Komentarų televizijos žvaigždės sulaukdavo ir anksčiau, tik jie atkeliaudavo ne žinutėmis, o laiškais.

„Kiekviena diktorė tikrai gaudavo laiškų“, – prisiminė L. Kybartienė.

Paklausta, kas juose buvo rašome dažniausiai, moteris nustebino – daugiausiai būdavo pasiūlymų tuoktis.

„Pirmiausia tai – vyrai piršdavosi. Sakydavo, kad labai gerai dirba ant traktoriaus, jeigu nori – pastatys namą Kauno centre. Buvo visko, visokių pažadų“, – kalbėjo L. Kybartienė.

Pašnekovė atskleidė, kad žmonės laiškus rašydavo ir su piktais komentarais.

„Rašydavo, kad nusibodo besikeičiančios suknelės, klausdavo, kodėl suku savo plaukus – juk galiu tiesiog susirišti uodegytę, kad būtų padoriau“, – sakė L. Kybartienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot jos, tais laikais žiūrovai nemėgo pasikeitimų ir kūrybiškumo.

L. Kybartienės nuomone, gerai, kad yra kur išleisti susikaupusią agresiją ir pyktį.

„Iš vienos pusės, kaip pasakytų psichologai, gal ir gerai, kad tokie žmonės neprisigeria ir kitų nepuldinėja gatvėje. Iš kitos pusės, jie – vargšai, kurie negali sureguliuoti savo emocijų. Tokių žmonių gaila“, – kalbėjo televizijos legenda L. Kybartienė.

„Mano laikais pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą ir dar apie skyrybas buvo neįmanoma, tai būtų karjeros pabaiga“, – laidoje „Bučiuoju. Rūta“ pasakos legendinė televizijos diktorė, TV1 kanalų sveikinimų koncerto autorė ir vedėja Laima Kybartienė. Ji televizijos eteryje dirba jau 38 metus, o jos populiarumas neišblėso.

L. Kybartienė neslepia, kad dabar laisvai galėtų būti influencere, mat gauna gausybę pasiūlymų reklamuoti kremus, šampūnus ir kitą kosmetiką. „Siūlo gana gerus pinigus, bet aš atsisakau, nes jaučiu atsakomybę. Kas, jei vienas kremas tiks man, o kitai sukels alergiją?“ Paklausta, ką daro, kad išsaugotų savo išvaizdą, Laima atvira: „Darau viską.“

Šių laikų socialinių tinklų žvaigždė Paulius Mikolaitis arba Paul de Miko išpopuliarėjo savo humoristiniais vaizdo įrašais ir tuo, kad aktyviai reiškia savo politines pažiūras bei kaip pats sako – kovoja su vadinamaisiais vatnikais. Per 130 tūkstančių sekėjų instagrame turintis tinklaraštininkas priduria, kad šiais laikais populiarūs žmonės ne tik pasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, bet iš to ir uždirba.

Tiesa, Pauliui jo aktyvumas socialiniuose tinkluose kartą atsirūgo, kai dabar kalėjime sėdintis Antanas Kandrotas-Celofanas norėdamas kerštauti galimai pasiūlė 500 eurų tam, kuris sumuš Paul de Miko merginą. „Tada buvo nerimo, lydėdavau draugę į darbą ir iš darbo, sakiau jai vienai niekur nevaikščioti. Tiesa, policija ikiteisminio tyrimo taip ir nepradėjo“, – pasakos Paul de Miko.

Tinklaraštininkas iš kitų nuomonės formuotojų išsiskiria tuo, kad savo kūriniuose niekada nesikeikia ir niekada neleistų sau rodytis išgėręs ar rūkantis. „Jaučiu atsakomybę, nes mane seka ir daug jaunų žmonių“, – sako Paul De Miko.

200 tūkstančių sekėjų instagrame turintis žurnalistas ir keliautojas Orijus Gasanovas nemėgsta būti vadinamas influenceriu. „Tas žodis turi labai neigiamą reikšmę Lietuvoje. Gal dėl to, kad keletas merginų pasidemonstravo ir pasigyrė, kad labai daug uždirba, todėl publikai atrodo, kad influenceris tai kažkoks ekshibicionistas, kuriam iš dangaus byra pinigai“, – sako Orijus. Jis veda kelionių laidą, tačiau tikina, kad iš to neuždirba, o gal net dirba „į minusą“: „Viską išleidžiu kelionėms, iš manęs prastas verslininkas. Dirbu per 4–5 darbus, bet labai myliu tai, ką darau.“

Su tokiomis scenos žvaigždėmis kaip Jessica Shy ir naujuoju Lietuvos atstovu „Eurovizijoje“ Silvester Belt dirbantis didžėjus Jonas Nainys sako, kad norint išpopuliarėti reikia puokštės savybių: kūrybiškumo, komunikacijos įgūdžių ir, žinoma, atkaklaus darbo ir drąsos. „Štai Jessica Shy man parašė žinutę instagrame dar 2018 metais. Ji sakė, kad mes esam jos paskutinė viltis ir jeigu jai nepavyks prasimušti, ji grįš į Londoną dirbti padavėjos darbo. Ji atsiuntė kelias savo dainas ir tai buvo kažkas tokio“, – pasakos Jonas Nainys.

Žiūrovai taip pat galės išvysti įspūdingo grupės „Mokinukės“ koncerto Kauno „Žalgirio“ arenoje užkulisius. Nuo grupės susikūrimo praėjo jau 20 metų, tačiau į koncertą susirinkusi publika mintinai žinojo visų savo dievaičių dainų žodžius. Irūna Puzaraitė-Čepononienė ir Simona Nainė, paklaustos, kaip joms pavyko išpopuliarėti ir likti žinomomis net tada, kai grupė nutraukė savo veiklą, sako: „Mes tiesiog labai norėjome. Svarbiausia darbas, darbas, darbas. Be to, reikia atrasti savo stipriąją savybę, savo aš ir nenorėti kopijuoti „Mokinukių“, Natalijos Bunkės ar kitų įžymybių.“

Visa laida apie populiarumą ir jo kainą – šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“.

Šio vakaro laida apie tai, ar egzistuoja gyvenimas po mirties, kodėl komą ar klinikinę mirtį patyrę žmonės neretai dalinasi labai panašiais išgyvenimais, regėjimais, ir kas iš tiesų vyksta su žmogumi mirties momentą.

Garsi televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė prisipažins patyrusi komą prieš 30 metų operacijos metu. Pasak moters, šis įvykis ir pokalbiai, įvykę komos metu, ištraukė ją iš gyvenimo duobės.

Tuo metu slaugytoja slaugos namuose Norvegijoje su mirštančiais žmonėmis dirbusi Jurga Valery papasakos apie sunkiai protu paaiškinamus įvykius, kuriuos teko patirti tuomet, kai mirdavo pacientai. „Žmogus tikrai nėra tik mėsa...“ –  įsitikinusi Jurga.

Pasak garsaus neurologo, mokslų daktaro Jokūbo Fišo, pasakojimai, kurie jungia žmones, patyrusius komą ar klinikinę mirtį, nėra pomirtinio gyvenimo įrodymas. „Tikiu, kad mirtimi viskas nesibaigia, tačiau pacientų patirtys nėra įrodymas, tai tam tikra prasme haliucinacijos, kurias tarsi sapną patiria žmogus, mirštant ląstelėms, pritrūkusioms deguonies...“ –  pasakos medikas.

„Mūsų jausmai, prisiminimai – sąmonė ir pasąmonė yra energija, kuri numirus pažyra į aplinką“, –  įsitikinęs metafizikos mokslų daktaras, profesorius Vilimantas Zablockis.

Kasdien – po tris žaidimus „Kenoloto“ – tai loterija, prie kurios visi yra įpratę taip, kaip ir prie rytinio kavos puodelio. Taip šią loteriją apibūdina nuo jos neatsiejama vedėja Laima Kybartienė, kuri labai džiaugiasi, jog nuo šiol žaidėjams galės padovanoti dar daugiau laimėjimų ir džiaugsmo: „Žaidėjams galima linkėti tik vieno – kad jų biliete esantys skaičiai sutaptų su išriedėjusiais kamuoliukais. O kai laimėjimai gali aplankyti net tris kartus per dieną – dar maloniau ir įdomiau.“

Atsinaujinusi „Kenoloto“ savo žaidėjų ir TV3 žiūrovų pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais lauks 12.20 val., 17.20 val. ir 22.15 val., o trečiadieniais – 12.20 val., 17.20 val. ir 23.15 val. Kita svarbi informacija – bilietų pardavimo laikas. Bilietus rytiniam „Kenoloto“ tiražui galima įsigyti nuo 21 val. iki 11 val. ryto, dieninio tiražo žaidėjai bilietus gali pirkti nuo 11.15 val. iki 16 val., o sėkmę norintys išbandyti vakariniame tiraže – nuo 16.15 val. iki 20.45 val.

Kartu su vakariniu „Kenoloto“ tiražu ir toliau vyks kitos legendinės loterijos – „Jėga“ – transliacija. Taip iki 20.45 val. prailgės ir „Jėgos“ bilietų įsigijimo laikas.

Žaidėjams – dar vienas sėkmės ženklas „Didžioji dalis „Kenoloto“ žaidėjų žaidžia su savo pasirinktais deriniais. Šie žaidėjai – mąstytojai, mėgstantys skaičius. Kitaip ir negali būti, mašinoje – net 60 kamuoliukų, todėl pasirinkti skaičius, kurie atneštų laimėjimus, tikrai nelengva. Perkant bilietą reikia stabtelėti ir pagalvoti“, – sakė laidos vedėja.

L. Kybartienė taip pat džiaugėsi, kad žaidėjai turės ir daugiau galimybių žaisti jiems sėkmingu metu. „Manau, kad visose gyvenimiškose situacijose vieniems iš mūsų labiau sekasi ryte, kitiems kaip tik – sėkmę neša vakaras. Nuo spalio 7 d. „Kenoloto“ turės daugiau laisvės rinkdamiesi jiems sėkmingiausią dienos metą. Kuo daugiau laimėjimų bus – tuo daugiau malonumo apie juos skelbdama patirsiu ir aš.“ Dar viena naujiena yra ta, kad nuo šiol žaidėjai galės įsigyti bilietų net 180 tiražų į priekį. Anksčiau bilietus buvo galima įsigyti 120 tiražų.

„Kenoloto“ bilietų kaina ir didysis prizas, siekiantis 200 tūkst. Eur, nesikeičia.

2019-aisiais „Kenoloto“ žaidėjai laimėjo daugiau nei 1,64 milijono eurų, per 2020 metų sausio – rusėjo mėn. pasidalino daugiau nei 1,25 milijono eurų.

– Kas jums yra televizija?

– Televizija man – labai didelė gyvenimo dalis. Brangi, įdomi, nuolat besikeičianti, mane keičianti, iš manęs daug reikalaujanti ir mokanti mane. Televizijoje aš nuo 1986-ųjų, 34-erius metus. Baigusi Muzikos akademiją, nuėjau dirbti į Lietuvos televiziją. Pirmus metus dirbau diktore praktikante. Turėjau nuostabų mokytoją – šešurą, šviesaus atminimo Vytautą Kybartą. Jo švelniai, gražiai prižiūrėta po truputėlį įėjau į televizijos eterį. Dirbau diktore, o kai diktorių pareigybė buvo panaikinta, pradėjau dirbti "Sveikinimų koncerte" BTV televizijoje, nuo 2018-ųjų – TV1.

– Ar dėl to, kad buvote V.Kybarto marti, iš jūsų buvo daugiau reikalaujama?

– Gal ne, tačiau mano šešuras jautė begalinę atsakomybę už tai, kaip aš dirbu eteryje. Jis matė, kad aš keičiuosi, tobulėju, ir džiaugėsi tuo. O aš stengiausi pajausti širdimi savo darbą, daryti jį be vidinio falšo, nes kai diktorius pasirodo ekrane, jo pagrindinis uždavinys, kaip mane mokė mano šešuras ir ko aš visada siekiau ir siekiu, – nemeluoti sau, būti tikra. Turi perduoti tam tikrą nuotaiką, suvokti, ką sakai, todėl, kad žodis, pasakytas eteryje, yra svarbesnis, reikšmingesnis. Aš jaučiau atsakomybę ir malonumą ieškoti tinkamo žodžio, kalbėti tinkama nuotaika, tinkama intonacija ir kad tai būtų mano, nesumeluota, nesuvaidinta. Nes juk labai lengva tiesiog šypsotis ir tapti saldžia braškyte. Aš to labai vengiau, ypač pradėjusi dirbti sveikinimuose.

Televizija man – labai didelė gyvenimo dalis. Brangi, įdomi, nuolat besikeičianti, mane keičianti, iš manęs daug reikalaujanti ir mokanti mane.

– O kaip įsivaizdavote savo darbą "Sveikinimų koncerte"?

– Siekiau ir siekiu, kad tai nebūtų saldus pataikavimas žmonėms, noriu padėti jiems atverti širdį. Žmonės ir šeimose nemoka nuoširdžiai išsakyti savo jausmų – ekrane aš jiems padedu tai padaryti. Karantino laikotarpiu buvo ypač daug sveikinimų. Tie, kurie užsienyje, nori siųsti sveikinimus tiems, kurie čia, Lietuvoje. Jie tikėjosi atvažiuoti – juk ir Velykos buvo, ir Motinos diena, ir Tėvo diena artėja. Negalėjo sugrįžti, tuomet eterio bangomis sveikino. Jaučiau, kad Lietuvoje labai daug šeimų, kurios myli ir brangina savo artimuosius. Tai nereiškia, kad kelia juos ant pjedestalo – tiesiog jie vieni kitiems tikrai brangūs, todėl daro viską, kad pasakytų, jog nepamiršo, myli.

Vyresnio amžiaus žmonėms – šventė kažką pasveiktini ar būti pasveikintam per televiziją. Ir gal jiems ne tiek svarbi daina – jie klauso tų žodžių, palinkėjimų kitoms močiutėms, sėdi ir verkia. Taip, tos močiutės sentimentalios, bet joms reikia tos šilumos, to dėmesio. Juk didžiąją gyvenimo dalį jos nugyveno laikotarpiu, kai žmogus buvo niekas. O iš tiesų jos yra šeimos centras, meilės užtaisas visiems – ir vaikams, ir vaikaičiams, ir kitiems artimiesiems.

Jaunimui to sveikinimų koncerto nereikia. Kai buvau trisdešimties, man irgi nereikėjo. Mane jau tada kvietė Lietuvos televizijoje vesti sveikinimų laidą ir aš mėginau tai daryti, bet supratau, kad ne, man netinka. Tačiau žmogus bręsta ir kitaip pradeda vertinti paprastus, tikrus dalykus. Ekrane skamba vaikų žodžiai mamai, kad labai ją myli ir žino, kaip nelengva jai buvo gyvenime. Ir tai nėra banalu, o tikra ir šilta. Kiekvienam norisi tikrų, nesumeluotų, jaukių dalykų. Toks ir mano tikslas – kad ekrane skambėtų ta tiesa: meilės, gerumo, nesumeluota, nuoširdi.

– Ar dirbti televizijoje – sunku? Ką pasakytumėte jaunimui, kuris trokšta patekti į televiziją?

– Darbas televizijoje nėra lengvas, kaip, beje, ir pardavėjos ar gydytojos, bet kiekvienas turi dirbti savo darbą. Tad, jeigu žmogus jaučiasi turįs potencialą, jam norisi išeiti į eterį, jaučia pasitikėjimą savo mintimis, savo žodžiu, jis turi ką pasakyti – tegul eina, bando, kalba. O jeigu nori tiesiog pasirodyti, štai koks aš gražus, protingas arba nuostabus, tai tave labai greitai gali nušvilpti, nes kamera turi nuostabią savybę – ji parodo žmogaus vidų, žmogaus dvasią. Žmonės protingi, žiūrėdami televizorių jie kiaurai mato ir žurnalistus, ir svečius: kaip jie kalba, ką jie sako arba jei bando apkaišyti rožytėmis ar įvynioti į vatą kai kuriose laidose. Viskas gerai, visko reikia. Televizija žiūrovams yra pramoga ir ne visada yra rodoma tiesa – kai ką būtina pagražinti. Va, mūsų sveikinimuose tai tikra tiesa.

– Jeigu dabar grįžtumėte į jaunystę, savo gyvenimo kelio nekeistumėte?

– Ne, tikrai ne. Dėkoju Dievui, kad mane atvedė į televiziją. Iš tiesų juk aš norėjau būti scenos žmogus, norėjau dainuoti. Man labai patiko Karmen vaidmuo, nes jis atitiko mano vidų, turėjau tam duomenis ir galvojau, kad dainuosiu scenoje. Savotiškai taip ir išėjo – esu scenoje. Ekranas yra scena, gal dar didesnė, nes tave mato daug daugiau žmonių nei spektaklyje, ir jei tu suklysi arba pati sau ir žiūrovams meluosi, ar kalbėsi maivydamasi, tavęs tiesiog nemėgs, tu dingsi iš to ekrano.

Mane į televiziją atvedė likimas. Nors V.Kybarto vakarus aš dar mokydamasi mokykloje lankydavau – Filharmonijoje jis skaitydavo eiles. Ir dar vaikystėje V.Kybartą matydavau per televiziją. Jis buvo mylimiausias mano diktorius. O vėliau likimas taip suvedžiojo kelius, kad atėjau ir į Kybartų šeimą, ir į ekraną.

– Užauginote dvi dukras, turite keturis vaikaičius. Ką jie reiškia jūsų gyvenime?

– Su dukromis esame draugės. Man svarbu, kad mes pasikalbame ir kaip moterys, ir kaip draugės, ir kaip šeimos nariai. Su vaikaičiais labai daug bendraujame. Tiesa, per karantiną – tik telefonu, ir to artimo bendravimo man labai trūko. Prisilietimo. Man norėjosi juos apkabinti, pabūti su jais. Nes kai jie bėga ištiesę rankutes pas mane į glėbį, aš juos stipriai apsikabinu, išbučiuoju. Jie bėga pas mane ir pajunta tą glėbį, tą meilę. Aš ypač stengiuosi, nes ne visada mama ir tėtis gali skirti tiek dėmesio vaikams. Jie pas mane ateina, susirango ant sofos, ir plepame, plepame apie viską – ir apie meilę, ir apie mišką, ir apie ką tik nori. Aš esu šeimos narys – brangus, svarbus, mylimas šeimos narys.

– Ekrane jus matome visada besišypsančią, pasitempusią. O kokia yra tikroji Laima Kybartienė?

– Kaip ir daugybė Lietuvos moterų – kartais liūdna, kartais nelaiminga, kartais pati sau negraži, kartais viskuo patenkinta, kartais pavargusi, kartais jaučiu euforiją, didelį džiaugsmą... Visą gyvenimą ieškojau džiaugsmo pajautimo. Kuo toliau, tuo to vis daugiau. Nežinau, kodėl taip yra, bet liūdesys dingsta, o to džiaugsmo – vis daugiau. Gal tiesiog su laiku išmoksti džiaugtis paprastais dalykais. Suvažiavo vaikai, pagaminai skaniai valgyti, įrašiau koncertą, skambina žmonės, dėkoja, rašo laiškus, – visa tai mane džiugina.

Turiu nuostabią kaimynę, mes rytais bėgiojame, tris keturis kartus per savaitę nubėgame po 8, 9, 10 km – man tai džiaugsmas. Paprasti dalykai teikia džiaugsmą.

Nesu politikos žmogus, aš labiau orientuota į dvasią, į ryšį su žmogumi, ir kai randasi geras ryšys su žmonėmis, man gera. Labai džiaugiuosi savo komanda, "Sveikinimų koncerte". Ir operatoriai, ir montuotojai, ir režisierė – puikūs žmonės, puiki komanda. Man lengva su jais dirbti, jie stengiasi, ir man tada – dar didesnis įkvėpimas. Aš džiaugiuosi, kad dirbu darbą, kuris man patinka, kuris man įdomus.

Tokia ir esu – ieškanti džiaugsmo, ramybės, gal prasmės. Tiesiog ateina laikas, kai nebėra lėkimo, tempas pristabdytas – kaip tas virusas dabar pristabdė visą pasaulį nuo to beprotiško lėkimo. Kiek mes lėkėme visi, kiek mums visko reikėjo. O per tuos porą mėnesių paaiškėjo, kad ir į parduotuvę nereikia taip dažnai eiti, ir tų drabužių, ir daiktų tiek daug nereikia. Kažkaip išsigrynino tikrosios vertybės – ryšys su artimaisiais yra kur kas svarbiau nei nauja batelių pora ar nauja palaidinė. Tad ir gyvenime ateina laikas, kai pristabdai save šiek tiek ir randi daug kitokių įdomybių.

Mano mama vieną kartą pasakė: kuo man dabar čia džiaugtis, man jau 89-eri. Sakau, mama, tu turi kuo džiaugtis: turi vaikus, vaikaičių, provaikaičių, turi žmonių, kurie tave myli, kuriems tu svarbi. Ir mano mama susimąstė – juk tikrai. Kartais nepagalvoji, kad džiaugtis reikia tuo, ką turi.

– Patarkite, kaip išlaikyti jaunystę veide ir širdyje?

– Reikia gerbti save ir branginti savo gyvenimą. Dėkoti Dievui kiekvieną sekundę už tai, kad esi čia. Aš kažkada galvojau – kodėl žmogus yra šiame gyvenime? Kodėl aš atėjau į šitą žemę ir koks mano uždavinys? Būti gražiai, uždirbti daug pinigų? Ne. Tu esi tam, kad kiti, kuriuos tu myli, būtų laimingesni. Kai pradedi suvokti, kad meilė kitiems prasideda nuo pačios savęs, kai pradedi save mylėti, išmoksti ir iš savęs pareikalauti. O savo pavyzdžiu ir kitiems gali padėti mokytis mylėti save ir gerbti.

Ar pastebėjote tokį dalyką: kai bendraujame su išmintingu, save gerbiančiu, ramiu žmogumi, nori nenori perimame iš jo pagarbą sau, patys nusiraminame. Čia ir yra ta paslaptis – tiesiog gerbk save taip, kaip norėtum, kad kiti tave gerbtų. Turėtų būti – gerbk kitus, tačiau ta pagarba kitam prasideda nuo pagarbos sau. O pagarba sau – tai sugebėjimas neplakant savęs ir nesižeminant iš savęs pareikalauti. Arba ieškoti savyje tokio potencialo, kad padarytum viską, ką sugebi, ką moki, ką gali, ir ne tam, kad uždirbtum daug pinigų, o tam, kad galėtum save realizuoti. Dėl kitų, kurie yra šalia tavęs, kad jie būtų tobulesni, laimingesni, ramesni, geresni. Taip po trupučiuką tas gerumas ir skleidžiasi. O kai tau gera – norisi šypsotis.

Tai vienas pirmųjų kartų, kai 61-erių legendinė diktorė ir dabar televizijos laidų vedėja dirbanti L. Kybartienė atvirai papasakos tai, ką daugybę metų slėpė po akinančia savo šypsena. Ji daugelį metų kentė vyro alkoholizmą, išgyveno pogimdyvinę depresiją taip stipriai, kad net galvojo apie savižudybę, o pabėgusi iš namų su dviem dukromis, kurį laiką maitinosi vien kruopomis.

Tai nugulė į pirmąją Laimos knygą „Koralų šypsenos“, kurią ji išleido prieš keletą mėnesių. „Noriu padėti tokioms pat moterims, kokia kažkada buvau“, – sakys L. Kybartienė paklausta, kodėl taip atvirai prabilo būtent dabar.

„Subrendau, nebebijau sakyti skaudžių dalykų, nes pamačiau, kiek aplinkui moterų išgyvena tokius pat skaudžius dalykus. Manau, ne aš viena tokia vargšelė, išsiskyrusi, turėjusi vyrą alkoholiką. Aš subrendau, ir nebebijau kalbėti apie tai, kas skausminga, kad pasidalinčiau. Anksčiau man atrodė, kad aš noriu būti teisinga... Buvau tokia, kaip daugelis lietuviai – nelinkusi bėdavotis ir skųstis, o į visus klausimus atsakanti – gerai, man viskas gerai...“, – pasakos L. Kybartienė.

Moteris šį ketvirtadienio vakarą, 20 val., LNK pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ atvirai papasakos apie savo gyvenimą, kurį aprašė pirmoje savo knygoje „Koralų šypsenos“.

Garsi vedėja neslėps, kad ilgus metus kovojo su vyro alkoholizmu, ir buvo akimirkų, kai būdama televizijos veidas, etalonas, turėjo šypsotis iš televizijos ekrano, nors namuose išgyveno siaubą.

Pasakodama apie savo gyvenimą Laima prabils ir apie dar vieną patirtį – klinikinę mirtį sudėtingos operacijos metu prieš keletą dešimtmečių. „Skridau mirties tuneliu. Jis nebuvo baisus, jis buvo nuostabus, žibantis, nusėtas koralais. Norėjau ten likti, tačiau išgirdau, kad ne dabar, kad man dar ne laikas. Buvo smalsu, ar galiu apie tai papasakoti žmonėms, ir išgirdau atsakymą, kad taip...“, – sakys L. Kybartienė.

Tuo metu žurnalistė, knygų „Vienos krūties istorija“, „Lūpdažio pamokslai“ ir kitų autorė Erika Umbrasaitė pasakos apie savotišką pabėgimą į Prancūziją atrasti naujos savęs po įveikto krūties vėžio. „Turėjau viską, išskyrus gyvenimą“, – sakys E.Umbrasaitė.

Moteris daugiau nei tris dešimtmečius žydi televizijos eteryje – šiuo metu ji veda TV1 „Sveikinimų koncertą“ ir kelias loterijas. Laima bus atvira: net ir žvaigždžių neaplenkia šeimos tragedijos ir buitis. Ji iš visų jėgų bandė išsaugoti šeimą su alkoholizmu sirgusiu sutuoktiniu. „Naktimis jam kviečiau daktarus, kad statytų lašelines, buvau graži, seksuali, auginau vaikus, tvarkiau namus ir viriau pietus.“ O darbe taip pat netrūko įtampos. Moteris atskleis, kodėl jai einant televizijos koridoriais vienu metu būdavo ir karšta, ir šiurpdavo nugara.

Naktimis jam kviečiau daktarus, kad statytų lašelines.

Apie darbe patiriamą spaudimą pasakojo ir kita laidos dalyvė, antrojo vaikelio besilaukianti Seimo narė Agnė Bilotaitė. „Gimus sūnui, manęs buvo paklausta, ar aš neketinu atsisakyti Seimo nario mandato. Esu tikra, kad, susilaukus vaiko, nė vieno Seimo nario vyro to niekas neklausė“.

Laidoje filosofas Arvydas Juozaitis išsidavė, kad norėtų penkto vaiko: „Man ir dabar neužtenka keturių“. O paklaustas apie savo legendinį palinkėjimą karjerą baigusiai „auksinei žuvelei“ Rūtai Meilutytei šeimos ir vaikų, buvęs plaukikas sako, kad taip linkėjęs ne veltui: „Esu matęs tiek nelaimingų moterų po sporto, kad baisu“.

Apie moterų pergales sporte pasakos ir kitas laidos dalyvis, skandalą dviračių sporte liudijimais apie seksualinį priekabiavimą sukėlęs dabartinis jaunių vaikinų dviračių rinktinės treneris Egidijus Tutkus. „Buvo net nėštumų prieš varžybas, dėl kurių būdavo kaltas pats artimiausias personalas“, – atskleis E. Butkus.

Patyrusi seksualinį priekabiavimą darbe prisipažins ir buvusi Sauliaus Skvernelio Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė. Moteris atviravo, kad jai dirbant šiose atsakingose pareigose, buvo pasakyta: „Eikit išsispręskit savo bobų reikalus“. Laidoje ji atskleis, koks kolegų elgesys ją šokiravo, ir duos patarimų jaunoms, karjerą pradedančioms merginoms.

Stiprios moterys atvirai – kiek joms kainavo pasiekti karjeros aukštumų, ką teko dėl to paaukoti ir visi patarimai, kaip prašyti boso gero atlyginimo, – šio ketvirtadienio vakaro laidoje 20 val. per LNK.

Ketvirtadienio laida „Klauskite daktaro“ pakeis nusistovėjusią nuomonę, kad menopauzė gadina moters gyvenimą. „Parodysime, kad šis laikas gali būti ne baubas, o šventė, kartu su fiziologiniais pokyčiais dovanojanti moteriai daug privalumų!“ – sako laidos vedėjai Alvydas Unikauskas ir Liepa Mondeikaitė-Norkevičienė, laidoje pakeitusi kitus gyvenimo iššūkius pasirinkusią Rimantę Kulvinskytę.

Įsisenėjusius mitus sugriaus Lietuvos televizijos legenda, laidų vedėja Laima Kybartienė. „Aš manau, kad viskas, kas ateina į moters gyvenimą ir kas  jame vyksta, jau yra dovana. Pati moteris yra dovana.  Ir kai ji save ima taip vertinti, pradeda į daugelį dalykų kitaip žiūrėti. Jūs sakote – menopauzė, aš pasakyčiau – MANO pauzė“, – apie moterų „baubą“ pakiliai kalbėjo L. Kybartienė.

Laidų vedėja džiaugėsi, kad jos patirtis – individuali. Ji niekada neklausė draugių gąsdinimų, netikėjo nusistovėjusiais mitais. Tiesiog laukė, kas bus. O nieko baisaus nenutiko. Priešingai. „Kai ateina toks auksinis brandos laikotarpis, reikia sau susikurti ramesnį laiką. Aš negalvoju, kad man turėtų skaudėti galvą, aš turėčiau nervintis, prakaituoti... nieko panašaus. Atėjo man vienintelis supratimas, kad turėčiau būti ramesnė, neskubėti ir kaip bebūtų – mažiau valgyti. Pastebėjau tokį dalyką – ypatingai šiuo laikotarpiu – kai pavalgai sočiai, saldžiai, skaniai, tuomet ir atsiranda toks nelabai malonus jausmas, o kai jautiesi truputėlį alkana – savijauta nuostabi.  Tai va, patarčiau visoms save šiek tiek riboti ir jausti malonumą“, – savo patirtimi dalijasi L. Kybartienė.

Šiame gyvenimo etape moters organizme sumažėja hormonų – estrogeno ir progesterono. Būtent šių hormonų sumažėjimas ir sukelia tam tikrus fiziologinius ir psichologinius pokyčius organizme. Bet L. Kybartienė rado nuostabią išeitį – fizinį aktyvumą. Moteris sako, kad nereikia persistengti ar persitempti. Svarbiausia – judėti. Jokiais būdais nesėdėti prie televizoriaus ištisas dienas.

Jūs sakote – menopauzė, aš pasakyčiau – MANO pauzė.

Televizijos laidų vedėja sako, kad moterys turi ieškoti ramybės, laimės akimirkų, mėgautis tuo, kas džiugina. „Dažniausiai sulaukusi brandaus amžiaus moteris pradeda nusivilti savimi: ne tokia grakšti, ne tokia jauna... Atsiranda toks vidinis liūdesys: kad aš nebe ta... Ne, brangiosios. Juk mūsų siela nesensta.  Juk mūsų moteriškumas nedingsta niekada. Nebent mes pačios sau pasakom: man jau menopauzė, viskas, aš jau nurašyta. Na jei pati save nurašai, tai jau nei pats dievas nepadės“, –  laidoje „Klauskite daktaro“ kalbės L. Kybartienė.

Kad menopauzė – savaime suprantama brandžios moters organizmo būsena, kalbės ir laidos vedėjas prof. Alvydas Unikauskas: „Su vienais simptomais galima lengvai susitvarkyti, su kitais reikia tiesiog susitaikyti arba kreiptis pagalbos į medikus. Tačiau be visų neigiamų dalykų, menopauzė moteriai atveria duris į laisvą pasaulį, apie kurį mažai kas kalba. O mes pakalbėsime atvirai.“

3 paprasti būdai, kaip palengvinti menopauzės simptomus, o kartu ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, taip pat – atsakymai į svarbiausius klausimus apie menopauzę iš profesionalo lūpų. Laidos svečias – Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ginekologijos skyriaus vedėjas Gediminas Mečėjus. Šiandien, 18.30 val. laidoje „Klauskite daktaro“  laidoje per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.