2023 m. PK konkursui, kuriame dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla kvietė metų pradžioje, pateikti 36 poezijos ir 34 prozos rankraščiai. Juos anonimiškai, kaip įprasta, vertina Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos patvirtintos Poezijos ir Prozos komisijos. Poezijos rankraščius šiemet vertino poetai Marius Burokas (komisijos pirmininkas), Daiva Čepauskaitė ir Ieva Toleikytė, prozos – rašytojai Alvydas Šlepikas (komisijos pirmininkas), Danutė Kalinauskaitė ir Agnė Žagrakalytė.
Šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureatai – poezijos rankraštį „Mikrosfera“ atsiuntusi Justina Žvirblytė ir prozos kūrinio „Nedetektyvai“ autorius Augminas Petronis, kurie sutiko duoti interviu. Jų pirmąsias knygas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis iki šių metų pabaigos.
– Papasakokite šiek tiek apie save būsimiems jūsų knygos skaitytojams.
Justina: Gimiau ir užaugau Panevėžio rajone, Šilų miestelyje, tarp daržų, šiltnamių, medžių ir paukščių. Vaikystėje labai mėgau piešti, rinkti akmenis, norėjau būti archeologe, rašytoja, dailininke, mokslininke ir viskuo, kuo tik įmanoma. Nors nuo pat vaikystės mėgau įvairiausius menus, niekada nesvarsčiau būti menininke „pilnu etatu“ – traukė tikslieji ir gamtos mokslai. Baigusi mokyklą atsikėliau į Vilnių, čia baigiau biofizikos bakalauro studijas, paskui molekulinės biologijos magistrą, o šiuo metu esu biochemijos doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja VU Biotechnologijos institute. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas yra mokslas – tai, be ko, bent kol kas, neįsivaizduoju savo gyvenimo. Be meno irgi nelabai – taip ir laviruoju, manau, šios sritys viena kitą papildo ir tik pagerina.
Augminas: Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri. Visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, Antakalnio mikrorajone. Mokyklą, muzikos mokyklą, universitetą lankiau ir pirmuosius darbus dirbau senamiestyje, su kuriuo irgi jaučiuosi susigyvenęs. Dabar dirbu LR Seime, kartu su žmona auginame dukrą.
– Kaip manote, ar skaitytojams geriau žinoti apie autorių? Ar domitės rašytojų asmenybėmis, biografijos faktais? Ar buvo Jūsų skaitymo istorijoje toks atvejis, kai apie autorių (-ę) ką nors sužinoję, pagalvojote: geriau to nežinoti?
Jei autorius viešai pasisakydamas tam tikrais vertybiniais klausimais pasirodo besąs, pavyzdžiui, netolerantiškas homofobas, seksistas ar koks plokščiažemininkas – ties tuo santykis ir baigiasi, sunku žvelgti į jo kūrybą nešališkai.
Justina:: Nežinau, ar skaitytojams būtina žinoti apie autorių – pati autorių biografijomis dažniausiai nesidomiu, bet šioks toks kontekstas leidžia geriau suprasti tam tikrus motyvus, simbolius, kartais net praturtina patį kūrinį. Yra taip buvę, bet nežinau, ar geriau nežinoti. Kas mane pažįsta, žino, kad esu gan kategoriškas žmogus. Sakykim, jei autorius viešai pasisakydamas tam tikrais vertybiniais klausimais pasirodo besąs, pavyzdžiui, netolerantiškas homofobas, seksistas ar koks plokščiažemininkas – ties tuo santykis ir baigiasi, sunku žvelgti į jo kūrybą nešališkai.
Augminas: Nemanau, kad būtina žinoti apie autorių – galbūt tai priklauso nuo to, kaip giliai ir artimai skaitytojas nori susipažinti su kūriniu. Tikrai kitaip skaityčiau Nabokovą, jei nieko nežinočiau apie jo pomėgį gaudyti drugelius ar svarbą, kurią jis teikė neįtikėtiniems pasikartojimams bei sutapimams.
Gana dažnai pasidomiu patikusių knygų autoriais. Vis išgirstu kokį literatūrologų kalvės atstovą skelbiant žinią apie autoriaus mirtį, bet stokoju tikėjimo šia keista religija.
O apie paskutinį klausimą – ne, niekada taip nėra buvę. Manau, kad geriau žinoti tiesą, net jei tai nemaloni tiesa. Atrodo, bent tikiuosi, kad kūrinių nemėgti veikiau esu linkęs dėl pačių kūrinių, o ne dėl autoriaus biografijos. Juk vertinant svarbiausia ne tai, kad rašytojas buvo, tarkim, komunistas, o tai, kad jo kūriniai yra tiesmuka propaganda, nykūs, tušti ir nuobodūs.
– Ką veikėte, kai užklupo gera žinia – kad laimėjote konkursą ir kad šiemet bus išleista Jūsų pirmoji knyga?
Justina: Intensyviai dirbau namuose, analizavau duomenis ir ruošiau pranešimą susitikimui su vieno projekto kolegomis.
Augminas: Kapsčiausi darže. Žmona man sušuko: „Tau skambina!“ – „Kas?“ – „Nežinau“. Gerai neatsimenu, gal suniurnėjau ką nors panašaus į „Ir ko čia vėl dabar kažkam reikia“. Tada atsiliepiau, sužinojau naujieną ir labai apsidžiaugiau.
– Apibūdinkite keliais sakiniais savo būsimą knygą.
Justina: Sunku kalbėti apie savo kūrybą, tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas atras vis kitų temų ir požiūrio kampų. Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais. Bendrai, sakyčiau, kad jie – apie vienokias ar kitokias sistemas, buvimą su jomis ir jų dalimi.
Mano eilėraščiai labai įvairūs, mėgstu humorą, absurdą maišyti su rimtesniais dalykais.
Augminas: Ji atsirado iš sumanymo pažaisti su daugeliui detektyvinių istorijų būdinga struktūra. Aišku, čia galima lengvai nukeliauti prie kitos ir daug didesnės banalybės – klaidžiojimo tamsoje be išeities; paslapties, kurią personažai nesėkmingai bando atskleisti, kuri taip ir nepaaiškėja skaitytojui, ir taip neva atskleidžiama šiuolaikinio individo susvetimėjimo drama ar pan. Norėjau, kad abi šios galimybės būtų savotiškas fonas toms trumpoms istorijoms, bet kad skaitytojo už kiekvieno kampo lauktų kas nors netikėto.
– Kada parašėte savo pirmąjį tekstą? Ar jį tebesaugote?
Justina: Visad maniau, kad parašiau pirmąjį tekstą antroje klasėje, pamokos metu. Tada tiesiog atėjo suvokimas, kad galiu kažką imti ir parašyti, iš nieko – man tai pasirodė labai įdomu ir smagu, gal todėl ir rašau. Bet tvarkydama vaikystės reliktus, radau piešinį-eilėraštį apie rudenį, kuris skambėjo taip: Ruduo ruduo jau krinta / lapai pamažu / ruduo ruduo už lango / vis labiau tamsu / ruduo ruduo jau keltis /reike mums ankščiau./ Ir parašas, prie kurio nurodyta – „rašytoja“. Man buvo gal penkeri ar šešeri. Skaityti ir rašyti išmokau labai anksti, už tai esu dėkinga seserų žaidimams.
Augminas: Kai man buvo dvylika, su tėvais atostogavome Nidoje. Tada, prisiskaitęs Geraldo Durrello („Mano šeima ir kiti gyvūnai“), aprašiau gintarų gaudymą, kai šėlstančio entuziazmo apimtas tėvas tempia į krantą jūržoles, kurių kaugėse gintarų ieško nusikamavę vaikai. Mano šeimai ta nepikta satyra patiko. Istoriją užrašiau ant lapų, išplėštų iš tėčio užrašinės. Gaila, nežinau ar ji išliko.
– Kaip Jums atrodo, kodėl rašote? Kaip atėjo supratimas, kad jau laikas dalyvauti konkurse?
Justina: Nežinau, kodėl rašau, stengiuosi to nedaryti, nerašau specialiai. Dabar rašau tik tada, kai kažkas susidėlioja savaime ir neiškrenta iš galvos. Gal todėl esu itin neproduktyvi, per metus parašau vos kelis tekstus. Daug taisau, redaguoju ir „marinuoju“, didžioji dalis tekstų taip ir lieka taisymo stadijoje. Ir „Mikrovisatoje“ yra tekstų kurie man nelabai. O kad laikas dalyvauti konkurse, man jau keletą metų kartoja pažįstamos rašytojos ir rašytojai. Šiemet pagaliau prisiruošiau sudėlioti rankraštį ir buvau nustebinta sėkmės.
Augminas: Trečiame kurse perskaičiau Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“. Man ta knyga patiko, pagalvojau: „Oho, aš irgi norėčiau kaip nors taip“. Nusipirkau sąsiuvinį, į kurį iš pradžių rašiau trumpus eskizus, atsiminimų nuotrupas, kartais bandydavau nuodugniai aprašyti kokią nors patalpą ir t. t.
Studijų metais dirbau bernardinai.lt dienraštyje, rengdavau interviu, įvairias apžvalgas, kartais ir savo paties nuomonę sudėdavau į publicistinius tekstus. Tuometinė vyr. redaktorė Rosita Garškaitė labai kantriai su manimi dirbo, iš jos išmokau daug dalykų apie rašymą – kalbos valdymą, tai, kad svarbiausia galvoti apie skaitytoją, stengtis į tekstą pažiūrėti jo akimis. Juk tai galioja ir publicistikai, ir grožinei kūrybai.
Karantino metais įsidrąsinau trumpą apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“ – tame buvo truputis sportinio intereso: ar galiu? Ar „patempiu lygį“? Ir jį išspausdino! Rodos, kaip tik tada žmona pasiūlė pabandyti ką nors parengti „Pirmosios knygos“ konkursui. Taigi, pabandžiau.
Karantino metais įsidrąsinau trumpą apsakymą nusiųsti į „Šiaurės Atėnus“ – tame buvo truputis sportinio intereso: ar galiu? Ar „patempiu lygį“? Ir jį išspausdino!
– Ar Jūsų rankraštį skaitė artimieji, draugai? Ar sulaukėte kritiškų atsiliepimų ir apskritai – kaip reaguojate į kritiką?
Justina: Ne, artimieji ir draugai nepublikuotų mano tekstų paskaityti negauna, na nebent sužadėtinis kartais išgirsta šviežią tekstą. Rankraštį rodžiau būsimam redaktoriui, jo poetine nuojauta pasitikiu labiausiai ir kritikos labai laukiu, visad prašau nevynioti, sakyti tiesiai, jei blogai. Būna, kad prireikia paaiškinimo ar patikslinimo, būna, kad netinkamas žodis, viską išklausau ir dažniausiai atsižvelgiu.
Augminas: Taip, ne visada pasitikiu vien savo vertinimu, gana dažnai prašydavau ko nors kito permesti akimis mano kūrinį. Visada jaučiuosi labai dėkingas, kad žmonės skiria laiko mano rašiniams. „Nedetektyvų“ rankraštį daviau keletui bičiulių, keli iš jų perskaitė. Gavau ir pagyrimų, ir pastabų, kurios buvo ypač naudingos šlifuojant galutinį juodraščio variantą. Atrodo, priėmiau kritiką ramiai ir dėmesingai. Tiesa, niekas nesakė, kad apskritai visas sumanymas „nesąmonė“ – nežinau, kaip būčiau reagavęs.
Už kritiką, palaikymą ir juodraštyje sudėtus kablelius esu ypač dėkingas savo seseriai.
– Ką skaitote, kokie skaitiniai įkvepia? Kokia knyga ar kokio rašytojo kūryba Jums svarbi, gal net tapo savastim?
Justina: Šiuo metu grožinės literatūros beveik neskaitau. Negalėčiau pasakyti, kad konkretaus rašytojo kūryba tapo mano savastimi. Mėgstu visokius almanachus, rinkinius – susidomėti kokiu nors kūrėju užtenka ir vieno ar poros tekstų. Turbūt labiausiai nuskaitytas lentynoje 2012-ųjų Poezijos Pavasario almanachas. Paauglystėje patyriau tam tikras skaitymo bangas, stadijas, kai galvoje sukdavosi eilutės ar net ištisi eilėraščiai – iš pirmesnių buvo Gintaras Gutauskas, Mačernis, Gedgaudas, Marčėnas, Ališanka ir kiti. Neseniai teko pagyventi Paryžiuje, ten su manimi keliavo Gretos Ambrazaitės „Adela“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“. Visos trys labai patiko.
Augminas: Esu juokavęs, kad didžiausią įtaką mano rašymui yra padarę Andrius Užkalnis (kurį su dideliu susidomėjimu skaitydavau vėlyvojoje paauglystėje) ir Rasa Drazdauskienė (tarp kurios verstų knygų yra ir G. K. Chestertono „Ortodoksija“, ir Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“).
Vaikystėje ir paauglystėje skersai išilgai išbraidžiau herojišką J. R. R. Tolkieno pasaulį. Iki šiol retkarčiais vis pačiumpu ką nors iš jo laiškų, kokią nebaigtą poemą ar dar neskaitytą biografiją. Nemaža dalimi Tolkieno dėka vėliau susidomėjau tuo, ką galima pavadinti senąja literatūra (taip į vieną stalčių suguldant kūrinius, kuriuos mažai kas sieja, išskyrus tai, kad jie buvo parašyti ikimoderniais laikais) – savo malonumui perskaičiau „Nybelungų giesmę“, „Kalevalą“, „Eneidą“, „Iliadą“, šį bei tą iš skandinavų edų, Dantės, Šekspyro kūrinius ir pan. Žinoma, skaičiau tik lietuviškus ir angliškus vertimus, originalai man neįkandami. Be to, norint šiuos kūrinius suprasti giliai, reikia specialaus pasiruošimo ir išsilavinimo, kurio neturiu. Aišku, kartais skaitymo smagumui pakanka tiesiog siužeto ir įsigyventi į kūrinio atmosferą.
Jau minėjau Evelyną Waugh – perskaičiau viską, ką radau lietuviškai, tada skaičiau romanus angliškai, tada ėmiausi laiškų, dienoraščių, biografinių knygų ir visko, ką pavyko rasti internete. Man svarbus autorius ir G. K. Chestertonas, nors, manau, kad eseistika, o ne grožinė kūryba buvo didžioji jo literatūrinių raumenų stiprybė.
Pastaruoju metu išgyvenau savotišką Vladimiro Nabokovo „fazę“ – jau perskaičiau viską, ką pavyko rasti lietuviškai ir šį bei tą angliškai. Draugams gimtadienio proga vis įkišu „Pniną“, kuris, mano galva, yra fantastiškai gražus ir nuostabiai į lietuvių kalbą išverstas kūrinys.
