Televizijos laidų vedėja nevengė paliesti išvaizdos temos. „Kalbėdama apie savo išvaizdą, nesikuklinu iš savęs pasijuokti ir padrąsinti moteris nekritikuoti savęs ir kitų dėl to, kaip mes atrodome ar jaučiamės. Perėjau nemažai skaudžių akimirkų, kuomet kiti kritikuodavo mano išvaizdą, kūno sudėjimą. Visais išgyvenimais bei sukaupta patirtimi iš šio laikotarpio atvirai dalinuosi su moterimis. Visuomet stengiuosi sukurti betarpiškumo jausmą, noriu, kad visos būtų suprastos, nesijaustų vienišos“, – sakė žinoma moteris.

„Paprašytos įvardinti didžiausius savo kompleksus, moterys dažniausiai pradeda nuo savo kūno. Kiekviename mieste, kad ir kur bebūčiau, bent kelios išreiškia nuoskaudą dėl ne va per storų ar per plonų kojų. Pripažinkime, labai dažnai pamirštame, kad esame vertos rūpintis savimi ir skirti laiko savo poreikiams. Vietoj to, kad imtumėmės veiksmų ir nekreiptumėme dėmesio į kritiką, daug laiko vis dar skiriame nuoskaudoms bei liūdesiui“, – pasakojo I. Stonkuvienė.

Dėl to turime bandyti viena kitą suprasti, atjausti, pagirti bei nesmerkti.

Pasak įvairių socialinių iniciatyvų sumanytojos, dažniausiai išvaizdos kompleksai – tik ledkalnio viršūnė. „Meilė sau, apie kurią vis kalbu, reikėtų suvokti plačiąja prasme. Tai laikas sau, savo mėgstamiems užsiėmimams, rūpestis savo sveikatai bei gerai savijautai, savišvietai. Būtent todėl sugalvojau specialius vakarus tik moterims. Tai lyg priminimas. Pajaučiau, kad kiekviena esame linkusios į panirimą šeimyniniame, buities gyvenime. Apleidžiame save, tampame piktomis niurzgančiomis moterimis, kokios iš tiesų nesam“, – sakė ji.

I. Stonkuvienės nuomone, vienybė sprendžia labai daug problemų. „Skaičiuodama susitikimus su visomis jau tūkstančiais moterų, nepriklausomai nuo įvairaus amžiaus, skirtingų patirčių bei pareigų, atrandu vis daugiau panašumų. Dėl to turime bandyti viena kitą suprasti, atjausti, pagirti bei nesmerkti. Visos patirtys, su kuriomis mes susiduriame mus visas jungia ir vienija“, – patarimus žėrė Indrė.

Apie būtinybę moterims palaikyti viena kitą ir žiaurius komentarus internete I. Stonkuvienė yra kalbėjusi laidoje „KK2“.

Prieš kelias savaites dekoratoriaus Manto Petruškevičiaus elegantiškai papuoštame viešbutyje „Stikliai“ buvo pristatytas pirmojo mados ir gyvenimo būdo žurnalo „Elle Lietuva“ numeris, prieš beveik 80 metų gimęs mados sostinėje Paryžiuje, ir iki šiol leistas daugiau nei 45-iose šalyse.

Pirmąjį žurnalo numerį viršelį papuošė garsiausias modelis iš Lietuvos – Edita Vilkevičiūtė, o pačiame žurnale gausu spalvingų fotosesijų, kuriose naujausios mados tendencijos. Į šia proga surengtus vėlyvuosius pusryčius susirinko daugiau nei 200 stilingai apsirengusių pramogų pasaulio žmonių, verslininkų, sportininkų ir visuomenės veikėjų. Garsios moterys, paklaustos apie gudrybes, padedančias atrodyti nepriekaištingai, it sutarusios teigė, kad vienas svarbiausių dalykų – miegas.

Beveik ketvirtį milijono sekėjų socialiniame tinkle „Instagram“ turinti Ieva Mackevičienė, kurią dažnai galima pamatyti drabužių ar grožio priemonių reklamose, pasakos, kad tik pastaruosius kelerius metus sulaukia komplimentų dėl savo išvaizdos. Pernai kartu su vyru, garsiu televizijos laidų vedėju Rolandu Mackevičiumi Ieva atidarė internetinę parduotuvę, kurioje – jų atrinktos kosmetikos priemonės. Vis dėlto jos atsakymas apie savo atrastas gudrybes grožiui puoselėti kiek netikėtas – viską darykite be įtampos. „Pramogų versle esu gal jau apie penkiolika metų, tai dešimt metų man sakydavo, kad aš esu bjauri, kad esu ančiukas, kad trūksta vieno danties mano šypsenoje, tai niekados negaudavau to, kad tu be proto graži, ir tau lengva eiti per gyvenimą“.

Apie išvaizdos svarbą arba nereikšmingumą galima ginčytis iki pamėlynavimo. Ką ji lemia gyvenime – šįkart iš garsių moterų lūpų. Kuri iš jų turi net 30-imt skirtingų raudono lūpdažio atspalvių? O kuri, nepaisant beveik ketvirčio milijono sekėjų, dėl savo išvaizdos ilgą laiką sulaukdavo patyčių ir nemalonių pastabų? Gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ – jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., tik per LNK.

Ką Viktorija Siegel daro, kad taip atrodo?

Pozuodama fotografei Laurai Beržanskienei operos solisto Merūno žmona, 34-erių E. Vitulskienė atrodo atsipalaidavusi ir savimi pasitikinti. Moters nevaržo tai, kad reklaminėje fotosesijoje, kuriai ji pozavo prieš pat meilės dieną, teko vilkėti tik seksualius apatinius, o fotostudija buvo įkurta tiesiog lovoje.

„O taip, taip, bijokime, bijokime savęs, savo svorio, ūgio, plaukų spalvos, moteriškumo, savo vidinės laisvės, šelmiško seksualumo, o dar prisegamos kojinės, fui, kalė! Ką daugiau galima pasakyti... Tiek mumyse posovietinio š…, kad, jeigu galėtume, gyvenime nenusirengtume nuogai“, – taip socialiniame tinkle po, ko gero, pirmosios tokios atviros ir seksualios fotosesijos rašė Erika. Šiandien ji pasakos norėjusi paraginti moteris nustoti bijoti savęs, nesvarbu, kokia jų plaukų spalva, jos lieknos ar apkūnios, nes gyvenimas per trumpas – vertėtų pasiimti akvarelę ir tapyti jį ryškiomis spalvomis.

LNK nuotr.

Kaip neprarasti pasitikėjimo savimi tuomet, kai svoris siekia 100 ir daugiau kilogramų ribą? Ką daryti, kai vyras vietoj trokštamos dovanos įteikia abonementą į sporto klubą tarsi užuominą, kad norėtų matyti jus liekną? Ir kodėl kiekviena, galvojanti, kad yra vis dar nepakankamai gera mama, žmona, draugė ar moteris, pirmiausia turėtų atsistoti prieš veidrodį?

Atviras interviu su E. Vitulskiene – šį pirmadienio vakarą gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“, 20 val., per LNK.

Laidoje K. Zvonkuvienė pasakojo, kad jau ankstyvoje vaikystėje ji svajojo apie dainavimą, bet tam trukdė didžiuliai kompleksai dėl išvaizdos, pasitikėjimo savimi trūkumas. Kiek vėliau ji vis tik nusprendė, kad dainavimas – jos pašaukimas.

„Kur mane kviesdavo, ten aš eidavau. Bažnytiniai chorai, liaudies ansamblis, kitokie chorai – man tiko viskas, kur tik buvo galima dainuoti. Visur kur muzika, ten aš. Pradėjau dar ir vestuvėse ir baliuose dainuoti – man sekėsi gerai, vasaros buvo užpildytos, mane mėgo. Ten grožio nereikėjo“, – pasakojo ji.

K. Zvonkuvienė prisiminė, kad tuomet prisižiūrėjusi televizijos bandė eksperimentuoti su savo išvaizda, stengėsi atrodyti ryškiai, kaip tikra dainininkė. Prisiminusi tuometinius savo bandymus atrodyti stilingai, šiuo metu moteris juokiasi: „Mano viena draugė dar dabar man primena, kaip vaikščiodavau apsirengusi. Su platforminiais aukštakulniais, blizgančiomis kelnėmis, blizgančia tunika, blizgančiu švarkeliu ir lyg dar maža būtų purkšdavausi tokia dulksna, kad ir kūnas blizgėtų. Toliau – skrybėlė, blakstienos iki antakių, lūpos ryškios ir, žinoma, storas grimo sluoksnis, nes labai kompleksavau dėl odos“.

Aš kaimietė, bet norėjau būti stilinga, susitvarkiusia kaimiete.

„Tikriausiai man reikėjo atsidurti „Pop Ladies“, kad suprasčiau apie sceninį įvaizdį. Man merginos vis bandė gražiai pasakyti, kad gal man reikia kitaip dažytis, vis bandė patarti ar pamokyti. O aš buvau labai kategoriška – sakydavau ne, man taip netinka, aš žinau kaip geriausia. Tik po kurio laiko supratau, kad jos man linki gero, o ne blogo. Tada pradėjau stebėti grupės nares, klausinėti kaip, pavyzdžiui, plaukus susigarbanoti. Šiek tiek kopijuoti stilių, apsirengimą. Aš kaimietė, bet norėjau būti stilinga, susitvarkiusia kaimiete“, – kalbėjo K. Zvonkuvienė.

Katažina taip pat prisiminė ir nesėkmingus bandymus atrodyti kaip kitos: „Aišku, buvo daug nesėkmių. Bandydavau kopijuoti N. Bunkę visai pro šoną. „Pop Ladies“ tokios pupytės, o aš vis tiek kažkokia ne tokia. Ta nosis didelė, tos šukuosenos netinka... Turėjau atrasti savo įvaizdį“.

Anot dainininkės, įrodyti savo vertę buvo labai sunku. Juk ji ilgą laiką buvusi tiesiog vestuvių muzikantė. „Aš atsimenu pirmuosius koncertus su „Pop Ladies“. Pristato Natalija Bunkę, Liepa Mondeikaitę, Oksaną Pikul – visi šaukia garsiai, ploja. Ir tada sako – pasitikite ir Katažiną Nemycko. Stoja tyla arba kažkas šaukia, kas čia tokia. Buvo sunku įrodinėti žmonėms, kad aš verta būti ant scenos, kad galiu irgi dainuoti. Norėjau atiduoti visą save, bet tik dar labiau užsisklęsdavau savyje“, – mintimis dalijosi moteris.

Visą laidą su K. Zvonkuviene galite žiūrėti jau dabar, o kiekvieną ketvirtadienį vis naujas epizodas.

Turbūt dažnas kelionių agentūrų darbuotojas sutiks: vienas populiaresnių pageidavimų viešbučiui – kad jame nebūtų daug lietuvių. Gal ir suprantama, jei stengiesi nesutikti pažįstamų, kai romantiškai atostogauti vyksti ne su savo žmona. Bet abejoju, ar šuo pakastas būtent čia. Tautiečių nebuvimas – tarsi pliusas šalia paplūdimio kaip iš atviruko, šiltos jūros ir maitinimo "viskas įskaičiuota plius". Pageidavimas, aišku, kiek komiškas, nes kas tokie patys prašantieji – uzbekai?

Dar yra garsusis komplimentas menui: "Sunku patikėti, kad čia lietuvių kūryba!" Gėda prisipažinti, bet ir pati esu taip pasakiusi apie sužavėjusius muzikinius kūrinius, knygas ar filmus, kol suvokiau, kaip nusišneku. Dažnai pasitaiko straipsnių ir televizijos laidų, kurių pasakojimo ašis – kaip lietuvis ar lietuvė prasimušė svetur, kaip ten, užuot biurus valę ar prilipusį sūrį nuo lėkščių grandę iki dienų galo, tapo gerbiami, turtingi ir sėkmingi. Net faktas, kad tautietis ar tautietė atsidūrė elitiniame vakarėlyje kur nors Holivude jau reikalauja antraščių. Ir kyla natūralus klausimas, o kodėl mes vis dar šitaip stebimės?

Vienas bičiulis, nusprendęs kuriam laikui Kauno gatves išmainyti į Toronto dangoraižių vaizdus, apibūdino šį reiškinį labai taikliai – mažos valstybės gyventojo kompleksas. Tai tas balselis galvoje, įkyriai šnabždantis: "Kur tu čia lendi, žmogeliuk iš Lietuvėlės?", dėl kurio dažnai nusprendžiame tenkintis iš esmės netenkinančiomis sąlygomis. Ačiū Dievui, manajam bičiuliui pavyko jam nepasiduoti – sužavėjo kanadiečius savaisiais gabumais, netrukus gavo svajonių darbą ir pats dabar žvelgia pro vieno tų dangoraižių langą. Tokių vienoje ar kitoje srityje talentingų tautiečių daugybė – tiek emigravusių, tiek ir likusių tėvynėje. Ir džiugu, kad jiems pasiseka, bet taip ir turėtų nutikti darbštiems, gabiems žmonėms. Niekaip kitaip.

Išskyrus stereotipais mąstančius siaurapročius, kurių, ne paslaptis, iki šiol pasitaiko visur, civilizuotas pasaulis seniai į mus nebežvelgia kaip į antrarūšius.

Ne naujiena, kad istoriškai nukentėjome, o sovietinis palikimas, kaip koks bjaurus virusas, vis dar išlenda nusilpus bendram organizmo imunitetui – tai pasakytina ir apie tarpusavio bendravimo kultūrą, ir apie politikos subtilybes. Ir jei mūsų šalis būtų namas, tai jame tikrai dar yra likę kampų, kuriuos reikėtų apkuopti.

Kita vertus, sveikimo požymiai akivaizdūs. Gamtos duotos girios, ežerai ir šeimininkių išradingumas šimtu skirtingų būdų paruošti bulves su kiauliena seniai nebėra vieninteliai dalykai, kuriais galime pasigirti. Ir, daugelio užsieniečių akimis, tampame šalimi, kuri ne tik intriguoja nuvykti ir pamatyti, kad žmonės gali gyventi ir taip, o iš tikrųjų trokštama aplankyti vieta. Kartais – ir apsigyventi.

Turime rašytojų, kurių pavardes puikiai žino literatūros entuziastai visame pasaulyje. Mūsų muzika jau ilgokai neapsiriboja vien "Pusbroliais Aliukais ir sesute Silvija" ir grupe "Balius" (atleiskit, jei esate pastarųjų gerbėjai). Lietuviai kuria produkciją, pradedant drabužiais, baigiant baldais ir išradimais, nuo kurių svaigsta visas pasaulis, įskaitant išsvajotuosius Vakarus. Ilgai tektų pakeliauti, kol rastume antrą sostinę, turinčią tiek puikios kokybės maitinimo įstaigų, kaip mūsų. Mūsų kurortai nei švara, nei paslaugomis nenusileidžia tiems, į kuriuos skristi reikia keletą valandų. O ir frazė "Kaunas tvarkosi" jau kurį laiką gali būti taikoma toli gražu ne vien duobėtų kelių lopymui. Išskyrus stereotipais mąstančius siaurapročius, kurių, ne paslaptis, iki šiol pasitaiko visur, civilizuotas pasaulis seniai į mus nebežvelgia kaip į antrarūšius. Gal laikas nustoti šitaip manyti ir patiems?

Su žemos savivertės problema kasdien susiduria pusė apklausoje dalyvavusių moterų iš viso pasaulio, rašoma pranešime spaudai.

Tokius įspūdingus rezultatus atskleisti padėjo kosmetikos kompanijos „Mary Kay“ inicijuotas pasaulinis tyrimas. Apie žemą moterų savivertės rodiklį ir iš to kylančius kompleksus pasakoja psichologė Laura Rimkutė.

− Pasaulinis tyrimas atskleidė prastą moterų savęs vertinimo rodiklį – net pusė pasaulio moterų savimi nepasitiki ir nepelnytai save kritikuoja. Ar iš savo praktikos galite patvirtinti, jog su tokiomis problemomis susiduria ir lietuvės?

− Iš praktikos galiu pasakyti, kad savivertės klausimu Lietuvos moterys turbūt yra žemiau bendrojo pasaulinio vidurkio. Lietuvių moterų socialinis ratas ir aplinka, kurioje augama, vyraujanti kultūra, nėra palankūs aukštos savivertės auginimui. Savivertės šaknys dažniausiai pradeda skleistis vaikystėje ir priklauso nuo to, kaip su mumis elgėsi tėvai, globėjai, aplinkiniai žmonės.

Silpna žmogaus savivertė formuojasi tuomet, kai, pavyzdžiui, vaikas auga, bet jis šeimoje nėra svarbus: tėvai neturi jam laiko, jo neskiria bendravimui, poreikių tenkinimui. Tuomet vaikas nesijaučia vertas kitų dėmesio. Paauglystė atneša kitus, dažnai mokykloje vyraujančius patyčių iššūkius. Suaugęs žmogus jaučia viso to pasekmes per savivertės stoką.

−Kaip gali pasireikšti žema moters savivertė? 

Skandinavijos šalyse, kur nevyrauja tokie slaviški princesės įvaizdžio standartai, moterys yra labiau atsipalaidavusios.

−Žema savivertės stoka pasireiškia tuomet, kai moterims sunku priimti komplimentą, kai sunku save tinkamai pozicionuoti darbe, susirasti partnerį. Vyrauja tendencijos, kad moterys yra linkusios geriau būti su bet kokiu partneriu, negu su lygiaverčiu sau, nes bijo, kad nesusiras geresnio.

−Perdėtą stresą dažnai moterys patiria ir norėdamos atitikti įvairius formuojamus standartus, tarp jų ir grožio. Kaip tai veikia psichologinę būklę?

−Moters įvaizdį mums dažnai formuoja nuotraukos – tai, kas nėra tikra. Ir nebūtinai atitinka tikrovės. Skandinavijos šalyse, kur nevyrauja tokie slaviški princesės įvaizdžio standartai, moterys yra labiau atsipalaidavusios. Tuo tarpu mes dažnai jaučiame įtampą atrodyti nepriekaištingai. 

Laura Rimkutė

Tokiai streso įtakai moterys, neturinčios stipraus, „nelūžtančio“ vidinio vertės jausmo, pasiduoda lengviau. Jos tampa pažeidžiamos. Jausdamos pagrindą, pasitikėjimą savimi, jos daug sąmoningiau dėlioja prioritetus, ne taip jautriai reaguoja į kritiką ir geba susitvarkyti su kylančiomis problemomis.

−Vertinant tyrimo rezultatus, skleidžiasi gan dviprasmiška situacija. Šiuolaikinę moterį įprasta matyti nusiteikusią labai ryžtingai, tvirtai, siekiančią savo tikslų. Bet tyrimai atskleidžia kiek kitą medalio pusę – pusė apklaustųjų moterų nepasitiki savimi. Kaip jūs vertintumėte tokį kontrastą?

−Kai mes stokojame savivertės, turime du elgesio būdus. Viena, mes slepiamės, nenorim rodytis viešumoje. Kitas kraštutinumas – kai labai stengiamės pabrėžti didelį savarankiškumą, kietumą. Tai irgi yra trūkumo konstatavimas, tik priešingu būdu. Toks elgesys yra nesąmoningas. Pasiteiravus tų moterų, jos tikrai su tuo nesutiks, bet tai yra gynybiniai mechanizmai, kuriais bandome atkurti savąją vertę.

−Ar yra kokių veiksmingų būdų, kuriais galėtume stiprinti vidinį pasitikėjimą savimi, auginti vidinį vertės jausmą?

−Reikėtų vertinti ir mylėti save labiau, skirti sau daugiau laiko, jaustis užtikrinčiau ir labiau priimti save tokią, kokia esate. Užklijuoti priminimai ant veidrodžio su komplimentais, kad esate graži ir vidumi, ir išore išties veikia. Tai gali būti ir ofise pakabintas humoristinis paveikslėlis, leidžiantis tiesiog prisiminti tą žinutę.

Svarbu ir aplinka, žmonės, su kuriais bendraujama. Ar tikrai leidžiamas laikas su tais, kurie reiškia palaikymą, sako komplimentus ir stiprina jūsų vertės jausmą? Esu mačiusi daug jaunų moterų, kuriomis abejoja jų tėvai, nors jų vaidmuo labai svarbus. Mes nepakeisime aplinkinių ar tėvų, bet galime koordinuoti su jais leidžiamo laiko kiekį. Jeigu kalbame apie draugus arba gyvenimo partnerį – šiuos žmones keisti gyvenime galime.

Žemos savivertės žmogui dirbti darbą, kuris nesiseka, yra nemėgstamas ar neišmanomas, yra labai pavojinga. Tokiu atveju yra geriau keisti darbą ir turėti hobių, užsiimti veiklomis, kurios teikia džiaugsmą ir duoda savotišką žinutę, kad man viskas gerai sekasi – tai taip pat padės stiprinti savivertės jausmą.

−Reziumuojant mūsų pokalbį, ko norėtumėte palinkėti moterims, kurios bijo priimti sprendimus keistis, nemyli savęs ir nuvertina savo galimybes?

−Aš visoms linkiu nuoširdžiai pasiekti tokį lygį, jog jos galėtų pasakyti, kad aplinkinių vertinimas visiškai nerūpi – čia mano manymu jau yra aukštasis pilotažas ir turbūt labai nedaug žmonių yra jį pasiekę. Mes dažnai esame prisirišę prie aplinkinių nuomonės, todėl siūlau mažiau galvoti, ką sako kiti, labiau tikėti savimi, kad galiu pakeisti savo vertės jausmą ir galiu pradėti su tuo sąmoningai dirbti – tiek dirbant su savimi, sau sakant komplimentus, pasirenkant aplinkinius žmones, su kuriais bendrauji, ir tuo pačiu išmokti drąsiai sakyti „ne“ tiems dalykams, kurie gyvenime jūsų netenkina.

Gyvenimo būdo laidos „Raudonas kilimas“, rodomos sekmadieniais 18 val.per TV3, kūrėjams atlikėja papasakojo ne tik apie jaunystėje kamavusius ir savimi abejoti privertusius kompleksus, bet ir apie meilę muzikos prodiuseriui Deivydui Zvonkui bei motinystę.

Nors dabar nuolat besišypsanti K. Zvonkuvienė jaučia pilnavertę laimę, atskleidžia, kad taip buvo toli gražu ne visada.

„Prieš pirmą klasę mane tėvai sugalvojo nuskusti plikai, nes mano plaukai neaugo. Iš manęs pradėjo tyčiotis, nuo to viskas prasidėjo – įsikaliau į galvą, kad esu baisi, negraži. Ir paauglystėje kovojau su kompleksais, neslėpsiu, buvo visokių minčių, galvojau, kad nenoriu gyventi, nes niekam nepatinku“, – atviraus dainininkė.

Mes nevaidiname vienas prieš kitą, gerbiame vienas kitą, mylime vienas kitą, stengiamės vienas dėl kito.

Nors nuo vaikystės norėjo stovėti scenoje, stebėdama kitas garsenybes Katažina tam nesijautė pakankamai graži ir visuomet stengėsi maskuoti savo trūkumus, tačiau vėliau atrado savyje stiprybės. „Supratau, kad man gerai sekasi muzikoje. Ten, kur važiuoju koncertuoti, mane vertina ne už mano išvaizdą, o už mano talentus, mano bendravimą“, – prisimins žvaigždė.

Laidoje K. Zvonkuvienė papasakos ne tik kaip jai pavyksta suderinti intensyvų darbo grafiką su mamos bei žmonos pareigomis, kokias patirtis jai suteikė motinystė, bei kaip jai ir D. Zvonkui pavyksta išsaugoti meilę, prisimins pirmąjį judviejų pasimatymą bei santykius ištikusias krizes.

„Mes nevaidiname vienas prieš kitą, gerbiame vienas kitą, mylime vienas kitą, stengiamės vienas dėl kito. Santykių sėkmė yra mūsų paprastume ir tame, kad išmokome priimti vienas kitą“, - sakys K. Zvonkuvienė.

Daugiau nei prieš metus dvynukų su D. Zvonkumi susilaukusi Katažina atskleis esanti kaip niekuomet laiminga. „Prisimenu savo pirmus žodžius po gimdymo – tai pilnatvė! Dabar jaučiuosi absoliučiai laiminga. Kai buvo rizika prieš gimdymą juos prarasti, meldžiausi, kad neduok, Dieve, iš manęs juos atimsi, aš neišgyvensiu “, – graudinsis Katažina.

Politikams, siekiantiems pasipuikuoti, ne tiek sportas ir olimpiados filosofija, kiek ideologinių idėjų pagrindimas tapdavo svarbiausiu interesu, kurio siekimas dažnai pateisindavo net ir pačias amoraliausias priemones. Panašu, kad dabartinei Rusijai šios priemonės vis dar lieka labai aktualios.

Pastarosios kelerios olimpinės žaidynės, kuriose dalyvavo Rusija, negali nepriminti liūdnai pagarsėjusių epizodų, vykusių Šaltojo karo laikais.

Sovietų Sąjungos satelitė Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) 1968 m. Meksike vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse laimėjo 9 aukso medalius. Po ketverių metų vykusiose Miuncheno žaidynėse VDR atletai iškovojo jau 20 aukso medalių, o dar po ketverių metų olimpiadoje Monrealyje - net 40 aukso medalių.

Kaip vėliau paaiškėjo, ne tik sportininkų pažanga, bet ir VDR saugumo tarnybos „Stasi“ koordinuojama dopingo politika davė tokį vaisių.

XXI amžiuje panašiais iškovotų medalių šuoliais pasaulį nustebino Rusija.

2010 metų Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse Rusija bendroje iškovotų medalių lentelėje užėmė 11 vietą (3 aukso, 5 sidabro ir 7 bronzos), po ketverių metų Sočyje vykusioje žiemos olimpiadoje iškart po žaidynių jau rikiavosi pirma su 13 aukso, 11 sidabro ir 9 bronzos medaliais.

Tačiau netrukus Rusijos sportininkų iškovotus medalius bei valstybės vietą bendroje iškovotų medalių įskaitoje stipriai apkarpė garsusis Richardo McLareno tyrimas.

Tyrimo metu atskleisti sensacingi faktai: 2011-2015 metais daugiau nei tūkstantis Rusijos sportininkų iš 30 sporto šakų buvo įtraukti į dopingo vartojimo schemas siekiant geresnių rezultatų tiek 2013 metų pasaulio lengvosios atletikos čempionate, tiek 2012 ir 2014 metų olimpinėse žaidynėse.

Kilęs tarptautinis dopingo skandalas buvo pagrindinė priežastis, kodėl Rusija nesužibėjo ir ką tik pasibaigusiose Pjongčango olimpinėse žaidynėse. Rusijos sportininkai ne tik nepateko į daugiausiai medalių iškovojusių valstybių dešimtuką (liko 13), tačiau visų olimpinių žaidynių metu nekilo nei šalies vėliava, nei skambėjo Rusijos himnas. Rusijos sportininkai, tarsi neegzistuojančios valstybės atletai, rungėsi pažymėti neutralia olimpinių žiedų atributika.

Rusijos valdžios vykdyta dopingo politika rodo ne tik tai, kokiu didžiuliu mastu Rusijoje įsigalėjusi korupcija, bet ir tai, kad valstybė „užbuksavo“ Šaltojo karo atmosferos ir sovietinio mąstymo kelyje. Kitaip tariant, valstybės prestižas bei statusas, kurio stiprinimui kiekviena valstybė siekia išnaudoti olimpines žaidynes, Rusijoje lieka suvoktas būtent šių, jau pasibaigusių, istorijos etapų logikoje.

O tokia Šaltojo karo logika, reikia pripažinti, yra mažiausiai palanki eiliniams gyventojams ir valdžios užmegztose intrigose įsipainiojusiems sportininkams.

Prieš pusę amžiaus už „Stasi“ koordinuojamą dopingo politiką fizinėmis ir psichinėmis ligomis, kilusiomis dėl naudojamų preparatų, sumokėjo daugiau nei 1000 VDR atletų, dažnai net nežinojusių, kad vartoja testosteroną ar anabolinius steroidus, o šiandien didžiausią kainą moka nesusitepę Rusijos sportininkai ir nacionalinių simbolių olimpiadoje nematantys eiliniai rusai.

Tačiau ne visada tie, kurie nukentėjo, supranta, kad buvo nuskriausti. Todėl ar Rusijos visuomenė nusikalstamus valdžios veiksmus įvertins kaip pirmiausia kenkėjiškus rusiškumui bei valstybės įvaizdžiui, toli gražu nėra aišku. Ypač kai didžiavalstybiškumas yra tarp tikslų, kurie svarbūs ir visuomenės masėms.

JAV Džordžijos valstijos Gvineto koledžo profesorė Dovilė Budrytė pažymėjo, kad Rusijoje valdžios statusas nėra aktualus tik elitui. Tarptautinis Rusijos didžiavalstybiškumo pripažinimas yra ne mažiau svarbus nei socialinių problemų sprendimas.

Ji vis dar labai nori būti pripažinta didžia valstybe, didžia pasaulio galybe ir galbūt vis dar kenčia nuo slepiamo nevisavertiškumo komplekso.

„Nuomonių apklausos rodo, kad Rusijos gyventojams rūpi ekonominė pažanga, korupcija ir kiti dalykai, tačiau didelė dalis visgi linkę sieti ekonomikos pažangą su tarptautiniais santykiais bei prioritetu laikyti didžiavalstybiškumo ir valstybės statuso atgavimą. Pavyzdžiui, didžioji dauguma Rusijos gyventojų tiki, kad svarbiausias vyriausybės tikslas užsienio politikoje turi būti didžiavalstybinio statuso, kurį turėjo SSSR, atgavimas, o ne socialinė lygybė ar panašūs dalykai“, - sako D. Budrytė.

Pasak Gvineto koledžo profesorės, viena vertus, valstybių statusas ir nacionalinio pasididžiavimo siekis yra įprastas tarptautiniuose santykiuose, o garbės ir statuso siekimas būdingas daugeliui valstybių. Tačiau, kita vertus, pažymėjo profesorė, Rusija turi savų „ypatumų“.

„Ji vis dar labai nori būti pripažinta didžia valstybe, didžia pasaulio galybe ir galbūt vis dar kenčia nuo slepiamo nevisavertiškumo komplekso“, - kalbėjo D. Budrytė, akcentuodama, kad Rusija yra linkusi save istorijoje prisiminti kaip didžiąją galybę.

„Juk dar nuo Petro I laikų Rusija tarptautiniuose santykiuose buvo laikoma svarbia ir didele valstybe. Tačiau kitos didžiosios valstybės Europoje, o vėliau ir JAV žvelgė į Rusiją su nepasitikėjimu ir netgi kartais panieka, kaip į nevisiškai tikrą didžią galybę. Buvo pastebimas ir akcentuojamas Rusijos atsilikimas ekonomikoje ir kitose svarbiose srityse“, - tvirtino profesorė.

Tad visai neatsitiktinai prieš savaitę vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, tradiciškai žerdamas kaltinimus NATO, JAV ir Europos Sąjungai dėl neva antirusiškos propagandos, ragino rodyti didesnę pagarbą Rusijai, kuri, anot politiko, nėra „mokinukė“.

Galbūt paniška baimė tapti „mokine“ ir pripažinti politines ir istorines klaidas bei trūkumus veda Rusiją į konfrontaciją su moderniu laisvuoju pasauliu, o pačią Rusiją paverčia įsivaizduojama „tvirtove“, kurią puola agresyvūs Vakarai.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Dovilės Jakniūnaitės nuomone, paskutinės žiemos olimpinės žaidynės atliko panašią funkciją, kokią vidaus politikoje turėjo Kremliaus konfrontacija Gruzijoje, Ukrainoje bei dalyvavimas Sirijoje. Anot politologės, šios konfrontacijos tik mobilizavo visuomenę ir sustiprino jos pasitikėjimą valdžia ir jos palaikymą.

„Rusijos didžiausias nepasitenkinimas yra tas, kad jai atrodo, jog kitos valstybės to nepripažįsta ar nerodo deramos pagarbos. Tad, galima sakyti, kad labai daug Rusijos veiksmų galime interpretuoti kaip nuolatinį norą įrodyti, jog tai valstybė, verta pagarbos ir įsiklausymo. Kas atsitinka, kai Rusijos politiniam elitui ima atrodyti, kad nesiklausoma ar negerbiama, gerai matėme per pastaruosius kelerius metus“, - sakė profesorė.

Taigi galima spėti, kad tiek dopingo skandalas, tiek uždrausta nešti per olimpiados uždarymą Rusijos vėliava taps dar viena proga Rusijos valdžiai kalbėti apie Vakarų turimus agresyvius kėslus ar vykdomą propagandą jos atžvilgiu. Kitaip tariant, didžiavalstybiškumo nauda patikėjusi Rusija kaltų už „olimpines sankcijas“ ieškos ne nebesikeičiančioje valdžioje, bet už vakarinių valstybės sienų.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Domantas Rainys pasakoja, į ką reikėtų atkreipti dėmesį pirmosios konsultacijos metu ir kaip tinkamai jai pasiruošti.

Ne akimirkos užgaida

Didžioji dalis žmonių plastines operacijas renkasi atsakingai, joms ruošiasi. Kitaip nei pažadai pasikeisti, laikytis dietos ar pradėti sportuoti, operacijos data dažniausiai nėra atidėliojama iki pirmadienio ar Naujųjų metų, rašoma pranešime spaudai. Tvirtai apsisprendus atlikti operaciją, tos dienos daugelis pacientų laukia su dideliu džiaugsmu ir nekantrumu.

Lietuvoje kaip ir visoje Europoje populiariausių plastinių operacijų sąrašo viršuje karaliauja krūtų didinimas ir pakėlimas, pilvo plastika, riebalų nusiurbimo operacijos, taip pat nosies ir vokų korekcijos. Pastebima, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių grožio procedūras ir operacijas planuoja šventiniu laikotarpiu, kuomet svečiuojasi Lietuvoje.

Prieš pirmąją konsultaciją – namų darbai?

Ruošiantis pirmajai konsultacijai su plastikos chirurgu, svarbu nepamiršti atlikti namų darbus. Visų pirma, turėtumėte aiškiai sau įvardinti problemą ir lūkesčius. Internete gausu informacijos apie bemaž visas plastines operacijas, tad, nors kartais ir sunku atskirti vertingą turinį nuo klaidingo, prieš konsultaciją būtų neprošal pasidomėti operacijos atlikimo technika, privalumais ir trūkumais.

Ieškant informacijos dažnai kyla įvairūs klausimai – specialistas rekomenduoja juos užsirašyti ir pateikti gydytojui konsultacijos metu. Pirmosios konsultacijos su plastikos chirurgu tikslas – įvertinti, ar paciento lūkesčiai atitinka planuojamos plastinės operacijos galimybes. Tad kuo detaliau tie lūkesčiai išdėstomi, kuo daugiau klausimų užduodama, tuo konsultacija yra vertingesnė pačiam pacientui.

Konsultacijos metu nesidrovėkite plastikos chirurgo paklausti, kaip dažnai jis atlieka jūsų pasirinktą operaciją, pasidomėkite ir operacijos atlikimo technika, galimomis alternatyvomis ar jų nebuvimu, rekomendacijomis, kurių reikėtų laikytis pooperaciniu laikotarpiu, galimais šalutiniais reiškiniais ar komplikacijomis, ir tuo, kokios papildomos paslaugos įtrauktos į operacijos kainą.

Nuogąstavimai – ne visuomet pagrįsti

Laukdami operacijos pacientai dažnai nerimauja, kad operacija gali nepateisinti lūkesčių. Kiekviena chirurginė intervencija yra susijusi su galimų komplikacijų rizika – tai svarbu aptarti konsultacijos su gydytoju metu. Visgi jei pasirenkamas kompetentingas specialistas, skiriama pakankamai laiko pasiruošti operacijai, vadovaujamasi rekomendacijomis pooperaciniam laikotarpiui – komplikacijų rizika tampa minimali, teigia klinikos „Grožio chirurgija“ gydytojas.

Plastinės chirurgijos tikslas yra susijęs ne vien su išoriniais, bet ir su vidiniais paciento pokyčiais, po kurių atsikratoma kliudančių kompleksų ir vėl pradedama džiaugtis atvaizdu veidrodyje.

Iš kompleksų bandoma vaduotis visaip. Kas ieško užuovėjos šeimoje, kultūroje, mėgstamuose užsiėmimuose, kas niekur jos neranda ir lieka pasyviai smilkti. Tačiau egzistuoja trečioji šio kokteilio sudedamoji – galia ir pinigai. Tokiu atveju figūrantai gali dekompleksuotis pirkdami ferarius, vilas arba nurodinėdami tautiečiams, kaip jiems gyventi. Kumščiu į stalą ir kompleksų kaip nebūta, tegu jie pereina tiems, kuriems kumštis nurodė. Neseniai per internetą sakalu praskriejo mūsų mero namų interjerų fotografijos. Na, labai panašu į JAV prezidento namus, tas pats kolūkinis barokas, tik pas amerikoną daugiau priauksavimų. Ką tai liudija? Spėkite.

Bet mūsų meras tikrai nėra beviltiškas, kai ką (ne viską) tvarko gerai. O štai, tarkim, Biržų mero pavyzdys, kuriame visos mano minėtos sudedamosios įsikūnijo tiesiog pavyzdingai. Prisimenu jį sakantį sveikinimo kalbą tarptautinio literatūros forumo "Šiaurės vasara" dalyviams, septynmetis skautas būtų pakalbėjęs daug geriau. Neseniai poetė Aušra Kaziliūnaitė sudarė Biržams skirtą knygą, metus dirbo su dešimties žmonių komanda, sutartis su savivaldybe buvo. Knyga fantastiška visais požiūriais, tokios labai reikėtų Kaunui (tuo kitais metais ir žadu užsiimti), tačiau meras trenkė aukščiau minėtu kumščiu į aukščiau minėtą stalą, pasakė, kad knyga šizofreniška ir vienašališkai nutraukė sutartį. Visi dirbę su knyga (kol kas) liko prie suskilusios geldos.

Tikiu, kad mūsų meras taip nepasielgtų, tačiau kai kompleksuotieji provincialai gauna valdžią – gero nelauk, Biržų mero pavyzdys itin iškalbingas. O kad valdžia gadina žmones, be kita ko, įrodo ir galutinis liberalų žlugimas. Na, labai gaila, o juk atrodė kultūringi ir išsilavinę žmonės. Tačiau eilėraščio eilutė "kas krito kovoj, tie didvyriai" turi prasmę tik tada, kai didvyriai krinta ne kovoje prie lovio.