Skyrė 58,7 tūkst. eurų

Gavę skundą savivaldybės auditoriai aiškinosi, ar biudžeto lėšos, skirtos Meno kūrėjų sąjungos pastaruosius trejus metus vykdytiems kultūros projektams, panaudotos skaidriai.

Audito išvados buvo pristatytos Klaipėdos savivaldybės Kontrolės komitete.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausiosios vidaus auditorės Ritos Mikulskytės, patikrinimas atliktas gavus vieno Kultūros ir meno tarybos nario pareiškimą.

2015–2017 m. savivaldybė ir Meno kūrėjų sąjunga pasirašė aštuonias sutartis iš dalies finansuojamiems kultūros projektams įgyvendinti. Bendra jų suma siekia 58,7 tūkst. eurų.

Auditoriai nustatė, kad Meno kūrėjų sąjunga, įgyvendindama aštuonis kultūros projektus, nevykdė kai kurių sutarčių sąlygų.

Esą gautos lėšos nebuvo laikomos atskiroje sąskaitoje, kai kurios išlaidos nepagrįstos dokumentais, pusė finansinių ataskaitų pateiktos pavėluotai.

Maža to, nustatyti du įtariami dokumentų klastojimo atvejai, kai projektų vykdytojas tais pačiais apskaitos dokumentais pagrindė dviejų projektų "Kito kino klubas" ir "Menų zona" išlaidas.

"Buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja, kad apskaita turi būti tvarkoma aiškiai. Šiuo atveju yra akivaizdžių spragų", – pabrėžė R.Mikulskytė.

Nuomojosi pats iš savęs?

R.Mikulskytė teigė, kad Meno kūrėjų sąjunga, pernai įgyvendindama projektą "Kito kino klubas", realiai nepanaudojo 900 eurų, tačiau šias išlaidas įtraukė į ataskaitą.

Akcentuojama ir tai, kad asociacija pirko patalpų nuomos paslaugas iš fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus (vadovas D.Vaičekauskas) ir bendrovės "ONI grupė", kuriai priklauso baras "Leika".

Abu jie yra įsikūrę Tomo g. 7. Esą visų trijų subjektų finansinę apskaitą tvarko vienas ir tas pats asmuo.

Šie faktai auditoriams sukėlė papildomų klausimų. Jie patys apsilankė bare ir sakė neįsivaizduojantys, kaip jame įmanoma ką nors apgyvendinti, o ypač – festivalio dalyvius.

Asociacijos ataskaitoje nurodytos nuomos, komunalinių bei ryšio paslaugos. Auditoriai suabejojo, ar jos realiai buvo suteiktos.

"Nepateiktos nuomos sutartys, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kokiems konkrečiai asmenims buvo nuomojamos patalpos, kokiu laikotarpiu, kokios patalpos, jų plotas, adresas, neaišku, kaip apskaičiuotas mokestis už komunalines ir ryšio paslaugas. Sumos – nuo 300 iki 700 eurų", – skaičiavo auditorė.

Pasak R.Mikulskytės, valdininkai Meno kūrėjų sąjungą ne kartą ragino grąžinti nepanaudotus 900 eurų.

Pinigų savivaldybė taip ir neatgavo, todėl dėl jų išieškojimo ketina kreiptis į teismą.

Be to, projektų vykdytojas dvejus metus negalės dalyvauti savivaldybės kultūros projektų finansavimo konkursuose.

Kreipsis į prokuratūrą

Meno kūrėjų sąjungos pirmininkas D.Vaičekauskas teigė, kad įsivėlė techninė klaida, kurią ištaisys.

Vis dėlto pasak R.Mikulskytės, nuo gegužės, kai buvo atliktas auditas, savivaldybei pirmininkas nepateikė jokių pagrindžiančių dokumentų.

Visas abejones dėl išlaidų skaidrumo ir dokumentų klastojimo turėtų išsklaidyti teisėsaugininkai. Audito ataskaitą išnagrinėję kontrolės komiteto nariai nusprendė nedelsiant kreiptis į prokuratūrą.

Kultūros ir meno taryba Meno kūrėjų sąjungai pernai skyrė 38 tūkst. eurų, asociacijos projektai taip pat buvo finansuojami 2015, 2016 m.

Pats D.Vaičekauskas pasitraukė iš Kultūros ir meno tarybos maždaug prieš pusmetį.

Jis tvirtino, kad susipažino su audito išvadomis ir auditoriams pateikė visus reikiamus duomenis.

Maža to, savivaldybės administracijai išsiuntė oficialų raštą kaip atsakymą į audito ataskaitą, tačiau tuo bendravimas ir baigėsi. Esą tai pati savivaldybė pažeidžia demokratijos ir skaidrumo principus.

Suprantate, čia ne Rusija, o Europos Sąjunga, kur galioja kažkokie demokratijos principai.

"Taip, manau, neturėtų būti. Gyvename demokratinėje valstybėje, auditorė man net užsiminė apie vykdomą politinį spaudimą. Suprantate, čia ne Rusija, o Europos Sąjunga, kur galioja kažkokie demokratijos principai. Vėliau su mumis niekas nieko nebederino, nei kvietė bendrauti, nei ką. Ir į tą raštą iki pat šiol neatsakė. Visiškai neseniai dar kartą išsiunčiau klausimus tiek Audito skyriaus vedėjai, tiek administracijos direktoriui. Kodėl nuo pat gegužės su manimi, kaip organizacijos vadovu, niekas nebendrauja?" – nesupratęs liko pašnekovas.

Pinigų negrąžins

D.Vaičekauskas kategoriškai nesutinka grąžinti 900 eurų, nes tai – techninė klaida.

"Mes iškart pripažinome, kad įsivėlė klaida, dėl to nesiginčijame. Tačiau pagal galiojančią tvarką savivaldybės administracija turėjo nustatyti terminą, per kurį tos klaidos būtų pašalintos. To neįvyko. Į mūsų poziciją atsižvelgta nebuvo, ir tai yra labai blogai", – dėstė D.Vaičekauskas.

Pašnekovas sakė nebijantis teismo ir, jei reikės, pateiks jame visus įrodymus.

Esą Meno kūrėjų sąjunga įdėjo daug darbo, kad miesto kultūrinis gyvenimas taptų gyvesnis, tačiau vietoj padėkos sulaukė kaltinimų.

"Vykdoma raganų medžioklė", – nukirto D.Vaičekauskas.

Pašnekovas apmaudavo, kad šiemet savivaldybė neskyrė finansavimo nė vienai jo vadovaujamai organizacijai.

"Patikėkite, mes vis dar gyvename gūdžiame sovietmetyje", – pridūrė pašnekovas.

Vietoj Meno kūrėjų sąjungos buvo įkurta nauja asociacija "Menų zona", kuri esą ir toliau dalyvaus savivaldybės konkursuose.

Martyno Mažvydo premija, skiriama už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui, įteikta Sigitui Lūžiui už Kazimiero Semenavičiaus knygos „Didysis artilerijos menas“ pirmosios dalies vertimą iš lotynų kalbos. Taip pat įvertinti jo moksliniai senosios Lietuvos literatūros ir rašytinio paveldo, lietuvių kultūros asmenybių literatūrinės ir kultūrinės veiklos, lietuviškos knygos ir spaudos tyrinėjimai.

Balio Buračo fotografijos meno premija, skiriama už fotografiją Lietuvos kultūros temomis, apdovanotas fotomenininkas Vytautas Pletkus.

Metų debiuto premiją už debiutinį ilgametražį filmą „Išgyventi vasarą“ pelnė kino kūrėja, režisierė, scenaristė Marija Kavtaradzė.

Jaunojo kūrėjo premijos įteiktos šokėjui, choreografui ir pedagogui Mariui Pinigiui, aktoriui ir režisieriui Pauliui Markevičiui, aktoriui, dramaturgui, režisieriui ir teatro pedagogui Aleksandrui Špilevojui, poetei, vertėjai ir literatūros kritikei Dovilei Kuzminskaitei, kino operatoriui, režisieriui ir prodiuseriui Ronaldui Buožiui.

Už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus įvertinti pedagogai ir kūrėjai Ivanas ir Tatjana Kuzminai, Kauno IX forto muziejaus edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Rita Dabulskytė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Trys premijos taip pat įteiktos už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą: Jurbarko kultūros centro darbuotojai Birutei Bartkutei, tautodailininkui ir meno kūrėjui Klaidui Navickui ir Anykščių kultūros centre dirbančiai etnografei, folkloro ansamblio „Valaukis“ vadovei Reginai Stumburienei.

Premija už muziejininkystės darbus apdovanota Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyriaus vadovė Vaiva Laukaitienė, o premija už muziejų vertybių restauravimo darbus – Šiaulių „Aušros“ muziejaus Restauravimo centro vedėja Vita Andrulienė.

Premija už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose įteikta Pasvalio kultūros centro direktoriui Robertui Lavickui, už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus apdovanota Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.

Kultūros ministerijos premijos kasmet skiriamos už kultūros ir meno darbuotojų profesinę veiklą, įvertinant geriausius jų pasiekimus ir darbus.

Be to, finansų ministras pranešė, kad netrukus bus pasirašytas memorandumas tarp mokesčių inspekcijos ir visų kredito įstaigų – pagal jį paskolos su šešėliu „draugaujančioms“ įmonėms bus brangesnės.

„Kokio dydžio šešėlis, priklauso nuo to, kokio dydžio mūsų kultūros šešėlis (...). Sakyti, kad viešasis sektorius kaltas ar privatus sektorius kaltas neišeina, tai mūsų kultūros dalis, kad ir kaip skaudu tą būtų pripažinti, ir mūsų visų rūpestis, kad šitą sovietinį reliktą mes paliktume praeityje“, – konferencijoje „Šešėlinės ekonomikos priežastys: suprasti ir suvaldyti“ ketvirtadienį Vilniuje sakė finansų ministras.

Taip jis komentavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) tyrimą, rodantį, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje išlieka didelė, o mokesčiai yra esminė priežastis, skatinanti žmones pirkti prekes nelegaliai ar dirbti šešėlyje.

„Nemažai daryta tyrimų apie socialinių ryšių raidą pokomunistinėse valstybėse, jei žmonės norėjo aukštesnių gyvenimo standartų, tai pasitikėjimo klausimas „tu – man, aš – tau, nes bendras priešas – valdžia“ – toks modelis buvo gajus ir jis leido tais laikais turėti visai kitokius gyvenimo standartus“,– pridūrė jis.

Anot jo, ilgesio laikotarpio perspektyvoje matyti, jog šešėlis traukiasi. 

„Reikia akcentuoti tai, kur vyksta pokytis. Šešėlis traukiasi – madingiau tampa mokėti mokesčius, negu juos slėpti“,– kalbėjo V. Šapoka.

Anot ministro, kovojant su šešėliu, netrukus bus pasirašytas memorandumas tarp mokesčių inspekcijos ir visų kredito įstaigų.

„Mokesčių nemokėjimas yra reali rizika, kuri turi būti įkainojama. Jeigu yra išduodamas kreditas, o tu linkęs draugauti su šešėliu, esi rizikingas, nes neaišku, kada prieisi liepto galą. Dėl to šita kaina turi būti įkainojama, ir netrukus bus memorandumas tarp mokesčių inspekcijos ir visų kredito įstaigų, kad ta kaina būtų įkalkuliuojama į kreditavimo kainą. Šešėlis turi neapsimokėti“,– aiškino V. Šapoka.

Anot jo, taip pat siūloma, kad savivaldybių finansavimas priklausytų ir nuo jose veikiančių įmonių mokamų atlyginimų „vokeliuose“.

„Kad savivalda būtų suinteresuota skatinti gerai apmokamų darbo vietų kūrimą, yra įrankis, kad tos įmonės, kurios moka atlyginimus vokeliuose, o tą bendruomenės puikiai žino, jeigu pradeda mokėti oficialiai, žino, nuo to gerėja savivaldos finansai, viešosios paslaugos, ir čia yra suinteresuotas bendruomenės narys, kitaip tariant, jei ignoruoju, kad šalia manęs nemoka mokesčių, tai važinėsiu duobėtais keliais“, – sakė ministras.

LLRI tyrimas, atliktas remiantis Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos ir Švedijos gyventojų apklausomis, rodo, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje išlieka didelė ir nepaisant ekonomikos augimo traukiasi lėtai, o net pusė Lietuvos žmonių atsigręžtų tiek į šešėlinę darbo, tiek į prekių rinką pablogėjus jų finansinei situacijai.

Šiemet kovą-balandį atliktas tyrimas parodė, kad šeši iš dešimties apklaustųjų Lietuvoje per pastaruosius metus įsigijo prekių ir paslaugų žinodami ar įtardami, kad pardavimai nėra apskaitomi, 35 proc. pirko iš nelegalių pardavėjų, trys iš dešimties teigė turintys draugų ar pažįstamų šešėlinėje darbo rinkoje.

Anot daugumos apklaustųjų visose šalyse, mokesčiai yra esminė priežastis, kuri skatina žmonės pirkti prekes nelegaliai ar dirbti šešėlyje.

Nuolatinėse muziejų ekspozicijose šiuo laikotarpiu, pasak Kultūros ministerijos, nemokamai apsilankė 41 tūkst. mokinių. Nuo 2018 metų vasario 1 dienos, kai mokiniams buvo sudaryta galimybė nemokamai apžiūrėti nuolatines muziejų ekspozicijas, juose jau apsilankė 195 212 moksleivių.

Iš penkiolikos prie šios iniciatyvos savanoriškai prisijungusių muziejų 2018 metų trečiąjį ketvirtį daugiausia mokinių nemokamai aplankė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų (15 684), Lietuvos jūrų muziejaus (4 945), Lietuvos nacionalinio muziejaus (3 605) ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (2 988) nuolatines ekspozicijas.

Išsamesnė informacija, kurie muziejai dalyvauja nemokamo muziejų lankymo mokiniams iniciatyvoje, skelbiama muziejų interneto svetainėse. Šia iniciatyva, pasak Kultūros ministerijos, valstybės atkūrimo šimtmečio proga siekiama sudaryti geresnes sąlygas vaikų ir jaunimo kultūrinėms kompetencijoms ugdyti ir muziejų prieinamumui didinti.

Ne tik puikiu humoro jausmu garsėjantis D.Katkus surimtėja tada, kai kalba pasisuka apie bendrą kultūros lauką, Vilniaus miesto savivaldybės požiūrį bei aplinką, kurioje apstu populiariosios kultūros.

1965 m. styginių kvartetą, vėliau tapusį orkestru, įkūręs D.Katkus sakė net ir nežinantis, kodėl sulaukė tokios sėkmės. Tačiau, matyt, į vieną sukrito kelios svarbios aplinkybės.

"Tais laikais Filharmonija buvo diktatorius. Kam "duodavo" koncertus, spręsdavo meno vadovas ir direktorius. Stovėdavo eilės prie direktoriaus kabineto ir maldaudavo koncertų. Tie maldautojai dažniausiai buvo jaunimas.

Prie aktorių namų suorganizavau jaunųjų muzikos atlikėjų sekciją. Pradėjome burti kolektyvus, kurie nebuvo Filharmonijos kolektyvai, o juk anksčiau be Filharmonijos niekas nieko negalėjo", – prisiminė D.Katkus.

Vėliau styginių kvartetas augo, o poreikį diktavo ir publika. Netrukus Šv. Kristoforo orkestrui sukaks 25 metai.

Nors iš orkestro vyriausiųjų dirigentų D.Katkus pasitraukė, tačiau veiklos jam nestinga, netrūksta ir koncertų. Nuo 1960 m. Vilniuje gyvenantis D.Katkus šį miestą vadina savo namais, tačiau vietos valdžios požiūriu sako esąs nusivylęs.

– Ilgą laiką vadovavote Vilniaus miesto Šv. Kristoforo orkestrui, o dabar ar nestinga veiklos?

– Aš esu garbės dirigentas. Man 76 metai. Tad pažiūrėjau iš šalies: Viešpatie, ką aš čia stumsiuosi iki grabo? Yra jaunų dirigentų, kuriems reikia duoti postūmį. Atėjo puikus dirigentas. Ir labai gerai, kad jis atėjo. Orkestras toliau aktyviai koncertuoja.

24 metus kariavau su Vilniaus miesto savivaldybe. Finansavimas buvo toks: kiek Katkui duosime pinigų, kad nebūtų per daug? Bet turi būti žinoma, kiek pinigų reikia, kad būtų galima išlaikyti orkestrą.

Galvojom: nueisime ir parodysime, kaip reikia daryti. O ką ten parodysi? Ten vaidinti reikia. Tada pagalvojau, kad geriau apsimesiu durniumi. Įsivaizduojate, kaip žmonėms juokinga? Sako: profesorius, o durnas.

Visos Europos sostinės turi savo aukštosios kultūros kolektyvus, daugybė miestų turi. Klaipėdos kamerinis orkestras turi nuolatinį finansavimą – etatus, įsikūrė Šiaulių orkestras – irgi turi etatus, Panevėžio kamerinis orkestras – turi. Kaunas turi simfoninį orkestrą, kvartetą, dūdų orkestrą, bigbendą. Tuo pasirūpina savivaldybės. O Vilnius neturi.

Bandžiau siekti, kad Vilniaus miesto savivaldybė būtų miesto kultūros centras, kad rūpintųsi miesto kultūra. O jie buvo meno saviveiklos rėmėjai, išdalydavo neaiškiems ansambliukams. Norėjau, kad tai būtų aukštosios kultūros institucija, kuri rūpintųsi kokybiška kultūra. Bet man to nepavyko padaryti.

Mes visą laiką kariavome, o mums mažino pinigus. Juk iki šiol dar nėra išspręstas mūsų finansavimas. Kovojome su savivaldybės valdžia, kad Vilniuje būtų profesionalus kamerinis orkestras. Nesuprantu, kas jie per žmonės?

Politika pasidarė savo interesų realizavimo vieta. Ir viskas. Arba yra žmonės, kurie negabūs, profesijos neturi, tai čia bent algas gauna ir nieko nereikia daryti.

– Jaučiate apmaudą?

– Ne tik aš. Oskaras (Koršunovas) irgi su savo teatru. Jie pasiekė pasaulinę karjerą. Mūsų orkestras taip pat yra profesionalus. Mes reprezentuojame Vilnių. Ir mes – ne popsas. Kai išvažiuojame į Paryžių, yra užrašyta, kad tai – Vilniaus miesto orkestras.

Netrukus bus 25 metai, kaip mūsų "neįsteigia". O tai reiškia, kad žmonės, kurie ateina groti, neturi jokių socialinių garantijų. Jie ateina, pagroja, gauna nedidelius honorarus, kiekvieną mėnesį su jais sudarome sutartis. Mūsų orkestras yra geras, europinio lygio, esame aukštai vertinami. Bet savivaldybės merui nusispjauti. Visiems merams.

– Netrukus vyks savivaldybių tarybų ir tiesioginiai mero rinkimai. Jau žinote, už ką balsuosite?

– Nežinau. Pas mus yra didžiulė politinė tragedija, į politiką nebeina padorūs žmonės. Politika pasidarė savo interesų realizavimo vieta. Ir viskas. Arba yra žmonės, kurie negabūs, profesijos neturi, tai čia bent algas gauna ir nieko nereikia daryti. Jūs pažiūrėkite, ką jie kalba? Kad ir Seime. Apskritai rinkimai yra didžiulė piaro banga. Ir man niekas neuždraus pasakyti, kad tapsiu prezidentu, o kai juo tapsiu, tai pensijos bus po 2,5 tūkst. eurų. Žmonėms žada, o jie ir tiki.

Mes savo laiku buvome įkūrę Lietuvos piliečių chartiją. Tai buvo visuomeninė organizacija, nors turėjome savo atstovus Seime, tačiau partijos taip ir neįregistravome. Toje chartijoje buvo aukščiausios klasės intelektualai. Pamenu, imdavome seimūnų kalbas ir analizuodavome kaip nesąmonių rinkinį. Dažniausiai politikai kalba savo asmeninių interesų vardu.

Įdomu, kokią literatūrą skaito Skvernelis? Kas yra jo dvasinis idealas? O Karbauskis? Koks jo meno skonis?

– Ramūnas Karbauskis yra Seimo kultūros komiteto pirmininkas.

– Kad ir Viešpats Dievas. Tai neturi reikšmės. Institucija ir žmogus nėra tas pats.

– Kalbant apskritai apie Vilniaus kultūros lauką, kokias tendencijas pastebite?

– Kas antrus metus rašydavau, kokia turi būti miesto kultūros politika. Esmė jos yra kokybė. Miestas turi jausti atsakomybę už gyventojų kultūrinį lygį. Yra labai paprasti dalykai. Per simfoninius koncertus niekas negeria alaus. Po tokio koncerto niekas nevartoja narkotikų. Kalbu ne apie popsą, bet apie buvimą kartu per kultūrą ir dvasinius atradimus.

Žinoma, kad reikalingos ir pramogos. Bet dabar visa televizija jau yra popso rankose, negirdėsite net ir mažos pjesės. Nėra jų. LRT panaikino kultūros kanalą, dabar ten sportas ir popsas. Yra tokie labai talentingi vaikai Maknickai. Jų koncertą LRT transliavo šeštą valandą ryto. Suprantate, šeštą valandą ryto?

O kalbant apie arklį, tai klausimas buvo toks: statyti arklį ar nestatyti? Beje, tas arklys neturi jokios meninės vertės. Tai yra tikras, švarus kičas. Bet! Juk jis panašus į Lietuvos herbą.

O pramoginė visuomenė yra nemąstanti visuomenė. Aš vieną kartą sukūriau populiarią dainą – lygiai per tris minutes. Nes melodinės nuotrupos skraido ore, jų apstu. Man juokinga, kai giriasi kompozitorius, kuris niekur nesimokė, kad parašė penkis tūkstančius dainų. Popse labai daug visko, bet ten mokytis nereikia. Mergaitės viena kitą mėgdžioja, jos visos dainuoja vienodai. Tik vienetai originalių.

Yra labai kūrybingų žmonių, kurie sugeba atrasti stilių ir pramogose. Tie patys bitlai. Jie egzistuoja atmintyje, tiesoje.

O mes esame Lietuvoje, ir reikia palaikyti asmeninius ryšius – gerti su jais, dalyvauti visur, bendrauti neformalioje aplinkoje, susidraugauti. Visi taip daro. Juk konkurencija žvėriška, o uždangaliukas, kuris duoda gyvenimą, visą laiką siaurėja. Visi po juo netelpa.

– Jūs pats irgi esate dalyvavęs komerciniuose televizijų projektuose, kur kokybės bei aukštosios kultūros kažin ar buvo.

– Taip. Galvojom: nueisime ir parodysime, kaip reikia daryti. O ką ten parodysi? Ten vaidinti reikia. Tada pagalvojau, kad geriau apsimesiu durniumi. Įsivaizduojate, kaip žmonėms juokinga? Sako: profesorius, o durnas.

– Vilniuje nerimo ginčai dėl Lukiškių aikštės. Kokia jūsų nuomonė?

– Visų pirma ši aikštė turi savo istoriją. Kalbant apie Gedimino prospektą, KGB rūmus. Dvi ašys. Miestas turi turėti reprezentacinę vietą, todėl tokia aikštė turi būti. Greta jos – barokinė bažnyčia. Architektas turi į tai atsižvelgti. Bėda, kad nei ideologinio, nei architektūrinio sprendimo nėra. Kas yra dabar – ne sprendimas. O kalbant apie arklį, tai klausimas buvo toks: statyti arklį ar nestatyti? Beje, tas arklys neturi jokios meninės vertės. Tai yra tikras, švarus kičas. Bet! Juk jis panašus į Lietuvos herbą.

– Tačiau Kaunas tą, anot jūsų, arklį ėmė ir pastatė.

– Bet tai klausykite! Juk tai Kaunas. O Kaunas yra Kaunas. Kauniečiai net Šustauską meru buvo išrinkę.

Tiesą sakant, nepasakyčiau, kad jis, pastatytas Kaune, blogai atrodo. Gaila tik, kad menas ten išbrauktas visiškai. Jokios raiškos nėra. Visi menininkai sukilo, kai pamatė. Košmaras. O politikams tiko. Tai tegul ir stovi.

Spektaklio „Durys“ koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius, choreografas ir garso dizaineris Jo Stromgrenas (g. 1970) kuria ypatingu meniniu stiliumi, kuriame derina teatro, šokio, lėlių teatro elementus, gyvai atliekamą muziką, dažnai – ir neegzistuojančią kalbą. J. Stromgrenas kuria įvairiuose Norvegijos ir kitų šalių teatruose, yra parašęs nemažai pjesių teatrui, scenarijų kinui, yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas.

„Kai kurie dalykai neturėtų būti aiškinami. Pavyzdžiui, šis spektaklis. Jei sulaukėte kvietimo į asociacijų kelionę, žinoma, būtų gaila iš anksto žinoti atsakymus. Galbūt to mums labiausiai reikia šiandien, kai dauguma atsakymų bet kokiu atveju yra klaidingi. Galbūt klaidingas pats principas – visą laiką ko nors klausti. Šis spektaklis siūlo prabangą mąstyti laisvai – lyg stebėtume pasaulį pro autobuso langą. Juk toks yra įprasčiausias mūsų požiūris – stebėti nesiekiant nei analizuoti, nei daryti išvadas. Tam tikru požiūriu tai mėginimas priartinti teatrą prie mūsų smegenų įprastinio darbo. Aš pats daugiausia egzistencinių atvėrimų patyriau važiuodamas autobusu, o ne teatre“, – Lietuvos nacionalinio dramos teatro pranešime cituojamas J. Stromgrenas.

„Durys“ režisūriniu, choreografiniu požiūriu – atviras kūrinys. Jame naudojama Stromgreno darbuose dažna neegzistuojanti kalba – kaip papildomas spektaklio štrichas, verbalizuojantis ribą tarp beprasmybės ir prasmės, kuriantis rišlumo iliuziją, padedantis aktoriams užmegzti organišką tarpusavio komunikaciją, žiūrovui paliekant malonumą įsivaizduoti žodžių, sakinių, monologų ir dialogų, kuriuose pasigirsta ir tikri aktorių vardai, ir konkrečias kalbas primenančios intonacijos, prasmę. Įsivaizduoti nėra sunku, nes aktorių plastika gyva, įtaigi, choreografiškai abstrakti ir vaidybiškai konkreti tuo pat metu. Judesys tampa ir atskiro personažo kūrimo priemone, ir bendros visų veikėjų sceninės egzistencijos paradigma“, – po spektaklio premjeros rašė šokio kritikas Helmutas Šabasevičius.

Scenovaizdį ir kostiumus šiam spektakliui sukūrė Goda Palekaitė, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis, vaidina Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

Kritikė Dovilė Statkevičienė rašė: „Duryse“ džiugina du dalykai – jautri ironija ir iškalbingas žaidimas su kalba. Savita ironija persmelkusi visą Jo Stromgreno kūrybą. Ji grįsta ypač jautriu, giliu žmogaus, kaip psichologinio konstrukto, pajautimu ir drauge – viso sociumo elgesio atidžiu stebėjimu, išryškinant šio elgesio kartotes, suvienijančias visus mus į šypseną keliantį ne Žmogų (iš didžiosios), bet žmogelį (iš mažosios; mažosios dvigubai, jeigu galima). (...)

„Duryse“ visą laiką kamuoja nuojauta, kad kažkas kažkur už akių šypsosi. Ir šypsosi puse lūpų. Būtent puse – ne akivaizdžiai, gal inertiškai. Gal dėl to, kad nebėra ką daugiau daryti. Gal tai šypsosi Jo.„

Spektaklio „Durys“ gastrolėmis Osle rūpinasi Norvegijos sostinėje įsikūrusi kompanija „Jo Stromgren Kompani“, įkurta 1998 metais ir iki šiol laikoma viena sėkmingiausių nepriklausomų grupių Skandinavijoje.

Lietuvoje nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“ bus rodomas lapkričio 13 dieną Alytaus miesto teatre, lapkričio 14 ir 15 bei gruodžio 29 ir 30 dienomis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.

Kaltintojai sako, kad K. Serebrenikovas vienam teatro projektui išgrobstė daugiau kaip 2 mln. dolerių (1,73 mln. eurų) valstybės lėšų.

Jis kaltinimus vadina absurdu ir tvirtina, kad pinigai buvo išleisti pastatymams.

Šalininkai tyrimą jo atžvilgiu laiko meninės nepriklausomybės varžymo valdant prezidentui Vladimirui Putinui dalimi.

Per uždarą posėdį Maskvos Meščiansko rajono teisme abi šalys teisėjui išdėstė savo argumentus. Pirmasis visapusiškas teismo posėdis paskirtas spalio 25 dieną.

K. Serebrenikovo advokatai prašė teisėjo liudytojais iškviesti 400 žmonių, dalyvavusių minėtame teatro projekte, bet sakė, kad šis prašymas buvo atmestas.

Taip pat buvo atmestas prašymas paleisti 49 metų režisierių iš namų arešto.

„Svarbiausias dalykas žmonėms, nekeliantiems pavojaus visuomenei, yra galimybė dirbti“, – žurnalistams sakė advokatas Dmitrijus Charitonovas.

K. Serebrenikovas į teismą atvyko užsidėjęs akinius nuo saulės ir apsirengęs juodai. Su žurnalistais jis nesikalbėjo. Jo namų areštas nuolat pratęsiamas nuo 2017 metų rugpjūčio.

Kai kurie jo bendradarbiai taip pat yra sulaikyti ir kaltinami.

Supykdė kultūros konservatorius

K. Serebrenikovo filmas „Vasara“ (Leto), paremtas kultinės sovietų roko grupės istorija, šiemet, jam nedalyvaujant, buvo parodytas konkursinėje Kanų kino festivalio programoje.

Praėjusių metų pabaigoje jis negalėjo dalyvauti savo baleto apie legendinį rusų šokėją Rudolfą Nurejevą premjeroje Didžiajame teatre.

Šį pastatymą taip pat lydėjo kontroversija, premjera buvo atidėta pusmečiui. Vadovybė kalbėjo, kad šokėjams trūko repeticijų, bet kiti teigė, kad tikroji priežastis buvo akivaizdžios šio baleto homoseksualumo temos arba baudžiamoji byla režisieriui.

2012 metais K. Serebrenikovas buvo paskirtas prižiūrėti smunkantį valstybinį teatrą, kuris dabar vadinamas Gogolio centru.

Jam vadovaujant teatras tapo vienu geriausių Maskvoje, traukos centru liberaliai sostinės inteligentijai.

Tačiau jo paskyrimas ir eksperimentiniai darbai, dažnai pastiprinti nuogybėmis ir šiurkščia kalba, supykdė kultūros konservatorius.

„Kova su juo vyko nuo pat to laiko, kai jis perėmė vadovavimą Gogolio centrui“, – naujienų agentūrai AFP sakė Maskvoje gyvenantis šiuolaikinio rusų teatro ekspertas Johnas Freedmanas (Džonas Fridmanas).

Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai K. Serebrenikovui buvo skirtas namų areštas, teismas konfiskavo jo turtą, įskaitant butą ir automobilį.

Dešimtys garsių Rusijos figūrų ir tarptautinių žvaigždžių, tarp jų Cate Blanchett (Keit Blanšet) ir Ianas McKellenas (Ijanas Makelenas), ragino be jokių kaltinimų paleisti K. Serebrenikovą.

Iškėlus jam baudžiamąją bylą, jis tapo geriausiai atpažįstamu Maskvos teatro veidu.

Pradžia

Kultūros sektoriaus darbuotojams, menininkams, politikams, žiniasklaidai, kitiems su EKS sėkme tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiems asmenims ir visiems miesto bei šalies gyventojams "Plovdiv 2019" programa pristatyta tą pačią dieną, kai 2014-aisiais Plovdivui suteikta garbė tapti EKS.

Tai pirmoji tokia galimybė Bulgarijai, vienai jauniausių ES narių, tad nenuostabu, kad finale dėl šios garbės su istoriniu miestu kovėsi ir sostinė Sofija. Tiek ji, tiek kiti Bulgarijos miestai pakviesti 2019-uosius išgyventi drauge. Vienas atvirų EKS programos kvietimų skirtas į šį titulą taip pat pretendavusių miestų idėjoms, kurios 2019 m. bus įgyvendintos kartu.

Visi "Plovdiv 2019" programos renginiai suskirstyti į keturias temines grupes, kurios dar suskirstytos į smulkesnes. Tai "Fuse" ("Sujungti" – tautines mažumas, kartas, teritorijas), "Revive" ("Atgaivinti" – kultūros paveldą, išvengiant turistinių stereotipų), "Transform" ("Transformuoti" – apleistas ir pamirštas vietas bei suvokimą apie jas) ir "Relax" ("Atsikvėpti" – lėtai ir darniai).

Anot jau šiek tiek pavargusių, bet per ketverius metus storą odą užsiauginti spėjusių programos sudarytojų, šie keturi veiksmai – ne siekiamybė, o tai, kuo Plovdivas gyvena jau ne vieną tūkstantį metų – kartais daugiau, kartais mažiau, priklausomai nuo santvarkos.

Tikra tiesa – tai vienas seniausių nuolat apgyvendintų miestų Europoje. Miestas, kurio gyventojas, kviesdamas į XVII a. menantį pastatą, kukliai šypsosi: "Čia iš naujesnių." O prieš mažiau nei 40 metų atkastame antikiniame teatre po atviru dangumi pasirodo ne tik antikinių dramų aktoriai, bet ir šiuolaikinės popmuzikos ansambliai. Paveldo priartinimas prie žmonių juk irgi yra tarp EKS tikslų. Tiesa, Plovdive jis ir taip atrodo labai artimas.

Transformuoti

Industrinių miestų bagažas – ištisi tuščių, net apleistų, nykstančių pastatų kvartalai – vienaip ar kitaip aktualizuojamas visur Europoje. Ne išimtis ir Plovdivas, kuris iki XX a. pradžios buvo tabako sostinė.

"Tobacco city" ("Tabako miestas"), vienas svarbiausių "Plovdiv 2019" projektų, pradėtas tuomet, kai paraiška būti EKS dar tik buvo rengiama. Vaikščiojant po kol kas tyloką, bet sparčiai bundantį didingų pastatų rajoną EKS atstovai pasakojo, kad jų ambicija nebuvo šį kvartalą paversti menininkų traukos centru. Visų pirma dėl to, kad po nepriklausomybės paskelbimo ir masinės privatizacijos pastatų savininkų radosi per daug, kad visus įtikintum perkainoti savo vertybes. Taigi planuota su verslininkais kalbėti dėl viešųjų erdvių sutvarkymo, per daug nesikišant į tai, kas vyks po truputį tvarkomuose pastatuose.

Vis dėlto jau dabar galima konstatuoti, kad pavyko daugiau, nei planuota, – viename pastatų, pavadintame "Sklad" ("Sandėlis"), jau repetuoja operos dainininkai ir baleto trupė, čia vyksta ir pasirodymai. Į trečiąjį aukštą susikraustė ir "Plovdiv 2019" komanda, antrajame sausį atidaroma kelis mėnesius truksianti paroda "Smoke. Tobacco stories" ("Dūmas. Tabako istorijos"), pristatysianti su šia kultūra susijusius dokumentinius archyvus, kino ir literatūros paveldą.

Miestas, kurio gyventojas, kviesdamas į XVII a. menantį pastatą, kukliai šypsosi: "Čia iš naujesnių."

Įdomu tai, kad vietos gyventojai tabaką laiko daug tikresniu savo kultūros kapitalu nei, tarkime, rožių aliejų, plačiai žinomą užsienyje.

"Tabako mieste" neapsieita be kuriozų – vieno pastatų savininkas, įtikėjęs greita rajono gentrifikacija, nusprendė būsimiems turistams pastatyti prabangų viešbutį. Būtent pastatyti, o ne rekonstruoti ir tam pritaikyti istorinį pastatą. Šio griovimo darbai prasidėjo laisvadienį, bet akyla bendruomenė netruko pakelti triukšmą ir šiandien kvartale lyg paminklas stūkso pusiau gyvas vaiduoklis. Įdomu, ką jam atneš 2019-ieji? Juk "Tabako miestas" EKS programoje pažymėtas "Transform" ženklu.

Jau transformavęsis – taip vietos gyventojai kalba apie Kapanos kvartalą, esantį tarp Senamiesčio ir miesto centro. Jį atpažinti nesunku – pastatų stogus jungia spalvingų vėliavėlių girliandos, o pirmuose aukštuose įsikūrę verslai versliukai, kuriems lengviausia užklijuoti hipsterių etiketę. Skaičiuojama, kad šiame kvartale, prieš keletą metų nuobodžiai apleistame, veikia jau beveik pusė tūkstančio tokių madingų versliukų. Miesto nuopelnas – iš automobilių išvaduotos, pėstiesiems atiduotos siauros gatvelės ir finansinė paskata rajonėlio naujakuriams.

Tarp rezultatų, žinoma, yra ir augančios nuomos kainos Kapanoje. Na, bet gyvenamųjų namų čia šiaip ar taip nedaug, o ir gyventi virš barų jūros nebūtinai norisi ir gauruočiausiems barų liūtams. Beje, ne viskas Kapanoje tik nauja ir vienodai europietiška. Žavi, pavyzdžiui, tarpukarį menančių Bulgarijos vyninių renesansas ar vietinė virtuvė, pateikiama moderniai. O jei tas modernus akcentas – į tradicinę baltą šaltą bulgarišką sriubą "tarator" įpjaustyti marinuoti burokėliai, išvis labai jau lietuviškai malonu.

Sujungti

Tabako miestas, Kapanos kvartalas – gerieji pavyzdžiai visuomenės palaikymo ir entuziazmo prasme. Kiek kitaip – kalbant apie projektus, vykdomus Stolipinovo rajone. Visi jie patenka į programos "Fuse" klasterį "Mahala", pavadintą turkišku žodžiu.

Ši Plovdivo miesto dalis – didžiausias romų getas Europoje. Dėl įvairių priežasčių nesutariama, kiek jame gyvena žmonių, – kai kur skaičiai siekia ir 50, ir 80 tūkst. Stolipinovo rajone kuriasi ir emigrantai iš Turkijos, šiame rajone tradiciškai gyvena ir bulgarų šeimos. Romai į Plovdivą iš įvairių Europos vietų pradėjo kraustytis po 1989-ųjų. Rajoną buvo ištikusi elektros krizė – masiniams įsiskolinimams pasiekus kritinę ribą, elektra čia tiesiog atjungta, bet, įsikišus žmogaus teisių aktyvistams, šviesos languose vėl sužibo.

Sunku trumpai papasakoti apie Stolipinovą, ir, atrodo, kiekvienas Plovdivo gyventojas turi savo nuomonę apie šį rajoną. Tai valstybė mieste, kurios gatvėse gali sutikti ir arkliu kinkytą vežimą, ir "Porsche Cayenne". Ne visuomet aišku, kuo ir kiek legaliai užsiima Stolipinovo gyventojai. Ne visi jie moka skaityti ir rašyti. Bet stereotipais čia nepasivadovausi. Vaikštinėdamas saulėtame Plovdivo senamiestyje miesto vicemeras Stefanas Stojanovas gyrė čia švarą palaikančias moteris ir patikslino, kad daugelis šlavėjų yra romų tautybės, šį darbą dirbančios metų metus. Anglakalbėje žiniasklaidoje galima rasti straipsnių apie vadinamuosius vokiečius – tuos Stolipinovo gyventojus, kurie sau ir šeimai uždirba Vokietijoje.

"Nesiekiame keisti tradicijų ar versti atsisakyti identiteto – tiesiog norime suteikti galimybę integruotis", – tvirtai sako prie Stolipinovo projektų dirbanti "Plovdiv 2019" atstovė Neli Blagova. Antropologės išsilavinimą turinti mergina su šeima ne vienus metus gyveno Stolipinovo rajone – toje dalyje, kurioje daugumą sudaro bulgarai. Taigi jai šie projektai artimi ir asmeniškai, ir iš profesinės pusės.

EKS atstovai Stolipinove jau pradėjo mobilios mokyklos programą, kurioje 6–16 metų vaikai kviečiami tyrinėti ir pakeisti savo gyvenamąją aplinką. Pasitikėjimas savimi, kultūrinis ir socialinis kapitalai – savybės, kurias vaikams siekia atvežti į rajoną kiekvieną savaitę atvykstantis mokyklos autobusiukas. Dar vienas projektas – "Plovdiv 2019" kvietimu, palaikomi Goethe's instituto iš Vokietijos, 2019 m. liepą ant Stolipinovo rajono ribos vokiečių menininkai Martinas Kaltwasseris ir Markas Ronzas įkurs laikiną paviljoną, kuris taps kultūrinių mainų vieta.

Sportas, diskusijos, mokslu grįstas menas, rankdarbiai ir įvairūs kiti būdai didinti abipusę toleranciją ir trinti ribas tarp geto ir miesto – taip pat "Mahala" veiklų sąraše. Šios programos dalies kūrėjai bendradarbiauja su Europos romų organizacijomis, kitomis tarptautinėmis institucijomis. Pavyzdžiui, sausio pabaigoje prie Plovdivo centrinio pašto (nors pastatas keliomis dešimtimis metų jaunesnis už Kauno paštą, jo ateities klausimas – panašiai aštrus) vyks kartu su italais rengiamo teatro dirbtuvių projekto "aW(E)are", kuriame dalyvauja ir romų vaikai bei paaugliai, rezultatų pristatymas.

Atgaivinti

Metas pakalbėti apie tą "Plovdiv 2019" programos dalį, kuri turbūt labiausiai atitinka daugumos žmonių supratimą apie EKS kaip renginį.

Šiuolaikiniai scenografijos ir apšvietimo sprendimai, menų sintezė, renginiai netikėtose erdvėse, pasaulinio garso atlikėjai ir kūrėjai – visa tai Plovdive tikrai bus, kaip visuomet yra ir kitose Europos kultūros sostinėse. Tikėtina, kad būtent šio dalies renginiai susilauks daugiausia dėmesio ir diskusijų. Tokia jų paskirtis.

Vos 2017 m. pradėta tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio "One Dance Week" tradicija, atrodo, turi visas galimybes vystytis dar ne vienus metus po to, kai bus oficialiai baigta "Plovdiv 2019" programa. Tad, jei visuomet spėjate pamatyti visus Naujojo šokio savaitgalio ar šokio teatro "Aura" rengiamo festivalio Kaune spektaklius, kitų metų rugsėjo pabaigoje planuokite suspėti ir į Plovdivą. Šiemet programoje – choreografai ir šokėjai iš Bulgarijos, Čekijos, Japonijos, Libano, Pietų Korėjos ir Burkina Faso.

Šiek tiek mūsiškę "Kultūros naktį" (beje, pradėtą 2009-aisiais, kai EKS titulas buvo skirtas Vilniui) primena projektas "NIGHT/Plovdiv", prieš keliolika metų gimęs kaip vietinis muziejų nakties analogas.

Kasmet rugsėjo viduryje šioje iniciatyvoje dalyvauja apie 70 įvairių institucijų. Šiemet "NIGHT/Plovdiv" nevyko – dar balandį pranešta, kad dėl vidinių ir išorinių priežasčių 2018-ieji renginiui tapo "year zero", iškart pradėta anonsuoti 2019 m. data. Bulgarų reakcijos į šią žinią, švelniai tariant, įvairios – akivaizdu, kad renginys tapęs tradicinis ir laukiamas, o ne vienus metus jį lankantieji šiek tiek jaučiasi ir jo savininkais.

Vienas būsimų "Revive" akcentų – teatralizuotas šou "100% Plovdiv", dramos teatre vyksiantis spalio 17–20 d. Tai  keliaujantis projektas, kurį vokiečių teatro trupė "Rimini Protokoll" jau yra įgyvendinusi beveik keturiose dešimtyse pasaulio miestų. Projekto esmė – per keletą mėnesių atrenkami 100 neprofesionalių aktorių, turinčių atitikti tam tikrus amžiaus, politinių pažiūrų ir kt. kriterijus (beje, trupė atrenka tik pirmąjį dalyvį – vėliau vyksta grandininė reakcija). Scenoje jie aptarinėja realaus gyvenimo problemas ir iššūkius.

Šiek tiek mūsiškę "Kultūros naktį" primena projektas "NIGHT/Plovdiv", prieš keliolika metų gimęs kaip vietinis muziejų nakties analogas.

Atsikvėpti

Atsikvėpti Plovdive galima bet kuriuo metų laiku ir bet kuriais metais. Tai juk Europos pietūs, šiluma ir artumas. Pavyzdžiui, pačioje rugsėjo pabaigoje mieste vyko pirmasis svingo šokių festivalis "Love Swing Dance Festival" (jis, žinoma, grįš ir 2019 m.). Retro šukuosenomis, petnešomis, varlytėmis ir taškučiais pasipuošę šokėjai – beje, daugelis jų treniruotis pradėjo mažiau nei prieš metus – tapo ir svarbia "Plovdiv 2019" programos dalimi – pagal Nato Kingo Cole'o kūrinį L-O-V-E margaspalvė minia šoko tiek istorinėse Plovdivo vietose, tiek dramos teatro scenoje.

Su Bulgarija ar Plovdivu iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturintis kūrinys pasirinktas dėl to, kad yra puikiai atpažįstamas ir simbolizuoja tai, kaip istorija gali būti aktuali ir šiandien.

Taip pat vietos ir užsienio turistams ypač patrauklios atokvėpio programos sąraše – jau tradicinis Plovdivo džiazo festivalis, visoje Europoje minima judumo savaitė, roko muzikos festivalis "Hills of Rock", pirmasis miesto istorijoje gatvės paradas ir kt. Vienas įdomus muzikinis inkliuzas – festivalis "Brexit Blues", sieksiantis įrodyti, kad Europos kultūros saitai nenutrūks ir vienai šalių palikus ES. Gegužę vyksiančiame festivalyje pasirodys per 400 muzikantų – jie įvairiomis formomis pristatys pastarųjų dešimtmečių britiškosios muzikos evoliuciją. Bulgarų emigrantų Jungtinėje Karalystėje kiek mažiau nei lietuvių (bent jau oficialiai), bet "Brexit" ir čia yra gana populiari diskusijų tema.

Ryškiausi "Plovdiv 2019" programos akcentai jau skelbiami specialioje EKS svetainėje. Oficialus EKS startas – 2019 m. sausio 12 d., uždarymo ceremonija – 2019 m. gruodžio 20 d. Į Plovdivą patogiausia atvykti skrendant į Sofiją ir toliau keliaujant traukiniu ar autobusu. Žinoma, viešnagė Europos kultūros sostinėje gali tapti ir vasaros kelionės automobiliu per žemyną akcentu.

Mokiniai lankysis „Skalvijos“ kino centro, Lietuvos energetikos ir Marijampolės kraštotyros muziejų organizuojamuose kultūros edukacijos užsiėmimuose.

Mokyklos, nutarusios supažindinti savo pradinių klasių mokinius su kino menu, liaudies keramikos tradicijomis ir elektros tyrimų istorija pasirinko šiuos užsiėmimus Kultūros paso paslaugų rezervavimo ir užsakymo sistemoje. Šiuo metu kultūros paso paslaugų rinkinį sudaro 246 veiklos, o sąrašas vis dar pildomas. Didžiausią pasirinkimą teikia muziejai ir etninio paveldo edukacinius užsiėmimus siūlančios įstaigos.

Kiekviena mokykla savarankiškai nuspręs, kaip jų pradinukams patogiausia naudotis Kultūros paso paslaugomis. Kultūros pasu gali naudotis atskiros mokinių klasės, taip pat gali būti sudarytos jungtinės kelių klasių grupės.

Nuo 2019 metų pradžios kultūros pasai bus parengti visiems Lietuvos mokiniams. Kiekvienam mokiniui kultūros ir meno veikloms bus skiriama 15 eurų per metus. Kultūros paso priemonei šiais metais skirta 600 tūkst. eurų iš ES struktūrinių fondų lėšų.

Jis kartu su LRT laidų ir projektų vedėjomis Živile Kropaite ir Gerūta Griniūte žada kultūros naujienas vakarais prikelti naujam gyvenimui.

Tiems, kurie domisi

"Tai laida visiems, kurie bent kiek mąsto ir domisi, kas dar vyksta be politinės darbotvarkės. Kitaip pasakius, tiems, kurie, žiūrėdami "Panoramą", neišjungia jos po šalies ir pasaulio žinių bloko, sakydami, "ai, dabar kultūra, kam ji įdomi", – taip laidą "Kultūros diena" pristato žurnalistė Ž.Kropaitė.

Į žurnalistiką iš muzikos pasaulio atėjusi G.Griniūtė sako, kad šios laidos eteryje nuo pirmadienio iki penktadienio dėmesį kartu su kolegomis telks į svarbiausias kultūros pasaulio naujienas: nuo koncertų ir spektaklių iki parodų, knygų sutiktuvių, gatvės meno reiškinių ir t.t. "Kiekvieną vakarą LRT PLIUS kanalą įsijungę nuo 20.10 val. pamatysite ir išgirsite tai, ką kartu su laidos kūrybine komanda atrinksime ir būtinai norėsime pasidalyti", – sako ji.

Komandos siekis – kad kiekviena laida būtų it mažas kultūrinis įvykis, sako Ž.Kropaitė. "O kultūra, kaip žinome, gali būti suvokiama ir labai plačiai – kaip viskas, kas sukurta žmogaus. Todėl tai nebus renginių anonsų kalendorius, spektaklių tvarkaraštis ar dar kas panašaus – tai bus laisvesnio formato žinios apie tai, kas svarbaus ir įdomaus vyksta be rinkimų, kriminalų, sporto", – žada žurnalistė.

Aktorius, muzikantas ir LRT laidų bei projektų vedėjas D.Vaitiekūnas viliasi, kad "Kultūros diena" aprėps platesnius kultūrinius horizontus – ne tik sostinėje ar Kaune, bet ir šalies periferijoje vykstančias naujienas.

Biologiniai laukai sutampa

Šis kultūros pasaulio naujienomis besidomintis laidos vedėjų trio puikiai sutaria ir sako, kad dėl temų ruošiantis laidoms nesipeš. "Dirbsime savaitėmis, tai beveik ir nesusitiksime", – šypsosi Ž.Kropaitė.

"Taip sutapo, kad su Gerūta kartais einame kavos, maloniai pasišnekučiuoti, esame ne kartą drauge ėję į Dominyko gimtadienius. O Dominykas kažkada mane labai nustebino, LRT koridoriuje priėjęs ir pasakęs, kad aš puikiai vedu radijo laidas. Aš nustebau, kad jis klauso Lietuvos radijo, žinoma, be galo tuo pasidžiaugiau, o jį pagyriau už Algimanto Čekuolio parodiją. Dabar mes, be kita ko, pamainomis vis vedame choro "Bel canto" koncertus. Žodžiu, mūsų visų biologiniai laukai daugiau, nei sutampa, tai gal net kažkiek gaila, kad eteryje drauge nedirbsime", – priduria ji.

Nekalbėti klišėmis

G.Griniūtė tikina, kad kaip viena iš laidos vedėjų ir kūrėjų pirmiausia akcentuoja žodį "kokybė".

Gan nemenka užduotis išlaviruoti tarp žinių formato ir "mažyčio kultūrinio reiškinio", norisi sakyti – bandysiu nekalbėti klišėmis, tačiau žinios įpareigoja laikytis standarto. Žiūrėsime.

"Norėčiau, kad žiūrovą pasiektų kokybiška ir aktuali informacija. Aš pati kasdien daugiausia dėmesio skiriu muzikai, nes į žurnalistiką atėjau iš muzikos pasaulio. Tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad daugelis kultūros sričių yra po mano didinamuoju stiklu", – tikina ji.

Ž.Kropaitė sako visas jėgas dėsianti į tai, kad laida būtų įdomi ir suprantama visiems. "Gan nemenka užduotis išlaviruoti tarp žinių formato ir "mažyčio kultūrinio reiškinio", norisi sakyti – bandysiu nekalbėti klišėmis, tačiau žinios įpareigoja laikytis standarto. Žiūrėsime. Tokios laidos ilgai Lietuvos televizijose nebuvo. Labai tikiuosi, kad bus įdomu visiems", – viliasi ji.

"Labai norėčiau, kad mes rastume patrauklią kalbą kalbėti apie kultūrą, nes žodis "kultūra" turi nepelnytą giliamintiškumą ir sunkumą. Labai norėčiau, kad mes suprastume, jog kultūra gali būti visokia – ir akademinė, ir elitinė, ir tokia, kuriai išmanyti reikia suprasti daugybę kontekstų, ir ta, kuria domisi paprasti žmonės. Nuo liaudies meno iki popmuzikos, nuo mados, drabužių, daiktų dizaino iki filharmonijoje vykstančių koncertų", – teigia kultūros pasaulio atstovas D.Vaitiekūnas.

Ž.Kropaitė pritaria nuomonei, kad kultūra Lietuvoje yra labai akademizuota. "Mane erzina frazė "einu pasikultūrinti", nes ėjimas į teatrą, filmą ar parodą, mano galva, gali būti tiesiog veikla, pramoga, gyvenimo dalis, o ne kažkoks išskirtinis, sudievintas, sureikšmintas pasikultūrinimas", – įsitikinusi ji.

"Mes, išgirdę žodį "kultūra", lyg ir susinepatoginame, pasitempiame, ji mums yra kažkas kilnaus, aukštesnio. Man atrodo, taip nebūtinai turi būti. Labai džiaugiuosi sumanymu, kad "Panoramoje" neliktų atskiros kultūros rubrikos, o jos žinios būtų integruotos į bendrą srautą. Kultūra yra mūsų gyvenimo kasdiena", – neabejoja Ž.Kropaitė.

Sveikintinas virsmas

G.Griniūtė sako, kad LRT KULTŪROS virsmas į LRT PLIUS tėra tik pavadinimo pasikeitimas, nes vis dėlto kanalo esmė – turinys. "O turinys – laidos, filmai, koncertai, spektakliai – išlaiko aiškią kryptį: dar daugiau kultūros", – mano ji.

"Viskas labai logiška, siekiant, kad ir sportas šiame kanale patogiau jaustųsi", – svarsto Ž.Kropaitė.

D.Vaitiekūnas taip pat sveikina LRT KULTŪROS virsmą į LRT PLIUS. "Kultūros kanalas tikrai turėtų įgauti platesnį horizontą, nes bent jau man asmeniškai iki šiol kanalas asocijavosi su labai siauram žmonių ratui skirtu menu ir kultūra. Labai tikiuosi, kad galėsime surasti daug skirtingų perspektyvų – plius pažiūrėkime iš dešinės, plius pažiūrėkime iš kairės, plius – iš apačios, plius – iš viršaus, plius – iš priekio, plius – iš širdies. Lietuvoje yra didžiulė kultūrinė ir laisvalaikio įvairovė", – įsitikinęs D.Vaitiekūnas.

LRT PLIUS – nes čia transliuojama ne vien kultūra

Nuo spalio 1 d, pirmadienio, LRT KULTŪRA atsinaujino ir tapo LRT PLIUS. Pasak LRT atstovų, šios permainos reikalingos, nes pavadinimas turi atitikti turinį ir neklaidinti žiūrovų, o per šį kanalą transliuojama ne vien kultūra.

LRT PLIUS pristato naujas laidas:

"Kultūros diena" – tiesioginiai įjungimai, pokalbiai ir karščiausia informacija apie kultūros renginius ir reiškinius.

"Kultūringai su Nomeda" – Nomedos Marčėnaitės pokalbių laida.

"Daiktų istorijos" – Sauliaus Pilinkaus istorinės dokumentikos ciklas.

"Garsiau" – Ramintos Naujanytės-Bjelle laida apie populiariąją muziką, jos santykį su vizualiaisiais menais.

"Į sveikatą" – Igno Krupavičiaus prodiusuojama, sveiko gyvenimo būdo entuziasto Alano Džeranovo vedama laida.

"Už kadro" – laida apie kino pasaulio užkulisius, kurią veda aktorius Arnoldas Eisimantas.

LRT PLIUS taip pat transliuos BBC dokumentiką, pasaulio kino klasiką ("Elito kinas", "Kino žvaigždžių alėja"), mokslo, meno istorijos dokumentiką ir sportą.