Kęstučio žmoną ir Vytauto Didžiojo motiną Birutę galėtume vadinti garsiausia viduramžių Lietuvos moterimi ir paskutiniąja pagonių "šventąja", kurios kultas, apipintas legendomis, tam tikra prasme gyvuoja iki šiol. Ką apie ją žino istorikai?
Ir graži, ir protinga
Neseniai žiniasklaidoje nuvilnijo teiginys, kad Birutė neva nebuvusi Vytauto Didžiojo motina. Ką apie tai mano istorikė Inga Baranauskienė, Birutei skyrusi ne vieną mokslinį straipsnį, o dabar plušančią prie romano apie ją.
"Kažkas yra pasakęs, kad, rašant istorinį romaną, nieko nereikia išgalvoti – reikia tik pasistengti suprasti, kaip viskas buvo. Šis principas artimas ir man", – sako istorikė, Birutės istoriją nusprendusi, visų pirma, išnagrinėti moksliškai, po kruopelytę rankiodama duomenis iš šaltinių.
"Romaną dėl to teko perrašyti keletą kartų ir todėl rašymas labai prailgo, vis dėlto manau, kad man pavyko atskleisti nemažai naujų, ankstesnėje istoriografijoje bei literatūroje nepastebėtų ir neįvertintų Birutės istorijos niuansų", – kalbėjo istorikė.
Ar iš tiesų Birutė buvo savotiška pagonių vienuolė – baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kursčiusi ugnį? Tokį Birutės paveikslą, anot istorikės, suformavo XIX a. romantikai, rėmęsi antikinės Romos vestalėmis. Tačiau baltų vaidilutės (tiksliau, žynės, nes "vaidilutė" yra prūsiškas žodis) turėjo ir kitokių pareigų, tad amžinosios ugnies kurstymas turbūt nebuvo svarbiausias jų užsiėmimas. Kaip galima spręsti iš pabirų duomenų, žynės ir gydydavo, ir gimdymus priimdavo, ir savotišką socialinę rūpybą organizuodavo, ir šiaip patardavo įvairiais klausimais, o kritiniais atvejais net išlydėdavo gentainius į dausas. Antai šaltiniai sako, kad 1336 m. Pilėnuose viena "sena ragana" bene šimtą karių kirviu nukirto, o paskui tuo pačiu kirviu save pribaigė.
"Taigi žynė viduramžių Lietuvoje buvo autoritetas, ir Birutę turėtume įsivaizduoti ne kaip drovią mergelę, kuri, poeto Silvestro Valiūno žodžiais tariant, pamačiusi kunigaikštį, "puola ant veido", o kaip protingą, valingą ir gan nepriklausomą moterį. Kęstutį greičiausiai sužavėjo būtent tai", – svarstė istorikė.
Antroji Kęstučio žmona
Anot istorikės, Birutė nebuvo pirmoji Kęstučio žmona. Tai patvirtina daugelis faktų. Pavyzdžiui, vyriausieji Kęstučio sūnūs, Butautas ir Survila, dalyvavo karo žygiuose 1336 m. ir turėjo būti gimę ne vėliau kaip 1320 m. Jauniausioji Kęstučio duktė galėjo gimti tik apie 1370 m., nes, pasak Jano Dlugoszo, Birutė, apie 1349 m. tekėdama už Kęstučio, tebebuvo "žydinčio amžiaus mergelė".
"Mano ir daugelio kitų istorikų nuomone, Butautas, Survila ir Vaidotas buvo Kęstučio sūnūs iš pirmos santuokos, o Vytautas – Birutės pirmagimis", – aiškino istorikė.
Metraštininkų dėmesio Birutė susilaukė būtent kaip Vytauto motina. "O Vytauto Ališausko atradimas, kad XVIII a. Latgaloje buvo garbinama deivė Birutė, niekaip negali paneigti kunigaikštienės Birutės egzistavimo, nes ji XVI–XVIII a. Lietuvoje irgi buvo garbinama kaip deivė ar bent jau kaip šventoji", – aiškino I.Baranauskienė.
Abu buvo patrauklūs
Pasak istorikės, Vytauto gimimas datuojamas apytikriai 1350 m. Kęstučiui tai buvo sunkus laikotarpis: 1348 m. pradžioje kryžiuočiai sutriuškino lietuvius Strėvos mūšyje, po poros mėnesių sunaikino keturias Šiaulių žemės pilis, rugpjūtį privertė pasiduoti anksčiau net trylika apsiausčių atrėmusią Veliuoną.
"Tokiomis aplinkybėmis Kęstutis kaip tik ir galėjo patraukti ieškoti paguodos į Palangą: ši pilis, nors ir suspausta tarp Vokiečių ordino Prūsijos ir Livonijos atšakų, laikėsi tvirtai, o jos jauna žynė, pasirinkusi tarnystę dievams tokioje pavojingoje vietoje, negalėjo nekelti susižavėjimo", – įsitikinusi I.Baranauskienė.
Antra vertus, ir Birutė negalėjo nesižavėti Kęstučiu – karo su Vokiečių ordinu didvyriu. Be to, Kęstutis tuo metu turėjo neblogai atrodyti – nors 1348 m. jis jau buvo baigiąs penktą dešimtį, pasak istorikės, nenusėdo nuo žirgo dar daugiau nei tris dešimtmečius.
Išsivežė jėga
Birutei priesaika dievams buvo šventa. Kęstutis buvo išaugęs šeimoje, įpratusioje manyti, kad skirtingos tikėjimo dogmos nėra tokios svarbios, kad dėl jų būtų verta atsisakyti žmogiškosios laimės. Taigi Kęstutis išsivežė Birutę jėga.
"Jai, kaip ir visai Lietuvai, teko dar kartą susimąstyti, kas svarbiau – dievai ar žmonės? Birutė pasirinko žmones – vyrą, kurį mylėjo, ir vaikus, kuriuos jam pagimdė ir dėl kurių galiausiai paaukojo savo gyvybę", – sako I.Baranauskienė.
Anot istorikės, Lietuvos visuomenė, pripažindama tokį Birutės pasirinkimą, įgijo priešnuodį prieš religinį fanatizmą. "Tai vėliau įgalino priimti krikštą, laimėti karą su Vokiečių ordinu ir t.t. Kitaip tariant, per Birutei kilusią dilemą išsisprendė ir visą valstybę kankinusi dilema – būtent tai suteikė pagrindinei dramos herojei lig šiol neblėstančią charizmą", – įsitikinusi pašnekovė.
Neramus gyvenimas
Birutės santykiai su Kęstučio šeima klostėsi sudėtingai. Kęstučio sūnūs Butautas ir Survila niršo dėl tėvo sprendimo pasirinkti įpėdiniu Birutės pirmagimį Vytautą ir galop 1365 m. pabėgo pas kryžiuočius. Žmogiškųjų silpnybių netoleruojantis Algirdas taip pat vargu ar galėjo pritarti skandalingoms brolio vedyboms. Tačiau ilgainiui joms pritarė. Viena iš priežasčių – 1350 m. Algirdas irgi vedė antrąjį kartą. Ir naujoji Algirdienė – Tverės kunigaikštytė Julijona – taip pat panoro, kad vyro įpėdiniu taptų jų pirmagimis Jogaila, o ne kuris nors iš posūnių.
Kad apsaugotų Jogailą nuo vyresniųjų brolių pretenzijų, Algirdas su Julijona turėjo užsitikrinti Kęstučio paramą. O ir Kęstučiui reikėjo Algirdo paramos, kad galėtų palikti Trakų kunigaikštystę Vytautui. Pusbroliai – Vytautas su Jogaila – nuo mažens buvo skatinami bendrauti ir ilgainiui išties susidraugavo. Birutės gyvenimas nuo 1352 m. ėmė tekėti ramesne vaga, gimė dar du sūnūs ir trys dukros.
"Birutės gyvenimas toli gražu nebuvo lengvas. Štai 1361 m. Kęstutis pateko į Ordino nelaisvę. Birutei teko perimti vadovavimą Trakų kunigaikštystei ir organizuoti vyro pabėgimą iš Marienburgo pilies. 1365 m. Kęstučiui su Algirdu esant Volynėje, Butautas ir Survila pabėgo pas kryžiuočius, o paskui atvedė jų kariuomenę prie Vilniaus. Taigi Birutei ne kartą teko priimti sudėtingus sprendimus", – įsitikinusi istorikė.
Vis dėlto sunkiausi išbandymai Birutę užklupo gyvenimo pabaigoje. Po Algirdo mirties Jogaila, kurstomas brolio Skirgailos ir motinos Julijonos, ėmė flirtuoti su Vokiečių ordinu. Kęstutis neapsikentęs ištrėmė Jogailą į Vitebską. Įsižeidęs Jogaila pirmai progai pasitaikius susigrąžino Vilnių ir, padedant kryžiuočiams, išstūmė Kęstučio šeimą iš Trakų. Paskui Kęstutis su Vytautu buvo klasta suimti.
Lietuviškas Ragnarokas
Minėti įvykiai buvo tarsi viso pagoniško pasaulio pabaiga – tikras lietuviškas Ragnarokas (germanų mitologijoje Ragnarokas – pasaulio pabaigos mūšis, kurio metu dievai sunaikina pabaisas ir žūsta patys, ir po kurio prasideda nauja era).
Birutė, panašiai kaip ir Vytautas, nepritarė vyrui dėl Jogailos nuvertimo ir savo tylų protestą išreiškė likdama Trakuose. "Deja, tokiu būdu ji tik paskatino Algirdaičių sąmokslą, – teigė istorikė. – Praradus Trakus, Birutei su šeima teko trauktis į Gardiną, o iš ten – į Brestą, kur Kęstučio manymu, šeimai turėjo būti saugu. Tačiau, jam su sūnumi Vytautu išžygiavus atsiimti Trakų, Brestą užpuolė žentas – Mazovijos kunigaikštis Jonušas."
Birutė jo puolimą atrėmė, bet pirmoji žinia, kurią ji išgirdo pasibaigus puolimui – suimtas Kęstutis nusižudė Krėvoje. Tačiau, anot I.Baranauskienės, gerai pažinodama Kęstutį, ji negalėjo pastarąja žinia patikėti."
Birutei vėl iškilo skausminga dilema: sutikti su Algirdaičių skelbiama Kęstučio mirties versija ir melsti pasigailėjimo Vytautui (po tėvo žūties jis tebekalėjo Krėvoje) ar iškelti nusikaltimą į viešumą, rizikuojant pirmagimio gyvybe? Ir vėl į iššūkį ji sureagavo kaip tikra kovotoja: užuot keliaklupsčiavusi prieš Algirdaičius, ji pasiuntė marčią organizuoti Vytauto pabėgimą.
Pačios Birutės veiksmai lieka nežinomi, bet jai buvo likęs vienintelis kelias – veržtis į Žemaitiją ir čia sutelkti Vytautui kariuomenę. Bet, matyt, kažkas nepavyko – kažkur pakeliui, greičiausiai ties viena iš brastų per Nemuną, Algirdaičiai jai pastojo kelią ir Birutė žuvo per susirėmimą.
Tašką padėjo sūnus
"Šaltiniai teigia, kad Birutė buvo paskandinta, – pažymi istorikė. – Jos sūnų Žygimantą ir dukterį Rimgailę Algirdaičiai paėmė į nelaisvę, dėdę Vidmantą ir sūnėną Butrimą žiauriai nukankino, o Vytautui teko bėgti pas tą patį Mazovijos kunigaikštį Jonušą, kuris prieš keletą mėnesių buvo apsiautęs Birutę Breste. Vis dėlto Algirdaičiams neteko švęsti pergalės", – pažymėjo istorikė.
Pasibaisėję Birutės žūtimi, žemaičiai sukilo, parėmė Vytautą, kuriam Jogaila po dešimtmetį trukusių kovų turėjo grąžinti Trakus ir Vilnių. Tapęs Lietuvos valdovu, Vytautas pasiekė galutinę pergalę prieš Vokiečių ordiną, padėdamas galutinį tašką savo motinos istorijoje.
Anot istorikės, lietuviškasis Ragnarokas praėjo taip, kaip ir turėjo – nušluodamas praeitį ir palikdamas po savęs didvyrių milžinkapius, atvėrė kelią naujai pradžiai.
Amžinojo poilsio vieta
"Birutės kapu esame įpratę laikyti Palangos piliakalnį, tačiau vargu ar ji galėjo būti kremuota Palangoje, kuri pilis jau buvo apleista apie 1360 m., – teigė I.Baranauskienė. – Birutės kremavimo vietos reikia ieškoti kitur. Dėmesį traukia Ariogala: šalia jos esantis Gėluvos piliakalnis – Ariogalos istorinės pilies vieta – vadinamas Birutkalniu, netoli jo yra Birutės pieva ir šaltinis, vadinamas Birutės akimi", – vardijo istorikė.
Nežinomas XVI a. metraštininkas, perrašydamas mitą apie Sovijų, aiškinantį pagonių lietuvių paprotį deginti mirusiuosius, pridėjo pastabą, kad ir Vytautas sudeginęs Ariogaloje savo žmoną ir po to nustota deginti mirusiuosius.
"Čia kažkas supainiota – juk abi Vytauto žmonos mirė būdamos katalikės ir buvo palaidotos katalikiškai. Tačiau Birutė kaip tik žuvo krikščionybės įvedimo išvakarėse ir, kaip galima spėti, pakeliui į Žemaitiją. Tad labai tikėtina, kad Ariogaloje buvo kremuota būtent ji", – mano istorikė. Vis dėlto Palangos reikšmė dėl to nesumenkėja, nes būtent palangiškiai išsaugojo Birutės atminimą ir tebesaugo jį iki šiol.
