B. Shapiro (g. 1984) – JAV politikos apžvalgininkas, politinio korektiškumo kaustomoje JAV žiniasklaidoje labai anksti išsiskyręs drąsiomis pozicijomis ir išskirtiniu argumentavimu. Dėl šių savybių šiandien jis tapęs viena įtakingiausių asmenybių JAV žiniasklaidoje.

Knygoje „Autoritarinis momentas“ autorius kreipiasi į amerikiečių visuomenę, kalba jai apie jos problemas, apie iš jų faktiškai atimtas žodžio, sąžinės ir kitas pamatines laisves.

Po laisvės ir lygybės lozungais išvien dirbanti valdžia, žiniasklaida ir įvairių kitų sričių įtakingiausi sluoksniai kuria naują tvarką, kurioje pamatinės pilietinės laisvės yra suvaržomos, kaip niekada anksčiau nebuvo suvaržytos moderniose demokratinėse valstybėse. Šis procesas skirtingų autorių įvardijamas politinio korektiškumo, cancel culture, ideologinės cenzūros ar kitaminčių užgniaužimo vardais.

B. Shapiro paprastai ir vaizdingai paaiškina, kaip tai vyksta Amerikoje. Skaitytojui lieka įvertinti, ar nevyksta tas pats ir Lietuvoje.

„Knyga pasakoja apie tai, kaip dažniausiai (ir neatsitiktinai) prieš tradicinio mąstymo žmones pasitelkiama cenzūra šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse: politikoje, žiniasklaidoje, moksle, popkultūroje, versle, darbe, socialiniuose tinkluose. Kur to ribos, kada cenzūra prasideda, kas ir kaip ją bando paversti įstatymu, aptarsime susitikime“, – komentuoja V. Sinica.

Renginyje bus galima įsigyti knygą leidėjo kaina.

Tai paskutinis šios knygos pristatymas šiais metais. Anksčiau ji pristatyta Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Molėtuose, Ukmergėje, Ignalinoje, Jurbarke, Alytuje, Marijampolėje, Mažeikiuose ir kitur.

Jazzu vakar savo draugus ir bičiulius pakvietė į Nacionalinėje dailės galerijoje įsikūrusį restoraną „The Gallery“. Knygos pristatymo šventėje dalyvavo fotografas Lukas Gricius ir Naglis Bierancas, „Lietuvos rytas TV“ vadovas Audrius Siaurusevičius, signataras ir keliautojas Algirdas Kumža, medikai Gytė ir Karapetas Babajanai, TV prodiuseriai Laura Paukštė ir Dominykas Kubilius, vestuvių planuotoja Laura Vagonė, stilistas Aurimas Juodiškis-Plaštakė, žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė, skaitmeninio turinio kūrėjas Justas Pečeliūnas ir daugybė kitų.

Knygą išleido leidykla „Alma littera“, tekstus parašyti Justei padėjo žurnalistė Grytė Liandsbergienė, maistą kartu gamino Justės šeimos restoranų Anykščiuose „Basi Basi“ ir „Mitai“ virtuvės šefas Ignas Višinskas, fotografavo Robertas Daskevičius ir Dovilė Rozmanaitė-Bružienė. Svečius pagal knygos receptus vaišino „The Gallery“ virtuvės šefas Algis Tumas.

M. Savičiūtės nuotr.

Receptų knygos idėją Justė nešiojosi daugiau nei trejus metus. „Jaučiau, kad turiu ką pasakyti, tik nežinojau, kaip. Mintis apie knygą, kurioje derėtų ir maistas, ir skanaus, spalvingo mano gyvenimo momentai, kilo, kai Anykščiuose atidarinėjome antrąjį restoraną. Manęs tada daug kas klausė, kaip sugalvojau veltis į tokį sunkų, sudėtingą verslą. Prisipažinsiu, man restoranas buvo ambicija, svajonės išsipildymas, tad dabar žinau, kad buvau truputį kukū, bet trauktis nebėra kur – į tai įsukta visa mano šeima. Tikrai norėjau žmonėms papasakoti, kam ir kodėl kūriau restoranus, parodyti, koks kietas yra mūsų šefas Ignas ir tai, kad namuose gaminamą maistą galima pakylėti į kitą, restorano lygmenį. Kartu pasidalyti savo vaikystės maisto patirtimis, parodyti, ką valgau kelionėse ir ką gaminu savo šeimai, kuri mane išmokė meilės ir atviro žvilgsnio į pasaulį“, – ji pasakojo knygos pristatyme.

Knygos kelionė iki skaitytojų užtruko. Justė sakė, kad procesas pajudėjo tada, kai atsirado leidykla „Alma littera“ ir jos idėja degantys, gerai ją girdintys žmonės. „Noriu jiems nuoširdžiai padėkoti už tikėjimą. Pažadu, kad antroji mano knyga, kaip ir žadėjau kažkada seniai, bus poezijos, o trečioji – mano biografija. Tik labai gali būti, kad po to, kai ji išeis, šioje salėje nebus nė vieno žmogaus, kuriam galėčiau ją pristatyti, patikėkit, kiek daug žinau pramogų pasaulio paslapčių“, – kvatojo Justė.

M. Savičiūtės nuotr.

Ir ši jos knyga pilna ne tik receptų, bet ir atvirų prisipažinimų, vaikystės pasakojimų, kelionių nuotykių, istorijų, kurios niekada nebuvo aprašytos žurnaluose. Na, kad ir apie 19 porcijų ledų, suvalgytų vaikystėje, apie babos sušius, apie būdą nebevalgyti mėsos, apie egzotinius patiekalus svetimose šalyse, apie nemėgstamą italų virtuvę ir apie mėgstamiausią draugų kugelį.

„Esu didi gurmanė, – ironizavo Justė. – Išties, jei kurčiau savo svajonių restoraną, jis būtų visiška nesąmonė, jokio stiliaus, vien skirtingi patiekalai. Esu iš tų žmonių, kurie gali be proto mėgautis maistu, bet kartu skaniausiai, prisėdusi ant šaligatvio ketvirtą ryto, sušlamšti kebabą“, – kalbėjo Justė.

Knyga „Skanus Jazzu gyvenimas“ padalyta skyriais – „Mama ir tėti, aš jus myliu“, „Anūkėl, tu nieko nevalgai!“, „Ramen“ vietoj „amen“, „Džiazas, klajonės ir virtuvė“, „Jei aš būčiau Anglijos karalienė“, „Mėsėdė ar žaliavalgė?“, „Į širdį per skrandį“, „Geriausia dieta – stresas prieš koncertą“, „Kaip aš stačiau restoraną“, „Ieškokite šefo!“, „Viryklė, tortų lentyna ir kūdikis lopšyje“, „Dvigubas smūgis“. Visi jie žymi tam tikrus, itin svarbius dainininkės gyvenimo etapus ir yra apipinti istorijomis bei Justės mėgstamų patiekalų receptais, kuriuos paruošti padėjo virtuvės šefas I. Višinskas.

M. Savičiūtės nuotr.

„Gimiau 1988 metais, kai Lietuvoje viskas keitėsi, nors virtuvėse dar karaliavo senoji tradicija – niekas nekalbėjo apie sveiką maistą, dietas, o geriausias desertas buvo duonos riekė, apibarstyta cukrumi. Tačiau metai bėgo, patirtys, kelionės, perskaitytos knygos stipriai pakeitė mano požiūrį į virtuvę. Esu dėkinga tėvams, kurie mane imdavo į keliones, supažindino su pasaulio skoniais. Turbūt todėl šiandien nebijau ragauti ir pildau savo svajones“, – per pristatymo vakarą kalbėjo Justė, labiausiai už viską dėkodama mamai Auksei, kuri iš rankų nepaleido atlikėjos sūnaus Majaus Jono.

„Pernelyg ilgai gyvenau švaistydama save be jokio gailesčio. Išnaudojau savo kūną ir balsą, nieko negrąžindama mainais, teršiau jį viskuo – nuo greitojo maisto iki socialinių tinklų purvo, kuris dar labiau užjuodina sąmonę, kol galiausiai suvokiau, kad visai nepažįstu savęs, – knygoje prisipažįsta Justė. – Aš visada buvau linkusi gyventi dėl kitų, o ne dėl savęs, dalyti meilę kitiems, bet ne sau. Nesupratau, kad galima ne tik duoti, bet ir gauti. Į tamsą puldavau stačia galva, gyvenime esu patyrusi pačių blogiausių dalykų – nuo alkoholio iki dalijimo savęs kitiems, nuo paniškos baimės iki maniakinės depresijos. Bet tie iššvaistyti metai davė savo: dabar žinau, kam viso to reikėjo, ir žinau, kur nebenoriu grįžti. Dar nesu atradusi tobulybės ar pasiekusi nirvanos, bet einu ieškojimo keliu, o jis tikrai nuostabus. Pagaliau sugebėjau pažinti savo kūną, sąmonę ir suteikti laisvę kūrybai, išsivaduoti iš stereotipų ir suprasti, kad esu visatos atspindys. Kaip aš elgiuosi su pasauliu, taip ir jis elgiasi su manimi – tuo kasdien vis labiau įsitikinu. Tam, kad kurčiau, reikia išteklių, bet jie juk manyje – ir tai yra didžiulė dovana. Mano misija yra kurti ir dalytis savo kūryba su žmonėmis, o sukurti galiu daug ką – nuo gražiausios dainos iki geriausio restorano.“

M. Savičiūtės nuotr.

Atvira, nuoširdi, šilta, kupina patirčių ir paslapčių – tokia yra debiutinė dainininkės Jazzu knyga. „Tikrai skaityčiau ją pati“, – baigdama knygos pristatymą ištarė Justė.

Visą šventės vakarą ji praleido raitydama autografus savo draugams ir bičiuliams, kiekvienam rasdama itin asmeninį ir jautrų palinkėjimą.

Renginyje dalyvaus leidinio redaktorė Eglė Zalatoriūtė, psichologė Emilija Kazancevė, dailininkė Inga Adikevičienė, knygą išleidusios leidyklos „Eglė“ vadovas Antanas Stanevičius. Muzikiniu akompanimentu renginį papildys dainų kūrėja ir atlikėja Emilija Strelkauskytė.

Romane „Manekenas“ autorė apgalvotai, įtaigiai, patraukliu stiliumi, nevengdama humoro, atskleidžia šiuolaikinės visuomenės skaudulius – kartų konfliktų, atskirties, patyčių, asocialaus elgesio priežastis, jauno žmogaus adaptavimosi sunkumus visuomenėje, moralinių vertybių ribas ir neatsakingo elgesio pasekmes.

Organizatorių nuotr.

Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, sukuriant glaudesnį, net draugišką skaitytojų ryšį su pagrindine romano veikėja – gyvenimo platybėse pasimetusia jauna mergina Ugne, kuri tėvų namuose kenčia nuolatinį smurtą, patyčias, asocialų gyvenimą. Išvykusi studijuoti atitrūksta nuo despotiškų tėvų kontrolės, tačiau savarankiškai gyventi nesugeba – daro daugybę klaidų, patenka į kuriozines situacijas, užmezga netikusias pažintis ir yra priversta dar kartą bėgti. Tik šįkart – nuo savo pačios susikurto pragaro. „Pasimatavusi“ klaidas, mergina pradeda suvokti, kas yra gyvenimas ir kaip save apsaugoti.

L. Liutkutė – bibliotekininkė, rašytoja, Žemaitijos rašytojų bendrijos narė, kultūrinių projektų iniciatorė ir vadovė, „Lietuvininkų tarmių žodyno“ (Vilnius, 2014) viena iš sudarytojų, poezijos knygos „Šimtas eilėraščių apie jūrą“ (Klaipėda, 2017) bendraautorė ir redakcinės kolegijos narė, eilėraščių knygos „Mėlyna būties upe“ (Klaipėda, 2019) autorė, poezijos rinktinės „Didžiojo žygio aidai“ (Klaipėda, 2023) bendraautorė.

Romano leidybą iš dalies finansavo Klaipėdos miesto savivaldybė. Leidybinio projekto tikslas – sveikesnė, sąmoningesnė ir kitų žmonių atžvilgiu jautresnė visuomenė, sugebanti identifikuoti problemas ir kūrybiškai jas spręsti. Projekto veiklomis (knygos pristatymais, diskusijomis, edukacijomis) siekiama paskatinti atvirą dialogą socialinėmis temomis, padrąsinti ieškoti pagalbos, vadovautis sąmoningumu ir atsakomybe, kuriant savo gyvenimą, padėti atrasti kūrybiškumo džiaugsmą ir prasmingesnio gyvenimo prioritetus.

Aktorius S. Siparis yra pasakojęs, kad netgi pats bandęs rašyti knygos tekstus – „pasivaikščioti“ po savo praeitį, tačiau, po kiek laiko perskaičius, jam viskas pasirodydavo banalu.

„Tad, kai sulaukiau skambučio dėl knygos, pagalvojau, tai – Apvaizdos darbas, aš iš tiesų labai tikiu Fortūna, tikiu, kad mano Angelai Sargai išgirdo mano norą ir atsiuntė Jurgitą“, – kalbėjo S. Siparis.

Knygoje apie savo gyvenimą aktorius pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų.

Jis atvėrė neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas.

Aktorius atsivėrė, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško.

Jis pasakojo apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais – apie visa tai S. Siparis atviravo knygoje.

Yra knygoje ir apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai jam teko atsidurti Sibiro kalėjime, ir apie tai, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjo teatro salės, kai scena nebemaitino ir teko kepti bandeles, ir apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs.

O aktoriaus moterys? Knygoje – lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir meilė, įsižiebusi po keturiasdešimties metų.

S. Siparis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.

Renginyje laukiami visi aktoriaus S. Sipario talento gerbėjai, visi išsiilgę tikro, spalvingo dialogo ir kažkiek intriguojančių istorijų.

Apgavystės domina daugelį, tačiau jos dažniausiai būna arba trumpos, arba vienkartinės.

Tačiau yra būdai, kuriais veikiami žmonės. Tie būdai buvo, yra ir bus naudojami ateityje. Tai – manipuliacijos.

Jos skiriasi nuo apgavystės jau vien tuo, kad manipuliacijomis siekiama nepažeisti esamų teisės normų, kitaip manipuliuotojai būtų baudžiami.

Tačiau vaikai moka „šokdinti“ tėvus, prekeiviai manipuliuoja kainomis, specializuotos grupės įperša nereikalingą daiktą ar paslaugą.

Profesionaliai galima taip surikiuoti „faktus“, kad skaitytojas ar žiūrovas pats apsigauna, tam visai nereikia pažeisti įstatymų.

Tokių atvejų matome žiniasklaidoje, politikoje ar net moksle. Dažnai manipuliuojama ir nesąmoningai.

To yra gana daug. Kai kurias iš jų galima rasti V. Valevičiaus knygoje, kurios aptarimas I. Kanto bibliotekoje planuojamas kitą savaitę.

Pokalbį su autoriumi moderuos žurnalistas Gediminas Pilaitis ir visuomenės veikėjas Vytautas Čepas.

Lankėsi ir R. Wagneris

Anot istoriko, visoje Lietuvoje „Viktorijos“ viešbutis laikomas pačiu seniausiu. Jam skirtas sklypas miesto plane pažymėtas jau 1701 m., tad viešbutis, nors ir su pertraukomis, gyvuoja 322 m.

„Aišku, jis renovavosi, keitėsi, vystėsi, augo, didėjo, bet viešbutis liko, jo pavadinimas liko“, – pasakojo K. Demereckas.

Istorikas nurodė, kad 1855 m. „Baltojo žirgo“ viešbutį įsigijęs naujas savininkas Johannas Lipperis jį pavadino savo vardu – „Lipper Hotel“. Tačiau dėl nesėkmingos veiklos 1857 m. rugsėjo 3 d. viešbutis buvo parduotas aukcione už 12 100 talerių.

„Jau 1836 m. ten ridendavo kėglius, atvykę lankytojai žaisdavo. Žymiausias lankytojas, kiek teko važinėti po Europą, visur buvo R. Wagneris. Gastrolių metu jaunas R. Wagneris su šiek tiek vyresne žmona atvykęs gyveno viešbutyje. Klaipėdoje tuomet gastroliavo Karaliaučiaus teatras. Faktiškai tai buvo pats žymiausias žmogus“, – pasakojo K. Demereckas.

Pakrikštijo „Viktorijos“ vardu

Vėlesniais metais čia lankėsi ir daugybė kitų garbių svečių, kunigaikščių. Viename Mėmelio laikraštyje buvo spausdinama ne tik kokio rango žmonės apsistoję viešbutyje, bet ir nurodyta, iš kokių miestų, šalių jie atvykę.

J. Lipperio viešbutį nupirko Moritzas Antonas Gehringas, vyno prekybininkas iš Karaliaučiaus. Suremontuotas viešbutis nauju vardu „Victoria-Hotel“ atidarytas 1858 m. lapkričio 11 d. Viešbučio atidaryme, be kitų kūrinių, buvo grojama Ludwigo van Beethoveno penktoji simfonija C-mol.

1908 m. rugsėjo 11 d. „Victoria-Hotel“ už 185 tūkst. markių nusipirko „Union“ viešbučio senamiestyje savininkas Arthuras Ruthkowkis.

Viešbutis 1909 m. buvo renovuotas jugendo stiliumi. Tuomet jis tapo vienu gražiausių pastatų Klaipėdoje. Viešbutis buvo trijų aukštų, turėjo 30 kambarių, jame buvo elektra, centrinis šildymas, karštas vanduo, restoranas, dvi pokylių salės ir vasaros kavinė uždarame kieme.

Visi aukščiausio lygio svečiai buvo vežami į „Viktorijos“ viešbutį.

Pirmoji delegacija – iš Amerikos

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo nutarta viešbutį renovuoti ir labiau išplėsti. Tačiau numatyta renovacija dėl infliacijos ir pokario suirutės neįvyko.

„Pirmoji delegacija, Lietuvai atsiėmus Klaipėdos kraštą, buvo amerikiečių karo jūrininkų. Į Dangę atplaukė ir joje stovėjo du karo laivai. Juos pasitiko Lietuvos kariškiai, tarp pasitinkančių buvo ir S. Darius kareivio lakūno apranga. Visi aukščiausio lygio svečiai buvo vežami į „Viktorijos“ viešbutį, kaip į respektabiliausią, geriausiai maitinantį, aukščiausios klasės viešbutį“, – sakė K. Demereckas.

Tuomet prasidėjo nauja viešbučio era. Nuo 1924 iki 1938 m. buvo specialūs laivų reisai iš Niujorko į Londoną, o iš Londono – į Klaipėdą.

Viešbutis vykdė ir kitokią veiklą: čia įsikūrė pirmasis automobilių klubas ir pirmasis šachmatų klubas. Per 1925–1926 m. įvyko du automobilių raliai.

„1931 m. Lietuva ne tik investavo į plentą, geležinkelį, uostą. Milijonines lėšas dėjo į Klaipėdos kraštą, kad jį įjungtų į Lietuvos bendrąjį tinklą ir parodytų vokiečiams, kad lietuviai yra turtingi, galingi, turi pajėgumą ir finansų. 1910 m. viešbutis tapo akcine bendrove, akcijas nupirko Lietuvos vyriausybė, ir viešbutis tapo Lietuvos nuosavybe“, – pasakojo istorikas.

Bombos viešbučio nepalietė

Per Antrąjį pasaulinį karą Klaipėda buvo stipriai subombarduota, tačiau viešbutis „Viktorija“ išliko nesugriautas.

1950 m. parengtas apleisto viešbučio atstatymo ir rekonstrukcijos projektas. 1959 m. viešbutis atvėrė duris nauju pavadinimu – „Klaipėda“.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo privatizacijos etapas. Senajam viešbučiui buvo sugrąžintas „Viktorijos“ vardas.

O visiškai atnaujintas viešbutis „Victoria“ pirmuosius svečius priėmė 2022 m. balandžio 11 d. Dabar čia yra 105 kambariai, penkios konferencijų salės, sporto salė, SPA, vaikų kambarys, restoranas, barai.

K. Demerecko leidinys pretenduoja tapti populiariausia „Klaipėdos knyga 2022“. Klaipėdiečiai kviečiami dalyvauti ir išrinkti mėgstamą knygą I. Kanto bibliotekos padaliniuose.

Pasveikinti K. Pišniukaitės-Šimkienės į fotostudiją „Brazzi“ atėjo verslininkė, desertinės „Liu Patty“ savininkė Liucina Rimgailė, tinklaraštininkė, kulinarinių knygų autorė Renata Ničajienė, žurnalistė, projekto „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja Rasa Jusionytė, kūrybininkė, komunikacijos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, numonės formuotojos ir maisto tinklaraštininkės Natalija Kurganovė, Eglė Juzumas, Kotryna Remeikaitė, Goda Jukna, laidų vedėja, aktorė ir knygų autorė Justė Zinkevičiūtė ir kitos.

Pirmoji Kristinos knyga „Ant medinės lentelės“ sulaukė nepaprasto jos gerbėjų dėmesio.

Vos pasirodžiusi antroji knyga jau iškopė į perkamiausių knygų sąrašo pirmąją vietą. Kristina labiausiai už viską norėtų, kad jos knygos nedulkėtų lentynoje. „Visada sakiau, kad knygų kepti neplanuoju. Knyga man – aukščiausios kūrybinės išraiškos forma, kuriai keliu maksimalius reikalavimus. Mano knygas skiria ketverių metų pertrauka, po pirmosios prireikė trejų metų, kad pajusčiau, jog ir vėl turiu ką pasakyti ir parodyti“, – sako ji.

Vizualiai knygos labai panašios, tačiau „Ant medinės lentelės II“ autorė tikina, kad per ketverius metus kūrėja joje stipriai užaugo. Patobulėjo įgūdžiai virtuvėje ir maisto fotografijoje, tapo aiškiai suprantami auditorijos poreikiai. Kristina sako, kad ypač didžiuojasi teorine šios knygos dalimi, kurioje paprastai aiškina apie subalansuotą mitybą ir dalijasi patarimais, kaip neįdedant didelių pastangų savo virtuvėje sukurti sveikesnius patiekalus. „Receptai mano knygoje, tikiu, gali palengvinti kasdienybę ir atsakyti į klausimą, kurį mes nuolat sau užduodame, – ir ką gi vėl šiandien gaminti vakarienei? Stengiausi, kad patiekalai trauktų akį – būtų spalvingi, šiuolaikiški. Savo virtuvėje dažnai gaminu iš daržovių, renkuosi sveikatai palankius produktus. Tai, ką siūlau skaitytojams, yra maistinga, bet neperdėtai sveika. Ir man labai svarbu, kad maistas būtų skanus, – tokį junginį aš vadinu laiminga mityba. Norėčiau, kad skaitytojas išmėgintų visus receptus, o išmėginęs dar ir dar kartą juos kartotų“, – sako tinklaraštininkė.

M. Savičiūtės nuotr.

Kristina įsitikinusi, kad neegzistuoja neskanūs produktai, yra neskaniai paruošti produktai. „Jei kažkas pasiskųs, kad nemėgsta žiedinio kopūsto, paruošiu jam picą su žiedinių kopūstų pagrindu arba makaronus su kreminiu žiedinių kopūstų padažu. Esu tikra, jis pakeis savo nuomonę ir supras, kad ne produktas jam netinka, o tai, kaip jis buvo paruoštas. Sunku būtų atrasti produktą, kurio nevalgau, bet tikrai nemėgstu kepto ar virto svogūno gabalėlių maiste. Užtat marinuoti svogūnai man – nepaprastai skanūs“, – dalijasi savosiomis patirtimis ir priduria, kad bene didžiausias jos skonio atradimas – Azijos virtuvė.

Savo virtuvės Kristina neįsivaizduoju be kokybiško aliejaus ir gerų prieskonių. Vieni jos mėgstamiausių – česnakų milteliai, malta rūkyta paprika, raudonėliai, krapai ir cinamonas. „Jie yra skonio pagrindas, visi kiti produktai – tik detalės“, – šypsosi.

Kristina prisipažįsta ištyrinėjusi kulinarinių knygų ir receptų rinką. Būna knygų, iš kurių gali pagaminti vos keletą receptų, o paskui jos atsigula į knygų lentyną ir daugiau nėra pajudinamos. „Labai tikiuosi, kad su maniške taip nenutiks, kad norėsis gaminti viską iš eilės ir knyga, bėgant laikui, pasidengs riebalų dėmėmis. Nieko baisaus, man tai bus geriausias skaitytojų įvertinimas“, – teigia „Ant medinės lentelės II“ knygos autorė.

Siūlome du receptus iš K. Pišniukaitės-Šimkienės knygos „Ant medinės lentelės II“.

Paplotis su česnakine varške ir pomidorais

Sunku žodžiais apibūdinti, kaip stipriai man patinka šis skonių derinys – sviestinė tešla, česnakais ir žolelėmis gardinta varškė ir sultingi pomidorai. Paplotis skanus ir šiltas, ir atvėsęs, tad puikiai tinka į iškylą gamtoje ar draugų vakarėliui.

Porcijos: 4

Gamybos trukmė: 1,5 val.

Tešlai reikės:

200 g kvietinių miltų

1 a. š. druskos

1 v. š. cukraus

130 g sviesto

50 ml šalto vandens

Įdarui reikės:

180 g varškės

2 v. š. rikotos

2 skiltelių česnako

saujelės mėgstamų šviežių žolelių arba 1 a. š. džiovintų

druskos, pipirų

Papločiui reikės:

kelių pomidorų – vienos arba keleto rūšių

1 kiaušinio

sezamų sėklų

šviežių žolelių / valgomų gėlių | patiekti

Gaminame

Ruošiame tešlą: į dubenį beriame miltus, druską, cukrų ir kubeliais pjaustytą sviestą. Triname tešlą tarp pirštų, kol susidaro maži trupiniai. Tuomet į juos supilame vandenį ir minkome tešlą, kol ji tampa vientisa. Suformuojame tešlos rutulį, apdengiame maistine plėvele ir siunčiame pusvalandžiui į šaldytuvą.

Ruošiame įdarą: varškę sumaišome su rikota, smulkintu česnaku ir žolelėmis bei druska ir pipirais.

Supjaustome pomidorus stambiais griežinėliais.

Ruošiame paplotį: atšalusią tešlą dedame ant kepimo popieriaus iš iškočiojame į ploną maždaug 25 cm skersmens apskritimą. Varškės įdaru ištepame papločio pagrindą palikdami laisvus kelių centimetrų kraštelius. Ant varškės išdėliojame pomidorų griežinėlius ir užlenkiame tešlos kraštus į vidų.

Tešlos kraštus aptepame kiaušinio plakiniu ir pabarstome sezamais.

Kepame 180 laipsnių orkaitėje 35 minutes. Pomidorai kepdami išskirs vandens, tad galite kas 10 minučių paversti kepimo skardą, kad vanduo ištekėtų iš papločio.

Patiekiant galima papuošti žolelėmis ar valgomomis gėlėmis.

Mačios sūrio tortas

Šis sūrio tortas yra be konkurencijos yra mano pats mėgstamiausias. Tiesą sakant, tortų kepti aš nemėgstu – man per daug vargo! O šis tortas – per 30 minučių pagaminamas juokų darbas. Išplaki, susluoksniuoji ir į šaldytuvą – tiek čia ir to vargo. Nors pagaminamas itin lengvai ir greitai, šilko švelnumo tekstūra ir itin malonus skonis abejingų nepalieka.

Porcijos: 22 cm skersmens tortas

Gamybos trukmė: 30 min. + per naktį šaldytuve

Reikės:

300 g paprastų kvadratinių sausainių

120 g sviesto

10 g želatinos miltelių

2 a. š. kokybiškos mačios arbatos miltelių

600 g kreminio sūrio

90 g cukraus

šlakelio vanilės ekstrakto

1/2 žaliosios citrinos sulčių

250 g 35 proc. riebumo grietinėlės

Gaminame

Ruošiame pagrindą: sausainius beriame į maisto smulkintuvą ir sutriname iki smulkių trupinių. Juos sumaišome su lydytu sviestu. Gautą masę beriame į formos dugną ir paspaudžiame šaukštu ar delnais, suformuodami tolygų, tvirtą pagrindą.

Ruošiame želatiną: želatinos miltelius sumaišome su 70 ml šalto vandens ir paliekame išbrinkti.

Ruošiame mačios arbatą: 1 a. š. mačios miltelių užpilame 70 ml virinto ir šiek tiek atvėsinto vandens. Specialia šluotele ar pieno putos plakikliu išplakame arbatą, kol nelieka net smulkiausių miltelių gumulėlių.

Į dubenį dedame kreminį sūrį, cukrų ir vanilės ekstraktą. Išplakame iki vientisos, purios masės. Tuomet supilame paruoštą mačios arbatą ir žaliųjų citrinų sultis, išplakame.

Kitame dubenyje išplakame grietinėlę iki standžių putų.

Garų vonelėje (virš puodo su garuojančiu verdančiu vandeniu) įstatome indelį su išbrinkusia želatina ir retkarčiais pamaišydami išlydome ją. Kaitiname tol, kol želatina taps visiškai skysta.

Skystą želatiną lėtai įmaišome į kreminio sūrio masę visą laiką ją lėtai plakdami plakikliu.

Į kreminio sūrio masę įmaišome plaktą grietinėlę.

Kremą pilame ant torto pagrindo. Išlyginame paviršių ir siunčiame į šaldytuvą per naktį arba bent 8 valandoms – kol tortas visiškai sustings.

Sustingusį tortą per sietelį apibarstome mačios milteliais.

Tortą galite patiekti tokį, koks yra, arba papildomai puošti šviežiomis uogomis.

Pasidalino prisiminimais

Knygos pristatyme dalyvavo ne tik rašytojas J.Žilinskas, bet ir Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Daumantas Kiulkys, leidyklos "Aukso žuvys" direktorė Sigita Pūkienė. Diskusiją moderavo Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaidai Kristina Sadauskienė.

Pokalbis prasidėjo nuo atsiminimų ir šeimų sąsajų su Amerika.

K.Sadauskienė pasidalino savo šeimos atsiminimais apie tai, kad jos močiutės senelis buvo išsilavinęs ir intelektualus žmogus, kalbėjęs net šešiomis kalbomis. Būtent jis išvežė keturis iš penkių savo vaikų į Ameriką. Tą padaryti padėjo ir daugeliui kitų lietuvių.

Pasak J.Žilinsko, tokie žmonės, kaip jos senelis, būdavo vadinami nelegaliais agentais, kurie padėdavo išvykti iš Lietuvos, kadangi legaliai išvažiuoti šansai būdavo menki.

Paties rašytojo šeimos istorijoje irgi būta emigrantų. Jo senelė į Ameriką išvyko kiek ankstesniu laikotarpiu, negu aprašomas knygoje.

O D.Kiulkio proseneliai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į Ameriką ir joje pragyveno net 15 metų.

Idėja gimė istorikui

"Idėja kilo prieš penkerius metus, kai rengiau videoparodą apie okeaninius lainerius – laivus, kuriais lietuviai plaukė į Ameriką. Kai ieškojau informacijos tai parodai, supratau, kad lietuvių kalba emigracijos epizodas yra labai menkai nagrinėtas", – sakė D.Kiulkys.

Tad jis nutarė pristatyti šią idėją savo kolegoms. Kadangi ji buvo priimta teigiamai, istorikas ėmėsi skaityti lietuvių išeivijos leistus laikraščius, ieškoti žmonių, kurie aprašė kelionės laivu sąlygas, atsiminimų.

"Svarbiausia – pati pradžia, kad būtų žalia šviesa, o po to vyko judėjimas į priekį", – paaiškino D.Kiulkys.

Kelionės laivu vargino

Nors knygos idėja įprastai gimsta rašytojui, šį kartą visos idėjos buvo pasiūlytos, beliko jas paversti knyga. O šį procesą J.Žilinskas priėmė išties džiaugsmingai.

"Priėmiau labai džiaugsmingai, kadangi emigracinis pėdsakas mano šeimos istorijoje taip pat yra. Man tai buvo galimybė pakeliauti į savo šaknis, pasižiūrėti į vieną giminės kelių", – mintimis pasidalino rašytojas.

Jis nesistengė knygoje aprašomos kelionės laivu idealizuoti, kadangi jos tokios ir nebuvo – žmonėms tekdavo plaukti mėnesį, miegoti mažose kajutėse.

Savo gimtąją šalį žmonės palikdavo, nes nebepajėgdavo joje išgyventi, o Amerika buvo įsivaizduojama kaip šalis, kurioje viskas įmanoma.

"Pati kelionė nėra stebuklinga ir įdomi, ypač jeigu plauki su vadinamaisiais vargetomis. Gali pasimušti, pabandyti kažkokį ryšį užmegzti. Jeigu pasižiūri į plaukiančius aukštesnės klasės keleivius – kunigus, verslininkus, ten verda kažkokios intrigos. Moterims kelionės būdavo gerokai sunkesnės, ypač dėl elgesio su jomis", – tikino J.Žilinskas.

Dar nesame įpratę prie tokių knygų, bet aš manau, kad tai – laiko klausimas.

Ieškojo lietuvybės šaknų

J.Žilinsko sukurta istorija prasideda 1912-aisiais. Rašytojas tai sieja su tautinio atgimimo laikotarpiu, kai žmonės imdavo ieškoti savo šaknų, bandydavo save identifikuoti.

Jis taip pat gręžėsi į lietuvių literatūros klasiką – Antaną Vienuolį ir jo kūrinį "Paskenduolė", kuris įkvėpė sukurti vieną J.Žilinsko knygos personažų.

"Vieni pasilieka lenkiškoje paradigmoje, kiti atranda savo šaknis ir tampa lietuviais, verčiasi į lietuvybės pusę. Man pasirodė smagi idėja padaryti, kad Veronika nebūtų iš Šepečių kaimo. Ji būtų lenkaitė, o jos tėvas – tas, kuris jau susižavėjo lietuvybės idėjomis. Tad galėjau suvesti ūkininko sūnų ir kilmingą, bet neturtingą merginą ir iš to toliau plėtoti visą istoriją", – pasakojo rašytojas.

Romane – šimtai iliustracijų

S.Pūkienė teigė, kad grafinės knygos gali atskleisti subtilius istorijos momentus, parodyti, kaip gyveno tam tikros asmenybės – patraukliai ir įdomiai.

Tačiau nuspręsta šio romano nepaversti visiškai grafiniu ir ieškoti kitokių formų.

"Kodėl knyga – iliustruota, o ne tik grafinis romanas? Mes leidykloje dažnai šį klausimą iškeldavome. Justino tekstas yra pagavus, tad mums pasirodė, kad verta pagalvoti apie kitokią formą. Sugalvojome, kad tai būtų iliustruotas romanas – tekstinis ir grafinis kartu", – sakė leidyklos direktorė.

Net kelis šimtus romano iliustracijų sukūrė iliustratorė Ūla Šveikauskaitė, tai didžiausias jos projektas.

Apskritai tokio pobūdžio romanai Lietuvoje – vis dar naujiena.

"Dar nesame įpratę prie tokių knygų, bet aš manau, kad tai – laiko klausimas", – svarstė S.Pūkienė.

Vyko masinės migracijos

Pasak istoriko D.Kiulkio, glaustai apie jūrinės migracijos istoriją galima atrasti jau XVII a. istoriniuose šaltiniuose.

Pirmosios masinės lietuvių migracijos į Ameriką pradžia laikoma 1867-ųjų badmetis. Būtent tada lietuvių valstiečiai dėl maisto ir darbo trūkumo per Vokietijos uostus pradėjo emigruoti į Ameriką.

Didžioji emigracijos banga tęsėsi iki pat XX a. pradžios, kol jai kelią užkirto Pirmasis pasaulinis karas. Per tuos metus iš Lietuvos išvyko maždaug 300 tūkst. lietuvių.

Antroji banga prasidėjo tarpukariu, daugiausia žmonių keliavo į Pietų Amerikos valstybes, išvyko arti 100 tūkst. lietuvių.

Trečiąja banga laikoma po Antrojo pasaulinio karo išvykę asmenys, vadinti dipukais. Tai buvo laikoma paskutiniąja masine emigrantų banga.

Renginį vedė buvusi Klaipėdos senjorų prezidentė Kristina Buslajeva.

Prieš keletą metų Julija buvo parašiusi eilėraštį "Draugystės medis", skirtą Baltų vienybės dienai. Į latvių kalbą išvertė ir eilėraštį tądien perskaitė Dzidra Marčienė.

O Julija savo eilėraštį skaitė be mikrofono. Poezija visa jėga, galingai salėje skambėjo susirinkusiesiems. Atvykę bendruomenės ansambliai stengėsi J.Montvydaitės-Samuilienės eilėmis padainuoti, o muziką dainoms buvo parašęs Klaipėdos kompozitorius Pranas Škimelis.

Dainas apie jūrą ir jūreivius keitė pačios Julijos sukurtais rūbais papuošti šokėjai, o po to vėl skambėjo dainos.

Gaila, kad didelėje aukštoje bendruomenės salėje buvo tik du mikrofonai, blogai buvo girdėti salėje esantiesiems.

Kažkodėl ir pati renginio vedėja pradžioje nesinaudojo mikrofonu.

Tačiau netrukus po to salėje prasidėjo šurmulys, tikras turgus. Nes, kaip visada, į statinę buvo įpilta šaukštas deguto.

Vedėja Julijos gerbėjams kažkodėl nesuteikė galimybės salėje pasveikinti knygos autorės.

Renginiui dar nepasibaigus, buvo paskelbta, kad pirmojo aukšto salėje visų susirinkusiųjų laukia Julijos kepta duona ir vaišių stalas.

Pusė susirinkusiųjų staiga, lyg kareivėliai, atsistojo ir puolė kaip vėjas prie durų užsiimti vietos prie nukrauto vaišių stalo, kurį paruošė eilėraščių autorė J.Montvydaitė-Samuilienė.

Gerbėjai prabėgdami jau nebepastebėjo vestibiulyje ant stalo padėtos jos parašytos eilėraščių knygos. Grojo kapelija, salėje žmonės prie vaišių linksminosi...

Kaip matėme, visa tai galėjo atrodyti tarsi meškos paslauga, o gal tiesiog buvo toks scenarijus? Puiku, kad pabaigoje (nors ne visi girdėjo) vadovė Janina Žemaičiūnienė stvėrė mikrofoną ir bandė sušvelninti padėtį, nes teigiama, kad šiuose namuose galbūt jau ne kartą tai kartojasi.

Trenkto žmogaus mintys?

Susitikime buvo kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis, daugelis jų aprašytos ir minėtoje N.Oželytės knygoje. Pasak jos, prie knygos atsiradimo ir išleidimo prisidėjo ne tik leidyklos "Tyto alba" darbuotojos, bet ir jos dukterys.

"Aš vaiko paklausiau, kaip turi vadintis trenkto žmogaus mintys? Atsakė: "Mamyte, kaip? Atatrankos". Vienas vaikas viršelį nupiešė, kitas vaikas pavadinimą sugalvojo", – pasakojo N.Oželytė.

Knygos viršeliu tapo prieš dvejus metus N.Oželytės gimtadienio proga jos dukters įteiktas piešinys. Jame matomas kažkur einantis žmogus ir dvi linijos – viena žymi žemę, gyvenimą, o kita – nežinomybę.

Spalvų požiūriu, šis viršelis primena ir ukrainiečių pašto ženklą.

"Tai, kas yra matoma pirmame puslapyje, yra tai, aš taip jaučiausi visą gyvenimą", – sakė aktorė.

Įdomu: į susitikimą atvykę klaipėdiečiai įdėmiai klausėsi N.Oželytės knygos pristatymo. / Indrės Kiseliovaitės nuotr.

Niekada nepritapo

Kalbėdama apie nepritapimą jaunystėje, N.Oželytė kalbėjo, jog anksčiau niekino save, o visas gyvenimas atrodė nykus ir beprasmis.

"Mano raudonas dienoraštis iki šiol tarsi guli man už nugaros. 16–17-os metų jame rašydavau, kad niekinu save, nes negaliu nusižudyti, o šitas gyvenimas beprasmis, bet aš bijau numirti. Ir kai kalbu apie tai, matau, kiek jaunų žmonių yra tokioje pačioje situacijoje. Viešai užsideda socialines kaukes, viskas gerai, o grįžta namo ir jiems viskas blogai", – pastebėjo autorė.

Ji pasakojo, kad itin dažnai po susitikimų socialiniuose tinkluose sulaukia žinučių.

"Jūs neįsivaizduojate, kokios bangos jaunų žmonių rašo po kiekvieno susitikimo, kad jaučiasi taip pat, kad jiems blogai. Kad protingas, išsilavinęs, baigęs aukštuosius mokslus, 30-ies metų žmogus tam, kad nenusižudytų, rūko "žolę", nes beprasmybė jį tiesiog gniuždo", – sakė N.Oželytė.

Politika – kvaila ir neįdomi

Karas Ukrainoje – dar viena jautri tema, kurią trumpai aptarė knygos autorė. Jos teigimu, žmonės labai dažnai nesuvokia žodžių prasmės.

"Mes gyvename melo pasaulyje, ne tik kiekvienas individualiai. Tai, kas dabar darosi Ukrainoje, – melo išdava. Teisus iš tikrųjų yra V.Putinas, nes jis visus nupirko – G.Schröderį, A.Merkel ir visus kitus, nes jis buvo tikras – jie tokius gražius žodžius šneka, nes yra iškrypėliai ir melagiai. Gražiai pašneka, po to ateina ir jam patarnauja. Tai, kas vyksta dabar Ukrainoje, yra Armagedonas, biblinis įvykis. Juk jei Ukraina pralaimės, kaip mes galėsime žiūrėti į veidrodį? Kaip išvis reikės gyventi? Sumauta žmonių giminė, kuri nežino, kam gyvuoja", – išsakė nuomonę aktorė.

Vis dėlto N.Oželytė savo knygoje nenorėjo rašyti apie politiką. Jos nuomone, tai – kvaila ir neįdomu.

"Suprantu, kad žmonės tuo teršia savo smegenis mažai ką žinodami ar suvokdami. Jie gali valandų valandas kalbėti apie P.Gražulį ar R.Žemaitaitį, bet tai yra lukštai ir šlamštas, kurie nekeičia gyvenimo ir kurie aiškiai parodo, kiek demokratija yra fikcija. Apie tuos lukštus rašinėti man kvaila, neįdomu", – tikino autorė.

Kas yra meilė?

Apie meilę N.Oželytė kalbėjo daugelyje pokalbių. Tai aptarė ir savo knygoje.

Tačiau kas tai yra ir kaip meilę atpažinti, daugeliui vis dar sunku suvokti, kadangi į pirmą vietą stato save, o ne kitą žmogų.

"Su vienu jaunuoliu aptarėme, ar galime žodžiu "meilė" vadinti metą, kada labai džiaugiesi, kai tavo mylimam žmogui gera. Tai kodėl tam tikrose situacijose jis užmuša ją iš meilės? Frazėje "aš tave myliu" koks žodis yra pagrindinis? Ar kas nors aiškino vaikams? "Aš" yra pagrindinis, o vietoje "tave" keičiasi vardai, pavardės. Nes "tu mane" apgavai, nuvylei. Man tiesiog gera šalia to žmogaus ir aš jį myliu. Tu man rūpi tiek, kiek man šalia tavęs gera. Kai man gera šalia kito, tada aš myliu kitą. Tai yra meilė? Tai – meilė sau, be abejonės", – mįslingai samprotavo N.Oželytė.

It paskutinė kelionės diena

Susitikimo su klaipėdiečiais pabaigoje signatarė apibūdino ją apėmusį jausmą, kai atrodo, kad viskas gyvenime atlikta.

"Buvo galima labai gražiai viską surašyti, taip, kaip buvo mano gyvenime, ir galbūt tai kam nors padės, nevers šitiek daug laiko kankintis, kaip kankinausi aš, galvodama, kad esu "ryža" ir trenkta. Galbūt kas nors pasijaus geriau. Kaip jūs jaučiatės paskutinę savo kelionės dieną po to, kada apkeliavote labai egzotišką, tolimą šalį? Jūs buvote ten tris savaites, išlaipiojote kalnus, išnardėte ir atsibudote ryte viešbutyje, 10 val., o lėktuvas 17 val. Ką darote? Aš dabar taip jaučiuosi. Viską padariau, mano vaikai užauginti, mano darbai atlikti", – sakė knygos autorė.