Iniciatyva sugrįžta jau birželio 3 d., 21.30 val., o atidarymo renginys kvies žiūrovus ne tik išvysti vieną smagiausių praėjusio dešimtmečio komedijų „Ką mes veikiame šešėliuose“ (rež. Taika Waititi), bet ir išgirsti gyvą, muzikiniuose apdovanojimuose M.A.M.A. geriausios elektroninės muzikos atlikėjos titulą pelniusios, Monikos Zenkevičiūtės-Monikazes pasirodymą. Šiemet lauko kinas vėl vyks kino žiūrovams jau pažįstamame jaukiame Lietuvos švietimo istorijos muziejaus kiemelyje, kuriame įkurtas japoniškas sodas.

„Griežtesni kino kritikai ir mėgėjai turbūt būtų linkę teigti, kad filmus reikia žiūrėti tamsioje salėje, be užkandžių, gėrimų ir pašnekesių. Nors dalis meninių filmų tikrai reikalauja tokios aplinkos, mes tikime, kad vasaros laiku žiūrovams norisi kiek nuotaikingesnio turinio ir renginių. Tad su džiaugsmu tęsiame „Romuvos“ lauko kino tradiciją, kuri kiekvienam seansui suteikia ypatingą atmosferą bei leidžia tuo pačiu metu pasidžiaugti tiek gerais filmais, tiek vasarišku oru,“ – pasakojo „Romuvos“ kino programų organizatorė Justė Vyšniauskaitė.

Šį sezoną lauko kine žiūrovai galės pamatyti tiek pripažinimo sulaukusius ir žiūrovų širdis užkariavusius filmus kaip „Blogiausias žmogus pasaulyje“, „Drąsiau drąsiau“ bei „Gerasis bosas“, tiek išvyksti nepriklausomų kino studijų, kurių tarpe ir stebinti nesiliaujanti „A24“, premjeras ir kino klasiką.

Seansai esant palankiam orui vyks kasdien nuo antradienio iki šeštadienio. Džiugi šių metų naujiena – lietaus ar stipraus vėjo atveju seansai bus perkeliami į kino teatro „Romuva“ Didžiąją salę, tad žiūrovai galės bet kuriuo atveju pamatyti norimus filmus.

D. Lynchas – kino režisierius, scenaristas, muzikantas, dailininkas, fotografas. Kino kūrėjas 1990 metais laimėjo Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“ už savo juostą „Laukinė širdis“ (Wild at Heart), o 2001-aisiais buvo apdovanotas kaip geriausias režisierius už juostą „Malholando kelias“ (Mulholland Drive). 2019-aisiais gavo „Oskarą“ už viso gyvenimo nuopelnus.

„Parodyti žiūrovams išskirtinius kino klasikos perlus „Kine po žvaigždėmis“ mums itin svarbu. D. Lynchas jau įėjo į kino klasikos istoriją savo drąsiais pasirinkimais, savita, keista ir ypatinga kino kalba. „Malholando kelias“, šiemet švenčiantis 20-ies metų sukaktį, vainikuos ypatingą 2021 metų „Kinas po žvaigždėmis" programą, kupiną ryškių asmenybių, ikoniškų filmų, palikusių pėdsaką kino istorijoje,“– dalinasi „Kinas po žvaigždėmis“ vadovė Andrė Balžekienė.

Jo vardas tapo keisto, įmantraus ir siurrealaus kino sinonimu. Iš pradžių liaupsinamas avangardinio arthauso gerbėjų, ilgainiui D. Lynchas tapo visame pasaulyje pripažintu kino kūrėju. Unikalus, į nieką nepanašus kino pasaulis, savita nuotaika, sodrių spalvų paletė, netipiški veikėjų charakteriai, abstrakcijų gausa, tapo kertiniai režisieriaus kino kalbos simboliai.

Filmo stop kadras.

Šiais metais D. Lyncho šedevras švenčia 20-ies metų sukaktį, kurios proga išleista naujai restauruota filmo „Malholando kelias“ kopija. Juostoje aktorės karjeros siekianti Beti atvyksta atostogų į Los Andželą ir savo giminaičių name randa besislepiančią paslaptingą tamsiaplaukę, kurią po automobilio katastrofos Malholando kelio posūkyje ištiko amnezija. Beti ryžtasi padėti nepažįstamajai ir jos abi leidžiasi į psichotiškas, iliuzijų kupinas praeities ir tapatybės paieškas.

Šiame daugiasluoksniame, sapniškame neo-noir trileryje, kuris nuo pat pasirodymo kelia nesibaigiančias diskusijas, režisierius aukštyn kojomis apverčia realybės ir tapatybės sampratas.

Peržiūrų ciklą jau šiandien 20.30 val. atidarys režisieriaus David Osit filmas „Meras“. Tai politinis pasakojimas apie Musą Hadidą, krikščionį Ramalos (faktinės Palestinos sostinės) merą. Iš visų pusių apsupti izraeliečių gyvenviečių ir kareivių, daugelis Ramalos gyventojų niekada neturės galimybės nukeliauti daugiau nei kelis kilometrus nuo savo namų, todėl meras Hadidas yra pasiryžęs paversti miestą gražia ir oria vieta gyventi.

Filmas pilnas išsamių pastebėjimų ir stebėtinai daug humoro; nesibaigiančios okupacijos beprotybės ir absurdo įkarštyje pateikia orumo portretą ir iškelia klausimą: kaip vadovauti miestui, kai neturi šalies?

D. Osit yra „Emmy“ apdovanojimų pelnęs režisierius, montažistas ir kompozitorius. „Norėjau sukurti filmą, nukreipiantį Izraelio ir Palestinos konflikto pasakojimą nuo sunkiai kontroliuojamų diskusijų, ir papasakoti istoriją apie mažo miestelio merą, sprendžiantį mažiems miesteliams būdingas problemas esant karinei miesto okupacijai. Gyvename epochoje, kurioje diskusijos apie palestiniečių teises ir žmogiškumą buvo įtrauktos į kelių šalių įstatymus kaip neapykantos aktas prieš kitą žmonių tautą. „Meras“ labai tyliai ir netiesiogiai ginčija šio teiginio logiką“, – komentuoja režisierius.

Anot jo, tikslas buvo per pirmąsias penkias minutes suardyti žiūrovų supratimą apie tai, kaip „turi“ atrodyti Artimųjų Rytų miestas, ir sukurti naują suvokimo struktūrą, kuri padėtų publikai pajusti ryšį su šia pasaulio dalimi.

Filmą pristatys Gabrielė Tervidytė–Arandi, pilietinio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėja, ir Giedrė Steikūnaitė, nepriklausoma žurnalistė ir vertėja, knygos „Palestina: Laisvė yra labai graži“ autorė.

Filmas „Meras“ rodomas rugpjūčio 11 d. 20.30 val. Kauno kultūros centro lauko terasoje (Vytauto pr. 79, Kaunas). Arabų k. su anglų ir lietuvių k. subtitrais, pritaikytais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Trukmė: 89 min. 

Filmo „Meras“ stop kadras.

Tolesnė ciklo programa (rugpjūčio 18 d.–rugsėjo 1 d. )

Rugpjūčio 18 d. 20.30 val.

„Mano brangusis prekybcentris“ (My Darling Supermarket, rež. Tali Yankelevich, 2019)

Šiame dokumentiniame filme prekybos centro darbuotojai, vykdydami nuolat pasikartojančias užduotis, randa erdvės savo abejonėms, meilėms, baimėms ir vargiai išsipildysiančioms svajonėms išreikšti. Visai šalia pieno pakelių, mėsos išpjovų, brūkšninių kodų ir apsaugos kamerų egzistuoja humoras, drama, paslaptis, romantika ir kvantinė fizika. Šie darbuotojai, patalpinti uždaroje prekybos centro erdvėje, neleidžia rutinai pasiglemžti jų dvasios.

Dokumentika, Brazilija, Danija, 2019, portugalų k. su anglų ir lietuvių k. subtitrais, pritaikytais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, 80 min.

Filmo „Mano brangusis prekybcentris“ stop kadras.

–

Rugpjūčio 25 d. 20.30 val.

„Prarasti berniukai“ (Lost Boys, rež. Joonas Neuvonen, Sadri Cetinkaya, 2020)

Trys draugai keliauja į Pietryčių Aziją linksmintis, bet sugrįžta tik vienas. Kažkas nutiko, bet apie įvykius žinome tik iš saujelės vaizdo įrašų ir prieštaringų istorijų. Filme rodoma, kaip pagrindinis veikėjas išvyksta ieškoti draugų ir atsakymų į tai, kas jiems nutiko svečiuojantis Kambodžoje. Nuoga tikro gyvenimo istorija, pilna sekso, narkotikų ir mirties. „Tai žiaurus, tiesą papasakoti siekiantis kinas, kurio scenarijų padiktavo tikri gyvenimo įvykiai,“ – teigia filmo režisierius Joonas Neuvonen.

Dokumentika, Suomija, 2020, suomių, anglų ir tajų k. su anglų ir lietuvių k. subtitrais, pritaikytais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, 99 min.

Filmo „Prarasti berniukai“ stop kadras.

–

Rugsėjo 1 d. 20.30 val.

„Ei, mokytojai!“ (Hey! Teachers!, rež. Yulia Vishnevets, 2020)

Du jauni intelektualai, Katia ir Vasia, atvyksta į mažą industrinį Rusijos miestą mokytojauti. Jie jaučia pareigą keisti vyraujančią švietimo sistemą. Tačiau ši mokykla yra uždaras konservatyvus pasaulis, kuriame paklusnumas ir disciplina tebėra didžiausios vertybės. Neilgai trukus jauni mokytojai suvokia, kad jų nauja darbo aplinka yra persmelkta nacionalizmo, seksizmo ir homofobijos. Filme perteikiami vieneri mokslo metai ir jaunų mokytojų pastangos keisti nusistovėjusius ugdymo metodus. Jie bando kalbėtis su vaikais apie feminizmą, žmogaus teises ir Rusijos politiką, bet mokyklos bendruomenė nepasiduoda ir priešinasi. Komedija virsta drama.

Dokumentika, Rusija, 2020, rusų k. su anglų ir lietuvių k. subtitrais, pritaikytais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, 90 min.

Filmo „Ei, mokytojai!“ stop kadras.

–

Po filmų peržiūrų vyks pokalbiai su įvairias filmuose atskleidžiamas temas aptarsiančiais ekspertais. Diskusijų dalyviai bus paskelbti prieš seansus.

Dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common people“ (liet. k. „paprasti žmonės“) siekia pristatyti dokumentinius filmus, pasakojančius apie įvairias bendruomenes ar (sub)kultūras. Ciklą lydinčių pristatymų metu skatinama diskutuoti apie filmų turinį ir socialinę problematiką bei dokumentinio kino reiškinį apskritai.

Ir taip visą likusią vasarą. Tūkstančius žmonių į vaizdingas Vilniaus miesto vietas pritraukiantys „Vasaros kino“ seansai kvies išsitiesti pledus ir prisiminti pasiilgtą bendrumo jausmą. Renginiai vyks tik esant geram orui, o jų datos, vietos ir filmai bus atskleidžiami likus vos kelioms dienoms iki seanso. Organizatoriai sako, kad netikėtumas yra dalis „Vasaros kino“ žavesio.

Renginiai ankstesniais metais vyko Lukiškių kalėjime, Barbakano kalno papėdėje, pievoje greta Vingio parko tilto, Fabijoniškių stadione, o šiemet stebins dar neišbandytomis erdvėmis.

„Kino žiūrėjimas po atviru dangumi ir dar būryje kitų kiną mylinčių žmonių yra ypatinga patirtis, tad visiems leidžiantiems vasarą mieste labai rekomenduoju pajausti tą atmosferą. Šiemet pakviesime ir į naujas vietas, kuriose filmai, tikėtina, dar niekada nebuvo rodyti, o sezono pabaigai kartu su projekto partneriu „Cgates“ esame suplanavę šį tą ypatingo“, – užsimena projekto vadovas Konradas Kazlauskas.

Jo teigimu, žmonės mėgsta staigmenas, tad vasaros pabaigoje bus pristatytas dar vienas naujas renginio formatas.

Organizatorių nuotr.

„Prisidėti prie tokios kūrybiškos komandos idėjų – vienas malonumas. Šią vasarą uždarysime kartu su žiūrovais slaptame vidurnakčio seanse, kurio koordinates atskleisime tik iš anksto užsiregistravusiems dalyviams. Klausiate kaip užsiregistruoti? Teks ateiti į seansą ant Tauro kalno ir patiems viską sužinoti“, – daugiau detalių neišduoda „Cgates“ marketingo vadovė Dovilė Filmanavičiūtė.

Programoje – „Kino pavasario“ hitai

Pirmojo vakaro repertuare bus rodomi du prancūziški filmai: 18.30 val. jautri drama apie svajones „Gagarinas“ (Gagarine), o 21 val. – tikra istorija paremta komedija „Triumfas“ (The Big Hit).

Filmo „Gagarinas“ veikėjas Juris gyvena Paryžiaus priemiestyje ir svajoja tapęs astronautu nuvykti į kosmosą. Deja, atnaujinus miesto planą, Gagarino daugiabutį, kuriame jis glaudžiasi, numatyta nugriauti. Draugų šeimoms išsikraustant į naujus būstus, Jurį supantis pasaulis pradeda nykti. Tačiau vaikinas nežada lengvai pasiduoti.

„Gagarine“ mums buvo svarbu parodyti kasdienį Prancūzijos veidą. Nejaučiame jį matantys nei televizijoje, nei kine. Norėjome pasakyti, kad skurdžiuose rajonuose gyvena jauni, nuostabių svajonių turintys žmonės“, – apie filmą „Gagarinas“ pasakoja jo režisieriai Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh.

Filmo „Triumfas“ pagrindinis veikėjas talentingas, bet vargstantis aktorius Etjenas taip pat turi svajonę – sugrįžti į sceną. Jis nusprendžia suorganizuoti teatro dirbtuves kalėjime, kurių tikslas – pastatyti spektaklį pagal įžymiąją pjesę „Belaukiant Godo“. Visų nuostabai pasirodymas sulaukia itin didelio pasisekimo, dėl to kaliniams išduodamas leidimas pasirodymus organizuoti už kalėjimo ribų. Tik ar viskas pasibaigs sėkmingai?

„Mano filme susiduria du skirtingi pasauliai, dvi skirtingos kultūros – teatro ir kalėjimo. Ši neįprasta situacija nupurto stereotipus, klišes ir leidžia kurti komediją. Kalėjimą visada įsivaizduojame tamsia ir beviltiška vieta, o man norėjosi įleisti ten šiek tiek šviesos, oro ir vaizduotės“, – pasakoja filmo režisierius Emmanuelis Courcol.

„Lauko kinas – sena mūsų svajonė. Prisižiūrėjome užsienietiškų filmų. Be to, pastebėjome, kad jaunimas renkasi automobilių aikštelėse ir ten nieko neveikia. Žmonės vis daugiau laiko praleidžia automobiliuose. Didelės aikštelės tapo susirinkimų vieta“, – pasakojo „Kino zonos“ vadovas Audrius Laurutis.

Sušvelninus karantino ribojimus, filmus galima žiūrėti ir įprastose kino salėse. Tačiau penktadienį vakare Pamario gatvėje nusidriekė nemaža eilė norinčiųjų pasižiūrėti filmus nelipant iš mašinos.

„Labai tikime tokiu kinu ir bandysime jį rodyti, nepaisydami bus karantinas ar ne. Tikime, kad ši tradicija atras vietą Lietuvoje“, – paaiškino A.Laurutis.

Iš viso per savaitgalį parodyti keturi filmai. Vienam automobiliui seansas kainavo apie 10 eurų. Didesnės mašinos buvo statomos toliau nuo pripūsto ekrano, kad neužstotų vaizdo mažesnėms. Garsą žiūrovai girdėjo per savo mašinos radiją.

„Vis dar ieškome tobulos formos. Išbandėme pripučiamą ekraną. Bet turėsime ir stabilią konstrukciją, kurią bus galima palikti ilgesniam laikui“, – teigė „Kino zonos“ vadovas.

Artimiausiu metu „Kino zona“ filmus ruošiasi rodyti ir Kartenos aerodrome.

Idėja rodyti filmus automobiliuose sėdintiems žiūrovams – gana sena. Pirmieji tokie kino teatrai atsirado XX a. pradžioje JAV. Tačiau vėliau dauguma jų užsidarė.

Žemės savininkams labiau apsimokėjo dideles aikšteles išnaudoti prekybos centrams, kurių kino salėse tilpdavo daugiau žiūrovų.

Tačiau COVID-19 pandemijos metu toks kinas leidžia saugiai žiūrėti filmus nerizikuojant užsikrėsti. Tad idėja vėl atgimė.

Debiutinis pilnametražis režisierės M. E. Hertzler filmas buvo nufilmuotas vos per aštuonias dienas ir susilaukė itin palankių kritikų įvertinimų: „Primenantis Harmonyʼio Korineʼo „Gummo“ <...> Fiksuoja šiurkščias išpūstos realybės akimirkas ir prarastųjų bei keistuolių sielose atsispindintį žmogiškumą.“ (Fiona Murphy, „Vox Magazine“); „Pačios žavingiausios formos ir turinio sankirtos, kokias tik atsimenu, nuo tada, kai Charlieʼis Kaufmanas ir Spikeʼas Jonzeʼas bandė su tuo žaisti „Adaptacijoje“. (Stephen Saito, „Moveble Fest“); „Trumpalaikio dėmesio ekstravagancija postmoderniai kartai.“ (Cosmo Bjorkenheim, „Screen Slate“).

Pasaulyje, kuris svyruoja tarp tikrovės ir fikcijos, skaitmeninės ir fizinės realybių, grupelė „Soundcloud“ reperių gyvena vienišą, postsocialinį gyvenimą dykumos miestelyje Krestone, Kolorade. Kadaise daugelio laikytos religine ir dvasine meka, nesibaigiančios Krestono kopos, kriokliai ir tamsios olos veikia kaip fonas tatuiruotų kūnų, cosplay drabužių ir žolės dūmų debesų atvaizdams. „Krestonas“ tyrinėja dažnai paslėptus bendradarbiavimo ir draugystės aspektus bei žmogišką troškimą išlikti nežiūrint visų sunkumų.

„Norėjau sukurti filmą, kuriame būtų užfiksuota konkreti JAV subkultūra perdėtame mūsų kultūros, aplinkos ir politikos kraštovaizdžio kontekste. Repo muzika „SoundCloud“ platformoje, pasiskolinusi unikalią kalbą ir stilių, kupiną nuorodų į 2000-ųjų pradžios emo muziką, vaizdo žaidimus ir anime kultūrą, per pastaruosius kelerius metus tapo atskiru žanru. Nebuvo geresnio būdo šiam judėjimui ištirti nei jo ištakos – mano seniausi draugai. Juos pažinojau daugiau nei dešimtmetį. Nepaisant mūsų skirtumų šiandien, dėl bendrų patirčių dalijamės tam tikru supratimu. Norėjau, kad „Krestonas“ būtų susitikimas, meilės laiškas ir bandymas pratęsti mūsų kolektyvinę patirtį“, – teigia režisierė.

M. E. Hertzler yra vaizdo menininkė, animatorė ir režisierė, gyvenanti ir dirbanti Baltimorėje. Jos pilno metražo ir animaciniuose filmuose dažnai nagrinėjamas multimedijos požiūris į filmų pristatymą ir platinimą. Autorės filmai buvo rodyti Lokarno filmų festivalyje, Roterdamo tarptautinių filmų festivalyje, MoMA muziejuje ir kt. 2018 m. „Filmmaker Magazine“ įvardijo Marnie kaip vieną iš 25 naujų nepriklausomo kino veidų. Paveikta tiek psichologijos, tiek dailės studijų, ji kuria filmus, kurie veikia kaip kino platformos, leidžiančios tyrinėti tarpasmeninius santykius, mus apibūdinančias technologijas ir viso to pabaigą.

Dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ (liet. k. „Paprasti žmonės“) siekia pristatyti unikalius dokumentinius filmus, pasakojančius apie įvairias bendruomenes ar (sub)kultūras: nuo privilegijų stokojančių visuomenės grupių istorijų iki kultinių figūrų meno ir kultūros istorijoje portretų. Ciklą lydinčių pristatymų metu skatinama diskutuoti ne tik apie filmų turinį ir socialinę problematiką, bet ir apie dokumentinio kino reiškinį apskritai.

Šiemet „Common People“ ciklas plečia geografiją – žiūrėti ir diskutuoti apie dokumentinius filmus kviečiame ne tik, kaip tapo įprasta, Kauno menininkų namuose, bet ir Vilniuje – Kirtimų kultūros centre (KKC).

Filmą abiejuose miestuose pristatys V. Vaiperis, ilgalaikis mediatorius tarp lietuviškos underground ir pop muzikos scenos, savo veiklą vystantis daug plačiau už savo hiphopo grupės „Despotin Fam“ ribų ir jau ne pirmus metus aktyviai kovojantis naujų vardų ir talentų pusėje.

Filmas „Crestone“ (rež. Marnie Ellen Hertzler, 2020 m.) rodomas: liepos 22 d. 21 val. Kauno menininkų namų kiemelyje, liepos 23 d. Vilniuje – Kirtimų kultūros centro kieme.

Filmas rodomas anglų kalba be lietuviškų subtitrų. Filmo trukmė – 73 min.

Bilieto kaina – 3 EUR (2 EUR moksleiviams, studentams, senjorams). Bilietus galima įsigyti renginio vietoje ir „Tiketa“ kasose bei interneto svetainėje.

Kino seansai nuo liepos 14 d. visą vasarą savo žiūrovų lauks jau pamėgtoje kultūrinėje vietoje po atviru dangumi „Laukas“, įsikūrusioje Nepriklausomybės aikštėje prie M. Žilinsko galerijos.

Jau šį antradienį, liepos 14 dieną, startuojantys bendri „Lauko“ ir „Scanoramos“ kino vakarai kauniečius palepins pasaulyje ir Europoje pripažintais filmais, „Auksinės palmės“ šakelių, „Auksinių liūtų“ nominantais bei laureatais: „Pašėlusios gastrolės“ (rež. Christian Lo, 2018), „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Andersson, 2014), „Tu išnyksti“ (rež. Peter Schønau, 2017), „Rimti žaidimai“ (rež. Pernilla August, 2016), „Fusis“ (rež. Dagur Kári, 2015), „Garsiau už bombas“ (rež. Joachim Trier, 2015), „Meilė iš pirmo smūgio“ (rež. Thomas Cailley, 2014),  „Telma“ (rež. Joachim Trier, 2017).

Pirmojo seanso metu liepos 14 d.  21.30 val., žiūrovai išvyks filmą „Pašėlusios gastrolės“. Šis tarptautiniame Kristiansando vaikų kino festivalyje 2018 m. „Barn i Byen“ apdovanojimą pelnęs filmas – tai juosta apie svajonę pakeisti roko muzikos istoriją.

Kvietimas pasirodyti Norvegijos roko čempionate grupei „Los Bando Immortale“ turėtų su trenksmu atlapoti duris ir langus į sėkmę. Vienintelė bėda – Akselis nemoka dainuoti.

Grimas negali geriausiam draugui pasakyti tiesos, todėl pasikvietę devynmetę smuikininkę Tildą ir lenktynininką Martiną, bičiuliai surengia ilgą muzikinį turnė šiaurės kryptimi. Pabėgimo planas virsta kelione brandos link su triumfuojančia pabaiga.

„Scanoramos“ kino vakarų repertuaras Kaune:

Liepos 14 d. „Pašėlusios gastrolės“ (Los Bando, rež. Christian Lo, 2018)

Liepos 21 d.  „Rimti žaidimai“ (A Serious Game, rež. Pernilla August, 2016)

Liepos 28 d. „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence, rež. Roy Andersson, 2014)

Rugpjūčio 4 d.   „Tu išnyksti“ (You Disappear, rež. Peter Schønau, 2017)

Rugpjūčio 11 d.  „Fusis“ (Virgin Mountain, rež. Dagur Kári, 2015)

Rugpjūčio 18 d.   „Garsiau už bombas“ (Louder Than Bombs, rež. Joachim Trier, 2014)

Rugpjūčio 25 d.   „Meilė iš pirmo smūgio“ (Love at first Fight, rež. Thomas Cailley, 2014)

Jau antrus metus iš eilės "Romuvos" komanda į lauko kino lokacijų sąrašą įtraukia ne tik miesto centre esančias vietas. "Kasmet ieškome naujų, jaukių, lauko kinui tinkančių erdvių, kuriose suburtume kiną mėgstančius bendraminčius. O tai, kad jų yra visame mieste, įrodo žiūrovų gausa – populiariausiuose seansuose apsilanko per 2 tūkst. žiūrovų", – po miestą keliaujančio lauko kino sėkme džiaugiasi Kauno kino centro "Romuva" kino programų koordinatorė Karolina Onusaitytė.

Tokios iniciatyvos prasmę mato ir Kauno miesto savivaldybės mero patarėjas Simonas Kairys: "Šiuolaikinį žmogų nelengva atvesti į kino salę ar į kitą kultūros įstaigą, dažnu atveju kultūrinis vyksmas pats turi atsirasti ten, kur buriasi žmonės. "Romuva" per pastaruosius metus, kol vyksta pastato rekonstrukcija, parodė, kad neužsidaro tik tarp savo pastato sienų, o eina į viešas erdves, sutvarkytus parkus, sėkmingai pritraukia žiūrovų į laikinąsias patalpas. Tai labai praturtina miestiečių laisvalaikį, o miestas dėl tokių iniciatyvų tampa įdomus."

Trys kino seansai šią savaitę vyks Kalniečių parke, o kitą savaitę lauko kinas miestiečius kvies rinktis prie Kauno pilies. Lauko kino programoje, kuri tęsis iki pat rugpjūčio 10 d., žiūrovai ir toliau mėgausis kultūrų įvairove – net penki iš septynių po atviru dangumi rodomų filmų yra iš skirtingų šalių (Lietuvos, Lenkijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Rusijos). Prancūziško kino gerbėjų laukia du nuotykių kupini filmai "Džiunglių įstatymas" ir "Pamišėlis Pjero". Lauko kiną vainikuos vieno ryškiausių šiuolaikinio kino kūrėjų Pedro Almodóvaro naujausias filmas "Skausmas ir šlovė", kurio filmavimo aikštelėje darbavosi vieni iš režisieriaus įkvėpimo šaltinių – aktoriai Antonio Banderas ir Penelope Cruz.

Rugpjūtį pajūrio vasarotojai dar išvys tikrais įvykiais paremtą istoriją „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“, pasakojančią apie dvi žymiausias teniso žvaigždes ir jų legendinę 1980-ųjų kovą Vimbldono turnyre. Muzikos gerbėjų laukia „Nico, 1988“ – filmas apie žymiąją Andy Warholo mūzą ir atlikėją Christa Päffgen bei dokumentinė juosta apie gandais ir mitais apipintą Niujorko legendinį naktinį klubą „Studio 54“. Maisto gurmanus įkvėps Singapūro režisieriaus Eric Khoo kūrinys „Ramenai“. Vasaros sezoną kino teatras po atviru dangumi uždarys su išankstine premjera apie vieną žymiausių JAV mados dizainerių „Halstonas: šlovės ir nuopuolio istorija“.

Kai kurie iš liepos mėnesį „I love Palanga“ rodytų filmų tapo „European Film Challenge“ dalimi. Už jų peržiūras iššūkyje dalyvaujantys europietiško kino gerbėjai pelnė taškus, kurie vienam iš jų padėjo laimėti kelionę į Venecijos kino festivalį.

„European Film Challenge“ tikslas – skatinti žmones žiūrėti filmus legaliai bei domėtis Europos šalių kinu. Projekte šiuo metu dalyvauja aštuonios šalys – Lietuva, Latvija, Ispanija, Portugalija, Serbija, Suomija, Kroatija ir Bosnija ir Hercegovina.

Kiekvienais metais konkurso organizatoriai siūlo aplankyti didžiausius Europos ir pasaulio kino festivalius – Berlyną, Kanus ir Veneciją. Nugalėtojui yra padengiamos kelionės ir apgyvendinimo išlaidos bei suteikiama festivalio akreditacija. Rudenį prasidės naujas „European Film Challenge“ etapas, kuriame dalyviai varžysis dėl kelionės į Berlyno kino festivalį.