Įraše, kurį paskelbė valstybinis transliuotojas CCTV, matyti, kaip trečiadienį į Raudonosios planetos orbitą įskriejusio „Tianwen-1“ korpuso fone atsiranda dangaus kūno paviršius po juodu kaip degutas dangumi.

Planetos paviršiuje, kurio spalva įraše keičiasi iš baltos į juodą zondui skriejant vieną Marso parą, matyti balti krateriai, nurodė oficialioji naujienų agentūra „Xinhua“.

Penkias tonas sveriantis aparatas „Tianwen-1“ („Klausimai dangui“), kurį sudaro orbitinis zondas, nuleidžiamasis modulis ir saulės energija varomas marsaeigis, buvo paleistas iš Kinijos pietų praėjusių metų liepą.

Ši misija yra vėliausias žingsnis Pekino kosmoso programoje, apimančioje planus iki 2022 metų įsirengti nuolatinę orbitinę stotį ir galiausiai pasiųsti kosmonautus į Mėnulį. Šios Azijos galybės pastangos sukūrė naują areną JAV ir Kinijos konkurencijai už Žemės ribų.

„Tianwen-1“ startavo maždaug tuo pačiu metu kaip ir panaši JAV misija. Planuojama, kad Kinijos aparatas nusileis ant Raudonosios planetos paviršiaus gegužę.

Sėkmingas skrydis baigėsi tą pačią savaitę, kai Jungtinių Arabų Emyratų zondas „Hope“ („Viltis“) taip pat pasiekė Marso orbitą per pirmąją istorijoje arabiškos šalies tarpplanetinę misiją.

Kinų mokslininkai tikisi gegužę nutupdyti 240 kg sveriantį marsaeigį didelėje Utopijos lygumoje, susidariusioje po asteroido smūgio. Orbitinis zondas turi veikti vienerius Marso metus.

Per trijų mėnesių trukmės planetos dirvos ir atmosferos tyrinėjimą bus daromos nuotraukos, sudaromi žemėlapiai ir ieškoma galimų senovės gyvybės pėdsakų.

Zondas jau atsiuntė savo pirmąjį Marso vaizdą – nespalvotą nuotrauką, kurioje matyti kai kurie Marso geologiniai dariniai, įskaitant Schiaparelli (Skiaparelio) kraterį ir Marinerio slėnį – didelį kanjonų kompleksą.

Tačiau skrydžiai į Marsą iki šiol buvo daug iššūkių keliantis tikslas. Nuo 1960 metų dauguma zondų, siųstų į Raudonąją planetą JAV, Rusijos (arba Sovietų Sąjungos), Europos, Japonijos ir Indijos, patyrė nesėkmę.

NASA aparatas „Perseverance“, turintis nusileisti ant Raudonosios planetos paviršiaus vasario 18 dieną, taps penktuoju marsaeigiu, įveikusiu kelionę iš Žemės nuo 1997 metų. Visi šie aparatai lig šiol buvo amerikietiški.

Kosminis zondas „Osiris-Rex“ paims uolienų mėginius nuo asteroido „Bennu“ paviršiaus ir atgabens į Žemę tolesniems tyrimams.

„Bennu“ yra nevienalytis uolienų asteroidas, nuo Žemė nutolęs per 290 mln. km. Šis asteroidas gali priartėti prie mūsų planetos pavojingai arti jau kitą šimtmetį, tačiau to tikimybė yra labai maža.

Priartėjęs prie asteroido kelių metrų atstumu, maždaug furgono dydžio „Osiris-Rex“ išties savo roboto „ranką“, kuri suspaustu azotu išlydys asteroido paviršių ir susiurbs nuo 60 g iki 2 kg masės mėginį, o tada atsitrauks nuo asteroido.

Planuojama, kad kosminis zondas į Žemę su „suvenyru“ iš asteroido sugrįš 2023-ųjų rugsėjį.

NASA tikisi, kad 1 mlrd. dolerių kainavusi misija suteiks daugiau informacijos apie mūsų Saulės sistemos ištakas.

Per šią precedento neturinčią operacija siekiama paimti grunto mėginį iš didesnio gylio, ieškant užuominų apie Saulės sistemos formavimosi ankstyvąjį laikotarpį.

Penktadienį surengta misija yra rizikingiausia iš atliktų "Hayabusa2", nes zondas privalėjo tučtuojau atitolti nuo asteroido, kad jo nekliudytų sprogimo išsviestos nuolaužos.

JAXA nurodė, kad "Hayabusa2" numetė nedidelį sprogmenų paketą, iš kurio turėjo išskrieti beisbolo kamuoliuko dydžio varinis rutulys ir rėžtis į asteroido paviršių. Gauti duomenys patvirtino, kad zondas sėkmingai evakavosi ir nenukentėjo.

Agentūra vėliau patvirtino, kad ant asteroido paviršiaus paliktos vaizdo kameros nufilmuotame vaizdo įrašė matyti, kaip suveikia smūginis įtaisas ir kaip smulkios nuolaužos pažyra už kelių dešimčių metrų.

"Misija buvo sėkminga", - plačiai šypsodamasis sakė JAXA projektų direktorius Yuichi Tsuda (Juičis Cuda). - Labai tikėtina, kad buvo išmuštas krateris."

JAXA planuoja grąžinti "Hayabusa2", prieš sprogimą atitrauktą į saugią vietą kitapus asteroido, grąžinti prie kraterio ir paimti iš jo grunto mėginių, nepaveiktų milijonus metų šį dangaus kūną gairinusio saulės vėjo ir kosminių spindulių. Mokslininkai tikisi, kad šie mėginiai padės jiems geriau suprasti Saulės sistemos raidos istoriją, kadangi asteroidai yra jos formavimosi liekanos.

Iki šiol tokių mėginių dar nebuvo pargabenta. 2005 metais per vieną NASA misiją zondas į kometą paleido smūginį įrenginį ir stebėjo išmetalus, bet jų nesurinko.

Praeitą mėnesį JAXA paskelbė, kad grupė mokslininkų, dalyvaujančių "Hayabusa2" projekte, aptiko asteroide hidroksilo grupių turinčių mineralų, išanalizavę zondo atsiųstus artimojo diapazono infraraudonųjų spindulių spektrometrijos tyrimų duomenis. Agentūra nurodė, kad šie rezultatai galbūt gali padėti paaiškinti, kokia yra vandens Žemės planetoje kilmės.

Šie rezultatai buvo paskelbti žurnalo "Science" elektroniniams leidinyje.

"Iki šiol "Hayabusa2" padarė viską, kas buvo suplanuota, ir mes labai džiaugiamės, - anksčiau penktadienį sakė misijos vadovas Makoto Yoshikawa (Makotas Jošikava). - Tačiau reikia atlikti daugiau uždavinių, ir mums dar per anksti švęsti."

"Hayabusa2" vasarį sėkmingai nusileido ant nedidelės gana lygios aikštelės akmenimis nusėtame asteroido paviršiuje ir paėmė dulkių bei akmenukų mėginį. Zondas turėtų palikti Riugu 2019-ųjų pabaigoje ir 2020-ųjų pabaigoje pargabenti į Žemę asteroido grunto mėginių.

Riugu, pavadintas pagal japonų mituose minimus drakono rūmus vandenyno dugne, skrieja maždaug už 300 mln. kilometrų nuo Žemės.

Japonijos kosmoso tyrimų agentūra (JAXA) nurodė, kad prietaisas „Mobile Asteroid Surface Scout“ (MASCOT) buvo paleistas iš nepilotuojamo zondo „Hayabusa2“ ir sėkmingai nutūpė ant asteroido Riugu.

Riugu pavadinimas japonų kalba reiškia „Drakono rūmai“.

Zondas buvo priartėjęs per maždaug 50 m nuo asteroido paviršiaus, kad galėtų paleisti dėžės pavidalo aparatą. „Hayabusa2“ netoli šio asteroido yra nuo birželio, kai pasiekė jį nuskriejęs 280 mln. km nuo Žemės.

Praėjus maždaug valandai po atsiskyrimo JAXA gavo signalų iš MASCOT, rodančių, kad jis sėkmingai nusileido.

JAXA projekto „Hayabusa“ vadovas Yuichi Tsuda (Juičis Cuda) spaudos konferencijoje patvirtino nusileidimo faktą.

MASCOT buvo nuleistas po sėkmingo dviejų aparatų MINERVA-II1 nuleidimo praėjusį mėnesį. Šie stebėjimo aparatai perdavė virtinę vaizdų, kuriuose matyti nelygus asteroido paviršius.

MASCOT buvo nuleistas priešingame pusrutulyje nei MINERVA-II1, kad aparatai netrukdytų vieni kitiems, nurodė JAXA.

„Hayabusa2“ prireikė daugiau nei trejų metų, kol jis pasiekė Riugu. Vėliau „Hayabusa2“ pats pabandys trumpam nutūpti ant asteroido paimti mėginių, kuriuos turėtų pargabenti atgal į Žemę mokslininkams.

Du sėkmingi aparatų nuleidimai padidino pasitikėjimą prieš būsimą „Hayabusa2“ nusileidimą, nors tai bus didesnis iššūkis, sakė Y. Tsuda.

Ličio baterijų varomas MASCOT gali veikti 16 valandų iš eilės. Per tą laiką asteroidas apsisuka du kartus. MASCOT rinks ir persiųs duomenis, įskaitant temperatūrą ir mineralų sudėtį.

Kaip nurodo JAXA, MASCOT turi optinę navigacinę plačiakampę kamerą šone ir spektroskopinį mikroskopą apačioje paviršiaus uolienoms tyrinėti. MASCOT taip pat matuos magnetinio lauko stiprumą ir temperatūrą.

Kaip ir kitos planetos milžinės, Uranas pasidabinęs žiedų sistema. Tiesa, ji toli gražu ne tokia akivaizdi ir įspūdinga kaip Saturno. Be to, kaip ir visos kitos planetos-milžinės Saulės sistemoje, Uranas turi gausų būrį palydovų. Iki šiol buvo atrasti 27 Urano mėnuliai.

Tačiau naujausi tyrimai byloja, kad šis skaičius gali būti negalutinis. Istorinio skrydžio 1986-aisiais metu zondo „Voyager 2“ surinkti ir Žemėn persiųsti duomenys, juos peržiūrėjus, leidžia manyti Urano apylinkėse skriejant dar du nežinomus palydovus.

Uranas nuo Saulės nutolęs maždaug 20 kartų toliau už Žemę, todėl tiesioginiai šio dangaus kūno ir jo lydinčių mėnulių stebėjimas – apsunkintas. Zondas „Voyager 2“, praskriedamas pro Uraną prieš 30 metų, atrado 10 mėnulių – iki tol buvo žinoma 3 kartus mažiau. Tačiau atrodo, kad šio zondo siųsti duomenys buvo ištyrinėti ne visiškai nuodugniai, ir juose dar liko duomenų apie neatrastus Urano mėnulius.

Planetologai Robas Chancia ir Matthew Hedmanas iš Aidaho universiteto peržiūrėjo Voyager 2 duomenis ir ties dviem iš 13 Urano žiedų – Alfa ir Beta – pastebėjo kai ką keisto.

Prie jų užfiksuotos serijos banguotų struktūrų, leidžiančių numanyti dviejų nedidelių mėnulių egzistavimą. Svarbu ir tai, kad šie stebėjimai neprieštarauja duomenims, iliustruojantiems, kaip kiti Urano mėnuliai, pvz., Kordelija ir Ofelija, savo gravitaciniai laukais veikia žiedų dulkes, akmenis ir ledą.

Jei du „įtariamieji“ mėnuliai iš tikrųjų egzistuoja, jie turėtų būti labai tamsūs ir labai maži – jų skersmuo galėtų siekti vos nuo 4 iki 14 km. Tai būtų mažiausi Saulės sistemos mėnuliai, kas paaiškintų, kodėl jų nepastebėjo „Voyager 2“.

Remdamiesi pastebėjimais, astronomai planuoja įdėmiau išžvalgyti Urano apylinkes kosminiu teleskopu „Hubble“. Neatmetama galimybė Urano sistemos link deleguoti ir naują zondą – šiaip ar taip, pastarąjį kartą ten lankytasi jau prieš 30 metų.

Praėjus 13 metų po pirmojo nesėkmingo Europos mėginimo nusiųsti į Marsą kibernetinį zondą, sekmadienį prasidėjo nauja svarbi misija, parengta bendradarbiaujant su Rusija.

Skrydžio valdymo specialistai Žemėje patyrė įtemptų momentų, kai nusileidimo modulį nešantis zondas „Trace Gas Orbiter“ (TGO) netikėtai liovėsi siųsti duomenis apie manevro pažangą, paleidęs pripučiamo vaikiško baseinėlio dydžio aparatą „Schiaparelli“ skrieti Marso link.

„Viskas grįžo į savo vėžes“, – naujienų agentūrai AFP telefonu sakė Europos kosminių operacijų centro (ESOC) atstovė Jocelyne Landeau-Constantin (Žoslin Lando-Constanten) po valandą trukusio įtempto laukimo, kai buvo pasiųsta programinės įrangos perkrovimo komanda. Ji pridūrė, kad pagaliau atskrieję atsakomieji signalai suteikė palengvėjimą daugybei žmonių skrydžių valdymo centre, įsikūrusiame Vokietijos mieste Darmštate.

TGO ir „Schiaparelli“ šiuo metu skrieja už maždaug 175 mln. km nuo Žemės. Kaip ir planuota, 600 kg sveriantis nusileidimo modulis sekmadienį 14 val. 42 min. Grinvičo (17 val. 42 min. Lietuvos) laiku atsiskyrė nuo jį nešančio zondo po septynis mėnesius trukusio skrydžio iš Žemės, per kurį jie abu sukorė iš viso apie 496 mln. kilometrų. „Schiaparelli“ turėtų nusileisti Marse trečiadienį, o TGO įskries į orbitą aplink Marsą ir ieškos jo atmosferoje gyvų organizmų išskiriamų dujų pėdsakų.

Nusileidimo modulis ir TGO buvo paleisti per bendro Europos ir Rusijos projekto „ExoMars“ pirmąjį etapą. Antrasis etapas prasidės tik 2020-aisiais, nes jo finansavimas buvo atidėtas dvejiems metams. Tuomet į Marsą bus nuskraidintas marsaeigis „ExoMars“.

„Schiaparelli“ pagrindinis uždavinys – išbandyti įskriejimo į atmosferą ir nusileidimo technologijas, kurias taip pat naudos būsimasis marsaeigis, imsiantis Marso grunto mėginius ir ieškosiantis nežemiškos gyvybės, galbūt kada nors egzistavusios šioje planetoje – arba joje tebesančios.

Sudėtinga misija

Nors mažai tikėtina, kad kokių nors gyvų organizmų bus rasta nykiame, intensyvios spinduliuotės veikiamame Marso paviršiuje, mokslininkai sako, kad Marso atmosferoje aptinkami metano pėdsakai galbūt byloja, kad esama kažkokios gyvybės po žeme – galbūt kokių nors vienaląsčių mikroorganizmų. Vis dėlto daugelis mėginimų tyrinėti planetą, tūkstantmečius jaudinusią žmonijos vaizduotę, buvo nesėkmingi.

Nutupdyti nusileidimo modulį ant Marso paviršiaus yra „sudėtinga Misija“, sakė „Schiaparelli“ misijos vadovas Thierry Blancquaert'as (Theri Blankaras). Nuo 7-ojo dešimtmečio nepasisekė daugiau kaip pusė JAV, Rusijos ir Europos mėginimų nutupdyti zondų ant Marso paviršiaus ir juos valdyti.

Vėliausias Europos kosmoso agentūros (ESA) mėginimas buvo Didžiojoje Britanijoje sukonstruotas nusileidimo modulis „Beagle 2“. 2003-ųjų gruodį jis dingo be pėdsakų, kai atsiskyrė nuo aparato nešėjo „Mars Express“. Galiausiai „Beagle 2“ buvo pastebėtas vienoje NASA nuotraukoje praeitų metų sausį.

Marso nusileidimo modulis turi atlaikyti ilgą kelionę iš Žemės ir įskriejimą dideliu greičiu į anglies dvideginio turtingą, bet išretėjusią šios planetos atmosferą. Nusileidimo metu modulio apvalkalas būna veikiamas kelių tūkstančių laipsnių temperatūros dėl atmosferos trinties. Misijos nesėkmę taip pat gali lemti atsitiktinis pataikymas į uolą arba kraterį raižytame Marso reljefe.

„Schiaparelli“ turėtų įskrieti į atmosferą 121 km aukštyje virš planetos. Tuo metu jo greitis bus beveik 21 tūkst. km per valandą.

Ekstremalus nusileidimas truks šešias minutes.

Numetamas aeroskydas saugos modulį nuo kaitros stabdant, o vėliau jį stabdys viršgarsiniams greičiams pritaikytas parašiutas ir devyni manevriniai raketiniai varikliai. Galutinį smūgį į planetos paviršių turi sušvelninti sugniūžtanti dugno konstrukcija.

Tikimasi, kad tuojau po nusileidimo „Schiaparelli“ pradės siųsti duomenis apie atmosferos temperatūrą, drėgmę, tankį ir elektrines savybes. Ši informacija bus labai svarbi planuojant daug didesnio ir brangesnio marsaeigio nusileidimą..

Akumuliatorių maitinamas zondas, neturintis saulės elementų, turėtų veikti 2–3 dienas. Jo signalai nuo Marso iki Žemės skries apie 10 minučių.

Paleidęs savo brangųjį krovinį, TGO gavo komandą pakeisti kursą, kad neprisidėtų prie „Schiaparelli“ ant planetos paviršiaus. Zondas įskries į ištęstą elipsinę orbitą aplink Marsą.

Vėliau prasidės 12 mėnesių truksiantis „atmosferinio stabdymo“ procesas, kai orbitinis modulis periodiškai įskries į Marso atmosferos viršutinius sluoksnius, o jo orbita palaipsniui taps taisyklingesnė, artima apskritajai.

Tai bus pasiekta 2018 pradžioje, o TGO tuomet imsis ieškoti metano pėdsakų Marso atmosferoje, skriedamas apie 400 km aukštyje.

Audringi plojimai ir šūksniai nuaidėjo misijos valdymo centre Vokietijos mieste Darmštate, kai kosminių aparatų operacijų vadovas Sylvainas Lodiot (Silvenas Lodijo) oficialiai paskelbė „Rosetta“ darbo pabaigą.

Misijos valdymo centras Žemėje pasiuntė „Rosetta“ lėtai kristi ant apledėjusio kometos branduolio. Aparatas savo „kapą“ pasiekė per 14 valandų, bet kol įveikė 19 km atstumą, dar spėjo surinkti mokslui svarbių duomenų.

„Kita stotelė – #67P!“ – sakoma ketvirtadienio vakarą paskelbtoje Europos kosmoso agentūros (ESA) „Twitter“ žinutėje, turint omenyje 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometą.

„Rosetta“ buvo užprogramuota baigti savo istorinę misiją penktadienį apie 10 val. 40 min. Grinvičo (13 val. 40 min. Lietuvos) laiku. Atsidūręs ant kometos paviršiaus, aparatas prisidėjo prie jau seniai nebeveikiančio kibernetinio nusileidimo modulio „Philae“ ir kartu su šiuo dangaus kūnu nepaliaujamai suksis aplink Saulę.

Pati kometa skrieja didesniu kaip 14 km per sekundę greičiu, bet „Rosetta“ buvo užprogramuota atlikti „valdomą susidūrimą“, judėdama kometos atžvilgiu einančio žmogaus greičiu – apie 90 cm per sekundę. Mokslininkai prognozavo, kad aparatas gali atšokti ir persiversti prieš galutinai įstrigdamas, bet niekada nebus tiksliai sužinota, koks likimas jį ištiko, nes „Rosetta“ išsijungė smūgio metu.

Duomenų aukso gysla

Daugybę vertingos informacijos surinkęs zondas krenta ant kometos paviršiaus ir prieš suduždamas turėjo atsiųsti pačių geriausių jos paviršiaus nuotraukų.

1,5 mlrd. eurų kainuojanti „Rosettos“ programa, turbūt yra viena įspūdingiausių net tik ESA istorijoje, bet ir per visus žmonijos kosmoso tyrinėjimus. Europiečiams pavyko sėkmingai nuskraidinti kosminį zondą prie „67P“ kometos, tada – pradėti skrieti aplink ją, lydint jos kelią saulės link ir net gi nutupdyti ant kometos paviršiaus tiriamąjį zondą.

Nors tai ne visai pavyko, bet zondas „Fila“ veikė ir siuntė duomenis net 60 valandų. Dabar kometą lydinti „Rosetta“ jau tolsta nuo saulės ir, nenorėdami prarasti aparato kontrolės dėl silpnėjančio saulės energijos srauto, ESA mokslininkai nusprendė skirti „Rosettai“  paskutinį uždavinį – zondas turės lėtai nusileisti ant konkrečios kometos vietos visą laiką fotografuodamas ir imdamas dujų pavyzdžius.        

„Mes specialiai leidžiamės šiame regione, nes ten yra didelių duobių –  100 metrų skersmens ertmių kometos paviršiuje – ir tai svarbu norint suprasti, kaip kometa veikia. Mums turėtų pavykti pažiūrėti į šiuos darinius iš šono ir pamatyti, iš ko kometa sudaryta. Taigi tai turėtų būti fantastinė duomenų aukso gysla“, – pasakoja ESA projektų vadovas Mattas Tayloras.

Būtent iš šių ertmių kometai priartėjus prie saulės tryško dujų ir dulkių srautai. Vienas pagrindinių „Rosettos“ misijos tikslų buvo patikrinti teoriją, kad vanduo žemėje atsirado nuo susidūrimų su ledu padengtomis kometomis.

„Manau, kad ne kometos buvo pagrindiniu vandens šaltiniu Žemei, bent jau taip rodo „Rosettos“ tyrimai, bet tai nereiškia, kad kometos, tokios kaip ši (ją dengia organiniai junginiai, tarp jų – ir tokios amino rūgštys, kaip glicinas), negalėjo atnešti šių svarbių medžiagų į Žemę“, – pasakoja M. Tayloras.

Organinių junginių atradimas tokio tipo kometoje buvo tikrai netikėtas. „Rosettos“ misija suteikė daugybę informacijos, kuri bus analizuojama dar daug metų, ir tai turėtų padėti išsiaiškinti, kokį iš tikrųjų vaidmenį Žemės ir gyvybės Žemėje susiformavimui padarė šios itin senos kosmoso klajūnės.

Dėlionės dalys

„Visi labai jaudinamės“, – naujienų agentūrai AFP Darmštate sakė „Rosetta“ projekto mokslininkas Mattas Tayloras (Metas Teiloras). „Per galutinį nusileidimą pažvelgsime į sritį, apie kurią dar niekada nerinkome duomenų. Niekada nebuvome nusileidę žemiau negu 2 km, o toje srityje koma – kometos atmosfera – tampa gyva; toje vietoje ledas virsta dujomis“, – aiškino jis.

Pirmoji per visą kosmoso tyrimų istoriją nusileidimo ant toli skriejančios kometos paviršiaus misija buvo patvirtinta 1993 metais, o 2004 metais buvo paleistas zondą nešantis kosminis aparatas.

2014 metų rugpjūtį, įveikusi 6,5 mlrd. kilometrų atstumą ir pasinaudojusi Žemės ir Marso traukos jėga savo greičiui padidinti, „ Rosetta“ pasiekė Čuriumovo-Gerasimenko kometos orbitą. Dar po 3 mėnesių „ Rosetta“ į kometą paleido 100 kilogramų sveriantį zondą „Philae“, kurio nusileidimas nebuvo visiškai sklandus, todėl aparatas greitai liovėsi veikęs.

Nors zondo atsiųsti duomenys padėjo mokslininkams rasti atsakymus į kai kuriuos juos dominusius klausimus, tačiau daug paslapčių lieka neįminta.

„Rosetta“ perduoti duomenys rodo, kad būtent su Žeme susidūrusios kometos į ją galėjo atnešti amino rūgčių, iš kurių susiformavo gyvybė. Taip pat aišku, kad 67P tipo kometos negalėjo atnešti vandens, nors jose, dėl nepaaiškinamų priežasčių, buvo deguonies, nustatė mokslininkai.

Zondo misijai penktadienį pasibaigus, mokslininkai dar „kelerius metus, jeigu ne dešimtmečius“ analizuos jo atsiųstus duomenis, sakė M. Tayloras.

„Gavome didžiulę dėlionę – visos jos detalės išsibarsčiusio, o mums reikia jas tvarkingai sudėlioti“, – aiškino jis.

Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) raketa „Atlas V“, nešanti kibernetinį zondą OSIRIS-REx, 19 val. 5 min. vietos (penktadienį 2 val. 5 min.) startavo iš Kanaveralo kyšulio Floridoje.

Per 800 mln. JAV dolerių kainavusią misiją zondas dvejus metus skris iki Benu – netoli Žemės skriejančio asteroido, dydžiu sulig nedideliu kalnu.

Benu buvo pasirinktas iš maždaug 500 tūkst. Saulės sistemos asteroidų, nes jo orbita yra gana arti Žemės orbitos. Be to, šis dangaus kūnas yra parankus moksliniams tyrimams dėl savo dydžio ir yra vienas seniausių asteroidų, žinomų NASA.

„Primityviuose anglies turtinguose asteroiduose, panašiuose į Benu, yra išlikę medžiagų, susidariusių prieš 4,5 mlrd. metų“, Saulės sistemos raidos ankstyvosios stadijos, aiškino OSIRIS-REx mokslo programos vadovo pavaduotoja Christina Richey (Kristina Riči).

Šiame asteroide gali būti medžiagų, „reikalingų gyvybės atsiradimui Žemėje arba kitur mūsų Saulės sistemoje“.

Benu yra senovės Egipto mitologijos personažas – į gervę panašus paukštis, laikytas dievo Ra siela.

Tikimasi, kad visureigio dydžio OSIRIS-REx per šią misiją paims grunto mėginių nuo asteroido paviršiaus ir iki 2023 metų grįš į Žemę, kur bus atliekami tolesni pargabentos medžiagos tyrimai.

Mokslininkai tikisi daugiau sužinoti apie gyvybės kilmę ir mūsų Saulės sistemos ankstyvąją raidą.

Be to, tikimasi sužinoti, kaip būtų įmanoma rasti asteroiduose vertingų išteklių – pavyzdžiui, vandens ir metalų. Šia sritimi pasaulyje vis labiau domimasi.

„Sudarysime šio visiškai naujo pasaulio žemėlapį, kokio dar niekada anksčiau nebuvome matę“, – teigė „OSIRIS-REx“ programos vyriausiasis mokslininkas Dante Lauretta (Dantė Loreta), profesoriaujantis Tusone įsikūrusiame Arizonos universitete.

Naudodami zondo kameras, lazerius ir spektrometrus „iš tikrųjų perprasime medžiagų pasiskirstymą šio asteroido paviršiuje“, pridūrė jis.

„Esame šios veiklos pionieriai, nes to reikalauja mūsų mokslas“, – aiškino D.Lauretta.

Tikimasi, kad zondas pasieks Benu 2018-ųjų rugpjūtį ir dvejus metus tyrinės asteroidą aplink jį sukdamasis. 2020-ųjų liepą bus mėginama paimti mėginių nuo asteroido paviršiaus.

Švelnus prisilietimas

NASA tikisi, kad Saulės energijos varomas OSIRIS-REx pargabens didžiausią kosminių uolienų mėginių krovinį nuo 7-o ir 8-o dešimtmečių „Apollo“ skrydžių į Mėnulį laikų, kai amerikiečiai astronautai surinko ir parskraidino į Žemę apie 360 kg uolienų.

Mėginių rinkimo prietaisas – „Priliečiamasis mėginių ėmimo mechanizmas“ (TAGSAM) – turėtų paimti apie 60 g asteroido dulkių, bet per atliktus bandymus Žemėje būdavo surenkamas apie penkiskart didesnis medžiagos kiekis.

Zondas nenusileis ant asteroido, bet labai prie jo priartės ir išties sulankstomą manipuliatorių. Dulkių mėginių tikimasi paimti per 3–5 sekundžių trukmės manevrą – TAGSAM paleis azoto dujų čiurkšlę ir kaip dulkių siurblys surinks nuo asteroido pakilusias daleles.

Denveryje įsikūrusios kosminių technologijų bendrovės „Lockheed Martin Space Systems“ OSIRIS-REx programos vadovas Richas Kuhnsas (Ričas Kunsas) sakė, kad šis manevras bus panašus į „švelnų susilietimą delnais“.

„Trys ketvirtadaliai mėginio bus atidėti ateities tyrėjams – kad jie iškeltų mokslo klausimų, kurių mes dar nesusipratome iškelti“, – NASA būstinėje sakė OSIRIS-REx programos generalinis direktorius Gordonas Johnstonas (Gordonas Džonstonas).

NASA taip pat pažadėjo perduoti 4 proc. mėginio šios programos partnerei Kanadai, o dar 0,5 proc. – Japonijai.

Būtent Japonijos kosmoso agentūra JAXA pirmoji įrodė, kad įmanoma paimti mėginių iš asteroido.

JAXA zondas „Hayabusa“ rėžėsi į vieną asteroidą ir sugebėjo 2010 metais pargabenti kelis mikrogramus to dangaus kūno medžiagos.

2014-ųjų gruodį JAXA paleido zondą „Hayabusa 2“, turintį 2018 metais pasiekti asteroidą Riugu.

Numatoma, kad „Hayabusa 2“ nuleis ant tos kosminės uolos mažą modulį „Mascot“ ir iki 2020 metų parskraidins į Žemę grunto mėginį.

Erdvėlaivis „Osiris-Rex“ skries link Bennu, vakuuminiu būdu paims šiek tiek smėlio ir pargabens jį į Žemę. Visas šis žygis truks septynerius metus.

Anksčiau NASA jau gaudė kosmines dulkes ir Saulės vėjo dalelės, bet niekada dar nebuvo pabandžiusi asteroido. Žadama, kad tai bus didžiausias kosminis laimikis nuo tų laikų, kai erdvėlaiviais „Apolo“ buvo pargabenta Mėnulio uolienų mėginių.

Stebėti šio aparato paleidimo į Kanaveralo kyšulį Floridoje renkasi aštuoni tūkstančiai svečių; tarp jų yra ir mokinys, kuris parinko vardą šiam asteroidui – tai Mike'as Puzio (Maikas Puzijas) iš Grinsboro Šiaurės Karolinoje; 2013 metais jis laimėjo konkursą dėl asteroido vardo. Dabar dvylikametis berniukas nekantrauja iš arti pamatyti kaip paleidžiama raketa.

Bennu yra Egipto mitologijos personažas – į gervę panašus paukštis, laikytas dievo Ra siela.

„Šiandien ryšys su „Philae“ buvo nutrauktas“, – naujienų agentūrai AFP sakė Vokietijos aerokosminio centro (DLR) atstovas Andreas Schuetzas (Andrėjas Šiucas), esantis Kelne įsikūrusiame skrydžių valdymo centre.

„Tai yra... visuomenei ir mokslui jaudinamos ir sėkmingos misijos pabaiga“, – pridūrė jis.

Ryšį nuspręsta išjungti, siekiant taupyti energijos atsargas zonde „Rosetta“, kuris atnešė „Philae“ prie 67P/Čuriumovo-Gerasimenko kometos ir dabar sukasi aplink ją, skaičiuojant paskutines istorinės misijos savaites.

„Philae“ paskutinį kartą sėkmingai užmezgė ryšį su Žeme praeitų metų liepos 9 dieną, bet vėliau zondo, nusileidusio skardžio šešėlio temdomoje vietoje, energijos atsargos išseko. Visgi ryšio linijos buvo paliktos atviros, išliekant mažytei tikimybei, kad „Philae“ dar atgis.

Naudodama grotažymę #GoodbyePhilae (Viso gero, „Philae“), Europos kosmoso agentūra (ESA) paskelbė „Twitter“ žinutę „Rosetta“ vardu: „Galvoju apie nuostabius nuotykius, kurių patyriau su „Philae“ 2014 metais prie kometos #67P@.“

Šio išsiskyrimo išvakarėse taip pat buvo paskelbta žinutė „Philae“ vardu: „Man atėjo laikas atsisveikinti. Rytoj @ESA_Rosetta ryšio su manimi modulis bus išjungtas visiems laikams...“

Skalbyklės dydžio zondas nusileido ant kometos paviršiaus 2014 metų lapkričio 12 dieną, tęsiant ESA novatorišką „Rosetta“ misiją, kurios metu buvo renkami duomenys, galintys suteikti užuominų apie gyvybės Žemėje kilmę.

Zondo nusileidimas nebuvo visiškai sklandus: „Philae“ nesugebėjo prisitvirtinti harpūnais prie kometos ledinio paviršiaus ir triskart nuo jo atšoko, kol galiausiai nutūpė arti skardžio. Būtent dėl jo metamo šešėlio aparato saulės baterijos gaudavo mažiau energijos negu planuota.

Vis dėlto prieš nutrūkstant ryšiui „Philae“ spėjo atsiųsti daug duomenų apie tą dangaus kūną. Juos mokslininkai analizuos dar ne vienerius metus, nurodė DLR.

„Rosetta“ tebesisuka aplink 67P, bet kometai tolstant nuo Saulės, kurios šviesa maitina zondo akumuliatorius, būtina kuo labiau apriboti energijos suvartojimą.

Pačios „Rosetta“ misija baigsis rugsėjo 30 dieną, kai zondas bus nukreiptas įsirėžti į kometos branduolį ir iškeliauti paskui „Philae“.