus (garderobą ar moterų judėjimą), o apie bendražmogiškus dalykus, kurie atpažįstami šiandieniniame kontekste. Moteris, apie kurią ji kalbėjo, buvo labai gyvybinga. Taip galima kalbėti tik apie mamą, seserį, dukrą, bendrakursę ir t. t. Tai yra labai įdomu. Jolantos dėka aš pamačiau, kad tokios universalios moters šiandien tikrai nerastume.

O kai pagalvoji, kiek Žemaitė keliavo, kai keliauti buvo beveik neįmanoma, kiek reikėjo turėti organizacinių sugebėjimų, valios... Kaip sugebėjo visa tai organizuoti, suburti diplomatinį korpusą... Šiandien tokio atitikmens nėra. Grubiai tariant, dominuoja požiūris: „Pradėjusi nuo kiaulidės ji daug pasiekė“, bet ir be kiaulidės ji daug pasiekė. Neturint kelių, gero susisiekimo, šiuolaikinių technologijų, tai, kiek padarė ir daro Žemaitė – fenomenaliausiais atvejis. Na, pabandykit nueiti ir knygą išleisti.    

O štai mano sutapimai: su teatru „Kitas kampas“ nuvažiavom į Islandiją ir man vis ženklai įdomūs pasirodydavo. Pavyzdžiui, Žemaitė – daugiavaikė mama (septyni vaikai), o aš einu po Reikjaviką ir matau memorialinę lentą, skirtą islandų poetei, o ji – taip pat daugiavaikė rašytoja (trylika vaikų). Užeinu į knygyną, kuriame daug nedidelio formato knygučių, o tarp Marko Twaino, Guy de Maupassant‘o, Gustave‘o Flaubert‘o, Shakespeare‘o Žemaitė guli. Viskas yra! O mūsuose dominuoja „priežastingumo diktatas“: labai greitai surandamos priežastys ir tada viskas tampa „labai“ jau aišku: „Dėl to garsi, kad...“ Arba: „Na, gerai, parašė, o kokia iš to buvo nauda?“

Spektaklyje skamba dokumentinis tekstas: „Tenka duoną kepti, tešlą išminkyti sunku, užkuriu pečių, nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai pusžalė...“ Kai pagalvoju, kaip aš gyvenu: „mikrobangė“, kažkoks kaitstalis, o Žemaitei reikėjo ir kepti, ir ugnį prižiūrėti. O kur dar paršeliai ir gagenančios žąsys... Mes šiandien visko turime, bet tikrai už Žemaitę daugiau neskaitome. Man ji yra labai gyvas žmogus. Daug ką per ją galiu pasitikrinti.

Pjesės pradžioje ir pabaigoje ji rūpinasi tuo, kad į Lietuvą džinsai atplauktų, ji ūkininkus kaip aukso ieškotojus nori aprengti, „kad pasijustų kaip žmonės kitame pasaulio gale“. Tai iš esmės ji ir buvo ta aukso ieškotoja, nors atrodė kaip valstietė. O šiais laikais mes atrodom kaip aukso ieškotojai, bet aukso neieškom. Duok Dieve gerais valstiečiais tapti.

- Kaip dirbi su aktoriais? Didesni dėmesį kreipi į jų personalijas ar gludini veikėjų charakteristikas ir jas pritaikai aktoriams?

- Teatre man visą laiką svarbiausia yra dirbančios asmenybės. Šiame darbe labai įvairi kompanija: visų skirtinga amžių „paletė“, skirtingos patirtys, išgyvenę skirtingus teatrinius procesus. Dėl to labai įdomu.

Kadangi mes iš karto pradėjome skaityti, žiūrėti, domėtis ir panašiai, tai aš atėjau be išankstinio nusistatymo. Man įdomu analizuoti, kokie yra aktoriai, ką jie pasiūlo, kaip laukia repeticijų, kaip į jas įeina. Iš viso to jau galima daug ką daryti. Kuo toliau, tuo labiau ta „neaktorinė“ aktorių pusė tampa įdomesnė. Apskritai, stebint jaunus aktorius, akivaizdu, kad daugelis visiškai skirtingi, tačiau savitai arba nepakartojamai vaidina itin nedaug.

Atsirado kalbėtojų, kurie vertindami individualias aktorių savybės ėmė neteisingai, tiksliau, ne nuo to galo kalbėti apie „dokumentinį aktorių“.

Dokumentiniame teatre aktoriaus buvimo scenoje technika yra visai kita. Apie tai nieks nekalba. Ir dėl to ilgainiui susiformavo tokia tendencija, kad bet koks neartikuliuotas, netechniškas žmogus scenoje jau yra dokumentika. Dokumentikoje vis dėlto svarbiausia istorija, kaip ir geroj meninėj literatūroj. Taip jau veikia mūsų smegenys. Ar tu imsi postmodernią estetiką, ar tą pačią modernią, ar metamodernią, postironišką, vis tiek visą laiką svarbiausia istorija dėl vieno paprasčiausio dalyko – dėl to, kad taip veikia smegenys. Muzikai jau tai žino tūkstančius metų. Dėl to, kad yra struktūros. Jos gali būti simetriškos, asimetriškos, ritmiškos, aritmiškos. Istorija – tai yra struktūra. Dokumentiniame teatre jau pats aktorius gali būti istorija, bet ta „istorija“ turi būti verta, kad kiti sužinotų ką nors naujo.

„Julija“ – tarytum tradicinio teatro pastatymas, tačiau nemažą reikšmę užima ir aktorių asmenybės. Pradedant nuo Jolantos Dapkūnaitės, nes ji atnešė šiltą ir gyvą požiūrį į Žemaitę. Taip pat Sigito Parulskio gyvas santykis su Jolanta ir su Žemaite. Tada mano santykis su tuo, kaip ta pjesė atkeliavo iki manęs...

- Kiek ir kaip visa tai integruojama į spektaklį?

- Man atrodo, kad dabar vyksta tiesiog įsiklausymas į save.  

- Kiek tau svarbus Gintaro Makarevičiaus pasiūlyto scenovaizdžio sprendimas?

- Mano santykis su juo yra kaip su filosofu. Jis man kaip Leonardo da Vinci, Makarevičius – ir filosofas, ir inžinierius, ir tapytojas, ir freskos meistras. Dėl to ši mano pažintis, darbas su juo yra kaip su vyresniu kūrybiniu broliu. Kuriant „Juliją“ su Gintaru kalbamės apie konceptualų, šiuolaikinį meną, meno istoriją. Ir tai man labai svarbu.

Nors teatras išgyvena įvairius laikotarpius, tačiau tai, kad jis apjungtų įvairias meno formas, labai retai pasitaiko. Nebent Heinerio Goebbelso pavyzdys, kurio spektakliuose yra ir skulptūra, ir savarankiškai veikianti muzika. Man darbas su Makarevičiumi yra į tai panašus. Pavyzdžiui, stalas, ant kurio vyksta įvairūs veiksmai, pradžioje turėtų atrodyti kaip dadaistinė skulptūra. Erdvėje turėsime liaudies meno pavyzdžius, kurie bus eksponuojami lyg šiuolaikinio meno galerijoje.

Pati erdvė primins Šiuolaikinio meno galerijos ar Nacionalinės dailės galerijos patalpas. Tiek Žemaitė atgis visiškai netikėtu rakursu, tiek ją pačią turėsime kaip tikrą eksponatą. Šiuolaikinis lietuviškas gyvenimas kaip performatyvi praktika, o gal kaip teatras. Kuriant spektaklį kol kas rūpinamės tokiais dalykais.

- Bendradarbiauji su daugeliu teatrų. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

Šis teatras yra atviras, žingeidus toms teatrinėms formoms, praktikoms, kurių anksčiau mes neturėjome. Šia prasme man šis teatras primena šiuolaikinę Lietuvos padėtį: Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip tautinis teatras atitinka šiuolaikinę lietuvių tautą.

Dėkui ir linkiu geros premjeros!

Spektaklio „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros rūmuose, į kuriuos Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia atvykti ir visus Vilniaus žiūrovus. Vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros rūmuose, kovo 24, balandžio 25, gegužės 26 dienomis – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Spektaklis vienoje scenoje pirmą kartą suburia talentingas, stipriausius ir įsimintiniausius moterų vaidmenis teatre sukūrusias aktores: Nelę Savičenko, Rasą Samuolytę, Viktoriją Kuodytę, Aldoną Vilutytę, Oneidą Kunsungą, Miglę Polikevčiūtę, Indrę Patkauskaitę, Severiną Špakovską, Vilmą Raubaitę ir Gintarę Latvėnaitę.

Aktorės kuria intymų ir atvirą santykį su publika – nieko neslėpdamos, trindamos distanciją, jos pasakoja apie uždarą moterų gyvenimą ligoninės palatoje – į kurį galima patekti ne kiekvienam, tačiau patekus abejingų nelieka – norisi ir verkti, ir juoktis iki ašarų.

Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacinio teatro ,,Kitas kampas” meno vadovas Kirilas Glušajevas šiame spektaklyje į žiūrovą kreipiasi betarpiškai, kinematografišką tekstą pristatydamas ,,stambiu planu” – akis į akį, nepametant humoro, nesibaidant buities ir nebijant pauzių.

Pjesės herojės „Terapijose“ susiduria ne tik su savo nerimu ir palatos buitimi, bet ir didžiausiu iššūkiu – viena kitos charakteriu ir kartais, regis, nesuderinamu požiūriu. Būtent tai spektaklį paverčia atpažįstamu, komišku ir liudija tai, kas svarbiausia – žmogiškumas.​

„Terapijos“ yra daugiau nei tiesiog paprastas pjesės pastatymas. <…> Dramaturgė stulbinamai įtikinamai sukuria palatos pasaulį, paversdama jį ir universaliu - gerą dramaturgiją išduoda atpažįstamumo nuostaba: pasirodo, ir pas jas taip pat, tik dar aštriau! Tame mažame ir kai kam paskutiniame pasaulyje, kaip ir kitur, mikliai sukuriamos hierarchijos, pasidalinama pozicijomis, moteris gaubiančią tragediją atmiešia kasdienybės komedijos ir niekur neišnykstantis nervas dėl ateities” – apie spektaklį portale „Menų faktūra“ rašo kritikas Vaidas Jauniškis.

,,Spektaklio režisierius K. Glušajevas sukūrė sąlygas artimam aktorių ir žiūrovų susitikimui. Minimalistinėmis priemonėmis režisierius padarė viską, kad aktorės ir publika jaustųsi vienos kitai reikalingos” – „7 meno dienose“ rašo kritikė Ieva Tumanovičiūtė.

B. Kapustinskaitės „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas) - jau lapkričio 27 d., 18:30 val., Kauno kultūros centre „Tautos namai“.

Kirilas žada, jog jubiliejiniame – 10-ąjame teatro sezone bus pristatyta nauja premjera, kuri tęs pradėtą improvizacijos ir dramos teatrų draugystę. Plačiau apie ateities planus, nuostabius dalykus Lietuvoje bei Kinijoje, keliones – interviu su Kirilu.

– Kirilai, prieš mėnesį grįžai iš Oskaro Koršunovo teatro gastrolių Kinijoje, kur po beveik vienerių metų pertraukos lankeisi antrą kartą. Ką naujo atradai šį kartą?

– Per mėnesį praleistą Kinijoje įspūdžių ir atradimų yra žiauriai daug. Sunku būtų viską papasakoti, nes įspūdžiai be galo fantastiški. Mes keliavome su O. Koršunovo teatru ir Kinijos publikai pristatėme spektaklį „Žuvėdra“. Vaidinome teatruose, kurie talpino virš 2000 žiūrovų. Su kolegomis svečiavomės spalvinguose ir skirtinguose Kinijos miestuose: Pekine, Šanchajuje, Siamene, Guandžou ir Honkonge, kuriuose aplankėme begales įvairių vietų, pradedant vienuolynais ir baigiant raudonųjų žibintų kvartalais, menininkų rajonais ir žvejų salomis. Vidutiniškai per dieną prieš spektaklį nueidavome apie 20 – 30 km. Mes nepaliaujamai gilinomės ir domėjomės kinų kultūra, papročiais, šiuolaikiniu gyvenimu.

– O ar įvyko kurioziškų situacijų spektaklių metu?

– Ant scenos mes dažnai susiduriame su įvairiausio pobūdžio netikėtumais. Vienas iš tokių šį kartą buvo – po spektaklio į užkulisius atbėgo viena iš žiūrovių, susirado pagrindinio vaidmens atlikėją Martyną Nedzinską ir isteriškai puolė jį su ašaromis akyse, rėkdama pasakojo savo išgyvenimus bei dalinosi emocijomis. Ji stipriai susitapatino su Martyno personažu spektaklyje, sakė, jog scenoje pamatė save ir savo gyvenimą. Tai buvo situacija, kuri iš vienos pusės sukrėtė, iš kitos privertė susimąstyti, o kas yra teatras, apskritai. Apie tai galvoju iki dabar. 

Po spektaklio į užkulisius atbėgo viena iš žiūrovių, susirado pagrindinio vaidmens atlikėją M. Nedzinską ir isteriškai puolė jį su ašaromis akyse.

– Kaip reagavo Martynas?

– Martynas, kaip ir dera tikram džentelmenui, dėmesingai išklausė, ką ji sako, o vėliau taktiškai nuramino. 

– Kaip apibūdintum Kinijos publiką?

– Kinijos publiką geriausiai apibūdino režisierius O. Koršunovas, kuris sakė, kad Kinijos žiūrovai spektaklius žiūri skaisčiai. Galėčiau jam paantrinti, nes tai pastebėjau ir per gastroles, kuriose buvau prieš metus. Kinijos publika yra labai smalsi, linkusi įdėmiai sekti viską, kas vyksta scenoje. Dėl to, kartais gali atrodyti, kad jie nereaguoja arba reaguoja blankiai, tačiau iš tikro jie yra labai įdėmūs ir atrodo, kad stengiasi įsigilinti į kiekvieną detalę.

– Pernai grįžęs iš Kinijos sakei, kad kinai – geriausiai improvizuojanti tauta pasaulyje. Kaip manai, ko mes, lietuviai, galime iš jų pasimokyti?

– Galime pasimokyti gyventi tikrovėje, kuri yra šiandien, šią akimirką, turinti savo vaizdą, garsą, lytėjimą, kvapą, skonį. Galime pasimokyti nelyginti, kuo vakar buvo geriau už šiandien ar kuo rytojus bus geresnis už šiandieną. Jeigu šiandien gyvensime iš tikro, tikroje tikrovėje, tai gal ir rytojus ateis geresnis.

– O kinai taip ir gyvena kiekvieną dieną, negalvodami apie vakar ir rytoj?

– Taip, įdomiausia tai, kad Kinija turi gilias sveikatinimosi tradicijas, kurios siekia 5000 metų, taip pat, mitybos, arbatos gėrimo, medicinos ir kitas tradicijas, kurios gyvuoja iki šiol. Kartu pramonės, mokslo bei technologijų srityse kinai yra aukštumoje. Jie gyvena šia diena semdamiesi jėgų iš praeities, o į ateitį žiūri remdamiesi tuo, ką sukuria šiandien. Norisi pacituoti psichiatrą, psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką, kuris sakė: „Gyvename vieną kartą, bet kiekvieną dieną“. Jeigu Kinijoje žmonės bent dienai sustotų ir skųstųsi dabartimi, būtų tiesiog neįmanoma laukti šviesesnio rytojaus, nes tokiame kiekyje žmonių į praeitį žiopsoti yra pražūtinga.

– Ar galėtum apibūdinti eilinio kino dieną?

– Pasakyti, kas yra eilinis kinas būtų labai sunku, nes Kinijoje oficialiai gyvena 56 tautybės, kalbama 292 kalbomis. Būdamas ten supratau, kad Kinija yra tiesiog per didelė ir įvairi, jos negalima apibendrinti. Kai tau atrodo, kad jau kažką supratai, pasukus už kito kampo supratimas gali kardinaliai pasikeisti.

– Kodėl į Kiniją norisi grįžti vėl ir vėl?

– Dėl tikrumo, pilnatvės, įvairumo, kasdienio unikalumo pojūčio.

– Šį kartą Kinijoje keliavai su kolega, pagrindiniu tavo režisuoto, teatre „Kitas kampas“ pastatyto spektaklio „Nuostabūs dalykai“ aktoriumi Martynu Nedzinsku. Kokius naujus nuostabius dalykus Kinijoje atradote drauge?

– Nuostabius dalykus su Martynu kolekcionavome „non-stop“. Gal todėl, tas mėnuo praleistas Kinijoje man įspūdžių atžvilgiu atstojo 10 gyvenimo metų. Kolekcionavome neišpasakojamai įvairius arbatų skonius, gamtą, tenykštį moterų grožį, maistą, miestus ir jų kultūrą, frazes, žvilgsnius, atmosferas. Sėmėme ir sugėrėme į save kiekvieną įmanomą nuostabių dalykų akimirką. O būtent toks intensyvus gyvenimas Kinijoje ir daro įprastus dalykus nuostabiais.

– Keliaudami neretai kasdienybę namuose pamatome kitomis akimis. Ko tu pats pasisemi iš kelionių?

Keliaudamas aš mokausi. Pastarojo meto kelionėse aš mokausi gyventi pilnatviškai. Stebiu, ką kiti žmonės daro vienoje ar kitoje sferoje ir stengiuosi tai pritaikyti sau. Pavyzdžiui, kinai labai rūpinasi savo sveikata. Aš labai daug ko iš jų išmokau ir grįžęs prieš metus pradėjau tam tikrus dalykus taikyti sau ir tai darau iki dabar.

– Kokie tie išmokti dalykai Kinijoje, kuriuos taikai iki dabar?

Išmokau kvėpuoti naudodamas kinų mankštos technikas, žinau, kaip paruošti gydančią arbatą ir tai darau kiekvieną dieną, prieš kiekvieną maistą geriu karšto vandens stiklinę. Taip pat, klausau tradicinės kinų muzikos, išmokau naudotis minimaliu kiekiu daiktų, dar labiau pradėjau vertinti tylą, o nesupratęs žmogaus ieškau galimybių praplėsti savo požiūrį ir akiratį, kad galėčiau jį suprasti. Iš kinų išmokau į viską gyvenime žiūrėti per tekančio vandens principą – viskas teka kaip skaidrus vanduo, o susidariusias balas reikia jas paversti tekančiu vandeniu.

– Kirilai, ar tu svajoji? Ar tiki, kad svajonės pildosi?

– Aš nesvajoju, aš įsivaizduoju dalykus, kurie galėtų padaryti gyvenimą pilnavertiškesniu, gražesniu, harmoningesniu, saugesniu ir tada mažais žingsniukais pradedu tai realizuoti. Aš tikiu, kad pildosi ne svajonės, o aiškiai pamatyti tikslai bei norai. Svajoti galima apie daugelį dalykų, o, iš tikrųjų, ko nors panorėjus galima ir gauti.

– Koks tavo, didžiausias noras būnant kūrėju Lietuvoje?

– Mano, kaip kūrėjo didžiausias noras būtų dviejų metų bėgyje surasti sau pavaldžią teatrinės išraiškos formą, kurios pagalba drauge su žiūrovais galėčiau spektakliuose kalbėti apie pačius slapčiausius jų norus ir baimes. Noriu surasti tą sceninės išraiškos formą, kuri būtų man artima, suprantama ir, kuri leistų maksimaliai pažinti, suprasti ir priimti kitus, o priėmus kitus – ir save.

– Ar tiki, kad teatras gali daryti realią įtaką šiandien Lietuvoje vykstantiems socialiniams procesams? Kaip?

– Aš tikiu, kad gali. Žiūrovas iš jam reikalingų istorijų, pasakojamų teatre, pasisemia patirties, pasimoko ir praturtėja. Istorija per sąmonę keliauja į pasąmonę ir vėliau veikia žmogų realiame gyvenime. Labai įdomu – žiūrovas žiūri, o aktoriai vaidina istoriją, galima sakyti kuria iliuziją apie žmones, kurie neegzistavo ir neegzistuoja, tačiau pasakojimas vyksta realiame gyvenime, kuriame laikas, žiūrovai ir aktoriai yra realūs.

Tad, reikalingos istorijos veikia mus realiai, o jei tas poveikis yra geras, tai jis – visapusiškas. Aš nežinau, kurioje gyvenimo sferoje poveikis pasireikš, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai, bet kai kalbiesi su žmonėmis po gero spektaklio, supranti, kad jie jaučia ryšį su tuo, ką pamatė. Teatras moko suprasti kitus, o tai ir yra pagrindinė jo įtaka.

– Lietuva šiais metais mini valstybės 100-metį. Ar atsitiktinumas, kad spektaklis „Nuostabūs dalykai“, gvildenantis daug šiandieninei Lietuvai aktualių temų, gimė būtent šiais metais?

– Tai yra gražus ir svarbus sutapimas, apie kurį įdomu pamąstyti (šypsosi). 

– Ko palinkėtum Lietuvai 100-mečio proga?

– Lietuva tai žmonės, o visiems žmonėms norėčiau palinkėti, kad gyvendami vieną kartą gyventume kiekvieną dieną. Palinkėčiau išmokti nežiopsoti į praeitį, nespoksoti į ateitį, pamatyti tikrą tikrovę.

– Kas tau yra nuostabūs dalykai Lietuvoje?

– Manau, kad nereikėtų diferencijuoti ar tu gyveni Afrikoj, ar Lietuvoj, ar Brazilijoje. Kiekvienas turime savo gyvenimo laiką, dienos, valandos atkarpą, kurioje sutinkame skirtingus žmones, regime arba patiriame tam tikrus reiškinius. Nuostabūs dalykai yra tie, kuriuos aš tokiais pavadinu ir paverčiu savo akyse nuostabiais, o jais gali būti bet kas, pradedant Džiugo sūrio krautuvėle ir baigiant dviračiu pravažiuojančia moterimi.

– Teatras „Kitas kampas“ rudenį minės jubiliejinį, 10-ąjį teatro sezoną. Tai teatrui daug ar mažai?

– Daug, nes gyvenant intensyviai per 10 metų įvyksta be galo daug dalykų. Teatras vykdo nuolatinę veiklą: gastroliuojame Lietuvoje bei užsienyje, dalyvaujame daugelyje socialinių akcijų, vykdome pedagoginę veiklą. Per 10 metų buvo sukurta daug spektaklių, improvizuota lėktuve, laive, apleistuose miesteliuose ir arenose.

10 metų daug, nes žmogus per tiek metų labai pasikeičia, o teatras – tai žmonės. Per tuos metus mes sutikome ir atsisveikinome su labai daug įdomių žmonių, be kurių teatras nebūtų toks, koks jis yra šiandien. Teatro kūrimosi pradžioje buvo ir aktoriai Andrius Žebrauskas, Ramūnas Cicėnas, Rimantė Valiukaitė, Paulius Ignatavičius, Ineta Stasiulytė, Mantas Vaitiekūnas, vėliau teatro veikloje dalyvavo Rūta Žibaitytė, Adomas Jasiukėnas, Laurynas Jurgelis, Aistė Lasytė, Adelė Šuminskaitė ir Gailė Butvilaitė. Visi jie, nors jų šiandien teatre jau nėra, paliko pėdsaką tuose, kurie teatre yra iki dabar.

Svarbiausia, kad improvizacijos žanras iš televizijos laidos „Pagauk kampą“ išaugo į teatrą, kurį šiandien žino daug žmonių ir į spektaklius eina kaip į kokybiško humoro, nepakartojamos patirties ir spontaniškumo bei pozityvios energijos šventę.

– Ką ruošiate žiūrovams kitais metais?

– Sekančiame sezone ir toliau kviesime žiūrovus kurti nuostabius gyvenimus, nuolatos atrandant nuostabius dalykus, dalinsime „Gero humoro dozę“, susikausime improvizacijų ringe, pavasarį pakviesime į naują premjerą, kuri greičiausiai tęs pradėtą improvizacijos ir dramos teatrų draugystę.

Naujus metus ir vėl atšvęsime „Compensa“ arenoje, važiuosime per miestus ir miestelius. Kviesime visus būti dar labiau atvirais, betarpiškais ir gerai iš dūšios „prasinešt“ kiekvieną kartą atėjus į „Kito kampo“ spektaklius.

Jame spektaklio režisierius Kirilas Glušajevas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – aktorius Martynas Nedzinskas kviečia sudaryti nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi šiame pasaulyje, sąrašą.

„Nuostabūs dalykai“ - tai visiškai naujo žanro spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka vienas aktorius, o jo partneriais scenoje tampa žiūrovai. Jeigu įprastame improvizacijos spektaklyje aktoriai kuria atsispirdami nuo žiūrovų siūlomų aplinkybių, šiame spektaklyje aktorius pasakoja istoriją, aprašytą Duncano Macmillan‘o pjesėje „Nuostabūs dalykai“, bet pilnai adaptuotą Lietuvos realybei. O žiūrovai tampa pilnaverčiais istorijos kūrėjais, prisotindami sceninį veiksmą savo vaidyba arba tiesiog buvimu kartu.

Spektaklio veiksmas prasideda 1992-aisiais metais ir tęsiasi iki šių dienų, todėl žiūrovai kartu su aktoriumi M. Nedzinsku gali atsiminti savo vaikystę ar paauglystę, prisiminti to laikmečio dalykus, kurie dabar atrodo nuostabūs. Premjeriniame spektaklyje netrūko juoko, šypsenų, o taip pat ir labai jautrių, romantiškų, jaukių bei nostalgiškų akimirkų.

„Ar atsimenate nuostabiausią dalyką vaikystėje, kai užmiegi bet kur, o galiausiai vis tiek atsikeli savo lovoje?“, - spektaklyje susirinkusių žiūrovų klausė Martynas. Šį ir kitus jo minimus nuostabius dalykus žiūrovai pasitiko su pritariančia šypsena ir juoku.

100 nuostabių dalykų sąrašas žiūrovams

Spektaklio tema ir Lietuvos Nepriklausomybės 100-metis įkvėpė kūrėjus sukurti 100 dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašą.

„Sąrašą skiriame visiems  žiūrovams, kurie 10 metų buvo, yra ir bus su mumis, su kuriais mes galime kurti ir vaidinti. Lietuva, teatras – tai žmonės, kurie čia gyvena, kuriems dovanojame spektaklius“, - sakė spektaklio „Nuostabūs dalykai“ režisierius K. Glušajevas.

Nuostabių dalykų sąrašas sukurtas kartu su teatro „Kitas kampas“ socialinio tinklo „Facebooke“ sekėjais, žiūrovais bei teatro draugais. Jie dalinosi savo nuostabiais dalykais ir tokiu būdu menininkų pradėtas sąrašas prisipildė iki 100.

Tiesa, spektaklio K. Glušajevas teigia, jog 100 yra tik simbolinis skaičius, nes nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, yra kur kas daugiau. Šis sąrašas yra begalinis.

„Mus supa nuostabūs žmonės, galimybės ir svajonės, tačiau dažnai mums trukdo netinkamas ir siauras požiūris į savo artimuosius, kaimynus, draugus, o svarbiausia į save pačius. Sukurti gražių dalykų sąrašą linkime visiems, nes stebėdami nuostabius dalykus, kuriame gražesnį pasaulį ir save, Lietuvą. Visus, kurie į gyvenimą žiūri stokodami vilties, kviečiame būti valingiems ir kurti savo nuostabių dalykų sąrašą. Ir viskas bus geriau, gal nebus tobula, bet tikrai bus geriau“, - sakė Kirilas.

Teatras „Kitas kampas“ dalinasi 100 nuostabių dalykų sąrašu. Prieš jį skaitant, svarbu atminti, jog visi sąrašo nuostabūs dalykai yra lygiaverčiai. Pirmas nuostabus dalykas nėra svarbesnis už 100-ąjį ir pan.

1. Laisvė 2. Naminės obuolių sultys

3. Mylimo žmogaus apkabinimas 4. Kai tavo šuo laižo nosį

5. Levandų laukas 6. Maudytis naktį vasarą

7. Saulėtekis  8. Žiūrėti į ugnį

9. Saulėlydis 10. Geras humoras

11. Nemiegoti ir kalbėtis visą naktį  12. Mylimojo bučiniai

13. Metų laikų kaita 14. Katino pėdsakai ant sniego

15. Rytinės kavos puodelis 16. Vasarą vaikščioti basomis po žolę

17. Laikas su artimaisiais 18. Kai pasijunti namie

19. Katės murkimas 20. Būti dėkingam

21. Pistacijos 22. Praryti snaigę

23. Juokas 24. Vaiko žodžiai

25. Kvėpuoti 26. Gėlės

27. Tyla 28. Pašnekovo akys

29. Žmonių, esančių šalia šypsenos 30. Vaiko plaukų kvapas

31. Kai praeina galvos skausmas 32. Arbatos ceremonija

33. Kai kitiems gera būti su tavimi 34. Knygos

35. Malda 36. Skaitymas naktį

37. Dienos miegas 38. Sniegas

39. Atsitiktinumai 40. Poezija

41. Naktinis pasivaikščiojimas miške 42. Bėgantis vanduo

43. Asmeniniai pasiekimai 44. Nebejausti kaltės

45. Kai jautiesi savo vietoje 46. Ramuma

47. Savanorystė 48. Sodo namelis vasarą/pavasarį/rudenį

49. Atsikėlus po nakties suprasti, kad tai buvo tik sapnas 50. Šalčio kvapas

51. Žvaigždėtas dangus naktį 52. Saulės spinduliai ant šlapios odos

53. Tėvynė 54. Vaiko pirštukai

55. Kai įsimyli su atsaku

56. Siaučiant audrai stebėti ją pro langą

57. Daryti tai, kas miela širdžiai 58. Saulėtas vasario šeštadienis

59. Slankioti namuose su pižama ir nieko neveikti 60. Jūros bangų šokis saulės akivaizdoje

61. Popierinis laiškas 62. Trumpos akimirkos su savimi

63. Ilgi pasivaikščiojimai lauke 64. Laimės akimirka

65. Šokoladas 66. Netikėtumai

67. Saulės šiluma 68. Matyti gražius dalykus

69. Kai vieną vasaros dieną sėdi prie ežero ir nekanda uodai 70. Jaustis pailsėjusiu

71. Svirplio garsas 72. Šviesios mintys

73. Suteikti džiaugsmą kitiems 74. Būti pozityviai nusiteikusiu

75. Vaikystės nuotraukos 76. Žiūrėti pro akinių viršų

77. Gulėti paplūdimyje 78. Kai tu negali valgyti ir miegoti, nes visą laiką galvoji apie kitą žmogų

79. Rytas 80. Kai kitas sušildo tavo sušalusias rankas

81. Muzika 82. Kai auga normali barzda

83. Laikrodžio tiksėjimas tyloje 84. Tos dienos, kai tu nieko nebijai

85. Svajoti 86. Dainos, kurios groja labai jautriais momentais gyvenime

87. Kai atsiguli į šaltus patalus 88. Momentas, kai sutinki seniai matytą draugą ir supranti, kaip stipriai jo pasiilgai

89. Šiltos kojinės 90. Gulėti ant žolės

91. Miegoti 92. Mandarinai

93. Kai sutinki nuostabų žmogų pirmą kartą 94. Skystai virti kiaušiniai

95. Kai išsipildo noras 96. Susitaikyti, kai susipyksti

97. Kai tikiesi 98. Kai pavasarį išdygsta pirmosios gėlės

99. Galimybė apsirengti, kaip tik nori 100. Ryžtas įveikti iššūkius

Teatras „Kitas kampas“ kviečia visus asmeniškai tęsti/kurti/papildyti nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašą. #nuostabūsdalykai.

Artimiausi „Nuostabūs dalykai“:

Vasario 12d. „Vilniaus mažajame teatre“;

Kovo 1 d. „Vilniaus mažajame teatre“.

LNK laidoje „Kitu kampu” antradienį 20.30 val. garsus vyras papasakos apie jų neeilines piršlybas bei vestuves.

Menininkų pora kartu jau nuo 2010 m. Tiesa, viešai kalbėti ir skelbti apie savo santykius aktoriai niekada nenorėjo, mat turi visai kitokį požiūrį į santykius bei meilę. „Aš esu geras vyras todėl, kad ji mane myli”, – pokalbio metu sakys K. Glušajevas.

Aktorius laidoje papasakos, kad pirmą kartą būsima žmona susižavėjo dar jiems net nepažįstant vienas kito: „Su draugu atėjau į Vilniaus Mažąjį teatrą, į spektaklį „Madagaskaras”. Gintarė vaidino pagrindinį vaidmenį. Mes pažiūrėjome spektaklį ir aš jau išeidamas draugui pasakiau: „Štai tokios moters man reikėtų į žmonas ir ji bus mano žmona”. Praėjus septyneriems metams po to, mes pradėjome susitikinėti”.

Anot pašnekovo, pajutę, kad nori savo santykius sutvirtinti vestuvių įžadais, jie pasipiršo vienas kitam. „Nuėjome į juvelyrikos parduotuvę, tylėdami išsirinkome po žiedą, nuėjome į mišias ir vienas kitam mintyse suvaidinome vestuvinę ceremoniją. Tai buvo mūsų piršlybos ir jos vyko be kažkokio specialaus ritualo. Tai buvo improvizuotas, nesusitartas dviejų širdžių susiliejimas”, – prisimins K. Glušajevas.

Nuėjome į juvelyrikos parduotuvę, tylėdami išsirinkome po žiedą, nuėjome į mišias ir vienas kitam mintyse suvaidinome vestuvinę ceremoniją. Tai buvo mūsų piršlybos ir jos vyko be kažkokio specialaus ritualo.

Žinia apie aktorių santuoką žiniasklaidą pasiekė taip pat netikėtai. Apie iškilmingą ceremoniją ar kitus pramogų pasauliui būdingus vestuvių atributus aktorių pora nė negalvojo. „Mūsų vestuvės, teatro kalba kalbant, buvo labai kamerinės. Labai mažai žmonių, mažos erdvės, maža šventykla. Buvo tik savi”, – pasakos K. Glušajevas.

Šiuo metu pora augina sūnų, o iš pirmosios santuokos G. Latvėnaitė su aktoriumi Ramūnu Cicėnu yra susilaukusi dar dviejų sūnų. Pasak K. Glušajevo, jie yra viena didelė šeima. „Mes neskirstom vaikų – jie iš pirmos ar iš antros santuokos. Mes esam šeima ir tuo viskas pasakyta. Atsiradus vaikams, aš tapau labai žingeidus, pradėjau mokytis kiekvieną dieną, kiekvieną minutę”, – sakys aktorius.

Kaip ir pirmojoje dalyje, filme gausu prisiminimų ir fantazijų scenų. Šįkart iš mokyklos laikų. Todėl juostos režisierius Kęstutis Gudavičius susidūrė su iššūkiu – kaip dviem dešimtmečiais atjauninti aktorius Audrių Bružą, Mantą Vaitiekūną, Kirilą Glušajevą ir Leonardą Pobedonoscevą?

„Įprastai tokioms scenoms filmuose yra parenkami panašūs jauni aktoriai, kurie suvaidina personažus jaunystėje, – filmo kūrimo užkulisiais dalijosi režisierius. – Tačiau kadangi kūrėme komediją, kurios žanras leidžia daugiau žaismingų interpretacijų, nusprendėme grimu, aprangos detalėmis ir perukais atjauninti pačias filmo žvaigždes.“

Mokyklos diskoteka, kurioje aktoriai A. Bružas, M. Vaitiekūnas, K. Glušajevas ir L. Pobedonoscevas įspūdingai šoka pagal 10 dešimtmečio Haddawayʼaus hitą „What is Love“, yra patys pirmieji komedijos „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ kadrai, tačiau filmavimo aikštelėje jie buvo užfiksuoti patys paskutiniai drauge su mokyklos spektaklio scenomis. To priežastis paprasta: dėl filmo M. Vaitiekūnas ir A. Bružas buvo užsiauginę barzdas ir ūsus, todėl jiems nusiskusti buvo galima tik paskutinę filmavimo dieną, kai viskas jau buvo nufilmuota, rašoma pranešime spaudai. 

Paskutinę filmavimo dieną K. Glušajevas pasipuošė įspūdingomis garbanomis, A. Bružas taip pat prisiminė laikus, kai turėjo vešlius plaukus, o M. Vaitiekūnas, filmavimo komandos merginų teigimu, tapo neįtikėtinai panašus į jaunąjį Andyʼį Garciaʼą. Improvizacijos meistrai ta proga nusprendė papokštauti – barzdų skutimas, grimo, šukuosenų kūrimas buvo užfiksuotas linksmame vaizdo įraše, kuris tapo kelione per stilius ir laikotarpius.

Nors teatras „Kitas kampas“ Kaune šį sezoną lankėsi jau ne pirmą kartą, visi bilietai į naujametinį spektaklį buvo išparduoti likus mėnesiui iki šou. „Kaune turime daug teatro ir improvizacijos gerbėjų, kurie mus visada pasitinka labai šiltai. Todėl, šiemet nutarėme į Kauną atvykti ir su šventiniu pasirodymu“,- sakė teatro aktorius ir vadovas Audrius Bružas.

„Tai pats didžiausias ir nuotaikingiausias „Kito kampo“ spektaklis teatro istorijoje“, - teigė teatro meno vadovas Kirilas Glušavejas. Tuo galėjo įsitikinti ir Kauno žiūrovai. Teatro „Kitas kampas” aktoriai scenoje ne tik improvizavo, tačiau ir dainavo, grojo, deklamavo eiles ir sveikino susirinkusius su naujaisiais metais.

Kita stotelė – daugiau negu 2000 žiūrovų talpinanti „Compensa“ koncertų salė Vilniuje, kur teatras savo pasirodymą surengs sausio 6 d.

Populiarumo sulaukęs komedijos „Tarp mūsų, berniukų...“ tęsinys į kino ekranus sugrąžino populiarią aktorių ketveriukę – Audrių Bružą, Kirilą Glušajevą, Mantą Vaitiekūną ir Leonardą Pobedonoscevą. Tai, kas liko už kadro – ne mažiau juokinga nei tai, kas pateko į kino ekranus, rašoma pranešime spaudai.

Komedija „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ – apie vyrus, kuriuos pažįstame. Tomas (akt. A. Bružas) yra moterų žinovas, rengiantis įkvepiančius seminarus apie tai, kaip susirasti svajonių vyrą. Gediminas (akt. L. Pobedonoscevas) – ką tik vedęs, Linas (K. Glušajevas) – po žmonos padu, o Vytautas (akt. M. Vaitiekūnas) – atvirkščiai, ką tik išsiskyręs. Vieną dieną visi gauna kvietimus į klasės susitikimą – ilgai laukta proga draugams vėl susibėgti ir leistis į vyrišką kelionę keturiese.

Vis dėlto klasės susitikimas po 20 metų – išbandymas kiekvienam iš jų. Pirmiausia visi gauna užduotį, o Lino sunkiausia iš visų – pasakyti kalbą. Apie ką kalbėti, kai gyvenimas, atrodo, ne itin linksmas? O dar, kaip tyčia, teks susitikti su pana, kurią mokykloje buvo įsimylėjęs... Na, bet berniukai ir lieka berniukai, pakeliui jų laukia neeiliniai nuotykiai: vizitas vaisingumo klinikoje, naujos pažintys naktiniame klube, vyriškumo išbandymai vietinės reikšmės vakarėlyje, gatvėse ir sporto klube...

„Visi keturi pagrindiniai aktoriai – improvizacijos meistrai, todėl filmavimo komanda tiesiog lūždavo beveik po kiekvieno dublio“, – filmavimo įspūdžiais dalijosi jau antrą kartą ekrane aktorius subūręs komedijos režisierius Kęstutis Gudavičius. Pasak jo, montažinėje tikras iššūkis buvo atrinkti labiausiai vykusius kadrus – aktorių improvizacijos buvo vienos už kitas juokingesnės. Dalis kadrų, nepatekusių į filmą, laukia žiūrovų pačioje komedijos pabaigoje, bėgant galiniams titrams. Akivaizdu, kad aktoriai filme linksminosi ne mažiau nei žiūrovai – kūrėjai pristato nepatekusių į filmą kadrų montažą.

Pasižymėkite datas – vasario 11 ir 12 dienomis „Nuostabius dalykus“ Vilniaus mažajame teatre pristato vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“.

„Nuostabūs dalykai“ – tai pjesė - žaidimas, pjesė improvizacija, linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama, taip galėčiau apibudinti šią pjesę, sako režisierius K. Glušajevas. O prieš publiką visiškai vienas stos Auksinio scenos kryžiaus laureatas, tikroji šiuolaikinio Lietuvos teatro žvaigždė ir teatrinės improvizacijos virtuozas Martynas Nedzinskas. Kai kurie žiūrovai taps lygiaverčiais jo partneriais ir suvaidins mokytoją, gydytoją, net tėvą.

Įsivaizduok – tau septyneri. Tėtis pasako, kad mama ligoninėje. Ir tada tu sukuri nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašą. Prieš keletą metų parašytoje stulbinančio pasisekimo sulaukusioje pjesėje dramaturgas Duncanas Macmillan‘as (UK) primygtinai rekomenduoja kitų šalių teatro kūrėjams adaptuoti „Nuostabių dalykų“ faktus, specifinius niuansus šalies, kurioje vaidinamas spektaklis, realybei.

Režisierius K.Glušajevas yra įsitikinęs, jog tik tokio masto ir didžiulės talento jėgos kupinas aktorius kaip M.Nedzinskas gali susidoroti su rimta atsakomybe ir menine užduotimi – įtikinti savo vaidinamo herojaus pavyzdžiu, jog verta vieną kartą suskaičiuoti viską, dėl ko verta gyventi. Maža to – aktorius turi meistriškai suvaldyti keletą skirtingiausių teatrinių žanrų – nuo stendapo, improvizacijos teatro iki gilaus, tikro psichologinio teatro. Lietuviškų „Nuostabių dalykų“ kūrėjai tiki, kad tik šioje unikalioje žanrų jungtyje gali gimti maksimaliai žiūrovus įtraukiantis teatras.

K.Glušajevas: „Tik pradėjus skaityti pjesę iškart pasidarė aišku, jog ji privalo būti pastatyta teatre „Kitas kampas“. Mes pagaliau parodysime žiūrovams, kad improvizuoti galima ir apie labai rimtus dalykus. Kaip bebūtų keista net tada galim išlikti geros nuotaikos ir skleisti gerą žinią – gyvenimas kupinas nuostabių dalykų, tereikia į juos įsižiūrėti, įsiklausyti, palytėti.“