Kaip pranešė KPD, dviem paveldosaugininkams medaliai įteikti už viso gyvenimo nuopelnus.

J. Glemža apdovanotas už iniciatyvas ir dalyvavimą vadovaujant paveldo apsaugos institucijoms, indėlį garsinant Lietuvos vardą tarptautinėse organizacijose, jaunųjų paveldosaugininkų švietimą, kultūros paveldo objektų tvarkybos projektus.

Jis su kolegomis vykdė Medininkų pilies gynybinio bokšto atstatymo darbus, parengė Lietuvos teritorijos, 1999 metų Vilniaus bendrąjį planą, parašė knygų apie Lietuvos architektūros paminklus, kultūros paveldo apsaugą ir tvarkymą.

Už architekto, restauratoriaus, dailėtyrininko kompetencijų derinimą, jautrumą rengiant kultūros paveldo objektų paveldotvarkos, pritaikymo projektus, restauratorių kartos formavimą Lietuvoje apdovanotas R. Jaloveckas.

Jis atliko sostinės Šv. Jonų bažnyčios architektūrinius tyrimus ir parengė restauravimo projektą, tyrė ir su kolegomis rengė Vilniaus senamiesčio, gotikinio pastato Stiklių gatvėje projektus, Lietuvos liaudies buities (dabar – etnografijos) muziejaus Rumšiškėse ekspozicijos išdėstymo projektą.

Buvo įteikti ir KPD padėkos ženklai, jie skirti architektei, architektūrologei Rasai Bertašiūtei, architektui Augiui Gučui, architektams restauratoriams Evaldui Purliui, Giedrei Filipavičienei, Gražinai Kirdeikienei.

Apdovanojimai paveldosaugininkams minint jų profesinę šventę buvo įteikti baigtuose restauruoti ir visuomenei praėjusią savaitę atvertuose Sapiegų rūmuose Vilniuje.

Kultūros ministras net buvo išsikvietęs Kultūros paveldo departamento vadovą pasitarti, ką daryti, kad tik medžiai išliktų. Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras teigė, kad radus tinkamus sprendimus, tikrai būtų galima išsaugoti dalį medžių, nepakenkiant nei paveldui, nei visuomenės interesui.

– Na, tokio turbūt gilesnio tyrimo nebuvo. Tam, kad ištirtume, reikėtų gerokai nuardyti dabar esančius atitvarus arba dalį laikančios sienelės. Mes turime tik arboristo išvadą, kuri buvo pateikta, apie medžio būklę ir jų ateitį. O Kultūros paveldo registre medžiai arba kiti užaugę želdiniai nėra įtraukti kaip vertingoji savybė. Tai Kultūros paveldo departamentas tuo klausimu sprendimo nepriima. Tik buvo priimtas sprendimas suteikti leidimą vykdyti tvarkybos darbus ir pritarta statybos darbams, o želdynų klausimas yra paliktas spręsti savivaldybei. Dabar turbūt ir vyksta diskusija, dar ieškoma papildomos medžiagos, ar tie želdiniai galėtų būti įtraukti kaip vertingoji pastato komplekso arba Vilniaus senamiesčio savybė. Tai ta vieta yra jautri – Senamiesčio, Naujamiesčio riba. Ir žiūrint į Basanavičiaus g. išklotinę, tas žalias, iškilęs kalnelis turi tiek estetinę, tiek urbanistinę vertę, tai visiems žmonėms brangi, svarbi vieta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Įpykusi visuomenė visų pirmiausia žiūri į tai, ką daro savivaldybė. Savivaldybė vienaip komentuoja, kiti kitaip komentuoja. Bet kai kuri visuomenės dalis atsisuka ir į Kultūros paveldo departamentą ir klausia, ar tikrai jūsų išduotas dokumentas galėjo staiga jiems atrišti rankas kirsti tuos medžius?

Klimato kaitos ir kiti faktoriai verčia, kad žalumos mieste būtų daug daugiau. Tuo keliu ir einame. Želdinių buvimas kultūros paveldui nemaišo – sukuria tam tikrą vertę miesto urbanistinei struktūrai.

– Pagrindinis dokumentas turbūt yra vertinimo tarybos aktas, kuriame išdėliota, kas yra saugotina, ir juo remiantis, mūsų teritorinis padalinys, Vilniaus skyrius, išduoda arba neišduoda leidimo. Turbūt daugiau nei du metus projektas buvo atmestas dėl techninių ar architektūrinių sprendimų. Ten buvo žymiai didesnis statinys, numatytas viršuje, tokia pavėsinė ir panašiai. Ir tarp 2018 ir 2021 m. vyko susirašinėjimas, projekto keitimas, kol buvo priimtas sprendimas – pritarta tik mažai laiptų aikštelei. Apie želdinius šitoje vietoje nekalbame. Apie želdinius reikėjo pagalvoti gerokai anksčiau. Ir Vilniaus savivaldybė, turbūt kaip ir daugelis kitų, turi inventorizaciją ir, atsižvelgiant į tų želdinių inventorizaciją, reikia priimti sprendimą. Jeigu leidžiama praplėsti požeminę dalį, tada, aišku, be galo sunku išsaugoti želdinius. Bet jeigu atsitrauki du ar tris metrus, tai tada gali išsaugoti tris, keturis ar penkis medžius – tai yra daugiau kaip pusė visų šitų medžių. O kitiems reikėtų pasiūlyti kitokį sprendimą. Dabar yra kontineirinės įleidžiamos sistemos, kad ir medžiai, kurie paauginti 15–20 metų su apvaliu šaknų gumulu, nesiplečiant tos šaknys agresyviai nesiskverbia. Ir tai galima pilnai atkurti. Po kokių 10 metų mes turėsime žymiai gražesnę ir sutvarkytą vietą. Ir aš ne kartą kalbu, kad tame pirminiame projekte, kai 1900-aisiais matėme pirmines nuotraukas ar atvirutes, jose aikštelė nėra apželdinta, bet Mindaugo g., Basanavičiaus g. turi tankų želdinių tinklą.

Aišku, gyvenimas pasikeitė, dabar žmonėms reikia daug daugiau žalios erdvės. Klimato kaitos ir kiti faktoriai verčia, kad žalumos mieste būtų daug daugiau. Tuo keliu ir einame. Želdinių buvimas kultūros paveldui nemaišo – sukuria tam tikrą vertę miesto urbanistinei struktūrai. Bet šituo atveju ir pakalbinus senuosius mūsų restauratorius, architektūros žinovus, daugelis sako, kad šituo atveju reikia priimti tam tikrus sprendimus – kažką išimti, bet paskui galima ir papildyti kitomis rūšimis, gal labiau pritaikytomis augti ten, ne tokiomis aukštomis, kad nepasiektų pastato trečio ar ketvirto aukšto ir t. t. Tai tiesiog yra sutarimo reikalas. Mes, projekto vykdytojai, išdėstėm savo pasiūlymus, kokie jie galėtų būti. Kaip sakau, dabar dar renkam istorinę medžiagą, kad papildytume mūsų vertingąsias savybes, ir pilnai surinkę, tą galėsime padaryti. Medžius matome pasirodančius nuotraukose apie 1700 m., tai nėra tas istorinis laikas, kuomet buvo projektuojamas ir statomas pastatas.

– Jeigu kalbėtume konkrečiai, skirti leidimą medžiams yra savivaldybės kompetencija. Ar jūs nesijaučiate savotiškais atpirkimo ožiais, kurie prieš savo valią buvo įtraukti į štai tokį konfliktą ir į pasitarimus su kultūros ministru, kaip reikėtų spręsti šią situaciją? Kaip jūs matytumėt, ar yra kažkoks būdas išeiti iš šios situacijos, kad ir vilkas liktų sotus, ir avelės sveikos?

– Tas įtraukimas ar dabar sukilęs ažiotažas yra normali mūsų departamento darbo būklė. Tenka labai dažnai diskutuoti ir kartais kovoti dėl kiekvieno medžio, ir siūlyti siūlymus. Aš tikrai čia nematau jokios tragedijos. Pirmadienį susėdus pasikalbėti, mūsų visi darbuotojai išsirikiavo pagrindines problemas ir sako, mes apie šitą kalbame pirmiausia, kai jo reikšmė gal būtų trečia, yra žymiai svarbesnių ir sunkiau išsprendžiamų dalykų. O čia yra vystytojo, savivaldybės, visuomenės ir mūsų, tame tarpe, sutarimas. Mūsų tikslas yra, kad begriūnanti Basanavičiaus g. pusės sienelė būtų sutvarkyta, vystytojas, aišku, nori įgyvendinti savo komercinius tikslus, bet kažkam yra ribos, tai to susitarimo tikrai reikia.

Konsultacijos tikslas – kultūros paveldo objektų valdytojams suteikti metodinę pagalbą dėl objektų tvarkybos ir priežiūros, supažindinti su paveldosaugos reikalavimais, atlikti pažeidimų prevenciją.

Susitikime taip pat dalyvavo Vilkijos seniūnas Paulius Amanaitis ir seniūno pavaduotoja Gintarė Zakarauskienė, Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vyr. specialistas paveldui Žilvinas Rinkšelis.

Susitikimo metu akcentuotas dviejų Kauno rajone esančių urbanistinio paveldo vietovių unikalumas, kurį sudaro istoriškai susiklostęs gatvių ir aikščių tinklas, architektūros, gamtos ir kraštovaizdžio ryšys, būdingi pastatų ir statybai naudotų medžiagų tipai, jų architektūrinė raiška. Specialistai atsakė į gyventojų klausimus.

Dar kartą priminta, o gyventojai paraginti visais iškilusiais klausimais kreiptis į Kultūros paveldo departamento Kauno skyrių ar Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyrių – specialistai visuomet pasirengę padėti ir pagelbėti suteikdami visą aktualią informaciją. Įsipareigota parengti metodinių ir kitų priemonių, kurios ateityje padės gyventojams tvarkytis, kartu išsaugoti vietovės unikalumą ir išskirtinumą.

Kultūros kelio organizatorius – Šilutės kultūros ir pramogų centras. Kultūros keliais siekiama sukurti ir populiarinti atskirą ar kelis maršrutus, kurie būtų grindžiami istoriniu keliu, kultūros koncepcija, pasaulinės svarbos asmenybe ar reiškiniu ir kurie būtų reikšmingi puoselėjant supratimą ir pagarbą bendroms europinėms vertybėms.

Kaip skelbia departamentas, „Vėtrungių kelio“ projektas jau veikia nuo 2013 metų, per dešimtmetį jis sulaukė susidomėjimo ir išaugo į nacionalinio lygmens kultūros kelią.

Pasak Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorės Jūratės Pancerovos, Vėtrungių kelio idėja kilo siekiant pristatyti Mažąją Lietuvą.

Vėtrungę, kuri asocijuojasi su pamariu, jūra, pasirinkome kaip šio krašto atpažinimo ženklą, krašto tapatumo simbolį.

„Pastebėjome, kad daug kas nežino, kas ta Mažoji Lietuva, kuo mes skiriamės nuo didžiosios Lietuvos. Norėjome į tą kelią sudėti tai, kuo mes esame išskirtiniai, – pasakojo J. Pancerova. – Mažąją Lietuvą geriausiai atspindi visa tai, kas susiję su jūra, mariomis, jūrine bei pamario kultūra. Ieškojome simbolio, kas tai įprasmintų. Ir tai yra vėtrungė. Vėtrungę, kuri asocijuojasi su pamariu, jūra, pasirinkome kaip šio krašto atpažinimo ženklą, krašto tapatumo simbolį.“

„Vėtrungių kelias“ orientuotas į jūrinio ir pamario kultūros paveldo atskleidimą, išryškinimą, išsaugojimą bei jūrinio gyvenimo būdo tradicijų tęstinumo palaikymą. Jūrinė ir pamario kultūra apima veiklas, susijusias su laivyba tradiciniais, istoriniais laivais, laivybos, žvejybos pažinimu, jūreivystės istorija, unikalaus gamtinio ir urbanistinio kraštovaizdžio atskleidimu.

Anot J. Pancerovos, į Mažosios Lietuvos ribas sutelpa vienos įspūdingiausių ir unikaliausių Lietuvos vietų: Kuršių nerija, įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ne mažiau įspūdinga Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos kaimu, pamario gyvenvietėmis.

Vėtrungių kelio objektus jungiantys maršrutai sudaro daugiau kaip 500 kilometrų, kuriuose yra daugiau kaip 110 kultūros paveldo objektų. Organizatoriai šiemet pradeda kurti ir tarptautinius maršrutus, pasitelkdami partnerius iš kitų šalių – Vokietijos, Lenkijos, Latvijos.

„Vėtrungių kelias“ – antras nacionalinis kultūros kelias po praėjusiais metais sertifikuoto „M. K. Čiurlionio kultūros kelio”.

Anot departamento, Vilniaus senamiesčio tvarkymo planu bus nustatyti paveldosaugos reikalavimai ir teritorinės apsaugos priemonės visai Vilniaus senamiesčio ir jo apsaugos zonos teritorijai.

„Šiame plane bus reglamentuoti įvairūs parametrai, tokie kaip pastatų aukštingumas, užstatymo tankumo parametrai, kuriais bus privalu vadovautis visiems, kas šioje teritorijoje planuos naujas statybas ar rekonstravimą. Tai užtikrins UNESCO objekto – Vilniaus senamiesčio – išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms, nustatys taisykles statytojams ir turto savininkams“, – informavo departamentas.

Preliminariai, Vilniaus istorinio centro ir jo apsaugos zonos tvarkymo plano rengimas turėtų užtrukti beveik dvejus metus – iki 22 mėnesių.

Parengtą tvarkymo planą turės patvirtini Kultūros ministerija. Ji yra atsakinga už Pasaulio paveldo sąraše esančio Vilniaus istorinio centro apsaugą Lietuvoje. KPD planavimą organizuoja kaip Kultūros ministerijai pavaldi institucija.

Vilniaus istorinis centras į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas 1994 metais. UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančios vertybės Vilniaus istorinio centro ir jo apsaugos zonos tvarkymo planas reikalingas, nes visos į Pasaulio paveldo sąrašą siūlomos įrašyti vertybės turi turėti patvirtintą valdymo planą.

„Vilniaus istorinis centras ne išimtis. Šis Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas – tai valstybės įsipareigojimas UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančiai vertybei, Vilniaus istoriniam centrui, užtikrinti tinkamą teisinę apsaugą“, – BNS informavo departamentas.

Anot įstaigos, šiuo metu yra parengti Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės valdymo sistemos metmenys.

Tvarkymo planas rengiamas remiantis pernai liepos pabaigoje kultūros ministro įsakymu „Dėl Vilniaus senamiesčio ir jo apsaugos zonos tvarkymo plano rengimo pradžios ir planavimo tikslų“.

Departamento teigimu, siekiant parengti Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, 2008 metais buvo pradėtas rengti Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas.

„Jo rengimas buvo komplikuotas, kėlė daug klausimų, ginčių, per planavimo laiką pasikeitė daug teisės aktų, dėl to tapo neįmanoma tęsti jo rengimo – teisės aktai numato ribotą terminą tvarkymo plano rengimui, – informavo departamentas.

Anot įstaigos, kadangi per šio Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano rengimo laiką ne kartą pasikeitė teisės aktai, reglamentuojantys paveldotvarkos tvarkymo planų rengimą, pernai jis buvo pradėtas rengti iš naujo.

Šiuo metu galioja senas dokumentas, patvirtintas dar 2003 metais, kuris jau nebeatitinka realios situacijos.

Kaip BNS sakė Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vadovas Gediminas Rutkauskas, UNESCO pasaulio paveldo vietovėms keliami reikalavimai turėti vieningą valdymo sistemą, kuri apimtų vietovės apsaugą, tvarkybą, naudojimą.

Minimas dokumentas, anot jo, būtent ir reikalingas siekiant užtikrinti, kad dėl sostinės senamiesčio savivaldybė ir centrinė valdžia imtųsi „sinchronizuoto valdymo“, o ne darytų tai dviem lygmenimis.

„Pagrindinis dalykas, kas skirsis, tai bus bendras veiksmų planas, ką daro savivaldybė ir nacionalinės institucijos, kiek skiria finansavimo, kokie yra prioritetai, netgi kokios yra vizijos. Kad nebūtų to blaškymosi, tad tas veiksmų planas ir bus valdymo plane“, – pabrėžė G. Rutkauskas.

Pagal priimtą nutarimą, Kultūros paveldo centro teises ir pareigas perims Kultūros paveldo departamentas (KPD) bei Kultūros infrastruktūros centras.

KPD rinks, kaups, tikslins ir sistemins duomenis apie kultūros paveldą, atliks istorinius tyrimus, išskyrus žvalgomuosius ir detaliuosius archeologinius tyrimus, tvarkys ir rengs su tuo susijusius dokumentus bei informaciją, vykdys specialiosios paveldosaugos bibliotekos veiklą.

Kultūros infrastruktūros centras atliks fizinius – cheminius ir biologinius – tyrimus, susijusius su kultūros paveldu, kaups ir tvarkys su tuo susijusią informaciją.

Kultūros ministerijos Vyriausybei pateiktoje medžiagoje nurodoma, kad Kultūros paveldo centro funkcijos iš dalies dubliuojasi su kitų institucijų veikla. Be to, per pastaruosius trejus metus centras neparengė nė vieno istorinės-meninės raidos tyrimo, vykdyti tik detalieji tyrimai.

„Vertinimo tarybų aktų projektus centras rengia neįvertindamas ekonominio ir socialinio konteksto, galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, savivaldybių strateginių planų, teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir tai dažnu atveju iššaukia teisminius ginčus“, – rašoma Kultūros ministerijos teikime.

Anot jo, taip pat neįvertinamos paveldo objektų valdytojų galimybės užtikrinti deramą jų priežiūrą bei investuoti į tvarkybą, pritaikymo galimybės.

Mato grėsmę skaidrumui

Kultūros paveldo centro naikinimui nepritarė kelios kultūros organizacijos, tarp jų – Valstybinė kultūros paveldo komisija, „ICOMOS Lietuva“.

„ICOMOS Lietuva“ valdybos pirmininkas Dainius Elertas siūlė Vyriausybei nepriimti ir nesvarstyti pateikto projekto, nes „toks sprendimas turėtų būti priimtas tik visapusiškai jį apsvarsčius ir su visuomene išdiskutavus galimas tokio veikimo pasekmes“.

Valstybinė kultūros paveldo komisija atkreipė dėmesį, kad minėtame centre dirba paveldo objektų apskaitą vykdantys specialistai, kurių specialiųjų kompetencijų neugdo nei KPD, nei Kultūros infrastruktūros centras.

Komisijos teigimu, panaikinus centrą gali kristi kultūros paveldo apskaitos kokybė, kilti pavojus paveldo tyrimų objektyvumui, sumažės skaidrumo šiuose procesuose.

Lietuvos dailės istorikų draugija taip pat pabrėžė grėsmę skaidrumui.

Siūlomas pertvarkos modelis pažeidžia skaidrios veiklos principus.

„Siūlomas pertvarkos modelis pažeidžia skaidrios veiklos principus, kai apskaitos, tvarkybos ir kontrolės viešojo administravimo, šiuo atveju net tyrimų ir apskaitos dokumentacijos rengimo veiklos koncentruojamos vienoje viešojo administravimo institucijoje – departamente“, – teigiama jų rašte.

Pasak draugijos, sprendimas parengtas „skubotai, viešai neaptarus ir neišdiskutavus su kultūros paveldo ekspertais, mokslo bendruomene ir visuomene“.

Žada vykdyti funkcijas

Atsakydamas į šiuos priekaištus kultūros viceministras Rimantas Mikaitis teigė, kad sprendimu siekiama optimizuoti ir efektyvinti kultūros paveldo valdyseną.

Atkreipiame dėmesį, kad Kultūros paveldo centro planuojamas išskaidymas nereiškia esamos veiklos panaikinimo.

„Atkreipiame dėmesį, kad Kultūros paveldo centro planuojamas išskaidymas nereiškia esamos veiklos panaikinimo. (...) planuojama pertvarka neigiamo poveikio kultūros paveldo apsaugai nesukels, nes visos centro funkcijos bus toliau vykdomos, o ilgi, sudėtingi ir neracionalūs kultūros paveldo apskaitos procesai bus sumažinti vienoje institucijoje sutelkus visiems apskaitos proceso etapams reikalingas kompetencijas, kartu šį procesą efektyvinant ir sudarant prielaidas geresniam paveldo apsaugos administravimui“, – nurodoma viceministro pasirašytame rašte.

Kultūros paveldo centre šiuo metu dirba 67 darbuotojai.

Kultūros ministerijos duomenimis, pertvarkos metu gali būti atsisakyta iki 11 pareigybių.

Tuo metu KPD pareigybių skaičius turėtų padidėti nuo 123 iki 182, Kultūros infrastruktūros centre – nuo 50 iki 57.

Kultūros paveldo centras įkurtas 1991 metais, tuomet jis vadinosi Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras.

Įstaiga ne kartą struktūriškai keitėsi, bet pagrindinė jos veiklos sritis liko kultūros paveldo paieška, jo inventorizavimas, moksliniai tyrimai, teikimas įrašyti į kultūros paminklų sąrašus ar į Kultūros vertybių registrą.

Kaip BNS patvirtino Kauno apylinkės teismas, KPD pateikė ieškinį, kuriuo prašo atsakovų geranoriškai atlyginti padaryta žalą – 34 tūkst. eurų.

Atsakovai šioje byloje – V. Matijošaitis, bendrovė „Kauno saulėtekis“, kuriai vadovauja mero sūnus Šarūnas Matijošaitis, bei dar vienas privatus asmuo Andrius Š.

Pirmasis apie tai trečiadienį pranešė portalas „Delfi“. Jo duomenimis, trečiasis atsakovas byloje – bendrovės „Kauno saulėtekis“ statybos vadovas.

Pasak teismo, prašoma iš atsakovų valstybės naudai priteisti nekilnojamosioms kultūros vertybėms padarytą žalą dėl sunaikintų dvaro teritorijoje buvusių kultūros vertybių – svirno ir tvarto.

„Delfi“ duomenimis, jie buvo nugriauti.

Savo ruožtu BNS perduotame komentare V. Matijošaitis sakė, kad jis viską, kas buvo likę, restauravo.

„Iš to, kas buvo likę, viską restauravau, atkūriau ir atstačiau klausdamas specialistų patarimų, o dabar už tai nori nubausti? Manau, čia buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai pabandžiau išsaugoti nykstantį paveldinį objektą nuo visiško sugriuvimo“, – kalbėjo Kauno meras.

Tuo metu KPD Kauno teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė pabrėžė, jog skyrius keliskart kreipėsi į Andrių Š., veikusį pagal V. Matijošaičio suteiktą įgaliojimą, siūlydamas atlyginti valstybei padarytą žalą be teismo. Tačiau prašymas liko be atsako.

Iš to, kas buvo likę, viską restauravau, atkūriau ir atstačiau klausdamas specialistų patarimų, o dabar už tai nori nubausti?

„Žalos komisijos paskaičiuoti nuostoliai trijų metų laikotarpyje neatlyginti. Tokiu atveju, atsirado pagrindas parengti ieškinį teismui. Atkreiptina, kad Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis skyrius ne kartą kreipėsi į A. Š. klausdamas, kur saugomas demontuotas svirnas, nes buvo pateikta informacija, kad senasis svirnas išvežtas restauruoti. Tačiau konkretaus atsakymo negauta“, – BNS nurodė departamento atstovė.

V. Matijošaitis Kačiūniškės dvarą Kauno rajone įsigijo 2017 metais.

Tuomet jis BNS pabrėžė, jog Kačiūniškės dvaru vadinamas įsigytas pastatas iš tikrųjų nėra dvaras, o tiesiog „senas, apleistas pastatas, neturintis jokios paveldosauginės vertės“.

Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registre yra įrašyti Kačiūniškės dvaro sodybos fragmentai. Ten nurodoma, kad komplekso vertingosios savybės yra planavimo sprendiniai, statinių formuojama kompozicija, taip pat buvusių komplekso statinių liekanos ar jų vietos, žemės ir jos paviršiaus elementai, takai ir jų dangos.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, 1929 metais Kačiūniškių dvarelyje kanauninko Juozo Meškausko iniciatyva įsikūrė vienuolės benediktinės. Čia jos užveisė sodą ir pastatė dvaro rūmus. Sovietmečiu vienuolynas uždarytas, rūmai tapo gyvenamuoju namu.

Konkursas į šias pareigas neskelbtas, pasak ministerijos, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, jog įstaigos vadovas, kurio tarnybinė veikla per kadenciją buvo įvertinta gerai ar labai gerai, gali būti skiriamas antrai kadencijai be konkurso.

Aplinkosaugininkas ir geografas V. Bezaras KPD vadovauja nuo 2018 metų gruodžio.

Savaitės pradžioje jo pateiktais duomenimis, į departamentą kreipėsi apie 25 savivaldybės, prašydamos iš naujo įvertinti 65 jų teritorijoje esančių paminklų teisinę būklę, kad šiuos būtų galima nukelti.

„Tai yra palaidojimo vietos, kelios vietos sutampa su kapinėmis – yra Kauno karių kapinės, Vilniaus Antakalnio kapinės, yra ir daugiau, bet didžioji dalis yra atskirai palaidota“, – BNS sakė KPD direktorius.

Pasak jo, sovietų karių palaidojimo vietos teisiškai yra atskirtos net ir nuo minimų kapinių kompleksų.

Anot V. Bezaro, 11 atveju savivaldybėms nurodyta, kad jos pačios gali demontuoti paminklus, nes jiems vertingųjų savybių nėra nustatyta, tuo metu pirmadienį, V. Bezaro teigimu, KPD sudaryta vertinimo taryba priėmė sprendimus dėl 15 objektų: penki iš jų – Raseinių rajono savivaldybėje, keturi – Pasvalio rajone, Rokiškio rajono ir Marijampolės savivaldybėse – po du,  po vieną – Varėnos, Mažeikių rajono savivaldybėse.

„Taigi, turime beveik pusę jau apsvarstytų ir pakeistų registre objektų“, – kalbėjo KPD vadovas.

Darbai planuojami visiems metams į priekį, o vertinimo tarybos aktų vien per mūsų tarybas parengiama apie tūkstantį. Skaičiai dideli, tad bet koks pasistumdymas sukelia įtampas.

Savivaldybių prašymai leisti nukelti sovietmečio memorialus KPD užplūdo po Rusijos invazijos į Ukrainą kultūros ministrui liberalizavus taisykles, leidžiančias lengviau spręsti dėl tokių paminklų išbraukimo iš nekilnojamųjų kultūros vertybių registro.

Tais atvejais, kai sovietiniai memorialiniai paminklai įtraukti į šį registrą, sprendimus gali priimti tik ekspertai – savivaldybių vertinimo tarybos arba vienintelė nacionalinė taryba, skirta nagrinėti klausimams dėl memorialinius objektų.

V. Bezaro teigimu, artimiausiame nacionalinės vertinimo tarybos posėdyje birželio pradžioje turėtų būti leista nukelti dar apie 10 paminklų.

Vietinius organus, galinčius spręsti dėl vietinio reikšmingumo lygmens vertybių, turi septynios savivaldybės.

Sprendimus taryboms siūlo Kultūros paveldo centras, tačiau vertinimo tarybos juos dar gali koreguoti. Taryboms apsisprendus naikinti paminklų teisinę apsaugą, šie sprendimai siunčiami KPD, pastarasis atnaujina registrą ir savivaldybės gali paminklus nukelti.

Pirmosios šį sudėtingesnį kelią perėjo Varėna ir Palanga. Palangos vietinei vertinimo tarybai uždegus žalią šviesą, praėjusią savaitę savivaldybė nukėlė miesto centre stovėjusį sovietinį obeliską su kūju ir pjautuvu. Varėnos rajono savivaldybė praėjusią savaitę nuo postamento nukėlė Merkinėje buvusį sovietinio kario paminklą.

Kitos memorialus pašalinusios savivaldybės tai galėjo daryti be didesnių kliūčių, kadangi jie neturėjo vertingųjų savybių.

V. Bezaras tvirtino, kad užplūdus savivaldybių prašymams, KPD atsisakė pirminės idėjos apžiūrėti visus paminklus vietoje, o pasikliovė teritorinių KPD padalinių bei savivaldybių ekspertų duomenimis, vaizdine medžiaga.

Jis pripažino, kad šiems klausimams ekspertai šiuo metu teikia prioritetą, todėl kitus, anksčiau suplanuotus darbus dėl kitų objektų tenka atidėti.

„Darbai planuojami visiems metams į priekį, o vertinimo tarybos aktų vien per mūsų tarybas parengiama apie tūkstantį. Skaičiai dideli, tad bet koks pasistumdymas sukelia įtampas“, – sakė departamento vadovas.

Anot V. Bezaro, departamentas nefiksuoja, kiek pačių paminklų jau yra nukelta, kadangi didesnę dalį sprendimų savivaldybės gali priimti savarankiškai.

Kai kuriuos memorialus sovietų kariams jau yra nukėlusios Kauno miesto, Kėdainių, Varėnos rajono, Marijampolės ir kai kurios kitos savivaldybės, dalis savivaldybių yra priėmusios sprendimus memorialus nuimti, tačiau dar laukia paveldosaugininkų išvadų.

O tai reiškia, jog paminklui netekus vertingųjų savybių, jis nebetenka valstybės saugomo objekto statuso.

Su šiuo sprendimu  vertinimo taryba pirmadienį kreipsis į Kultūros paveldo departamentą, kad šis pritartų ir išbrauktų šį objektą iš Kultūros vertybių registro.

Tuomet Palangos savivaldybės administracija iškart pradės vykdyti Palangos miesto Tarybos balandžio 28 dienos sprendimą demontuoti kurorto centre esantį obeliską ir visus jo priklausinius.

Tad viskas vyksta įstatymų nustatyta tvarka ir civilizuotai.

Norėčiau kreiptis į kai kuriuos politikus: prašau nustoti kiršinti Palangos bendruomenę ir ją skaldyti. Nereikia bandyti įtikinti ir eskaluoti, jog „sėdint“ „Facebooke“ lyg Seimo rūmų posėdžių salėje, neva meilė Bučai yra kur kas didesnė, matoma geriau ir sveria daugiau nei  mums, esantiems čia Palangoje.

Mes tikrai žinome, kas yra Bučos tragedija ir Bučos žmonių skausmas, su Bučos meru nuolat telefonu bendraudavau ir tuomet, kai miestas buvo užimtas Rusijos okupantų. Mes, palangiškiai, savo palaikymą išreiškėme ne kalbomis, politikavimu, o labai konkrečiais veiksmais ir labai konkrečia pagalba kiek tai buvo įmanoma padėti okupuotam ir iš visų pusių apsuptam miestui.

Pastaruoju metu politinio ažiotažo kurstymas ir bandymas pelnyti politinius dividendus pasitelkiant ir pasinaudojant Ukrainos karo tragedija ir ypač Palangos miesto partnerio Buča yra labai neskanus ir daugeliui  nepriimtinas.

Tie, kas įsivaizduoja ir bando kurstyti, jog antkapinis paminklas – obeliskas  su visomis mažosios architektūros detalėmis – tučtuojau turi būti nugriautas, o gal net ir susprogdintas, pasakysiu  – mes nesame barbarai ir nesame Ukrainos kare siautėjančios orkos.

Mes nekviesime sprogdintojų, nepulsime su kastuvais  rausti žemes ir ieškoti, yra ar ne toje vietoje Antrojo pasaulinio karo metu žuvusiųjų sudilusių kaulų.

Viskas bus daroma civilizuotai ir taip, kad patys save gerbtume. Tad: obeliskas jau netrukus atlikus visas teisines procedūras bus nuimtas, toje vietoje atsiras nedidelė memorialinė lentelė, o visos aikštės rekonstrukcijos metu šiuolaikių technologijų pagalba bus ištirta ir tai, kas šioje vietoje yra po žeme. Taškas.