Pokyčiai po pokyčių

Pirmą kartą su menininke E. Šimkute susitikau kone prieš trejus metus. Studiją įkūrusi vos už kelių šimtų metrų nuo dienraščio redakcijos, jauna moteris tąkart atvėrė ir kūrybinių erdvių duris, ir savo širdį.

„Atrodo, kad tapydama užlipu ant bangos ir plaukiu ja. Tuo metu tarsi medituoju, esu nesvarumo būklės. Dingsta alkis, troškulys, miegas ir visi kiti poreikiai, norai. Regis, pamirštu net apie laiką. Į realybę grąžina tik praleisti skambučiai ir namiškių klausimai, ar pareisiu namo“, – E. Šimkutei bekalbant atrodė, kad savo charizma ji užpildo kiekvieną Laisvės alėjoje esančios studijos sprindį.

Norėdama pažinti menininkę, mediciną išmainiusią į drobę, dažus ir laisvę būti savimi, pirmojo susitikimo metu daugiau kalbėjau apie kūrybą. Šįsyk mudviejų pokalbio temą diktavo pokyčiai.

„Per tuos metus buvo daug visko. Pirmiausia, uždariau patalpas Laisvės alėjoje. Pradėjau galvoti, kad reikia didesnių, – mano akims krypstant į šviesias naujos studijos sienas ir aukštas lubas, E. Šimkutė skaičiavo ne patalpų kvadratinius metrus, o keliones, kurių pastarieji metai buvo dosnūs. – Dviese su draugu išmaišėme visą Europą, didžiąją dalį Meksikos, palietėme dalelę Amerikos. Vėliausia kelionė buvo Tailande. Ten praleidome du nuostabius mėnesius. Vienos kelionės metu pradedame planuoti kitą, tada grįžtame namo, mėnesį ar du padirbame iš širdies ir vėl keliaujame. Turime savo tikslų. Dabar labai norime pamatyti Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Japoniją, Singapūrą.“

Randa savus kelius

Eglė su mylimuoju nesirenka turistų išmintų kelių, nelanko atvirukus puošiančių, miestus reprezentuojančių objektų. Kelionės jiedviem leidžia patirti, pažinti ir pasisemti įspūdžių. Visa tai surinkti galima tik einant, pasiklystant, ragaujant ir netikėtai įsiveliant į vietinių kasdienybę, todėl poros galvose kaskart dėliojasi nauji maršrutai, kurių jokia kelionių agentūra neįtraukia į savo programą. Tarkime, Tailande, kiek daugiau nei per mėnesį, motoroleriu Eglė su draugu ištirpdė apie 2 tūkst. km, patyrė šalies šiaurės vietinių rūpestį, pamatė ištvirkusį gyvenimą pietuose, vakarieniavo prabangiuose restoranuose, ant šaligatvio su vietos vargeta laužė sausą bandelę.

„Būna, kad per dieną nueiname 40 km pėsčiomis, greitu žingsniu. Jei galvojate, kad tokiu tempu nespėjame nieko pamatyti, labai klystate. Spėjame viską – ir pavalgyti, ir nuotraukų pasidaryti, ir draugų susirasti. Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti“, – E. Šimkutė tikino, kad pasirinktas keliavimo būdas, leidžia geriau pažinti ne tik aplinką, bet ir save.

Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti.

Vienos kelionės metu Eglė įveikė motorolerių baimę. Prisijaukinti dviratę transporto priemonę Tailande jai padėjo ne tik mylimasis.

„Susipažinome su tokia įdomia pora. Vaikinas iš Nyderlandų, o mergina iš Ispanijos. Ji sako: Egle, man ir panašiai buvo. Aš sėdau ant motorolerio, griuvau, tada nulipau, apspardžiau jį, spjoviau tris kartus, galiausiai vėl sėdau ir nulėkiau, – E. Šimkutė džiaugėsi įvykusiu pirmuoju kartu ir visais likusiais, kurių kelionių metu nestinga. – Kažkada bijojau šokti į jūrą, dabar nebijau. Atrodo, tą akimirką negalioja jokios taisyklės. Tu tiesiog atsiduodi visatai.“

Rado savo vietą

Kiekviena kelionė, anot 33-ejų kaunietės, palengvina kišenes, tačiau suteikia svorio sielai ir tarsi pasėja sėklą, kuri bėgant laikui brandina saldžius vaisius. Štai, po kelionės Meksikoje, Tulume, kur jauna moteris patyrė stiprų apsinuodijimą maistu, gimė ryškių spalvų paveikslas „Džiunglės“. Afrikoje patirti įspūdžiai virto moterų su susuktomis skaromis ant galvų diptikais. Dar vienam darbui, vos prieš savaitę iškeliavusiam į naujų šeimininkų namus, kūrėją įkvėpė Kroatija, kurioje kaskart lieka ne tik visos žemiškos problemos, bet ir Eglės širdis. Grįžusi iš Tailando moteris tapyti nepuolė, tačiau persikėlė į naują studiją, esančią V. Putvinskio gatvėje.

„Šalimais draugės nuomojosi kabinetą. Vis kartodavau joms, kaip man patinka ši vieta ir kokia ypatinga V. Putvinskio gatvė savo aura. Praėjusių metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, prieš mūsų kelionę į Tailandą, pamačiau skelbimą. Supratau, kad nuomotis patalpas ir du mėnesius laikyti jas tuščias, negaliu. Prašyti, kad man jas rezervuotų, ir tikėti, kad taip bus – naivu. Nusprendžiau viską palikti likimui, – o jis, anot kūrėjos, jai buvo maloningas. – Grįžusi pamačiau, kad patalpos V. Putvinskio gatvėje vis dar nuomojamos. Atėjau, pasižiūrėjau ir pasakiau, kad noriu čia likti. Ši studija, kaip ir ankstesnioji, tapo mano per parą.“

Kaip ir anksčiau, Eglė neskaičiuoja valandų, praleistų studijoje. Laikas čia esą bėga savaip ir kitaip. Ne tik jai.

„Ateina draugės pas mane ir sako, kad nenori išeiti. Čia gera“, – E. Šimkutė džiaugėsi radusi ramybės oazę.

Mane pačią, vos tik įžengus vidun, apėmė jausmas, tarsi čia būčiau buvusi jau anksčiau. Kūnas savaime klestelėjo ant kušetės, o lūpos prilipo prie puodelio su juoda kava. Pirmiausia dirstelėjau į spintelę su knygomis. Kai Eglės pirštams nepaklūsta teptukai, į rankas keliauja Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia", Sylvios Browne „Gyvenimas čia ir anapus“, Deepako Chopros „Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai“ ir kita panaši literatūra. Tomis dienomis, kai spalvos, regis, pačios liejasi ant drobės, studijos grindys užklojamos polietilenu. Taip gimsta menas – prie irisų nuogumą demonstruojanti deivė ar mąslaus žvilgsnio moteris, su šnypščiančiomis gyvatėmis galvoje.

Suburs daugiau kūrėjų

Eglės studijoje, kaip sako ji pati, dalelė pasaulio, kol kas telpanti ant kelių Filosofo akmens krautuvėlės lentynų. Joje – šachmatai iš Meksikos, smilkalinės, rankomis kalinėtos medinės dėžutės ir karštų gėrimų padėkliukai iš Tailando, odinės knygelės, atkeliavusios iš tolimosios Indijos ir daugybė akmenų: piritas, medaus kalcitas, karneolis, ametistų kamputis, labradoritai, agatas. Greitai į studiją, kurioje organizuojami žaidimai „Lila“, sąmoningo kvėpavimo užsiėmimai ir moteriški susibūrimai, atkeliaus dar daugiau lentynų, skirtų menininkų darbams ir jų sklaidai.

„Yra pradedančiųjų, yra daug metų dirbančių. Puikiai žinau, kad meno žmogui nelengva be matomumo, žinomumo, – atsigręžusi į lentynas E. Šimkutė džiaugėsi, kad jose savo vietą rado auksarankės bičiulės, „Rezgu pinkles“ įkūrėjos Deimantės rankinės ir delninės. – Įsivaizduoju dar kelias lentynas su molio dirbiniais, galbūt kokiais nors papuošalais, kuriems nereikia seifo. Noriu, kad visi būtume vienoje vietoje. Kai aš dalijuosi viena – vienaip, kai dalijamės visi – daug lengviau.“

Greta lentynų – kabykla su keliais džinsiniais viršutiniais drabužiais. Per mudviejų pokalbį Eglė buvo pasipuošusi žalios spalvos močiutės švarkeliu, kuris skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų. E. Šimkutė nusiteikusi prieš besaikį vartojimą, o šią poziciją išreiškia savo darbais – senais, iš spintos kampučio ištrauktais, dėvėtų drabužių parduotuvėse atrastais, nuostabiais piešiniais antram gyvenimui prikeltais drabužiais. Studijoje galima įsigyti jau išpieštų drabužių, tačiau galima atnešti ir savų.

„Prie vieno švarkelio dirbu apie savaitę. Finansiškai neapsimoka, bet man labai patinka. Sėdžiu, dedu taškelius ir mėgaujuosi procesu. Man tai geriausia meditacija“, – ranka perbraukusi pakabus, E. Šimkutė įsitaisė fotelyje, savo tapytų moterų kaimynystėje.

Tiki meno galia

Žiūrėdama į Eglę atkūriau pirmąjį mudviejų pokalbį ir jo metu tvyrojusią nuotaiką. Pamenu, išėjusi pagalvojau, kad besišypsanti tamsiaplaukė yra viena laimingiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Tos pačios mintys lydėjo ir šįsyk. Atrodė, Eglė dideliais gurkšniais geria gyvenimą ir mėgaujasi viskuo, ką jis duoda, – likimo siųstą studiją ir visus stebuklus, kurių joje nutinka, dažus, teptukus ir drobes, virstančias meno kūriniais, keliones ir išsukimus iš pagrindinio kelio, kurie veda į didžiausius nuotykius, sutiktus žmones, tampančius draugais, pakeleiviais ir mokytojais.

„Laimingas žmogus – sveikas žmogus. Tarkime, aš galvoju, kad visos mano ligos turi trukti vieną dieną. Taip ir būna. Žinoma, būna ir kitaip. Save reikia saugoti, nes nuo mūsų smegenų viskas priklauso. Jei mes nuolatos liūdime, esame paniurę, mūsų kūnas sirgs. Čia ne mano žodžiai, o mokslo įrodyti dalykai“, – E. Šimkutė neabejojo, kad blogas mintis iš galvos veja trumpi atotrūkiai nuo rutinos ir menas.

Ne veltui vos prieš kelias dienas į Vilniaus Lukiškių filialo Centro polikliniką iškeliavo didžioji dalis Eglės darbų. Gydymo įstaigoje jie bus eksponuojami dvi savaites.

„Sergantį žmogų spalvomis apdovanoti yra labai gera“, – patirti spalvų terapiją ir meno galią kvietė kaunietė menininkė.

– Dirbate bendrovėje, kuri užsiima aplinkotvarkos darbais. Darbo laikas nuo 8 iki 17 val., tad riešinių mezgimui lieka tik vakarai ir savaitgaliai. Ar užtenka laiko?

– Na, šiandien yra taip, kad didžioji dienos dalis skiriama garantuotoms pajamoms gauti. Kas žino, gal ateityje tos pajamos lengvai susigeneruos ir iš mėgstamos veiklos.

– Kaip toji mėgstama veikla atėjo į jūsų gyvenimą?

– Buvo laikmetis, kai iš savo gimtojo Šilalės miesto atsikrausčiau gyventi į Jurbarką, kuriame dirbo mano antroji pusė. Keitėsi ne tik mano gyvenamoji vieta – dėl per didelio atstumo nuo savo naujųjų namų turėjau atsisakyti ir darbo. Maniau, greitai rasiu kitą, tačiau taip nenutiko. Beveik metus dalyvavau daugybėje konkursų ir vis likdavau antra.

Tuo laikotarpiu mano gyvenime daug kas keitėsi – miestas, darbas, namai... Buvau šiek tiek sutrikusi, nusivylusi savimi. Galų gale nusprendžiau viską atiduoti likimui ir tiesiog pasidžiaugti laisvu laiku. Pradėjau ieškoti savęs pažinimo mokymų, bandžiau suprasti, ko noriu iš gyvenimo ir ko šiuo laikotarpiu man labiausiai reikia.

Tais metais, pamenu, mano mama buvo primezgusi nemažai riešinių. Kadangi savo pažįstamus jau buvo jomis apdalijusi, pasisiūliau padėti realizuoti likusias. Padariau nuotraukų ir pasidalijau jomis socialinių tinklų grupėse ir savo feisbuko profilyje. Netikėtai riešinės sulaukė didžiulio susidomėjimo, jų greitai neliko, o netrukus ėmė plaukti ir nauji užsakymai. Kadangi jų sparčiai daugėjo, pradėjau megzti ir aš.

Komanda: auksarankių trijulė – Ingrida, jos mama Elena ir sesuo Daiva. Trūksta tik ketvirtosios riešinių komandos mezgėjos – tetos Teresės. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tąkart pirmąsyk pabandėte?

– Nuo vaikystės mama mokė ir pratino užsiimti rankdarbiais, tačiau riešines mezgiau pirmą kartą. Jos gavosi puikios. Todėl riešinių mezgimas mane labai įtraukė. Ir, aišku, ramino.

– Vadinasi, kol niekaip neatsivėrė durys į valdiškus darbus, Dievulis plačiai pravėrė langus ir sušuko jums tiesiai į širdį: „O dabar megsi riešines!“?

– Panašiai (šypsosi). Tačiau svarbu paminėti, kad riešinių mezgimo giminėje pradininkė esu ne aš ir ne mano mama. Žmogus, kuris pirmasis jas ėmė megzti ir kuris iki šiol kuria joms nuostabiausius raštus, yra mano mamos sesuo Teresė. Ji jau pensijoje (kaip ir mano mama), gyvena Vilniuje. Teta baigė menų studijas, ilgus metus dirbo dailės ir technologijų mokytoja. Be galo kūrybinga moteris.

Kartą atvykusi į Šilalę, ji mums visoms padovanojo savo kūrybos riešinių. Jau tada žavėjomės jų raštų ir spalvų derme. Mama, paskutiniu metu mezgusi vien kojines, labai jomis susidomėjo ir paprašė sesers, kad pamokytų megzti riešines ir ją.

– Jūs megzti riešines išmokote iš savo mamos Elenos, jūsų mama – iš savo sesers Teresės, o pati paskutinė prie auksarankių būrelio prisijungė ir metais už jus vyresnė sesuo Daiva?

– Tikrai taip. Pasipylus užsakymų, į pagalbą mamai teko telkti visų keturių pajėgas (juokiasi). Visos gyvename skirtinguose miestuose: teta – Vilniuje, sesuo ir mama – Šilalėje, aš – Jurbarke. Tačiau atstumas bendrauti netrukdo. Kai susitinkame, dažniausiai kalbamės apie mezgimą. Bendra šeimos veikla sustiprino mūsų ryšį.

Įvairiau: dažnai moterys prie riešinių nori ir to paties rašto galvos juostų. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite dar ką nors apie nagingas savo giminės moteris. Gal jos ne tik mezga, bet ir neria, audžia, siuvinėja?

– Iš tiesų daug kas, kas susiję su rankdarbiais, jau išbandyta. Iš amžinatilsį babytės (taip vadiname savo močiutę) ir mamos išmokome siuvinėti staltieses, nerti vąšeliu servetėles, takelius, uniformų apykakles. Aš daugiau mezgiau virbalais (dideles staltieses, megztinius), mano sesuo siuvo. Užtai ir viena, ir kita jaunystėje rengėmės tikrai originaliais, savo sukurtais drabužiais.

Beje, abi su sese labai mėgome kepti konditerinius gaminius – pyragus, sausainius, triufelius, skruzdėlynus, kūčiukus, netgi tortus. Pamenu, dar būdamos nepilnametės, kaimynės vestuvėms turėjome iškepti du didelius skruzdėlynus. Tai buvo didžiulė atsakomybė. Tačiau mums pavyko! Pomėgis gaminti skanėstus nedingo ir dabar: kepame, gaminame nekeptus sveikuoliškus pyragus.

Ir seneliai mūsų giminėje buvo nagingi: gamino šaukštus, dubenėlius, suolus, kryžius, pynė krepšius. Tačiau daugiausia manyje turbūt yra babytės geno. Prisimenu ją kepančią pyragus, mezgančią, siuvinėjančią, verpiančią rateliu avių vilną, kurią eidavome kartu karšti į kaimo malūno karšyklą.

– Jūsų ketveriukė mezga ne paprastas riešines, bet dekoruotas karoliukais, kristalais. Ir siūlas švelnus, nekandantis odos?

– Taip, daugiausia mezgame iš švelnių ir labai plonų merino vilnos siūlų. Jie tinka netgi toms, kurių oda jautri ir prisibijo vilnos.

Vasaroms mezgame ir linines riešines. Linas – nuostabi žaliava: šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta. Nemezgame riešinių iš pusvilnės ir akrilo siūlų, mat nešiojant jos išsitampo, praranda dailią formą.

Šiandien yra daug įvairių karoliukų, kuriuos galima įmegzti. Mums labiausiai patinka čekiškas stiklas. Riešinių raštai gali būti kuriami iš vienspalvių ir daugiau spalvų karoliukų. Daugiausia naudojame penkias–aštuonias spalvas. Puošnioms riešinėms renkamės stiklo ar Swarovski kristalus. Jie užburia savo žėrėjimu – tiesiog neįmanoma atitraukti akių.

– Įmezgant karoliukus turbūt reikia labai atidžiai skaičiuoti, o suklydus – viską ardyti ir pradėti iš pradžių?

– Mezgant riešines iš tiesų reikia labai daug tikslumo. Visų pirma, turi teisingai nusibraižyti schemą, paskui pagal ją skaičiuoti ir atidžiai susiverti reikalingų spalvų karoliukus. Karoliukų skaičius vienoje riešinių poroje gali viršyti ir 3 tūkst.!

Būna, suklystame, tuomet tenka ardyti. Esu išardžiusi daugiau nei pusę riešinės tam, kad ištaisyčiau padarytas klaidas. Kartais nepavyksta iškart gražiai suderinti karoliukų spalvų. Tuomet tenka ardyti ir derinti iš naujo.

Detalė: riešinės paįvairina stilių ir suteikia komforto. Ingrida siūlo jomis puoštis ne tik šaltuoju sezonu, bet nepamiršti ir vasarą – tuomet tinka lininės. / I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pati kuriate riešinių raštus ar ieškote jų internete?

– Riešinių mezgėjų, juolab pačių riešinių internete galima rasti labai daug. Tačiau mūsų darbų išskirtinumas yra tas, kad dauguma raštų sukurti tetos Teresės. Jos gebėjimas kurti raštus yra ypatingas. Anot jos, nieko nėra nuobodžiau, nei megzti riešines tokiais pačiais raštais.

Raštus kuriame ir mudvi su sese. Internete kartais pasižiūrime senovinių raštų, augalų, paukščių, gėlių motyvų. Man riešinių kūrimas – daugiau nei mezgimas. Tai meditacija, pasinėrimas į ramybę. Tai toks nuostabus jausmas!

Vasaroms mezgame ir linines riešines. Linas – nuostabi žaliava: šildo, kai šalta, vėsina, kai karšta.

– Turbūt abi su seserimi riešinių turite kiekvienai progai ir kiekvienam metų laikui?

– Atspėjote. Dažniausiai jomis puošiamės šaltuoju sezonu, tačiau ir vasarą jų nepamirštame. Vasarai labai tinka iš lininių siūlų megztos riešinės, jos gražiai dera prie lininių suknelių. Puošiamės riešinėmis vietoj apyrankių, bet galima aksesuarus derinti ir vieną prie kito.

Beje, moterys (kartais ir vyrai) riešines nešioja dar ir todėl, kad merino vilna šildo ir rūpinasi riešo sąnariais. Tie, kurių sąnariai jautresni, sako, nešiojant riešines juos mažiau skauda.

– Ar galėtumėte suskaičiuoti, kiek per tuos metus esate numezgusios riešinių? Beje, ar ilgai trunka numegzti vieną porą?

– Sunku pasakyti, kiek pati esu numezgusi riešinių: juk mezgu tik po darbo valandų ir atlikusi namuose visus darbus. Tačiau mezginys tiesiog prašosi paimamas į rankas, kartais net grįžusi namo pietų nesusilaikau ir kelias eiles pamezgu.

Kai pradėjau administruoti riešinių puslapį feisbuke, nusprendžiau daryti įvykdytų užsakymų sąrašą. Dabar tame sąraše – beveik 500 porų riešinių. Kartais prie riešinių moterys nori priderinti ir galvajuostę, kaklajuostę ar netgi šalikėlį.

Atostogų metu riešinių porą galima numezgti per keturias penkias dienas, dirbant kitą darbą – maždaug per dvi savaites. Suverti karoliukus ant siūlo irgi užima nemažai laiko, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, spalvų ir karoliukų skaičiaus.

I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Girdėjau, kad jūsų riešines labai pamėgo japonės?

– Tikrai daug mūsų riešinių keliauja į Japoniją. Galima sakyti, japonai yra tiesiog įsimylėję lietuvių rankdarbius. Tiek, kiek jie norėtų nupirkti riešinių, mes net nepajėgiame primegzti. Nemažai riešinių išsiųsta ir į kitas šalis: Norvegiją, Švediją, Angliją, JAV, Vokietiją, Belgiją, Airiją – visų nė neprisimenu.

– Kodėl būtent japonai taip žavisi lietuviškomis riešinėmis?

– Anot mano klienčių iš Japonijos, lietuvių riešinės atspindi tautinį savitumą. Japonai žavisi Lietuvos kūrėjais, nes jie saugo tradicinius raštus ir nori juos perduoti iš kartos į kartą. Be to, jų pagrindu lietuviai geba sukurti ir labai originalių raštų.

Japonus žavi ir tai, kad lietuvių riešinių raštai kupini užkoduotų ženklų, palinkėjimų, minčių juos nešiojantiems žmonėms. Japonijoje įprasta mūvėti pirštines, kad šaltomis žiemomis rankos nežvarbtų, tačiau pirštinės neleidžia naudotis išmaniuoju telefonu. Todėl riešinės – puiki išeitis. Japonėms, dirbančioms įmonėse, riešinės naudingos ir vasarą, nes padeda apsaugoti jautrius riešus nuo oro kondicionierių.

– Ar megzti riešines – vienintelis jūsų hobis? Ką dar mėgstate veikti po darbų?

– Riešinių mezgimas – šaunus pomėgis, leidžiantis atsipalaiduoti, išlaisvinti mintis ir pasiduoti kūrybai. Jei laisvo laiko liktų daugiau, skirčiau jį gerai knygai ar įdomiems dvasiniams mokymams, kursams.

I. Linkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar turite šeimą, vaikų? Gal jie irgi kada nors papildys jūsų – keturių auksarankių – gretas?

– Dukrai – 26-eri, o sūnui tik ką suėjo dešimt. Dukra Kotryna – tatuiruočių meistrė. Riešinių megzti nenori, nors ir draugauja su virbalais, vąšeliu. Laisvalaikiu iš vilnos velia šlepetes.

Sūnus Mykolas, matydamas mamą mezgančią riešines, dar būdamas septynerių paprašė išmokyti ir jį megzti virbalais. Apsišarvavo kantrybe ir išmoko. Taip pat jau keli metai drauge marginame velykinius margučius. Matau, kaip laisvai dirba jo rankelė, kaip dailiai jis dėlioja taškelius ir brūkšnelius.

Vyras Mindaugas taip pat be galo kūrybingas: organizuoja renginius žmogaus kūnui ir sielai. Savo rankomis yra pasigaminęs šamanišką būgną, fleitą. Visada iš jo sulaukiu patarimų ir palaikymo, dar – idėjų, kaip išplėsti šią veiklą. Tačiau sulaukiu ir pastebėjimų, kad šeimai dėmesio labai sumažėjo, kai pradėjau megzti riešines. Tenka ieškoti pusiausvyros tarp hobio ir šeimos poreikių.

– Blogas karys, kuris nenori būti generolu. Kur po metų, po kitų matote save jūs?

– Esu parengusi paraišką tautinio paveldo produkto sertifikatui gauti. Amatininkams, kurių gaminiai pripažinti tautinio paveldo produktais, teikiama valstybės parama tautinio paveldo veiklai. Noriu dalyvauti ir pristatyti savo gaminius parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Svajoju pretenduoti į valstybės paramą, nes noriu dalyvauti ir pristatyti „ELingos riešinių“ parodą Japonijoje. Tai viena didžiausių mano svajonių – nuvykti į Tekančios saulės šalį.

Ko dar sau palinkėčiau? Nepabijoti išeiti iš komforto zonos. Žinoma, joje saugu ir ramu, bet juk ten nieko naujo nevyksta. Galbūt mano išėjimas iš darbo prieš ketverius metus ir buvo reikalingas tam, kad savyje pažadinčiau aistrą kūrybai.

Autentiški motyvai

Be lietuvių, savo kūrybą mugėje pristato ir menininkai iš Vengrijos, Prancūzijos, Latvijos, Honkongo, Kroatijos, Indijos, Venesuelos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Italijos, Lenkijos ir Latvijos. Galerijos savininkas Karlas Sproatas muges galerijoje rengia kas mėnesį. Lietuviai, kuriuos mugėje pristato VšĮ „Gabrielės meno galerija“, turi galimybę pamatyti save įvairialypiame kontekste, o toje įvairovėje liudyti individualumą.

Klaipėdos konservatorijos Teatrinio meno fakultetą baigusi, kurį laiką Vokietijoje gyvenusi, dabar Švėkšnoje gyvenanti ir kurianti tapytoja D. Behm mugėje pristato keturis darbus, kuriuose dominuoja lietuviško peizažo motyvai. Menininkės kūriniuose itin svarbus pasakojimas, į kurį autorė įtraukia angelus, gyvūnėlius, vaikus; jie ir peizažo motyvai tampa neatsiejami. D. Behm kūryboje svarbi lietuviškų ženklų ir simbolių kalba, įprasminta pastelinėmis spalvomis.

Natalja Donskaja. Iš ciklo „Gėlių svajonės“.

Kėdainiškė tapytoja Natalja Donskaja – ne vieną personalinę parodą Lietuvoje surengusi, aktyviai parodose užsienyje dalyvaujanti menininkė. Londone ji pristato du paveikslus iš kolekcijos „Gėlių svajonės“, nutapytus abstrakčia stilistika. Tapybos darbų centre – geometrizuotų formų gėlių žiedai, o ryškios kontrastuojančios spalvos šiems darbams suteikia paslaptingos simbolikos.

Lietuviai turi galimybę pamatyti save įvairialypiame kontekste, o toje įvairovėje liudyti individualumą.

Tapytoja Aistė Jurgilaitė iš Trakų kuria tapybos ir kompiuterinės grafikos darbus, savo kūrinius pristato personalinėse ir kolektyvinėse parodose Lietuvoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Italijoje, JAV, Šveicarijoje.

Kalbėdama apie savo kūrybą tapytoja teigia: „Tapyba yra mano pagrindinė kūrybinė veikla, dvasinio pasaulio išraiškos būdas ir technika. Ši technika įvairiapusė, dažnai greitai džiūsta, svarbios formos, išlaikoma tekstūra ir reikalingas klampumas, kartu atsiranda galimybė padengti permatomus sluoksnius, beveik kaip akvarele.“

A. Jurgilaitė meno mugėje pristato tris didelio formato paveikslus, kuriuose kontrastuoja ryškios ir pastelinės spalvos. Dailininkės drobės pulsuoja gyvybe, ekspresija – visa tai autorė perteikia abstrakčia stilistika.

Marija Rastenienė. Tolima planeta.

Platus horizontas

Tapytoja Ilona Janulienė Londone pristato keturis didelio formato paveikslus. Beveik visi jie siejami su Graikijos istorija, dominuoja daug abstraktaus mėlyno kolorito – darbai sukurti lietuvių menininkų plenere Graikijoje. Tapytoja savo darbuose tapo tikrovę pateikdama metaforizuotą ir spalviškai transformuotą savo vizijų pasaulį.

I. Janulienės darbas „Paukštis“ turi gilių sąsajų su vaikyste, jis – vienas iš daugelio variacijų (šiuo atveju tai baltos varnos alegorija). Drobė „Antika“ siejamas su kelione į lietuvių menininkų plenerą Atėnuose, „Kelionė“ – kelionės nuo gimimo iki mirties takas. „Darbas „Atgimimas“ – vidinių išgyvenimų ekspresija.

Menininkė Lina Nikolaevė pristato vieną itin reta technika sukurtą darbą – „Aš skrisiu“. Kūrinyje dominuoja rytietiška technika, išryškinanti subtilią preciziką, harmoniją, dermę ir subtilumą, sujungianti žemiškojo ir dvasinio pasaulio pusiausvyrą. Menininkės piešiniai įkvėpti Rytų filosofijos. Dalis darbų – abstrakcijos, atlikti grafikos technika, juose daug smulkių detalių, sujungtų į visumą. Prieš dvylika metų autorė sukūrė rytietiškais motyvais paremtą ciklą „Iš tuštumos“, kuris ir įkvėpė tapytoją ateities darbams.

Ilona Janulienė. Antica.

Empatijos spalvos

Valdas Kančauskas – tarpdisciplinio meno atstovas: fotografas, dailininkas, grafikas, videokūrėjas. Mugėje Londone pristatomi autoriniai kūriniai atlikti derinant tarpusavyje autentišką, japonišką sumijė kaligrafinę techniką, unikalios pasaulyje vektorinės tapybos būdą.

Menininko intuityvūs darbai piešiami kaip emocija ir subrandinti jausmai, leidžiantys tarsi pačiai sielai sukurti sąmonės vaizdinius. Jis daugiau kaip 20 metų skyrė specialiųjų poreikių vaikų kūrybiškumui ugdyti. Unikalus ir inovatyvus piešimas mokytojo paskatintiems vaikams atvėrė vartus į visą pasaulį. Unikali V. Kančausko atrasta vektorinio tapymo technika sukurti vaikų kūriniai – puikiausias įrodymas, kad kūryba ištrina bet kokias ribas tarp žmonių ir vienija, stebina, žavi.

Mugėje V. Kančauskas ir jo mokinė Ana Raketytė pristato penkis skirtingus darbus. Kai kurie jų kurti kartu, kai kurie – atskirai. Darbai sukurti minimalistine maniera, tačiau jų technika, koloristiniai kontrastai ir dermės turi stiprų emocinį krūvį. Parodoje išsiskiria bendras V. Kančausko ir A. Raketytės darbas „Vilties, šviesos ir tikėjimo angelas“, skirtas Ukrainos laisvės kariui.

Valdas Kančauskas. Gėlės sielai.

Kaunietė tapytoja, akvarelės ir pastelės meistrė Marija Rastenienė – daugiau nei 30 personalinių parodų autorė, dalyvavusi kone 70 kolektyvinių dailės parodų. Menininkės darbų yra įsigiję kolekcininkai užsienyje. Londone M. Rastenienė pristato penkis paveikslus, kuriuose dominuoja kosmoso tematika, menininkei ši tema pastaraisiais metais yra itin svarbi.

Per abstrakčiąją kosminę viziją ji išsako egzistencinius klausimus, aktualizuoja ekologijos temą. Abstrakčioji stilistika leidžia autorei jungti kosminius vaizdinius, paversti juos savo svarstymu apie pasaulyje nuolat pasauliui kylančias grėsmes, apie mūsų visatos grožį, trapumą ir laikinumą.

Palydėjo draugę ir liko

Erikos vaikystė prabėgo problemiškoje aplinkoje, kurioje ji nesijautė saugi. Tėtis gėrė, anksti paliko šeimą. Mama sunkiai dirbo norėdama išmaitinti keturis vaikus, dažnai panirdavo į depresiją, net bandė žudytis.

Mergaitei teko, kaip sakoma, ragais ir nagais kabintis į gyvenimą pačiai. „Baigiau tik vidurinę ir tai vos vos, nes mokslams trukdė kūrybinė veikla, kurią be proto mėgau ir kuri buvo mano vienintelis išsigelbėjimas nuo pražūties. Tai buvo pasaulis, kuriame jaučiausi saugiau nei namie“, -- atvirai pasakoja ji.

Nuo dešimties metų mergaitė pradėjo lankyti lėlių teatrą „Nykštukas“, kuriam vadovavo Jūratė ir Darius Armonavičiai. „Įdomiausia šioje istorijoje, kad į aktorių atranką lydėjau klasės draugę, tačiau gavau lėlę į rankas ir aš. Kaip šiandien prisimenu – paršiuką. Paprašė pasakyti eilėraštį, o aš iš to jaudulio neprisiminiau nė vieno. Tada liepė padeklamuoti bent „Mano batai buvo du, vienas dingo – nerandu.“ Pamenu, žiūriu su ta lėle į batus ir sakau: „Tačiau pas mane tai abudu batai…“ – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad nuo tų laikų teatras ją lydi visada, daugiau nei 35-erius metus.

Erika prisimena, kad, vos paėmusi lėlę į rankas, pajuto joje gyvybę. Ir šiandien, sako, lėlė gali būti negraži, bet įkvėpk jai gyvybę, pradėk su ja vaidinti, ją žaidinti – kaipmat viskas pasikeis: tave apspis vaikai, susidomėję vartys akutes, bandys ją paliesti, prakalbinti.

Paprasta: „Nereikia vaikų gelbėti nuo ekranų – tik su jais užsiimti“, – aiškina pirštinines lėles siuvanti ir su jomis vaidinanti aktorė E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė. / T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dramos būrelio vadovė

Kai mokėsi mokykloje, Erika skaitė eiles, pati kūrė eilėraščius, vedė renginius. Tačiau svarbiausia, kad būdama keturiolikos ji jau turėjo savo dramos būrelį „Zuikutis“. „Kadangi tada jau lankiau „Nykštuko“ lėlių teatrą, pamaniau, kad būtų visai neblogai suburti vaidinti mėgstančius vaikus. Buvusi dramos būrelio vadovė nebenorėjo tęsti veiklos. Todėl mokyklos skelbimų lentoje paskelbiau, kad organizuoju dramos būrelį. Į atranką neatėjo niekas. Tačiau aš nepasidaviau ir paprašiau pavaduotojos, kad leistų pereiti per pradinukų klases ir juos pakviesti. Idėja suveikė: atėjo gal 30. Nors vėliau dalis atkrito, bet šitaip prasidėjo mano, kaip dramos būrelio vadovės, karjera“, – pasakoja E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė.

Pavaduotoja paauglei davė žurnalą, ji galėjo lankytis mokytojų kambaryje, o kai merginai suėjo šešiolika, mokykla ją oficialiai įdarbino. Erikai džiugu, kad, atsiradus socialiniams tinklams, keli buvę aktoriukai ją susirado ir šiandien visi smagiai bendrauja, dalijasi prisiminimais.

Prisiminti išties yra ką: aplankyta daug festivalių, laimėta daug garbingų prizų. „Net „Kauno diena“ tais laikais apie mus rašė“, – didžiuodamasi kalba Erika, drauge su vaikais tuomet kūrusi kostiumus, rašiusi scenarijus, vaidinusi spektakliuose pati.

Po mokyklos ji labai norėjo stoti į aktorinį, tačiau mama neturėjo galimybės išleisti dukros studijuoti į kitą miestą. „Dabar gailiuosi, kad nepabandžiau, nors, kita vertus, neturiu jokių rėmų – jaučiuosi laisva. Paskubomis įstojau į taikomosios dailės mokyklą. Nebaigiau… Tačiau visko, ko įvairiais gyvenimo etapais išmokau: teko dirbti ir parduotuvėje, ir kioske, ir siuvykloje, dabar ant pečių nenešioju: viską panaudoju „Drakoniuko“ dramos teatre, kuriame šiuo metu dirbu“, – vardija laisvos asmenybės pranašumus savamokslė aktorė. Anot jos, žmogus gali būti nebaigęs jokių universitetų, bet jei turės noro, motyvacijos ir gabumų gilintis į jį dominančią sritį – rezultatai bus stulbinantys.

Tarp Erikos pirštininių lėlių nerasite dviejų tokių pačių – skirsis jų charakteris, išvaizda / T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš likučių – pirštininės lėlės

„Drakoniuko“ teatre Erika dirba jau penkiolika metų ir su spektakliukais mažiesiems važinėja po visą Lietuvą.

Paklausta, kada jos gyvenime atsirado pirštininės lėlės, susimąsto. Gal dar vaikystėje, lėlių teatre „Nykštukas“... Vadovai mokė savo auklėtinius ne tik vaidinti, bet ir siūti lėles, kostiumus, gaminti dekoracijas. Paskui buvo laikas, kai Erika kūrė šeimos gyvenimą – paliko teatrą, mokslus, ištekėjo, pagimdė dukrelę, bandė kabintis į gyvenimą ir dirbti visokiausius darbus. Kai prieš penkiolika metų vėl grįžo į sceną, netikėtai prisiminė lėles. „Drakoniuko“ teatro vadovė skatino aktorę ne tik vadinti, bet ir užsiimti kūryba – daryti dekoracijas, tapyti širmas, siūti kostiumus.

Žmogus gali būti nebaigęs jokių universitetų, bet jei turės noro, motyvacijos ir gabumų gilintis į jį dominančią sritį – rezultatai bus stulbinantys.

„Nuo to siuvimo vis likdavo nedidučių medžiagų skiaučių, kurias išmesti man būdavo gaila. Šovė į galvą mintis padaryti iš jų kelias pirštinines lėles. Įkvėpimo pagauta pasiuvau išsyk tris: lapę, drugelį ir uodę“, – prisimena kūrybininkė, tąkart padėjusi lėles į spintą.

Ištraukė jas tik tuomet, kai pamatė menininkės Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės darbus. „Ji kolekcionuoja pelėdas ir lapes. Pakomentavau jos feisbuke, kad tokios lapės, kaip mano pirštininė, ji tikrai neturi. Greitai įvyko mainai: aš gavau jos paveikslą, o ji – mano lapę“, – juokiasi Erika, nuo to laiko pradėjusi ir vėl kurti pirštinines lėles.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo lėlyčių iki parodų ir edukacijų

Kai tarp dviejų moterų užsimezgė kūrybinė draugystė, iš jos gimė bendra paroda „Gyvas pasaulis“ – su Indrės paveikslais ir Erikos lėlėmis. „Kai įkvėpta šios smagios pažinties ėmiau intensyviai siūti pirštinines lėles, mano gyvenime prasidėjo dar vienas naujas etapas – ėmiau rengti parodas. Pirmoji įvyko Kaune, Vaikų literatūros muziejuje. Sužavėjo puiki atmosfera, malonios darbuotojos. Ten prieglobstį rado gal 30 mano lėlyčių“, – prisimena ji.

Paskui buvo antra, trečia, ketvirta parodos... Jos pylėsi kaip iš gausybės rago ir Erikos kurtos pirštininės lėlytės keliavo po visą Lietuvą. Bibliotekos, kultūros ar bendruomenių namai patys ją susirasdavo.

Vėliau pašnekovė pradėjo rengti mini spektaklius, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus. „Aš niekada nedalyvauju parodos atidaryme, bet stengiuosi atvažiuoti tada, kai ji baigiasi ir kai visi jau būna pamatę lėles, susipažinę su jomis. Dažniausiai tuomet su vaikais vaidiname lietuvių liaudies pasaką „Dangus griūva“, – pasakojo aktorė.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Raktas į vaiko širdį

Iš pradžių Erika gamino mažytes lėles, skirtas vaikų delnukams. Pabuvusi animatore „Visagino country“ muzikos festivalyje, nusprendė siūti didesnes, kad su jomis vaidinti galėtų ir suaugusieji. „Vienas vaikas, matau, pribėgęs prie lėlės, ją apsikabina, bučiuoja, o kitas – muša… Tuomet supratau, kad padedant lėlėms galima sužinoti, kaip vaikas jaučiasi, kokia jo emocinė būsena“, – savo atradimais dalijasi pašnekovė.

Nuo to karto jos tikslas – per lėles ieškoti ryšio su vaiku. Jei vaikas grįžta iš darželio liūdnas, paklaustas, kas jam yra, veikiausiai nieko neatsakys, bet jei tą patį klausimą užduos lėlė – tuomet gali įvykti mažas stebuklas. „Sykį svečiavausi mokykloje. Su pirmokais vaidinome „Dangus griūva“ ir – tik įsivaizduokite – lėlei pavyko prašnekinti visiškai nekalbančią mergaitę (bent taip sakė auklėtoja)“, – džiaugiasi Erika, šiuo metu besidominti vaikų psichologija.

„Dirbu ne tik teatre, bet ir bendruomeniniuose vaikų namuose, kuriuose yra aštuoni vaikai. Mes – kaip šeima: gyvename nuosavame name, turime savo kiemą, o vaikai – savo kambarius. Vedu jiems dramos pamokas, netgi baigiau specialius kursus, todėl nuo šiol galėsiu būti budinčia globėja – suteiksiu pirmąją pagalbą vaikams, ką tik paimtiems iš šeimos“, – naujais iššūkiais dalijasi pašnekovė.

Erika džiaugiasi, kad jos lėlytės rado vietą ir psichologų, psichoterapeutų kabinetuose. „Turiu puikių atsiliepimų, kad jos padeda vaikams lengviau atsiverti, išsipasakoti...“ – džiaugiasi jų autorė.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ėmė kurti lėles-žmones

Iš pradžių lėlininkė siuvo tik lėles-gyvūnus. „Per edukacijas parenku vaikams lėles pagal jų charkterius. Jei agresyvus – duodu į rankas kiškį, kad truputį nusiramintų, jei hiperaktyvus – kokią sraigę ar vėžlį, kad išmoktų susikaupti. Kokių įgūdžių vaikui trūksta, tokius ir tobuliname“, – aiškina Erika.

Neseniai jos feisbuke atsirado labai įdomus personažas – Bobulytė, kurią naujųjų laikų terminais jau būtų galima vadinti nuomonės formuotoja. Bobulytė eina pas kirpėją, renkasi kremus nuo raukšlių ar rekomenduoja vaistines arbatas nuo visokių negalavimų. Erika juokiasi, kad kol kas Bobulytė turtų šeimininkei neneša, bet ateityje – ką gali žinoti.

„Viskas atsitiko netyčia. Iš pradžių, kaip jau sakiau, aš nesiuvau žmonių, bet sykį gavau užsakymą sukurti dieduką, bobutę, anūkytę pasakai „Ropė“ – štai nuo jų viskas ir prasidėjo. Šiuo metu tarp mano lėlių-žmonių – net ir kantri muzikos tėvas Virgis Stakėnas. Vieną lėlę turi jis, o kitą – aš“, – išdidžiai aiškina Erika. Sėkmės įkvėpta ji pasiuvo ir lėlę, panašią į populiarų vaikų rašytoją Tomą Dirgėlą. Ateityje svajoja sukurti ir daugiau žymių žmonių lėlių: savo lėlišką prototipą jau sutiko turėti aktorė Nijolė Narmontaitė, atlikėjai Aušra ir Ramūnas Difartai. Kai svajonė taps tikrove, galbūt pavyks visus surinkti kartu ir surengti smagų koncertą.

Ar ne per daug sudėtinga kurti garsius Lietuvos žmones – politikus, atlikėjus, aktorius? Pasak kūrėjos, kuo sudėtingesnė lėlės idėja – tuo įdomiau. „Iššūkiai mane įkvepia, įkrauna…“ – tvirtina ji. Štai neseniai gavo užsakymą iš Kelmės muziejaus, kuris paprašė sukurti pirštininius personažus pasakai „Kaukai“ maždaug iš XVIII a. – žydą, ponią su ponu, turgaus bobų, kurpių su pačia. Teko ieškoti internete, kaip tokie žmonės galėtų atrodyti, būti apsirengę.

Kviečia pagalvoti apie kitus

Savamokslė siuvėja kurdama lėles nedaro jokių iškarpų. Siuva čia ir dabar. Todėl kiekvienas zuikis ar lapė – vis kitokie, turintys vis kitą charakterį. Erika džiaugiasi, kad mezgant lėlytėms drabužėlius jai talkina teta, kurios fantazijos ji taip pat neriboja.

Kai sunku, moteris kalbasi su savo lėlėmis. Projekte „Be spalvų“ ji drąsiai ir atvirai dalijasi savo istorija apie problemišką vaikystę, priklausomybę nuo alkoholio, kurią įveikė padedama žmonių iš Anoniminių alkoholikų bendrijos. Nusiraminimo tiek anksčiau, tiek ir dabar moteris ieško kūryboje.

Paklausta, ar dažnai būna liūdna, sutinka, kad neretai. Ją skaudina daugybė dalykų, šiandien vykstančių aplink mus. „Karai, vaikų pagrobimai, smurtas šeimose… Pati dirbu su vaikais, todėl atrodo neteisinga, kad jie turi visa tai patirti. Kūryba, kaip ir psichoterapija, padeda man nusiraminti. Kai būna labai liūdna, stengiuosi galvoti apie kitus žmones, padaryti jiems kažką gero…“ – receptą, kaip nepasiduoti blogoms mintims, atskleidžia ji.

Kodėl dalijasi savo pareitimi, jei paprasčiau būtų ją tiesiog pamiršti? Erika atvira: daug yra tokių, kaip ji, o moteris nori, kad žmonės išdrąsėtų, imtų kalbėti apie savo problemas, ieškotų pagalbos. „Aš pati daug metų buvau susisukusi į baimių kamuolį, nenorėjau apie tai šnekėti. Pasidalijus man palengvėjo, sulaukiau daug gerų žodžių, kurie  įkvėpė, nuramino“, – sako ji.

Paklausta, ar įmanoma išgelbėti šiuolaikinių vaikų kartą nuo ekranų, Erika užtikrintai sako – taip. „Nereikia jų gelbėti, – priduria, – tik su jais užsiimti. Lėlė gali padėti vaikui valytis dantukus, valgyti sveikesnį maistą ir pan. Vaikus reikia užvesti ant kelio, sudominti, o tai padaryti turi suaugusieji“, – teigia lėlių kūrėja ir kviečia sekti ją „YouTube“ kanale, kur dalijasi smagiomis pirštininių lėlių pasakaitėmis.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Svajonė – kalbančios lėlės

Kas Erikai yra gera diena? „Turbūt, kai atsikeli ryte pailsėjusi, nes kartais budi prie globotinių naktimis. Kai atvažiuoji su teatriuku kažkur vaidinti ir matai plačias vaikų šypsenas. Po spektaklio išeini tokia įsikrovusi, kupina gerų emocijų, nors dalį savęs ir atidavei kitiems... – pasakoja pašnekovė. – Taigi man gera diena – jausmas, kad viskas gerai pavyko.“

Ateityje ji nori pabandyti pasiūti kalbančių lėlių, kurios gebėtų judinti burną. Tokios praverstų ir logopedėms. Galėtų rodyti vaikams, kaip dirba liežuvis. „Taip pat svajoju sukurti pirštininių vabalų ir medžių kolekciją. Viena moteris turi parašiusi pjesę apie vabaliukus, tai dabar suku galvą, kaip reikės pasiūti tuos dešimt medžių ir dešimt vabalų, kad būtų tikroviški...“ – dalijasi galvosūkiu aktorė. Tiesa, sunkūs iššūkiai jai tik į sveikatą: prajudina smegenis, lavina fantaziją ir kūrybiškumą.

Visuomet traukė rankdarbiai

G. Kaščės specialybė – pardavimų vadybininkė. Baigusi studijas Kauno kolegijoje dirbo pagal specialybę, bet suprato, kad toks darbas jos visai netraukia.

Tada pasuko kitu – maisto gamybos – keliu: dirbo greitojo maisto užkandinėse, vėliau ir rimtesniuose restoranuose. Gaminti maistą ir mokytis naujų receptų jai patiko, bet netenkino darbo sąlygos, tad nusprendė, kad ir virtuvės šefės kelias ne jai.

Savo vietos gyvenime paieškos tuo nesibaigė – Giedrė dirbo rūbų parduotuvėje ir net siuvykloje, kur taisė rūbus. Ir šie darbai neteikė malonumo.

„Mane visuomet traukė menai, bet tik po daugelio metų supratau, kad pasirinkau ne tą profesiją, – sako pašnekovė. – Dar vaikystėje, paauglystėje mėgdavau susigalvoti įdomesnių žaidimų, piešdavau, dainuodavau, ką nors konstruodavau, tad meninės išraiškos visada būdavo. Vaikystėje rinkau degtukų dėžutes, iš jų su šeima konstravome didelį robotą. Dar ir dabar, jei reikia kokios vazos, pasigaminu pati. Man labai patinka užsiimti rankdarbiais.“

Harmonija: Giedrei svarbiausia, kad laikrodžio visuma derėtų, o jis derėtų prie aplinkos. / G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Užbūrė spalvos ir raštai

Kada ir kodėl Giedrės gyvenime atsirado laikrodžiai? Pasak pašnekovės, netikėtai.

„Kai laukiausi dukrytės, turėjau daug laiko apmąstymams, ką gi daryti su savo gyvenimu, – juokiasi ji. – Norėjosi kažko daugiau, kažko ypatingo.“

Naršydama po internetą užsienio portaluose pamatė, kad žmonės iš epoksidinės dervos gamina kavos padėkliukus. Tai Giedrę iškart sužavėjo.

„Kokių nuostabių dalykų galima padaryti iš šios medžiagos! – tikina pašnekovė. – Tos spalvos ir raštai taip užbūrė, kad gimus dukrytei po kurio laiko įsigijau reikalingų medžiagų ir pabandžiau. Gaminau įvairiausius padėkliukus, bet norėjosi daugiau. Ir taip gimė idėja gaminti laikrodžius. Lietuvoje nieko panašaus neteko matyti, tad užsidegimas buvo didelis.“

Kartais juokais palyginu, kad kosminę raketą sukurti yra sudėtinga, o meną kurti – malonu.

Visko išmoko pati

Pradėjusi iš epoksidinės dervos gaminti padėkliukus, pašnekovė pasakoja žiūrėdavusi užsieniečių vaizdo įrašus „Youtube“, iš ten ir sėmėsi žinių, kaip reikia lieti, kokios priemonės reikalingos.

Kurį laiką dirbo garaže – šaltame, tamsiame, be langų. Sąlygos buvo prastos, bet džiugino pati kūryba. Dabar moteris jau turi savo dirbtuves – šviesias, su dideliais langais, ir pati stebisi, kokį ilgą kelią nuėjo.

„Laikrodžius lieti išmokau pati, vis bandydama ir bandydama kažką naujo, – sako Giedrė. – Čia svarbiausia – praktika. Reikia gerai susipažinti su medžiagomis, pajausti jas, atrasti savo braižą, technikas. Prisimenu, pirmieji mano laikrodžiai nebuvo tokie gražūs ir kokybiški, kokie jie yra dabar. Ir dar žinau, kad po metų kitų jie vėl kitaip atrodys, bus gražesni ir dar kokybiškesni, nes kiekvieną dieną atrandu vis kažką naujo. Tobulėti visada yra kur.“

G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Kurti yra malonu

Ar buvo sunku visa tai išmokti? „Nepasakyčiau. Kartais juokais palyginu, kad kosminę raketą sukurti yra sudėtinga, o meną kurti – malonu. Sudėtingiausia atrasti geras ir tinkamas medžiagas, nes Lietuvoje medžiagų labai mažai, palyginti su tuo, kiek jų reikia vienam laikrodžiui pagaminti“, – sako Giedrė.

Pats laikrodžio liejimas, anot jos, – ypatingas atsipalaidavimo būdas. Gera matyti, kaip spalvos viena su kita susilieja ir sudaro neįtikėtino grožio visumą.

„Džiaugiuosi, kad pagaliau gyvenime darau tai, kas teikia vidinę ramybę ir duoda pajamų, – tikina pašnekovė. – Laikrodžių kūrimas man – vidinės laisvės išraiška. Kai dirbau samdomus darbus, jaučiausi suvaržyta, dirbau vien tik tam, kad užsidirbčiau. Dabar pajamos man nėra svarbiausias dalykas – svarbiausia tai, kad aš esu laiminga ir kad tai, ką sukuriu, kažkam teikia džiaugsmą. Jaučiu grįžtamąjį ryšį, darau žmones laimingus. Juk viskas šiame gyvenime apie tai – apie laimę“.

Patinka džiaugtis rezultatu

Laikrodžių kūrėja teigia, kad epoksidinė derva ir spalvų pigmentai – tai ypatinga spalvų magija. Epoksidas yra skystas kaip medus, į jį dedami pageidaujamų spalvų pigmentai, viskas kruopščiai sumaišoma ir įvairiomis technikomis liejama ant pagrindo.

Darbas vyksta keliais etapas: užliejamas pirmas sluoksnis, jis parą stingsta, tada dedami skaičiai, įvairiausi akmenukai – agato, kvarco, labradorito, tigro akis ir kiti, kurie ne tik gražiai atrodo, bet turi ir teigiamų energinių bei gydomųjų savybių. Tada liejamas antras sluoksnis, kuris taip pat turi parą stingti. Vėliau apdorojami laikrodžio kraštai, kurie irgi turi sutvirtėti, ir tada lieka tik baigiamieji darbai.

Sunkiausia šiame procese, Giedrės teigimu, atsirinkti tinkamas ir kokybiškas medžiagas, daug ką tenka užsisakyti iš užsienio. O kas maloniausia?

„Lieti, kai spalvos pinasi viena su kita, ir stebėti, koks bus tas magiškas rezultatas, – sako pašnekovė. – Dar tas ypatingas momentas, kai visiškai baigiu laikrodį, nuvalau dulkeles ir pati gėriuosi savo darbu. Bet laimingiausia esu, kai sulaukiu padėkos iš mano laikrodžius įsigijusių žmonių – tada suprantu, kad einu teisingu keliu. Žinojimas, kad mano darbai puošia kažkieno namus ir jie jais džiaugiasi – tikras malonumas.“

G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpimo ieško gamtoje

Dažnai klientai nori būtent tokio laikrodžio, kokį Giedrė jau yra sukūrusi. Sako, kad tiksliai atkaroti kūrinio neįmanoma, bet sukurti panašų – pavyksta.

Užsakovai bene dažniausiai pageidauja aukso spalvos detalių, nes ši spalva dažna interjere – šviestuvai, baldų rankenėlės, žvakidės ar kėdžių kojelės. Dar vienas dažnas pasirinkimas – romėniški skaičiai, nes jie atrodo prabangiau.

Jaučiu grįžtamąjį ryšį, darau žmones laimingus. Juk viskas šiame gyvenime apie tai – apie laimę.

„Man kuriant svarbiausia, kad laikrodžio visuma derėtų, taip pat kad laikrodis derėtų prie aplinkos, todėl visada prašau užsakovo atsiųsti savo interjero nuotraukų, jei jie pageidauja mano patarimų, – pasakoja Giedrė. – Kai lieju laikrodžius ne pagal užsakymą, įkvėpimo ieškau savo aplinkoje, gamtoje. Idėjos kartais ateina net sapnuose, o jie būna, patikėkite, kosminiai.“

Kūrėjos teigimu, žmonės įvertina tai, ką darai su didele meile. Juk laikrodžiai, kuriuos galime įsigyti parduotuvėse, būna standartinių formų, standartinių spalvų, ir, tikėtina, tokių jų ne vienas. Antro tokio laikrodžio, kaip jos kuriami, tikrai nėra – gali būti panašus, bet tikrai ne toks pats.

G. Kaščės asmeninio archyvo nuotr.

Laikas labai svarbus

Giedrė skaičiuoja, kad per savo kūrybos periodą yra sukūrusi apie 250 laikrodžių – net pačiai sunku patikėti, kad tiek jos kūrinių jau puošia kažkieno namus.

„O aš pati – kaip tas batsiuvys be batų, namuose neturiu nė vieno savo gaminto laikrodžio, – sako menininkė. – Tikriausiai todėl, kad mano namai nėra tokie gražūs kaip laikrodžiai, ir jie tiesiog nederėtų tarpusavyje. Negana to, neįsivaizduoju, kokio laikrodžio norėčiau. Bet žinau, kad kada nors tikrai sukursiu ir sau kažką ypatingo.“

Dar menininkė turi planų kada nors pagaminti didžiulį laikrodį, kuris kabėtų kur nors ypatingoje Lietuvos vietoje, kurioje lankytųsi daug žmonių ir galėtų pasigrožėti jos kūriniu.

„Kai pradėjau kurti, laikrodžiai ir laikas man neturėjo ypatingos reikšmės. Tačiau vėliau supratau, kad laikas yra labai svarbus. Juk mums visiems reikia daugiau laiko – pabūti su artimaisiais, pamatyti gamtos grožį ar tiesiog pailsėti. Mes dažnai skubame, lekiame, nespėjame pamatyti, koks nuostabus pasaulis mus supa, ir tik mūsų senoliai gali pasakyti, kad gyvenimas prabėga labai greitai. Tad laikrodžiai turi ir tą sentimentalią pusę – primena, kad viskas turi pradžią ir pabaigą“, – sako G. Kaščė.

Ne tik amato mokykla

Vieni technikumą prisimena kaip kultūros panteoną, kiti – kaip vietą, išmokiusią būti geresniu žmogumi. Absolventų prisiminimuose Stepžukio rūmai iškyla kaip laisvės oazė, kurioje nebuvo jaučiami sovietinės santvarkos gniaužtai. Daugelis prisimena ir technikumo dėstytojus: Eugeniją Lašienę, Filomeną Ušinskaitę, Alfonsą Vilpišauską, direktorių Andrių Valių, kūrusius savo studentams nuostabų meno pasaulį.

Absolventai tvirtina, kad Stepžukis, nors ir buvo tarpinė stotelė siekiant meno aukštumų, ne tik amato mokykla. Technikume įgyti meno disciplinų pagrindai lėmė, kad daugelis jį baigusių dabar aktyviai kuria, yra žinomi, įvertinti Lietuvoje ir už jos ribų menininkai.

Keleto iš jų: Dainos Vanagaitės-Belžakienės, Saulės Damaševičienės, Relitos Mielės, Rasos Dzimidavičiūtės-Olesen ir Daliaus Razausko – paroda „Pelėdos. Menininkai nemiega“, kurioje svečio teisėmis dalyvauja ir stiklo menininkė Audronė Andrulevičienė, eksponuojama galerijoje „Kauno langas“. Visi kūrėjai Stepžukį baigė 1988-aisiais.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Bendrasis vardiklis

Galerijoje pristatoma ekspozicija – kamerinė. Tikriausiai tuo siekiama akcentuoti, kad menininkai – ne tik Stepžukio absolventai, bet ir moksladraugiai, drauge lankę ir paskaitas, drauge nerdavę ir į rokenrolą po jų.

Nors labai skirtingi – tiek rinkdamiesi vaizduojamojo ar taikomojo meno šakas, tiek raiškos priemones, technikas, kūrybos motyvus, idėjas – menininkai vis dėlto turi bendrą vardiklį. Tai rimtas požiūris į meną. Neabejotina, studijos technikume, jo dėstytojai kiekvienam padarė labai didelę įtaką ir išmokė pagarbos kūrybai ir žiūrovui.

Laisvė ir meistriškumas

Dailininkų darbuose kūrybinė laisvė jungiama su meistriškumu. Tiek pat, kiek kūrinio idėja, menininkams yra svarbi tos idėjos realizacija. Medžiagų pasirinkimas, technikų įvaldymas, estetiniai sprendimai yra ne antraeilės detalės, o kūrinio visumos dalis.

Stepžukio absolventai yra puikiai įvaldę amatą, todėl jų darbuose idėjų laisvė yra proporcinga meistriškumui jas įgyvendinti. Meno ir amato dermė, manau, lemia kūrinio išliekamąją vertę, išlaisvina kūrėją nuo kintančių vaizduojamojo ir taikomojo meno tendencijų, išryškina individualumą.

Parodoje kūrinius eksponuojantys dailininkai nesiekia kurti efektingo, garsiai vieną tiesą skelbiančio meno, kurio poveikis, nepaisant to, kad ryškus, yra trumpalaikis. Ekspozicijoje pristatomus kūrinius galima būtų pavadinti santūriais, saikingais, subtiliais. Parodoje vaikštant tarp grafikos, odos ir stiklo meno, juvelyrikos kūrinių ir objektų abejonių nekelia nei jų idėjinis svarba, nei kūrėjų meistriškumas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nešvelni estetika

Žvelgdamas į nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenančios menininkės R. Dzimidavičiūtės-Olesen grafikos kūrinius, žiūrovas, lyg Lewiso Carroll’io Alisa, atranda stebuklingas dureles, jas praveria ir patenka į kūrėjos vaizduotės pasaulį.

Į kiekvieną darbą norisi žiūrėti ilgai, atidaus tyrinėtojo žvilgsniu. Tačiau ne tik todėl, kad patys kūriniai yra įdomūs dėl galvą apsukančių siužetų. Šiurkštoka darbų estetika, kuriama grafinio piešinio plastika, siurrealistinį siužetą tarsi perkelia arčiau žiūrovo, arčiau jo netobulos realybės, iš leidžia pažvelgti į ją kitu kampu.

Kitokia estetika išsiskiria ir keramikės D. Vanagaitės-Belžakienės kurti objektai. Menininkė nustebina medžiagų pasirinkimu: sudžiūvusios žolės, stiklas, veidrodis, ar net taurieji metalai, akmenys. Dailininkė darbuose kuria harmoniją iš to, kas, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, nedera tarpusavyje. Ant iš smulkių šapelių suręsto lizdo krašto rymanti žmogiška figūra, žvelgiantį į sumažintą žemės modelį, pusiausvyrą ant šiaudų kamuolėlio bandantis išlaikyti žmogus-kiškis (o gal kiškis-žmogus), ant stiklinio, ledo kubą primenančio, postamento padėta prasivėrusi kriauklė, tarp savo geldelių slepianti paslaptį – skirtingų medžiagiškų elementų panaudojimas padeda kurti daugiaprasmius kūrinių siužetus, atvirus žiūrovo interpretacijoms.

Trapu: R. Dzimidavičiūtės Olesen grafikos kūrinių mozaika. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Papildoma funkcija

Menininko D. Razausko autorinės juvelyrikos kūriniai interpretacijoms ne tokie atviri. Griežtos, švarios, preciziškos geometrinės formos, subtilus spalvų pasirinkimas tauriuosius metalus derinant su pusbrangiais akmenimis ar brangakmeniais juvelyrikos kūrinius daro nebetalpančius į įprastus rėmus.

D. Razauskas skatina žiūrovą abejoti papuošalui priskiriamu funkcionalumu ir pamatyti jį kaip meno objektą. Tarp funkcijos ir meno objekto balansuoja ir dailininkės S. Damaševičienės darbai. Menininkė kuria iš vario ar odos, atskleisdama subtiliausias šių medžiagų savybes. Grafiškais dekoratyviais elementais, panaudodama ažūrą, akcentuodama rankų darbą, dailininkė pripildo darbus lengvumo, švelnios nostalgijos, tikėjimo ir svajonių.

Odos medžiagą kūryboje naudoja ir odininkė R. Mielė. Jos darbuose oda yra lankstoma, raižoma, karpoma, glamžoma. Ji paklūsta visiems menininkės sumanymams ir atskleidžia savo universalumą. Greta bendramokslių iš Stepžukio eksponuojami konceptualūs stiklo menininkės A. Andrulevičienės kūriniai, juvelyrika. Papildantys ekspoziciją, sužavintys žiūrovą kūrėjos prisitaikymu prie natūralių medžiagų, jie atskleidžiant neįprastą jų grožį.

Paroda pavadinta taikliai – „Pelėdos. Menininkai nemiega“. Pelėdos yra tapusios Stepžukio (ir dabartinės Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos) simboliu. Grasiosios skulptoriaus Vinco Grybo pelėdos, sutūpusios ant meno oazę juosiančios tvoros, neatsiejamos nuo šios vietos. Nemiega menininkai ne dėl to, kad juos kankintų miego sutrikimai. Jie apimti kūrybos nemigos, kuri, prasidėjusi Stepžukio laikais, tebesitęsia iki šiol.

Gali būti, kad tai susiję su politika ir ideologijomis, kurioms kinas iš visų menų paklūsta pirmas jau vien dėl lengviausio vartotojų užkariavimo. Galbūt pageidavimus pildė vidutiniški, bailūs kūrėjai, o gal buvo ir kitų priežasčių, nes ir dabar drąsiam, atviram menui yra sunku, o kartais ir neįmanoma – įsivyravo patogumo religija, dėl komfortiško gerbūvio praktiškai visi nė nesvarstydami užmerkiame akis: visiems gerai ir patogu. Jei ne visiems, tuomet ypač reikia užsimerkti, kad taip atrodytų, ir kad pačiam būtų patogu. Tik kartais (ir visai ne kartais) pasipila tulžis ir agresija socialiniuose tinkluose, bet ir tai toji, kuri yra patogi lietis.

Kino festivaliai savo filmais savotiškai atskleidžia, kokia energija sklando kūrybinėje plotmėje, nes meno kūrėjai reaguoja kur kas jautriau ir paprastai esmines problemas kelia pirmieji. Taigi ir šiųmetė „Scanorama“ atskleidė, kad pasaulis tarsi skilęs į dvi puses: vienoje jų sėdi nė nematantys skilimo, kitoje – vieni nedrąsiai, kiti jau visai aiškiai, nors ir metaforomis, kalba apie tai, apie ką lig šiol buvo tylima. Kūrybos laisvė arba randa kitų formų, arba įrodo, kad yra galingiausia jėga.

Pasaulis tarsi skilęs į dvi puses: vienoje jų sėdi nė nematantys skilimo, kitoje – vieni nedrąsiai, kiti jau visai aiškiai, nors ir metaforomis, kalba apie tai, apie ką lig šiol buvo tylima.

Net holivudinio tipo filmas „Prasti reikalai“ (rež. Yorgosas Lanthimosas), reikia pripažinti, – įdomi pramoginė kino juosta, kurios puikus scenarijus. Buvo galima gėrėtis naujausiais technologijų pasiekimais, fantastikos elementais, aktorių talentu, o svarbiausia – kūrybiškumu, kai filmo neklampina nei banalybės, nei stereotipiniai štampai ar nuspėjamas scenarijus. Filmas gyvas, intensyvus, neleižiantis nuobodžiauti nė sekundės ir, galima teigti, patiks praktiškai visiems, o tai išties be galo reta. Aukščiausios prabos pramoga, o papramogauti juk norime visi.

„Anselmas – laiko gaudesys“ (rež. Wimas Wendersas) jau visai kas kita, tai taip pat puikus, ypatingas filmas ir net su 3D efektu, tačiau jau ne kiekvienam, nes ir iš salės išėjo nemažai žiūrovų, galbūt, kad nesidomi menu, mat filmas apie vieną garsiausių pasaulio dailininkų Anselmą Kieferį. Ypač vertingas filmas besidominčiam menu ar jį kuriančiam, tiesiog dėl konteksto, orientacijos, kas ir kokio lygio sukuriama pasaulyje, kad neapimtų nepripažinto genijaus sindromas, niekur nevedantis ir provincialus, kai kur kas geriau turėti sveiką nuovoką ir žinojimą. Susipažinus su A. Kieferio kūryba, pasidaro aiškiau, svarbiausia – realiau, galima su(si)dėlioti save ir savus į lentynėles be pretenzijų ar apmaudo. Nuostabu, kad pasaulyje yra tokių menininkų.

Labiausiai nurautas filmas, žinoma, „Daaali“, kaip ir ekscentriškasis Salvadoras Dali, o ir panašius filmus kuriantis prancūzų režisierius Quentinas Dupieux. Beje, tai nėra biografinis filmas apie S. Dali, o labiau ekscentriškąjį menininką atitinkanti improvizacija. Filmas pačiam Salvadorui, greičiausiai, būtų patikęs, nors ne vieną linijinio aiškaus pasakojimo norintį žiūrovą papiktino. Tiesą sakant, papiktintas žiūrovas filmo režisieriui labai patiktų, greičiausiai jis to ir siekė savo kūrybine žaisme, kuri lydi dar ir po filmo. Tačiau žiūrovo labai rimtu veidu išties kažkiek gaila, gal todėl būtent po šio režisieriaus filmo kai kurie žiūrovai buvo pamaloninami dovanomis.

„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ – na, vien filmo pavadinimas nuostabus, tačiau nuostabus ir, iš „Scanoramos“ jau žinomas, puikus rumunų kino kūrėjas Radu Jude, ne veltui jo kūryba rumunai didžiuojasi, visi filmai pelno pasaulinį pripažinimą, o šis pristatytas „Oskaro“ apdovanojimams. Drąsus, maištingas, provokuojantis, intelektualus, keliantis daugybę apmąstymų ir diskusijų – tai filmas, kurio nepamačius jau kažką esminio prarandi ir ne tik dėl kino, o kur kas plačiau. Fantastiškas pagrindinės aktorės Ilincos Manolache darbas, kuri savo interviu yra atskleidusi, kad daugybėje vietų režisierius jai leido improvizuoti ir apskritai ji kaip ir nevaidino, buvo pasirinkta kaip tipažas, kuriam reikėjo būti savimi. Beje, tai nelengva, labai dažnai mes patys savo noru prisiimame vieną ar kitą vaidmenį (kaukę), iš I. Manolache’ės sklido tikrumas, stiprios, įdomios asmenybės jėga.

Išvardyti „Scanoramoje“ matyti filmai, kurių pamiršti neįmanoma, jie lieka atmintyje ir verčia toliau domėtis režisierių kūryba. Buvo ir kiek tykesnių, bet taip pat labai gerų. Pavyzdžiui, filmas „Hipnozė“ (rež. Ernstas De Geeras) arba to paties Quentino Dupieux „Janikas“. Filmą „Jaunystė“ (rež. Wang Bingas) ne veltui programos rengėjai pristatė kaip būtiną pamatyti, turbūt, kad įvertintumėme savo gerbūvį ir daugiau žinotume, kas yra po etikete „Made in China“.

Siūlė atleisti iš darbo?

– Kas vis dėlto nutiko, kad nusprendėte pasitraukti iš viešumos?

– Prasidėjus karui, mus visus rusakalbių ir kitų Klaipėdos tautinių organizacijų atstovus sukvietė į Tautinių kultūrų centrą pokalbio. Tai buvo daugiau nei prieš metus. Mūsų klausinėjo, ar mums viskas gerai, ar mūsų neužgaulioja, gal turime kokių problemų? Man pačiai tada kilo klausimas, kas leido mieste iškabinėti plakatus apie rusų karo laivą? Taigi buvo parašyta rusiškai, be to, su keiksmažodžiu. Pabrėžiau, kad tuo patys provokuojame nesutarimus. Tai viena tuometė tarybos narė man pasakė, kad tokį leidimą šitiems plakatams davė Vladimiras Putinas. Paprašiau, kad taip nekalbėtų, pradėjau aiškinti, kad aš čia gimiau, čia gyvenu, myliu Klaipėdą ir Lietuvą. Žinoma, aš kalbu rusiškai ir galvoju rusiškai, lietuviškai taip gerai nemoku, kad galėčiau sklandžiai reikšti mintis, nesimokiau lietuvių kalbos, nes mano tėtis buvo kariškis, keliaudavome iš šalies į šalį ir nesimokėme vietos kalbų, kur gyvenome, nes ten apsistodavome trumpam. Bet kalba net ne apie tai.

– Kas buvo vėliau?

– Kažką leptelėjau atgal, ir prasidėjo. Socialinio tinklo paskyroje rado vieną vienintelį mano patiktuką šalia kažkokios moters iš Vokietijos komentaro dėl pabėgėlių elgesio. Sulaukiau televizijos reporterių, pradėjo man skambinėti visokie žmonės nuo ryto iki vakaro. Ateidavo į mokyklą, kurioje dirbu, klausinėjo mano kolegas, kaip aš čia elgiuosi, ar neskleidžiu kokios propagandos.

– Ar ką nors rado?

– Nieko nerado, nes nieko nedariau ir nedarau, juolab mano pačios šaknys ukrainietiškos, mano tėtis – ukrainiečių tautybės, mama – rusė, aš gimiau Lietuvoje. Bet tie reikalai pasiekė Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Direktoriui skambino ir klausė, kodėl jis manęs iki šiol neatleido.

Festivalis: pati lėles siuvanti ir liaudies meistro vardą turinti S. Vasičkina kartu su dukra Tatjana džiaugiasi pabuvojusios Londone didžiuliame lėlininkų renginyje, kuris buvo skirtas žaislinio meškučio Tedžio atsiradimo šimtmečiui. / S. Vasičkinos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką atsakė direktorius?

– Jis paklausė, kodėl turėtų mane atleisti, jei tiek darau dėl mūsų mokyklos bendruomenės ir viso miesto. Ir, kai visa tai nutiko, nusprendžiau pasitraukti iš viešumos ir pasinėriau į kūrybą mokykloje bei teatre. Ir per tuos metus nepadariau nė vieno renginio mieste.

Pamainos taip ir neatsirado

– Ar kas nors pastebėjo jūsų atsitraukimą?

– Žinoma, žmonės man pradėjo skambinti ir klausinėti, kur esu, kodėl mieste nėra švenčių rusakalbiams. Kodėl nėra naujametės eglutės renginio, kodėl nebėra vaikiškų spektaklių? O kas tai darys, jei ne tu? To jie manęs klausinėjo. Pasitraukdama į šalį tikėjausi, gal atsiras koks žmogus, kuris mane pakeistų, ir galėsiu ramiai užsiimti savo lėlėmis, nes reikėjo atgaivinti ir spektaklius miesto bendruomenei, ir „Snieguolės“ šventę. Tik toks žmogus neatsirado.

– Tai jums teks vėl imti vadžias į rankas, o ir juk nėra labai pigu pastatyti spektaklį?

– Vien kainos už salės nuomą per metus išaugo beveik dvigubai. Beveik visi rėmėjai atsisakė su mumis bendradarbiauti, niekas nenori turėti reikalų su rusų bendrija. Vienintelis rėmėjas, kuris padeda mūsų bendrijai, – tai mano dukra. Tokia laimė, kad ji yra, ji nuolat šalia ir kai tik reikia pinigų veiklai, ji ne tik visada padeda, bet ir paguodžia, palaiko. O visi kiti, į ką besikreipčiau, kaip į sieną. Nepaisant to, mes atgaiviname savo veiklą.

– Per tuos metus, kai atsitraukėte nuo aktyvios visuomeninės veiklos, kuo užsiėmėte?

– Aš gaminu lėles, turiu jų nesuskaičiuojamą kolekciją, dalis jų – mokykloje. Visai neseniai vykau dalyvauti į Londoną į Tarptautinį žaislinio meškučio Tedžio festivalį, vežiau savo naują kolekciją. Šiemet tiems meškučiams sukako šimtas metų. Kelionę finansavo mano dukra. Norėčiau išeiti į pensiją ir atsiriboti nuo visuomeninės veiklos, bet kol kas negaliu, nepaleidžia.

– Ar bendrija turi kur susirinkti?

– Taip, Bangų gatvėje turime patalpas, sutartis su savivaldybe dėl jų pratęsta dar trejiems metams. Virš mūsų biuro gyvena trys ukrainiečių pabėgėlių šeimos, mes puikiausiai su jais sutariame. Žiemą jiems skolinau elektrinį radiatorių, nes jie šalo, mergytės ir mamos ateidavo pas mane į kūrybines dirbtuves. Kai vasarą repetuodavome, jie išeidavo į kiemą pasiklausyti, kaip mūsų vaikai dainuoja. Niekas niekam jokių pretenzijų neturi. Aš kategoriškai prieš tą siaubingą karą. Mes, vietiniai rusai, juk nekalti dėl to, kas nutiko. Tačiau jaučiame įtampą, tarsi būtume kalti. Pačioje karo pradžioje manęs paprašė, kad miesto renginiuose kol kas nenorėtų rusiškų dainų ir šokių. Aš labai gerai tai suprantu. Bet per tuos metus neliko miesto renginių rusakalbiams vaikams ir jų labai trūksta, nes mažiems vaikams, kurie dar nemoka lietuviškai, tiesiog nėra švenčių. Visa laimė, kad pas mus Lietuvoje veikia tautinės mokyklos. Tai, kad buvo išsaugotos rusakalbių mokyklos, kuriose vaikai gali kalbėti ir mokytis savo gimtąja kalba, tiesiog fantastika.

Kai visa tai nutiko, nusprendžiau pasitraukti iš viešumos ir pasinėriau į kūrybą.

Nerimas dėl giminaičių

– Kaip jaučiasi jūsų bendrijos žmonės, karui tebesitęsiant antrus metus?

– Labai skirtingai. Bet visiems labai sunku, vieni – ties nervinio išsekimo riba, kiti – įpykę. Nes buvo atvejų, kai teko susidurti su neadekvačia reakcija, kai liepė užsičiaupti ir nekalbėti rusiškai, bet senyvi žmonės tiesiog nemoka lietuviškai, tai ką dabar daryti? Kai kurie ramiai reaguoja, kai kurie aštriai kritikuoja V. Putiną. Bet mes stengiamės vengti pokalbių apie politiką. Tačiau, neslėpsiu, susiduriame su negatyviu požiūriu į mus. Manau, kartais išgyvename tą patį, ką ir vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo, kai bet kurį vokietį vadindavo fašistu. Bet juk ne visi jie buvo fašistai. Ar aš dabar kalta, kad kalbu rusiškai, nes esu rusakalbė? Ir kuo esu kalta dėl to, kas dabar vyksta Ukrainoje? Ką turime padaryti, kad galėtume čia normaliai jaustis? Pačioje karo pradžioje į Klaipėdą buvo atvažiavusi vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, sukvietė visas tautines bendrijas ir pasakė, jei mus kas nors skriaustų ar žemintų, turėtume skambinti tiesiai į policiją telefonu 112. Neprireikė. Žinau, kad visi mes ne be trūkumų, kiekvieno mūsų galvoje pasitaiko kažkokių tarakonų. Pati stengiuosi nesivelti į konfliktus, ir ne todėl, kad bijau, man tiesiog tai yra bjauru.

– Minėjote, kad turite ukrainietiškų šaknų. Ar Ukrainoje liko jūsų artimųjų, giminaičių?

– Žinoma yra, tėčio tėviškė netoli Kijevo, bet nuo karo pradžios negaliu su jais susisiekti. Rašau nuolat, kone kasdien – jokio atsako. Kviečiu, kad atvažiuotų pas mane. Visiška tyla, gal jų net nebėra gyvųjų tarpe. Tai, kad dabar naikinama Ukraina, yra siaubinga. Ten tokia turtinga žemė, o dabar ji apleista, niokojama, žudomi žmonės, dėl to širdis plyšta.

Legendinę kavinę „Tulpė“, gyvavusią daugiau nei 100-metį, mena ar iš vaizdingų pasakojimų žino daugelis. Jos atminimas buvo įamžintas Laisvės alėjos grindinyje įterpiant plytelę su užrašu „Tulpė“ (idėjos autoriai – architektas Rimas Adomaitis, skulptorius Kęstutis Lanauskas, – aut. past.), kurios, rekonstravus alėjos grindinį, labai gaila, bet net žymės neliko. Architektas Jonas Virakas, „Tulpės“ interjero rekonstravimo projekto kūrėjas, savo žymę tikrai paliko. Dėka jo dukters Eglės Virakaitės ir A. ir P. Galaunių namų-muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorės Miglės Banytės, J. Virako vardas vėl prisimenamas.

Likimas nelepino

J. Virakas gimė 1905 m. Seredžiaus miestelyje. Jo tėtis Pranas Virakas buvo daraktorius, mokęs vaikus lietuviško rašto, dėl to vadintas šviesiausiu Seredžiaus žmogumi. Mama Marija Virakienė atsidavė net devynių vaikų auginimui ir auklėjimui.

1927-aisiais būsimasis architektas įstojo į Kauno meno mokyklą (KMM), nuo 1929 iki 1930 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė karininko laipsniu. Sugrįžęs iš Karo mokyklos dirbo pas žymų tarpukario architektą Vladimirą Dubeneckį projektuotoju ir braižytoju. Vietoje KMM įsteigus Dailės institutą, J. Virakas toliau tęsė mokslus. Sėkmingai baigęs studijas pradėjo ten pat dėstyti, tapo architektūros kompozicijos katedros vedėju, Architektūros fakulteto dekanu, o galiausiai – docentu.

1945-aisiais J. Virakas buvo saugumo organų sulaikytas gatvėje ir, kaip pats ironiškai yra pasakęs, prasidėjo naujas gyvenimas: kalėjimai, lageriai, karceriai. Buvo ištremtas į Vorkutą. Tuo metu tai dar nebuvo miestas, todėl, iš kalėjimo perkeltas į lagerį, architektas gavo užduotį suprojektuoti Vorkutos geležinkelio stotį, keletą pastatų.

Suprastėjus sveikatai jis paleistas į namus. Kelionė buvo sudėtinga ir alinanti. Grįžus buvo sunku gauti darbą, nes saugumas vis kišo prie architekto nagus ir pasirūpindavo, kad iš darboviečių jį atleistų kaip politiškai nepatikimą žmogų. 1949-aisiais J. Virakas pradėjo dirbti buvusiame Kauno „Dailės“ kombinate dailininku, projektuotoju, bet daug darbų negaudavo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš meilės Lietuvai

Vienas iš svarbiausių J. Virako kūrinių – Rainių koplyčios projektai bolševizmo aukoms. Konkursui, kuriame dalyvavo devyniolika architektų, jis pateikė maketą ir pelnė pirmą vietą. Jau buvo išlieti koplyčios pamatai, padarytas perdengimas, pradėtos statyti sienos. Tačiau, sugrįžus bolševikams, projektas žlugo. Kaip yra pasakęs architektas: „Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta.“

J. Virako dvasios sunkūs gyvenimo išbandymai nepalaužė. Jis sukūrė nemažai projektų, kurie tapo Kauno miesto išskirtinumo ženklais: tai kavinės „Tulpė“ interjero rekonstravimas ir juodo ąžuolo baldų su gintaro inkrustacijomis projektai, apšvietimas „Metropoliui“, Kauno dramos teatro (jame iki šiol yra išlaikytas originalus, J. Virako kurtas, apšvietimas, – aut. past.) ir Kauno centrinio knygyno interjerai, kai kurių Lietuvos zoologijos sodo ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus erdvių projektai, cheminių prekių parduotuvės interjeras, kuriame pirmą kartą buvo panaudota keramika, jo erdvę didino daugybė veidrodžių, prekystaliai – pagaminti iš ąžuolo. Visuose J. Virako projektuose subtiliai atsiskleidė jo meilė Lietuvai – interjerų, baldų, šviestuvų puošyboje vyravo stilizuota lietuviška ornamentika.

Be to, kurdamas interjerus, architektas stengdavosi į juos įterpti grynųjų menų elementų: autorinių lietuvių dailininkų paveikslų, pano, rozečių ir kt. Blogėjant sveikatai, J. Virakas dirbo namuose: darė kraičių skrynias, metalu kaustytus albumus, kitokius suvenyrus. Architektas mirė 1988 m. balandžio 30-ąją. Visą savo gyvenimą mylėjo tėvynę Lietuvą ir kiek galėdamas dirbo jai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Užmirštas ir be vietos

Tai pagrinindiniai architekto biografijos faktai. Jie tikrai iškalbingi. Todėl keista, kad J. Virako kūrybos niekas iki šiol dar netyrinėjo. „Jis buvo nelojalus to laikmečio valdžiai. Kad išgyventų, daug ką darė prieš savo valią. Partinių valdžia jo nemėgo, todėl siųsdavo į provinciją, kad jis ir jo darbai būtų mažiau matomi“, – pasakoja architekto dukra E. Virakaitė. „J. Virako pavardė nefigūruoja niekur, nepasant, kad jis yra sukūręs ne vieną ir ne du objektus, kurie yra tikrai labai reikšmingi ir matomi. Tačiau jo paties – tarsi nėra“, – priduria M. Banytė.

Sugrįžus bolševikams projektas žlugo. Kaip yra pasakęs architektas: „Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta.

Dėl to, kad architektas yra neprisimenamas, kyla problema ir dėl jo projektų autorystės savinimosi. „Tulpės“ kėdžių autoriumi dažnai laikomas kitas kūrėjas. Tikriausiai taip yra iš nežinojimo. Yra išlikę kėdžių brėžiniai, patvirtinantys J. Virako autorystę. Be to, architektas turėjo užrašus, kuriuose žymėjosi, ką yra sukūręs. Jais remdamasis, kavinės atnaujinimo darbus J. Virakas paskirstė specialistams: keramikams P. Genienei, V. Miknevičiui, skulptoriui V. Paliui, tekstilininkui V. Daujotui, baldų meistrui V. Baršauskui, inkrustacijų specialistui K. Kišonui”, – pažymi M. Banytė.

Architektūros istorijoje J. Virkas (dar) savo vietos neturi. Tačiau, kaip paminėjo M. Banytė, taip yra iš nežinojimo. Jo įgyvendinti projektai, atlikti užsakymai dukters E. Virakaitės dėka yra išsaugoti ir be galo turtingas, įdomus archyvas perduotas į A. ir P. Galaunių namų-muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorės M. Banytės rankas.

„Kol kas bandau aprėpti viską, ką gaunu ir sužinau iš E. Virakaitės. Vasarą aplankiau Mažeikius, Radviliškį, kur apžiūrėjau pagal J. Virako projektus kurtus civilinės metrikacijos skyrių interjerus. Priešingai nei pastatų architektūra, fasadai, kurie juos atnaujinant yra išlaikomi, interjerai – laikini, jie keičiasi, yra pritaikomi prie atsirandančių vis naujų poreikių. Tačiau maloniai nustebino, kad Radviliškio civilinės metrikacijos skyriuje yra išsaugoti visi J. Virako projektuoti šviestuvai“, – pasakoja M. Banytė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Didžiausia vertybė

Kad J. Virako archyvas išsaugotas ir yra galimybė jį tyrinėti – didžiausia vertybė. „Tėtis buvo pedantiškas ir kaupė savo darbus. Tikriausiai tai paveldėjo iš mano senelio, kuris visą laiką rinko medžiagą apie Seredžiaus kraštą: užrašydavo vietos gyventojų prisiminimus, dainas, pasakas. Tėtis suvokė, kad jo interjerai gali būti sunaikinti, o jų projektų brėžiniai – liks“, – sako architekto dukra.

Labai įdomu ir gal kiek neįprasta, kad architektas projektuodavo interjerus pradedant apšvietimu, baldais ir baigiant smulkiomis detalėmis: rašaline, lėkštute žiedams, metraščiu ir pan. Jo archyve yra išsaugotos brėžinių išklotinės, kuriose detaliai, milimetrais, viskas  subraižyta. Architektas aprašydavo ir medžiagas, kurias naudodavo.

„J. Virako brėžiniai yra nuostabūs. Netikėta detalė – juos jis braižydavo ypatinga technika nusmailintu pieštuku, spalvindavo akvarele. Kai reikėdavo brėžinyje kažką užrašyti, naudojo tuo metu labai madingą, tarpukario laikotarpio, šriftą“, – įdomiomis detalėmis dalijasi E. Virakaitė.

Palikimas: savo kūrybinius sumanymus J. Virakas įgyvendino kurdamas architektūrinius, interjero projektus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ne tik architektūra

Architektas kūrė ne tik interjerus, šviestuvus ar baldus. J. Virakas yra sukūręs ir daug antkapinių paminklų, suprojektavęs fakultetų ženklų universitetams, kūrė knygų viršelius, logotipus. Lietuvos gamtos apsaugos draugija iki šiol yra išsaugojusi architekto kurtą logotipą, garbingai kabantį virš pastato, kuriame įsikūrusi draugija, durų.

„Rūpindamasis gamtos apsauga tėtis tarsi nusiramindavo. Jis buvo draugijos pirmininkas, organizuodavo žvejų varžybas, jautė aistrą medžioklei. Ir mes, visi jo vaikai, buvome įtraukiami į šiąs jo veiklas. Tėtis buvo labai aktyvus, save realizavo ne tik architektūroje. Jis buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas, užsiėmė stendiniu šaudymu pistoletu“, – pasakoja E. Virakaitė.

Norisi paraginti pažinojusius J. Viraką su A. ir P. Galaunių namais-muziejumi pasidalyti prisiminimais, istorijomis ar kita informacija apie architektą. Kaip sako M. Banytė, menotyra turi savyje detektyvo elementų. Tad prisidėkite prie detektyvo apie architektą J. Viraką tyrimo.

Rinkosi gerą universitetą

Paprašyta papasakoti apie pačią pradžią, kaip ir kodėl rinkosi mados mokslus, kaunietė sako, kad estetika, grožis, mada jai rūpėjo visada.

Kai galiausiai apsisprendė, kur studijuos moterišką madą, ir išsirinko gerą universitetą – ėmė sukti galvą, kaip pasiruošti stojamiesiems egzaminams, nes Lietuvoje tokių parengiamųjų kursų nebuvo. Ne vieną valandą praleidusi internete, tokius mados mokymus rado Anglijoje.

„Parengiamieji mokslai truko metus. Kai juos baigiau, pasidariau savo darbų aplanką ir tik tuomet bandžiau stoti į savo svajonių specialybę“, – prisimena pirmuosius žingsnius į mados pasaulį žengianti mergina.

Stojantieji į šią specialybę komisijai turėjo parodyti ne tik savo darbus, bet ir paaiškinti, kaip jie gimė – nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. „Jie norėjo žinoti viską – koks mano kūrybiškumas, kodėl priimu vienokius ar kitokius sprendimus, kokią jie turi prasmę ir pan.“, – pasakoja G. Mockevičiūtė ir džiaugiasi, kad iš pirmo karto pavyko įveikti milžinišką atranką.

Vos spėjo lietuvė apšilti padus svetur, pasaulį užklupo koronaviruso pandemija. „Negalėjau normaliai pabaigti net pačių pirmų studijų metų: teko vykti namo ir tęsti mokslus per nuotolį. Įsivaizduokite, kaip buvo sunku! Tarkim, mokomės kirpti, konstruoti ar siūti, o tu per kamerą turi parodyti dėstytojui, ką ir kaip darai. Jis, norėdamas padėti, turi įžiūrėti drabužių lekaluose klaidas, kurias nelengva ištaisyti net ir žiūrint gyvai“, – pandemijos iššūkius prisimena Gabrielė.

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Tamsiausia – prieš aušrą

Vis dėlto atkakli mergina rankų neketino nuleisti. Kai gyvenimas ir vėl ėmė tekėti sena vaga, grįžo į Londoną, kur kasdien mėgavosi kūrybiškų bendrakursių draugija.

Paprašyta plačiau atverti mados studijų užkulisius, Gabrielė noriai kalba apie paskutiniųjų metų baigiamąjį darbą. Jam mergina sukūrė net penkis įvaizdžius, kuriuos papildė originaliais aksesuarais iš medžio – rankinėmis, batais. Jiems naudojo paties lietuviškiausio medžio – ąžuolo – medieną.

„Esu be galo dėkinga skulptoriui Ryčiui Zaveckui už pagalbą realizuojant mano kūrybos idėjas“, – šypsosi kūrėja, kuriai labai svarbi įvaizdžio visuma.

Iš dalies studijas sutrukdžiusios pandemijos paveikta, lietuvė savo kolekciją pavadino simboliškai – „It's Always Darkest before the Dawn“ („Tamsiausia visada būna prieš aušrą“). Pasak Gabrielės, pavadinime užkoduotas ne tik pandeminis laikas, bet ir daug asmeninių patirčių, nes paskutinieji metai prieš baigiant mados studijas buvo ypač sunkūs. Ją nuolat kamavo klausimas, dėl ko visa tai daro. Ar iš tiesų yra savo kelyje? Ar įdėtos pastangos nebus beprasmės?

Gamta labai artima žmogui, dar daugiau – manau, ji ir yra pats žmogus. Menininkui telieka viską, ką ji duoda, pritaikyti savo kūryboje.

„Todėl mano kolekcijoje tiek daug pilkos spalvos. Tuo abejonių laikotarpiu tikrai viskas atrodė labai pilka. Išgyvenau didelę vidinę kovą su savimi“, – prisipažįsta G. Mockevičiūtė ir priduria, kad iš po medinio korseto kyšanti ir pačios rankomis dažyta geltono šilko suknelė simbolizuoja šviesą, viltį.

„Ji dažyta taip, kad atrodytų, jog pro pilkus debesis skverbiasi tarsi saulės spinduliai. Juk dažnai mūsų gyvenimuose būna situacijų, kai viskas, kad ir ko imtumeisi, atrodo beprasmiška. Kita vertus, jei sugebi tą laiką kažkaip ištverti, išlaukti, išgyventi, galiausiai už savo kantrybę būni apdovanotas ir viskas galiausiai nusidažo geltona spalva“, – savo kolekcijos koncepciją aiškina mados absolventė.

Gabrielei gražu stebėti, kaip kinta metų laikai ir kaip gražiai gamta reaguoja į jų kitimą. Todėl, sako, įkvėpimo dažnai semiasi iš jos. „Gamta labai artima žmogui, dar daugiau – manau, ji ir yra pats žmogus. Menininkui telieka viską, ką ji duoda, pritaikyti savo kūryboje. Jos veikiama galiu organiškai judėti per spalvas, siluetus ir dar per jausmą, kurį gamta sukuria mano viduje“, – džiaugiasi ji.

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Meniška siela – iš mamos

Gal Gabrielės šeimoje, giminėje yra ir daugiau madai neabejingų žmonių?

„Dažnai kiti menininkai, duodami interviu, pažymi, kad menininko geną jie paveldėjo iš šeimos. Mano tėtis – programuotojas, mama irgi nėra savęs realizavusi per meną iš profesinės pusės. Tačiau ji labai kūrybiška“, – žavisi mamos atidumu detalėms mergina.

Gal todėl, sako, ir pati nusprendusi joms skirti ypatingą dėmesį savo drabužių ir aksesuarų kolekcijoje.

Anot jos, daugybė žmonių, ne tik mama, netaupydami savo laiko prisidėjo prie šios kolekcijos kūrimo. Vieni – emociškai, kiti – fiziniu darbu.

„Su giminaičių ir draugų pagalba originalioms rankinėms gaminti naudojau ir keliais atspalviais dažiau ašutus. Paskui juos rišome mažais ryšulėliais. Tuomet mama padėjo man juos kaišioti į medyje išgręžtas skylutes“, – darbų eigą aiškina kūrėja.

Kadangi valandos, baigiant kolekciją, tirpte tirpo, ji labai dėkinga visiems prisidėjusiems. Juk skirti laiko šiame skubos ir bėgimo amžiuje – didžiausia dovana.

Gabrielė džiaugiasi, kad su mama turi ypatingą ryšį. „Mūsų skoniai, estetikos suvokimas – labai panašūs. Dažnai rodau mamai savo sukurtus drabužius ir klausiu jos nuomonės. Paprastai tai, kas gražu man, gražu ir jai. Kai mamai pirmąsyk nupasakojau savo baigiamosios kolekcijos idėją, jai be galo patiko – ypač žemiškos gamtos spalvos, – atvirauja mados kūrėja, baigiamojo proceso metu dažnai skraidžiusi iš Londono į Lietuvą ir atgal. – Būdavo, atsiskaitau už einamuosius darbus Londone ir skrendu į Kauną derinti įvairiausių reikalų, susijusių su kolekcija.“

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgsta kokybišką minimalizmą

Ar kasdienybėje Gabrielei norisi išsiskirti savo stiliumi, būti pastebimai gatvėje? Dizainerė sako, kad kasdienė jos apranga tikrai neprovokuojanti ir neatkreipianti aplinkinių dėmesio.

„Mėgstu rengtis tuo, ką kuriu pati. Man patinka minimalizmas su įdomesnėmis detalėmis. Vertinu gerus audinius ir patogumą. Taip pat – atsparius laikui drabužius. Mano drabužių spintoje nėra daug pačios kurtų drabužių. Turiu keletą, prie kurių dažniausiai derinu visa kita“, – atvirauja ji.

G. Mockevičiūtė juokiasi, kad studijų metais būdavo etapų, kai nei ji, nei kiti studentai neskirdavo daug laiko mintims apie jų pačių įvaizdį. „Tuomet pagrindinis drabužis būdavo juodi marškinėliai ir džinsai. Dėl įdomesnės aprangos mažiausiai sukdavome galvas“, – šypsosi Gabrielė.

Egzaminų metu ji sako supratusi, kokia svarbi žmogui yra kūno, proto ir sielos pusiausvyra: jei vieną kurį pamesdavo, išsyk strigdavo ir kūryba. Todėl, net ir baigusi studijas, G. Mockevičiūtė stengiasi didelį dėmesį skirti savo kokybiškam laisvalaikiui.

„Man patinka skaityti, kartais – lankytis parodose, dar – sportuoti ar tiesiog eiti pasivaikščioti. Neatsiejama laisvalaikio dalis yra laikas su šeima, draugais ar partneriu“, – vardija ji ir priduria, kad tokie smagūs intarpai į kasdienį gyvenimą neabejotinai įneša vidinės pusiausvyros. Jei viskas suktųsi vien apie darbą, galbūt pajustų perdegimą, po kurio būtų sunku vėl rasti įkvėpimą, sugrįžti į kūrybos vėžes.

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Su klasika neprašausi

Lietuvoje pamažu įsibėgėja šaltasis rudens–žiemos sezonas. Ką reikėtų turėti savo spintoje norint neprasilenkti su mada? Jaunoji dizainerė siūlo rinktis klasikinius siluetus, kurie atsparūs laikui ir niekada nesensta.

„Vėstant orui visada smagu dėvėti keletą sluoksnių. Oversize tipo drabužiai vis dar madingi, tik reikia atsižvelgti į savo kūno proporcijas, kad platus viršus ir plati apačia žemos merginos nepaskandintų“, – svarsto ji.

Mėgstamiausi Gabrielės drabužiai šį sezoną – juodos kelnės, gerai sukirptas vilnos paltas. Spalvos favoritės? Burgundiškojo vyno ir baklažanų.

Į kaltinimą, kad, vos atėjus šaltesniems orams, lietuvės moterys akimirksniu pavirsta pilkomis pelytėmis, susiliejančiomis su šlapiu asfaltu, Gabrielė žiūri atlaidžiai.

„Nežinau, ar tos žemės spalvos labai jau blogai? Aš pati jas mėgstu ir dažnai renkuosi rudenį, žiemą. Kartais pasirinkimui turi įtakos ir nuotaika. Tačiau jei kokią dieną apsivilksiu juodą kostiumėlį, tai tikrai nereikš, kad užklupo depresija, – juokiasi ji. – Galbūt tiesiog noriu atrodyti respektabiliai, profesionaliai, nes puikiai žinau, kad taip pasirinkusi niekada neprašausiu.“

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Nori kurti tvarią madą

Ar dizainerės karjerą pradedanti Gabrielė mados padangėje turi savo kelrodę žvaigždę, kuria norėtų sekti? Be abejo. Mergina mini Jil Sander, vokiečių minimalistinės mados kūrėją. Ją žavi dizainerės dešimtojo dešimtmečio siluetai, kokybiški audiniai, puikus sukirpimas.

„Man patinka šios dizainerės kūrybos koncepcija, kad kartais mažiau yra gerokai daugiau. Žiūriu į jos sukurtą juodą kostiumėlį ir stebiuosi: rodos, daug kas panašius siuva, bet kažkodėl akys krypsta būtent į jos darbą. Gal tai ir yra talentu apdovanoto žmogaus skiriamasis bruožas?“ – svarsto Gabrielė, pati svajojanti apie grožį, slypintį paprastume.

Visas pasaulis šiandien šaukia apie gamtos išsaugojimą, tvarumą, ekologiją; daug priekaištų žeria greitajai madai. Vis dėlto užtenka užeiti į didžiuosius prekybos centrus ir pasidairyti po greitajai madai atstovaujančių prekių ženklų parduotuves. Paradoksalu, bet jose šurmuliuoja daugiausia pirkėjų. Ką apie tai mano Gabrielė?

„Aišku, pasauliui greitoji mada – didžiausia tarša, bet, kad ir kaip būtų gaila, retas jaunas žmogus turi finansinių galimybių investuoti į vienetinius drabužius. Todėl vertinu ir pati kartais apsiperku dėvėtų drabužių parduotuvėse, taip išvengdama greitosios mados prekių. Jei pasiseka, randu unikalių vienetinių gaminių, kurių, tikėtina, neturi niekas kitas“, – atvirauja Gabrielė.

Ji stengiasi dirbti pagal tvarios mados principus: tiek rinkdamasi audinius, tiek ir sukirpdama iš jų drabužius. Kūrėjai džiugu, kad jau daug dizainerių, parduodami savo kurtus drabužius, ima taikyti kur kas tvaresnį, t. y. patikusio drabužio užsisakymo, principą. Vadinasi, pasiuvamas vienas tam tikro modelio drabužis, o žmogus gali jį užsisakyti savo dydžio.

„Taip išvengiama perteklinio drabužių prigaminimo, – aiškina pašnekovė. – Pasiuvama tik tiek, kiek užsakoma.“

G. Mockevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Į sėkmę – mažais žingsneliais

Gabrielės draugas – irgi kūrybos pasaulio žmogus. Jis britų aktorius.

„Puikiai mane supranta. Dėl to gali patarti ir palaikyti taip, kaip kartais sunkiau tai daryti kitiems mano artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Juk jiems kūrybos industrija ne tokia artima kaip mums. Draugas pateikia tokių įžvalgų, kokių negaunu iš niekur kitur, tad jo nuomonę be galo vertinu“, – atvirauja G. Mockevičiūtė.

Į klausimą, ar nenorėtų kurti kostiumų teatro spektakliams, ką daro garsus lietuvių dizaineris Juozas Statkevičius, susimąsto. „Aš niekada niekam nesakau ne, nes visada gali atsirasti projektas, kuris bus man patrauklus. Juolab suprantu, kokį didelį indėlį spektakliui turi puikiai parinkta aktorių apranga“, – svarsto jauna, darbšti, ambicinga mados kūrėja, stovinti prie starto linijos.

Ko sau palinkėtų? „Kad niekada nepamirščiau džiaugtis mažomis pergalėmis, nes ir Roma nebuvo pastatyta per naktį, – šypsosi ji ir linki sau judėti žingsnis po žingsnio sėkmės link, o dar – būtinai tikėti savo vizija. – Net jeigu 100 žmonių netikės tavo sėkme, svarbiausia, ką apie tai manai tu pati. Jei esi 100 proc. užtikrinta savo idėja, tikrai atsiras kitas 100, kuris tavimi patikės.“

Ar įsivaizduoja save kuriančią Lietuvoje? Taip, kodėl gi ne. „Galėčiau turėti čia savo prekės ženklą, savo komandą, bet realizuodama gaminius tikriausiai vien Lietuva neapsiribočiau“, – garsiai dėlioja savo ateities viziją mergina, įsitikinusi, kad lietuviška gamta ir joje išgyventos patirtys su mylima šeima jai bus vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių visur ir visada.