Kongregacijos paskelbtoje instrukcijoje pakartojamas patarimas laidoti mirusiųjų kūnus kapinėse, tačiau, jeigu pasirenkamas kremavimas, pelenai turi būti saugomi sakralioje aplinkoje, tai yra kapinėse, bažnyčioje ar kitoje tam skirtoje vietoje. Kita vertus, kaip nustatyti, kokios laidotuvės yra pagarbios, o kokios ne? Juk barstantieji pelenus irgi jaučiasi pagarbiai atsisveikinantys, ir ką laidotuvių papročiai apskritai gali pasakyti apie civilizaciją ir požiūrį į žmogų?
Britų menininko Jasonas Tayloras prie Ispanijos Kanarų salų, jūros dugne, paliko skulptūrą, pavadintą „Lampedūzos plaustu“, pagal salą, į kurią italai pirmiausia siunčia į Europą plaukiančius migrantus – išgelbėtus arba žuvusiųjų kūnus. Skulptūrą įkvėpė 19 a. prancūzo Teodoro Žeriko šedevras – Medūzos plaustas. Ant tokio plausto susigrūdo pusšimtis sudužusio Prancūzijos laivo „Medūza“ keleivių, iš kurių galiausiai išsigelbėjo penkiolika. Tačiau jie, pasak dažno mąstytojo, kitaip nei koncentracijos stovyklų šventieji, neišlaikė sunkaus žmogiškumo egzamino, nes gelbėjosi žudydami silpnesnius ir valgydami jų kūnus. Nepagarba žuvusiųjų kūnams tarsi matas, pagal kurį kritikai 19 a. priekaištavo savo „Medūzos“ keleivių net nebandžiusiai gelbėti Prancūzijai, o dabar – ne visada migrantams ranką ištiesiančiai Europos Sąjungai. Juk pagarbios laidotuvių apeigos – išskirtinai žmogiška – nuo pat pirmųjų žmogaus rūšių, tokių kaip neandertaliečiai, laikų – pareiga.
Įprastose kapinėse jau nėra vietos ne tik mirusiems pabėgėliams, bet ir patiems Europos didmiesčių gyventojams, įspėja Didžiosios Britanijos Kapinių ir krematoriumų valdybos institutas. Vietos trūksta net kai per pastaruosius penkiasdešimt metų Vakaruose išpopuliarėjo palaikų kremavimas.
Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Danijoje dabar kremuojama daugiau nei 70 proc. mirusiųjų. Vokietijoje – pusė. Prancūzijoje tik trečdalis, bet sostinėje Paryžiuje – pusė. Rytų ir Pietų Europoje – vis dar iki trečdalio, todėl Italija ir Graikija su tais žuvusių migrantų kūnais, kurių nepasiglemžia jūra, tvarkosi pagal įprastą paprotį – laidoja, nors kremuoti gal būtų paprasčiau.
Karstas su kūnu stipriau spaudžia sąžinę pamirštantiems, kad ieškantys prieglobsčio Europoje – irgi žmonės, – tikriausiai mano Vokietijos aktyvistų susivienijimas, pavadinimu „Politinio grožio“ centras. Jis demonstratyviai iškasa Italijoje palaidotus neatpažintus kūnus, juos identifikuoja ir, gavęs artimųjų sutikimą, atveža iškilmingai perlaidoti į Vokietiją.
„Mūsų laidojamas šešiasdešimtmetis plauste negalėjo rasti šešėlio pasislėpti nuo saulės. Patyręs tokias kančias šis žmogus mirė“, – sakė „Politinio grožio“ centro atstovas Philippas Ruchas.
Bet 60-metis buvo konkretus žmogus, – primins užrašas kapinėse. Specialios šventos vietos palaikams ar pelenams saugoti geriausiai užtikrina žmonių atminimą ir pagarbą jiems – savaitę prieš Vėlines paskelbė katalikų bažnyčia. Savo nariams ji išleido patikslintas laidojimo gaires, kurios krikščionims turėtų priminti – mirtis kuriam laikui atskiria sielą nuo kūno, bet galiausiai veda į prisikėlimą. Krikščionys tiki, kad pagal Kristaus pavyzdį kitoje naujoje būtyje bus prikeltas tas pats konkretus žmogus – siela ir kūnas. Todėl krikščionių apeigos neturėtų remtis simboliais, kurie simbolizuotų visišką žmogaus gyvenimo pabaigą, susiliejimą su gamta ar tik išsivadavusios sielos kelionę besikeičiančiais gyvenimo ratais.
„Bažnyčia ragina išlaikyti pamaldų mirusiųjų laidojimo paprotį, nors ji neprieštarauja ir kremavimui. Tačiau siekiant išvengti panteistinių, natūralistinių ar nihilistinių interpretacijų, negalima barstyti pelenų ore, žemėje ar jūroje. Negalima laikyti pelenų asmeniniuose atminimo daiktuose“, – aiškino Katalikų bažnyčios kardinolas Gerhardas Ludwigas Mulleris.
Geriausiai krikščionišką viltį simbolizuoja įprastos laidotuvės, nes jos labiausiai atskleidžia, kokią reikšmę krikščionys teikia kūnui, – sako Katalikų bažnyčia. Tačiau nuo praėjusio amžiaus vidurio ji pripažįsta, kad pagarbiai atliekamas kremavimas ir šventose vietose saugomi pelenai irgi gali simbolizuoti prisikėlimą – juk Dievas šiaip ar taip gali kūną atkurti ir iš dulkių.
„Taip tradicijos keičiasi, pati kremacija, kaip jau sakiau, Lietuvoje atsirado ne taip ir seniai, prieš dešimt metų. Manau, kad Lietuvos visuomenė vis dar yra pakankamai tradicinė. Jeigu paimti tą daugumą. Miestai, be abejo, atviresni naujovėms, bet laidojimo nuostatų, ir ypač krikščioniškų, atsiradimas yra svarbus tiek kaimui, tiek miestui“, – sakė Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Kęstutis Smilgevičius.
Vyskupai ir toliau galės taikyti išimtis atsižvelgdami į nusistovėjusius unikalius vietos papročius ar kitas rimtas aplinkybes. Tačiau tik jeigu išimtimis nesiekiama pabrėžti antikrikščioniškų pažiūrų. Tais atvejais mirusiųjų artimieji turėtų rinktis jų įsitikinimus atitinkančias kitokios religijos ar pasaulėžiūros laidotuves.
Kultūros tyrinėtojai primena, kad laidojimo apeigos atspindi santykių tarp žmonių įvairiose visuomenėse subtilybes. Rytų pasaulėžiūros mirusiesiems per kremavimo ar kitokias atsisveikinimo apeigas taip pat rodo didelę pagarbą, bet ten jos siejamos su nesibaigiančiais gyvenimo ratais, per kuriuos žmogus vis keičia pavidalą. O Vakarų religijoms – krikščionybei, islamui, judaizmui – daug būdingesnė kapinių kultūra. Ji simbolizuoja ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, nes minėtos religijos pabrėžia unikalius ir iš esmės nesikeičiančius asmenis.
„Žymiausiems žmonėms atminimo paminklai tai nėra ta tikroji atmintis. Tai yra valstybinė atmintis. Kas tai yra asmeninės patirtys ir asmeninė atmintis? Ar mes galvojame apie save, ar mes galvojame apie mirusį? Kokie yra mūsų pasirinkimai čia? Tas jautrumas, kurio taip reikia, atsispindi mūsų santykyje su mirusiaisiais. Mes sprendžiame už mirusį ir negalime primesti jam savo vertybių, savo religijos, savo tikėjimo. Vis dėlto, aš manyčiau, kad šis kvietimas – kaip kvietimas susimąstyti. Ir pagalvoti. Ką mes renkamės? Ir kodėl mes tai darome?“ – sakė Lietuvos kultūros tyrimų instituto atstovė Rita Repšienė.
Lietuvoje kol kas kremuojama apie dešimt procentų mirusiųjų, bet ši tendencija kaip ir Europoje didėja.
