– Trys draugės, palikusios šeimas, vyrus, vaikus, net tris savaites keliavote po laukinius vakarus...
– Klausiate, kaip vyras išleido? Na, mano galva, moteris turi turėti laiko ir sau – ne tik šeimai… Juk kartais norisi pabūti ne žmona, ne mama, o pačia savimi. Todėl vyras mielai sutiko pabūti su dukromis. Juk keliaujame ir kartu. Negana to, jį labiau vilioja miestai, istorija, paveldas, o ne laukinė gamta.
– Jūsų hobis ir darbas – fotografija. Garsi amerikiečių rašytoja Susan Sontag savo knygoje „Apie fotografiją“ rašė, kad fotografijos – tai būdas įkalinti tikrovę, tampančią egzotišku prizu, kurį turi rasti ir pačiupti uolus fotoaparatu apsiginklavęs medžiotojas. Kiek tokių prizų pavyko nučiupti?
– Oi, be galo daug. Jokių profesinių tikslų, susijusių su fotografija, neturėjau. Buvau paprasta keliautoja kaip ir mano draugės: Meilė Varnelienė, Kristina Lapinskaitė. Savo nuotraukomis norėjau perteikti vietų, kuriose lankėmės, emociją. Man smagu matyti ne save ar drauges kažkokiame ikoniniame paveikslėlyje, o akimirką – čia ir dabar… Kai žiūrinėju nuotraukas, atrodo, net jaučiu, koks kvapas tąkart buvo – viskas taip gyva… Vadinasi, pavyko!
E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
– Aplankytos penkios valstijos, devyni nacionaliniai parkai, keturi didieji miestai. Ar jūsų suplanuota kelionė pateisino visos trijulės lūkesčius? Ir dar – kodėl JAV?
– Kai man buvo dešimt metų, pamenu, jau turėjome spalvotą televizorių ir per kažkokį lenkų kanalą pamatėme dokumentinį filmą apie Didįjį kanjoną. Žiūrėjau į tą stebuklą ir jis atrodė taip toli – kaip koks Marsas. Mąsčiau, kad kažkas laimingas ten keliauja, bet man tai liks tik nepasiekiama svajone...
Prisiminiau tą vaikystės svajonę ir ėmiau domėtis, ar šiais laikais ji jau tokia neįgyvendinama. Netyčia į rankas pateko keliautojos Ugnės Matekonytės knyga „Automobiliu aplink JAV“, kuri pasidalijo šešiais įspūdingais kelionių maršrutais. Man jos patarimai labai padėjo: susidariau maršrutą, o paskui buvo sunkiausia dalis – surasti dar keletą tokių bepročių, kurios sutiktų jį įgyvendinti.
– Leiskimės jūsų kelionės maršrutu…
– Atskridome į Los Andželą per Kopenhagą, išsinuomojome automobilį ir darėme ratą. Pradėjome nuo Kalifornijos, paskui važiavome per Arizonos valstiją, toliau – Juta, Vajomingas, Nevada. Vienintelis Vajomingas mums buvo nepakeliui – virš 1 000 km nuo Arizonos. Tačiau ten yra pirmasis ir seniausias pasaulyje Jeloustono nacionalinis parkas, žymus geizeriais, karštaisiais šaltiniais, gausia gyvūnija – grizliais, vilkais, bizonais, elniais, tad nusprendėme žūtbūt jį aplankyti.
Keliai buvo nuotabūs. Aišku, merginoms prie vairo kliuvo visko: ir serpantinų, ir palenktyniauti greitkeliuose su sunkvežimiais… Kilometrų numynėme gal kokius 9 500! Suplanavau, kad važiuoti tektų ne kasdien, o nakvynes taupumo sumetimais parinkau ne nacionaliniuose parkuose.
E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
– Minėjote, kad vaikščioti po kanjonus ruošėtės specialiai…
– Kažkokio labai specialaus pasiruošimo nebuvo, nes mes visos ir taip sportuojančios: Kristina šoka Lotynų Amerikos šokius, aš lankau baletą, drauge su Meile – sporto klubą. Dažnai einame į pėsčiųjų žygius. Prieš šią kelionę stengiausi daugiau palaipioti laiptais – pratinti kojas prie stataus lipimo, kuris mūsų laukė kanjonuose.
– Ar saugu trims keliautojoms leistis į tokį nuotykį?
– Jautėmės saugiai, nebuvo jokių incidentų ar situacijų, kad tektų šauktis pagalbos. Jei būtų nuleidę padangą? Na… Būtume skambinę firmai, iš kurios nuomojomės automobilį. Tiesa, vienu metu kažkas buvo pradėję iš jo varvėti, tai visos uostėme, vos ne ragavome, kol galiausiai nusprendėme, kad čia tik kondensatas.
Fotosesija: „Rugsėjo mėnesį Paminklų slėnyje ramu, tad nepasikuklinome ir prisifotografavome su balinėmis suknelėmis“, – džiaugiasi Eglė. / E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
– Kelionė prasidėjo nuo Kalifornijos…
– Pirmas sustojimas – Palm Springsas – garsenybių kurortas, miestas dykumoje, kur jau devintą ryto saulė plieskė kaip išprotėjusi (buvo gal 40 °C karščio!). Priminsiu, kad keliavome rugsėjo mėnesį.
Taigi, taupykite pinigėlius ir keliaukite į JAV: viskas ten puiku, keliai – geri, infrastruktūra – išvystyta, nacionaliniai parkai – švarūs, žmonės – draugiški.
Džošua Medžio nacionalinis parkas paliko puikų įspūdį. Iš esmės tai milžiniškas kaktusynas. Po jo mynėme į Arizonos valstiją, link Didžiojo kanjono. Jam skyrėme net kelias dienas – žygiavome, lankėme vietines įžymybes. Dar pabuvojome svečiuose pas navahų genties indėnus Monumentų slėnyje, tik jie neatrodė labai draugiški. Parko gamta įspūdinga. Pasidarėme ten labai gražių nuotraukų – buvau pasiėmusi suknelių, kad neatrodytume visur kaip nuo kojų nusivariusios turistės su šortais.
– Ar kelionės metu ieškojote instagraminių vietų, kurios šiandien rūpi viso pasaulio turistams?
– Tikrai ne, nes tos nuotraukos neišskirtinės. O aš ieškojau išskirtinių formų, tekstūrų, faktūrų, įdomesnių žmonių, kampų… Instagraminiai atvirukai yra viena, o štai tas, kas dažniausiai lieka nepastebėta šalia jų, – visai kas kita. Aišku, važiavome į ikonines vietas, bet stengiausi jas perteikti savaip – per savo matymo prizmę.
E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
– Dažnai žmonės sako, kad keliauti patogiausia vienam, nes tuomet nekyla nuomonių skirtumo, kuris kartais supykdo ir pačius geriausius draugus. Ar po šios kelionės vis dar kalbatės?
– Cha… Kalbamės apie tai, kur toliau keliausime drauge! Galbūt nesutarimų nekilo dėl to, kad prieš važiuodamos labai nuodugniai išsiaiškinome, kur keliausime. Negana to, laikėmės dar vienos taisyklės: keliaujant draugo nuomonė yra svarbesnė už asmeninę. Natūralu, buvo tų mažų kabliukų – nemanau, kad net kelionė su šeima apsieitų be jų, bet iš esmės sutarėme puikiai!
– Po Monumentų slėnio ir ne itin draugiško navahų genties indėnų priėmimo aplankėte Arklio pasagos slėnį, Zajono nacionalinį parką…
– Arklio pasagos slėnio tikrai rekomenduočiau nepraleisti – vaizdai į Kolorado upę nuo apžvalgos aikštelės palieka didelį įspūdį. Tas vingis yra pasagos formos, aplink didžiulę uolą, kuri panaši į arklio kanopą. Vienintelė bėda, kad, nusigavus į tą fotogenišką vietą, mus pasitiko liūtis. Juokavome, kad instragraminėse tos vietos nuotraukose šviečia saulė, žaižaruoja spalvos, o mums teko išvysti kur kas dramatiškesnį vaizdą su lietumi, žaibais ir griaustiniais.
Dar vienas taškas – Zajono nacionalinis parkas Jutos valstijoje ir pagrindinis jo objektas – Zajono kanjonas. Toks gilus, kad, anot „Vikipedijos“, saulės šviesa retai tepasiekia dugną. Sakoma, kad šį gamtos kūrinį per praėjusius 4 mln. metų išskobė Mergelės upės atšaka. Gėrėjomės sodriai žaliais kabančiais augalų sodais, kriokliais, įspūdingais smiltainio uolų bokštais. Ne mažiau įsimintina buvo ir nakvynė, kurią užsisakėme pas vietinę šeimą. Pirmą sykį nakvojome tokiame apvaliame vežime – panašių buvome matę tik kine apie laukinius vakarus. Susikūrėme laužą, kepėme zefyrus ir sausainius, o jau dangaus skliauto grožis, pilnas žvaigždžių…
Kitą dieną dar aplankėme Braiso kanjoną, tik nesileidome į jo apačią. Vėliau gailėjomės.
Grožis: raudonas smėlis, kaitra ir fantastiško grožio uolos – Paminklų slėnis indėnų žemėje. / E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
– Minėjote, kad Solt Leik Sitis – Jutos valstijos sostinė, įsikūrusi prie Didžiojo Druskų ežero, jums nepatiko. Kodėl?
– Net nežinau. Pirmas vietinių klausimas: iš kur jūs? Antras: koks jūsų tikėjimas? Ir vietinius nuviliantis mūsų atsakymas: ne, mes ne mormonės... Aš gerbiu visas religijas, bet tie žmonės man pasirodė labai keisti. Kaip kokiame siaubo filme: puse lūpų šypsosi, o kas jų galvose – vienas Dievas težino. Žodžiu, ta energija, kurią skleidė šis miestas, mums nepatiko, tad ilgai jame ir neužsibuvome: lėkėme į Vajomingą, Grand Teton nacionaliniame parke esančią rančą. Ten susipažinome su tikrais kaubojais, net pabuvojome kaubojiškoje smuklėje, virš kurios durų kabo užrašas: „Prieš žengdamas į vidų nusipurtyk nuo batų š…“ Tokią egzotiką buvome mačiusios tik kine. Skrybėliuoti kaubojai ganė karves, aplink juos šmirinėjo didžiuliai aviganiai šunys, o jau ten valgyto suvožtinio su vietine jautiena gardumas...
Vajominge keletą dienų tyrinėjome Jeloustouno parką. Jo vardas kilęs nuo to paties pavadinimo upės, kurią taip pavadino britai, pamatę geltonos spalvos kanjono uolienas. Ugnikalnio kraterio skersmuo siekia 40 km, čia vyksta įvairių vulkaninių reiškinių – veržiasi geizeriai, trykšta karštieji šaltiniai. Beje, čia yra ir Didysis geizeris (aukščiausias pasaulyje), kurio fontanas siekia net 60 m aukštį. Jis išsiveržia kas 7–15 valandų, o pats reginys trunka apie 10 minučių.
Labai norėjome išvysti grizlių. Parko prižiūrėtojai pažymėjo mums žemėlapyje vietas, kur grizliai mėgsta lankytis ankstyvais rytais, ir mes užsimiegojusios kelias dienas bandėme juos pamatyti, deja...
– Iš Vajomingo pasukote link Nevados ir Las Vegaso miesto…
– Visko buvome apie jį prisiklausiusios. Ne paslaptis, kad Las Vegasas – linksmybių, lošimų, nešvankybių ir kitokių -ybių miestas. Mes stengėmės į jį atvažiuoti kuo vėliau, todėl per pačią vidurdienio kaitrą dar aplankėme Ugnies slėnį. Ten viskas degė nuo karščio, nuo ryškių spalvų – net driežai oranžiniai lakstė. Stebino ženklai: „Atsargiai, mirtinas karštis“.
Las Vegasas mus pasitiko pirmadieniniais kamščiais, žmonių miniomis ir kažkokiu chaosu. Miesto grožio, mano akims, nulis. Net neturėjau ką fotografuoti. Butaforija, blizgučiai, pigūs sprendimai, pakvaišę pinigų prašytojai ir… be galo talentingi gatvės muzikantai. Jei kas lankėsi Dubajuje, tai lyginant jis būtų kaip prabangi dizainerio suknelė, o Las Vegasas – kaip pigi kiniška klastotė. Ar lošėme? O kaipgi! Pralošėme 1 dolerį per 1 sekundę – net nesupratome, kas ir kaip, todėl nusprendėme, kad lošimai – ne mums. Visi kazino priminė Davido Lyncho serialą „Tvin Pyksas“…
E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.
– Ir grįžote prie savo aistros – nacionalinių parkų?
– Aplankėme Josemičio nacionalinį parką – didžiulį ir labai vaizdingą. Po to visos vienbalsiai sakėme, kad jei žemėje yra rojus – tai jis ten! Fantastiška gamta, kriokliai, daug vaikščiojimo ir laipiojimo uolomis, begalė draugiškų turistų.
Kai nuvykome į San Fransiską, visos jį įsimylėjome: namai – gražūs, žmonės – gražūs… Tiesa navigacija, trumpindama kelią, atvedė mus į benamių kvartalą. Staiga pasijutome kaip filme, kur už kampo prekiaujama narkotikais, šalia tavęs narkomanas leidžiasi dozę, kitas tiesiog tau po kojomis tuština žarnyną, o pavytusi prostitutė rėkia, kad atims ir sudaužys kolegės aifoną. Ufff… Nunarinome galvas ir pagreitinome žingsnį.
San Fransiskas man vis tiek kol kas – labiausiai patinkantis miestas. Priešingai nei Los Andželas, nors jame ir yra Holivudas. Lankėmės tame kino studijų ir žvaigždžių centre, skraidėme ant Hario Poterio šluotų, leidomės kilnojamos King Kongo, žodžiu, pabuvome ir mažomis mergaitėmis.
– Ką tartumėte tiems, kurie norėtų pakartoti jūsų kelionę?
– Žinau, kas labiausiai rūpi biudžetiniams turistams: kiek? Galiu pasakyti, kad taupiai keliaudama: su skrydžio bilietu, automobilio nuoma, nakvynėmis, maistu – žodžiu, įskaičiuojant viską, aš išleidau apie 3 000 eurų. Taigi, taupykite pinigėlius ir keliaukite į JAV: viskas ten puiku, keliai – geri, infrastruktūra – išvystyta, nacionaliniai parkai – švarūs, žmonės – draugiški. Belieka tik atlikti namų darbus!
