„Kovo 11-oji įkvepia su viltimi žvelgti į ateitį ir tęsti pradėtus darbus, kad Lietuva būtų dar gražesnė, jautresnė ir turtingesnė. Kartu su laisve skleiskime ir tikėjimą, kad gyvename pasaulyje, kuriame klesti kūryba, bendradarbiavimas, solidarumas ir nėra vietos neapykantai. Tegyvuoja laisvė!“ – susirinkusius pasveikino Kauno rajono savivaldybės vicemerė Raminta Popovienė.

Išskirtinius pasirodymus svečiams dovanojo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, solistai Marija Arutiunova ir Andrius Apšega, Kauno kultūros centro neoklasikinio šokio teatras „Releve“, šokių studija „Time to Show“ ir Garliavos kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Ąžuolas“.

Susigrąžinti prarastą valstybę

E. Zingeriui 1990-ųjų Kovo 11-ąją tebuvo 32-eji. Iki išrenkant į parlamentą jis buvo aktyvus sąjūdietis, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, vadovavo Valstybiniam žydų muziejui. Dabar jis jau aštuonios kadencijos Seime, rinkėjų valia praleido tik vieną.

„Kovo 11-oji buvo posūkis, kurio laukiau visą gyvenimą, – sako politikos senbuvis. – Kaune mokykloje per Vasario 16-ąją slapta keldavome lietuviškas vėliavas, atsimenu, visa klasė nubėgome į miesto sodą per Romo Kalantos sukilimą. Buvo sovietinė tikrovė, bet tvyrojo laukimas, kada vėl grįš normalūs laikai, grįš nepriklausomybė, nes sovietų valdžia savo raudonais plakatais buvo beprotiška ir iš esmės niekada neįsišaknijo Lietuvoje, ypač Kaune.“

E. Zingeris prisimena, kad Kaune buvo begalė vakarietiško tarpukario miesto gyvenimo ženklų, kai buvome maža, bet sėkminga nepriklausoma Vakarų valstybė su privačiu ūkiu, privačiais namais. Daugybė žmonių jautėsi nieko bendra neturintys su primestine sovietų valdžia ir tikėjosi, kad Lietuva susigrąžins nepriklausomybę.

Lietuvos žmonės nebuvo ir 1985 m. Michailo Gorbačiovo sumanytos perestroikos dalimi, nes norėjo tik vieno – kad sovietai išsinešdintų iš mūsų valstybės, o ne kartu su rusais daryti reformas Sovietų Sąjungoje. „Mes laukėme tik girgždančių lagerio durų pravėrimo ir šmurkštelėjimo kuo greičiau nepriklausomybės link nuo visos tos bolševikų sukurtos siaubingos represyvios sovietinės nesąmonės, kuri vadinosi Sovietų Sąjunga“, – sako politikos senbuvis.

Paralelės: E. Gentvilas lygina: dabartinis Seimas panašesnis ne į Kovo 11-osios, o į 1991–1992 m.: ir dabar esame skirtingi, bet panašu, kad visi už nepriklausomą valstybę. / S. Lisausko / BNS nuotr.

Pripažinimas vėlavo

Bet Kovo 11-oji buvo tik pirma laisvės diena. Po to reikėjo nueiti dar ilgą kelią ją įtvirtinant, juolab kad tuo keliu pradėjome eiti pirmieji, anksčiau už latvius ir estus.

E. Zingeris primena: reikėjo ne tik priimti tūkstančius įstatymų, kad atkurtume valstybę. Apie septyniolika mėnesių nuo Kovo 11-osios iki Sovietų Sąjungos griuvimo reikėjo atlaikyti spaudimą atšaukti Kovo 11-osios aktą. O spaudė iš visų pusių. Kiekviena diena priminė amžinybę. Dabar atrodo, kad buvo savaime suprantama nepasiduoti. Bet buvo ekonominė blokada, siaubingai šaltos žiemos, nebuvo kuro, butuose – ledinės sienos.

„Ėjome va banque. Mūsų nejaudino Sovietų Sąjungos didumas ir faktas, kad negalime prieš juos laimėti pagal didumą. Sausio įvykių metu Atkuriamasis Seimas buvo prikimštas benzino kanistrų, visi buvome pasirengę susisprogdinti, jei rusai nusileis ant stogo ir bandys užimti parlamentą, nes buvo visuotinai aišku, kad tokioje siurrealistinėje nesąmonėje kaip Sovietų Sąjunga toliau tęsti fizinio gyvenimo negalime. Už to dar buvo ir gėdos jausmas, kad 1940 m. kaip visuomenė nesipriešinome“, – prisimena signataras.

Jis pasakoja dirbęs abiejose derybų su Sovietų Sąjunga komisijose. „Iš pradžių jie dar bandė derėtis su mumis kaip su Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (LTSR) pasiuntiniais. Bet mes atstovavome atkurtai ikikarinei nepriklausomai Lietuvai, aiškiai pabrėžėme, kad ne mes išeiname iš Sovietų Sąjungos, mes niekur neišeiname – tai jie atsikraustė pas mus su savo kariuomene, ir mes išsivadavome iš jų. Tai du skirtingi dalykai“, – pabrėžia politikas.

Po sausio įvykių ir tūkstančiai Rusijos demokratų išėjo į gatves su plakatais „Laisvę Baltijos šalims“. Tačiau, apgailestauja E. Zingeris, dabar jų beveik nebeliko, Rusijoje laimėjo tie, kurie per 1991 m. rugpjūčio pučą Rusijoje buvo perversmininkų pusėje, kurie priešinosi ir perestroikos reformoms. Dabar jie perėmė Rusiją į savo rankas.

Vakarai neskubėjo atkurti diplomatinių santykių. Tik po 1991 m. sausio įvykių, kai paaukojome žmonių gyvybes gindami savo laisvę, pagaliau suvokta, kad Lietuva nepriklauso neva reformuojamai Sovietų Sąjungai. E. Zingeris pasakoja buvęs Reikjavike, kai Islandijos parlamentas sausio 22 d. priėmė pirmą nutarimą, smerkiantį kraujo praliejimą Lietuvoje. „Mačiau islandų parlamentarų veidus, kurie man reiškė, kad laisvės sąvoka, apie kurią visą gyvenimą skaičiau knygose, nėra tik teorija, ji tikrai egzistuoja ir yra viršesnė nei santykiai su Rusija ir islandiškų žuvų pardavimas rusams. Lietuva per savo pasiryžimą ir pralietą kraują įrodė, kad laisvė egzistuoja“, – pabrėžia E. Zingeris.

Vasarį islandai pirmieji pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę, netrukus atkūrė ir diplomatinius santykius. O dabar, atsidėkodami islandams, lietuviai remia kovojančiuosius už laisvę kitose šalyse – ukrainiečius, Baltarusijos ir Rusijos opoziciją.

Emanuelis Zingeris / P. Paleckio / BNS nuotr.

Įžiebti sąjūdietišką dvasią

„Ar anuomet, 1990-aisiais, tikėjome, kad situacija pasikeitė amžiams? Bent jau aš maniau, kad taip, nes Sovietų Sąjunga yra juokinga. Bet dabar Rusijos tikslas – vėl atkurti Sovietų Sąjungos teritoriją, jiems tai svarbiau nei ekonomika ar rusų žmonių gerovė. Situacija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos valstybės egzistencijos išbandymo, ypač matant baisų Vakarų vėlavimą suteikti paramą ukrainiečiams. Vėl priartėjo egzistencinis Lietuvos išlikimo klausimas, kaip kad 1990-aisiais buvo egzistencinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas“, – sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys E. Zingeris.

Jis džiaugiasi, kad anuomet Sąjūdžio, viso Atkuriamojo Seimo, diplomatų egzilyje ir, žinoma, visų Lietuvos žmonių dėka mes laimėjome. Didelė sėkmė, kad ganėtinai greitai integravomės į ES, NATO, šiemet jau bus dvidešimt metų, kai esame jų nariai.

Ar tokio ryžto yra šiandieniame Seime? Politikos senbuvis lygina: dabartinis Seimas nėra sąjūdiečiai, dabar čia – kitokie žmonės, bet jie nei geresni, nei blogesni. Tačiau Sąjūdis buvo šviežuma, čia buvo universitetų publika, intelektualai, inteligentai, menininkai, filosofai, rašytojai, labai įvairūs žmonės. Jų ryžtas atkurti nepriklausomą Lietuvą buvo didžiulis. Dabar, skirtingai nei anuomet, daugiausia parlamentarų – ne iš universitetų, o iš kitų sluoksnių. Gal dabar jie mažesni romantikai nei anuomet, ir pats šis žodis anuomet buvo suprantamas teigiama prasme, dabar kažkodėl daugiau neigiama.

Pasak E. Zingerio, sąjūdiečiams buvo įdomi kito nuomonė, dėl strategijos Sąjūdžio vadovybės posėdžiuose užsidiskutuodavo iki vidurnakčio. Dabar, signataro žodžiais, niekam neįdomu, ką galvoji, siaubingas dalykas – užsicementuoti tik savo burbuluose.

„O sąjūdiečių tarpusavio solidarumas buvo kaip Pilėnuose, visi buvo vieningi dėl vieno tikslo – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Signatarų prievolė būtų dabar, naujo pavojaus valstybei akivaizdoje, bent iš dalies atkurti tą viršpartinį politikų, visų žmonių solidarumą, raginti tarp atskirų partijų ir institucijų nenaudoti neleistinų kovos priemonių“, – mano E. Zingeris.

Dabar Rusijos tikslas – vėl atkurti Sovietų Sąjungos teritoriją. Situacija antrą kartą priartėjo prie Lietuvos valstybės egzistencijos išbandymo.

Pasak jo, dabar nėra ano meto pakylėtumo, revoliucinės dvasios. Bet yra adekvatus situacijos suvokimas, kad vėl, kaip 1990 m., gali tekti patirti išmėginimų. Ir dabar per balsavimus visos Seimo frakcijos supranta, kad po Ukrainos gal bus dar Moldova, o paskui mes. O mes, kaip ir latviai, estai, dar iki galo nesame pasirengę mūšiui. „Jei pratęsime nepasirengimą, man atrodo, Vladimiro Putino rusai tai supras kaip galimybę veikti prieš mus, kai jie atsipeikės po nesugebėjimo greitai užimti Ukrainą. Kovo 11-osios signatarų pareiga būtų vėl bandyti įžiebti dabartiniam ir būsimam Seimui sąjūdietišką dvasią situacijoje, kuri, deja, grįžta į egzistencinį šekspyrišką klausimą – būti ar nebūti Lietuvos valstybei. Ir kaip matome iš Ukrainos fronto, tai ne kokios vienos partijos sugalvota rinkiminė agitacija, o žiauri tikrovė. Kad nepasikartotų 1940-ieji, reikia galvoti, kaip veikti racionaliai“, – pabrėžia politikas.

Pasak jo, po rinkimų parlamentui teks sunkus uždavinys: neturint didelio biudžeto, lėšas, kurios turėjo nueiti mokykloms, reformoms, reikės skirti kariniams dalykams, o jie labai brangūs.

„Bet mums Kremlius palieka tik du pasirinkimus – nepastatyti dešimčių mokyklų ir išlikti laisviems arba vėl tapti jų vergais. Naujas Seimas turės galvoti, kaip apginti tai, ką stebuklingu būdu apgynėme Kovo 11-ąją ir 34 metus išsaugojome“, – sako E. Zingeris.

Ir džiaugsmas, ir nerimas

Eugenijus Gentvilas – vienas jauniausių signatarų, jam 1990 m. Kovo 11-ąją nebuvo nė trisdešimties. Iki išrenkant į parlamentą jis dirbo Mokslų akademijos Ekologijos problemų Klaipėdos skyriuje, buvo aktyvus sąjūdietis. Atkuriamajam Seimui išsivaikščiojus, jis į parlamentą grįžo tik 2012-aisiais, bet ir iki tol buvo politikoje: buvo Klaipėdos miesto tarybos narys, 1997–2001 m. – Klaipėdos miesto meras, vėliau – ir laikinasis šalies ministras pirmininkas, ūkio ministras. Jis – Liberalų sąjungos, vėliau – Liberalų sąjūdžio buvęs pirmininkas.

2009–2012 m. E. Gentvilas vadovavo Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui. Vieną kadenciją jis buvo Europos Parlamento narys, o dabar trečią kadenciją dirba Seime.

„Nors buvau vienas jauniausių signatarų, supratau, kad darome istorinį įvykį. Bėgant laikui jo didumas dar labiau atsiskleidžia. Buvo jausmų mišrainė. Iš vienos pusės – atsakomybės jausmas, nerimas, ar tikrai visi balsuos už nepriklausomą valstybę, ar nebus išdavysčių. Pavyko, niekas nebuvo prieš, šeši susilaikė. Paskui – didžiulis džiaugsmas. O vėliau atėjo nerimas, ar viskas bus gerai, ir šis jausmas tęsiasi lig šiol. Juk daug tautų paskelbia apie savo valstybės sukūrimą ir daug jų nesugeba išsaugoti laisvės. Taip nutiko ir Lietuvai 1940-aisiais. O dabar jau 34 metai, kaip mums tai pavyko“, – džiaugiasi signataras.

1990 m. Kovo 11-ąją, pasak jo, triumfavo vienybė, visi buvo už nepriklausomą Lietuvą, net Lietuvos komunistų partijos nariai nuoširdžiai balsavo „už“, ne todėl, kad Algirdas Brazauskas liepė.

Bet, pripažįsta E. Gentvilas, ir tada parlamente buvo skirtingų žmonių, tie skirtumai išryškėjo, bet ne Kovo 11-ąją, ne 1991 m. Sausio 13-ąją, o kitais epizodais, svarstant klausimus dėl ūkio reformų ar dėl atsiribojimo nuo Maskvos. „Pavyzdžiui, kai kam atrodė, kad kolūkiai – visai gerai, tik reikia gero pirmininko, o kiti buvo tikri, kad jie genetiškai yra problema, nes atėmė iš žmonių žemes ir jas reikia grąžinti. Pozicijų skirtumai iš dalies atvedė ir iki pirmalaikių rinkimų – esame vienintelis parlamentas, kuris įpusėjus kadencijai save paleido. Bet priimta Konstitucija, užtikrintas žingsnis į priekį“, – vardija E. Gentvilas. Tad, pasak jo, dabartinis Seimas panašesnis ne į Kovo 11-osios, o į 1991–1992 m.: ir dabar esame skirtingi, bet lyg ir visi už nepriklausomą valstybę.

Sėkmė: pasaulyje tautų yra apie 3 tūkst., o valstybių – apie 200. Lietuvai pasisekė, nes turime savo valstybę. Reikia didžiuotis, nes esame sėkminga tauta. / P. Lileikio nuotr.

Esame sėkminga tauta

Tiesa, dalis signatarų nusivylę dabartine realybe. E. Gentvilas pripažįsta: su kai kuriais dabar neturi daug bendra, jų pozicijos labai skiriasi. „Bet su jais praėjome sunkų laikotarpį ir, nepaisant nuomonių skirtumų ar nesusipratimų, garbingai atlaikėme ir Sausio 13-ąją, ir Medininkų žudynes, ir kitus sunkumus, nepabėgome, nepradėjome rusams vėl kojų laižyti. Visiems pagarba už tai“, – sako signataras.

O tiems, kurie šiandien kalba ne už tokią Lietuvą kovoję ar ne tokios tikėjęsi, jis atsako: „Pasaulyje nėra valstybių, kur visiems viskas patinka. Čia ir yra demokratijos žaismas ir tą reikia suprasti. Gali būti nepatenkintas tuo metu išrinkta Lietuvos valdžia, vienu ar kitu sprendimu, ir aš daug kuo nepatenkintas, dėl to ironiškai sakau – ne už tokią Lietuvą kovojau. Bet negi primityviai galvojome, kad paskelbus nepriklausomybę kiekvieną dieną bus tik džiaugsmai? Dabar jau nejuokaudamas sakau – už tokią Lietuvą ir kovojau, kur yra nuomonių įvairovė ir galimybė Konstitucijos, kitų įstatymų ribose ją reikšti.“

Signatarų prievolė būtų dabar, naujo pavojaus valstybei akivaizdoje, bent iš dalies atkurti tą viršpartinį politikų, visų žmonių solidarumą.

Kai Kovo 11-osios salėje susitinka su moksleiviais, E. Gentvilas visuomet primena, kokia buvo sovietų imperija ir kokia maža Lietuva, ir kad šioje salėje įvyko didžiausios imperijos griūtis, o po maždaug pusantrų metų išnyko visa Sovietų Sąjunga. Nepriklausomos valstybės privalumus jaunajai kartai E. Gentvilas sakosi bandantis parodyti ne kalbėdamas apie kokias aukštas materijas, o labai suprantamais palyginimais. Neseniai susitiko su trečiokais. Paklausus, kas iš jų yra buvęs užsienyje, visi pakėlė rankas, pradėjo pasakoti. Vieni lankėsi trylikoje šalių, kiti penkiolikoje. „Tada paklausiau: o žinote, kada aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį? Kai man buvo 29-eri, iki tol neišleido. Trečiokų mokytojos papasakojo irgi pirmą kartą išvažiavusios jau po 1990 m., kai buvo suaugusios. Sakau, jei ne Lietuvos nepriklausomybė, jūs nepažinotumėte pasaulio, ateityje negalėtumėte važiuoti į užsienį mokytis ir dirbti, gyventumėte kalėjime. Mes gyvenome kalėjime, o dabar esame laisvo pasaulio žmonės, ir šią galimybę davė Lietuva“, – pasakoja E. Gentvilas.

Beje, susitikimas su trečiokais prasidėjo nuo juokingo nutikimo. Mokytoja pristatė, kad jis – nepriklausomybės akto signataras. Viena mergaitė šast aukštyn ranką ir klausia: „Tai jūs su Jonu Basanavičiumi buvote pažįstamas?“

E. Gentvilo įsitikinimu, nors mūsų vaikai dar painiojasi istorinėse datose, smagu, kad žino J. Basanavičių. Nors daug ko nesupranta, lietuviškas pradas juose yra. Jie savo gyvenimą nebūtinai sieja su Lietuva, bet tai taip pat jiems davė nepriklausomybė.

Dabar svarbu jos neprarasti. „Mes tai suprantame, bet svarbu, kad jaunimas tai suprastų. Su gimnazistais kalbuosi, kad turėjome tarnauti okupacinėje kariuomenėje, gali būti, kad jie bus pakviesti tarnauti lietuviškoje. Sakau, jūs turite suprasti, kad yra ką ginti. Gal nebūtinai kariausime, bet reikia būti pasirengusiems. Esame atsakingi už savo valstybę“, – pabrėžia signataras.

Jis primena, kad pasaulyje tautų yra apie 3 tūkst., o valstybių – apie 200. Lietuvai pasisekė: buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paskui 1918–1940 m. Lietuva, dabar jau 34 metus nuo 1990-ųjų vėl džiaugiamės laisve. Daugybei tautų to nepavyko pasiekti. Tad, neabejoja E. Gentvilas, lietuviams reikia didžiuotis, nes esame sėkminga tauta. Ir visai ne keista, kad yra problemų – signataro žodžiais, parodykite, kur jų nėra.

Vakar popietę šimtai susirinkusių klaipėdiečių dalyvavo eitynėse, nešė simbolinę miesto vėliavą nuo Lietuvininkų iki Teatro aikštės, taip paminėdami vieną svarbiausių šalies datų – Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

2022-aisiais minint Klaipėdos įkūrimo 770-ąsias metines, 77 metrų miesto vėliava buvo pasiūta Žvejų rūmų iniciatyva.

Gausiai susirinkusių žmonių eiseną vedė Linas ir Jotvilas Švirinai, lydimi jungtinio „Vyturio“ progimnazijos ir Vydūno gimnazijos mokinių mušamųjų instrumentų orkestro.

Pasibaigus eisenai Teatro aikštėje, prieš prasidedant koncertui „34 Laisvės dainos“, nuskambėjo „Tautiška giesmė“, kurią sugiedojo visa aikštėje susirinkusi publika.

Vėliau prasidėjo koncertas, kuriame pasirodė atlikėjas Dovi Mi (Dovydas Misiūnas) ir grupės „Baltasis kiras“, „Velvet“ ir „Vairas“ kartu su žinoma dainų autore ir atlikėja Laura Remeikiene. Koncerto pabaigoje džiugino DJ Montello (Tomas Montvila).

Renginys pradėtas Marijono Mikutavičiaus daina „Aš tikrai myliu Lietuvą“, o paskui dainos „Aš esu vėliava“ žodžiai skambėjo „Gilijos“ mokyklos pradinukų lūpose.

Kartodama žodžius, mokyklos kieme šoko visa bendruomenė.

Šiai Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo šventei paminėti choreografiją kūrė ir šokio vaikus mokė šios mokyklos šokių vadovas Rolandas Stonys.

Pasak mokytojo, tai pirmieji metai, kai prie šokio prisijungė ir mokyklos administracija.

„Vaikai, jau mokėdami šokį, vis tiek brovėsi pas mane net ir per pertraukas, o per pamokas sakydavo, kad nori dar kartą pakartoti šokį, nors jį jau ir buvo puikiai išmokę. Noriu pasidžiaugti, kad šiais metais šokio mokėsi ne tik vaikai, bet ir administracija, kolegos taip pat ateidavo pasimokyti šokio judesių per pertraukas“, – kalbėjo R. Stonys.

Beje, užpernai Kovo 11-osios proga „Gilijos“ pradinukai taip pat šoko masinį šokį pagal tą pačią V. Bareikio dainą „Aš esu vėliava“, šiais metais, pasak mokytojo, patys vaikai pasirinko šią dainą.

Šiemet mokiniai neprivalėjo rankose laikyti vėliavėlių. Pasak R. Stonio, vaikams buvo suteikta saviraiškos laisvė ir pasipuošti trispalvėmis jie galėjo, kaip patys norėjo.

„Bendrystė vienija, įkvepia. Vien buvimas kartu su švenčiančia minia užveda. Šiandien ir graudinuosi, ir didžiuojuosi“, – sakė puikiai nusiteikusi senjorė, pasidžiaugusi, kad švęsti laisvę visiems kartu tapo įkvepiančia tradicija.

Tranki eisena

Vieniems didžiausią įspūdį paliko iškilminga ir griausminga eisena nuo Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Kitiems atradimu tapo kariliono muzikos koncertas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Šįkart varpus virkdė karilionininkė Roberta Daugėlaitė.

Iškilmingas minėjimas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

Kaip visada jaudinanti Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija, gėlių padėjimas, jaunųjų šaulių iškilminga pasižadėjimo ir šaulių priesaikos ceremonija.

Įsukti pakilios nuotaikos žmonės dalijosi įspūdžiais ir lūkuriavo šventinio koncerto Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Čia koncertuos Evelina Sašenko ir Liudas Mikalauskas, Gabija Lokytė, Kotryna Juodzevičiūtė, Kauno kultūros centro mišrus choras „Kamertonas“ ir liaudiškų šokių kolektyvas „Suktinis“.

Pakilios nuotaikos užvaldyti neskubėjo skirstytis ir po šventinių renginių. Nemažai kauniečių ir miesto svečių išsibarstė po vaizdingas pasivaikščiojimo vietas, kavines ar miesto muziejus, kurie šia proga surengė įvairių nemokamų ekskursijų.

Renginių gausa

Šventinė nuotaika ir renginiai pasklido po visą miestą.

Nuo folkloro ansamblio „Saulėlio“ koncerto ir pasidainavimų su lankytojais Tautinės muzikos muziejuje iki Vytauto Didžiojo universiteto tautinių šokių kolektyvo „Žilvitis“ drauge su atlikėjais pasirodymo VDU Didžiojoje salėje.

Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose aidėjo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentų koncertas „Išgirskime Lietuvą“.

Tautinės muzikos muziejuje suplanuotas „Kauno bandonija“ koncertas, dumplinių instrumentų pristatymas. Kauno kultūros centre – chorų kolektyvų koncertas „Skambėk, Lietuva!“, Kauno kultūros centre „Girstutis“ – Kauno aukštųjų mokyklų tautinio meno festivalis „Ei, studente, sukis vėju!“, o Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje – Kauno mišraus choro „Saluto“ koncertas.

Vakarop – kino centre „Romuva“ laukia filmo „Mamutų medžioklė“ seansas.

Reikės atsinešti virtą kiaušinį

Kovo 9 d., 11–15 val., Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) vyks edukacinės kiaušinių marginimo vašku dirbtuvės „Geltona. Žalia. Raudona“. Kiekvienam dalyviui reikės atsinešti po virtą kiaušinį.

Tądien 14 val. Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka (Turgaus g. 8) kvies į paskaitą „Simono Daukanto laimės formulė lietuviams“. Lektorė – prof. dr. Roma Bončkutė. Paskaitoje lektorė atskleis S. Daukanto moters sampratos modernumą ir aktualumą.

16 val. Žvejų rūmuose prasidės tautiškos muzikos ir šokio šventė. Renginys bus dviejų dalių, jame dalyvaus ne tik klaipėdiečiai, bet ir svečiai iš Vokietijos, Sakartvelo, Ukrainos. Koncerto vedėjas – Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas. Renginyje dalyvaus pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.

Kovo 10-ąją, 11, 13 ir 15 val. Lietuvos medinio burinio laivyno angare (Naujojo Uosto g. 3, įėjimas iš Danės g. pusės) Lietuvos jūrų muziejus kvies į edukacinę programą „Medinis – Burinis“.

2022-aisiais minint Klaipėdos įkūrimo 770-ąsias metines, 77 metrų miesto vėliava buvo pasiūta Žvejų rūmų iniciatyva.

Pagerbs gėlėmis

Kovo 11 d., nuo 10 iki 18 val., bus galima nemokamai aplankyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (Didžioji Vandens g. 2) ekspoziciją.

Taip pat šią dieną, 11 val., tradiciškai bus lankomos Lėbartų kapinės, padedamos gėlės ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Klaipėdos garbės piliečio Alfonso Žalio kapo.

12 val. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (Rumpiškės g. 6) bus aukojamos mišios. Po jų sakralinės muzikos ir lietuvių kompozitorių kūrinių programą „Dainuojame nepriklausomai Lietuvai“ atliks Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ (vadovė Judita Kiaulakytė), solistės Rosana Štemanetian ir Erika Ostrenkova.

13 val. prie buvusio centrinio pašto pastato (Liepų g. 16) skambės kariliono varpai. Lietuvių autorių kūrinius gros Kęstutis Kačinskas.

Skambės Tautiška giesmė

Taip pat kovo 11 d., 13 val., Lietuvos medinio burinio laivyno angare vyks ekskursija ir susitikimas su Lietuvos jūrų muziejaus kurėno „SüD.1“ kapitonu Romualdu Adomavičiumi.

Tądien 14 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) organizuojami Klaipėdos rašytojų šventiniai skaitymai „Nedviprasmiškai būti“. Renginį ves Sondra Simana.

16 val. nuo Lietuvininkų aikštės iki Teatro aikštės prasidės klaipėdiečių eitynės, nešant simbolinę miesto vėliavą. Norintieji kviečiami atvykti 15.30 val., reikalinga išankstinė registracija.

2022-aisiais minint Klaipėdos įkūrimo 770-ąsias metines, 77 metrų miesto vėliava buvo pasiūta Žvejų rūmų iniciatyva.

Eiseną ves Linas ir Jotvilas Švirinai, lydimi jungtinio „Vyturio“ progimnazijos ir Vydūno gimnazijos mokinių mušamųjų instrumentų orkestro.

17 val. Teatro aikštėje, prieš prasidedant koncertui „34 Laisvės dainos“, nuskambės Tautiška giesmė, kurią sugiedos visa aikštėje susirinkusi publika. Po to tris valandas truksiančiame koncerte dainuos atlikėjas Dovi Mi (Dovydas Misiūnas), grupė „Baltasis kiras“, jauna alytiškių grupė „Velvet“ ir grupė „Vairas“ kartu su gerai žinoma dainų autore ir atlikėja Laura Remeikiene. Koncerto finale džiugins DJ Montello (Tomas Montvila).

Mieli klaipėdiečiai,

Kiekvieni nepriklausomybės metai mūsų valstybei ir kiekvienam iš mūsų padeda augti ir stiprėti.

Ačiū visiems, kurių dėka galime švęsti laisvę. Šiandien metas dainuoti laisvės dainas, o kasdienybėje kiekvienas kurkime Lietuvą, kuria kasdien galėtume didžiuotis. Stiprinkime mūsų valstybę darbais, idėjomis, palaikymu, išlikime mąstantys ir stiprūs.

Su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena! Gražios šventės kiekvienam, mylinčiam laisvę!

Jūsų meras

Arvydas Vaitkus

Politikai giria bankus, kurie prisidės prie krašto gynybos sumokėdami solidarumo mokestį. „Solidarumo“ žodis čia netinka, nes solidarumas reiškia, kai kažką darai savanoriškai, o ne priverstas įstatymu. Neteisinga išvis šį mokestį vadinti „bankų solidarumo“ mokesčiu, nes jį realiai sumoka Lietuvos gyventojai ir verslas, mokėdami vienas didžiausių paskolų palūkanas ir banko mokesčius. Tad ne bankai, o Lietuvos žmonės jau tiesiogiai prisideda prie papildomo krašto gynybos finansavimo.

Tačiau to dar neužtenka, Seimo nariai siūlo dar papildomai apmokestinti verslą ir gyventojus, lyg papildomi milijonai eurų būtų geriausias šarvas nuo galimų grėsmių. Deja, ne. Ne pinigų kiekis, o jų protingas ir efektyvus panaudojimas yra realus krašto gynybos pajėgumo pagrindas.

Šių metų biudžete gynybai numatyta 2,1 mlrd. eurų. Didžiąją dalį šių lėšų sudarys biudžeto asignavimai, likusi dalis bus skirta iš surinkto bankų „solidarumo“ įnašo. Pastaroji galės būti leidžiama tik statyboms! Ir gynybos biudžetas kitąmet pasieks rekordinius 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau, matome, kad karštos politikų kalbos dažnai lieka tik spaudos pranešimuose. Krašto apsaugos ministerija (KAM), įgyvendindama krašto apsaugos sistemos plėtros planus, per ateinantį dešimtmetį (DEŠIMT METŲ) karinei technikai ir amunicijos atsargoms įsigyti planuoja skirti tik 3,1 mlrd. eurų, t. y. kasmet tai sudarytų apie 12 proc. viso gynybos biudžeto. Toks KAM ministro viešas prisipažinimas! Tik šiek tiek daugiau nei 10 proc. realioms atgrasymo priemonėms! Esame statybininkų tauta, todėl įsivaizduojame, kad mus apgins nauji poligonai ir kareivinės… Ir sunku patikėti didelius pinigus politikams, kurie atidarydami naujas kareivines, net nesugeba pasakyti žurnalistams be popierių, kiek pabrango projektas nuo pradinės kainos. Pasirodo nedaug, kokiu nežymiu trečdaliu…

Partija „Laisvė ir Teisingumas“ puikiai supranta poreikį stiprinti gynybos pajėgumus kaip būtiną atgrasymo priemonę, tačiau esame realistai ir žinome, kad tik kolektyvinės gynybos skydas gali būti efektyvus, ir aišku - pirmiausia NATO. Tačiau kintanti JAV politika ir Dolando Trampo pareiškimai, net dar netapus prezidentu, jau daro neigiamą poveikį Ukrainos fronte ir NATO įsipareigojimų stiprumui. Deja, kai kur reikia sutikti D.Trumpu: iš 30 NATO šalių tik dešimt skiria saugiau nei 2 proc. BVP. Ir tarp jų, išskyrus JAV, Jungtinė Karalystę ir Lenkiją, tik mažosios šalys kaip Lietuva. Tai kiek mes bedidinsime savo finansinį indėlį, dėl mažo mūsų BVP, jis išliks labai nežymus.

Ir nereikia pykti ant JAV generolo Beno Hodgeso, kuris pasakė žinomą tiesą – 5-jo NATO straipsnio ir net regioninių gynybos planų aktyvavimą turės patvirtinti NATO šalių politikai. Ir tam reikės laiko.

O paskutinių dienų naujiena, tai Lenkijos įstatymų apribojimai, kurie neleidžia Lenkijos kariuomenei vykdyti karinius veiksmus už šalies sienų. Net NATO 5 straipsnio aktyvavimas neįmanomas neįveikiant šios teisinio barjero. Dešimtys iškilmingų Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikimų, o esminiam klausimui ir susitarimui prie vyno taurės laiko ir neužteko. Kartu tai rodo Lietuvos užsienio politikos fiasko, kai daug karštų kalbų, bet jokių namų darbų. Užsienio ir KAM reikalų ministrai turėtų eiti užtarnauto poilsio. Kaip galima reikalauti piliečių didesnio finansinio prisidėjimo, kai pati valdžia nesugeba atlikti paprastą kaiminių šalių teisės aktų analizę, kurie karinio konflikto atveju netrukdytų staigiai reaguoti? Priminsiu, net tankams iš Vokietijos pervežti į Lietuvą reikės lenkų leidimo ir geranoriškumo.

Todėl ryžtingai pasisakome už jungtines Europos Sąjungos karines pajėgas ir bendrą sienų apsaugą. Ir bendrą teisinį reguliavimą.

Ir tai turi tapti mūsų užsienio politikos pagrindiniu tikslu.Tam turime telkti sąjungininkus visoje ES. Kiekvienas Lietuvos kandidatas į Europos parlamentą turi įsipareigoti siekti šio gyvybiškai svarbaus tikslo. Svarbaus ne tik mums, o visai Europos Sąjungai.

Visiškai nelogiška matyti, kaip didžiausių ES ir NATO šalių, tokių kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija, karinės pajėgos sukoncentruotos ES viduryje. Kai tai pačių ES politikų patvirtinti gynybos planai ir numatomos grėsmės yra ES pasienio valstybėse, ypač rytuose. Ir tai padėtų net toms šalims, kurios nenoriai didina lėšų gynybai, efektyviau panaudoti turimus resursus.

Karo ar karinių konfliktų atveju, karių motyvacija yra nemažiau svarbi nei moderni ginkluotė. Dažnai girdime klausimą, kodėl vokiečių kariai turi ginti Lietuvą, ar britų – Estiją. Atliekamos ES gyventojų apklausos rodo gana rezervuotą visuomenės norą kariauti už kitą šalį. Todėl turime pakeisti naratyvą savo galvose ir politikų kalbose. Vokiečiai Lietuvoje saugos ne mus, o Europą, tame tarpe ir savo namus. Ir čia laukia didelis darbas, kad kiekvienas ES pilietis, kuris tarnautų Jungtinėse ES pajėgose Lietuvoje ar Portugalijoje, Kroatijoje ar Graikijoje, žinos, kad rengiasi ginti Europą kaip savo namus. Lenkas, vokietis, italas, prancūzas ar lietuvis bendros tarnybos metu ne tik padidins savo gynybos gebėjimus, bet stiprins tą vienybės jausmą, kuris suprantamas tik ginklo broliams.

Suprantama, kad tai ilgas kelias, bet nepradėjus juo eiti, liksime ten kur ir dabar esame. Nes grėsmių artimiausius dešimtmečius Europos Sąjungai tikrai netrūks. Jau ES žengiami pirmi žingsniai – bendri mokymai tarp ES šalių, bandymai sureguliuoti teisinius skirtumus. Svarstoma nauja Europos komisaro pozicija ES gynybai.

Ir pagrindiniai neatidėliotini darbai: ES karinės technikos ir amunicijos standartizavimas, bendrų gynybos pramonės pajėgumų formavimas ir teisinių procedūrų dėl karinės technikos judėjimo už nacionalinių sienų, įteisinimas. Europos Sąjunga jau yra ekonominės sąjunga, tačiau turime tapti ir karine sąjunga.

O ką galime ir privalome padaryti patys?

Pirma: Politinių partijų susitarimas dėl vyriausybės ir valstybės tarnybos veiksmų, skirtų BVP didinimui. Pasisakome už valdžios institucijų įsipareigojimą mažinti biurokratiją, perteklinius ribojimus, ES lėšų greitą panaudojimą, šešėlio mažinimą ir Lietuvos ekonomikos augimo skatinimą, kuris didintų šalies BVP, o kartu ir gynybos biudžetą. Politinių partijų susitarimas – siekti 4 proc. BVP augimo kasmet. Yra labai konkrečių priemonių: vyriausybė kažkodėl nesinaudoja galimybe gauti papildomas pajamas už žemę, kuri užstatyta pastatais ir yra nuomojama. Priėmus sprendimą ją be jokių biurokratinių procedūrų parduoti, biudžetas gautų dideles pajamas, kurias galėtų nukreipti atgrasinimo priemonių stiprinimui.

Antra: Suprasdami gynybos finansavimo svarbą siūlome pilietinę akciją – 5 metų laikotarpiui atsisakyti vienos nedarbo dienos. Juk per vieną darbo dieną Lietuvoje sukuriama apie 180 mln. eurų BVP. Ir tai galėtų būti Kovo 11-oji. Taip prasmingai paminėtume Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir įtvirtintume savo laisvę realiais darbais.

Mielieji,

Šiemet minime 34-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Laisvė – ypatinga vertybė, duodanti galimybę mums patiems kurti savo ir vaikų ateitį.

Dar vieną laisvės pavasarį pasitikime su dideliu dėkingumu, kad galime drąsiai ir be baimės siekti savo svajonių ir tikslų. Kurkime Lietuvą, kuria didžiuojamės ir branginame.

Su Kovo 11-ąja!

Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas

Ne vienerius metus mažieji uostamiesčio patriotai masiniu šokiu mokyklos kieme su mažytėmis trispalvėmis rankose sutinka artėjančią Kovo 11-ąją. Šįkart čia buvo ir ukrainietiškų akcentų.

Šis pilietiškumo ugdymo renginys buvo skirtas paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos 33 metų sukaktį.

Mokyklos bendruomenės nariai – mokiniai, jų tėveliai, įstaigos darbuotojai – rinkosi mokyklos kieme, pasipuošę lietuviška atributika.

Visi kartu sugiedojo Lietuvos himną, išklausė mokyklos direktorės Lauros Vaitkienės sveikinimo kalbą ir dovanojo Lietuvai masinį šokį pagal M. Mikutavičiaus dainą.

„Aš tikrai myliu Lietuvą!“ – skambėjo „Gilijos“ mokyklos pradinukų lūpose.

Iniciatyva: vaikus šokio judesių šiai šventei kasmet moko mokyklos šokių mokytojas R. Stonys. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kartodami šiuos žodžius kartu su M. Mikutavičiumi, kurio balso įrašas griaudėjo mokyklos kieme, mažieji patriotai šoko mojuodami mažytėmis trispalvėmis.

Šiai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventei paminėti choreografiją kūrė ir šokio vaikus mokė šios mokyklos šokių vadovas Rolandas Stonys.

Mokytojas neslėpė, kad ruoštis tenka net kelias savaites. Anot R. Stonio, vaikai būna labai užsidegę, noriai mokosi judesių.

Šis masinis šokis esą labai geras sprendimas paminėti Nepriklausomybės atkūrimo dieną, nes norisi ne sėdėti ir klausytis kalbų, o judėti.

Ši šventė jau tampa mokyklos tradicija, nes masinis šokis suteikia bendrystės ir pasitikėjimo savo valstybe jausmą.