Nori išbandyti save

Prieš metus apie karjeros pabaigą paskelbusi lengvaatletė ruošiasi naujam iššūkiui: svarbiausias savo pergales 800 m distancijoje pasiekusi šiaulietė ateityje ruošiasi pirmajam asmeniniam maratonui, tačiau svarbiu jėgų pasitikrinimu jai taps balandžio 28-ąją vyksiantis Kauno „Akropolio“ maratonas, kuriame sportininkė ketina įveikti 21,098 km pusmaratonį.

„Pagalvojau, kad būtų įdomu save realizuoti bėgant maratoną. Tai labiau galimybių išbandymas, – teigė E. Balčiūnaitė. – Anksčiau per savaitę nubėgdavau 40–50 km, šiuo metu – kur kas daugiau. Seniau 17 km bėgdavau rūgščiu veidu, bet adaptacija pavyko visai neblogai. Dabar ramiai galiu nubėgti ir 20 km.“

Per profesionalės karjerą E. Balčiūnaitė gerino Lietuvos uždarų patalpų 400 m ir 800 m bėgimo rekordus, startavo 2008 m. olimpinių žaidynių, 2017 m. pasaulio ir 2018 m. Europos čempionatų pusfinaliuose. Įvairiose rungtyse Lietuvos čempionės titulą ji iškovojo net 21 kartą.

Aukštų tikslų nekelia

Vidutinių nuotolių bėgikė sužibėjo ir 2017-ųjų Vilniaus maratone: be specifinio pasiruošimo pusmaratonį ji įveikė per 1 val. 24 min. 58 sek. ir iškovojo ketvirtą vietą.

„Tada sezoną baigiau gana anksti, tad norėjau prisijungti prie Rimanto Kaukėno paramos fondo iniciatyvos“, – prisiminė bėgikė.

Anksčiau per savaitę nubėgdavau 40–50 km, šiuo metu – kur kas daugiau.

Kaune nubėgti „Hollister“ pusmaratonį nusiteikusi E. Balčiūnaitė ambicingų tikslų sau nekelia. Tai atspirties taškas prieš būsimus startus.

„Esu nubėgusi ne vieną pusmaratonį treniruočių ritmu. Šiuo metu – pereinamasis laikotarpis, be to, nebeturiu tokių sąlygų, kokias turėdavau anksčiau, kai viskas buvo skiriama sportui, o dabar yra ir kitų veiklų, darbas. Tad šis pusmaratonis leis pamatyti, kurioje vietoje esu po daugiau kaip metų treniravimosi. Bėgu daug lėčiau nei anksčiau, ilgiau ir daugiau. Nėra ką lyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – kalbėjo E. Balčiūnaitė.

Pratinasi prie krūvių

Sugrįžti į varžybas būtent Kauno „Akropolio“ maratone bėgikę paskatino tai, kad ši trasa – viena lygiausių ir greičiausių pasaulyje.

„World Athletics“ reikalavimus atitinkančioje trasoje netgi galima vykdyti normatyvus į Paryžiaus olimpines žaidynes.

„Apie normatyvus negalvoju, norisi apskritai save pripratinti prie tokių krūvių. Bėgioju savo malonumui, tai mano hobis, dėl jo jaučiuosi geriau. Nežinau, ar jau šiemet bėgsiu visą maratoną, nes organizmą reikia pripratinti prie tokių krūvių. Tikiu, kad galėčiau nubėgti, bet kokie būtų padariniai? Užtrukčiau atsigauti“, – įspūdingų rezultatų nepuolė žadėti E. Balčiūnaitė.

Balandžio 28-ąją bėgimo entuziastai kviečiami išbandyti jėgas Kauno „Akropolio“ maratone, „Hollister“ pusmaratonyje, „Forvia“ 10 km, SDG 5 km, „Lietuvos kredito unijos“ 1,5 km ir vaikų „Activus“ 400 m distancijose.

Pusmaratonį bėgsianti ir maratonui besiruošianti E. Balčiūnaitė neatmeta galimybės ateityje startuoti ir ilgesnių nuotolių bėgimuose.

„Anksčiau varžybos nuo starto iki finišo trukdavo dvi minutes, dabar – daugiau kaip dvi valandas. Man patinka iššūkiai, nesakau ne ultrabėgimams, bet nežinau, kas turėtų atsitikti, kad jiems ryžčiausi. Dar daug ką reikia sužinoti“, – sakė patyrusi lengvaatletė.

Sėkmė Ispanijoje

26-erių sportininkė vasario 2-ąją Valensijoje (Ispanija) surengtose „Ciudad de Valencia“ varžybose 400 m nubėgo per 52,02 sek.

Tai naujas šios rungties Lietuvos uždarų patalpų rekordas ir kol kas penktas rezultatas pasaulyje šį sezoną.

Buvęs aukščiausias pasiekimas šalyje – 52,12 sek. – nuo 2021-ųjų vasario 13-osios priklausė Agnei Šerkšnienei.

„Jau per treniruotes jaučiau, kad esu neblogos sportinės formos. Be to, varžybose sėkmingai bėgau 200 m ir estafetę. Tačiau pagerinti Lietuvos rekordą tikrai nesitikėjau. Maniau, kad esu pajėgi 400 m nubėgti per 52,8 ar 52,9 sek.“, – komentavo M.J.Morauskaitė.

Lietuvos rekordą bėgikė pagerino antrą kartą (pirmą sykį – 2018-ųjų žiemą: 53,21 sek.).

„Tačiau tada emocijos buvo kitokios: rezultatas – neblogas, bet ne tas, kurio siekiu. Šiemet, viliuosi, bus dar geriau“, – šyptelėjo M.J.Morauskaitė.

Darbas atsiperka

Bėgikė sėkmingai startavo ir praeitą žiemą. Europos uždarų patalpų čempionate Torunėje (Lenkija) ji 400 m distanciją įveikė per 52,52 sek. ir pateko į pusfinalį.

2021-ųjų vasarą vilnietė pasiekė ketvirtą rezultatą Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje: 400 m barjerinis bėgimas – 56,28 sek., tačiau bilieto į Tokijo olimpiadą neiškovojo.

Pernai po sezono ilsėjausi beveik pusantro mėnesio. To reikėjo atsigauti pirmiausia psichologiškai.

„Žaidynių transliacijų net nežiūrėjau, buvo per skaudu. Po sezono ilsėjausi beveik pusantro mėnesio. To reikėjo atsigauti pirmiausia psichologiškai. Pailsėjusi supratau, kad darbas, kurį atlikau iki olimpinių žaidynių, niekur nedings, kad stengiausi ne veltui. Manau, kad būtent dabar tuometė auka pradėjo atsipirkti“, – sakė M.J.Morauskaitė.

Vyks į Belgradą

Valensijoje lietuvė dar kartą įvykdė kovo 18–20 d. Belgrade (Serbija) vyksiančio pasaulio uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionato normatyvą.

Teisę dalyvauti planetos pirmenybėse kol kas turi dvi Lietuvos lengvaatletės – M.J.Morauskaitė ir A.Šerkšnienė.

„Niekada nekeliu sau tikslo tik įvykdyti normatyvą. 2021-ieji ir šių metų pradžia jau parodė, kad uždarose patalpose esu konkurencinga bėgikė. Noriu kuo geriau pasirengti pasaulio čempionatui“, – teigė M.J.Morauskaitė.

Greičiau nei lietuvė šį sezoną pasaulyje 400 m uždarose patalpose yra nubėgusios keturios sportininkės: olimpinė vicečempionė lenkė Anna Kielbasinska (51,92 sek.), vokietė Corinna Schwab (51,95 sek.), airė Phil Healy (51,96 sek.) ir amerikietė Talitha Diggs (52,00 sek.).

Žuvys – ir aukso, ir sidabro

Nors pastaraisiais metais žiemos šiltėja, pašnekovė neabejoja, kad ir šiemet pavyks ištaikyti bent kažkiek poledinei žvejybai tinkamo laiko. Tad dar gerokai iki naujo sezono starto J.Putinienė ėmėsi, kaip pati sako, rinkti ir rūšiuoti meškeres žiemai.

"Vis tiek randu to ledo – ant marių, ant upės kokios, ant Minijos senvagės", – vardija daugiau nei prieš 50 metų Klaipėdoje šaknis įleidusi moteris.

Kaip pamena J.Putinienė, dar būdama studente, su būsimuoju vyru žvejodavo ant ledu sukaustytų Kauno marių. "Tada, matyt, ir susirgau nepagydomai", – šypteli pašnekovė.

Negali vien patogiai, šiltai sėdėti kambaryje. Žmogus esi gyvas sutvėrimas – juk be galo gera pasijusti gamtos dalimi. Tyras oras, sniegas, vėjas, ledas... Ir kas pakeis tą gamtos grožį?

Ešeriai, raudės, stintos – įprastą žiemos laimikį vardija poledinės žūklės entuziastė. Tačiau, žinoma, didžiausio džiaugsmo moteriai suteikia ne rezultatas, o procesas, azartas.

"Jei tas sugaunamas žuvis reikėtų įvertinti pinigine išraiška, jau visos būtų sidabrinės, o kai kurios – ir auksinės, – šmaikštauja sportininkė. – Taigi kiek pinigų išleidi – ir kelionėms, ir aprangai, grąžtams, kitoms priemonėms. Dėl žuvų į tokią žūklę kažin jau ar eitum, juk čia svarbiausia – malonumas."

Ir vienas lauke karys

Per ilgus metus J.Putinienei yra tekę patirti ir tokių situacijų, kurios daugeliui neabejotinai atrodytų bauginamai ekstremaliomis sąlygomis.

Kartą, artėjant audrai, moteriai kartu su bendražygiu bemaž 2 km iki kranto teko liuoksėti vėjo blaškomomis ledo lytimis.

"Dar rusų laikais ant Kuršių marių žvejojau ešerius, o tie ešeriai, begėdžiai, taip smagiai kibo – negali sustoti! Žinojau, kad ateis pūga – ėmė niauktis, įsismarkavo vėjas. Kai pasukau atgal, iki Nidos buvo kokie 3 km. Prisnigo, o dar rogutes reikia tempti – grąžtas, žvejybos priemonės, žuvys... Paeinu 10 m, krentu ant rogių, paguliu, atgaunu jėgas ir vėl einu. Buvo taip žiauru, kad galvojau, jog nebepasieksiu Nidos. Juk tais laikais nebuvo jokių išmaniųjų telefonų. Bet kažkaip laimingai parėjau", – seną istoriją prisimena pašnekovė.

Neretai pati viena į žiemos žygį išsiruošianti sportininkė neneigia – kompanija jai nebūtina.

"Pasitikiu savimi. Svarbiausia turėti kompasą, be jo jau tikrai negalima išeiti. Bet kai pasiklysti, atrodo, kad ir kompasas blogai pradeda rodyti – net juo imi nebetikėti", – patirtimi dalijasi žvejė.

Išbandymas šalčiu negąsdina

J.Putinienei yra tekę žvejoti net ir spaudžiant –18 °C šalčio.

"Tuo metu dar šunį palydovą turėjau. Kai jis pradėjo šalti, įsispraudžiau tarp kojų, prisiglaudžiau, šuo dreba, man meškerę judina, ešeriai kimba – labai faina, ko daugiau reikia", – šypteli pašnekovė.

Sportininkė tik patvirtina gerai žinomą tiesą: nėra prasto oro – tik netinkama apranga ar blogas nusiteikimas, tad nei lietus, nei šaltis klaipėdietei nėra priežastis tūnoti namie. Ir, kaip patikina, ji negalėtų nė prisiminti, kada paskutinįkart sirgo kokia nors peršalimo liga.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Nors dabar jau pradėjau labiau sveikatą tausoti, per didelius speigus nebeinu, bet jei temperatūra iki –10 °C, nėra jokių bėdų, svarbu gerai apsirengti", – tikina šį rudenį 77-ąjį gimtadienį atšventusi sporto veteranė.

Galiausiai, šmaikštauja, juk nesi pririštas lenciūgu prie kokio medžio – sušalai, gali paeiti, pabėgioti, pasimankštinti.

"Pajudėjai, ir vėl nešalta. Anksčiau, kai nebūdavo tokių modernių grąžtų, tekdavo gerai paplušėti, kol išsigręždavai skylę ant ledo. O jei ešeriai gerai eina, tų skylių per dieną ir po 50 reikia išgręžti – kokia tai mankšta!" – neleidžia suabejoti pašnekovė.

Pajūryje – egzotiška medžioklė

Kaip sako aistringa poledinės žūklės entuziastė, sunku būtų konkrečiai ir įvardyti, kur slypi esminis šio proceso žavesys.

"Kaip kažkas galbūt nepasakys, ką jaučia išėjęs į kalnus ir užkopęs į jų viršūnes, panašiai ir čia. Išeini, lauki to kibimo momento, meškerytės galiuko krustelėjimo", – emocijomis dalijasi moteris.

Pašnekovės teigimu, mėgstama veikla ne tik suteikia prasmės kasdienybei.

"Negali vien patogiai, šiltai sėdėti kambaryje. Žmogus esi gyvas sutvėrimas – juk be galo gera pasijusti gamtos dalimi. Tyras oras, sniegas, vėjas, ledas... Ir kas pakeis tą gamtos grožį?" – retoriškai klausia klaipėdietė.

Šaltąjį metą sportininkė lieka ištikima ir kitai ilgametei savo aistrai – po audrų skuba į pajūrį gaudyti gintarų. "Dar kai neturėjau automobilio, iš Girulių važiuodavau namo autobusu – stoviu šlapia, vanduo iš batų teka", – prisiminusi šypteli pašnekovė.

J.Putinienės žodžiais, gintarų medžioklė žiemą ją įkrauna ir adrenalino, ir ypatingų emocijų: "Kad jūs matytumėte, koks tai grožis, kai bangos gintaro gabaliuką išmeta ant lyčių!"

Varikliukas turi veikti

Pavydėtiną fizinę formą ir ištvermę pirmoji Klaipėdos olimpietė iki šiol demonstruoja ir įvairiose sporto rungtynėse.

Nuo 1990 m. pasaulio, Europos lengvosios atletikos veteranų varžybose dalyvaujanti J.Putinienė iš jų grįžta arba nugalėtoja, arba prizininke. O daugkartinės Lietuvos čempionės pasiektas ieties metimo rekordas (67,84 m) laikosi jau daugiau nei 40 metų.

"Negaliu pasakyti, iš kur ta gera sveikata ir forma – gal tai ir tėvų dovana, genai, mūsų giminėje visi buvo gana stiprūs, drūti", – svarsto iš Telšių rajono kilusi sportininkė.

Ko gero, labiau nei sportas klaipėdietę fiziškai nuvargina neišvengiami buities darbai.

"Ventės rage turiu tokią trobą, tad ten visokių ūkinių darbų tenka dirbti: ir žemę kasti, ir žolę nupjauti, ir obelis nugenėti. O kur dar dvi valtys – jas irgi reikia prižiūrėti, nuvalyti, nudažyti, rudenį iš vandens iškelti, pavasarį – nuleisti", – vardija pašnekovė.

Vis dėlto sportininkė pripažįsta, kad gera savijauta neatsiejama tiek nuo aktyvaus gyvenimo būdo, tiek subalansuoto mitybos ir poilsio režimo, tiek ir nuo pozityvaus nusiteikimo. Antai nuo aktyviojo sporto laikų J.Putinienė laikosi įprastos taisyklės – nakties miego atsigulti iki 11 val. vakaro.

"Jei ištisomis dienomis vien sėdėčiau namuose, bemat pasidaryčiau ligonė, – šypteli pašnekovė. – Aktyvumas, be abejonių, suteikia sveikatos, o ypač judėjimas svarbus sulaukus vyresnio amžiaus. Jei nejudėsi, viskas ims griūti ir imunitetas susilpnės, tapsi neatsparus ligoms."

Praėjusiais metais lengvaatletė Diana Zagainova viesulu įsiveržė į planetos trišuolininkių elitą – triumfavo Europos iki 23 metų čempionate bei pasiekė Lietuvos rekordą, viršijusį net ir olimpinį normatyvą. Tačiau po auksinės vasaros laukė kur kas didesni išbandymai.

Žiemos sezoną šeštadienį 23-ąjį gimtadienį minėsianti vilnietė praleido dėl traumos, išsvajotas debiutas olimpinėse žaidynėse šią vasarą neįvyks, o į naujas pergales ją lydi viena garsiausių Lietuvos trenerių.

D. Zagainovos interviu – apie permainas ir iššūkius, Živilės Vaiciukevičiūtės sprendimą bei unikalų kontraktą.

– Kalbame praėjus beveik metams po pasiekto Lietuvos rekordo ir įvykdyto olimpinio normatyvo. Po jo dar sekė auksas Europos iki 23 metų čempionate. Kaip pasikeitė gyvenimas po tos vasaros, kada įšokote į Lietuvos sportininkų elitą?, – lengvoji.lt paklausė D. Zagainovos.

– Pasikeitė tai, kad sulaukiau daugiau dėmesio. Kada buvau jaunimo grupėje, taip pat dėmesio sulaukdavau, bet dabar tai yra kitame lygyje. Atsirado įvairių projektų, filmavimų, pokalbių su žurnalistais, renginių. Tai tapo darbo dalimi, užima daugiau laiko nei užimdavo anksčiau, bet dabar visą savo laiką skiriu sportui, nebėra pašalinių veiklų.

– Laimėjus auksą, pasiekus rekordą atsiranda euforija bei motyvacijos pliūpsnis, kad darbas atsipirko. Bet tai turbūt kažkuriuo metu ir nuslinko. Ar taip įvyko? Kada grįžote į realybę, jog vėl reikia viską pradėti iš naujo?

– Labai greitai grįžau į realybę. Esu sakiusi, kad man kaip tik reikia išmokti labiau džiaugtis. Atsimenu, kad pasiekus rekordą po dienos ar dviejų manęs vėl laukė treniruotė. Supratau, kad su visais tais rezultatais ir titulais dirbti reikia dar daugiau (šypsosi – lengvoji.lt). Kuo daugiau pasieki, tuo daugiau reikia dirbti, nes buvę darbai, buvusios treniruotės, nebeatneša dar didesnių rezultatų.

Ta euforija laimėjus Europos iki 23 metų čempionatą tęsėsi trumpai. Atsimenu, kad buvo labai sunku dalyvauti Lietuvos čempionate, nes buvo bendras nuovargis ir reikėjo „ištraukti“ varžybas. Po to čempionato išvažiavau į stovyklą, kur ariau tris savaites, vėliau sekė sekanti stovykla ir nebuvo laiko tai euforijai. O po sezono, kai turėjau dvi savaites atostogų, buvau užsienyje, tiesiog ilsėjausi. Buvau „žiauriai“ pavargusi.

– Pasaulio čempionatas Dohoje nebuvo itin sėkmingas. Tada džiaugėtės pagaliau baigusi labai ilgą sezoną, atėjo palengvėjimas, kad laukia pelnytas poilsis. O dabar yra kažkokia nuoskauda, kad ten nepavyko realizuoti savęs ir kad tas pasaulio čempionatas galėjo baigtis kitaip?

– Nuoskaudos nėra. Esu optimistė, bet visada stengiuosi realiai vertinti situaciją. Visada norisi geriau, bet galbūt tai ir buvo tas rezultatas, kurį tądien daugiausiai galėjau padaryti. Visi ateiname ir darome maksimumą, nesakome, ai, šiandien pasistengsiu truputį, 80 procentų (juokiasi – lengvoji.lt). Yra pašaliniai veiksniai, kurie daro įtaką rezultatui, bet atėjau ir dariau, ką galėjau. Turėjau padaryti išvadas ir dirbti toliau.

– Prieš žiemos sezoną tapote pirma Baltijos šalių atstove, kurią remia „Puma“. Kaip manote, ar tai yra praėjusios vasaros rezultatas? Ar rekordas atvėrė daugiau durų bei jaučiatės profesionalia sportininke, uždirbančia iš sporto?

– Ir praėjusiais metais save visą skirdavau sportui, bet šiemet tai visiškai tapo mano darbu. Tam, kad pasirašiau kontraktą su „Puma“, be abejo, įtakos darė vasaros sezonas – geri rezultatai atveria galimybes. Tapau visiškai profesionalia sportininke, man federacija ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas suteikia visas galimybes ruoštis olimpinėms žaidynėms. Turiu treniruočių stovyklas, kiek įmanoma – atsistatymo priemones. Karantinas stipriai sujaukė planus, buvo praleista ne viena stovykla, bet išgyvenome sunkiausią laikotarpį, o vasarą galima pasiruošti ir Lietuvoje.

– O fanų dėmesys – ar jis atsirado?

– Fanų dėmesys buvo ir prieš tai. Žinoma, tai, kad įvykdžiau olimpinį normatyvą, žmonėms daro didesnį įspūdį, labiau kažką reiškia. Dažniausiai kažkam pasidomėjus, kuo užsiimu ir atsakius, kad esu sportininkė, visi paklausia, ar dalyvavau olimpinėse žaidynėse. Galbūt tai vienintelės varžybos, kurias žino (šypsosi – lengvoji.lt). Buvo, kad per atostogas JAV zoologijos sodo darbuotojas, sužinojęs, kad esu sportininkė turinti olimpinį normatyvą, fotografavosi. Atrodo, tik normatyvas, nesu olimpinė čempionė, bet jiems tai buvo „vau“. Fanų dėmesys yra, man jis netrukdo, stengiuosi skirti tam laiko. Šiemet pradėjau gauti daug kortelių iš užsienio fanų, kur jie prašo manęs parašyti autografą. Užsienyje tai populiaru, o man tai tapo naujove po Europos iki 23 metų čempionato.

– Kalbant apie žiemos sezoną, vilčių buvo daug, bet viskas baigėsi po pirmų varžybų – patyrėte traumą. Kokios mintys buvo tada? Nebuvo baimės, kad galite nespėti pasiruošti Tokijo žaidynėms?

– Gavosi taip, kad ruošiausi ir buvau tikrai geroje formoje. O dažniausiai taip ir atsitinka, kad esi gerai uždirbęs, visi rodikliai labai geri, išlenda traumos. Įvyko pakankamai rimta trauma, plyšo dvigalvis raumuo dviejose vietose. Tuo metu olimpinės žaidynės dar nebuvo nukeltos. Vienas gydytojas man pasakė, kad kas galėjo įvykti, man įvyko tinkamiausiu laiku. Įvyko tada, kai tik prasidėjo sezonas. Visi sportininkai toliau tęsė sezoną, o aš atlikau reabilitaciją. Jie pasibaigus poilsiui po sezono turėjo pradėti pasiruošimą vasarai, o aš turėčiau būti atsigavusi ir taip pat lygiagrečiai pradėti pasiruošimą.

Visas žiemos sezonas nuplaukė, traumą patyriau pirmose varžybose, dalyvaudama už Valensijos klubą. Iškart grįžau į Lietuvą ir pradėjau gydymą. Tai buvo pirma rimta mano trauma. Bet visi žmonės sureagavo labai greitai, tiek gydytojai, tiek federacija. Traumą patyriau vasario 1 dieną, o vasario 7 dieną jau dariau pirmą treniruotę. Šlubavau, bet reabilitologas, mūsų rinktinės kineziterapeutas, sudarė programą. Už keturių savaičių pradėjau lakstyti stadione ir kovo mėnesį jau buvau atsigavusi, galėjau pradėti pasiruošimą vasarai. Viskas išėjo gerai ir minties, kad nespėsiu pasiruošti olimpinėms žaidynėms, nebuvo.

– O apskritai tarp sportininkų yra tokia baimė, kad olimpinio sezono metu nieko nenutiktų, galbūt atsiribojama nuo tam tikrų rizikingų veiklų?

– Aš stengiuosi apie tai negalvoti. Jei to bijai, tai ir prisišauki. Bet ir verstis per galvą nereikia, reikia kiek įmanoma saugotis. Mano atveju, taip ir įvyko, kartais geriau padaryti mažiau nei per daug. Ši trauma buvo gera pamoka, kad reikia stebėti savo savijautą. Krūviai yra dideli, traumos yra natūralus dalykas. Reikia prisisaugoti, bet neturi būti paranojos, kad negaliu nieko daryti, dirbti, nes tos formos tada nepasieksi.

– Esate viena iš keturių Lietuvos lengvaatlečių, kuriems pavyko įvykdyti Tokijo olimpinių žaidynių normatyvus. Tarsi turėtų būti gaila, šiemet turėjote debiutuoti žaidynėse. Tačiau iš kitos pusės yra šansas sustiprėti, daugiau laiko dar labiau patobulėti. Kokios buvo emocijos, kai buvo nukeltos žaidynės?

– Net kai buvau patyrusi traumą, neturėjau tokio noro, kad olimpinės žaidynės būtų perkeltos. Tikrai žinojau, kad spėsiu pasiruošti – olimpiada tik liepos mėnesį, o pradėjus treniruotes kovą, pasiruošti spėsi. Bet kai įvyko situacija su karantinu ir žaidynių perkėlimu, ją priėmiau. Pamačiau tame pliusus, tą priėmiau ir galvoju, kad viskas bus gal dar ir geriau. Galiu išnaudoti tą laiką tam tikroms smulkmenoms, išbandyti kažką naujo, kažką pakeisti, patobulinti. Dėl to situaciją priėmiau, bet buvo šiek tiek liūdna dėl viso sezono.

– Buvote dvi merginos, turinčios olimpinius normatyvus – jūs ir Živilė Vaiciukevičiūtė. Ar galite įsivaizduoti situaciją, kuri priverstų baigti sportinę karjerą likus metams iki olimpinių žaidynių?

– Neturiu teisės teisti. Vienintelis dalykas, ką galiu, tai pasakyti savo nuomonę. Niekas nenutinka šiaip sau, niekada sportininkas tik dėl to, kad šovė tokia mintis, karjeros nebaigs. Olimpinės žaidynės sportininkams yra viso gyvenimo tikslas, žmonės to siekia ir po 20 metų. Tikrai žinau, kad žmogui priėmusiam tokį sprendimą, jis (sprendimas) buvo tikrai labai svarbus. Galime tik priimti, o tai tik sportininko reikalas, ar jis juo nori dalintis, ar ne. Fanai kartais galvoja, kad nuviliame, bet tokie dalykai neįvyksta šiaip sau. Tokia mintis ateina ne per mėnesį ir ne per du.

– Baigėsi karantinas, toliau vyksta pasiruošimas vėlyvam sezonui. Sportinė forma turbūt dabar labiau atitinka ne tą, kuri būna birželį, bet balandį. Dėl sveikatos priežasčių kuriam laikui drauge dirbti nebegali treneris Kęstutis Šapka, tad turite naują trenerę – Tatjaną Krasauskienę. Kodėl nusprendėte dirbti su šia specialiste?

– Kurį laiką teko dirbti be trenerio, tad kelias savaites dirbau viena. Labai save nustebinau, kad dirbdama viena pasiekiau labai gerus rezultatus, pati save motyvuodavau. Džiaugiuosi, kad federacija pasiūlė pagalbą, pasidomėjo, kaip sekasi, gal man reikia pagalbos. Šiuo metu Vilniuje nematau nė vieno kito trenerio, su kuriuo tiek aš norėčiau dirbti, tiek jis man galėtų pagelbėti kaip treneris, išskyrus Tatjaną Krasauskienę. Tokį patį pasiūlymą gavau iš federacijos, dėl to ir buvo toks pasirinkimas.

Kai pasieki tam tikrą lygį, išmoksti dirbti su daug kuo. Ji yra labai aukšto meistriškumo trenerė, dalyvavusi daug čempionatų, olimpiadų, turi didelę patirtį. Sutapo mūsų energija, drauge dirbame antrą savaitę ir esu labai patenkinta. Dirbu pagal tuos plačius treniruočių planus, kaip ir anksčiau, bet gaunu labai daug pagalbos iš jos. Trenerė su manimi būna visose treniruotėse, padeda ir palaiko.

Lietuvos šuolių į aukštį rekordininkė (2 m 1 cm), 2017 m. Europos uždarų patalpų čempionė 27-erių Airinė Palšytė jau treniruojasi Vilniaus Vingio stadione. Griežti karantino reikalavimai pamažu švelninami: pirmąją savaitę stadione ir šalia esančioje apšilimo aikštėje bei treniruoklių patalpose buvo leidžiama treniruotis tik Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatams, o antrąją – jau ir Lietuvos nacionalinės rinktinės sportininkams.

„Visi laikėmės griežtų reikalavimų, dėvėjome veido kaukes, matavomės temperatūrą. Kai viskas būdavo gerai, mus įleisdavo į stadioną. Mano trenerė Tatjana Krasauskienė priklauso rizikos grupei ir laikėsi saviizoliacijos, mane dažniausiai lydėdavo ir prižiūrėdavo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės medikai – Spartakas Zastarskis arba Mantas Lesnickas, kurie rūpinasi ir mano čiurnos gydymu. Lengvėjant sąlygoms buvo galima dirbti ir su jais abiem kartu“, – džiaugiasi Airinė.

Lietuvos rekordininkei karantinas ankstyvą pavasarį nutraukė pratybas Turkijoje, kur ji su komanda treniravosi vienoje geriausių Europos sporto bazių. Kone perpus sutrumpėjus treniruočių stovyklai, lengvaatlečiai sugrįžo į namus ir dvi savaites saviizoliavosi.

„Kai buvo nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės ir Europos čempionatas, atsirado daugiau ramybės, supratau, kad nėra ko verstis per galvą ir bandyti namie išradinėti dviračio. Visas karantino periodas, visi atidėjimai, manau, man išeis į naudą. Dabar turiu daugiau laiko ramiai susitvarkyti visas problemėles, išsigydyti praėjusių metų vasarą patirtą traumą“, – sako Airinė.

Vingio stadione Europos čempionė dažniausiai susitikdavo su trišuolininke Diana Zagainova ir ieties metiku Edžiu Matusevičiumi. Tačiau nebūdavo taip, kad visi vienu metu supuldavo į treniruoklių salę.

Iki gegužės vidurio, atsižvelgdama į orus ir kojos būklę, Airinė treniravosi vieną sykį per dieną (nuo 11 iki 14 val.) penkiskart per savaitę. Toks jai buvo skirtas langas. Nemažai papildomų pratimų atlikdavo namie, nes turi reikiamų sportinių prietaisų.

Pasak Airinės, jeigu gera sveikata, ji nėra iš tų, kuriems primygtinai reikia daug startų. Šią žiemą per pirmąsias sezono tarptautines varžybas, kurios vyko Vokietijos mieste Kotbuse, ji išbandė jėgas su visu šuolininkių elitu ir peršoko 1 m 92 cm. Vilnietė neatsisakė ir kitų varžybų, kurios buvo reikalingos reitingui gerinti.

„Kai praėjusiais metais per Europos uždarų patalpų čempionatą Glazge buvau trečia (1 m 97 cm), mano viso sezono šuolių vidurkis turbūt buvo 1 m 96 cm, o per treniruotes šokdavau apie 1 m 90 cm. Jeigu per treniruotes pasiekiu tam tikrą lygį ir gerai sekasi atlikti atitinkamus elementus, man nebūtina dažnai dalyvauti varžybose. Pagal planą kaupiuosi svarbiausiems startams, labai patinka dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Mažesnių varžybų man nelabai reikia. Per sezoną dažniausiai susikoncentruoju į ketverias penkerias varžybas ir retai jų būna daugiau“, – pasakoja Airinė.

Europos čempionė įsitikinusi, kad kitąmet per Tokijo olimpines žaidynes turėtų rungtyniauti visos jos pagrindinės varžovės, tačiau po žaidynių apie karjeros pabaigą jau viešai kalba trys šuolininkės.

„Žinoma, jų gali būti ir daugiau, tačiau toks sprendimas priimamas ne per vieną naktį. Išaugo jaunų stiprių šuolininkių, iš kurių labiausiai išsiskiria ukrainietės: 18-metė Jaroslava Mahučik, 2019-aisiais per pasaulio čempionatą Dohoje peršokusi 2 m 4 cm ir tapusi vicečempione, bei Julija Levčenka, kurios už mane kone dešimtmečiu jaunesnės. Ukrainietė J. Mahučik stebina ne mane vieną ir neaišku, kaip tokia jauna sportininkė gali toliau progresuoti. Mūsų rungties lyderė – rusė Marija Lasickienė, rodanti stabilius rezultatus. Norint užimti aukštą vietą, reikia gerinti savo asmeninį rekordą ir neaišku, ar dar to užteks. Viskas sprendžiasi tada, kai visos susirenkame viename sektoriuje“, – sako sportininkė.

A. Palšytė dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse: Londone jauniausia Lietuvos lengvaatletė, kuriai tada buvo 20 metų, rungtyniavo finale ir peršokusi 1 m 89 cm liko dešimta, o Rio de Žaneire, įveikusi 1 m 88 cm, buvo trylikta.

„Per tą laiką sustiprėjau psichologiškai, emociškai, techniškai, dideli pradiniai aukščiai manęs jau neturėtų gąsdinti. Visos varžovės gerai pažįstamos, joms ne kartą įrodžiau, kad irgi galiu būti tarp prizininkių. Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių tapau Europos čempione ir laimėjau bronzos medalį, 2018-aisiais buvau ketvirta. Stipriausios šuolininkės yra europietės, jos bus pagrindinės favoritės laimėti medalius ir Tokijuje. Dar prisidės amerikietė Vashti Cunningham.

Reikia būti vienai geriausių Europoje, tada, manau, galima svajoti ir apie svarius pasiekimus per olimpines žaidynes. Nemanau, kad mane tenkintų tik patekimas į finalą. Laiko iki žaidynių dar turiu daug, iki jų aukosiu viską, kad Tokijuje būčiau pačios geriausios sportinės formos. Mano užduotis minimum – pagerinti asmeninį rekordą. Jeigu tai pavyktų padaryti, galima svajoti apie aukštą vietą. Stengsiuosi sugrįžti į tą patį lygį, kurį buvau pasiekusi 2017-ųjų ir 2019-ųjų žiemą. Artėdama prie asmeninio rekordo, gerinu savo šansus Tokijuje kovoti dėl aukštų vietų“, – sako Airinė.

„Jei kažką darau, tai iš visos širdies“, – sako trišuolininkė Diana Zagainova. 22 metų Valensijoje gyvenanti ir sportuojanti lengvaatletė laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“ papasakojo apie treniruočių sąlygas Ispanijoje, trišuolininkams būtinas savybes ir kodėl vengia maudytis ežere.

Tokių gerų metų, kaip 2019-ieji D. Zagainova ar nebuvo turėjusi. Sportininkė tapo Europos jaunimo (iki 23 metų) čempione, pagerino Lietuvos rekordą (14,43 m) ir įvykdė Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą.

Sportininkė ne kartą yra sakiusi, kad jos tikslai – aukščiausios vietos ir rezultatai, o vienas pagrindinių dalykų jų siekiant – geras psichologinis pasirengimas.

Ar trišuolis buvo pirmoji sporto šaka, kurią išbandėte?

Trišuolis buvo pirmoji, kurią įsimylėjau, tačiau iki to laiko sportavau ir kitas. Nuo ketverių metų, penkerius labiau gimnastiką. Tuomet pusmetį – plaukimą. Tačiau plaukti taip ir neišmokau. Ir į ežerą vasarą tik iki pusės brendu (juokiasi).

Tuomet tėvai nuvedė į lengvąją atletiką, kur užsikabinau ir jau trylika metų sportuoju.

Kas svarbiausia trišuolio rungtyje?

Čia reikia turėti geras greičio savybes, techniką, šoklumą, labai gerą koordinaciją, taip pat mokėti išlikti vienoje ašyje. Jeigu reikėtų išskirti tris, sakyčiau, kad greitis, sprogstamoji jėga ir technika.

O psichologinės savybės?

Žinoma. Ne tik trišuolyje, bet visose sporto šakose tai labai daug lemia. Europos, pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse visi sportininkai būna labai gerai pasiruošę fiziškai. Todėl dažnai laimi tas, kuris tuo metu yra stipriausias psichologiškai.

Kuo skiriasi treniruočių sąlygos Ispanijoje ir Lietuvoje?

Ispanijoje turime galimybę visus metus treniruotis lauke, nes net ir sausį temperatūra kartais siekia 16 laipsnių. Vieta, kurioje aš gyvenu, yra prie pat treniruočių bazės, todėl man viskas – treneriai, medicinos personalas, sporto salės – pasiekiama 100 m atstumu. Tai labai patogu, kai kūnas gauna didelius sportinius krūvius.

Turbūt jau laisvai kalbate ispaniškai?

Taip. Kalba – vienas iš dalykų, kodėl džiaugiuosi išvažiavusi. Atsidūriau tokiose sąlygose, kur neturėjau kito pasirinkimo, tik išmokti ispaniškai arba važiuoti namo.

Koks geriausias patarimas, kurį esate gavusi?

Mėgautis tuo, ką darau. Taip gyvenu visą laiką, ne tik sportuodama. Ir artimieji pastebi, kad jei kažką darau – sportuoju, šoku, piešiu – tai darau iš visos širdies.

Kai prasidėjo koronavirusas, Tristanas buvo gimtinėje, o Gintarė – Paryžiuje. Supratusi, kad situacija rimta ir vienai gali tekti ilgą laiką sėdėti mažame bute Prancūzijos sostinėje, Gintarė išskubėjo pas mylimąjį.

„Nusipirkau bilietą atskristi čia dviem savaitėms, bet esu jau beveik du mėnesius. Dabar mes laukiame tolimesnių prezidento E. Macrono nurodymų, kaip elgtis toliau. Žiūrėsime, kada galėsime grįžti į Europą. Kol kas gyvename laukimu“, – iš Prancūzijai priklausančios salos pasakos Gintarė.

Saloje galioja labai griežtas karantinas, į lauką išeiti galima tik su leidimu. „Mano veikla – bėgiojimas, jis man yra leistinas kiekvieną dieną iki valandos. Turiu užpildyti deklaracijos formą ir su ja bėgioti, jeigu mane, tarkim, sustabdys policija“, – pasakos Gintarė.

Gerai, kad Gintarės būsimieji uošviai Gvadelupėje gyvena gerai, turi namą su baseinu, rūpinasi ja. Kadangi karantinas, Gintarei labai sunku treniruotis lengvosios atletikos varžyboms, todėl ji daug dėmesio skiria kitam savo hobiui – dainavimui.

Gintarė šiais metais dalyvavo prestižiniame šou „Lietuvos balsas“ ir pasiekė nokautus.

Kadangi dabar visos scenos uždarytos Gintarė savo dainas kelia į „Instagram“.

Visas pasakojimas iš egzotiškosios Gvadelupės – šį antradienio vakarą, 19.30 val. laidoje KK2.

Europos lengvosios atletikos čempionato finalas, Europos uždarų patalpų čempionato 4-oji vieta, daugybė Lietuvos bėgimo rekordų (200 m – 22,99 sek., 400 m – 50,99 sek. ir uždarų patalpų 400 m – 52,33 sek.). 2018-aisiais A.Šerkšnienė įsitvirtino 400 m bėgimo rungties pasaulio elite, tačiau po geriausių karjeros metų atėjo skausmingiausi.

– Rūpesčiai prasidėjo maždaug balandžio viduryje, prieš pat pirmą treniruočių stovyklą. Iš pradžių neatrodė labai blogai, tad išskridau į Turkiją. Ten rengiau kitokio pobūdžio treniruotes, sportavau taip, kaip galėjau. Tikėjomės, kad skausmai greitai praeis. Grįžusi ėjau pas gydytojus, jie taip pat manė, kad viskas greitai susitvarkys – diagnozavo nervo uždegimą. Tačiau mano savijauta po truputį vis prastėjo, – pasakojo bėgikė. – Blogiausia buvo praeitų metų birželį, per patį vasaros sezono įkarštį. Negalėjau bėgti sprinto, atlikti pratimų su štanga, tad rengėme ištvermės ir tam tikras greičio treniruotes. Buvo tikra kančia, pirmiausia – psichologinė, tam išeikvojau daugiausia energijos. Atrodė netgi taip: jei skausmai liausis, vis tiek jau nebegalėsiu visa jėga startuoti svarbiausiose varžybose. Dabar, manau, jau viskas gerėja, bet reikia itin dėmesingai reaguoti į tai, ką sako kūnas – ką galima daryti ir ko negalima, reikia daugiau poilsio, reabilitacijos pratimų, daug kantrybės. Tačiau jaučiuosi geriau, smagu bėgti ir noriu dalyvauti varžybose. Jau startavau porą kartų, rezultatai kol kas ne tokie geri, kaip per praeitas dvi žiemas, bet tai tik tarpinis etapas.

Nenorėčiau vykti į Tokijo žaidynes žinodama, kad mano galimybės – ribotos. Norėčiau olimpiadoje jaustis tvirtai.

– Jūs dusyk sugrįžote į sportą – po motinystės atostogų ir dabar – po traumos. Kuris kartas buvo sudėtingesnis?

– Manau, kad šis. Nesijaučiu visiškai atsigavusi, esu, kaip sakoma, pakeliui. Nesu tikroji Agnė, kuri buvo prieš traumą. Po motinystės atostogų sugrįžau į sportą, bet ne į tą patį lygį, o į tokį, apie kurį net nesvajojau (juokiasi – red. past.). Tada net pati stebėjausi, kad apskritai galiu taip gerai bėgti. O dabar žinau, kad galiu ir turėčiau bėgti greičiau, bet mano lygis vis dar vidutinis. Reikia mažinti lūkesčius, nespausti savęs, nors elgiuosi priešingai.

– Šį žiemos sezoną norėjote pasiekti tam tikrą rezultatą ar kad bėgdama nebejaustumėte skausmų?

– Iki Kalėdų net nežinojau, ar startuosiu šį žiemos sezoną. Negalėjau normaliai bėgti ir nebuvau tikra, ar išvis galėsiu dalyvauti varžybose. Viskas paaiškėjo treniruočių stovykloje Pietų Afrikos Respublikoje. Po ilgos pertraukos – beveik po metų – pirmą kartą per dieną treniravausi po du kartus. Buvo baisoka – ar atlaikysiu? Džiaugiuosi, kad stovykla susiklostė gana gerai, todėl su treneriu nusprendėme, kad reikia pabandyti dalyvauti varžybose žiemą. Pirmas 400 m startas "Q-Meeting" varžybose Maglingene – 53,64 sek. Rezultatas – vidutinis, bet kaip sugrįžus – gerai.

– Kokie jūsų siekiai šiais – olimpiniais – metais?

– Tikrai nenorėčiau vykti į Tokijo žaidynes žinodama, kad mano galimybės – ribotos. Norėčiau olimpiadoje jaustis tvirtai, tačiau pirmiausia reikia į ją patekti. Šiuo metu mano pozicija pasaulio reitingų lentelėje nuteikia optimistiškai, bet reitingas – ne šimtaprocentė garantija, ją suteikia tik įvykdytas kvalifikacinis normatyvas. Viskas spręsis gegužės, birželio mėnesiais. Tikiuosi iki vasaros įgyti geriausią sportinę formą.

Už Atlanto su mama ir broliu 20-metė A.Lukoševičiūtė persikėlė beveik prieš dešimtmetį. Sportininkės paauglystė prabėgo Ilinojuje, netoli Čikagos, kur ir prasidėjo jos, kaip lengvaatletės, kelias.

„Atsikraustėme į Ameriką su mama ir broliu 2010 metais. Mama ilgai pildė žalią kortą ir pagaliau laimėjo, o seneliai čia atvyko dar anksčiau nei mes. Lietuvoje kelerius metus lankiau dailųjį čiuožimą. Amerikoje gal metus palankiau, bet čia juo užsiimti labai brangu. Po to išbandžiau visokius sportus ir dešimtoje klasėje draugė pasiūlė lengvąją atletiką pabandyti“, – pažintį su lengvąja atletika prisiminė A. Lukoševičiūtė.

Lietuvoje mergina buvo laikyta perspektyvia čiuožėja, dalyvaudavo įvairiose tarptautinėse varžybose, šalies čempionatuose, o treniruotėse plušdavo su dauguma dabartinių dailiojo čiuožimo lyderių, tarp kurių buvo pasaulio čempionatuose Lietuvos garbę ginantis Saulius Ambrulevičius.

Manau, kad dar kartą pasiekti rekordą Lietuvoje nebus labai sunku. Tikiuosi, pagerinsiu dar daugiau.

„Dailųjį čiuožimą lankiau Kaune, pažįstu dalį rinktinės lyderių. Dalyvaudavau Lietuvos čempionatuose, važinėdavome į Estiją, Latviją. Pagrinde gyvenau ledo arenoje, ten prabėgo visa vaikystė, bet man patiko“, – pasakojo A. Lukoševičiūtė.

Tuo tarpu už Atlanto lengvąją atletiką lankyti pradėjusi lietuvė su rungties paieškomis neužtruko – tapo jėgos rungčių atstove. Nors iš pradžių teko tiek bėgioti, tiek šokinėti, sėkmingiausiai jai sekėsi rutulio stūmimas bei disko metimas.

„Pirmose treniruotėse naujokams liepė išbandyti viską. Pabandžiau rutulio stūmimą ir treneris galbūt pamatė potencialą bei pasakė „koks tavo vardas? Ateik čia, tu būsi metikė“. Po poros mėnesių atšilo oras, tai pabandžiau ir disko metimą“, – šyptelėjo lengvaatletė.

Kūjo metikės karjerą sportininkė pradėjo dar vėliau, įstojusi į Ajovoje esantį Grinvelio koledžą. A. Lukoševičiūtė prisipažįsta – baigus mokyklą jai buvo minčių apskritai nebetęsti sportinės karjeros.

„Iš pradžių net nežinojau, ar dar norėsiu toliau sportuoti, bet pagalvojau, kad visai įdomu. Grinvelyje komanda ne per stipriausia, gal susitiksiu dar kokių draugų, o prieš pusantrų metų treneris pradėjo mokyti mesti kūjį“, – pasakojo A. Lukoševičiūtė.

Pirmais metais kūjį ji numetė 45 m 62 cm, tad iki šalies rekordo jai trūko kone devynių metrų, tačiau per metus lengvaatletė padarė milžinišką progresą: 2007 metais Vaidos Kelečiūtės pasiektą rekordą (54 m 14 cm) gegužės pradžioje A. Lukoševičiūtė viršijo 30 cm. Po kelių dienų kitose varžybose JAV įrankį ji numetė 55 m 20 cm bei dar labiau sutvirtino geriausios Lietuvos kūjo metikės vardą.

„Lietuvos rekordą pamačiau praeitą vasarą. Tada buvau numetusi tik 45 metrus, bet jau ir tada labai patiko kūjis. Galvojau, 55 metrai – 10 metrų skirtumas didelis ir gal ne šiais metais, ne šį sezoną, bet iki mokslų pabaigimo tikrai galiu pamušti rekordą“, – prisiminė A. Lukoševičiūtė.

Vis dėlto šalies rekordas greičiausiai įskaitytas nebus. Pagal Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) rekordų tvirtinimo nuostatus rekordininkams privaloma atlikti dopingo kontrolę. Merginai Grinvelio apylinkėse nepavyko rasti antidopingo agentūros ir tuo pačiu išpildyti privalomos rekordo tvirtinimo sąlygos, tačiau to A. Lukoševičiūtė nesureikšmina ir tikisi Lietuvos rekordą pasiekti dar šiais metais, atvykusi į šalies čempionatą Palangoje.

„Manau, kad dar kartą pasiekti rekordą Lietuvoje nebus labai sunku. Tikiuosi, pagerinsiu dar daugiau. Ką padarysi, nieko tokio, kad rekordas neįskaitytas. Vis tiek labai džiaugiuosi“, – tikino kūjo metikė.

Liepos 26-27 dienomis vyksiantis Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas A. Lukoševičiūtei bus pirmasis karjeroje apskritai. Amerikoje gyvenanti sportininkė į gimtinę sugrįš po trejų metų pertraukos. Nors ji varžosi ir rutulio stūmime, ir disko metime, šalies čempionate ji dalyvautų tik kūjo metimo varžybose.

„Metimai man prie širdies, patinka technika, ypač kūjo. Seniau diskas labiausiai patiko, bet dabar dėl technikos įdomiau kūjo metimas. Ateinančias devynias savaites iki Lietuvos čempionato mėtysiu tik kūjį“, – sakė A. Lukoševičiūtė.

Jei ji taptų šalies čempione, patektų ir į rinktinę, kuri Lietuvai atstovaus rugpjūtį Norvegijoje vyksiančiame Europos komandų čempionate.

„Turiu bent dvejus metus sporto Amerikoje. Noriu kiek įmanoma aukštyn pakelti Lietuvos rekordą. Būtų labai smagu, jei galėčiau pasivaržyti ir Europoje. Stengsiuosi ir žiūrėsime, kas bus“, – neprognozavo A. Lukoševičiūtė.

Nepaisant pusės gyvenimo, praleisto už Atlanto, lietuvė apie šios šalies pilietybę nesvarsto.

„Galvojau, kad jei Lietuvoje būtų įteisinta dviguba pilietybė, gal ir priimčiau JAV pilietybę, nes taip būtų daug lengviau. Bet tikrai nenoriu prarasti Lietuvos pilietybės, nieko neplanuoju. Dabar tik reikia prasitęsti žalią kortą, nes beveik baigėsi galiojimas“, – šyptelėjo geriausia Lietuvos kūjo metikė.

Iš Rokiškio kilusi 24 metų sportininkė profesionaliau užsiimti sportu pradėjo persikėlusi į Kauną, o  tarp šalies sporto žvaigždyno atsidūrė po praėjusių metų rugpjūtį Berlyne iškovoto Europos čempionato bronzos medalio. „Daug kas sakė, kad po medalio viskas eisis labai lengvai, bet taip nėra. Dabar vėl reikia rodyti rezultatą“, – prieš vasaros sezono startą kalbėjo L. Jasiūnaitė.

Praėjusią savaitę varžybose Palangoje ji savo žodžius pateisino – numetė ietį 61,73 metro ir pagerino asmeninį rekordą.

Sportininkė tikina, kad yra įpratusi nuolat kovoti dėl savo vietos po saule, nes kelias nebuvo rožėmis klotas. „Pradėjus sportuoti niekados nebuvau geriausia savo būrelyje“, – teigė Liveta, kuri sugebėjo palaipsniui kilti aukštyn.

Šiemet lengvaatletė išsikėlė tikslą pagerinti Lietuvos rekordą ir teigia nutarusi pirmą kartą apie tai pradėti kalbėti garsiai.

2018 metų „LTeam metų sportininkės“ rinkimuose tarp trijų geriausių patekusi L. Jasiūnaitė apie save papasakojo TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

–  Liveta, kaip tavo gyvenime atsirado sportas? Koks labiausiai patiko vaikystėje?

– Sportas man yra įaugęs kraujyje. Atrodo viskas taip paprastai, aš neplanavau, tiesiog… Kaip žmogaus paklaustum – kodėl tu pradėjai valgyti? Tiesiog tu norėjai, buvo poreikis tam. Viskas prasidėjo nuo žaidimo kieme. Dabar esu sportininkė. Esu patenkinta, čia tikrai mano kelias.

– Kaip tavo gyvenime atsirado ieties metimas?

– Labai paprastai – tiesiog atėjau į lengvąją atletiką. Kaip ir visiems vaikams, duoda viską išbandyti: bėgti, šokti, mesti. Iš pat pradžių labiau norėjau bėgioti, bet po to pamačiau tą ietį ir man labai patiko. Iš pat pradžių gerai sekėsi.

– Iš karto gavai tą ietį, kuri sveria 600 gramų?

– Taip, gavau didesnę ietį, skirtą suaugusioms moterims. Vaikams būna lengvesnė – 400, 500 g. Pas mus Rokiškyje nebuvo labai gerų sąlygų. Gavau pačią rimčiausią ietį. Pradėjau mėtyti nuo sunkiausios.

Gavau pačią rimčiausią ietį. Pradėjau mėtyti nuo sunkiausios.

–  Tai, kad esi kilusi iš Rokiškio yra pavyzdys, kad galima daug pasiekti būnant iš mažo miesto. Ką patartum jaunimui iš nedidelių miestelių?

– Jei tavimi nesidomi, reikia tau domėtis, kur yra tavo sporto šakos geriausi treneriai. Važiuoti kalbėtis, bendrauti, kad jie kažkaip padėtų. Viskas yra įmanoma.

– Turbūt buvo laikotarpis, kai tavimi abejojo. Kaip tai perlipai?

–  Dabar irgi abejoja. Manau, kad visada abejos. Būna tokių žmonių, kurie kažką pradeda daryti ir jais neabejoja, į juos investuoja, jais tiki, ką jie bedarytų. Jie kažkodėl visada gauna labai didelį palaikymą. Mano atveju niekados, pradėjus sportuoti, nebuvau geriausia būrelyje. Pora savaičių, metai, jau ten būdavau geriausia.

Ėjau toliau, atvažiavau į Kauną. Kai ten pradėjau sportuoti, buvo geresnių, vyresnių už mane ir pan.

Šiai dienai esu geriausia. Dabar daug kas man sakė, kad po Europos čempionato medalio bus atviros durys visur ir viskas eisis labai lengvai. Bet iš tikrųjų taip nėra. Dabar vėl yra kitas etapas. Vėl reikia rodyti rezultatą. Pas visus sportininkus visada yra taip, kad reikia kažkam įrodinėti. Neužtenka, kad vieną kartą pasirodei gerai ir viskas, koja ant kojos sėdi ir visi tavimi tiki. Įvairiose sporto rūšyse būna įvairi konkurencija tarp varžovų.

–  Ar pasikeitė tavo gyvenimas persikrausčius į Kauną?

– Pasikeitė šimtu procentų. Sportas patapo ir darbu, pasikeitė draugų ratas, požiūris į gyvenimą.

– Kaip tavo šeima reagavo į tai, kad pasirinkai sportininkės kelią?

– Dabar labai džiaugiasi ir didžiuojasi. Manau, kad esu autoritetas jaunesnei sesei. Man labai smagu, kad ji sako, jog noriu būti kaip sesė. Tai labai paglosto širdį.

Visada šeima palaikė, galėjau rinktis, ką galiu veikti. Buvau gan aktyvi nuo vaikystės. Tiesiog išsikraudavau treniruotėse, būdavau ramesnė namie.

– Kaip dažnai treniruojiesi, kaip vyksta pasiruošimas?

– Treniruojuosi arba 6, arba 11 kartų per savaitę. Jei būna stovyklos, sportuoju du kartus per dieną – išskyrus trečiadienį ir šeštadienį. Nėra taip, kad tik ietį ir mėtai. Treniruotės susideda iš svarmenų kilnojimo, bėgiojimo, visokiausių šuoliukų.

–  Turi treniruotis abiem rankomis?

- Taip, turi išlaikyti balansą tarp kairės ir dešinės pusės. Pas visus metikus priešingai dirba viena pusė kūno ir kita. Reikia papildomų pratimų, kad išlaikyti abiejų pusių balansą.

– Kur patinka sportuoti, treniruotis?

– Portugalijoje treniruotis, o kaip šalis – Italija. Patinka klimatas, žmonės, aplinka.

– Ar pernai tikėjaisi, kad iškovosi medalį Europos čempionate?

– Giliai širdyje tikėjau. Kiekvienas sportininkas, kuris važiuoja į varžybas, turėtų mąstyti apie medalius, aukščiausią rezultatą, nes kitaip nebus jo. Dabar bepigu sakyti, bet tikėjau, nes buvo daug darbo įdėta. Žinojau, kad jeigu mesiu daugiau ar tiek pat kaip asmeninis rezultatas, yra realu bent į penketuką patekti.

– Ką tau davė sportas? Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be sporto?

– Visiškai neįsivaizduoju. Davė absoliučiai viską. Tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be sporto. Neįsivaizduoju be treniruočių, be varžybų, be sunkaus darbo.

– Ar aktyviai gyveni socialinių tinklų erdvėje? Ar vis dėlto daugiau laiko skiri sportui, kitiems užsiėmimams?

– Nemanau, kad labai aktyviai reiškiuosi. Taip, būna, kad kažką paviešini, bet nėra taip, kad nė vienos dienos be interneto. Galiu išbūti be jo. Prieš varžybas visiems rekomenduočiau palikti telefonus, internetą nuošalyje.

– Kokius sau tikslus dabar keli?

– Dar niekur niekam garsiai nesakiau (pokalbis vyko dar prieš sezono startą – red. past.), bet mano pirmas tikslas šiais metais yra Lietuvos rekordas. Kažkodėl niekados nesakiau garsiai to. Dabar viską sakau – supratau, kad reikia. Kitas tikslas yra pasaulio čempionatas. Ten reikės įrodyti ką galiu.