„Teismas nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti solidariai iš atsakovų 33 tūkst. 995 eurus 54 centus žalos atlyginimo“, – antradienį pranešė Kauno apylinkės teismo teisėja Daina Lisaitė.

KPD prašė minėtą sumą priteisti ir iš mero sūnaus Šarūno Matijošaičio vadovaujamos bendrovės „Kauno saulėtekis“, kurioje dirbo šioje byloje minimas statybos vadovas. Tačiau, pasak teisėjos, nors darbų vadovas buvo šios bendrovės darbuotojas, jis veikė pagal V. Matijošaičio išduotą įgaliojimą.

Teismo vertinimu, statiniai buvo nugriauti pasitelkus kitą juridinį asmenį – teismas pripažino, kad reikalavimas „Kauno saulėtekiui“ dėl bendrovės kaip samdančios darbuotojus atsakomybė už žalą yra neįrodyta, todėl reikalavimą šioje dalyje atmetė.

E. Ovčarenko/BNS nuotr.

Žalą departamentas prašė priteisti dėl dvaro sodybos fragmentų – svirno ir tvarto, kurie pripažinti kultūros paveldo objektais, – nugriovimo.

Pasak teisėjos, byloje nustatyta, kad Kačiūniškės dvaro sodybos komplekso valdytojas V. Matijošaitis „turėjo pareigą laikytis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų“.

Statybos darbų vadovas, pasak teismo, turėjo pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių tokių objektų tvarkymą ir priežiūrą, to nepadarė ir be raštiško KPD sutikimo sunaikino nekilnojamąsias kultūros vertybes.

„Abu atsakovai pažeidė draudimą griauti nekilnojamųjų kultūros vertybių nekilnojamąsias dalis ir elementus, griovimo darbai atlikti neatlikus istorinių fizikinių tyrimų, neatlikus paveldosaugos specialiosios ekspertizės, neturint griovimo projekto, nesikreipiant į KPD dėl projekto sprendinių atitikties nustatytiems reikalavimams atitikimo“, – paskelbė teisėja.

D. Lisaitės teigimu, nors svirno vietoje pastatytas naujas statinys, negalima sakyti, kad tai yra sunaikinto kultūros paveldo objekto atstatymas.

Teismo teigimu, statybos atliktos nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nenaudojant specialiųjų paveldosaugos technologijų.

Teismo vertinimu, „sunaikinus svirną ir tvartą buvo negrįžtamai prarasti nepažinti mokslinių duomenų šaltiniai ir švietimo bei ugdymo priemonės, valstybė prarado galimybę atlikti tyrimus mokslinio pažinimo tikslu“.

E. Ovčarenko/BNS nuotr.

Šis teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas.

V. Matijošaitis BNS komentuodamas šį sprendimą, pareiškė, jog „čia tik pradžia“. Plačiau teismo sprendimo jo atstovo perduotume komentare jis nekomentavo.

KPD Kauno teritorinio skyriaus atstovai anksčiau BNS yra teigę, jog kelis kartus kreipėsi į statybos vadovą, veikusį pagal V. Matijošaičio suteiktą įgaliojimą, siūlydami atlyginti valstybei padarytą žalą be teismo, tačiau prašymas liko be atsako.

V. Matijošaitis savo ruožtu tvirtina, kad viską, kas dvare buvo likę, restauravo ir išgelbėjo jį nuo sunykimo.

Kačiūniškės dvarą Kauno rajone meras įsigijo 2017 metais. Jo teigimu, šis pastatas tik vadinamas dvaru, o iš tiesų yra „gražus prie Nevėžio namelis“.

E. Ovčarenko/BNS nuotr.

Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registre įrašyti Kačiūniškės dvaro sodybos fragmentai. Ten nurodoma, kad komplekso vertingosios savybės yra planavimo sprendiniai, statinių formuojama kompozicija, taip pat buvusių komplekso statinių liekanos ar jų vietos, žemės ir jos paviršiaus elementai, takai ir jų dangos.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, 1929 metais Kačiūniškių dvarelyje kanauninko Juozo Meškausko iniciatyva įsikūrė vienuolės benediktinės. Čia jos užveisė sodą ir pastatė dvaro rūmus. Sovietmečiu vienuolynas uždarytas, rūmai tapo gyvenamuoju namu.

Kaip BNS sakė teismo atstovė Indrė Cvilikaitė, sprendimą civilinėje byloje teismas skelbs gegužės 2 dieną.

KPD byloje yra pateikęs 34 tūkst. eurų ieškinį dėl valstybei padarytos žalos, kurią prašo priteisti solidariai iš V. Matijošaičio, bendrovės „Kauno saulėtekis“, kuriai vadovauja mero sūnus Šarūnas Matijošaitis, bei minėtos bendrovės statybos vadovo.

Atsakovai teismo prašo ieškinį atmesti.

Bylos duomenimis, žalą departamentas prašo priteisti dėl dvaro sodybos fragmentų – svirno ir tvarto, kurie pripažinti kultūros paveldo objektais – nugriovimo.

KPD Kauno teritorinio skyriaus atstovai anksčiau BNS yra teigę, jog kelis kartus kreipėsi į statybos vadovą, veikusį pagal V. Matijošaičio suteiktą įgaliojimą, siūlydami atlyginti valstybei padarytą žalą be teismo, tačiau prašymas liko be atsako.

V. Matijošaitis savo ruožtu tvirtina, kad viską, kas dvare buvo likę, restauravo.

Kauno meras Kačiūniškės dvarą Kauno rajone įsigijo 2017 metais.

Tuomet jis pabrėžė, jog dvaru vadinamas statinys iš tikrųjų tėra „senas, apleistas pastatas, neturintis jokios paveldosauginės vertės“.

Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registre yra įrašyti Kačiūniškės dvaro sodybos fragmentai. Ten nurodoma, kad komplekso vertingosios savybės yra planavimo sprendiniai, statinių formuojama kompozicija, taip pat buvusių komplekso statinių liekanos ar jų vietos, žemės ir jos paviršiaus elementai, takai ir jų dangos.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, 1929 metais Kačiūniškių dvarelyje kanauninko Juozo Meškausko iniciatyva įsikūrė vienuolės benediktinės. Čia jos užveisė sodą ir pastatė dvaro rūmus. Sovietmečiu vienuolynas uždarytas, rūmai tapo gyvenamuoju namu.

Konkursas į šias pareigas neskelbtas, pasak ministerijos, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, jog įstaigos vadovas, kurio tarnybinė veikla per kadenciją buvo įvertinta gerai ar labai gerai, gali būti skiriamas antrai kadencijai be konkurso.

Aplinkosaugininkas ir geografas V. Bezaras KPD vadovauja nuo 2018 metų gruodžio.

Akcija vyksta lapkričio 1–30 dienomis.

Siūloma finansiškai prisidėti prie vieno iš 24 parinktų kapaviečių sutvarkymo.

Tarp tokių yra aktorės Onos Kiršanskienės-Labonaitės (1899–1925), 1863–1864 metų sukilimo dalyvio Aleksandro Byšinskio-Idzio (1847–1931), dailininko Pranciškaus Jasevičiaus (1873–1930; lenk. Jasiewicz), inžinieriaus, architekto Aleksandro Antonovičiaus (1854–1932, lenk. A. Antonowicz) ir jo šeimos narių, pedagogo, lietuvių raštijos puoselėtojo Juozapo Volodzkos (1763–1829) ir Julijos Szczawinskos, tapytojo Boleslovo Rusecko (1824–1913, lenk. Rusiecki), aktoriaus Aleksandro Černio (1909–1983), fotografo Vilhelmino Zacharčiko (1841–1869) kapai.

Daliai kapaviečių mecenatų ieškota jau pernai. Tuomet pirmą kartą inicijuota tokia akcija.

Praėjusių metų lapkritį mecenatų rasta 18 kapaviečių, iš viso KPD paramos prašė 24 kapavietėms.

Paminklui sutvarkyti skiriami metai. Reikalinga dokumentacija pasirūpina KPD, jo darbuotojai taip pat suranda įmonę, atliksiančią darbus, mecenatui reikia sutarti dėl kainos ir sumokėti.

Anot KPD pranešimo, 1801 ir 1810 metais įsteigtos Rasų ir Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai. Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia palaidoti žmonės, kurie XIX amžiuje gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje.

Tuo metu Rasų kapinės reprezentuoja visą Lietuvą ir net Europą. „Tai, galima sakyti, visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas, atspindintis kelių šimtmečių istoriją, svarbus ir kaip turistinės traukos objektas, įdomus ne tik mums, bet ir svečiams iš Europos šalių, ypač kaimyninės Lenkijos“, – teigiama KPD pranešime.

Vilniaus miesto savivaldybė baigia vykdyti dvejus metus trukusį Rasų kapinių tvarkymo projektą, tad šių kapinių būklė, anot paveldosaugininkų, geresnė, daugiau dėmesio šiuo metu reikia Bernardinų kapinėms.

Praėjusių metų pabaigoje 4500 eurų bauda skirta už požeminio elektros kabelio tiesimą Margių senovės gyvenvietės teritorijoje Dzūkijoje ir 900 eurų bauda už Turčinų, Ročkų piliakalnio sužalojimą Suvalkijoje, pranešė Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Dėl kasinėjimo Margių senovės gyvenvietės teritorijoje, esančioje Varėnos rajone, Kaniavos seniūnijoje, Margių kaime, įmonė į paveldosaugininkus kreipėsi pernai spalį. Iš pradžių jų projektas buvo atmestas, nes jame nebuvo numatyti archeologiniai tyrimai, o juos numačius, leidimas kasti duotas.

Gruodžio pradžioje paaiškėjo, kad darbai atlikti vis dėlto be archeologinių tyrimų – suardytas archeologinis sluoksnis, galimai sužalotos jo vertingosios savybės. Dėl to surašytas protokolas ir skirta 4500 eurų bauda.

Šią Margių senovės gyvenvietę 1980–1981 metais kasinėjo archeologė Rimutė Rimantienė, buvo ištirta tik dalis gyvenvietės teritorijos.

Analogiškas pažeidimas užfiksuotas pernai lapkritį Šakių rajone, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Ročkų kaime.

KPD Alytaus–Marijampolės teritorinio skyriaus specialistai, gavę pranešimą, kad Turčinų, Ročkų piliakalnio teritorijoje vykdomi neteisėti statybos darbai, nustatė, kad pagal nesuderintą projektą neatlikus būtinų archeologinių tyrimų, tiesiamas elektros kabelis, betonuojami pamatai stulpams, skirti stebėjimo kameroms tvirtinti.

Nustatyta, kad Šešupės pakrantėje neteisėtai tiesiant elektros kabelį pažeistos ir kitų kultūros paveldo objektų teritorijos, jų vertingosios savybės.

Už neteisėtus veiksmus ir paveldosaugos reikalavimų pažeidimus darbus vykdžiusiai įmonei surašytas protokolas ir skirta 900 eurų bauda.

„(...) nors dirbtinio paplūdimio įrenginiai nepažeidžia vertingųjų aikštės savybių, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad Seimas yra priėmęs nutarimą, jog ši aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, todėl aikštės pritaikymo sprendiniai, įrenginiai turėtų atsižvelgti į šią paskirtį“, – teigiama KPD pranešime.

Departamento nuomone, renginiai šioje reprezentacinėje aikštėje turėtų būti suderinti su valstybės institucijomis, tai nėra vien Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė.

„Lukiškių aikštė – valstybės saugomas, nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas, turintis jautrią sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija. Tai yra istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turinti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas, į kurias būtina atsižvelgti priimant aikštės tvarkymo ir pritaikymo sprendimus“, – tvirtina KPD.

Lukiškių aikštė – valstybės saugomas, nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas, turintis jautrią sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija.

Primenama, kad aikštėje įrengta atminimo lenta, įamžinanti 1863–1864 metų sukilimo dalyvių mirties vietą, akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui.

Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu šią savaitę Lukiškių aikštėje įrengus dirbtinį paplūdimį, kilo dalies politikų ir visuomenės pasipiktinimas.

Seime skubiai parengtas ir ketvirtadienį pradėtas svarstyti specialus Lukiškių aikštės įstatymo projektas, kad memorialiniai aikštės akcentai „turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą“.

Projekte teigiama, kad „aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas neatitinka jos istorinės ir urbanistinės reikšmės bei kelia grėsmę suniekinti Tautos istorinę atmintį“.

Vilniaus meras savo ruožtu teigia, kad paplūdimys Lukiškių aikštėje įrengtas suteikiant galimybę džiaugtis iškovota laisve ir „švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje“.

Iš viso paraiškas dalyvauti konkurse buvo pateikę 12 asmenų, bet 5 iš jų neatitiko reikalavimų, BNS patvirtino kultūros ministrės atstovė spaudai Rita Grumadaitė.

Planuojama, jog konkursas į KPD vadovus vyks lapkričio pirmojoje pusėje.

Iš kandidatų reikalaujama turėti aukštojo išsilavinimo magistro laipsnį, ne mažesnę nei 3 metų vadovaujamojo darbo patirtį, išmanyti viešąjį administravimą, kultūros paveldą, statybas reglamentuojančius teisės aktus. Norintieji vadovauti KPD taip pat pažengusiu lygmeniu turėtų mokėti bent vieną iš nurodytų kalbų – anglų, prancūzų ar vokiečių.

Kultūros paveldo departamento vadovo ieškoma pasibaigus nuo 2008 metų institucijai vadovavusios Dianos Varnaitės kadencijai. Ankstesnį vasarą paskelbtą konkursą ministrė Liana Ruokytė – Jonsson atšaukė, pasak R. Grumadaitės, siekiant pritraukti kuo daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Tuomet paraiškas buvo pateikę šeši pretendentai.

Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimt Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros  ministrė Liana Ruokytė – Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą: tarsi Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, kad atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim“.

Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.  

Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir, kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.

Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.

Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė.

Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas, trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis.  

Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, atsiremiant į geriausias savas ir europines praktikas.

Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą vardan Europos piliečių tapatybės stiprinimo, vardan savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas. 

Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba  suteikė ypatingas galias Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t.t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė vieningą kultūros paveldo sistemą, kurios centre  – Kultūros paveldo departamentas (toliau - KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujos galimybės.

Dvidešimties metų bėgyje buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc., per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių. Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai apjungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t.t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą. 

Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą –  kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą.

Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.

Kultūros ministerija gi kviečia eiti visiškai priešingu  nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šio resurso valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių resursų.

KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, apjungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atstatytas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas.

Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą. Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. LR Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija?

Sutarimo kelias, t.y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės. 

Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams. 

Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir ... chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?

Baigėsi mano, kaip KPD direktorės kadencija. Esu dėkinga bendradarbiams, bendraminčiams ir kritikams bei oponentams, su kurių pagalba visus tuos metus, nežiūrint ribotų išteklių, darbavomės Lietuvos valstybės labui. Palieku šias pareigas, džiaugdamasi padarytais darbais. Džiaugiuosi sutarimu su savivaldybėmis, tradicinėmis religinėmis bei vietos bendruomenėmis,  bendryste su šimtais aktyvių ir kūrybingai mąstančių bei kultūros paveldą puoselėjančių Lietuvos piliečių. Visiems Jums esu nuoširdžiai dėkinga.

Nežiūrint 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi, nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis... Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliam evoliuciniam kultūros paveldo puoselėjimui, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.

Kas bebūtų ir kas beatsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu.  Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo.

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės Dianos Varnaitės teigimu, dabartiniais ministerijos parengtais paveldo reformos metmenimis „einama link sistemos griovimo, o to pasekmė gali būti ir paveldo griovimas“.

„Panašu, kad nugali bolševikinis mąstymas, kad viską sugriausime ir pastatysime iš naujo. Lietuvos savivaldybių asociacijoje nebuvo nė vienos minties, kuri būtų bent jau panaši į pritarimą“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė D. Varnaitė.

Anot jos, ministerijos specialistų siūlymai parengti neprofesionaliai, o diskusijose dėl dokumento dalyvaujanti visuomenė bei profesionalios paveldosaugos grupės priverstos „gaišti laiką ir gilintis į dokumentą, kuris niekur neveda ir daugelio pasisakiusių vertinimu griauna esamą sistemą“.

Panašu, kad nugali bolševikinis mąstymas, kad viską sugriausime ir pastatysime iš naujo.

„Didžioji dalis funkcijų, susijusiu su kultūros vertybių registru, jo formavimu, projektų derinimu, siūloma perduoti savivaldybėms, kas yra visiškai neįsivaizduotina. Ir ne tik mes, bet ir pačios savivaldybės aiškiai sako, kad tiek pagal finansinius, tiek pagal žmogiškuosius resursus neįmanoma įgyvendinti“, – BNS po spaudos konferencijos trečiadienį sakė D. Varnaitė.

Jos nuomone, siūlymai perduoti funkcijas savivaldybėms nelogiški, nes šiuo metu savivaldybės ir taip neranda profesionalių paveldo specialistų, o inicijuoti svarstymai jau dabar skatina kai kuriuos paveldosaugininkus dairytis kitų darbų, organizacijos, dirbančios su KPD, „pradeda abejoti kompetencija, sprendimų priėmimo realumu“.

Ji tikino, kad departamentas dirba efektyviai – sutvarkyta apie 70 proc. kultūros vertybių registro duomenų, taip pat, anot jos, yra „šimtai sutvarkytų paveldo objektų“, nors KPD turi mažus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, o Lietuvos kultūros paveldo sistemą kaip pavyzdį vertina ir Latvija bei Estija.

D. Varnaitė sako, kad į KPD alternatyvius pasiūlymus, kaip tobulinti sistemą, ministerijos atstovai nereagavo, bet tiki, kad „sveikas protas turi nugalėti, nes kalbama apie pamatinius valstybės dalykus, įtvirtintus Konstitucijoje“.

Ji pabrėžia, kad Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis pritarė XXI a. Kultūros paveldo strategijai, todėl siūloma įtvirtinti europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas, kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas, aktualius įvairioms ūkio ir politikos sritims.

„Nuo šito reikia pradėti, kad kultūros paveldas taptų prioritetu ne vienai ar dviems ministerijoms, siauram specialistų ratui, o visiems sektoriams, ar tai būtų Žemės ūkio, ar Švietimo ir mokslo, susisiekimo ministerija, ir kitos, kad jos galėtų panaudoti resursus suvokdamos paveldo išsaugojimo ir atgaivinimo svarbą sutvarkymui ir panaudojimui šiandieninėms reikmėms“, – aiškino D. Varnaitė.

Anot jos, finansavimo šaltinius turėtų numatyti savivaldybė, o ne eiti decentralizavimo keliu ir išdalinti funkcijas savivaldybėms ir taip „nusikratyti atsakomybės“.

„Turi būti ne numetama viskas savivaldai, o turi būti sutarta dėl visų valdžių, visuomenės grupių dalyvavimo tvariame procese tobulinant kultūros paveldo sistemą“, – aiškino D. Varnaitė.

Kaip pavyzdį ji pateikia KPD parengtą ir su Vilniaus savivaldybe derinamą Vilniaus bendrąjį planą, kuriame bus įtvirtinti pagrindiniai Lietuvos sostinės kultūros paveldo principai.

KPD taip pat siūlo sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, kurią proporcingai atstovautų valstybės deleguoti paveldo ekspertai, savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos. Savivaldybių atstovų delegavimas būtų rotuojamas, t.y. kiekvienos savivaldybės ekspertai svarstytų būtent tos savivaldybės paveldo klausimus.

„Siūlytumėme įdiegti ir konsultacijų sistemą, kurie leistų pereiti nuo policinių metodų prie konsultavimo kultūros paveldo objektams kelio ir kad konsultacijų metu priimti sprendimai taptų norma visoms procese dalyvaujančioms šalims“, – sakė ji.

KPD, panašiai kaip ir ministerija, norėtų, kad nacionalinės institucijos atsisakytų sprendimų, susijusiu su savivaldos lygmens kultūros vertybėmis, paliekant juos tik savivaldos kompetencijai. Tuo metu Departamento struktūroje siūloma stiprinti vidinę kontrolės autonomiją, t.y. kad KPD padaliniuose sprendimus prižiūrintys specialistai būtų pavaldūs nebe prižiūrimam skyriui, o tiesiogiai departamentui.

Vilniaus savivaldybė neprivalo tvarkyti Žaliojo tilto skulptūrų, o atsiradus papildomų lėšų, jas turėtų nukreipti vertingesniems paveldo objektams, sako Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė.

„Kai miestas yra įbridęs į baisias skolas, kiekvienas finansinis sprendimas yra skausmingas. Jei atsirastų kokių lėšų, pirmiausia rekomenduočiau ir siūlyčiau jas nukreipti į vertingus paveldo objektus, mūsų istoriją liudijančius“, - BNS sakė ji.

„Aš manau, kad jokios skubos dabar tvarkyti tikrai nėra (...). Jos pačios, kaip skulptūros, yra apsaugotos, yra tinkamai saugomos atitinkamoje įmonėje, joms niekas šiuo metu negresia. Manau, kad miestas šiuo metu nėra toks turtingas, kad turėtų pulti dabar šioms skulptūros skirti lėšas. Tie minimalūs reikalavimai yra įvykdyti, o miestui yra ir kitų prioritetų“, - pažymėjo ji,.

Šiuo metu skulptūros yra nuimtos ir saugomos Vilniaus savivaldybės bendrovės „Grinda“ aikštelėje. Skulptūros yra įtrauktos į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Šių metų pradžioje Nekilnojamojo kultūros paveldo taryba nusprendė palikti skulptūras šiame registre, tačiau KPD vadovė žadėjo, jog klausimą iš naujo nagrinės naujos sudėties taryba.

Vis dėlto ji tikino, kad šiemet ekspertai greičiausiai šio klausimo nebespręs, nes turi daugybę kitų planuotų darbų.

„Datos tikrai  nedrįsčiau pasakyti, bet abejoju, ar šiais metais, nes iki Kalėdų yra likusios vos kelios savaitės, o posėdžiauja kartą per savaitę. Aš galvoju, kad kitais metais“, - sakė D.Varnaitė.

Daugiau nei 60 metų ant Žaliojo tilto buvusios skulptūros nukeltos liepos viduryje - ekspertai, Vilniaus valdžios teigimu, nustatė, kad skulptūros yra avarinės būklės ir kelia pavojų saugumui. Jų nukėlimo oponentai argumentavo, kad skulptūros buvo neatskiriama tilto dalis bei kaltino valdžią politikavimu ir istorinių sąskaitų suvedinėjimu. Sostinės meras Remigijus Šimašius nelinkęs skulptūrų grąžinti ant tilto, bet yra patikinęs, kad jų klausimas bus sprendžiamas tik tuomet, kai ekspertai atsakys, ar jas vis dar reikia saugoti.

Sostinės valdžia yra sulaukusi kelių siūlymų priimti skulptūras, tarp jų - prie Druskininkų esančio Grūto parko netoli Vilniaus įsikūrusių Europos parko bei Vidmanto Martikonio akmens skulptūrų parko. Taip pat skulptūras priglausti siūlėsi Rusijos Sovecko miesto meras Pskovo srities jaunimo organizacijos.

Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Vilniaus Žaliojo tilto pastatytos 1952 metais. Pasisakantys už nukėlimą sakė, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.