„Lietuvos kultūros institutas jau kelerius metus sėkmingai vykdo Lietuvos kultūros sezonus įvairiose šalyse – tai leidžia pristatyti šiuolaikinio meno spektrą, plėtoti tvarią partnerystę su įvairiomis užsienio meno institucijomis, strategiškai auginti auditoriją, planuojant tikslingas viešinimo kampanijas su komunikacijos partneriais, išmanančiais savo šalies žiniasklaidos lauką. 2015 m. Institutas Lietuvą prisistatė Krokuvoje, 2016-aisiais rengėme pavasario ir rudens sezonus Ukrainoje, 2017-aisiais metais ypatingos viešnios teisėmis Lietuva dalyvavo tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, 2018 m. Institutas įgyvendino net du didelius tarptautinius renginius: Baltijos šalių „Market Focus“ programą Londono knygų mugėje ir Lietuvos menų festivalį „Flux“ Romoje. Šie metai irgi nesibaigs „Lietuvišku pasakojimu“ Tel Avive – jau birželio mėnesį pasakosime muzikos, fotografijos, literatūros ir iliustracijos istorijas Liubline”, – pasakojo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

„Lietuviškas pasakojimas“ Tel Avive prasidėjo nuo noro bendradarbiauti su svarbiomis Tel Avivo kultūros institucijomis – tokiomis kaip Tel Avivo meno muziejus, Suzanne Dellal šokio ir teatro centras, „Teder“ muzikos klubas ar tarptautinis Felicja Blumental muzikos festivalis – bei užmegzti tęstinumą turinčius ryšius tarp jų ir Lietuvos menininkų. Tikime, kad tai bus pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas, kuomet mūsų partneriai Izraelyje pristatys kūrėjus iš Lietuvos. Mintis apjungti projektus po viena festivaline „kepure“ kilo siekiant geresnio renginių matomumo tokiame pramogų kupiname mieste kaip Tel Avivas. Jų įvairovė padės izraeliečiams atpažinti ir pažinti Lietuvą kaip kultūros ir šiuolaikinio meno šalį, tokią, kokios iki šiol, tikėtina, jie jos dar nebuvo atradę“, – teigė Lietuvos kultūros atašė Izraelyje Elena Keidošiūtė.

Pirmasis festivalio renginys skirtas iš Kauno kilusiai Izraelio nacionalinei poetei Leah‘ai Goldberg (1911-1970), vyks moderniosios hebrajų poezijos pradininku vadinamo Beit Bialiko memorialiniame muziejuje. Literatūros tyrėjai pristatys naujai išleistą L. Goldberg poezijos rinktinę, analizuos jos kūrybinius ryšius su gimtąja Lietuva ir Kaunu. Savo kūrybą ir Leah‘os Goldberg eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą, reflektuodamos poetinės kilmės bendrystę, skaitys dvi taip pat iš Kauno kilusios poetės Indrė Valantinaitė ir Lina Buividavičiūtė bei Izraelio poetai.

Kovo 26-ąją „Lietuviškas pasakojimas“ tęsis muzikos kalba: tarptautiniame Felicjos Blumental muzikos festivalyje Lietuvos kompozitorių kūrinių programą atliks choras „Aidija“, fortepijono rečitalį surengs Andrius Žlabys. Muzikinę programą užbaigs Giedrės Šlekytės diriguojamo Izraelio kamerinio orkestro, „Aidijos“ ir solisto, akordeono virtuozo Martyno Levickio koncertas, kuriame skambės Broniaus Kutavičiaus, Ramintos Šerkšnytės bei Arvydo Malcio kūriniai, Wolfgango Amadeuso Mozarto ir Georgo Friedricho Handelio opusai.

Balandžio 16-ąją Tel Avivo meno muziejuje vyks performanso ir garso menininkės Linos Lapelytės kūrybos vakaras „Candy Shop and Other Dances“. Jo metu publika turės galimybę pamatyti net tris performansus – „Candy Shop – the Song“, „Pirouette“ ir „Ladies“–, kuriuos iškart po to aptars jų autorė L. Lapelytė ir muziejaus vyriausioji šiuolaikinio meno kuratorė Ruti Direktor. Pokalbis palies ne tik ką tik atliktus kūrinius, bet ir L. Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operą-performansą „Saulė ir jūra“ („Sun and Sea: Marina“) Lietuvos paviljone šių metų Venecijos bienalėje.

Gegužės 4 d. „Lietuviškas pasakojimas“ pasisuks link šiuolaikinės indie ir elektroninės muzikos scenos. Kultiniuose Tel Avivo klubuose „Teder“ ir „Alphabet“ vyksiančiuose „Vilna Connection“ renginiuose pasirodys DJ‘ai Manfredas, „12 inčų po žeme“ ir V. (Vidmantas Čepkauskas ), Lietuvos atlikėjų grupės „Maps“, „Shishi“ ir izraeliečiai „Red Axes“.

Gegužės 23, 24 ir 25 dienomis Suzanne Dellal šokio ir teatro centre vyks pirmasis Lietuvos šiuolaikinio šokio savaitgalis, kurį Institutas rengia bendradarbiaudamas su Lietuvos šokio informacijos centru.

Per tris dienas pasauline šokio Meka vadinamo centro salėse išrankiai publikai bus parodyti keturi spektakliai. Lietuviško šokio pasakojimą pradės Šeiko šokio teatro spektaklis „Metų laikai“, kuriame keturi skirtingų kartų ir skirtingos stilistikos šokėjai kuria harmoningą dialogą su Antonio Vivaldi muzika, atliekama Klaipėdos violončelių kvarteto (chor. Agnija Šeiko). Choreografės Vilmos Petrinaitės spektaklis „Somaholidays“ tiria šiuolaikinio eskapizmo pavidalus 120 dūžių per minutę ritmu, Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Sprendimas“ (chor. Birutė Letukaitė) taip pat pasitelkia gyvą muziką scenoje (kompozitorius Antanas Jasenka ir vokalistas Ilja Gun), skulptūriškus Nyderlandų menininkės Gudos Koster kostiumus ir kuria istoriją apie suvaržymą ir išsilaisvinimą. Lietuviško šokio pasakojimo finalas Tel Avive – Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklis „Žaidimas baigtas“ (spektaklio kūrėjai – Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė, Lauryna Liepaitė, Adas Gecevičius), kuriame su vaizduote ir sapnais žaidžia judesys, muzika ir vaizdas.

„Lietuvišką pasakojimą“ Tel Avive pabaigs kino dokumentika – bendradarbiaujant su Lietuvos kino centru, festivalio „Docaviv“ programoje bus parodytas režisierės Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Speciali šio filmo apie taksidermiją kaip žmogaus požiūrio į gamtą metaforą peržiūra bus surengta Steinharto gamtos istorijos muziejuje.

Prieš kelias savaites Kaune vykusiame susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu kritikuotas ne tik nepakankamas kultūros finansavimas, bet ir didelis tarptautinis projektas „Kaunas - kultūros sostinė 2022“. Esą nežinomi jo prioritetai, per maža atskaitomybė visuomenei, nors dauguma tos programos punktų bus įgyvendinti panaudojant viešuosius finansus.

Prieš savivaldybių tarybų ir tiesioginius merų rinkimus naujienų agentūra ELTA paprašė keletą į Tarybą nekandidatuojančių, tiesiogiai su kultūra susijusių kauniečių atsakyti į klausimą, kokias viltis puoselėja rinkimų išvakarėse ir ko tikisi iš naujos Kauno miesto valdžios.

Dr.Ina Pukelytė, teatrologė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė:

Daug ką nuveikti naujajai Kauno valdžiai jau yra užprogramuota. Norėtųsi, kad daugiau lėšų kultūros vystymui gautų ne tik „Kaunas - kultūros sostinė 2022“ (KEKS) programa, bet ir visas kultūros laukas. KEKS, žinoma, akcentuoja naujas kultūrines iniciatyvas. Ir nebūtinai jos turi veikti po KEKS sparnu, bet ir kitu atveju finansavimas joms turėtų būti pakankamas.

Taip, KEKS komanda, laimėjusi konkursą, turi fiksuotą programą ir fiksuotus tikslus. Gal kiek per ankstyvas kultūros bendruomenės nerimas dėl to, kad esą ji paliekama nuošaly. Tikrai nesinori tikėti, kad taip yra. Tikiu, kad programa bus plačiau vystoma, ir visa Kauno bendruomenė bus į ją įtraukta. O miesto valdžia supratingai koordinuos tuos procesus.

Rimanta Tamoliūnienė, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės vedėja, projektų iniciatorė bei vykdytoja:

Pastaraisiais metais matome, kad mieste kultūros fonas yra visai neblogas, žiūrint vien iš tos pusės, kad Kaunas laimėjo teisę - 2022-aisiais būti Europos kultūros sostine. Kaip sugebėsime tą teisę realizuoti, - kitas klausimas. Bet kokiu atveju atsakymas priklauso nuo projekto komandos ir nuo visos kultūros bendruomenės veiklos.

Nemanau, kad visi kauniečiai ką nors iš esmės žino, kuo jiems patiems galėtų būti įdomus Europos kultūros sostinės projektas. Taip, mūsų biblioteka jame dalyvauja, - mezgėme antklodę, registravomės Laimės dienai, kai ką patys siūlėme, kai ką KEKS komanda atrinko, kažką atmetė. Kažkiek iš tos komandos gauname pasiūlymų, deja, ne visi yra mūsų jėgomis realizuotini...

O jei kalbame apie Kauno savivaldos rinkimus, tai mero rinkimuose bent aš tęstinumo nenorėčiau. Taip, per kelerius metus daug nuveikta miesto infrastruktūroje. Tačiau tai atnešė ne tik permainų, bet ir konfliktų su bendruomene (pavyzdžiui, dėl masinio medžių kirtimo).

Dalia Poškienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kultūros vadybininkė, Lietuvos universitetų moterų sąjungos prezidentė:

Ko tikiuosi iš naujos miesto valdžios? Daugiau konkretaus bendravimo su nevyriausybinėmis organizacijomis, daugiau dėmesio bibliotekoms Jei randama lėšų suremontuoti miesto pakraštyje esančias, tai negražu pačioj miesto širdy - Laisvės alėjoje - dešimtmečiais nesutvarkyti savivaldybei priklausančios bibliotekos patalpų. Norėtųsi, žinoma, daugiau dėmesio ir pačiai kultūrai, kalbant plačiąja prasme.

Noriu pabrėžti, kad kultūros lauke Kaune darbuojasi daug žmonių, ir jie nemažai gražių renginių organizuoja. Tik jiems trūksta viešumo, reklamos. Jei savivaldybė pasistengia išreklamuoti tokį įvykį kaip tualeto nukėlimas, tai gal su tokiu pat entuziazmu ir tokiomis pajėgomis kibtų į kultūros viešinimą bei plėtrą?

Žinoma, iš naujos miesto valdžios visada tikimės efektyvesnio darbo, bet pirmiausia reikia, kad žmonės teisingai pasirinktų. Kartais atrodo, jog nemaža dalis rinkėjų nesiorientuoja. Veikia lyg būtų užprogramuoti, pasiduoda už jų pačių pinigus sudėliotai ir plačiai skleidžiamai reklamai, ir deja, nemato realybės.

Alvidas Tautkus, renginių organizavimo kompanijos ATM vadovas:

Jei atvirai, tai labai daug kažin ko iš naujos Kauno valdžios ir nesitikiu (kaip nesitikėjau ir iš ankstesnių valdžių). Žinoma, būtų gerai, kad nors kartą ta valdžia įdėmiau pažiūrėtų į žmones, kurie miesto naudai kažką daro. O jau ta programa „Kaunas- Europos kultūros sostinė2022“ - iš viso išpūstas reikalas. Gal dideliems pinigams įsisavinti?

Mačiau, lyg tyčia, eidamas Laisvės alėja, kaip ta Laimės diena atrodo - jauni žmonės šūkaliojo ir praeiviams balionėlius dalino. O kai atsibodo dalinti, pririšo likusius balionus prie suolo, balandžių apdergto, ir nuėjo kvatodami. Nesąmonė kažkokia, ir tiek. Dar vienas esą reikšmingas kultūros sostinei įvykis buvo, kai eismą stabdė į Parodos kalną. Nes sankryžoje asfaltą pabraižė baltais dažais ir aikšte pavadino, nors ten pėstieji kojos įkelti negali per mašinas.

Bet kai tikrai reikšmingas įvykis nutiko, kai Kauno miesto simfoninis orkestras (pirmasis kolektyvas iš Lietuvos) vyko koncertuoti į Berlyno filharmoniją, ir Berlynas per muziką, kultūrą sužinojo, kad yra toks Kaunas, tai mūsų KEKS ,deja, tuo nesusidomėjo.

Dabar turiu prisipažinti, kad man miesto valdžia apskritai nereikalinga, - pakanka centrinės, juolab kai ir tos mažai Lietuvai - per daug. Jei kažkas tebetiki, kad iš valdžios malonės mūsų gyvenimai gerėja, aplinka gražėja, tai labai apsirinka. Aš, pavyzdžiui, kelią per pievą iki savo namo už savus tiesiau, sumokėjau už sankasą ir už asfaltą lėšų pridėjau. Gal ir blogas esu pilietis, bet man pavyzdys - Šveicarija ar Australija. Ten pasikalbina bendruomenė kokį aktyvų žmogų: būk meru. Jei tas sutinka, - būna. Pusdienį - meras, likusį laiką savo kitą darbą dirba. Ir pareigų nepainioja, ir interesų. Visi patenkinti. Jei ne taip, tuomet bet kas iš bendruomenės gali pasakyti: stop. Kitas stoja ton vieton. O mes tikrai turim per daug valdžios. Ir savaime aišku, jos nesumažės po šių rinkimų. Bet tikiuosi, kad vicemeras nekuruos kultūros. Ir niekas jos nekuruos. Tai tuomet būčiau labai dėkingas.

Vienas stambesnių projektų 2019 m. kovo-birželio mėnesiais vyks Tel-Avive (Izraelyje), kur planuojamas Lietuvos kultūros ir meno festivalis „Lietuviškas pasakojimas“ bei susijusi komunikacinė kampanija. Festivalio programoje numatytas Lietuvos autorių poezijos pristatymas Izraelio publikai, Lietuvos kamerinės muzikos diena tarptautiniame Felicjos Blumental muzikos festivalyje, Linos Lapelytės performansų programa, Lietuvos šiuolaikinės muzikos programos „Vilna Connection“ pristatymas, Lietuvos šiuolaikinio šokio savaitgalis Suzanne Dellal šokio centre bei Lietuvos dokumentinio filmo pristatymas tarptautiniame filmų festivalyje „Docaviv 2019“.

Sutikimo metu taip pat diskutuota dėl veiklos planavimo, užduočių ir laukiamų rezultatų skatinant Lietuvos kultūros tarptautiškumą, kūrėjų, kultūros srities specialistų ir projektų judrumą, ilgalaikį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir paskyrimo valstybės kultūros organizacijų, tikslinius kultūros pristatymus paskyrimo valstybėse bei su jais susijusią komunikacinę veiklą. 

Kultūros atašė Lietuvos kultūros institute aptarė kultūros srities specialistų vizitų programą ir šios programos rezultatus, išklausė įvairių meno sričių specialistų pranešimus, susipažino su naujausiais darbais ir artimiausiais planais teatro, literatūros, šiuolaikinio šokio ir dizaino srityse. Kultūros atašė taip pat susitiko su Lietuvos kino centro atstovais.

Kultūros atašė dalyvavo asociacijos „Kūrybinės jungtys“ parengtuose Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiuose mokymuose bendradarbiavimui ir veiklos kokybei stiprinti, plėtojant bendrą kalbą apie kultūros tarptautiškumo politikos tikslus, vertybes ir principus. 

Vasario 23 d., šeštadienį, 17 val. Vilniaus knygų mugėje (Konferencijų salė 1.2) vyks susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros atašė, susitikimo tema – „Pristatyti lietuvių literatūrą kitaip“.

2018 metais Klaipėdos biudžetinėse įstaigose dirbančių kultūros darbuotojų, kaip ir socialinių, sporto bei kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų, kurių pareigybės išlaikomos iš savivaldybės biudžeto, darbo užmokesčio fondas buvo didinamas 15 procentų. Šiemet – dar papildomai 2,5 proc., o socialinių darbuotojų – 15 proc.

Išlaikant jau skirtą finansavimą, Kultūros darbuotojams finansavimas papildomai bus didinamas atsižvelgiant į Kultūros ministro bei savivaldybių vadovų pasirašytą memorandumą, kuriuo sutarta bendradarbiauti siekiant nuoseklaus kultūros ir meno darbuotojų atlyginimų didinimo. Iš valstybės biudžeto Klaipėdos kultūros darbuotojų darbo užmokesčiui didinti šiemet numatyta skirti 67 tūkstančius eurų, tokia pačia suma papildomai prisidės ir miesto savivaldybė.

Premijų laureatais tapo fotomenininkas Ramūnas Danisevičius, muziejininkė Vida Kanapkienė, dailininkas, knygų vaikams autorius Kęstutis Kasparavičius, kino ir teatro aktorė Vida Vaiva Mainelytė, kompozitorius Arvydas Malcius, tapytoja Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, poetas Kęstutis Navakas, aktorė Regina Reklaitienė, kino operatorius Janas Vitoldas Tomaševičius, tekstilininkė Zinaida Vogėlienė ir menotyrininkė Rasutė Žukienė.

Pretendentų sąrašą Vyriausybei teikė Kultūros ministerija, vadovaudamasi Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu.

Komisija iš visuomenės pasiūlytų daugiau nei 40-ies muzikos, teatro, dailės, literatūros, kitų kultūros ir meno sričių atstovų atrinko šiuos dvylika.

Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų. Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 metų. Nuo 2008 metų premijos dydis siekia beveik 13 tūkst. eurų.

Premijos gali būti skiriamos pavieniams pretendentams arba pretendentų kolektyvui. Premija, skiriama kolektyvui, paskirstoma po lygiai kiekvienam jo nariui.

Rašytojas, žurnalistas, pirmasis atkurtos Šaulių sąjungos vadas. Nepriklausomybės gynėjas. 1997-2000 m. ir 2000-2003 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. 2000-2003 m. Kauno miesto mero pavaduotojas, miesto tarybos sekretorius, beveik du dešimtmečius dirbęs savivaldybės administracijoje. Parašė dramų, prozos kūrinių, yra Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys.

Kandidatuodamas ir su sąrašo kolegomis tikėdamasis kauniečių palaikymo, norėčiau akcentuoti ir atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Visų pirma, daug metų dirbdamas savivaldybės administracijoje susipažinau su įvairių sprendimų ir idėjų įgyvendinimo galimybėmis, su viešojo administravimo niuansais, viešojo intereso reikalavimais, ir svarbiausia – su miesto gyventojų poreikiais ir lūkesčiais. Tad mūsų programoje akcentuotas vienas iš tikslų – užtikrinti, kad visi kauniečiai galėtų naudotis miesto darnaus vystymosi pasiekimais, man yra labai artimas ir suprantamas.

Tas darnus vystymasis neatsiejamas nuo bendros kultūros situacijos, ir mano, kaip literato, kultūrininko patirtis ir pastebėjimai gali būti naudingi, dirbant miesto taryboje. Galiu tik pritarti miesto kultūros strategijos rengėjams, kad Kaunas – ryškus Baltijos kultūros centras. Tai siektinas tikslas ir šiame svarbiame dokumente labai aiški kultūros vizija, uždaviniai, tikslai ir gairės, kuriomis Kaunas ketina vadovautis ateinantį dešimtmetį, iki 2027 m.

Strategija parengta, išsamiai analizuojant miesto kultūros sektorių, tyrinėjant jo stiprybes, silpnybes, dar nepanaudotas galimybes. Ją 2017 m. patvirtino miesto taryba.

Strategijoje akcentuojamos trys kryptys – kultūros paslaugų kokybės ir prieinamumo didinimas, bendruomeniškos ir pilietinės visuomenės stiprinimas bei kūrybinių industrijų plėtra. Taip pat didelis dėmesys teikiamas kultūros pasiūlos miesto mikrorajonuose kūrimui, įtraukiant miestiečius, ypač jaunimą.

Be abejo, kai kurios strategijos nuostatos, praėjus nedideliam laikotarpiui, pradedamos įgyvendinti, tačiau į kai kuriuos itin svarbius aspektus, mano nuomone, derėtų atkreipti dėmesį jau dabar ir tiems klausimams ir būtų skirtas mano dėmesys ir rūpestis.

Manau, labai svarbu, kad miesto tarybos nariai jaustų atsakomybę ir konkrečiai prisidėtų prie programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos kūrimo ir įgyvendinimo.

Kūrybinių organizacijų skatinimas kuo aktyviau įsitraukti į bendrus projektus ypač aktualus įgyvendinant programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ tikslus. Juk miestui atsiranda galimybė sustiprinti Kauno miesto tarptautinį įvaizdį, bandyti tapti regiono lyderiu šiuolaikinės, bendruomeninės kultūros srityje. Miesto menininkai galėtų daug veiksmingiau prisidėti prie Europos kultūros sostinės 2022 programos, (pavadinto „Šiuolaikinė sostinė“), o savo ruožtu šios programos rengėjai ieškotų dar neišnaudotų miesto kūrybinių organizacijų galimybių. Juk ir LVŽS Kauno skyriaus rinkimų programoje kultūros vystymui skirtas nemenkas dėmesys. „Mūsų tikslas – atverti ir integruoti į miesto gyvenimą įvairius kūrybos sektorius, skatinti profesionalųjį meną ir visų kauniečių saviraišką“, – pabrėžiama programoje.

Ką derėtų visų pirma atlikti? Būtina dar labiau, ne formaliai, stiprinti ryšius su miesto kūrybinėmis organizacijomis, įtraukti jas į įvairiausių kultūrinių projektų teikimą ir įgyvendinimą, nevengti modernių, eksperimentinių idėjų. Itin svarbu panaudoti miesto rašytojų, dailininkų, kompozitorių – profesionalų praktikų – patirtį, idėjas bei skatinti juos kuo aktyviau dalyvauti įvairiose bendruomeniškumo programose.

Įvairių sričių kūrėjai šiuo metu išsiskaidę, kiekvienas savo „artelėje“ sprendžia svarbias, tačiau gan siauro, profesinio pobūdžio problemas, bei narplioja jiems aktualius klausimus. Štai Kauno rašytojai visuomeniniais pagrindais, be jokio finansavimo, sukūrė savo internetinę „virtualią svetainę“, kurioje skelbiamos ne tik naujų kauniečių knygų apžvalgos, recenzijos, kūryba, esė, bet ir stengiamasi aprėpti miesto kultūrinį procesą. Panašiu principu veikia ir Žurnalistų sąjungos Kauno apskrities svetainė „Kauno žurnalistai“, Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus svetainė ir kt.

Tačiau visus miesto menininkus vienijančių bendros kūrybinių idėjų sklaidos trūksta. Toji sklaida galėtų skambėti bendrame kultūros kūrėjų portale (svetainėje), nes dabar, kaip minėta, ji skelbiama atskirose svetainėse.

Miesto savivaldybėje yra sudaryta įvairių kūrybinių sąjungų atstovų institucija – Kultūros ir meno taryba. Būtent ji, pagal sumanymą, ir turėjo skatinti bei koordinuoti miesto kūrėjų idėjas, teikti pasiūlymus, prisidėti prie kultūros sklaidos bei teikti naujus projektus. Deja, jau dabar akivaizdu, kad Kultūros ir meno taryba lūkesčių nepateisino, būtina surasti būdų ar papildyti ją ekspertais, arba reorganizuoti.

Teks ieškoti galimybių bent keliais procentais laipsniškai didinti kultūros finansavimą, tai, be abejo, padėtų išspręsti bent dalelę įsisenėjusių problemų, atsirastų galimybė finansuoti ne tik daugiau kultūros projektų, bet ir skirti jiems didesnes sumas (nuo 2016 m. vykdomas dalinis kultūros programų finansavimas pagal patvirtintus prioritetus).

Taip pat derėtų didesnį dėmesį skirti kultūros renginiams miesto mikrorajonuose, jų labai trūksta. Pagerėjus aplinkai – sutvarkius miesto parkus, atsiranda galimybė juose rengti įvairius renginius, šventes ar kūrybinius prisistatymus. Būtina spręsti ir dėl naujų mažųjų kamerinių erdvių (salių), kurios galėtų atsirasti naujuose infrastruktūros objektuose.

LVŽS Kauno skyriaus rinkimų programoje ir užsibrėžta sukurti ir nuolat atnaujinti patrauklią ir informatyvią interneto svetainę, pristatančią Kauno kultūros vertybes, pažintinius maršrutus, pritaikytus įvairioms tikslinėms grupėms. Taip pat, kaip vienas svarbesnių veiklos krypčių nurodytas ir ryšių su miesto kūrybinėmis organizacijomis stiprinimas, jų įtraukimas į įvairiausių kultūrinių projektų teikimą ir įgyvendinimą, lygiaverčių sąlygų tautinių mažumų kultūrai puoselėti sudarymas bei daugelis kitų svarbių klausimų.

Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos. Užs.1668141.

Įgyta didelė patirtis antikorupcijos srityje suteikė galimybę talkinti Lietuvos žmonėms, sprendžiant jų gyvenimo problemas. Visą savo kūrybinį gyvenimą skyrė puoselėti kultūrą ir meną. Ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Sukūrė daugiau kaip 60 monumentalių interjero ir skulptūros kūrinių. Svarbiausi iš jų – Prezidento K. Griniaus paminklas Kauno prezidentūros sodelyje, T. Ivanausko biustas Zoologijos muziejuje, P. Višinskio paminklas Šiauliuose, skulptūros Palangoje, Druskininkuose, Alytuje, Prienuose.

Stasys Žirgulis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“, II laipsnio Santakos garbės ženklu. Radviliškio krašto garbės pilietis.

Aš už kultūrą ir kūrybą – valstybės pagrindą, nes tik kultūringa tauta gali sukurti ekonomiškai stiprią, demokratiškai tvirtą ir dvasingą valstybę.

Matau politikų blaškymąsi, užuot kūrus įstatymus ar nagrinėjant valstybinės reikšmės klausimus, nuolatinius paklydimus, svarstant personalijas, narpliojant asmeniškumų peripetijas, pasiklystant tarpusavio rietenose. Kasdien stebiu, kaip Lietuva negali niekur pajudėti toliau...

Stebint gyvenimą Kaune, atrodytų, tarsi ir viskas gerai – gatvių, aplinkos tvarkymas, rūpinimasis žmonių gerbūviu juda pirmyn, tačiau pasigendu, nematau visuomeninio miesto savivaldybės tarybos darbo. Pasiekę tam tikrą buities pažangą, mes turime 180 laipsnių kampu atsigręžti į kultūros misiją. Sutinku, kad miestui trūksta akcentų, kad Kaunas turi puoštis, klestėti ir visais parametrais būti tarp lyderių, bet kai ko negaliu priimti... Paprastą priimu, bet prasto – ne. Manau, turime sukurti Kultūros meno tarybą, nes ir demokratinėje valstybėje negalime chaotiškai paleisti visų kultūros veiksnių kontrolės. Dabar, pamatę vieną kitą gėlyną, piešinuką ant sienos, stengiamės parodyti, kad čia jau didžiausi pasiekimai, o, žvelgiant į perspektyvą, tai yra labai abejotinas, išliekamosios vertės neturintis reiškinys. Šiuo atveju, paveldo atstovams dėčiau tokį „minusėlį“.

Aš už kultūrą ir kūrybą – valstybės pagrindą, nes tik kultūringa tauta gali sukurti ekonomiškai stiprią demokratiškai tvirtą ir dvasingą valstybę.

Noras asimiliuotis šiandieninėje daugiakultūrėje aplinkoje, gresia pavojumi pasiklysti. Juozapas Albinas Herbačiauskas, kurį man teko garbė įamžinti, dar prieškario Lietuvos laikais rašė: „... nes tauta, kuri bezdžioniauja svetimas madas ir nesemia dvasios stiprybės iš savo praeities gelmės, kuri naikina savo tradicijas, tokia tauta pasmerkta būti... Europos ubagu.“

Dvasinė krizė dešimteriopai baisesnė už ekonominę krizę, o kad einame jos link, tikriausiai supranta daugelis. Kada pinigai tapo Dievu, kai teatras, kinas tapo komerciniais, kai visur kalbama tik apie pinigus, kai komercija užgožė viską, nesuprantu, kodėl prarandame dvasinius idealus, siekiamybes, žmogiškumą, kertinius visiems dalykus. Todėl ir norisi truputėlį iš tam tikros tribūnos ar tam tikru vienijančiu veiksmu padaryti kažką gero savo miestui ir šaliai.

Buvau visiškai pasitraukęs į kūrybą. Ir šiek tiek gaila to kūrybinio laiko, bet neturiu pasirinkimo. Sakau – kiekvienas iš mūsų privalome iškasti savo šulinį, kad turėtume gėlo vandens, nes svetimu prakaitu nenusiprausi!

Mano manymu, šiandien nepripažįstame jokių kanonų, jokių stilių. Kai filosofija labai susmulkėjusi, kai pasaulis prarado saiko jausmą, absurdiška kalbėti apie meną. Pasaulis bėga madų labirinto maratoną. Kiekvienas šaukiame – aš esu! Pataikaujame madai, komercijai. Paminame dvasios idealus, Tėvynę, savo kalbą, istorinę atmintį, tėvus. Todėl sunku kalbėti apie tautos kultūrines tradicijas. Mes užmiršome tautos mentalitetą ir vadovaujamės tik intelektu. Užmiršome, kas yra sąžinė, padorumas, etika, nuoširdumas, meilė, viltis, tikėjimas, dvasingumas ir kita. Lengvai perimame tai, kas nauja, nors ir bloga, atsisakome to, kas sena, nors ir gera. Tai profanacijos dėsningumas. Šiandien madinga triukšmingai polemizuoti apie meno avangardą, bijome net prasitarti apie meno išliekamąją vertę, apie individo unikalumą. Baimės sidromas, būsiu nešiuolaikiškas, verčia dažną kritiką diletantiškumą pateikti kaip rimtą meno produktą. O norėtųsi išgirsti – „karalius nuogas – atsipeikėkime!“

Menas neturi amžiaus, jei tai tikras menas. Ir nesvarbu, ar kūrinys sukurtas prieš 4000 metų, ar šiandien. Taip pat nesvarbus ir menininko amžius, jeigu jis tikras menininkas. Todėl, mano manymu, polemika apie šiuolaikiškumą mene yra profanacija, tarsi Egipto menas būtų nemodernus.

Daug dvejonių dėl kultūrinių dalykų, kurie, deja, pastebimi visoje Lietuvoje. Dažnai mėgėjiškumas yra reikalingas kaip saldainis – čia ir dabar... Jis suvalgomas, o profesionalusis menas nustumiamas į antrąjį planą. Nebesuprantu visokių konkursų eigos, viešųjų pirkimų. Kažkodėl jie visuomet neskaidrūs, neaiškus... Na, kad ir ta pati Lukiškių aikštės problema. Manau, kad kiekvienam iš mūsų tikrai reikia atiduoti tam tikrą duoklę savo Tėvynei. Ji tave užaugino išpuoselėjo, taigi tu jai lieki skolingas.

Turime galvoti apie kultūrą. Plačiąją prasme ji apjungia viską: ir ekonomiką, ir filosofiją. Ji – mūsų gyvenimo pagrindas. Kaunas nuo seniausių laikų buvo kultūros, studentų miestas, todėl ir norėtųsi, kad prioritetais čia taptų kultūra ir mokslas.

Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos. Užs.1666999.

Paramą praėjusią savaitę regionams skyrė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, atsižvelgdamas į pirmąkart pateiktas regioninių kultūros tarybų rekomendacijas.

Daugiausia – 424,8 tūkst. eurų. skirta Šiaulių apskrities kultūros projektams. Tarp didžiausią paramą gavusių –Šiaulių „Aušros“ muziejus, šiemet ketinantis rengti XVI tarptautinį Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalį, jam skirti beveik 48 tūkst. eurų. Viešoji įstaita „Meno festivalis“ užsitikrino 29,5 tūkst. eurų paramą akcijai „Šiaulių kultūros naktys“.

Viena didžiausių sumų – per 31,5 tūkst. eurų – skirta Trakų meno mokyklai, rengiančiai muzikos festivalį „Trakų fanfarinė savaitė“, 28,5 tūkst. eurų gavo ir Šakių kultūros centras, planuojantis cirko festivalį „Cirko menas keturiose stichijose“. Zarasų rajono savivaldybės kultūros centras gavo per 25,5 tūkst. eurų Rytų Aukštaitijos dainų šventei „Dainų dainelė“, skirtai kompozitoriaus Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms.

Panevėžio apskrities projektams skirta 339 tūkst. eurų, Utenos apskrities – beveik 215 tūkst. eurų,  Vilniaus apskrities – per 210 tūkst. eurų.

Mažiausia parama iš didžiųjų miestų skirta Alytaus (104 tūkst. eurų), Kauno (134 tūkst. eurų) apskritims.

Marijampolės apskritis gavo beveik 200 tūkst. eurų paramą, Klaipėdos – 174 tūkst. eurų, Tauragės – 92 tūkst. eurų, Telšių – 143,5 tūkst. eurų.

Parama skiriama siekiant tolygios kultūrinės raidos regionuose.

Šiuolaikiškai sutvarkytame mieste tikrai netrūksta kur akis paganyti. Čia daugybė lankytinų objektų, tokių kaip seniausias Lietuvos cukraus fabrikas, choralinė žydų sinagoga su joje esančia Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija, daugybė muziejų, o ant miesto pastatų sienų puikuojasi garsių menininkų piešiniai. Marijampolė garsėja ir itin išpuoselėtais parkais, čia jų toli gražu ne vienas ir ne du.

Pačioje miesto širdyje, prie pagrindinės miesto aikštės įrengtas itin romantišku pavadinimu – Poezijos parkas. Čia gausu fontanų, poilsio zonų ir romantiškų kampelių, tačiau didžiausią įspūdį paliko ne tai.

Šalia Vytautui Kernagiui skirto paminklo „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ įrengtas požeminis tunelis, jungiantis dvi miesto dalis. Tai, ką jame galime išvysti – nustebins ne vieną. Visas tunelis nuklotas skirtingų žmonių portretais. Įspūdingas reginys ir dar įspūdingesnė idėja.

Organizatorių nuotr.

Miesto „veidasienė“ – taip pavadintas šis reginys, suvienijantis miestelėnus ir čia atvykstančius svečius. Tai prieš keletą metų dviems menininkams Vyteniui Jakui ir Ievai Voroneckytei kilusi idėja suvienyti marijampoliečius ir padaryti požeminę perėją kur kas jaukesne. Atrodo, kad šią idėją įgyvendinti pavyko su kaupu.

Šimtai, o gal ir tūkstančiai besišypsančių ar susimasčiusių įvairiaspalvių veidų atrodo tikrai įspūdingai. Nuodugniau analizuojant sienas galima surasti ir ne vieną žinomą veidą, tiesa, ne visi jie yra marijampoliečiai. Tai įrodo, kad ši „veidasienė“ tikrai populiari ir traukianti minias žmonių.

Įdomu, ar tai analogų pasaulyje neturintis projektas, kuriuo didžiuojasi Marijampolė ir kelia pavydą kitiems Lietuvos miestams.

Jeigu vykdami į šį miestą nuspręstumėt, kad ir jūs norite ten įsiamžinti, instrukciją kaip tai padaryti rasite „Facebook“ puslapyje „Miesto veidasienė – Marijampolės portretų galerija“ arba tiesiog užsukus į miesto širdyje, J. Basanavičiaus aikštėje įsikūrusį Marijampolės turizmo informacijos centrą.

2018 m. liepos 8 d. įsteigto Baltijos kultūros fondo tikslas – skatinti Baltijos šalių kultūrinį bendradarbiavimą ir stiprinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūros tarptautiškumą per bendrus kultūros projektus ir renginius. Lėšos projektams bus skiriamos kasmet, o paraiškų pateikimo terminas – gegužės 20 d.

„Baltijos kultūros fondą visų pirma matau kaip įrankį, padėsiantį bendrus Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros darbus ir projektus ryškiau pristatyti pasauliui, garsiau apie juos prabilti vienu balsu, siekti didesnio tarptautinio atgarsio. Fondas – tai ir dar viena gija, kuri turėtų glaudžiau susieti Baltijos šalių kultūros reiškinius, skatinti menininkų bendradarbiavimą, kultūros įvairovėje ieškoti bendrų nekintančių pamatinių vertybių“, – Kultūros ministerijos pranešime cituojamas ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Baltijos kultūros fondas finansuos profesionalius architektūros, vaizduojamųjų menų, dizaino, literatūros, garso ir scenos menų, bibliotekų, muziejų, archyvų bei tarpdisciplininius projektus.

Fondas bus dar vienas žingsnis link glaudesnio Baltijos šalių bendradarbiavimo.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas naujiems ir vienkartiniams kultūros renginiams, pavyzdžiui, koncertams, parodoms, festivaliams, spektakliams už Baltijos šalių ribų, taip pat tarptautiniams, į Baltijos šalis orientuotiems renginiams, kaip ir kultūros tarptautiškumą skatinantiems pristatymams bei forumams.

Rotaciniu principu Baltijos kultūros fondą administruoja nacionaliniai kultūros fondai, keisdamiesi kas trejus metus; Estijos kultūros fondas yra pirmasis, koordinuojantis Fondo veiklą.

Pasak Lietuvos kultūros tarybos pirmininkės Dainos Urbanavičienės, Fondas bus dar vienas žingsnis link glaudesnio Baltijos šalių bendradarbiavimo.

„Tarptautiniuose projektuose turime skatinti meno ir kultūros organizacijų bendravimą bei idėjų cirkuliaciją, tokiu būdu siekdami įsitvirtinti ir būti pastebėti svarbiausiose pasaulio kultūros platformose“, – pridūrė D. Urbanavičienė.

Kiekviena Baltijos šalis kasmet Fondui skirs 100 000 eurų. Fondas taip pat priima ir kitas aukojamas lėšas.

Projektų finansavimas svyruos nuo 25 000 iki 100 000 eurų, su ne mažiau kaip 20 proc. prisidėjimu savo ar kitomis lėšomis. Pretenduoti į Fondo finansavimą gali tik Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje registruoti juridiniai asmenys. Projektas privalo turėti vadovaujančią organizaciją, kuri teikia paraišką finansavimui gauti, o projekto partneriu turi būti bent po vieną juridinį asmenį iš kiekvienos Baltijos valstybės.

Projektų paraiškas vertins ekspertų komitetas, sudarytas iš šešių narių, atstovaujančių skirtingoms kultūros sritims ir paskirtų trejų metų laikotarpiui. Kiekvienai šaliai atstovauja du komiteto nariai, kuriuos skiria Fondą administruojančių nacionalinių kultūros rėmimo fondų valdymo tarybos.