Baudomis šią tradiciją išlaikyti siūlančiai politikei pritariantys publicistai pasakoja apie, jų žodžiais, neleistiną krikščionybės transformaciją, kai prakartėlėje Juozapą pakeičia antra moteris, ir atkreipia dėmesį į incidentą Padujoje. Čia vienos mokyklos vadovybė visa ko toleravimo keliu nuėjo į visiškas lankas: kalėdinės giesmės tekste žodį „Jėzus“ pakeitė žodžiu „gegutė“. Ganytojo paminėjimas esą galintis įžeisti mokyklos bendruomenės kitatikius. Šiame kontekste gegučių mylėtojai kalba apie modernius laikus ir priekaištauja prieš imigrantus nusiteikusių valdančiųjų šalininkams, esą jie šiandien nesuteiktų prieglobsčio net pačiai Šventajai šeimai.

Šie keisti incidentai iliustruoja krizę, į kurią žemyne (kol kas dar) dominuojančią religiją stumia vadinamoji progresyvioji visuomenė. Žinia, krikščioniškosios šventės – puiki proga padidinti apyvartą. Sunku įsivaizduoti, kad kas atsisakytų masine išlaidavimo orgija virstančių metų sandūros švenčių. Bevardis žiemos pasilinksminimas po eglutės pavidalo floristine kompozicija – universalus it europietiškų pusryčių asorti standartiniame viešbutyje: leidžia patenkinti ir mėsėdžių, ir žaliavalgių bazinius poreikius. Tačiau bandantieji ištrinti Kalėdų spalvas ignoruoja ar nežino paradoksalaus fakto: pasaulyje krikščionybę išpažįsta vis daugiau žmonių. 2023 m. krikščionių skaičius pirmą kartą perkopė 2,6 mlrd. slenkstį. Per metus jų padaugėjo 1,18 proc. Nors sparčiausiai gausėja musulmonų (1,87 proc. per šiuos metus), mūsų religija populiarėja ten, kur turbūt mažiausiai galime tikėtis: Afrikoje, Amerikoje, Kinijoje, Japonijoje, net tokiame ateistų bastione kaip Pietų Korėja. Gal progresyviajai Europos visuomenei verta susimąstyti, ar modernumo ji ieško teisinga kryptimi?

Kadangi ši šventė populiariausia anglosaksiškose kraštuose (JAV ir JK), burbėjimas dėl jos pritaikymo Lietuvoje ir keliamos grėsmės „taribinės“ Lietuvos „toutiniam“ paveldui visiškai nestebino, tačiau šiemet buvo pasiektas visiškai naujas lygis, mat skelbta, kad naktis iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. yra blogio jėgų šėlsmo naktis.

Tarkime, kad yra taip, ir kad deganti žvakė išskobtame moliūge yra okultinio pobūdžio atributas, nubaidantis protėvių dvasias, kenkiantis Lietuvos nacionaliniam išskirtinumui ir negailestingai virkdantis sovietinės tautos dainiaus Justino M. vėlę.

Okultizmas apskritai nėra gerai jokiu požiūriu. Netikinčio ir mokslu besiremiančio žmogaus nuomone, tai yra nesąmonės, o tikinčio krikščionio – žaidimas su blogio jėgomis ir lindimas į teritorijas, neskirtas gyviesiems.

O kaip, leiskite paklausti, yra dėl okultizmo apraiškų, kurias didelė dalis žmonių praktikuoja kiekvieną dieną? Ką apie tai mano bažnyčios atstovai?

Kalbu apie ateities spėjimą ir žmonių charakteristiką iš žvaigždžių. Beveik kiekviena Lietuvos žiniasklaidos priemonė turi savo ateities numatymo skyrelį.

Taip pat nemažai portalų turi ateities spėjimo iš kortų ar skaičių skyrelius bei sapnininkus, o televizijos kanalai – netgi etatinius šarlatanus.

Skaičiuojame paskutines metų savaites ir jau dabar vis dažniau teks per televizorių išgirsti saldžias poros poniučių ir vyrų (vienas jų dar ir apie orus pasakoja) kalbas, kad „ateinantys metai kinų tradicijoje bus Mėlynosios sojų pupelės metai, o remiantis čionykštėmis tradicijomis, tais metais Rudasis mėnulis užbaigs tiesiosios žarnos trajektoriją, pereidamas iš Nosies grandytojo ženklo į Išangės krapštytojo ženklą, todėl Santechniko ženklo atstovams derėtų pagalvoti apie naujas karjeros perspektyvas, daugiau skirti laiko poilsiui, šeimai ir gal net perkelti indėlius į kitą banką...“

Iki šiol negaliu pamiršti, kaip viena tokių aiškiaregių kadaise aiškino, kad Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas taip pagal žvaigždes puikiai dera, kad jie veikiausiai kitomis aplinkybėmis būtų meilužių pora.

Nors gyvename XXI a., didelė dalis žmonių vis dar yra labiau linkę tikėti šiais ikikrikščioniškais sukčių kliedesiais, o ne racionalia, faktais pagrįsta informacija. Taip pat žmonės neretai, remdamiesi dangaus kūnais, aiškina savo charakterio ypatybes arba santykius su kitais žmonėmis.

„Ji – varpa, tu – išangė, natūralu, kad judu ne visada sutariate“, – panašių pusiau rimtai, pusiau juokais sakomų frazių esame girdėję kiekvienas.

Visi šie paistalai ne tik iracionalūs, bet ir priešiški krikščionybės idėjoms, tačiau Bažnyčios atstovai kažkodėl tyli.

Ir kaitina galvas. Dvi įdomios analogijos. Pirma. Prieš 500 metų panašiai galvas kaitino M. Lutherio mokymas, kai Biblijos nuo altorių atsidūrė aludėse ir jas vartė amatininkai, vežikai ir visi kiti gerieji žmonės. Tai pakeitė visuomenę. Antra analogija. Kaip tik tuo metu įtampą pakurstė baisūs įvykiai Rodo saloje. Mat prieš 500 metų, kaip ir dabar, Rodo sala buvo tapusi neva artėjančios apokalipsės simboliu. Tik dėl kitos priežasties: 1522 m. salą – krikščionybės forpostą – užėmė turkai, kurie tuo metu buvo laikomi tokiais pat pasibaisėtinais kaip dabar Ukrainą užpuolę Putino vergai.

Karštis plieskia iš visur. Atrodo, aplinka ir toliau kais. O šiaudinių galvų yra. Jos greitai užsiliepsnoja ir paskleidžia dūmų. Neseniai it iš smalkių išniro „suverenai“. Kaip tikrą „suvereną“ būtų galima įsivaizduoti statinėje gyvenusį Diogeną. Mat pasiekti individualų suverenumą (absoliutų nepriklausomumą) – reikia nuoseklių pastangų, gilaus išsilavinimo, dvasios pratybų. Tai ne čebureką suvalgyti. Tačiau internetas į vėjo prapučiamas galvas sueina tiesiog viens du. Tik mikt mikt, ir gali sakyti: „Esu „suverenas.“

Tikrai karštos galvos. Į riaušininkų teismo posėdį atvykęs Celofano kolega A. Lobovas atsinešė asmeninę oro vėdinimo įrangą. Tačiau kiekvienam ventiliatoriaus nepaduosi. Tai supranta Lietuvos policijos vadas R. Požėla, kuris „suverenus“ apibūdino kaip naują iššūkį policijai. Vado teigimu, nuosekliai laikantis „suverenų“ idėjų neįmanoma išvengti konfliktų su valstybės institucijomis, galinčių peraugti į smurtinius susidūrimus. Artėja dar viena karščio banga?

Tačiau V. Orbanas, save vadinantis krikščioniškosios Europos gynėju, dažnai nukrypsta nuo popiežiaus minčių – nuo migracijos iki LGBTQ teisių, – siekdamas atkurti religijos vaidmenį daugiausia sekuliarioje šalyje ir kartu skelbti savo politinę darbotvarkę.

„Tokia indoktrinacija turi mažai ką bendro su tikrąja krikščionybe“, – naujienų agentūrai AFP sakė teologijos profesorė Rita Perintfalvi iš Austrijos Graco universiteto.

V. Orbanas siekia atgaivinti tai, ką jis vadina krikščioniškąja civilizacija, nuslopinta per keturis dešimtmečius trukusį komunizmo laikotarpį.

Netrukus po to, kai 2010 metais atėjo į valdžią, nacionalistų premjeras prižiūrėjo konstitucijos, kurioje daug nuorodų į Dievą, krikščionybę ir tradicines šeimos vertybes, atnaujinimą. Vėlesniais pakeitimais joje nustatyta, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters.

Tačiau Vengrijoje, kitaip nei kaimyninėje Slovakijoje ir netoliese esančioje Lenkijoje, vyrauja sekuliarizmas.

„Indoktrinacija“

V. Orbanas teigė, kad nėra religingas, bet pastaraisiais metais užmezgė glaudesnius ryšius su Katalikų Bažnyčia ir vadovavo vadinamajam Vengrijos mokyklų sukrikščioninimui.

Iki komunizmo laikų apie 20 proc. mokyklų buvo katalikiškos. Tačiau šio tūkstantmečio pradžioje šis skaičius sumažėjo iki penkių procentų. Nuo to laiko katalikiškomis tapo 17 proc. pradinių ir 25 proc. vidurinių mokyklų.

R. Perintfalvi sakė, kad Šventasis Sostas tokius veiksmus, įskaitant maldos namų atnaujinimą, galėjo vertinti palankiai.

Tačiau ji pridūrė, kad būtent čia atsiranda prieštaravimų.

Valstybė tikisi besąlygiškos paramos iš vietos bažnyčių mainais už visus religinėms institucijoms ir švietimui skiriamus pinigus ir išteklius, sakė profesorė.

Politinės įtakos darymą rodo tai, kad dauguma Vengrijos dvasininkų neatsižvelgė į popiežiaus raginimą priimti pabėgėlius per 2015 metų migracijos krizę, mat tam prieštaravo V. Orbanas.

Vengrijos dvasininkai taip pat susilaikė nuo kalbų apie V. Orbano prieš LGBTQ nukreiptą politiką, kurią pasmerkė Europos Komisija ir tarptautinės organizacijos.

Požiūrių skirtumai

Tuo metu Pranciškus sukėlė diskusijų dėl savo gana liberalaus požiūrio į seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę, kas prieštarauja daugelio katalikų konservatorių įsitikinimams.

Tačiau argentinietis jėzuitas taip pat nuvylė modernizatorius, tvirtai laikydamasis katalikų mokymo, kad santuoka yra vyro ir moters sąjunga.

Balandžio pradžioje „Disney+“ srautinio transliavimo platformoje paskelbtame dokumentiniame filme 86 metų popiežius sakė, kad „kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas.“

„Neturiu teisės nieko išmesti iš Bažnyčios“, – sakė jis dokumentiniame filme, kuriame užfiksuotas pernai Romoje įvykęs susitikimas su 10 jaunų ispanakalbių iš viso pasaulio.

Sausį Pranciškus sakė, kad žmonės, kurie homoseksualumą laiko nusikaltimu, klysta, ir pridūrė, kad homoseksualumas yra ne nusikaltimas, bet nuodėmė. Po to popiežius paaiškino išsakytą savo komentarą, nurodydamas, jog paprasčiausiai kalbėjo apie oficialų Katalikų Bažnyčios moralinį mokymą, kad bet koks nesantuokinis lytinis aktas yra nuodėmė.

V. Orbanas Vengrijos pasienyje pastatė spygliuotos vielos tvoras, kad sulaikytų migrantus, o popiežius, pats kilęs iš italų imigrantų į Argentiną šeimos, ragino žmones būti tolerantiškus tiems, kas bėga nuo karo ir skurdo.

Pontifikas taip pat pasmerkė Rusijos karių žiaurumą Ukrainoje, nuolat ragindamas siekti taikos Ukrainai, o tai labai skiriasi nuo dviprasmiškų V. Orbano vyriausybės pareiškimų.

„Ne taip jau ir toli vienas nuo kito“

Tačiau vizito išvakarėse V. Orbano šalininkai norėjo pabrėžti, kas šiuos du vyrus sieja.

„Šventojo Tėvo ir V. Orbano mąstymas yra ne taip jau ir toli vienas nuo kito“, – naujienų agentūrai AFP sakė ekspertas Markas Aurelas Erszegi (Markas Aurelas Ersegis), buvęs Vengrijos ambasados Vatikane darbuotojas, pabrėždamas jų raginimus siekti taikos Ukrainoje ir vienodą požiūrį į šeimos politiką.

Kritikai, tokie kaip R. Perintfalvi, laikosi kitokios nuomonės. Pasak jos, greitas popiežiaus grįžimas į Vengriją gali būti siejamas su jo noru „išgelbėti Vengriją nuo moralinio nuosmukio, kuris vyko per pastaruosius 13 metų.“

2021 metų rugsėjį trumpai apsilankęs Budapešte, maždaug 1,3 mlrd. pasaulio katalikų dvasinis vadovas ragino vengrus būti atvirus visiems.

„Jis atvyksta ne švęsti Orbano parodomosios krikščioniškosios demokratijos, o todėl, kad mūsų visuomenė serga“, – sakė Balazsas Gulyasas (Balasas Gujašas), praktikuojantis katalikas, vadovaujantis interneto svetainei „Gulyasagyu Media“.

„Mūsų krikščioniškam tikėjimui gresia pavojus, mūsų bažnyčios tuščios, o dauguma mūsų politikų tik skelbiasi esą krikščionys, bet to nepraktikuoja“, – sakė jis.

Tikroji šventosios Agotos istorija yra labai liūdna. Šventųjų gyvenimo aprašymuose skelbiama, kad Agota gimė turtingoje Siciliečių šeimoje. Kaip buvo įprasta tuo metu, ji netrukus buvo pažadėta savo išrinktajam. Tačiau, priėmusi katalikišką tikėjimą Agota nusprendė savo gyvenimą nugyventi nekaltybėje. Tačiau šis sprendimas supykdė daug pusių. Taip ji atsisakė tekėti už savo pažadėtojo, Katanijos miesto prefekto. Dėl to ją ėmė persekioti pagal Decijaus antikrikščioniškuosius įstatymus. Sulaikytai Agotai kliuvo bene žiauriausia bausmė pagal jos naujuosius įsitikinimus – ji buvo atiduota į viešnamį. Po kurio laiko iš viešnamio Agota pakliuvo į kalėjimą, kur jai buvo nupjautos krūtys. Ir, galiausiai, užbaigiant visas jos gyvenimo kančias – Agota buvo sudeginta ant laužo. Už pasiaukojimą ir savo tikėjimo neišsižadėjimą net žiauriausiomis gyvenimo akimirkomis Agota buvo paskelbta šventąja.

Toks gyvenimas ir žiaurūs jo išbandymai įkvepia ir kino kūrėjus. Ypatingai tuos, kurie specializuojasi kraują stingdančiose juostose. Prie viso to prisideda ir paskutiniu metu vis populiarėjanti religinė tematika, suteikianti galimybę daugumai žvilgtelti į gyvenimą už uždarų durų. Į bendrus arba moterų vienuolynus, kurių buitis yra absoliuti paslaptis aplinkiniam pasauliui.

Būtent vienas toks filmas jau netrukus pasieks ir Lietuvos kino teatrus. Net trijų „Pjūklo“ (angl. „Saw“) dalių režisierius Darrenas Lynnas Bousmanas imasi naujo projekto ir siekia dalinai perteikti siaubą moters, kuri turi pereiti per didžiausias kančias uždarame moterų vienuolyne. Nuo religinių šaknų neatsisiejantis filmas parodo, kiek daug turi iškęsti vienuolyne apsistojusios moterys, kurių kiekvieną žingsnį stebi beveidės vienuolės, o už kiekvieno kampo slypi siaubingos patirtys.

„Šv. Agota“ Lietuvos kino teatruose pradės savo kelionę jau nuo vasario 22 dienos.

Garbingiausia Marijos šventė

Ši diena nepaprastai reikšminga krikščionių tikėjime, tai seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. 1950 m. buvo paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos ėmimą į dangų, tai yra, kad ją iš karto po mirties jos Sūnus Jėzus prikėlė kūnu ir siela.

Pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi Saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.

1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų, paskelbė dogma. Tačiau dar gerokai prieš oficialų pripažinimą gyvavo tikėjimas Marijos paėmimu į dangų. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse šią dieną šventinami žolynai, javai, vaistažolės – tradiciniai Mergelės Marijos gerbimo atributai. Dėkojama Dievui, kad Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, sulaukta naujo derliaus. Krikščioniškos šventės susiejimas su žolynų šventinimu aiškinamas kaip Bažnyčios globos žmogaus siela ir kūnu simbolis.

Svarbiausia – puokštė

Bene svarbiausia Žolinės tradicija – iš įvairių augalų, daržovių ar vaisių pasidaryti derliaus puokštę. Ją būtina pašventinti bažnyčioje šventės dieną, kad įgautų simbolinę prasmę. "Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks", – byloja liaudies išmintis.

Kuriant Žolinės puokštę pirma imamas didžiausias turimas augalas ar daržovė – pagrindinis kompozicijos akcentas.

Kuriant Žolinės puokštę pirma imamas didžiausias turimas augalas ar daržovė – pagrindinis kompozicijos akcentas. Aplink jį dedami javai, toliau – įvairūs žolynai, o puokštės pakraštyje – žydintys augalai, spalvingos gėlės. Šiai puokštei tiko medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos, daržo gėrybės – burokai, morkos, kopūsto gūžė. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Žemaitijoje buvo įprasta į Žolinės puokštę įdėti piktdagį, simbolizuojantį Jėzaus Kristaus kančią. Pašventintos puokštės piktdagį išimdavo ir sodindavo į dirvą šaknimis aukštyn – kad iš dirvos piktžolės išnyktų.

Žolinių puokštė būdavo šventinama šv. Mišių metu ir įgaudavo simbolinę prasmę. Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, net gyvuliams, mat tikėta, kad šitokiu būdu bus atbaidytos piktosios jėgos bei ligos, o gėlės būdavo sudžiovinamos ir visus metus laikomos garbingiausioje vietoje namuose, dažniausiai – šalia arba už šventųjų paveikslų. Šių šventintų žolynų, gėlių paskirtis – apsaugoti namus nuo negandų, nelaimių, gaisro bei perkūno. Jei susirgdavo kuris namiškis – pagelbėdavo džiovintų puokštės augalų arbata. Buvo tikima, jog, išmetus pašventintą Žolinės puokštę, namus aplankys nelaimės. Jei ji netyčia supelydavo, ją sudegindavo, o pelenus išbarstydavo daržuose bei laukuose, kad kenkėjai derliaus nesuniokotų.

Atsisveikinimas su vasara

Žolinės – tai vasaros ir rudens sandūros metas. Jos dar vadintos javapjūtės pabaigtuvėmis, bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente. Šį metą kaimo darbuose ir gamtoje apibūdina tautosaka: "Nuo Žolinės pasirodo ir šalnaitės", "Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja". Pagal Žolinės orus mūsų senoliai spėdavo rudens orus: jei tą dieną šilta, saulė šviečia, bus graži ir rudens pradžia. Tolesnius rudens orus spėdavo pagal gandrų išskridimo dieną.

Tikėta, kad per Žolinę būtinai reikia susitikti su draugais ir giminėmis, kitaip visi metai bus blogi, kas nešvęs Žolinės, tas bus neturtingas, nelaimingas, bėdoje neparemtas. Susirinkę prie vaišių stalo giminės ir kaimynai pasidalydavo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptardavo vasaros darbus, apdovanodavo šauniausią šeimininkę, pagerbdavo geriausią gaspadorių.

Senovėje šeimos ruošdavosi šiai šventei iš anksto: gamindavo patiekalus iš gauto derliaus, o vyrai svečius vaišindavo stipriaisiais gėrimais, pagamintais iš žolelių. Per Žolinę, kaip ir per Kūčias, visi vaišindavosi dvylika patiekalų, kurie buvo gaminami iš naujo derliaus: ankstyvųjų bulvių, grybų, uogų, žalumynų, grūdų ir kt. Ant stalo būdavo uždegama žvakė, kurią nešdavo aplink valgius ir leisdavo per rankas aplink stalą. Artimųjų bei kaimynų susibūrimas per Žolinę simbolizuodavo tai, kad žmonės, turėdami savo derlių, atsigręžia į artimą bei siūlo jam savo pagalbą. Vaišių likučius atiduodavo vargšams.

Ir šiandien per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai. Norint šiais laikais pajusti tą senąją Žolinės dvasią, verta apsilankyti mūsų šalies bažnytkaimyje, kai keliais bei takeliais į bažnyčią plūsta krašto moterėlės, nešinos gražiausiomis žolynų puokštėmis.

Arba dalyvauti atlaiduose. Bene didžiausi ir daugiausiai žmonių sutraukiantys Žolinės atlaidai vyksta Pivašiūnuose, Rumšiškėse, Krekenavoje. Šios šventės atlaidai Pivašiūnuose trunka net aštuonias dienas.

2000 m. Žolinė įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbta nedarbo diena.

Garbingiausia Marijos šventė

Ši diena nepaprastai reikšminga krikščionių tikėjime, tai seniausia ir garbingiausia Marijos šventė. 1950 m. buvo paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos ėmimą į dangų, tai yra, kad ją iš karto po mirties jos Sūnus Jėzus prikėlė kūnu ir siela.

Pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi Saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.

1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų, paskelbė dogma. Tačiau dar gerokai prieš oficialų pripažinimą gyvavo tikėjimas Marijos paėmimu į dangų. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse šią dieną šventinami žolynai, javai, vaistažolės – tradiciniai Mergelės Marijos gerbimo atributai. Dėkojama Dievui, kad Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, sulaukta naujo derliaus. Krikščioniškos šventės susiejimas su žolynų šventinimu aiškinamas kaip Bažnyčios globos žmogaus siela ir kūnu simbolis.

Svarbiausia – puokštė

Bene svarbiausia Žolinės tradicija – iš įvairių augalų, daržovių ar vaisių pasidaryti derliaus puokštę. Ją būtina pašventinti bažnyčioje šventės dieną, kad įgautų simbolinę prasmę. "Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks", – byloja liaudies išmintis.

Kuriant Žolinės puokštę pirma imamas didžiausias turimas augalas ar daržovė – pagrindinis kompozicijos akcentas.

Kuriant Žolinės puokštę pirma imamas didžiausias turimas augalas ar daržovė – pagrindinis kompozicijos akcentas. Aplink jį dedami javai, toliau – įvairūs žolynai, o puokštės pakraštyje – žydintys augalai, spalvingos gėlės. Šiai puokštei tiko medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos, daržo gėrybės – burokai, morkos, kopūsto gūžė. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Žemaitijoje buvo įprasta į Žolinės puokštę įdėti piktdagį, simbolizuojantį Jėzaus Kristaus kančią. Pašventintos puokštės piktdagį išimdavo ir sodindavo į dirvą šaknimis aukštyn – kad iš dirvos piktžolės išnyktų.

Žolinių puokštė būdavo šventinama šv. Mišių metu ir įgaudavo simbolinę prasmę. Šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, net gyvuliams, mat tikėta, kad šitokiu būdu bus atbaidytos piktosios jėgos bei ligos, o gėlės būdavo sudžiovinamos ir visus metus laikomos garbingiausioje vietoje namuose, dažniausiai – šalia arba už šventųjų paveikslų. Šių šventintų žolynų, gėlių paskirtis – apsaugoti namus nuo negandų, nelaimių, gaisro bei perkūno. Jei susirgdavo kuris namiškis – pagelbėdavo džiovintų puokštės augalų arbata. Buvo tikima, jog, išmetus pašventintą Žolinės puokštę, namus aplankys nelaimės. Jei ji netyčia supelydavo, ją sudegindavo, o pelenus išbarstydavo daržuose bei laukuose, kad kenkėjai derliaus nesuniokotų.

Atsisveikinimas su vasara

Žolinės – tai vasaros ir rudens sandūros metas. Jos dar vadintos javapjūtės pabaigtuvėmis, bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente. Šį metą kaimo darbuose ir gamtoje apibūdina tautosaka: "Nuo Žolinės pasirodo ir šalnaitės", "Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja". Pagal Žolinės orus mūsų senoliai spėdavo rudens orus: jei tą dieną šilta, saulė šviečia, bus graži ir rudens pradžia. Tolesnius rudens orus spėdavo pagal gandrų išskridimo dieną.

Tikėta, kad per Žolinę būtinai reikia susitikti su draugais ir giminėmis, kitaip visi metai bus blogi, kas nešvęs Žolinės, tas bus neturtingas, nelaimingas, bėdoje neparemtas. Susirinkę prie vaišių stalo giminės ir kaimynai pasidalydavo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptardavo vasaros darbus, apdovanodavo šauniausią šeimininkę, pagerbdavo geriausią gaspadorių.

Senovėje šeimos ruošdavosi šiai šventei iš anksto: gamindavo patiekalus iš gauto derliaus, o vyrai svečius vaišindavo stipriaisiais gėrimais, pagamintais iš žolelių. Per Žolinę, kaip ir per Kūčias, visi vaišindavosi dvylika patiekalų, kurie buvo gaminami iš naujo derliaus: ankstyvųjų bulvių, grybų, uogų, žalumynų, grūdų ir kt. Ant stalo būdavo uždegama žvakė, kurią nešdavo aplink valgius ir leisdavo per rankas aplink stalą. Artimųjų bei kaimynų susibūrimas per Žolinę simbolizuodavo tai, kad žmonės, turėdami savo derlių, atsigręžia į artimą bei siūlo jam savo pagalbą. Vaišių likučius atiduodavo vargšams.

Ir šiandien per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai. Norint šiais laikais pajusti tą senąją Žolinės dvasią, verta apsilankyti mūsų šalies bažnytkaimyje, kai keliais bei takeliais į bažnyčią plūsta krašto moterėlės, nešinos gražiausiomis žolynų puokštėmis.

Arba dalyvauti atlaiduose. Bene didžiausi ir daugiausiai žmonių sutraukiantys Žolinės atlaidai vyksta Pivašiūnuose, Rumšiškėse, Krekenavoje. Šios šventės atlaidai Pivašiūnuose trunka net aštuonias dienas.

2000 m. Žolinė įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbta nedarbo diena.

Stephenas Bullivantas sutinka, jog „stipriausiai nuo nukrikščionėjimo nukentėjo šalys, turinčios vienokias ar kitokias protestantiškas valstybines bažnyčias – liuteroniškas Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, anglikonišką Anglijoje, presbiterionišką Škotijoje ir t.t.

Bet šalyse, istoriškai turinčiose katalikų daugumą, nors jose ir negarantuotas Katalikų Bažnyčios išskirtinis gyvybingumas (ką reiškia vien Prancūzijos ir Ispanijos pavyzdžiai!), tačiau bent jau Portugalija, Lenkija ir Airija rodo, kad jose ši bažnyčia santykinai gyvybingiausia“.

„O katalikų mažumos kai kuriose kitose šalyse, ypač Čekijos respublikoje, taip pat laikosi ne per blogiausiai. Kodėl? Čia gali būti dvi galimybės“, – sako Stephenas Bullivantas ir jas išdėsto taip:

„Pirmoji galbūt ta, kad Katalikų Bažnyčia bent iš dalies atsispyrė tam protestantų valstybinėms bažnyčioms būdingam nuolatiniam „atsinaujinimui“, „persikrovimui“ ir „žengimui kartu su laiku“ vaikantis to niekada nepasiekiamo „aktualumo“.

Nenoriu teigti, kad Katalikų Bažnyčioje to visiškai nebuvo ar kad tai iš esmės bloga idėja, – sako St. Bullivantas, – tačiau vis dėlto Katalikų Bažnyčia Europos religijų puokštėje doktrinos ir liturgijos atžvilgiais tikrai nėra pati avangardiškiausia ar inovatyviausia .

Ir faktas lieka faktu, kad tos bažnyčios, kurios tiksliausiai atspindėjo jas priėmusių šalių labai greitai besikeičiančius socialinius papročius ir kultūras, dėl to neprisiaugino ištikimų sekėjų.

O antra, gali būti, kad daugelio šalių katalikų bendrijos gavo didžiulės paspirties iš tų katalikų imigrantų, kurie į jas gyventi ir jose dirbti atsikėlė iš dar religingesnių valstybių.

Čia geras pavyzdys – Jungtinė Karalystė, kurioje 20 procentų čia gyvenančių katalikų buvo gimę už JK ribų, palyginus su bendra JK populiacija, kurios tik 5 procentai gimę už jos ribų.

Ištisos imigrantų bangos arba iš dar katalikiškesnių Europos šalių (tarp jų Lenkija, Airija), arba iš kitų pasaulio kraštų (tai ypač Filipinai, Kerala Indijoje) visąlaik papildydavo Britanijos katalikų gretas.

Anglikonų bažnyčia tokio postūmio nesulaukė (išskyrus senesnius Britų sandraugos laikus). O Suomijos liuteronų bažnyčios atveju nėra liuteroniškos daugumos šalių, kurios siųstų savo darbo ieškančius jaunuolius į Suomiją ir taip papildytų jos bažnyčios tikinčiųjų gretas.

Tas pats principas galioja ir Amerikoje: ten katalikai imigrantai iš ispaniškai kalbančių kraštų, iš Lenkijos, Filipinų, netgi iš Vietnamo labai apčiuopiamai padidino Jungtinėse Valstijose gyvenančių katalikų skaičius“, – teigia St. Bullivantas.

O Rodas Dreheris pažymi, jog „tikrasis religingumo kriterijus yra tas, ar žmonės dalyvauja savo pareikšto tikėjimo ritualuose. Ir čia žinia, atskambanti iš Jūsų ataskaitos, tikrai yra bloga: Portugalija, Airija ir Lenkija – vienintelės Europos šalys, kuriose  daugiau nei dešimtadalis jaunuolių nuo 16 iki 29 metų reguliariai lanko pamaldas“.

„Jūs visiškai teisus, kad „tikrasis religingumo matas“ yra praktika, – atsako St. Bullivantas. – Laikymasis religinės praktikos ne tik kažką pasako apie tikrąjį dabartinės kartos žmonių religingumą, bet ir suteikia tiksliausią prognozę apie būsimų kartų tikėjimo stiprumą.

Kaip jau sakiau, kultūrinė (t. y. nepraktikuojama) krikščionybė neperduodama iš kartos į kartą. Tą ir turėjau omenyje tvirtindamas, kad krikščionybė kaip norma jau yra iš daugumos žmonių gyvenimo, deja, dingusi.

Net ir ten, kur save su krikščionybe siejančių žmonių skaičiai dar gana dideli, pavyzdžiui, Austrijoje arba Lietuvoje, beveik nebematyti atitinkamo, tai patvirtinančio praktikavimo.“

„Jei nebus kokios nors stebuklingos intervencijos iš Fatimos Mergelės Marijos ar kažko panašaus (o tokios galimybės negaliu automatiškai atmesti), tai labai tikėtina, kad po 30–40 metų dauguma minėtųjų šalių jau bus „be religijos“, ypač pasaulį paliekant senosioms, dar savo tikėjimą praktikavusioms kartoms“, – teigia St. Bullivantas pokalbyje su Rodu Dreheriu žurnale „American Conservative“.

Nuo savęs pridursiu, kad grynai „kultūrinę krikščionybę“ galima prilyginti turbūt ir daugumos žydų kilmės žmonių žydiškumui. Kiek žinau, daugelis žydų yra ateistai, tačiau jie save vadina žydais dėl to, kad laikosi tam tikrų papročių, tradicijų ir stengiasi gyventi pagal žydiškas etikos normas.

Manyčiau, kad etikos normos – žydiškos ar ir krikščioniškos – suponuoja Dievą, todėl ne tik krikščionys, bet ir žydai negali būti ateistais. O savo tikėjimo į Dievą turinį visi parodo savo elgesiu ir praktika.

Anot V. Putino, komunistinė ideologija artima krikščionybei, nes abiejų jų vertybės – laisvė, lygybė, brolybė, teisingumas.

„O Komunizmo statytojų kodeksas? Tai sublimacija, tai primityvi ištrauka iš Biblijos. Nieko naujo nebuvo sugalvota“, – pareiškė V. Putinas.

„Leninas palaidotas mauzoliejuje – kuo tai skiriasi nuo stačiatikių, o paprastai – krikščionių šventųjų relikvijų? Man sakoma: „Ne, krikščioniškame pasaulyje tokios tradicijos nėra“. Kaip tai nėra? Nuvykite ir apžiūrėkite šventųjų relikvijas. (...). Iš esmės, nieko naujo tuometinė valdžia nesukūrė, o tik panaudojo savo ideologijai tai, ką žmonija jau seniai buvo išradusi“, – sakė V. Putinas dokumentiniame filme „Valaam“, kurio ištraukos paskelbtos televizijos „Rossija 1“ tinklapyje.